Vaida Venskutonytė. Paskutinis Salomėjos Nėries teismas
2019 m. Nr. 8–9
Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
„Aš kalta? Išdavikė? Nusidėjėlė?“ – Aldonos Ruseckaitės romanas apie Salomėją Nėrį pradedamas priešmirtine poetės kalba. It prakeiktos nusikaltėlės lūpomis skausmingai tariamų retorinių klausimų grandinė perauga į gynybą nuo plėšrių dvasinių šakalų. Prometėjiškas išdidumas, stojiškumas dengia tarsi skydas šios moters esybę – nebijoma nieko, net laužo galinga, visa pasiglemžianti liepsna praranda bausmės galią: „<…> užmeskite mane ant laužo – kūryba vis tiek liks, švies amžinąja ugnimi“ (p. 5). Prologe drąsiai kalbama senkant paskutiniams gyvybės ženklams: ligoninės palatoje gęsta moters sąmonė, mintyse liejasi praeities šmėklos ir adresatai, atsakas kaltintojams staiga „nušoka“ į skundus motinai bei vėl toje pačioje eilutėje susilieja ir grįžta prie kaltintojų. S. Nėries kalba – tarsi laiškas, kuriuo viliamasi bent po mirties atskleisti gyvenimo tiesą, pasak poetės, pasmerktą amžinajam nesusipratimui. Tačiau kaip tik tiesa tampa pagrindine išsikalbėjimo, išsirašymo jėga A. Ruseckaitės dokumentiškame kūrinyje „Padai pilni vinių“.
S. Nėries vardu kalbėti viešoje erdvėje vis dar geliančiai sunku, nors praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų po tragiškos ir legendomis apipintos poetės mirties. Jau užaugo ne viena nauja karta, buvo išleista sovietinių cenzorių neredaguota eilėraščių rinktinė „Tolimas sapnas“, į poetės advokatų gretas stojo žinomi literatūrologai: Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas, bet, deja, to neužteko. Žudantys žodžiai lyg akmenys Biblijoje vis dar lekia į S. Nėrį nūdienos laike. „Autorės pabaigos žodyje“ A. Ruseckaitė paliudija savo asmeninę poetės advokatavimo istoriją bei išryškina ją sukrėtusį klausimą: <…> kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą?“ (p. 277). Turbūt šis klausimas inspiravo sukurti dar vieną tragiškos lemties kultūros žmogaus paveikslą. A. Ruseckaitė literatūros lauke žinoma kaip skaitytojų pamėgtų Maironio, Žemaitės ir Vytauto Mačernio meninių biografijų autorė, ji ir toliau tęsia šio žanro tradiciją, ieško naujų idėjų, dar nepublikuotos archyvinės medžiagos, papildančios žinomų kūrėjų gyvenimo istorijas.
Naujausiame romane atsisakoma nuoseklios biografinės chronologijos, medžiaga telkiama apie intensyviausią poetės gyvenimo laikotarpį (1940–1945 metai), o šios datos aiškiai nurodo politinių realijų dominantes. Vaikystės ir jaunystės žaismė, studijų nuotykiai, garsusis meilės romanas su profesoriumi Juozu Eretu lieka atminties teatro užkulisiuose ir tik trumpai šmėsteli it praeities šešėlis dabarties akimirkose. Norėtųsi pabrėžti romano dokumentiškumą, pagarbą istorinei medžiagai, drąsų siekį grįžti prie bene sudėtingiausio Lietuvos istorijos laikotarpio – sovietmečio pradžios. Svarbu akcentuoti skirtumą tarp sąvokos „dokumentinė“ ir „dokumentiška“ literatūra – pastarasis būdvardis recenzijoje pasirenkamas apibūdinti šio romano specifiką. Nors autorė išsamiai susipažinusi su literatūrologų darbais bei Viktoro Aleknos parengtais biografiniais S. Nėries metraščiais, tačiau gryno dokumentinio lygmens romane nėra. Biografijai įprastą fabulą pakeičia sukonstruotas siužetas, kuriame įvykiai išnyra intensyviame politikos etape, o svarbios jaunystės akimirkos tik trumpai šmėsteli atmintyje. Romane pasirenkamos pačios skandalingiausios ir skaudžiausios gyvenimo kryžkelės bei meniškai transformuojamos į kasdienybės istorijas. Labiausiai dėmesį traukia pradžioje aprašyta skrybėlaičių matavimosi scena – čia moteriško grožio, elegancijos ir talento jėga nukreipta blogio šlovės link. Ten, kur grožis, kur didis talentas – ten būtinai ateina velnias. O gal pats meistras nejučia pašaukia velnią? Grožio ir blogio motyvai persmelkia visą kūrinį ir sudaro tam tikrą opoziciją skurdui, badui, nutikusiam jau po nacistinės okupacijos, kai rašytoja pasitraukia į Rusiją.
Išankstinį skaitytojo smalsumą taip pat kursto kita tema romane: poemos SSRS vadui kūrimas bei Stalino saulės parvežimas į Lietuvą. S. Nėris šiame kontekste pavaizduota kaip aukščiausio lygio žvaigždė, kurią žino nuo Rusijos iki Kinijos, visose radijo stotyse skamba jos stalinistinės eilės, o poemos tiražai – milžiniški. Šlove, ypatingu viešumos dėmesiu nušviečiamas ir visą poetės gyvenimą pakeitęs „Stalino saulės žygis“. Šiek tiek ironiška, kad tos lemtingos delegacijos narių skaičius atitiko Lietuvos Tarybos Nepriklausomybės akto signatarų skaičių. O iš visų delegacijos atstovų į istorinę sąmonę vis dėlto įsirėžė vienintelė moteris, šioje delegacijoje panašesnė į puošmeną, kultūrinį atributą ar sovietinio režimo trofėjų. A. Ruseckaitė knygoje kelia klausimą apie moters išnaudojimą politikoje, klastingą manipuliaciją jos jausmais bei galop jos pavertimą atpirkimo ožiu. Romane S. Nėris pasirodo esanti naivi auka, kai Kazys Boruta pirmas pasisiūlo sukurti eilėraštį Liaudies seimui, taip poetei užleisdamas „garbingąją“ vietą Maskvoje. Vietą, dėl kurios S. Nėris vainikuota žymiąja Paulio Verlaineʼo frazę – „prakeiktieji poetai“.
A. Ruseckaitė subtiliai sutelkia skaitytojo žvilgsnį ne tik į politines sensacijas, bet ir į kasdienybės mirksnius, to meto realijas, nuo jų eidama prie gilesnių apmąstymų arba per simbolinius įvaizdžius siūlydama ambivalentiškus situacijos vertinimus. Tarkime, laiptų motyvas – štai delegacijos kopimas laiptais pas Staliną pateikia skirtingus požiūrius: kai kam tai šviesos ir laimės kelias, kitam – Jono Biliūno „Laimės žiburio“ išsipildymas, trečiam – tiesiog sapnas. Judėjimas tais pačiais laiptais virsta skirtingomis idealistinių ar utopinių siekių variacijomis.
Tikrovės daugiasluoksniškumą, nuomonių susikirtimus dėl istorinių įvykių vertinimo, garsių asmenybių likimus grožinėje literatūroje sunku pavaizduoti griežtai laikantis chronologijos ir faktų tiesos principo. Aršios diskusijos apie S. Nėrį viešojoje erdvėje tarsi savaime padiktuoja romano struktūrą (tris skyrius: „Pirmoji dalis – OKUPACIJA“, „Antroji dalis – KARAS“, „Trečioji dalis – SUGRĮŽIMAS“) ir viso kūrinio metatemą – asmenybės teismą. Vaizduotės sukurtame teisme kaltinamųjų suole pirmoji pasirodo poetė, tarianti savo paskutinį žodį. Ją lydi ginančių fikcijų figūros „gerieji balsai“ ir smerkiantis, niekinantis „smakas“. Semantiškai žodis „smakas“ reiškia slibiną, drakoną, tačiau bendrinėje kalboje tai nebevartotinas archaizmas. Neapsiribojant vien žodyno reikšme galima svarstyti, jog kūrinyje „smakas“ įgyja velnio simboliką (visur išskirtinai vartojama vienaskaita) – tarsi į pragaro gelmes garmėti verčiantis balsas, matantis juodžiausias sąžinės dėmes, gundantis ir smerkiantis poetę. Priešingai, „gerieji balsai“ veikia daugiskaitos forma – galbūt toks daugiabalsiškumas įkūnija angelų sargų misiją.
Krikščioniškos metafizikos kontekstas šiame romane iš tikrųjų gali būti svarstomas dėl tiesioginių biblinių intarpų (Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimo, Jėzaus paskutinės palydos temos) bei atitinkamų simboliškų nuorodų (deputato Justo Paleckio bučinys kaip aliuzija į Judo išdavystę). Abiejose biblinėse ištraukose dominuoja moterys tuo pačiu vardu – Salomė. Pirmoji ištrauka – apie mažą mergaitę, suklaidintą motinos kėslų nugalabyti apaštalą dėl jo skleidžiamų kalbų apie Erodiados nuodėmes. O štai antroji vaizduoja suaugusią dviejų sūnų motiną, nesuprantančią, kas yra tikroji Dievo karalystė. Šios biblinės ištraukos romane perpasakojamos suskaldytos į mažesnius epizodus, lėtai išskleidžiama metaforinė jų prasmė.
Taigi poetės Salomėjos biografija jungiama su bendravardėmis Biblijos moterimis. Tokiu koliažiniu principu krikščioniškosios kultūros tekstai papildo poetės gyvenimo interpretaciją. Dviejų skirtingų krikščioniškų tekstų pateikimas romane gali būti motyvuojamas ne tik vardo sutapimu, juos jungia ir moters brendimo istorija: nuo naivios mergaitės iki patyrusios, bet nenuovokios moters. Tiek maža mergaitė, tiek siauro akiračio suaugusi moteris nepajėgia perprasti gyvenimo išbandymų, tiesos suvokimas ateina pavėluotai, veikiant gyvam patyrimui, jau aiškiai regint žiaurius klystkelių rezultatus.
Paslaptingas žaidimas Salomėjos vardu pradedamas prologe „Poetė“: „Taip, aš turiu daug vardų: Seliomija, Selemutė, Salomė, Salomėja, Salė, Sulamita, Serafima, Sima…“ (p. 5) – ir baigiamas daugtaškiu, simbolizuojančiu asmens tapatybės daugiaprasmiškumą. Romane poetė pripažįsta savo daugialypę asmenybę, susidedančią iš gausos vardų ir veidų. Suteikiama viltis išvysti skirtingus jos vaidmenis, išplėtotus sudėtingus charakterio vingius, tačiau taip neįvyksta. Ryškiausią dvasinį S. Nėries lūžį galime užčiuopti po priverstinės poetės emigracijos į Maskvą, tačiau tik tiek – visos emocinių spalvų paletės autorė nekuria, meniškos asmenybės nestumia iki pavojingiausių ribų. S. Nėries paveikslas išlieka kiek monotoniškas, persmelktas stipraus dokumentiško atspalvio. Jis kartais itin tiksliai sudėliojamas iš laiškų arba eilėraščių citatų, tačiau visa tai neįžiebia asmens gyvybės visumos, toks veikėjo konstravimo principas labiau primena koliažą, gyvenimo metraštį ar tiesiog surikiuotas praeities nuotrupas. Galbūt bijoma perlenkti lazdą, pridėti šiam portretui stipresnių potėpių bei asmenybinių spalvų, kurios suteiktų pasakojimui nepageidautinų subjektyvių vertinimo nuostatų.
A. Ruseckaitė išmoningai kuria S. Nėries asmeninio gyvenimo vaizdus, tačiau iš esmės pasakojimą išlaiko biografijos rėmuose, – tokia strategija lemia romano nuspėjamumą. Poetės biografijos žinovai jau nuo knygos vidurio galėtų tiesiog atpažinti gyvenimo faktus ir galbūt pasidžiaugti jų literatūriniu dramatizavimu bei meniniu įprasminimu. Būčiau linkusi naujas, drąsesnes poetės gyvenimo interpretacijas laikyti sveikintina kūrybine perspektyva: individualūs meniniai sprendimai, originalios temų variacijos galbūt suteiktų šiai istorijai aukštesnės meninės vertės. Būtų galima labiau susitelkti ne į poetės egodokumentiką, bet į egzistencinius klausimus, kurie šioje istorijoje yra labai stiprūs: išdavystės blogis, kaltės jausmas, atgailos kelias… Anot Czesławo Miłoszo, netgi nuoširdžiausias pasakojimas apie save dar nėra tikroji išpažintis. Žymiausi biografijų autoriai sąmoningai ar nesąmoningai melavo – šioje srityje pirmavo Jeanas Jacquesʼas Rousseau. Cz. Miłoszas knygoje „Gimtoji Europa“ atkreipė dėmesį į tiesos problemą grožinėje literatūroje, norėdamas pabrėžti, jog tikslus biografijos perpasakojimas dar nėra pati biografija ar tikroji gyvenimo tiesa. Taigi A. Ruseckaitės romane istorinis naratyvas ima viršų ir kartais užgožia pačias aktualiausias kūrėjos, moters menininkės temas, neleidžia apmąstyti individualaus žmogaus kelio, jo susitikimo su būtimi savojoje buityje. Juk literatūra mums svarbi ne tiek istoriniu ar politiniu monumentalumu, kiek pamatiniais klausimais apie tiesą, meilę, viltį, atjautą, grožį, kančią… Metafizika literatūroje kur kas svarbiau už tariamai objektyvios istorijos rekonstrukcijas ar vizijas.
Romanas apie poetę baigiamas mistiška scena – mažasis sūnus Sauliukas, neretai vadinamas tiesiog Balanduku, ramiai žaisdamas namuose pamato motinos vaiduoklį. Tą pačią dieną ligoninėje miršta S. Nėris. Taip mirties metafizika sujungia motinos ir sūnaus sielas, nors aiškaus šios situacijos apibrėžimo nėra. Motina kaip dvasia ateina atsisveikinti? O gal amžinai lieka prie sūnaus kaip jo angelas sargas? Nežinia, kokia būtų autorinė šios gražios vizijos mintis. Romanas sąmoningai paliekamas be išvadų, be aiškių tiesų, kokių nors įrodinėjimų, argumentavimų, ko būtų galima tikėtis iš tokio pobūdžio biografinės knygos. A. Ruseckaitė netgi sulieja „smaką“ ir „geruosius balsus“: vaizduotės teismas baigiamas pripažinimu, kad jau beprasmiška tiek pulti, tiek ginti – romantišku gestu teisėjo vaidmuo ir tiesos galia perduodama laikui. Išryškinama citata iš S. Nėries užrašų apie žmogaus ir pasaulio dramatišką kovą, beprotišką idealizmą, persmelktą neišvengiamo pralaimėjimo nuotaikos.
Skaitytojams romanas apie S. Nėrį „Padai pilni vinių“ gali būti ir įdomus literatūrinis detektyvas. Aldona Ruseckaitė pateikia žmogiškos egzistencijos faktus kaip ypatingą asmens dramos liudijimą, kuris skatina gilius apmąstymus apie likimo išbandymus, jos santykis su dramatiška poetės gyvenimo istorija yra paprastas, garbingas ir orus.