Aušra Jurgutienė. Kritiškosios minties sėjėjas

2019 m. Nr. 8–9

Donatas Sauka. Apie laiką ir save. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 295 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Iš autoritetingo ilgamečio Vilniaus universiteto profesoriaus Donato Saukos (1929–2015) paliktų archyve rankraščių Saulė Matulevičienė sudarė knygą „Apie laiką ir save“. Knygą galėtume pavadinti ir užrašų „apie viską“, ir „dvasinės (ontologinės) geneologijos“ žanru, kurio tikslas, kaip teigia sudarytoja, rašyti apie savo ir tautos dvasines permainas istoriniame laike. Iš tiesų ne tiek biografinė kasdienybė ir istorinė konkretybė joje yra svarbiausia, o rašančiojo reakcija į tai, kas vyksta su sunkiai įveikiamu uždaviniu – „būti atviram iki galo“. Gal todėl profesorius savo kartą, neišskirdamas ir savęs, nieko nedailindamas pavadina „baimės augintiniais“. Svarbiausia – negražbyliauti, o tai, kaip gerai žinome, bet kokiu istoriniu laiku nėra lengva.

Knygos pradžioje įdėta didelė dalis D. Saukos prisiminimų iš vaikystės, studijų meto ir darbo pradžios „raudonajame“ Vilniaus universitete, kurie perpinti su kritiškosios savianalizės etiudais. Iš jų geriau supranti buvusį rašančiojo asmenybės išskirtinumą (neįprastą ironiją, erudiciją ir net stilingumą), atėjusį iš miestietiškųjų genų, iš tėvų šeimos nepritapimo prie kaimo. Atsiminimuose svarbu atsiremti į ikisovietinio gyvenimo patirtis, bet ir negailestingai konstatuoti, kas juose svarbiausia, – stalininio režimo sukeltą baimę, su kuria reikėjo ne tik išmokti gyventi, bet ir ją slopinti, slapta puoselėjant laisvo individo ir tautos vertybes. Negailestingai save plakant, kad per daug tai baimei pasiduota. Bet ir atidžiai permąstant, kada ir kaip su ta baime susikauta: kai asmeninis individualizmas užgimsta įteisinant Salomėjos Nėries kūrybos lyrizmą, ar kai tautosakos (o per ją ir visos tautos kūrybinių galių) grožis išsakomas persiėmus romantišku Johanno Gottfriedo Herderio ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės požiūriu. Profesoriaus rašomų darbų uždaviniai dideli – pamatyti dainos grožį per estetinius akinius kaip didžiausią tautos kūrybos vertybę, o per plačius tautosakos lyginimus atkurti tautinę visuomenės savivoką. Jo tautosakos paskaitos daugeliui socializmo „išvietintųjų“ duodavo tai, ką ankstesnėms lietuvių kartoms natūraliai perduodavo jų mamos ar močiutės, ir ši laikysena primena tą pasipriešinimą spaudos draudimui, kurį simbolizuoja Petro Rimšos „Lietuvos mokykla“. Dar jam buvo svarbu pamatyti ir kitiems parodyti Žemaitės stebuklą – jos tikrąjį, Komunistų partijos išpažinėjų nesužalotą gaivalingąjį realizmą. Kiek galėta, eita prieš srovę, pagarbiai įsižiūrint į vyresniuosius kolegas – Jurgį Lebedį, Meilę Lukšienę, Vandą Zaborskaitę. Šioje užrašų dalyje, skirtoje savasties apmąstymams, esama visko, gal taip pat ir nesuredaguojamo genealogiškos minties klampumo.

Kritiškumas, kaip dialogiškumas su savimi ir kitu, intelektinė aistra – patraukliausias D. Saukos bruožas, išskyręs jį iš kitų. Labiausiai jo mėgta klausti ir atverti kelią mąstymo intrigai. Todėl neatsitiktinai knygos viduryje randame pačius įdomiausius ir gyviausius jo kritiškuosius svarstymus, skirtus tautos atgimimo ir nepriklausomybės pradžios laikui, kai dėmesingai įsižiūrėta, koks virsmas vyksta literatūroje, žmoguje ir visuomenės gyvenime. Jo dėmesio centre apmąstymai apie tai, kaip politinių perversmų metu keičiasi kultūros veikėjai, kurie sovietmečiu labiausiai buvo išprievartauti ideologiniais reikalavimais. Kiek ir kaip jie yra pajėgūs analizuoti ir apmąstyti visuomenės perversmus? Keliami ir griežtesni klausimai: kodėl daugelis sovietinio laiko intelektualų ir aukštų pareigūnų nesugeba kritiškiau pažvelgti į save, į savo sovietinę praeitį ir aplinką?

Šiame klausimų lauke D. Saukai iškyla du autoritetai: Vytautas Kavolis, provokuojančiai klausiantis: kuri vertybė didesnė – individo ar tautos laisvė? Ir taip pat rūpi toks maskvietis generolas ir partinis ideologas Dmitrijus Volkogonovas, kuris knygoje „Skausmingas praregėjimas“ (lietuviškas vertimas išleistas 1999 m.), D. Saukos žodžiais tariant, atskleidžia vis stiprėjusią senųjų įsitikinimų laužymo dramą, kai žmogus iš komunizmą diegusio ideologo tampa antikomunistu (p. 262). D. Sauka ne tik perrašo D. Volkogonovo nusivylimą, kad „blaiviausiai mąstantis“ jo kolega, Rusijos akademikas, per konferenciją 1994 m. išsakė adoraciją bolševizmui, bet iš panašios pozicijos žvelgdamas negaili kritikos mūsų nomenklatūrininkų atsiminimų knygoms, kuriose kaip tik ir pasigenda būtent jų „skausmingo praregėjimo“ išgyvenimų.

Profesoriaus kritiškai atsiliepta apie Alfonso Bieliausko atsiminimus, VU rektoriaus Rolando Pavilionio knygą „Prieš absurdą“, o bene pats kritiškiausias komentaras skirtas Eduardo Mieželaičio dienoraščiui „Nereikalingas žmogus. Akcentai“ (parengė V. Sventickas, 2003). Sutikime, kad ne kiekvienas išdrįstų susiginčyti su poetu, savo, kaip tragiškojo genijaus, susikovusio su tamsia minia, įvaizdį nuolat kūrusio visomis gausiomis knygomis, ir labiausiai išliaupsinto sovietinių kritikų. Bet D. Sauka nebijo klausti: kodėl iki paskutinės knygos poetas nesiliauja save abstrakčiai romantizavęs, o kitus mizantropiškai juodinęs, ir kodėl, gražbyliaudamas apie savo idealus, nieko konkrečiau nepasako, kaip politinė sistema jų neatitiko ar iš jų pasityčiojo? Paskutinieji poeto autokomentarai, anot D. Saukos, stokojantys esminės savo sąmonės revizijos, taip ir neleidžia pažvelgti į jį kitaip – kaip į auką, o ne režimo ramstį (p. 265–267). Jis daro ne visiems malonią platesnę išvadą, kad visi sovietmečiu dirbę aukštieji kultūros veikėjai legitimizuoja praeitį ir savo amžininkus todėl, kad nori legitimizuoti savo pačių darbus ir gyvenimą. Šis nenuslopinamas savisaugos instinktas trukdo jiems permąstyti epochinį socializmo eksperimentą kaip jų pačių likimišką asmeninę problemą (p. 263).

Labai įdomi knygos dalis – D. Saukos įsiskaitymas į pervartos literatūrą ir jos vertinimas. Jis pastebi kūryboje viską, kas tik atliepia jo išsiilgtą tiesos sakymą, kuriam reikia ne tik talento, bet ir drąsos, proto guvumo, socialinio akylumo: apmąstoma lyrikoje apginta individo laisvė ir išsaugota meninė kokybė, atsiradusi nauja, stipri moterų prozos banga (Jolita Skablauskaitė, Vanda Juknaitė, Zita Čepaitytė, Vidmantė Jasukaitytė), Jurgos Ivanauskaitės papasakotas mėnulio vaikų likimas, patrauklus Ramūno Kasparavičiaus neherojiškas partizanų aprašymas, įsimintina Sigito Parulskio kitokia mirties traktuotė, skvarbūs Juozo Erlicko ironiškieji pasakojimai, amortizuojantys atgimimo euforijos ir depresijos svyravimus, ir kt. (p. 141–256).

Knygos gale sudarytojos įdėta nebaigta D. Saukos recenzija „Lyrikos plati, srauni tėkmė“, skirta Viktorijos Daujotytės literatūrologijos knygai „Tekstas ir kūrinys“ (1998), daug pasako ir apie jo paties estetines pažiūras. D. Sauka išskiria šią knygą kaip labai reikšmingą lietuvių literatūrologijai, pradėdamas nuo to, kokia apskritai yra svarbi žmogui poezija kaip jo kasdienybės alternatyva. Pasakęs komplimentų moterų estetiniam jautrumui, pereina prie komplimentų V. Daujotytės knygoms, daug perėmusioms iš filosofijos ir daug davusioms lietuvių poezijos brandžiam ir saugiam būviui. D. Sauka, solidarizuodamasis su V. Daujotyte, priešinasi Rolandʼo Barthesʼo „Nuo kūrinio prie teksto“ ir kitų struktūralistų išsakytai pozicijai, atskyrusiai tekstą nuo kūrinio, ir pritaria V. Daujotytės palaikomai jų neatskiriamumo idėjai. Atidžiai įsiskaitęs, jis nurodo, kad autorė linksta metaforiškai nusakyti kūrinį kaip esmingai panirusį tyloje, kaip paslaptį ir giliąją gyvenimo patirtį, o tekstą vadinti vandeniu, proto konstruktu ir žinojimo srities objektu, kad jai šiedu konceptai yra „beveik tas pats“ arba „unikali, vienintelė būtis“, akcentuojant jų

„bendrąją prasmę“ ir „visumos ryšį“ (p. 282–285). Neabejotinai tokiame mąstyme atsispaudusi jos pamėgta Martino Heideggerio meno filosofijos tradicija su kalbos kaip būties namų ir grožio kaip tiesos saugotojo koncepcijomis. Atverdamas autorės minčių sąsajas su M. Heideggerio meno filosofija, grožisi jos minties darbu, ieškančiu santykio tarp teksto ir kūrinio, ir jos atskirų eilėraščių interpretacijomis. O jų abiejų skaitytojo akcentavimas, nurodyta jo vieta tarp teksto (analizės) ir kūrinio (interpretacijos) leidžia daryti prielaidą, kad D. Sauka, kaip ir V. Daujotytė, buvo ir neokantinės estetikos šalininkas, todėl jiems tekstas tampa neatskiriamas nuo kūrinio, kaip kad kūrinio forma – nuo jo turinio.

D. Sauka ypač gėrisi V. Daujotytės virtuoziškai demonstruojama kūrinio interpretavimo laisve ir giria jos teorinį ryžtą derinti nesuderinamas strategijas, kurios sukuria paradoksines minties įtampas. Tačiau nesvarsto, kiek tokiame nesuderinamų strategijų derinime atsiranda teorinio netikslumo. Nors abu oponuoja struktūralistams, kuriems teksto sąvokos koncepcija tapo būtina, atsisakant jį centruojančios autoriaus intencijos, nesilaiko jų teorijų konteksto ir savaip peraiškina jų vartotas sąvokas. Tokiu atveju lieka teisūs ir tie, ir anie, nes ginčas, nesusitarus dėl terminų ir išskydus jo objektui, netenka prasmės. Tiesa, kai kur D. Saukos grybštelta ir kritiškiau, konstatuojant, kad M. Heideggeris, rašydamas apie kūrybą kaip mįslę, daugiau klausinėja ir abejoja, o V. Daujotytės knygoje daugiau kalbama teiginiais. Be to, kažin ar visi jos interpretuoti tekstai verti tos pačios romantizuotai pakylėtos intonacijos.

Lieka neaišku, kodėl tokios didelės apimties recenzija nepabaigta ir neišspausdinta? Gal planuota apie V. Daujotytės darbus parašyti didesnę studiją? O gal norėta visa tai įtraukti į dar platesnius svarstymus apie lietuvių literatūrologijos situaciją? Norisi tikėtis, kad iš paliktų Donato Saukos rankraščių bus sudaryta ir daugiau įdomių publikacijų, vertingų ne tik šiandienos literatūrai ir kritikai, bet ir apskritai svarbių rašančiojo sąmoningumui ugdyti.