literatūros žurnalas

Janina Riškutė. Poetinis Druskininkų ruduo’90

1991 m. Nr. 1

Kas nežino Druskininkų muzikinio forumo „Jauna muzika“, kai sodams žydint į Druskininkus susirenka Jaunimo kamerinės muzikos dienų dalyviai. 1990-ųjų rudenį gimė dar viena (jau aišku – graži) tradicija – „Poetinis Druskininkų ruduo“. Spalio 12– 14 d. poezijos kūrėjus ir gerbėjus globė auksiniai Druskininkai, užbūrę elegišku rudens grožiu. Šventės iniciatorius – K. Platelis, jam talkino taip pat šiame mieste gyvenantys poetai N. Miliauskaitė, V. Bložė, išradingasis miesto deputatų tarybos pirmininkas Z. Streikus.

Tris dienas skambėjo poezija, vyko diskusijos. „Poetinio Druskininkų rudens’90“ tema – „Kalba ir prievarta“. Renginio programėlėje įrašyta: „Poezija – tai kalba, patyrusi idėjų ir formos prievartą, kartu – išlaisvinta kalba“. Pokalbiuose daugiausia dar žvelgta į praeitį, mat teberūpi ją perkainoti, naujai įvardyti ir pasiremiant skaudžia patirtimi ieškoti patikimų orientyrų būsimai poezijai. Bet apie viską iš eilės. Diskusijai „Poetinė forma – pasaulio forma“ toną davė K. Platelio esė. kur buvo iškeltas kalbos ir prievartos santykio metafizinis aspektas, akcentuota dvasia, „randanti formą, nugalinti prievartą“. Vėliau, po K. Navako „žaidybinės“ programos, įsiliepsnojo ginčai, susikirtus etinėms ir estetinėms nuostatoms – žaidimas – atsakomybė, žaidimas – kančia ir malda, žaismė – prievarta, žaismė – poreikiai ir pan. Ši diskusija buvo gyviausia. Be jau minėtų K. Platelio ir K. Navako, kalbėjo V. Kukulas, V. Rubavičius, L. Lėtas (JAV). A. Marčėnas, Z. Streikus, R. Rastauskas, B. Savukynas, S. Geda, V. Bložė, A. Grybauskas, A. Ališanka, A. Gailius.

Kitą dieną diskusiją tema „Poezija ir politika“ vedė V. Rubavičius, kreipęs mintį arčiau dabartinės situacijos ir politikos poveikio poezijos kalbai. Lietuvių poezija dešimtmečius buvo laisvės sfera, joje rasdavome tai, kas nebuvo sakoma oficialiai, o dabar ši situacija keičiasi. Diskutuota ir apie rašytojo

pažiūras, kultūros standartą, tolerancijos būtinybę. Trečioji diskusija tema „Mūsų poezija šiandien“ (vedė K, Nastopka) buvo konkretesnė: apžvelgta jaunesniųjų ir jauniausiųjų poetų kūryba, estetiniai principai, kalbėta apie psichikos eksponavimą jaunųjų poezijoje, skepsį ir harmonijos ilgesį, moralines nuostatas. Nuskambėjo literatams netikėtos psichologo Z. Streikaus prognozės apie visuomenės nuotaikas ir orientacijas. Tačiau antrosios dienos pokalbiai nebeturėjo diskusinės dvasios. Ir apskritai „festivalis“ nepradžiugino idėjų pertekliumi ar gyva polemika, ko buvo tikėtasi. Gal trūko iš anksto paruoštų pranešimų, drąsesnių interpretacijų. „Poetinio Druskininkų rudens’90“ dominantė buvo pati poezija, skambėjusi ir konferencijų salėje, ir poezijos vakaruose. Tikriausiai daug kam įsiminė pirmasis vakaras – kaip reta pavykęs, tikros poezijos koncentratas. Dalyvavo V. Blože, H. Čigriejus, S. Geda, L. Lėtas, M. Martinaitis, B. Savukynas (vedė K. Nastopka). Matėme drauge poetus, kurie, B. Savukyno žodžiais, padarė perversmą lietuvių poezijoje. Jauniesiems poetams po šio vakaro sunku buvo tikėtis ko nors panašaus, juo labiau kad susirinko visai kiti poetai, net buvo planuota. Beveik atsitiktinumas suvedė prie mikrofono tokius skirtingus poetus kaip E. Ališanka, V. Daunys, A. Gailius, A. Grybauskas, K. Navakas, N. Miliauskaitė, R. Rastauskas. Tik vakaro vedėjo K. Platelio pastangomis pavyko publikai pristatyti ir aptarti fenomeną, vadinamą jaunųjų poezija. Šį kiek sukaustytą poezijos vakarą atsvėrė tą pačią dieną prie buvusios Lenino paminklavietės vykusi nuotaikinga, teatrališka socrealistinės poezijos popietė „Nostalgija“, kurią labai šmaikščiai vedė K. Platelis, jam talkino A. A. Jonynas, V. Rubavičius, A. Grybauskas, S. Parulskis, E. Kubilinskas. Ūpą kėlė ir atsisveikinimas su socrealizmu, ir dosni Druskininkų saulė.

Dar nepaminėjau svarbaus šventės elemento – premijų. Pagrindinė – Jotvingių premija paskirta Henrikui Čigriejui. Ši premija jau tradicinė: 1985 m. ją gavo K. Platelis už eilėraštį „Jotvingio malda, šuoliuojant į priešą“, vėlesniais metais – V. Bložė, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas. Rudens eilėraščio konkurse (anoniminiame) prizą laimėjo V. Daunio eilėraštis „Vienišasis Dantė“. Norėta organizuoti ir blogiausios eilėraščių knygos konkursą, tačiau komisija kapituliavo, nes prastų knygų skaičius katastrofiškai auga.

Poetinis Druskininkų ruduo“ – ne tik šventė, bet ir triūsas, pasiryžimas rūpintis poezija – ją apmąstyti, vertinti, propaguoti, „išsaugoti poezijai ekologinę nišą“ (K. Platelis). Dalyvaujant norvegų poetui ir lietuvių poezijos vertėjui Odui Abrahamsenui (Odd Abrahamsen), kalbėtasi apie vertimus, leidybą, kūrybines sąjungas. Apgailestauta, kad dėl „techninių kliūčių“ negalėjo į Druskininkus atvykti visų laukiamas T. Venclova.

Poezijos šventėje gimė vertingų pasiūlymų, vienas jų – leisti „elitinės“ poezijos almanachą, kur būtų publikuojama gera poezija, sudarant jai reikiamą kontekstą. Žinoma, tai realizuoti nebus lengva dėl įvairiausių priežasčių, bet entuziazmo yra. Sutarta, kad bus ir „Poetinis Druskininkų ruduo’91“, pasikviečiant išeivijos poetų, lietuviškai mokančių vertėjų. Prie poezijos reikia budėti nuolat.

Benediktas Januševičius. Ar japonai haiku rašo prasčiau?

2009 m. Nr. 11 / Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą.

Regimantas Tamošaitis. Poetinis Druskininkų ruduo–2002

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

Rimvydas Stankevičius. Poetinis Druskininkų ruduo

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..

Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

S. Eimutis. Poetinis Druskininkų ruduo

1993 m. Nr. 12 / Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai.