literatūros žurnalas

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje

2019 m. Nr. 8–9

Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti


Alfonsas Andriuškevičius, prisimindamas savo bendravimą su dailininku ir poetu Vytautu Šeriu, rašė: „Tikrasis dialogas tarp mūsų prasidėdavo, kai imdavome deklamuoti poeziją. Ypač mėgome Joną Juškaitį. „Nuo žvaigždžių geltonos naktys!“ – šaukia Šerys. „Ir takus jau kurmiai knis!“ – atitariu aš.“ Eilėraštį „Ruduo mieste“ iš pirmojo rinkinio A. Andriuškevičius pacitavo po keturiasdešimt aštuonerių metų. Gaila, bet vėlesniuose rinkiniuose eilutės „Ir takus jau kurmiai knis!“ nebeliko. Poetas be paliovos taisinėjo ankstesniuosius eilėraščius. Savo lyrikos sąvade jis nurodė: „Dėl taisymų yra alfa ir omega: pirmoji publikacija rinkinyje ar spaudoje ir šioji knyga.“ Tai esmingai praplečia poezijos apimtį: greta autorizuoto paskutiniojo varianto dėmesingų skaitytojų atmintyje išlieka pirmieji, nebūtinai prastesni.

1962 m. išleistas rinkinėlis „Ir aušros, ir žaros“ buvo ploniausia poezijos knygelė po karo Lietuvoje. Koks tuzinas eilėraščių, sudarantys jos branduolį, atvertė naują lietuvių poezijos puslapį.

Dar prieš knygai pasirodant pasitraukęs į gimtąjį kaimą, poetas šalia įvairių žemės darbų rašė eilėraščius, kurių didžioji dalis įėjo į knygą „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972). Kartu su tais pačiais metais išleistomis Sigito Gedos „26 rudens ir vasaros giesmėmis“, Tomo Venclovos „Kalbos ženklu“ ir jau spaustuvėje išbarstytais Vytauto Bložės „Preliudais“ tai buvo naujosios lietuvių poezijos proveržis.

Bene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo. Įsiklausyti į pasaulio balsą, suprasti gamtos stichijų – vilnies, ugnies, žemės – kalbą – poezijos užduotis:

Tu, dvasia, budi ne katedrų menu
Džiaugiantis, bet kalant jas iš akmenų.

Jei nustotum žemę dariusi intymią,
Gaivalu pavirstum gaivalų grumtynėj.

Fleita tu, tik fleita būti privalai –
Ta, kur giedant šoka šiurpūs gaivalai!

J. Juškaičio lyrika priešiška knyginei išminčiai. Gyvenimas jam – žmogaus veikla, lydima ne vien džiugių pergalių, didelio grožio, bet ir praradimų širdgėlos. Atsparumo ir išminties jis mokosi iš tų žmonių, kurie, aplenkdami garsias kalbas, savo rankomis keičia pasaulį. Žemdirbio rankų sužmogintas pasaulis – žmogaus ir pasaulio santarvės laidas. Kaprizingos asociacijų atšakos J. Juškaičio eilėraščiuose spaudžia sakinį, sumaišo įprastinę žodžių tvarką, nepaklūsta simetrijai. Nepasitenkindamas regimybe, poetas ieško „Ne to, ką duoda man gyvenimas, / O to, ką reiškia“.

J. Juškaičio poezija išauga iš tikrovės ir ją suvokiančio subjekto sąveikos. Daiktai poetui svarbūs tuo, ką jie šneka sielai, kokius atsiminimus žadina. Atsiminimai gali guosti, gali bauginti, bet jie neišvengiamai lydi žmogų. Juo skaudesni žmogaus išgyvenimai, juo sodresni atsiminimų žiedai. Lakus vaizduotės skrydis – poezijos dvasingumo ženklas:

Lyg voratinklis vaivorykšte pražysta vėl vaizduotė, –
Vėl tu – su pabučiavimais ant akių! Vėl vardas linksniams!
Vėl tie, sava spalva nespėję pirštų sužieduoti,
Sudilę į tamsą, dūzgiant tolimai gitarai
Žalio vasaros vakaro aukse, dangaus geltoni gintarai…

1970 m. rašytuose eilėraščiuose atgyja Antrojo pasaulinio karo ir holokausto vaizdai. Smurtui priešinasi meilės liepsna, metėle pražilus nuo kartumo motinystė. Kruvina Dariaus nosinė pranašauja būsimas kraujo marias. Greta Simono Daukanto portreto, įprasminto minties apie individo atsakomybę prieš savo tautą ir istoriją, atsiduria kultūros bei politikos asociacijomis ataustas Afrikos žemėlapis.

J. Juškaičio lyriką maitina gyva poetinė tradicija. Tautosaką primena „dainų senųjų“ intonacijos, įpinti į individualų kontekstą pasakos ar mito motyvai. Iš praeities poezijos greta Maironio, Putino, Salomėjos Nėries aktualizuojamas ir Simonas Stanevičius. Poetas originaliai interpretuoja artimų jam savo spontaniška vaizduote dailininkų Pieterio Bruegelio, Hieronimo Boscho, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meną, priartina Ludwigą van Beethoveną, Niccolò’ą Paganinį. Prasmingos nuorodos į kitų tautų literatūrą nuo „Sulamitos“, Homero, Friedricho Hölderlino iki „Šiaurės aido Hovanesui Širazui“.

Nepriklausomoj Lietuvoj išleistuose rinkiniuose pagausėja religinių eilėraščių. Tai ne sueiliuotos bažnytinių pamokslų mintys, o skausmingas pokalbis su Dievu. „Tikinčio žmogaus visa poezija yra religinė. Jeigu jis pats tikrai gyvena Dieve, tai kitiems nematomas Dievo raugas, kuris gyvena jo sieloje, visą jo poeziją padaro sakrališką“, – sakė poetas.

Nuo 1966 m. iki 1972 m. vienintelė J. Juškaičio eilėraščių tribūna buvo „Poezijos pavasaris“. 1971 m. drauge su leidinio redaktorium Eugenijum Matuzevičium įkalbinome poetą atsakyti į almanacho anketos klausimus. Kalbėdamas savo vardu, Juškaitis įvardijo tai, kas buvo aktualiausia atsinaujinančiai poezijai: „Gražiausias visuotinumo žiedas tas, kuris sukrautas nepakartojamos individualybės. Nėra nesubjektyvaus meno, kaip nėra nesubjektyvaus skaitytojo. <…> Ką rašytojas turi pasakyti, jam rūpi pasakyti taip, kaip jis nori, ir pasakyti dabarčiai, negalvojant apie skaitytoją, nes pataikavimas nekelia pastarojo kultūros.“ Tai buvo laisvo žmogaus kalbėjimas, nepaisantis oficialiosios kritikos etiketo. Prasidėjus atsinaujinusios poezijos puolimui, šis tekstas, apibūdintas kaip revizionistinis manifestas, buvo taršomas aukščiausiose komunistinės valdžios instancijose. Iki naujos J. Juškaičio knygos praėjo devyneri metai.

Kibus kaip dagis, tiesus ir kietas kaip spyglys, graudus kaip tolima daina, linksmas kaip vandens čiurlenimo garsas“, – šie J. Juškaičio žodžiai, skirti Jonui Aisčiui, tinka ir jam pačiam. Tiesa, dagis ir spyglys veikiau apibūdina jo prozą nei poeziją, lyrą, pakabintą ant gluosnio, o ne gaivalus tramdančią fleitą. J. Juškaičio požiūris į lietuvių poeziją susiformavo dar prieš lituanistikos studijas. „1953 m. įstojau į universitetą perskaitęs visa, kas išleista ir išspausdinta iki antrosios sovietinės okupacijos“, – liudijo poetas. Aistringas bibliofilas, jis kolekcionavo XX a. pirmosios pusės kultūrinę periodiką lietuvių ir rusų kalbomis, suinteresuotu žvilgsniu skaitė prieškario ir išeivijos poetų knygas, stengdamasis, pasak jo, „paskandinti tą autorių, apie kurį rašau, savyje, o save jame“, ištirpinti enciklopedinius duomenis asmeniniuose atsiminimuose bei išgyvenimuose. Literatūros istorija Juškaičio rašiniuose „kyšo viršūne lyg ledkalnis, nematomas gyvo gyvenimo vandenyne“. Poeto žvilgsniu sukurti išraiškingi jam giminiškų sielų – Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Henriko Nagio, Leonardo Andriekaus portretai. Praplyšus geležinei uždangai, jis intensyviai susirašinėjo su išeivijos rašytojais, skleidė ir komentavo Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Henriko Nagio, filosofo Juozo Girniaus kūrybinį palikimą.

Laimėjus ekskomunistams Seimo rinkimus, J. Juškaitis nedvejodamas įsijungė į Lietuvos piliečių chartiją. Studijuodamas Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentus atkūrė savo šeimos artimųjų trėmimų ir kalinimų istoriją ir visos Lietuvos kančių kelius. Rašančiojo kritikos spyglys negailestingai smigo į sovietinės nomenklatūros palikuonis.

J. Juškaitis, neslėpdamas savo dešiniojo ir katalikiško nusiteikimo, į oponentų pusę laidė ironijos strėles. Pasišaipęs iš Greimo štabo, besisukančio apie Greimo stabą, vėliau Jonas atsiprašinėjo, kad šiuo sakiniu anaiptol nenorėjęs paneigti Algirdo Juliaus Greimo nuopelnų. Atsiprašyti nebuvo reikalo: jis pats ne sykį rėmėsi A. J. Greimo autoritetu. Pasiskelbęs esąs „Aidų“ nusiteikimo ir niekada nebuvęs „Metmenų“ apsėstas, čia pat gynė kiekvieno rašančiojo teisę išpažinti savąją pasaulėžiūrą. Vietoj dueto su panašiais arba duelio su nepanašiais skatino „neprarasti savitumų ir jais vieniems kitus išjudinti į naują bendravimo lygį“. Uolus katalikas savo mėgstamiausiu poetu laikė indiferentą Henriką Radauską. „Aidų“ ir „Metmenų“ polemikoje pritardamas „Aidams“, 2016 m. rašė, kad to meto literatūroje labiausiai pasigendąs Juozo Apučio ir Alberto Zalatoriaus, simpatizavusių „Metmenims“.

Po birželio 30 lietuvių literatūra tapo skurdesnė. Gyvenę drauge su Jono Juškaičio eilėraščiais ir poleminiais kritikos tekstais, jo pasigesime nuolat.

Semiotiko kelias ir pakelės

2020 m. Nr. 3 / Literatūros kritiką prof. Kęstutį Nastopką kalbina Dainius Vaitiekūnas / Semiotikas, literatūros tyrinėtojas prof. Kęstutis Nastopka švenčia savo aštuoniasdešimtmetį.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje

2018 m. Nr. 5–6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

„Ką reiškia drauge būti ir lietuviu, ir prancūzu?“

2017 m. Nr. 3 / Pokalbis apie Algirdą Julių Greimą. Pokalbyje dalyvauja Kęstutis Nastopka, Ericas Landowskis, Arūnas Sverdiolas, Loreta Mačianskaitė ir Saulius Žukas

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Kęstutis Nastopka. Žodžių ankštys. Antano Kalanavičiaus „Progiesmiai“

2016 m. Nr. 8–9 / Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo…

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Lyg tamsoj šviesa, šviesoj
Lyg tamsa, lyg neis atskirti,
Ir gyvųjų darbus girdi
Mirę žemėj lyg visoj.

Kęstutis Nastopka. Šiapus nebūties

2015 m. Nr. 2 / Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1919.VII.15–2015.I.20 / Sausio 25-ąją vilniečiai Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 11 / Be priežasties tyla, lyg ko netekti,
Žolynų žodžiais nelankstyt, bet šiuos
Iš tokio tolio, bet, netemstant naktį,
Saulėleidžiu siūbavo šlamesiuos.