literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Poetai Druskininkų rudeny

1997 m. Nr. 12

Jau įprasta, kad kiekvieną rudenį poetai, literatūros tyrinėtojai ar tiesiog mėgstantys poeziją iš visos Lietuvos ir šalia esančių kitų valstybių suvažiuoja į Druskininkus, į Poetinį Druskininkų rudenį. Šiemet Jis vyko spalio 10–12 dienomis.

Renginys prasidėjo diskusija „Vaizdas poezijoje. Poetinės vaizduotės ypatumai ir pokyčiai šiuolaikiniuose tekstuose“. Pranešėjų šį rudenį buvo kiek mažiau nei ankstesniais metais, tačiau diskusija buvo gana įdomi ir karšta. Ją pradėjo PEN centro prezidentė Galina Baužytė-Čepinskienė, kuri prisiminė imažistus. XX a. pradžioj svarsčiusius ir galvojusius, koks yra, koks turi būti poetinis vaizdas, kokia jo reikšmė. Kiekvienas žmogus gyvena jų apsuptyje, kiekvienas savo fantazijose kuria pačius įvairiausius paveikslus. Niekas negali įsiveržti į kito žmogaus fan­tazijas. Geras poetas sugeba suderinti savo fantazijų ir aplinkos vaizdus, patelkia Juos taip, kad poezijos adresatas priverčiamas stebėtis, stabtelti prie netikėto sugretinimo.

Kornelijus Platelis kalbėjo apie vaizdų atsiradimo aplinkybes, apie santvarkų ir visuomenės struktūrų įtaką poetinei vaiz­duotei, o Sigitas Geda – apie lietuvių poezijos vaizdiniją. Tam tikros grupės narių kuriami vaizdai turi panašumo. Poezijoje cirkuliuoja metaforų, įvaizdžių blokai, atsirandantys skirtingų poetų kūryboje, ilgainiui poetiniai vaizdiniai gali kartotis: nesunkiai rasime panašumų skirtingais amžiais gyvenusių autorių kūryboje.

Apie kino, televizijos ir poezijos santy­kius kalbėjo Laurynas Katkus. Gintaras Bleizgys sakė, jog poetinis vaizdas yra tai, kas persekioja, kankina autorių. Kiekvienas poetas kovoja su vaizdu, kol galų gale ima ir užrašo jį popieriuje. Išmeta Iš savęs lauk.

Naktiniai poezijos skaitymai – kavinėje „Širdelė“. Ji buvo sausakimša. Netikslu būtų sakyti, Jog visi čia taip veržėsi pasi­klausyti poezijos. Poezija – tik to vakaro (ir nakties) fonas. „Širdelėj“ atsiveria po Ilgos dienos nuvargusios širdys, kavinės patamsiai ir cigarečių dūmų prislopintas šurmulys atpalaiduoja vaizduotę, pasą­monę. Alvydas Šlepikas pasakojo ilgą Ilgą, liūdną ir graudžią pasaką – apie samu­rajų, apie draugystę ir charakiri. Mindaugas Kvietkauskas, nenorėdamas aušinti burnos, savo eilėraščius leido skaityti kompiuteriui… Kiti skaitė patys. Gražiausia iš visų, žinoma, buvo Neringos Abrutytės poezija – apie mažą. gražiai slystančią, tokią tikrovišką ir šokiruo­jančią sraigių meilę.

Kitą dieną – poetų dailininkų ir dailininkų poetų kūrinių paroda, per 1997-uosius išėjusių knygų pristatymas.

Ir viso renginio kulminacija – Jotvingių premijos įteikimas. Tryliktasis šios premi­jos laureatas – Antanas A. Jonynas. „Kažkas turi būti tryliktas“, – šypsodama­sis iš magiškos skaičiaus reikšmės, kalbėjo S. Geda. Antanui A. Jonynui toks skaičius tikriausiai iš tiesų yra nebaisus.

Jo poezija net patį velnią nuramins, užliūliuos, sugraudins. „Klek to sielvarto, klek neišlieto“ – Druskininkuos lijo lietus, krito ir minkštėjo lapai, kažkas mylėjo, kažkas galbūt rašė eiles.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Gintaras Bleizgys. Predestinacija. Romano fragmentas

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

Benediktas Januševičius. Ar japonai haiku rašo prasčiau?

2009 m. Nr. 11 / Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą.

Regimantas Tamošaitis. Poetinis Druskininkų ruduo–2002

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

Gintaras Bleizgys. Dzūkija – Graikija

1996 m. Nr. 11 / vos prasidėjus vakarui buvo labai demonstratyviai išmontuotos ir išnešios filmavimo kameros (tiesa, ne visos), nė vienas „vyriausiųjų“ taip pat nepanorėjo net akies krašteliu čia žvilgtelti.

Rimvydas Stankevičius. Poetinis Druskininkų ruduo

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..

Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

S. Eimutis. Poetinis Druskininkų ruduo

1993 m. Nr. 12 / Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai.