Gintaras Bleizgys. Poetai Druskininkų rudeny
1997 m. Nr. 12
Jau įprasta, kad kiekvieną rudenį poetai, literatūros tyrinėtojai ar tiesiog mėgstantys poeziją iš visos Lietuvos ir šalia esančių kitų valstybių suvažiuoja į Druskininkus, į Poetinį Druskininkų rudenį. Šiemet Jis vyko spalio 10–12 dienomis.
Renginys prasidėjo diskusija „Vaizdas poezijoje. Poetinės vaizduotės ypatumai ir pokyčiai šiuolaikiniuose tekstuose“. Pranešėjų šį rudenį buvo kiek mažiau nei ankstesniais metais, tačiau diskusija buvo gana įdomi ir karšta. Ją pradėjo PEN centro prezidentė Galina Baužytė-Čepinskienė, kuri prisiminė imažistus. XX a. pradžioj svarsčiusius ir galvojusius, koks yra, koks turi būti poetinis vaizdas, kokia jo reikšmė. Kiekvienas žmogus gyvena jų apsuptyje, kiekvienas savo fantazijose kuria pačius įvairiausius paveikslus. Niekas negali įsiveržti į kito žmogaus fantazijas. Geras poetas sugeba suderinti savo fantazijų ir aplinkos vaizdus, patelkia Juos taip, kad poezijos adresatas priverčiamas stebėtis, stabtelti prie netikėto sugretinimo.
Kornelijus Platelis kalbėjo apie vaizdų atsiradimo aplinkybes, apie santvarkų ir visuomenės struktūrų įtaką poetinei vaizduotei, o Sigitas Geda – apie lietuvių poezijos vaizdiniją. Tam tikros grupės narių kuriami vaizdai turi panašumo. Poezijoje cirkuliuoja metaforų, įvaizdžių blokai, atsirandantys skirtingų poetų kūryboje, ilgainiui poetiniai vaizdiniai gali kartotis: nesunkiai rasime panašumų skirtingais amžiais gyvenusių autorių kūryboje.
Apie kino, televizijos ir poezijos santykius kalbėjo Laurynas Katkus. Gintaras Bleizgys sakė, jog poetinis vaizdas yra tai, kas persekioja, kankina autorių. Kiekvienas poetas kovoja su vaizdu, kol galų gale ima ir užrašo jį popieriuje. Išmeta Iš savęs lauk.
Naktiniai poezijos skaitymai – kavinėje „Širdelė“. Ji buvo sausakimša. Netikslu būtų sakyti, Jog visi čia taip veržėsi pasiklausyti poezijos. Poezija – tik to vakaro (ir nakties) fonas. „Širdelėj“ atsiveria po Ilgos dienos nuvargusios širdys, kavinės patamsiai ir cigarečių dūmų prislopintas šurmulys atpalaiduoja vaizduotę, pasąmonę. Alvydas Šlepikas pasakojo ilgą Ilgą, liūdną ir graudžią pasaką – apie samurajų, apie draugystę ir charakiri. Mindaugas Kvietkauskas, nenorėdamas aušinti burnos, savo eilėraščius leido skaityti kompiuteriui… Kiti skaitė patys. Gražiausia iš visų, žinoma, buvo Neringos Abrutytės poezija – apie mažą. gražiai slystančią, tokią tikrovišką ir šokiruojančią sraigių meilę.
Kitą dieną – poetų dailininkų ir dailininkų poetų kūrinių paroda, per 1997-uosius išėjusių knygų pristatymas.
Ir viso renginio kulminacija – Jotvingių premijos įteikimas. Tryliktasis šios premijos laureatas – Antanas A. Jonynas. „Kažkas turi būti tryliktas“, – šypsodamasis iš magiškos skaičiaus reikšmės, kalbėjo S. Geda. Antanui A. Jonynui toks skaičius tikriausiai iš tiesų yra nebaisus.
Jo poezija net patį velnią nuramins, užliūliuos, sugraudins. „Klek to sielvarto, klek neišlieto“ – Druskininkuos lijo lietus, krito ir minkštėjo lapai, kažkas mylėjo, kažkas galbūt rašė eiles.