Gintaras Bleizgys. Dzūkija – Graikija
1996 m. Nr. 11
„Dzūkija – Graikija“ – tai M. Kvietkausko, anoniminio eilėraščio konkurse užėmusio antrą vietą, eilėraščio pavadinimas. Šie du žodžiai – bene geriausias šiemetinio Poetinio Druskininkų rudens apibūdinimas, nes renginys, kaip ir senovės Graikija, jau spėjo suformuoti tam tikrą nekintamą savo specifiką ir tradicijas, o kartu sugeba išlikti dzūkiškai impulsyvus bei dinamiškas. Vis labiau tampa aišku, kad laikui bėgant jis taps populiaresnis ar bent jau svarbesnis reiškinys poetiniame Lietuvos gyvenime negu Poezijos pavasariai, kurių gyvybingumu kasmet imama vis labiau abejoti (čia galima prisiminti maždaug tokius Jono Krikštytojo žodžius apie Kristų: „Jis turi augti, o aš mažėti“).
Nuo Dzūkijos iki Graikijos – nemažas kelio galas. O galvojant apie didelius atstumus, prisimena Druskininkų kultūros centro kavinėje ištįsusi eilė – poetai ir literatūros kritikai, laukiantys vakarienės. Tai jokiu būdu nėra priekaištas Poetinio Druskininkų rudens organizatoriams; kai iškyla nedidelių nesklandumų, žmonėms atsiranda daugiau laiko vieniems su kitais pabendraut, geriau susipažinti, nukrinta slegianti ir atsibodusi oficialumo kaukė. Visi tampa paprastais, savo titulus ir pareigas primiršusiais Dievo žmonėmis, ypač kai yra praalkę. Taigi šioje ilgoje eilėje laukdami vakarienės visi buvo linksmi ir juokavo. T. Venclova ir B. Savukynas beveik pusvalandį pasakojo įvairiausius anekdotus ir Juokingas istorijas (kartais atsiprašydami šalimais stovinčių damų už kokį ekspresyvesnį žodį). T. Venclova sakė, kad ši eilė jam primena Kiniją, nes jeigu kinus sustatytu m vieną paskui kitą, tai jų eilė apjuostų visą pasaulį ir niekad nemažėtų (juk Kinijoj labai didelis gimstamumas).
Kai pagaliau atėjo mūsų eilė, T. Venclovai vėl teko gerokai nustebti. Padavėja, padavusi blynelių su varške, tarė: „Žinau, kad jūs varškę labai mėgstate“. – „Iš kur jūs žinote?“ – nustebo poetas. „Pernai daug valgėte“, – maloniai atsakė padavėja. „Bet juk aš čia pirmą kartą“, – nenusileido T. Venclova. „Na, ne jūs, tai kiti“, – nė kiek nesutrikusi atsikirto moteris.
Toliau viskas ėjo savo vaga: pirmajame Druskininkų kultūros centro aukšte buvo prekiaujama naujausiomis „Vagos“ ir „Baltų lankų“ leidyklų knygomis, antrajame buvo skaitoma poezija, vyko diskusija apie intelektualumą literatūroje.
Diskusijų tema – „Intelektualumas literatūroje“ – truputėlį svyravo. Nelengva buvo rasti tinkamų žodžių intelektualumui (o ypač literatūroje) apibrėžti. Remiantis heidegeriška filosofija, mėginta priešinti (?) intelektualumą ir autentiškumą. Kaip vienas autentiškiausių lietuvių poetų, prisimintas P. Širvys, o kaip intelektualu apsimetinėjantis, bet toks nesantis – E. Mieželaitis. Čia įsiterpė S. Geda, primindamas, kad apie E. Mieželaitį ir P. Širvį buvo daug kalbėta dar jo paties (S. Gedos) jaunystėje ir kad dabar apie tai kalbantys yra gerokai atsilikę nuo gyvenimo, nebeįdomūs. Kažkas tarai mėgino prieštarauti, bet diskusijos dalyvių dauguma pritarė S. Gedai. Diskusija tęsėsi. T. Venclova ir B. Savukynas kalbėjo apie R. Jakobsono kalbos teoriją. T. Venclova priminė R. Jakobsono Išskirtas kalbos funkcijas Ir plačiau kalbėjo apie pagrindinę literatūrinio teksto kalbos funkciją – poetinę. Buvo akcentuojama, kad literatūrinis tekstas yra nukreiptas į save patį, kad jis pats save reflektuoja. Svarbu, ko autorius siekia savo tekstu: pvz., P. Širvys siekia užmesti komunikaciją su savo adresatu, todėl jo tekstuose poetinė kalbos funkcija jungiasi su komunikacine kalbos funkcija, o kitos kalbos funkcijos jo tekstuose mažiau svarbios. Intelektualioje poezijoje šis derinys yra kitoks.
T. Venclova atskyrė dvi pagrindines poezijos kryptis – išcentrinę ir įcentrinę poeziją. Išcentrini poezija yra daugiau emocinė, empirinė (jai buvo priskirti S. Geda. V. Bložė), o įcentrini poezija yra analitinė, mažiau emocionali (šiai krypčiai T. Venclova priskyrė save). Pirmoji poezija yra kylanti iš žmogaus prigimties: joje gausu archetipinių konstrukcijų, pasąmonės srautų, o antroji kylanti studijuojant kultūrą, filosofiją (tampant snobais?).
Buvo mėginta emocionalumą priešinti intelektualumui. Šio straipsnio autorius tokią opoziciją mėgino neigti ir vietoj dvinarės sistemos (emocija / intelektas) siūlė trinarę – emocija 1 > intelektas > emocija 2. Čia intelektas yra tarsi emocijos veidrodis, tą emociją perdirbantis, analizuojantis ir paverčiantis nauja emocija. Intelektas yra tarsi būdas emocijai pažinti ir ją valdyti, bet tik tam, kad vėliau ja būtų galima mėgautis, semtis gyvybinės potencijos.
S. Geda siūlė sąvoką „emocija“ keisti sąvoka „aistra“, nes aistra yra tikroji, gryniausioji emocija, o B. Savukynas, prisiminęs pasijų semiotiką, siūlė aistrą vadinti pasija – dar tikslesniu ir geriau išanalizuotu terminu.
Publiką sukrėtė ir daug emocijų (aistrų ar pasijų) sukėlė M. Kvietkausko pranešimas „Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė?“ Čia buvo kritikuojamas sovietmečiu susiformavęs poeto įvaizdis, kur „tikrieji“ poetai tampa autsaideriais arba rezistentais, visuomenės atstumtaisiais, o savo protestą dažniausiai išreiškia girtuokliavimu. Visuomenėje susidariusi poeto kaip nepritampančio prie bendrojo konteksto klišė nėra teisinga, be to, ji imama taikyti ten, kur visai nereikalinga. Tokiems poetams svetima akademinė (ar elitinė) mintis. Visuomenėje beveik užmirštas poeto kaip profesionalaus akademinės laikysenos intelektualo įvaizdis.
Įpykęs S. Geda klausė M. Kvietkauską, ar tik šis nenorįs poetų padaryti šventomis karvėmis, sakė, kad M. Kvietkauskas kalbąs kaip koks anų laikų komjaunuolis, o galų gale išreiškė norą susitikti su pranešėju po penkiasdešimties metų. Deja, manau, tądien Mindaugas nebuvo suprastas. Labai įdomu, kodėl niekas nepuolė ginčytis su T. Venclova, kai jis kitą dieną truputėlį kitais žodžiais išdėstė tokias pat mintis kaip M. Kvietkauskas? Nors dar nelabai matoma (arba sąmoningai nematoma), bet į lietuvių literatūrą ateina nauja kūrėjų banga. Jie visiškai nesiruošia būti autsaideriais arba rezistentais, o alkoholį keičia sportu ir akademiškumu. Mums jau nebereikia kovoti su visokiom KGB ir BGK; asmens laisvė ir kitokios laisvės jau yra duotybė, o ne draudžiamybė. Mes nesiruošiam bėgti nuo visuomenės, bet greičiau ruošiamės stverti Jautį už ragų (beje, čia tinka ir L. Donskio straipsnis „Lietuvos intelektualai ir kultūriniai elitai: kaip / ar galima visuomenės ir kultūros kritika nūdienos Lietuvoje?“ – žr.: „Metmenys“, 1996, Nr. 70). Beje, su S. Geda šio straipsnio autorius čia visai nepolemizuoja, greičiau plėtoja poeto mintį, kad nė vienas XX a. lietuvių literatūros impulsas ir srovė neapsiėjo be grubumo, šokiravimo arba intelektualios minties. Viena tvarka (arba režimas) gali pereiti į kitą tvarką tik per chaosą (anarchiją?).
Matyt, dabar ir atėjo pats laikas keletą žodžių tarti apie jaunųjų poezijos skaitymus Druskininkuose. O čia užteks pasakyti tiek, kad vos prasidėjus vakarui buvo labai demonstratyviai išmontuotos ir išneštos filmavimo kameros (tiesa, ne visos), nė vienas „vyriausiųjų“ taip pat nepanorėjo net akies krašteliu čia žvilgtelti. Vakaras buvo visai neblogas. Druskininkų kultūros centro kavinė buvo sausakimša: vieni atėjo alaus, kiti vyno pagurkšnoti, paplepėti, poezijos paklausyti. Teko iš antrojo aukšto tempti ilgas ir sunkias kėdžių eiles, kad visiems būtų kur atsisėsti. Nepasiruošęs tokiam žmonių antplūdžiui kavinės personalas nespėjo suktis: pritrūko vyno (anot S. Parulskio, liko tik rašalas), pritrūko taurių, šampanas imtas pilstyti į paprasčiausias stiklines, ore tvyrojo sodrus cigarečių dūmų kvapas. Prie jaunųjų prisigretino ir S. Parulskis su savo eilėraščiu apie Gediminą. Skęstančius Druskininkų vakaro prieblandoje linksmino ir graudino (graudeno?) N. Abrutytė.
O kitos dienos vakarą – premijų teikimas. Kai kam teko gerokai nustebti, kai Jotvingių premija buvo paskirta klaipėdiečiui Marijui Jonaičiui už gerą ir aktualią literatūros kritiką. Prisiminė pereiti metai, kai M. Jonaitis skaitė paskaitas VU. Deja, tada jis patyrė visišką fiasko. Nelabai gražu sakyti, kad prie griežtų teksto analizių pripratusiems VU studentams šio Klaipėdos dėstytojo kalbos pasirodė labiau mėgėjiškos nei akademiškos. Bet Poetinis Druskininkų ruduo nėra universitetas. Poetams reikia, kad apie juos rašytų, analizuotų jų tekstus. Visai suprantama, kad Jotvingių premija niekada nebus paskirta (?) dramblio kaulo bokšte tūnantiems literatūros mokslo asams, kartkartėm vieną kurią savo akį pramerkiantiems kokiame nors ne per daugiausia žinomame mokslo leidinėlyje (ar leidinyje). Matyt, gerai vis dėlto kalbėjo M. Kvietkauskas, kad reiktų labiau priartinti akademiškumą prie poezijos (ir literatūros) – mat neaišku, kas ką šiuo metu pas mus lenkia.
Ten buvo du žmonės, kuriuos prisiminus praeina noras ironiškai kalbėti arba šaipytis. Tai N. Miliauskaitė ir V. Bložė. Besišypsąs, geranoriškas V. Bložė tikrai priminė tarsi kokį išminčių ar net šventąjį. Matyt, švarus Druskininkų oras ir ramokas, lėtas gyvenimas kurortiniame mieste padeda atsipalaiduoti, naikina irzlumą, pyktį.
Taigi – iki kito Poetinio Druskininkų rudens! Smagu ten, Druskininkuose.