literatūros žurnalas

Umberto Eco. Apie kai kurias literatūros funkcijas

2005 m. Nr. 8-9

Leonardo Cendamo nuotrauka

Iš italų k. vertė Linas Rybelis

 

Paskaita perskaityta per „Literatūros festivalį“ (Mantuja, 2000 m. rugsėjis). Vėliau papildyta esė buvo išspausdinta leidinyje „Studi di Estetica“, Nr. 2001/23.


Legenda byloja1 – ir jei tai nėra tiesa, vis dėlto gerai pasakyta, – jog kartą Stalinas paklausęs, kiekgi divizijų turįs popiežius. Vėlesni įvykiai parodė, kad nors tam tikromis aplinkybėmis divizijos išties yra svarbios, tačiau jos nėra viskas. Esama nematerialių galių, kurios nors ir nesvarios, bet, šiaip ar taip, turi svorį.

Mus supa nematerialios galios, ir jos nėra tos, kurias religinės doktrinos vadina dvasinėmis vertybėmis. Kvadratinių šaknų laipsniai taip pat yra nemateriali galia, bet jų griežti dėsniai gyvuoja per amžius, pergyvendami ne tik Stalino dekretus, bet ir popiežius. Joms aš taip pat priskirčiau ir literatūrinės tradicijos galias, t. y. žmonijos tekstų, sukurtų ir kuriamų ne praktiniais sumetimais (tokių kaip registrai, įstatymų komentarai ir mokslinės formulės, susitikimų protokolai ar traukinių eismo tvarkaraščiai), visumą, bet daugiausia pačių savaime, savo labui – ir kurie skirti malonumui patirti, dvasiškai tobulėti, akiračiui praplėsti, o galbūt vien laikui maloniai praleisti niekam neverčiant mūsų to daryti (išskyrus privalomą literatūrą).

Tiesa, literatūriniai dalykai yra tik pusiau materialūs, nes paprastai jie įkūnijami popieriuje. Bet kadaise juos įkūnydavo žodine tradicija besiremiantis pasakotojo balsas ar net įrašas akmenyje, dabar mes aptarinėjame elektroninių knygų ateitį, kurios tikriausiai mums atvers galimybę skaityti anekdotų rinkinį ar „Dieviškąją komediją“ skystųjų kristalų ekrane. Čia iškart norėčiau pabrėžti, jog nesirengiu kalbėti ginčytinu elektroninės knygos klausimu. Savaime suprantama, aš priklausau tiems, kurie mieliau skaito romaną ar poemą knygos pavidalu, kurios net suglamžytus puslapius užlankstytais kampais aš visad prisiminsiu, nors man sako, kad dabar egzistuoja skaitmeninė hakerių karta, kuri, per savo gyvenimą niekad neskaičiusi jokios knygos, atsiradus elektroninei knygai pirmą kartą atsivertė ir pasimėgaudama skaitė „Don Kichotą“. Kiek daug laimėjo jų protas, bet kiek daug sumokėjo jų akys. Jei ir ateities kartos palaikys gerą (psichologinį ir fizinį) ryšį su elektronine knyga, „Don Kichoto“ galia išliks nepakitusi.

Kokia nauda iš šios nematomos galios, vadinamos literatūra? Kaip jau minėjau, užtektų atsakyti, kad ji yra gėrybė pati savaime ir todėl neprivalo būti kam nors naudinga. Tačiau toks bekūnis literatūrinio malonumo įvaizdis rizikuoja paversti literatūrą bėgiojimu ar kryžiažodžių sprendimu – be to, abudu yra kažkam naudingi: vienas stiprina kūno sveikatą, kitas turtina žodyną. Taigi aš ir ketinu čia pakalbėti apie kelias literatūros funkcijas mūsų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.


Literatūra išsaugo kalbą

Pirmiausia, literatūra išsaugo kalbą kaip mūsų kolektyvinį paveldą. Pagal apibrėžimą kalba vystosi savaime; joks potvarkis iš aukščiau, – nei iš politikų, nei iš akademijos, – negali sustabdyti jos tėkmės ir pasukti ją, jų nuomone, geriausia vaga. Fašistai mėgino priversti mus vietoj baro vartoti mescita (pilstykla), vietoj kokteilio – coda di galo (gaidžio uodega), vietoj goal (įvarčio) rete (tinklas), vietoj taksi – auto pubblica (viešasis automobilis), bet mūsų kalba jų visai neklausė. Tuomet buvo pasiūlyta leksinė baisybė, nepriimtinas archaizmas autista vietoj chauffeur (vairuotojas), ir mūsų kalba jį priėmė. Galbūt todėl, kad jame nebuvo nė vieno italo ausiai svetimo garso. Išlaikėme ir taxi (taksi), tik ilgainiui, bent jau šnekamojoje kalboje, šis žodis virto tassì.

Kalba vystosi savaime, tačiau ji jautri literatūros įtaigoms. Be Dante’s nebūtų buvę bendrinės italų kalbos. Traktate „De Vulgari Eloquentia“2 jis analizuoja ir pasmerkia įvairias italų kalbos tarmes ir nusprendžia sukurti naują „iškilią italų kalbą“; niekas nebūtų statęs pinigų už tokią puikybę, tačiau su „Dieviškąja komedija“ jis laimėjo lažybas. Iš tiesų prireikė kelių šimtmečių, kad Dante’s italų kalba taptų bendrine, tačiau jei ji tokia tapo, tai tik todėl, kad bendruomenė, kuri tikėjo literatūra, nepaliovė vadovautis Dante’s pavyzdžiu. Ir jei to pavyzdžio nebūtų buvę, tuomet politinės vienybės idėja tikriausiai net nebūtų pažengusi į priekį. Tikriausiai todėl Bossi3 nekalba „iškilia italų kalba“.

Dvidešimt metų gražbylystės4 apie „fatališkas Romos kalvas“, „nenugalimą lemtį“, „neišvengiamus įvykius“ ir „plūgus, vagojančius dirvą“ dabartinėje italų kalboje galiausiai išnyko be pėdsako, o štai virtuoziški futuristinės prozos eksperimentai, anuomet nepriimtini, paliko jų daugybę. Ir kai šiandien girdime skundus apie televizijos skleidžiamą norminę italų kalbą, nepamirškime, kad norminės italų kalbos žavesys pačia tauriausia forma pasklido iš skambios ir suprantamos Alessandro Manzoni5, o vėliau Svevo6 ar Moravia7 prozos.

Padėdama formuotis kalbai, literatūra kuria savastį ir bendruomenę. Iš pradžių kalbėjau apie Dante, bet pagalvokime, kuo graikų civilizacija būtų buvusi be Homero, vokiečių tapatybė – be Lutherio verstos Biblijos, rusų kalba be Puškino, o Indijos civilizacija – be savo pagrindinių epų.

Literatūra taip pat palaiko individualios kalbos gyvybingumą. Nūnai daugelis skundžiasi „neotelegrafine“ kalba, įsigalinčia per elektroninį paštą ir mobiliųjų telefonų žinutes, kur „aš tave myliu“ pasakoma simboliais; tačiau nepamirškime, kad tie jaunuoliai, siuntinėjantys žinutes naująja stenografija, bent iš dalies yra tie patys, kurie užplūsta šias naujas knygos katedras – daugiaaukščius knygynus, – ir net jeigu jie tik sklaido knygą jos nepirkdami, vis tiek susipažįsta su nugludintais ir rafinuotais literatūros stiliais, kurių jų tėvai ir, žinoma, jų seneliai nė regėti neregėjo.

Nors palyginti su ankstesnių kartų skaitytojais šių jaunuolių yra dauguma, bet mes tikrai galime sakyti, kad tarp šešių milijardų planetos gyventojų jų yra mažuma; nesu aš jau toks idealistas, kad manyčiau, jog literatūra gali palengvinti dalią tai daugybei žmonių, kuriems trūksta duonos ir vaistų. Tik norėčiau pažymėti vieną dalyką: piktavaliai, kurie be jokio tikslo susibūrę į gaujas užmuša žmones mėtydami akmenis nuo viadukų ar padega vaiką, – kad ir kas jie būtų, – tokiais tampa ne todėl, kad juos ištvirkino kompiuterinė „Newspeak“8 (ir kompiuteris jiems neprieinamas), o todėl, kad jiems atimta galimybė patekti į literatūros pasaulį ir ten, kur švietimas ir diskusijos mums nušviečia kelią į vertybių pasaulį, kilusį iš knygų ir grąžinantį mus prie jų.


Literatūros kūrinių skaitymas priverčia mus puoselėti ištikimybę ir pagarbą interpretacijų laisvei

Egzistuoja pavojinga, mūsų laikotarpiui būdinga kritikos erezija, pagal ją su literatūros kūriniu mes galime daryti ką norime, priskirdami jam viską, ką mums diktuoja mūsų nevaržomos paskatos. Tai nėra teisinga. Literatūros kūriniai skatina interpretacijos laisvę, nes jų tekstai yra daugiaplaniai ir mums atveria kalbos bei gyvenimo dviprasmybes. Bet, norėdami žaisti šį žaidimą, kuris kiekvienai kartai leidžia skaityti literatūros kūrinius savaip, mes turime jausti gilią pagarbą jau kitur mano įvardytam dalykui – autorinio teksto prasmei.

Viena vertus, pasaulis panašus į „uždarą“ knygą, interpretuotiną tik vienu vieninteliu būdu. Pavyzdžiui, jei egzistuoja planetas valdantis traukos dėsnis, tai jis – arba teisingas, arba klaidingas; palyginti su tuo dėsniu, knygos pasaulis mums atrodo atviras. Bet pamėginkime blaiviu protu panagrinėti pasakojamąjį kūrinį ir sugretinti mūsų galimas prielaidas apie jį su prielaidomis apie pasaulį. Apie pasaulį galime sakyti, jog visuotinės traukos dėsnius pagrindė Isaacas Newtonas ar kad Napoleonas mirė 1821 m. gegužės 5 d. Šv. Elenos saloje, ir tai bus yra tiesa. Tačiau jei mūsų protas atviras, mes visad būsime pasirengę peržiūrėti savo įsitikinimus, kai mokslas pateiks kitą pagrindinių kosminių dėsnių formuluotę ar koks nors istorikas suras niekur neskelbtų dokumentų, įrodančių, kad Napoleonas mirė bonapartistų laive mėgindamas pabėgti. Kita vertus, knygų pasaulyje teiginiai „Šerlokas Holmsas buvo viengungis“, „Raudonkepuraitę prarijo vilkas, o paskui išgelbėjo medžiotojas“, „Ana Karenina nusižudė“ amžinai liks teisingi, ir niekas negalės jų paneigti. Vieni žmonės neigia, kad Jėzus buvo Dievo sūnus, kiti abejoja jo istoriniu buvimu, treti teigia, kad jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, o dar ketvirti tiki, kad Mesijas dar neatėjęs; kad ir kokių pažiūrų laikytumės šiais klausimais, mes gerbiame šias nuomones. Tačiau tikrai niekas negerbs nuomonės to, kuris teigia, kad Hamletas vedė Ofeliją ar kad Supermenas nėra Klarkas Kentas.

Literatūriniuose tekstuose ne tik aišku tai, kuo niekada negalėsime suabejoti, bet kitaip nei realus pasaulis jie nepaprastai svariai nurodo, kas juose yra svarbu ir ko negalime pasirinkti savavališkų interpretacijų išeities tašku.

Romano „Raudona ir juoda“ trisdešimt penkto skyriaus pabaigoje Žiuljenas Sorelis nueina į bažnyčią ir šauna į ponią de Renal. Pabrėžęs, kad jo ranka drebėjo, Stendhalis mums sako, jog Žiuljenas šauna pirmą kartą ir nepataiko; paskui šauna dar kartą, ir moteris krenta. Mes galime spėti, jog drebanti ranka ir pirmasis šūvis pro šalį įrodo, kad Žiuljenas į bažnyčią ėjo ne tvirtai nusprendęs nužudyti, o greičiau pasidavęs aistringam ir chaotiškam impulsui. Šiam aiškinimui galima priešinti kitą: Žiuljenas iš pat pradžių buvo nusprendęs nužudyti, tačiau buvo bailys. Tekstas pateisina abi interpretacijas.

Kai kuriems skaitytojams buvo smalsu, kur pataikė pirmoji kulka – įdomus klausimas Stendhalio gerbėjams. Kaip Jameso Joyce’o gerbėjai vyksta į Dubliną ieškoti vaistinės, kur Blumas pirko citrinos formos muilą9 (šiems piligrimams patenkinti vaistinė, egzistuojanti iš tikrųjų, vėl pradėjo gaminti tokią muilo rūšį), taip galima įsivaizduoti ir Stendhalio gerbėjus, realiame gyvenime mėginančius rasti Verjerą ir bažnyčią, o paskui atidžiai apžiūrinčius kiekvieną piliorių, kad rastų kulkos paliktą skylę. Tai būtų gan smagus literatūros gerbėjų manijos (fanship) pavyzdys. Bet, tarkime, kad vienas kritikas panūsta savąją viso romano interpretaciją pagrįsti šios dingusios kulkos lemtimi. Mūsų laikais tai visai tikėtinas dalykas; atsirado ir tokių, kurie visą Edgaro Poe apsakymo „Pavogtasis laiškas“ aiškinimą grindė laiško padėtimi židinio atžvilgiu. Bet Poe apsakyme laiško padėtis yra svarbi detalė, o Stendhalis sako, kad apie pirmąją kulką daugiau nieko nežinoma ir šitaip ją pašalina netgi iš menamų įvykių lauko. Jei mums svarbus pats Stendhalio tekstas, tuomet ta kulka yra dingusi visam laikui, ir jos trajektorijos pabaiga pasakojimo kontekstui yra nesvarbi. Priešingai, romano „Armans“10 tyla, gaubianti galimą pagrindinio veikėjo impotenciją, verčia skaitytoją karštligiškai spėlioti ir užbaigti tai, kas pasakojime nutylėta; panašiai ir romane „Sužadėtiniai“ frazė „nelaimingoji atsakė“ mums nepaaiškina, kiek Gertrūda drįso nusidėti su Edžidijumi, tačiau skaitytoją apgaubianti tamsi hipotezių aureolė sudaro šio veik skaistaus ir elipsinio puslapio žavesį.
„Trijų muškietininkų“ pradžioje sakoma, kad d’Artanjanas atvyksta į Mengą raitas ant keturiolikos metų kuino pirmąjį 1625 metų balandžio mėnesio pirmadienį. Jei savo kompiuteryje turime gerą programą, iškart nustatysime, kad tas pirmadienis buvo balandžio 7 diena. Gardus trivia11 žaidimų kąsnelis Dumas gerbėjams. Ar kas galėtų pateikti dar vieną romano interpretaciją, susietą su šia data? Sakyčiau, kad ne, nes romano audiniui ji nėra svarbi. Iš tolesnės fabulos eigos paaiškėja, jog nebuvo svarbu, kad d’Artanjanas atvyko pirmadienį, – bet yra svarbu, jog tai įvyko balandį (reikia prisiminti, kad, norėdamas paslėpti faktą, jog jo puošni perpetė auksu siuvinėta tik iš priešakio, Portas visai ne pagal sezoną vilkėjo ilgą skaisčiai raudono aksomo apsiaustą, todėl muškietininkui teko vaidinti, jog yra peršalęs).

Visa tai daugeliui gali atrodyti kaip savaime suprantami dalykai, bet šitie dalykai (dažnai primiršti) mums byloja, kad literatūros pasaulis įkvepia tikrumo, jog esama neabejotinų prielaidų ir todėl pateikia mums, nors ir menamą, tiesos modelį. Ši pažodinė tiesa persmelkia dažnai hermeneutinėmis vadinamas tiesas: mat tam, kuris mums sakytų, kad d’Artanjaną veikti akstino homoseksuali aistra Portui, kad Bevardį12 į blogį pastūmėjo nevaržomas Edipo kompleksas, kad Moncos vienuolę13, kaip norėtų įpiršti kai kurie politikai, ištvirkino komunizmas ar kad Panurgas viską daro tik iš neapykantos gimstančiam kapitalizmui, mes visad galėsime atsakyti, jog minėtuose tekstuose neįmanoma rasti teiginio, prielaidos ar insinuacijos, kurie leistų mums pasikliauti tokių interpretacijų linkme. Literatūros pasaulis yra visata, kur galima įvairiais būdais nustatyti, kada skaitytojas turi realybės jausmą, o kada tampa savo vaizdinių auka.


Personažai migruoja

Apie literatūros personažus galime spręsti teisingai, nes tekstas, – jį galima palyginti su muzikine partitūra, – fiksuoja visa tai, kas jums nutinka. Teiginys, kad Ana Karenina nusižudo, yra lygiai toks pat teisingas kaip teiginys, kad Beethoveno Penktoji simfonija parašyta c-moll tonacija (o ne f-dur kaip Šeštoji) ir prasideda: „sol, sol, sol, mi-bemol“. Bet kai kurie – ne visi – literatūros personažai palieka juos sukūrusį tekstą ir migruoja į vieną visatos sritį, kurią mums itin sunku apibrėžti. Jeigu jiems nusišypso laimė, pasakojimo personažai migruoja iš teksto į tekstą, o tie, kurie nemigruoja, tai daro ne todėl, kad ontologiškai skiriasi nuo savo laimingesniųjų likimo brolių, o todėl, kad neturėjo tam laimės, ir mes daugiau jų nesutinkame.

Tiek mitų, tiek „pasaulietinių“ kūrinių herojai migravo iš teksto į tekstą (adaptuoti skirtingiems meno žanrams – iš knygos į filmą ar baletą, ar iš sakytinės tradicijos į knygą): Ulisas, Jasonas, karalius Artūras ar Parsifalis, Alisa, Pinokis, d’Artanjanas. Be abejo, kai kalbame apie tokio žanro herojus, mes neturime omenyje tiksliai apibrėžtos partitūros. Kaip pavyzdį paimkime Raudonkepuraitę. Dvi labiausiai žinomos partitūros, Perrault ir brolių Grimmų, skiriasi iš esmės. Pirmojoje mergaitę praryja vilkas, ir tuo baigiasi istorija, suteikdama peno keliems moralizuojantiems pamąstymams apie neatsargumo pavojus. Antrojoje atvyksta medžiotojas, nušauna vilką ir ištraukia iš pilvo anūkę su senele sveikas ir gyvas. Laiminga pabaiga.

O dabar įsivaizduokime mamą, kuri seka pasaką savo vaikams ir sustoja, kai vilkas praryja Raudonkepuraitę. Vaikai imtų protestuoti reikalaudami „tikrosios“ istorijos, kurioje Raudonkepuraitė atgyja, ir mama nieko nepeštų, jei sakytų esanti griežtai teksto besilaikanti filologė. Vaikai žino „tikrąją istoriją, kurioje Raudonkepuraitė iš tiesų atgyja, ir ši istorija yra artimesnė Grimmų, o ne Perrault versijai. Vis dėlto ji nesutampa su Grimmų partitūra, nes iš akių išleidžia kai kurias antraeiles detales, tarp kita ko, dėl jų Perrault ir Grimmų nuomonės išsiskiria, pavyzdžiui, kokias dovanas Raudonkepuraitė neša senelei, detalės, dėl kurių vaikai mielai linkę nusileisti, nes jos yra susijusios su gerokai schematiškesniu, tradicijoje nenusistovėjusiu individu, pasirodančiu daugelyje partitūrų, kurių daugelis yra sakytinės.

Šitaip Raudonkepuraitė, d’Artanjanas, Ulisas ar Madam Bovari tampa individais, gyvenančiais savąjį gyvenimą anapus pirminių partitūrų ribų, ir netgi tie, kurie niekada nėra skaitę archetipinės partitūros, apie juos gali pagrįstai daryti teisingus teiginius. Dar neskaitęs „Karaliaus Edipo aš jau žinojau, kad Edipas veda Jokastę. Nors partitūros ir kinta, jas įmanoma patikrinti: jei kas nors imtų tvirtinti, kad Madam Bovari susitaiko su Šarliu, o paskui gyvena su juo ilgai ir laimingai, sveiko proto žmonės, sutariantys dėl Emos kaip veikėjos charakterio, niekaip su tuo nesutiktų.

Kas jie yra iš tikro – šie kintantys individai? Atsakymas priklauso nuo mūsų ontologijos formato, taip pat ir nuo to, ar ji apima kvadratines šaknis, etruskų kalbą ir dvi skirtingas Švenčiausiosios Trejybės sampratas – romėniškąją, teigiančią (bent jau iki šiol), kad Šventoji dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (ex Patre Filioque procedit), ir bizantiškąją, pagal ją, Dvasia kyla tik iš Tėvo. Bet ši sritis yra labai neapibrėžta ir apima įvairiausio rango dydžius, nes net Konstantinopolio Patriarchas (dėl filioque linkęs sukryžiuoti kardus su popiežium) sutiktų su popiežiumi (bent aš taip tikiuosi) sakydamas, jog yra tiesa, kad Šerlokas Holmsas gyvena Beikerio gatvėje, o Klarkas Kentas ir Supermenas yra tas pats asmuo.

Vis dėlto begalėje romanų ar poemų – čia aš išgalvoju pavyzdžius atsitiktine tvarka – Hasdrubalas14 nužudo Koriną15 ar Teofrastas16 beprotiškai įsimyli Teodolindą17, tačiau sunku patikėti, kad apie juos sprendžiame teisingai, nes šie nelaimėliai nėra emigravę iš savo teksto ar tapę kolektyvinės atminties dalimi. Kodėl tas faktas, kad Hamletas neveda Ofelijos, yra teisingesnis, nei faktas, kad Teofrastas vedė Teodolindą? Kokia yra šio pasaulio dalis, kur gyvena Hamletas ir Ofelija, bet ne vargšas nelaimėlis Teofrastas?

Kai kurie personažai kolektyvinei atminčiai kažkaip tapo tikri, nes amžiams ar metams bėgant žmonių bendruomenė investavo į juos savo emocijas. Mes visi investuojame emocijas į tokias fantazijas, kurioms galime atsiduoti ir atmerktomis akimis, ir snūduriuodami. Mes iš tiesų galime susijaudinti galvodami apie mylimo žmogaus mirtį ar atgaminti fizinius potyrius, prisimindami su juo turėtą erotinį ryšį; lygiai taip pat mes galime susijaudinti susitapatinę ar persikėlę mintimis į Emos Bovari likimą, ar, – kaip tai nutiko kelioms kartoms, – pajusti savižudybės trauką po nelaimingųjų Verterio ar Jakopo Orčio18 kančių. Tačiau jei kas paklaustų, ar asmuo, kurio mirtį mes įsivaizdavome, iš tikrųjų yra miręs, mes atsakytume, kad ne, kad tai buvo grynai mūsų asmeninė fantazija. Taigi jei mus paklaustų, ar Verteris iš tikrųjų nusižudė, mes atsakytume taip, ir fantazija, apie kurią čia kalbame, jau nėra asmeninė, ji – realus faktus, dėl kurio sutaria visa skaitytojų bendruomenė. Mes net palaikytume pamišėliu tą, kuris nusižudytų vien įsivaizdavęs (puikiai suprasdamas, kad tai tik jo vaizduotės vaisius), kad jo mylimoji yra negyva, bet vienaip ar kitaip mėginame pateisinti ką nors, nusižudžiusį dėl Verterio savižudybės, gerai suprasdami, jog pastarasis visgi yra pramanytas veikėjas.

Mums teks rasti vietą visatoje, kur šie personažai gyvena ir lemia mūsų elgseną tiek, kad mes pasirenkame juos savo ir kitų gyvenimo pavyzdžiais, ir puikiausiai suvokiame, ką mes turime omenyje, kai sakome, jog kažkas turi Edipo kompleksą ar Gargantiua apetitą, elgiasi kaip Don Kichotas, pavydi kaip Otelas, dvejoja kaip Hamletas, yra nepataisomas kaip Don Žuanas, siunta kaip žiežula. Ir literatūroje taip būna ne tik su personažais, bet ir su situacijomis ir objektais. Kodėl „svečiuose mes vėl išgirsim amžiną pašnekesį apie Michelangelo“19, „aštrios butelio šukės spindi ant mūro ir žerplėja saulėj kaip jūra“20, „geri daiktai prasčiausio skonio“21, „parodysiu tau siaubą dulkių saujoj“22, „gyvatvorė“23, „skaidrūs, vėsūs ir gėli šaltiniai“24, „atplėšęs plėšrią burną nuo pasprandės“25, virsta ramybės neduodančiomis metaforomis, kurios linkusios vėl ir vėl mums priminti, kas esame, ko norime, kur einame ar net kuo nesame ir ko nenorime?

Šios literatūrinės esybės esti tarp mūsų. Jos nebuvo ten nuo amžių amžinųjų kaip (galbūt) kvadratinės šaknys ir Pitagoro teorema, bet nūnai, literatūros sukurtos ir mūsų emocinių investicijų išmaitintos, jos egzistuoja ir mes su jomis turime skaitytis. Tiesiog tarkime, norėdami išvengti ontologinių ir metafizinių diskusijų, kad jos egzistuoja kaip kultūrinos apraiškos, bendravimo būdai. Tačiau net visuotinis kraujomaišos tabu yra kultūros apraiška, idėja, būdas, turėjęs galios lemti žmonių bendruomenių likimus.


Atviri hipertekstai ir baigtinės istorijos

Tačiau kai kurie mano, kad net ir literatūriniams herojams iškyla grėsmė išnykti, pakisti, persimainyti, netekti to stabilumo, kuris vertė mus neneigti jų lemties kelių. Nūnai mes įžengėme į hiperteksto amžių, o elektroninis hipertekstas mums sudaro sąlygas ne tik keliauti teksto raizginiu (kad ir koks jis būtų – ištisa enciklopedija ar visi Shakespeare’o raštai) „neišvyniojant“ tekste slypinčios informacijos, bet perverti jį kaip virbalas vilnonių siūlų kamuolį. Atsiradus hipertekstui laisvas kūrybinis rašymas tapo realybe. Internete galite rasti programų, kurios leidžia kolektyviai rašyti istorijas, įsijungiant į pasakojimus, kurių eigą galima kaitalioti iki begalybės. O jei tai galima daryti su tekstu, kuriamu kartu su virtualiais draugais, tai kodėl to paties nepadarius su jau esamais literatūriniais tekstais? O dar įsigijus tam tikrų programų, galėtume keisti didžiuosius pasakojimus, kurie, ko gero, tūkstantmečius neduoda mums ramybės.

Įsivaizduokite, kad jūs įnikęs skaitėte „Karą ir taiką“ klausdami savęs, ar Nataša galiausiai pasiduos Anatolijaus meilikavimui, ar nuostabusis kunigaikštis Andrejus iš tiesų mirs, ar Pjeras turės drąsos nušauti Napoleoną, o dabar pagaliau galite kurti savo Tolstojų, suteikdami Andrejui ilgą ir laimingą gyvenimą, paversdami Pjerą Europos išvaduotoju; ir ne vien tai – galite sutaikyti Emą Bovari su vargšeliu Šarliu, suteikdami jai laimingos ir patenkintos motinos gyvenimą, taip pat galite pasirinkti, kad Raudonkepuraitė miške sutinka Pinokį, ar kad ją pagrobia pamotė ir Pelenės vardu verčia dirbti Skarlet O’Harai26, arba kad miške ji sutinka burtininką geradarį Vladimirą J. Proppą27, duodantį jai stebuklingą žiedą, kuris padeda smaugikų (Thugs) šventojo banjano28 medžio papėdėje aptikti Alefą29 – tašką, kur susikryžiuoja visa visata; Ana Karenina nežūsta po traukiniu, nes Rusijos siaurukai, Vladimirui Putinui valdant, veikia prasčiau nei povandeniniai laivai, o kažkur toli, Alisos veidrodžio karalystėje, Jorge’as Luisas Borgesas30 primena Funesui Mintinajam nepamiršti grąžinti „Karo ir taikos“ į Babelio biblioteką31

Ar tai būtų blogai? Ne, nes literatūroje tai jau buvo: nuo Mallarmé32 „Le Livre“33 sampratos iki siurrealistų rafinuotų lavonų, Queneau’o34 „Šimtas tūkstančių milijardų poemų“ ir iki antrojo avangardo neįrištų knygų. O kur dar džiazo improvizacijos (jam sessions). Tačiau tai, kad egzistuoja jam sessions, kur kasvakar varijuojama ar plėtojama kokia nors muzikinė tema, mums netrukdo ar neatima noro eiti į koncertų sales, kur kasvakar F. Chopino Sonata fortepijonui b-moll, op. 35 baigiasi ta pačia gaida.

Kai kas sako, jog žaidžiant su hipertekstais išvengiama dviejų prievartos formų: paklusnumo kitų nuspręstiems pasakojimo vingiams ir pasmerkties socialinei perskyrai tarp rašančiųjų ir skaitančiųjų. Tokia mintis, mano galva, yra kvailystė, bet, žinoma, kūrybinis žaismas su hipertekstais keičiant senas istorijas ir pradedant kurti naujas gali būti kerinti veikla, puikus mokyklinis pratimas, nauja rašybos forma, labai gimininga džiazo improvizacijai. Manau, jog būtų gražu ir net švietėjiška pamėginti keisti jau esamas istorijas lygiai taip pat, kaip būtų įdomu transkribuoti Choliną mandolinai: tai praverstų išaštrinti muzikinį mąstymą ir suprasti, kodėl fortepijono tembras yra kone sudedamoji Sonatos b-moll dalis. Eksperimentavimas su koliažais komponuojant „Marijos ir Juozapo sužadėtuves“ su „Avinjono merginomis“35 ir naujausia pokemonų istorija padėtų ugdyti regimąjį lytėjimą ir formų tyrinėjimo įgūdžius. Iš esmės didieji menininkai tą ir darė.

Bet šie žaidimai negali pakeisti tikrosios šviečiamosios literatūros funkcijos, kuri neapsiriboja vien moralinių idėjų, gerų ar blogų, perdava ar grožio jausmo lavinimu.

Jurijus Lotmanas36 knygoje „Kultūra ir sprogimas“ plėtoja garsųjį Čechovo patarimą, kad jei apsakymo ar dramos pradžioje minimas ar parodomas ant sienos kabantis šautuvas, tai prieš pabaigą jis turi iššauti. Lotmanas iškelia mintį, kad tikroji problema yra ne ta, ar šautuvas iš tiesų iššaus. Pats faktas, kad mes nežinome, ar jis iššaus, suteikia fabulai reikšmingumo. Skaityti pasakojimą lygu patirti įtampą, spazmą. Atradimas, ar pabaigoje šautuvas iššovė, turi ne vien paprastos naujienos vertę. Tai atradimas, kad viskas vyko ir visad vyksta tam tikru būdu, ir nepriklauso nuo skaitytojo norų. Skaitytojas turi susitaikyti su tokiu nuviliančiu dalyku, o per jį pajusti Lemties šiurpą. Jeigu galėtumėt lemti personažų likimus, tai būtų bemaž tas pat, kas nueiti į kelionių biurą, kurio tarnautojas jūsų klaustų: „Tai kur norėtumėte sutikti Baltąjį Banginį – Samoa ar Aleutų salose? Ir kada? Pats norėsite jį nužudyti ar leisite tai padaryti Kvikegui37?“ O juk „Mobis Dikas“ mus išmoko vienos tiesos – banginis plaukia ten, kur nori.

Pagalvokite apie tai, kaip V. Hugo „Vargdieniuose“ aprašo Vaterlo mūšį. Kitaip nei Stendhalis, vaizduojantis mūšį Fabricijaus del Dongo38, atsiduriančio mūšio viduryje ir nežinančio, kas vyksta, akimis, Hugo jį aprašo Dievo, kuris jį mato iš viršaus, akimis; jis suvokia, kad jei Napoleonas būtų žinojęs apie griovį už Mon-Sen-Žano plynaukštės keteros (bet jo vedlys to nepasakė), generolo Milhaud’o kirasyrai nebūtų nuvirtę prie pat anglų kariuomenės kojų, o jei piemenukas, vedęs Bülową39, būtų pasiūlęs kitą kelią, Prūsijos armija nebūtų atvykusi laiku ir nulėmusi mūšio baigties.

Su hipertekstine struktūra mes galėtume perrašyti Vaterlo mūšį, kai vietoj Blücherio40 vokiečių pasirodytų Grouchy41 vedami prancūzai. Esama karo žaidimų, kurie leidžia taip daryti, ir žaisti išties būna smagu. Tačiau tragiška šių Hugo puslapių didybė grindžiama faktu, kad įvykiai eina savo eiga, o ne taip, kaip norime mes. „Karo ir taikos“ grožis kyla iš to, kad kunigaikščio Andrejaus agonija baigiasi mirtimi, nors ir kaip mums būtų gaila. Mūsų skausminga nuostaba, apimanti perskaičius didžiąsias tragedijas, aiškintina tuo, kad jų herojai, galėję išvengti baisios lemties, iš silpnumo ar aklumo nesupranta, kas jų laukia, ir nusirita į duobę, kurią dažnai išsikasa sau patys. Šiaip ar taip, mums parodęs kitas galimybes, kuriomis Napoleonas būtų galėjęs pasinaudoti, Hugo tą ir turi galvoje sakydamas: „Ar galėjo Napoleonas laimėti šias kautynes? Mes atsakome: ne. Kodėl? Ar tam sukliudė Wellingtonas42? Ar tam sukliudė Blücheris? Ne. Sukliudė Dievas“.

Kaip tik tai mums byloja visos didžiosios istorijos, – net jei Dievą jos pakeičia likimu ar nenumaldomais gyvenimo dėsniais. „Nepakeičiamų“ istorijų funkcija yra tokia: nors ir kaip norėtume pakeisti likimą, jos akivaizdžiai parodo, jog likimo pakeisti neįmanoma. Ir šitaip, kad ir kokia būtų jų siužetinė linija, jos pasakoja mūsų pačių istoriją, ir todėl mes skaitome ir mylime jas. Mums reikia jų rūsčios, „regresyvios“ pamokos. Hipertekstinis pasakojimas gali mus pamokyti laisvės ir kūrybingumo. Puiku, bet tai dar ne viskas. „Jau baigtos“ istorijos taip pat mus moko, kaip mirti.

Aš manau, kad likimo ir mirties pamokos yra vienos iš pagrindinių literatūros funkcijų. Galbūt esama ir kitų, bet šiuo metu jos neateina man į galvą.

 


 1 Tai nėra legenda, o istorinė frazė, kurią Stalinas ištarė per 1935 m. gegužės 13 dieną pokalbį su tuometiniu Prancūzijos Ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru Pierre’u Lavaliu. Šį epizodą atpasakoja W. Churchillis savo 6 tomų istorinio veikalo „Antrasis pasaulinis karas“ („The Second World War“, 1948–1954) pirmame tome „Besitvenkianti audra“ („The Gathering Storm“, I, 8). (Čia ir toliau – Vert. past.)
2 „Apie liaudinę iškalbą“ (
lot.).
3 Umberto Bossi (1941) – italų politikas, dešiniosios Šiaurės lygos (it. 
Lega Nord) partijos vadovas, pasisakantis už Italiją kaip atskirų regionų federaciją ir siūlantis padalyti Italiją į Šiaurę ir Pietus. Taip pat ši partija laikosi griežtos imigracinės ir antivyriausybinės politikos.
4 Turima omenyje fašistų režimo retorika.
5 Alessandro Manzoni (1785–1873) – italų poetas ir prozininkas, garsaus romano „Sužadėtiniai“ („I promessi sposi“, 1827) autorius.
6 Italo Svevo (tikr. Ettore Schmitz, 1861–1928) – žydų kilmės italų prozininkas, labiausiai žinomas kaip „Dzeno prisipažinimai“ („La coscienza di Zeno“, 1923) autorius.
7 Alberto Moravia (tikr. Alberto Pincherle, 1907–1990) – italų prozininkas, dramaturgas ir eseistas.
8 Naujakalbė (
angl.).
9 Turimas omenyje epizodas iš penkto „Uliso“ skyriaus.
10 Pirmasis Stendhalio romanas, pavadintas pagrindinės veikėjos – rusės Armans Zoilovos – vardu.
11 Smulkmenų, smulkių faktų (
lot.).
12 Bevardis (it. 
Innominato) – neigiamas romano „Sužadėtiniai“ veikėjas.
13 Moncos vienuolė – kunigaikštytės Gertrūdos A. Manzoni romane „Sužadėtiniai“ prototipas. Tikrasis jos vardas – Marianna de Leyva (1575–1650), ispanų kilmės Askonio kunigaikščio Luigi de Leyva duktė. Ji įsimylėjo turtingą vaikiną Gianni Paolo Osio ir susilaukė nuo jo dviejų vaikų. Su vyru padarė nemažai nusikaltimų. Kai 1607 m. viskas išaiškėjo, jie buvo suimti ir nubausti: jam nukirsta galva, o ji užmūryta į celę, kur praleido keturiolika metų – iki 1622-ųjų, paskui po atgailos buvo išleista.
14 Hasdrubalas (lot. 
Hasdrubal) – dažnas kartaginiečių vardas. Tikriausiai U. Eco turi omenyje Hanibalo brolį, kuris iš Ispanijos nuvedė savo kariuomenę į Italiją gelbėti į bėdą patekusio Hanibalo. Tačiau 207 m. pr. Kr. prie Metauro jis buvo sutriuškintas romėnų ir žuvo.
15 Korina (gr. Kórinna; fl. 500. pr. Kr.) – graikų lyrinė poetė iš Tanagros miesto Beotijoje (Graikija).
16 Sunku pasakyti, kokį Teofrastą autorius turi omenyje. Tikriausiai tai Teofrastas iš Lesbo salos (Qeófrastox, 372–287 m. pr. Kr. ) – graikų filosofas, Aristotelio mokinys.
17 Tikriausiai turima omenyje Teodolinda (Theodolinda, ?–628) – lombardų karalienė, padėjusi popiežiui Grigaliui Didžiajam atversti lombardus į krikščionybę.
18 Italų dramaturgo ir prozininko Ugo Foscolo (1778–1827) epistolinio romano „Paskutinieji Jakopo Orčio laiškai“ („Ultime Lettere di Jacopo Ortis“, 1798) pagrindinis veikėjas, itališkasis Verteris.
19 Citata iš anglų-amerikiečių poeto ir eseisto Thomo Stearnso Elioto (1888–1965) eilėraščio „J. Alfredo Prufroko meilės daina“ („The Love Song of J. Alfred Prufrock“, 1915).
20 Iš italų poeto Eugeno Montale’s (1896–1981) eilėraščio „Prigulti pokaičio, blyškiam ir susimąsčiusiam“ („Meriggiare pallido e assorto“), įtraukto į eilėraščių rinkinį „Sepijos kriauklės“ („Ossi di seppia“, 1925).
21 Iš italų poeto Guido Gustavo Guizzano (1883–1916) eilėraščio „Vienuolės Vilties bičiulė“ („L’amica di nonna Speranza“) rinkinyje „Prieglobsčio kelias“ („La via di refugio“, 1907).
22 Iš T. S. Elioto poemos „Bevaisė žemė“ („Wasteland“, 1922).
23 Turima omenyje gyvatvorė iš italų poeto romantiko Giacomo Leopardi (1798–1837) eilėraščio „Begalybė“ („L’Infinito“, 1819).
24 Citata iš to paties pavadinimo italų poeto F. Petrarcos (1304–1374) kanconos.
25 Dante. „Dieviškoji komedija“, „Pragaras“, XXXIII, 1.
26 Pagrindinė amerikiečių rašytojos Margaret Mitchell (1900–1949) romano „Vėjo nublokšti“ („Gone with the Wind“, 1939) veikėja.
27 Vladimiras Proppas (Владимир Пропп, 1895–1970) – rusų kultūrologas, vienas iš semiotikos ir struktūralizmo pirmtakų. Išgarsėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kada į anglų kalbą buvo išversta jo studija „Stebuklinės pasakos morfologija“ („Морфология волшебной сказки“, 1928).
28 Banjanas (lot. 
ficus benghalensis) – induistų ir budistų šventas medis, simbolizuojantis nemirtingumą. Sanskritiškai vadinamas bahupada – „daugiapėdžiu“, nes kaip epifitinis medis dauginasi orinėmis šaknimis ir nustelbia medį-šeimininką, ilgainiui apimdamas didžiulę teritoriją.
29 J. L. Borgeso apsakymo motyvas iš to paties pavadinimo rinkinio „Alefas“ („El Aleph“, 1949).
30 Jorge’as Luisas Borgesas (1899–1986) – Argentinos rašytojas, poetas, eseistas.
31 Turimos omenyje J. L. Borgeso novelės iš rinkinio „Fikcijos“ („Ficciones“, 1941, antroji laida – 1944).
32 Stéphane’as Mallarmé (1842–1899) – prancūzų poetas simbolistas.
33 Knyga (
pranc.).
34 Raymondas Queneau (1903–1976) – prancūzų poetas ir prozininkas, artimas siurrealistams. Kūrinių kalba svyruoja juo žargono iki subtiliausio poetinio stiliaus.
35 „Avinjono merginos“ („Les Demoiselles d’Avingnon“, 1907) – ispanų tapytojo Pablo Picasso kubistinis paveikslas.
36 Jurijus Lotmanas (Юрий Лотман, 1922–1993) – žymus rusų semiotikas, kultūrologas, literatūros istorikas, poetikos ir estetikos tyrinėtojas, Tartu semiotinės mokyklos įkūrėjas. Knygoje „Kultūra ir sprogimas“ („Культура и взрыв“, 1992) nagrinėja komunikavimo sistemą, kuri gali vystytis dviem kryptim: kaip nuoseklus evoliucinis procesas ir kaip sprogimas – anarchistinis, destruktyvus veiksmas, kuris, supurtęs kultūros sistemą iki pačių pamatų, ją atnaujina.
37 Kvikegas (angl. 
Queequeg) – maoris žeberklininkas, vienas iš pagrindinių „Mobio Diko“ veikėjų.
38 Stendhalio romano „Parmos vienuolynas“ veikėjas.
39 Friedrichas Wilhelmas von Bülowas (1755–1816) – žymus prūsų generolas, Vaterlo kautynėse atakavęs dešinįjį prancūzų kariuomenės sparną.
40 Gebhardas Leberechtas von Blücheris (1742–1819) – prūsų feldmaršalas, atėjęs Wellingtonui į pagalbą ir nulėmęs pergalę Vaterlo mūšyje.
41 Emmanuelis de Grouchy (1766–1847) – Napoleono maršalas; Vaterlo kautynėse vadovavo atsarginei kavalerijai, turėdamas uždavinį persekioti prūsus. Blücheriui pavyko atitrūkti nuo Grouchy ir atvykti į pagalbą anglams, Grouchy nesuspėjus susijungti su Napoleonu. Todėl Napoleonas laikė Grouchy savo pralaimėjimo kaltininku.
42 Arthuras Wellesley, Duke’as of Wellingtonas (1769–1852) – anglų feldmaršalas ir politinis veikėjas.