literatūros žurnalas

Arnoldas Piročkinas. Gyvenimas klūpant prieš dvi mūzas

2019 m. Nr. 8–9

Marija Meilė Kudarauskaitė. Istorijos iš pastalės. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 335 p. Knygos dailininkė – Agnė Paliokaitė.

Perskaitytoje Marijos Meilės Kudarauskaitės knygoje „Istorijos iš pastalės“ radau du man labai įsiminusius sakinius, kurie tarsi žaibas nušvietė ir autorės, ir mūsų visų gyvenimo esmę: „Kai žvelgiau iš lėktuvo į vingių vingiais išsiraičiusias upių vagas, suvokiau, per kokias granito kliūtis joms reikėjo brautis ieškant kelio į vandenyną. Argi ne taip vinguriuoja ir mūsų dvasios istorija?“ (p. 257).

Tikriausiai ne vienas skaitytojas paklaus, kuo aš dėtas, kad, būdamas kablelių ir nosinių specialistas, kaip kas ne kas įsivaizduoja kalbininkus, imuos rašyti apie poetės ir teatralės, dviejų tikrų ar netikrų mūzų įkvėptos kūrėjos, knygą. Neturėdamas noro slėpti paskatos, atvirai prisipažįstu, kad esame su knygos autore to paties lizdo paukščiai: po penkerius metus trukusių studijų 1955 m. Vilniaus universitete baigėme lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Taigi esame kurso draugai, kitaip sakant, žygio draugai, o šie, vienos arijos žodžiais tariant, „neišduos ir neapgaus niekada“. Vadinasi, esame savi. Ir šiuo atveju norėčiau pasiremti iš savo močiutės girdėta patarle: „Kas savo negir(ia), tą iš turgaus varo.“ Iš mudviejų su autore kurso liko jau tiek mažai, jog darosi baugu, kad beveik nėra kam palaikyti jo atminimo. Ir koks džiaugsmas, kad štai atsiranda vienas raiškus dokumentas, įtvirtinantis jį būsimosioms kartoms!

Kai svarstau apie mūsų kursą, prieinu prie išvados, kad jis ne toks įžymus, koks buvo prieš mus baigęs 1954 m. lituanistų kursas, davęs lietuvių literatūrai ištisą plejadą kūrėjų – Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį, kuriuos galėtume vadinti korifėjais. Prie jų šliejasi Marija Macijauskienė, Romana Dambrauskaitė-Brogienė, kritikas, tekstologas Jonas Pilypaitis, vertėjas Algimantas Antanavičius. Jie visi figūruoja „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“. Pagal įrašytų į enciklopediją mūsų kurso literatų skaičių – iš viso šeši – mažai atsiliekam nuo savo pirmtakų, bet pagal „svorį“ negalim lygintis. Iš mūsų kurso triukšmingiausias literatūros veikėjas buvo Kazys Ambrasas, dirbęs 1970–1984 m. „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi, taigi gerokai kreipęs literatūros kryptį. Nuo 1960 m. jis išleido net devynias savo paties knygas, rašytas daugiausia imituojant rusų XIX a. pirmosios pusės kritiko Visariono Belinskio stilių. Šiandien jos, kovingai diegusios socialistinio realizmo nuostatas, beturi vien bolševikinio laikotarpio iliustracijos reikšmę. Tuo tarpu kukliai, skausmingai gyvenusi Janina Degutytė įstengė lietuvių literatūrai duoti tokių kūrinių, kurie leidžia ją gretinti prie žymiųjų 1954 m. kurso poetų. Per savo ne visus iki galo išgyventus šešiasdešimt dvejus metus ji spėjo išleisti devynis poezijos rinkinius suaugusiesiems ir bene septynias knygeles vaikams. Nesiimu vertinti jos kūrybos. Manau, kad pakankamai gerai tai padarė minėtoj enciklopedijoj Donata Mitaitė: „Poetė tęsia prometėjinę liniją lietuvių poezijoje, teigdama, kad nugalėtas skausmas, neviltis turi taurinančios, kuriančios galios. Jos poezija – sąžiningas, atviras emocingo žmogaus, giliai jaučiančio tiek folklorą, tiek platesnį kultūros pasaulį, kalbėjimas, nesislepiant nei už vis besikeičiančių kaukių, nei už ryškiai deformuojamo meninio vaizdo“ (p. 111).

Šalia J. Degutytės iš mūsų laidos literatų dar norėčiau pastatyti M. M. Kudarauskaitę. Vis dėlto dvidešimt jos poezijos ir kitų žanrų knygų jai nesukūrė tolygaus su kolege vertinimo. Viena iš to skirtumo priežasčių, manyčiau, buvo dvidešimčia metų vėlesnis už J. Degutytę pirmojo poezijos rinkinio „Rymojimai“ išleidimas 1979 m. Per tuos du dešimtmečius lietuvių poezija taip sparčiai ir smarkiai pakito, kad M. M. Kudarauskaitės eilėraščiai jos fone atrodė ne griaustinio lydimo žaibo tvykstelėjimas, o tik kažkoks tolimas amalas. Kodėl taip atsitiko, kad turinti neabejotinų duomenų poetė taip vėlai debiutavo, įžvalgus skaitytojas gal suvoks iš jos atsiminimų knygos „Istorijos iš pastalės“, nors pati autorė apie tas priežastis neužsimena. Gal todėl, kad knyga baigiasi 1970 metais. Turėkim vilties, kad poetė kada tai paaiškins.

O toliau mėginkime susipažinti su minima knyga. Pažintį su nauja knyga esu pratęs pradėti nuo viršelių. Jie čia minkšti, nepretenzingi, bet patrauklūs, sakyčiau, pasteliniai. Pirmajame viršelyje ant kėdės stovi gal trejų metų mergytė: numanau, kad tai būsimoji knygos autorė. Paskutiniame viršelio puslapyje – rimtos autorės portretukas ir jos žodis skaitytojams. Vidiniuose viršelio atvartuose – eilėraštis „Laštakas“. Vartant knygą, į akis krinta daugybė nuotraukų iš autorės albumo. Jų suskaičiavau aštuoniasdešimt devynias, užimančias net trisdešimt keturis puslapius.

Susipažinęs su knygos išoriniu vaizdu – jos drabužiu (o tai svarbus elementas, kuris gali ir patraukti, ir atstumti), pradėjau skaityti. Beskaitant vėrėsi man sudėtingas ir nelengvas kolegės gyvenimas. Nors mes penkerius metus buvome tos pačios specialybės studiozai, tik dabar išaiškėjo, kokiais kančių keliais jai tada teko eiti. Žinojau, kad ji mokytojų duktė, ir man rodėsi, jog tai laiduoja jai pasiturimą buitį ir šviesią ateitį socializmą kuriančioje šalyje. Dar net tada vaidenosi, kad mokytojai tebegyvena panašiai, kaip jų gyventa iki 1940 m. „smetoninėje“ Lietuvoje, nors, rodos, jau turėta faktų, prieštaraujančių tokiam nusiteikimui.

Knygos pirmajame skyriuje „Klausgalvai, Kretingos apskritis, Salantų valsčius, Kalnalio parapija“ (p. 7–48) autorė atskleidžia savo pirmųjų aštuonerių metų gyvenimą ir aplinką. Plačiai apibūdinami abu tėvai. Tėvelis Juozas Kudarauskas – dzūkas, gimęs 1907 m. Alytaus apskrityje. Sangvinikas. Toks temperamentas lengvino bendravimą su vietos žmonėmis, skatino visuomeninę veiklą. Motina Bronė Gudonytė buvo kilusi iš šiaurės rytų Lietuvos, iš Dusetų valsčiaus, metais jaunesnė už J. Kudarauską. Abu susitiko Sausgalvų mokykloje. Po kurio laiko bendras darbas privedė prie to, kad mokytojo Juozo iniciatyva įvyko vestuvės. B. Kudarauskienė buvo kito temperamento negu vyras – cholerikė, užtat ir charakteris sunkesnis. 1932 m. jiems gimė dukrelė, būsimoji knygos autorė, per krikštą gavusi Marijos ir Meilės vardus. Nors tėvai nebuvo žemaičiai, bet iki 1945 m. gyvenusi „tikroje“ Žemaitijoje dukrelė pasidarė žemaitė. Šeima dar padidėjo 1936 m. gimusiu sūnumi Sigitu.

1939 m. gruodį abu tėvai nukeliami į didesnę mokyklą Mosėdyje. Čia šeima išbuvo iki 1944 m. vidurio. Per šiuos metus Kudarauskai patyrė 1940 m. bolševikinės ir 1941–1944 m. hitlerinės okupacijos baisumus, kuriuos M. M. Kudarauskaitė aprašė skyrelyje „Mosėdis“ (p. 49–116). Trečiasis skyrelis „Vėl Klausgalvai“ (p. 117–150) apima vos metų laiką, bet tie vieni metai pasižymi Kudarauskų šeimai dideliu dramatizmu. 1944 m. pabaigoje „išvaduotoje“ nuo vokiečių Žemaitijoje operatyviai ėmė veikti raudonasis saugumas. Prieš Kalėdas išvykusį į Salantus tvarkyti mokyklos J. Kudarauską čekistai suėmė ir uždarė Darbėnuose įrengtame kalėjime. Žmona, nežinodama, kur jis kalinamas, puolė jo ieškoti, bet taip ir nerado. Vis dėlto šį kartą viskas baigėsi laimingai: prieš pat Naujuosius metus jis grįžo namo. Tačiau namuose išbuvo neilgai: 1945 m. vasario 15 d. autorės tėvelis vėl suimamas. Įdomu, kad suimti atėjo buvęs jo šaulių būrio vadas! Jį netrukus partizanai nušovė. Motina gavo žinią, kad šeima įtraukta į numatytų išvežti į Sibirą žmonių sąrašą. Kad išvengtų tremties, B. Kudarauskienė nusprendžia bėgti iš Žemaitijos į savo gimtinę. Karo suirutė: kaip nukakti į kitą Lietuvos kraštą? Energinga moteris suranda būdą. Prie turėto arkliuko įsigyja antrą, išmaino vienkinkį vežimaitį į dvikinkį vežimą. Sukrauna vertingiausius daiktelius, susodina abu vaikelius ir išvažiuoja kovo 22 d. rytą. Kelionė truko devynias dienas, kol pasiekė Berniūnų kaimą. Buvo balandžio 1-oji, Velykų išvakarės. Čia, kaip sako autorė, „savųjų buvom sutikti su meile“ (p. 163).

1945–1950 metai Berniūnuose aprašyti skyriuje „Dusetos. Gimnazija. 1945–1950“ (p. 151–214). Tuoj po Velykų Meilutė tęsia mokslus Dusetų gimnazijoje. Veikiai įsijungia į mokinių saviveiklą, rašo eilėraščius. Po poros metų šeima patiria didelį džiaugsmą: 1947 m. pirmojoje pusėje suvargęs, bet dar gana pajėgus iš Karelijos lagerių grįžta tėvelis. Kiek atsigavęs, jis Dusetų gimnazijoje ėmė dėstyti gamtos mokslus. Šeima pradėjo normalų gyvenimą, jei jį galima vadinti normaliu, kai visoje Lietuvoje – bolševikinio saugumo teroras, visus kausčiusi baimė. To siautėjimo padarinius, patirtus Kudarauskų artimųjų, autorė knygoje taip nusakė: „<…> iš septynių gyvų Juozo ir Cecilijos Kudarauskų [tėvelio tėvų] vaikų – penki tremtiniai, kaliniai. Sesers Monikos vyras Vaclovas Padegimas mirė Marijampolės kalėjime, o jauniausia Bronė – nušauta. Mamos šeimoje iš šešių vaikų – nukentėję trys“ (p. 202–203). Tai devynerių metų sovietizacijos balansas! O pačios Meilės šeimos dvasinę įtampa atskleidžia ši knygos vietelė: „To meto mūsų savijautą galėtų „sudaiktinti“ toksai faktas, kad po mano lova buvo maišų su džiovinta duona sandėlis. Turbūt kokie keturi bulviniai maišai <…>. Taigi pilna parengtis kelionei pas meškas“ (p. 203). Nuolatinė represijų grėsmė žadino ir suaugusiųjų, ir mokinių neapykantą valdžiai ir jos primetamai santvarkai. Apie ją užsimenama ne vienoje knygos vietoje.

Nepaisant tvyrojusios baimės ir susirūpinimo dėl ateities, gimnazijoje virė gyvenimas: vyko vakarai, veikė saviveiklininkai, jaunimas sportavo. Sielą gniaužianti grėsmė nepajėgė nustelbti nė bręstančių jaunuolių širdies jausmų. Penktojoje klasėje, žiemą čiužinėdama ant užšalusio ežero, Meilė sutinka dvejais metais vyresnį klasės draugą ir, iki tol jo „nemačiusi“, staiga įžvelgia, kad tai Jis, kaip ji rašo – ŠITAS. Autorė nuoširdžiai atskleidžia jaudinančią savo pirmosios meilės istoriją (p. 168–177). Jos baigtis liūdna, kaip ir daugumos pirmųjų meilių, kurios, vieno įžvalgaus žmogaus žodžiais tariant, suvaidina tik generalinės repeticijos vaidmenį, bet premjeros nebūna.

Kadangi Meilė juto poezijos ir apskritai literatūros potraukį, tai, gavusi 1950 m. birželio pabaigoje brandos atestatą, apsisprendė stoti į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tolesnis jos dvidešimties metų gyvenimas aprašomas paskutiniame knygos skyriuje „Studijos, Vilniaus ir Kauno teatrai, vedybos, skyrybos“ (p. 215–333). Penktieji studijų metai Meilei buvo ypač sunkūs ir slegiantys. Juos prisiminimuose taip apibūdino: „Keista, kad pirmieji mano studijų metai įsirašydino atmintin kaip namų ar, tiksliau, benamės košmaras. Slėgė paskaitų melas <…>. Dvasinis gyvenimas merdėjo. Draugystės, paramos, patarimo – jokio. Svetima, svetima. Choro repeticijos, keli koncertai, pavydėjau gyvenančioms bendrabutyje, kur linksma, sava“ (p. 222). Autorė neužsimena, kodėl ji negavo bendrabutyje vietos. Kiek menu, tokių kurso draugų būta ir daugiau, gal dešimt ar keliolika. Gyventi privačiai nuomojamame bute, tikriau privataus buto kampelyje, visais atžvilgiais žadino nuoskaudą. Ypač ji skaudi, jei buto šeimininkai būdavo grubūs, neatidūs vargšui studentui. Tokie šeimininkai, atrodo, buvo ir Meilės buto nedarni šeima. Antrajame kurse buto reikalai išsisprendė: Meilė gavo vietą bendrabutyje. Tų metų pradžioje, paraginta kurso draugų Monikos Piliūtės ir Algirdo Vrubliausko, kurie jau mokėsi Valstybinio dramos teatro dramos studijoje, ryžosi pasekti jų pavyzdžiu. Pasinaudojo patogia proga: paskelbtas į studiją papildomas konkursas. Konkursinį egzaminą sėkmingai išlaikė. Kai prasidėjo studijoje paskaitos, pirmąją dieną dar susitiko su Monika, ir ši pažadėjo per kitą pertrauką Meilei papasakoti, kas apie ją kalbama. Tačiau susitikimas neįvyko. Pasirodo, iš tos paskaitos Moniką paėmė ir išgabeno į tremiamų į Sibirą žmonių ešeloną. Kad ir būdamas toli nuo teatralų gyvenimo, tada esu girdėjęs, kad Moniką Piliūtę ypač vertino kita Monika – žymioji aktorė Mironaitė. M. M. Kudarauskaitei artimos draugės netektis buvo didelis moralinis smūgis. Iš mūsų lituanistų pirmajame ir antrajame kurse buvo represuota ir daugiau draugų: 1951 m. gegužės mėn. iš karinio parengimo egzamino išsivedė saugumiečiai Vytautą Mačiulį (rodos, iš Mosėdžio), o su M. Piliūte buvo išvežta ir jos draugė Gražina Tušaitė.

Mokymasis universitete ir dramos studijoje reikalavo nepaprastos įtampos. Skaitant atsiminimus, kyla įspūdis, kad mokslas dramos studijoje Meilei buvo lyg ir svarbesnis ar mielesnis už studijas universitete. Tą skirtumą pripažįsta ir ji pati: „Studijavau paviršutiniškai, atmušinėdama darbus kaip kamuoliukus“ (p. 235). Pridėkime dar vieną prisipažinimą: „Mano širdies gyvenimas vyksta teatre“ (p. 238). 1953 m. pavasarį baigiama dramos studija, ir Meilė paliekama dirbti Vilniaus dramos teatre. Dabar reikia darbą derinti su studijomis universitete. Ypač sunkus laikas suderinti darbus teatre ir studijas buvo paskutinis, baigiamasis semestras 1955 m. pirmojoje pusėje, kai reikėjo rašyti diplominį, laikyti valstybinius egzaminus. Kėlė baimę jaunųjų specialistų skirstymo diena. O jeigu komisija užsispirs siųsti ją kur į rajono vidurinę mokyklą? Tačiau pro visas sciles ir charibdes pavyko laimingai prasmukti. Ir štai birželio pabaigoje Meilės rankose universiteto baigimo diplomas. Šviečia laimingos ateities perspektyva. Jos netemdo nė iki Stalino mirties 1953 m. šalyje tvyrojusi grėsmė, kad kurią dieną gali prie tavo namų sustoti sunkvežimis su ginkluotais kareiviais… Ir vis dėlto tie tolesni penkiolika metų Meilei nebuvo visiškai saulėti: teko išgyventi ir skausmingų lūžių.

Apie tas savo negandas autorė rašo ne taip mažai, bet mes jų plačiau nelieskime. Galima pirmiausia paminėti, kad jai nepavyko įsitvirtinti Vilniaus dramos teatre. 1955 m. rugpjūčio 4 d. pradėjo darbą Kauno muzikiniame dramos teatre. Tačiau ir čia, kiek gali spręsti iš pasakojimo, didelio pasitenkinimo nejuto. Kaune 1957 m. pavasarį su patraukliu būsimu Vilniaus universiteto dėstytoju, kelerius metus iki tol dirbusiu kolūkio pirmininku, sukuria šeimą. Abu jaunavedžiai kelis mėnesius gyvena Vilniuje, bet Meilė tebedirba Kaune. Netrukus vyras gauna pasiūlymą užimti Kauno politechnikos instituto Politinės ekonomijos katedros vedėjo vietą. Tad nuo tų pačių metų rugsėjo pradžios abu apsigyvena Kaune. Čia prasidėjo beveik dešimt metų trukęs laimingas gyvenimas, gimė du vaikučiai – dukrelė ir sūnelis. Tačiau laimė ne amžina: 1967 m. vyras palieka šeimą… Šį įvykį mano kolegė aprašo su tokiu skausmo pilnu humoru: „Tai va, 35 metų likau gyvanašlė su šešerių ir devynerių metų vaikais, 79 rublių alga (pusė etato konservatorijoj). Veik be baldų – tik vaikų lovelės, stalas, pora taburečių ir pianinas“ (p. 307).

Mano kurso draugė nuo šito smūgio nepalūžo: praėję po to penkiasdešimt metų su viršum tai galėtų paliudyti. Ir apie juos ji turėtų ką pasakyti. Blaškoma po įvairias darbovietes, Meilė išvarė nemažą barą lietuvių poezijoje, taip pat keturiasdešimt metų dėstydama scenos kalbą būsimiems aktoriams.

Baigdamas šį rašinį, susimąsčiau, kaip derėtų trumpai, bet taikliai apibūdinti knygą „Istorijos iš pastalės“. Svarsčiau, svarsčiau ir ryžausi – tai jautrios meniškos sielos žmogaus šauksmas. Slopinamas šauksmas būti išgirstai, suvoktai ir atjaustai. Tik ar tas šauksmas pasieks širdis ir protus? Gal čia tiks Jono Aisčio eilėraščio „Kryžkelė“ eilutės: Tu veltui čia, žemėj, šauksi – Niekas šauksmo negirdės…

Iš tikrųjų šiandien šis autorės lėšomis išleistos trijų šimtų egzempliorių tiražėliu knygos balsas gali lengvai nuslopti interneto svetainių triukšme, būti nustelbtas globalizmo rėksnių ir neįveikti visuomenėje dominuojančio susvetimėjimo. Ir vis dėlto gera, kad toks šauksmas pasigirsta: turėkim vilties, kad ateityje bus suvoktas mūsų kartos jaunystės metų siaubas, nes, Salomėjos Nėries žodžiais tariant, „Ateis kiti – galbūt, supras jie, / Kokia mūs valanda klaiki“ (eil. „Tu karo vaikas“). Klaiki mūsų jaunystės dienomis, kurios nušviestos Marijos Meilės Kudarauskaitės knygoje „Istorijos iš pastalės“.

Arnoldas Piročkinas. Reformacija atvėrė kelią lietuvių raštijai

2017 m. Nr. 10 / Prieš penkis šimtus metų, 1517 m. spalio 1 d., Vitenberge augustinų (augustijonų) vienuolyno Šv. Rašto profesorius Martinas Lutheris prie miesto bažnyčios durų prikalė atsišaukimą…

Arnoldas Piročkinas. Mažosios Lietuvos istorijai reikšmingas veikalas

2017 m. Nr. 2 / Ne kartą esame girdėję šmaikštų pasakymą: geriau vėliau negu niekad. Taip, iš tiesų pasitaiko, kad vėliau geriau negu niekad. Tačiau būna, kad tas „vėliau“ ne ką skiriasi nuo įvertinimo „blogai“.

Jonas Palionis. Mokslo žodis lietuvių kalbos menkintojams

2017 m. Nr. 1 / 2016 m. pasirodė nauja mūsų iškilaus kalbininko profesoriaus Arnoldo Piročkino knyga „Lietuvių kalbos savitumas“ (su prierašu: „Lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“).

Arnoldas Piročkinas. Profesorius Radegastas Parolekas garsina lietuvių literatūrą Čekijoje

2016 m. Nr. 8–9 / Sausio pabaigoje iš Prahos universiteto profesoriaus habil. dr. Radegasto Paroleko elektroniniu paštu gavau jo atsiminimų knygą „Moje Dvacáté století: Memoárová mozaika v pĕti dílech“ (Praha, 2005)

Arnoldas Piročkinas. Tiesa be meilės ir pagarbos – ne patriotizmas

2016 m. Nr. 5–6 / Nerija Putinaitė „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015. – 367 p.

Arnoldas Piročkinas. Jonas Jablonskis ir lietuvių literatūra

2010 m. Nr. 12 / Jonas Jablonskis, visuomenės įsivaizduojamas kaip „sausas“ kalbininkas, taip pat yra porą kartų pasidavęs pagundai eiliuoti. Kadaise Griškabūdyje autoriui yra pasakojęs žinomas nepriklausomos Lietuvos žurnalistas…

Arnoldas Piročkinas. Trilogija apie tragiškiausią Lietuvos laikotarpį

2010 m. Nr. 1 / Alfonsas Eidintas. Aukštai šaltos žvaigždės. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 530 p.

Arnoldas Piročkinas. Vilnius – lenkų romantizmo lopšys

1998 m. Nr. 8–9 / Adomui Mickevičiui – 200 / Kai Adomas Mickevičius 1822 m. kovo pradžioje pirmąją savo poezi­jos knygą pasiūlęs išleisti Vilniaus knygyno ir spaustuvės savininkui Juozapui Zavadskiui, šis parodęs į lentynose dulkstančias knygas…