literatūros žurnalas

Vytautas P. Bložė. Kelios staigmenos, arba Dar šis tas apie PDR

1997 m. Nr. 1

Kaip žinia, spalio 11–13 dienomis Druskininkuose su gražiu pasisekimu vyko tradicinis Poetinis Ruduo. Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir organizatorių nuomone – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias. Taigi viskas tik į gerąją pusę. Malonia renginio staigmena tapo ir tai, jog jame dalyvavo, įdomiai kalbėjo diskusijose ir nešykščiai savo eilių – viename iš poezijos vakarų – paskaitė poetas Tomas Venclova, jau beveik du dešimtmečiai Amerikoje gyvenantis ir Jeile, viename geriausių Amerikoje (o gal ir pasaulyje!) universitetų profesoriaujantis garsus lietuvių disidentas – toks anais laikais, toks ir dabar – mėgstantis grakščiai pūsti prieš jam nepalankų vėją. Jau pirmos dienos vakare, kol kiti kolegos tenkino poezijos ištroškusią publiką, jis, pasitraukęs į jam skirtus pušim kvepiančius apartamentus ir padirbėjęs ligi išnaktų. parašė ištisą referatą intelektualumo poezijoje tema (kitą rytą juo ir buvo pradėta diskusijų tąsa), blykstelėdamas specifiniu mąstymu, tiksliais ir griežtais struktūralistiniais terminais, jautriomis tiksliųjų mokslų svarstyklėmis svarstydamas ir hierarchizuodamas mūsų ir ne vien mūsų poeziją, jos primadonu paskelbdamas Aidą M. Tad tapo lyg ir užbaigti įsisenėję įvairių tarpuvaldžių kivirčai ir bergždžios varžybos. Pats Aidas, sužavėdamas visus vyr. ir visus jaun. savo didžiadvasiškumu, perkėlė karūną Sigitui (jaun.) ant pečių. Tos pačios dienos vakare, kaip jau minėjau. T. Venclova paskaitė ir savo eilėraščių, pats juos pakomentuodamas. Miela buvo iš pažįstamų čiabuvių išgirsti, kad pamačius ir išklausius T. Venclovą ankstesnė jų kiek skeptiška nuomonė apie šį poetą, vertėją, literatūrologą ir politologą pakrypo į gerąją pusę: ko gero, jis ne toks jau ir baisus, kaip jį piešia.

Kita staigmena buvo tai, kad Jotvingių premija (paprastai skiriama kuriam nors jos nusipelniusiam poetui) šįkart įteikta literatūros kritikui: ją pelnė poetologas, Klaipėdos universiteto docentas Marijus Jonaitis. Tuo tarsi norėta pabrėžti, kad laikas grįžti prie akademiškesnės literatūros kritikos ir kad straipsnių apie literatūrą (poeziją) autoriai galėtų mažiau tyrinėti patys save (kuo kartais užsižaidžiame), o specifiškai ir vertybiškai nagrinėtų ir pačius kūrinius. Buvo pasidžiaugta Marijaus darbų imlumu, profesionalumu, įdomumu ir neprilygstama drąsa – mums, autoriams, priminti senų gerų laikų rašytojo pareigą: tarnauti žmoniškumui, dorovei, visuomenei… Dar derėtų pridurti, kad dėl šių metų premijos adreso kaip visuomet aiškų ir tikslų žodį įteikėjams buvo taręs ir jos (kaip anų laikų alternatyvios premijos) steigėjas Sigitas Geda, diskusijų pradžioje įdomiai ir aktyviai reiškęsis, tačiau vėliau rezignavęs, trinktelėjęs durelėmis ir išvažiavęs…

Tarp gausių renginio svečių (jau tradicija tampa, kad kasmet atvyksta poetai iš Lenkijos) turėjo būti ir vienas populiariausių, drįsčiau sakyti – pats dabar Lenkijoje populiariausias poetas Marcinas Swietlickis (gimęs 1961 m.). Poetinio Rudens anoniminių eilėraščių konkurse šis poetas dalyvavo pats to nežinodamas: keletą jo atsiųstų eilėraščių mes, čiabuviai plunksnagraužiai (o tiksliau – Nijolė Milauskaitė ir aš), išvertėme į lietuvių kalbą ir vieną jų slapta pateikėme konkursui. Norėjome iškrėsti pokštą: „nušluostyti nosį“ arogantiškiems mūsų jauniesiems talentams, laimėdami, sakykime, kad ir pirmąją premiją, nes, mūsų nuomone, jo eilėraščiai to buvo verti. (Tiesa, pati akibrokšto idėja buvo ne visai mūsų: išvažiuodamas į savo eilinį užsienį, mums pasufleravo pats K. Platelis.) Vertėme abu, t. y. dviese, tik po moraliais eilėraščiais pasirašė Nijolė, o tokių pristigus – po ne visai tokiais – teko man. M. Swietlickis ir būtų tapęs laureatu, nes įteiktasis konkursui eilėraštis, komisijos nuomone (ją privačiai sužinojome), buvo vienintelis tikrai geras (ir labai lietuviškai skambėjęs), tačiau… tačiau tą patį šeštadienį per amžiną LR pašto vėlavimą (ir mūsų pačių neapdairumą) jį per anksti paskelbė vienas Vilniaus savaitraštis. Komisijos nariai, jau paskirstę visas tris premijas, nusipirko tą pat šeštadienį minėtą savaitraštį ir aptiko ten tarp kitų paskelbtą ir eilėraštį-pretendentą – su autoriaus pavarde… Anonimiškumo nebeliko… Taigi paskelbti tokie konkurso rezultatai: pirmosios premijos iš viso neskirti, tik antrąją (Mindaugas Kvietkauskas) ir trečiąją (Irena Bitinaitė). Kadangi pats Marcinas dėl svarbių, kaip įprasta sakyti, priežasčių neatvyko, vienas iš svečių lenkų, beje, taip pat Marcinas, tarkim, Marcinas Nr. 2. per literatūros vakarą perskaitė Marcino Nr. 1 eilėraščius originalo kalba, o lietuvių poetai – jų vertėjai – savo kalba. Daug kas po to tvirtino, kad Marcinas ir buvęs šio literatūros vakaro viršūnė…

Gal ir nebeverta kalbėti apie tai, kad, garsiąją Levo premiją (Levui Jacinevičiui atminti, jo emigranto sūnaus įsteigtą, 1 000 Kanados dolerių) pelnė jau keleri metai gražaus sauso įstatymo besilaikantis Aidas M. Kai kas priekaištavo: kodėl ne A. A. J.? Nes Aidas jau atseit buvęs lyg ir pastebėtas, o Antanas – ne. Tačiau kiti tvirtino, kad greičiau yra atvirkščiai… Ak, nesidžiauk pametęs, neverk radęs.

Viską puikiai projektavo, organizavo, tvarkė (atidarinėjo uždarinėjo) poezijos grafas Kornelijus Pliateris (jau, beje, nebe šių girių gyventojas, jau beveik vilnietis ar net – plačiąja prasme – pasaulio pilietis); iš čiabuvių kaip visuomet gerai ūkio dalimi rūpinosi komp. Kęstutis Bieliukas: renginio globėju ir svečių pastogininku tapo ir čiabuvis psichologas Zenonas Streikus, vadovaująs išgydžiusiai savo ligonius (staigiai sekuliarizuotai) garsiajai sanatorijai „Dainava“ su savo intelektualiems pokalbiams pritaikyta kavine „Širdelė“, kur ir vyko dalis dieninių ir naktinių skaitymų ir net muzikavimų. Pusė sambūrių – Kultūros centre, kita pusė – „Širdelėje“. „Širdelė“ plačiai atsivėrė tarsi specialiai T. Venclovos atvykimui pagerbti. Mat, kiek prisimename, dar gyvendamas Lietuvoje Tomas V. į jam artimus kolegas mandagiai kreipdavosi: širdele. Žodžiu, pliuralizacija: kas mėgsta sausai, šaltai – Kultūros centre, kas šilčiau, mažais gurkšneliais – „Širdelėje“. O viena poetinė popietė buvo surengta net lauke, ant Mažosios galerijos gonkelių, Čiurlionio namelių pašonėje. Po to sueita į galeriją pasigrožėti Džojos Barysaitės objektyvo per analogiškus ankstesnius serialus pagautu amžinai jaunų ir jau, žiūrėk, gražiai senstelėjusių herojų fotogeniškumu.

Ne viską matėme, ne viską girdėjome (burnoj nieko neturėjome), nes naktiniuose skaitymuose, pašnekesiuose ir apsimuzikavimuose nedalyvavome – dėl tvirto moralinio tabu: privalome anksti gulti, anksti kelti (iki namų pėsčiom – ramiai suvalkietiškai žingsniuojant – valanda kelio).

Negirk dienos be vakaro. Diskusijų moderatoriaus (kad kalbininkai irgi suprastų vedėjo) buvau pakrikštytas poetu moralistu. Pajutau ir džiaugsmą, ir dėkingumą Vytautui Rubavičiui (vedėjui), bet kartu ir ne visai smagi apėmė nuojauta: bohemiškoji kolegų dalis tokio komplimento gali deramai neįvertinti ir net tyčia blogąja puse pakreipti. Tačiau gelbėjo Tomas V. tuoj pat pareikšdamas, kad ne vien Vytautas laikytinas moralistu: ir kita Druskininkų autorė (jis net įvardijo, bet aš, jau net nebepatogu, nutylėsiu kas) ne mažiau, jei ne daugiau galėtų būti laikoma poete moraliste. Ir tai dar ne viskas – jis pridūrė: poetais moralistais laikytini ir K. Kavafis, ir Cz. Miloszas.

Net ir dabar, jau po visų diskusijų (intelektualumo tema), tebesilaikau nuomonės, kad vargšą mūsų intelektualumą reikia, kiek tai įmanoma (tai pabrėžiau ir diskusijose), slėpti, turint galvoj, kad ylos maiše nepaslėpsi ir Jis, kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir išlįs: prisimink tik Don Kichotą, Šveiką, Gargantiua ar Šliogerį su Kunčinu.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Sudie!

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Vytautas P. Bložė. Žiemos prirašyti lapai

2004 m. Nr. 12 / žiūriu pro langą: kur jie? mano ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė, vargani šešėlio nusiaubti krūmeliai? žaliųjų mano vasarų Dharma, kur visa tai? tik šakų skeletas jokio šešėlio, tik stingdanti saulė persmelkianti viską

Benediktas Januševičius. Ar japonai haiku rašo prasčiau?

2009 m. Nr. 11 / Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą.

Regimantas Tamošaitis. Poetinis Druskininkų ruduo–2002

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

Rimvydas Stankevičius. Poetinis Druskininkų ruduo

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..

Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

S. Eimutis. Poetinis Druskininkų ruduo

1993 m. Nr. 12 / Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai.

Janina Riškutė. Poetinis Druskininkų ruduo’90

1991 m. Nr. 1 / Poezijos šventėje gimė vertingų pasiūlymų, vienas jų – leisti „elitinės“ poezijos almanachą, kur būtų publikuojama gera poezija, sudarant jai reikiamą kontekstą.