literatūros žurnalas

Donata Mitaitė. „Į sėklos grūdelį sudėti save…“ (1968-ieji Alfonso Maldonio poezijoje)

2019 m. Nr. 8-9

Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Rugpjūtis – dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų. Tokia yra tarsi dviguba šio mėnesio tapatybė. Tinkamas gimtadienio laikas poetui, eilėraščiuose ne kartą kalbančiam apie apsisupimą erdvėmis, rūkais, slaptumą, slėpimąsi, kurio reikia, kad išbūtum savimi, kad išliktum. Manau, kad tai asmenybės bruožas, dar sustiprintas ir tos epochos, kada poetas gyveno. Viename laiške A. Maldonis rašė: „Ruduo man gražiausias metų laikas – gal kad daug aiškiau matai pasaulį ir save.“ Rugpjūčiui A. Maldonis paskyrė du iš nedaugelio savo ciklų („Rugpjūčio sonetai“, „Rugpjūčio tylią šviesią naktį“), keletą eilėraščių.

Atrodo svarbu atidžiau pažvelgti į 1968 metais A. Maldonio parašytus eilėraščius, kurių suvokimą veikia tų metų rugpjūčio įvykiai. Būtent 1968 m. rugpjūčio 21-oji buvo ypatinga. Tą dieną Varšuvos bloko daliniai, kuriuose dominavo sovietinė armija, įžengė į Čekoslovakiją, siekdami nuslopinti Prahos pavasarį, bandžiusį liberalizuoti komunistinį režimą. Algimantas Baltakis prisimena: „Per tuos įvykius Alfos gimtadienis, sėdim pas Alfą, švenčiam, įsijungę radiją. Čekoslovakijos įvykiai labai mus sukrėtė. Alfa baisiai pergyveno dėl Dubčeko. Mūsų idealas buvo „socializmas žmogišku veidu“. O apie ką kita mes dar galėjom svajoti, būdami toj sistemoj?“1

A. Maldonis ir jo karta lietuvių poezijoje dažnai – pagrįstai ir ne – gretinama su vadinamaisiais rusų „šestidesiatninkais“. Rašydamas apie Jevgenijų Jevtušenką, vieną ryškiausių tos kartos poetų, rusų literatūrologas ir prozininkas Andrejus Siniavskis pabrėžė, kad jo poezijoje ryški „teatrinė“ poeto biografijos koncepcija, kurią amžiaus pradžioje genialiai demonstravo Blokas, o vėliau vis kitaip Majakovskis, Jeseninas, Cvetajeva“2. Taip skaitytojų dėmesį prikaustančiu siužetu atvirai rodomas paties poeto gyvenimas. A. Maldoniui tai visiškai svetima, jam kur kas artimesnis jo labai mėgto Boriso Pasternako pasakymas: „Gyvenimo be paslapties, permatomo, gyvenimo parodų vitrinos veidrodžių blizgesyje aš neįsivaizduoju“3. 1968 m. A. Maldonis jau ne pirmus metus buvo „Vagos“ leidyklos, bene vienintelės sovietiniais metais leidusios grožinę literatūrą, vyriausiasis redaktorius, vėliau ilgai dirbo sovietinės Lietuvos Rašytojų sąjungoje, dvylika metų buvo jos pirmininkas. Jo veikla viename ar kitame poste dažniausiai vertinama teigiamai, tačiau užimamo posto ir poeto nesutapimas irgi akivaizdus. Valentino Sventicko nuomone, „oficialieji vaidmenys poetą Alfonsą Maldonį ištiko kaip šaipūniško likimo pakišos, nes normaliom aplinkybėm jo charakteris tų „vaidmenų“ šauktis negalėjo4“. Panaši ir kitų A. Maldonį pažinojusių nuomonė. Poetas Albinas Bernotas sako, kad „apie Maldonį būtų labai sunku parašyti atsiminimus. Visas Maldonis vis tiek tik eilėraštyje yra“5. Poetas ir vertėjas Georgijus Jefremovas mano, kad A. Maldonis turėjo vidinį cenzorių, kuris ir gyvenime, ir poezijoje jam neleido nei pernelyg išsiduoti pačiam, nei išduoti kitų6.

Kalbant apie A. Maldonį, derėtų prisiminti esminį jo ir jo artimiausių kolegų, pokario dešimtmečiais atėjusių į literatūrą, situacijos bruožą, kurį Vanda Zaborskaitė apibūdino šitaip: „Kas liko neišvežti, nenužudyti, tas norėjo išmokyti vaikus, sukurti jiems pakenčiamą buitį, patirti gyvenimo ramybę po tiekos siaubo kupinų dienų ir naktų. Norėjosi ir atrodė tikslinga prisitaikyti, maskuotis, neišsiduoti <…> daugumos buvo vidurio kelias: juo eidamas nieko neišdavei ir nepardavei, nes gyvenimas buvo tavęs pagailėjęs ir neiškėlęs tokios alternatyvos, bet daug kam nusilenkei, daug ką nutylėjai. Darei kompromisus, buvai konformistas. Tokią kainą mokėjai už savirealizaciją“7. Autorefleksija, ryški poeto ir autobiografiniuose tekstuose, ir poezijoje, liudija, kad situacijos dvilypumą jis gerai suvokė.

Pėdsakai, kuriuos Prahos įvykiai paliko A. Maldonio poezijoje, nėra akivaizdūs, galima tik daryti vienokias ar kitokias prielaidas. Po eilėraščiais jis visada rašė datas, eilėraščio sukūrimo laikas jam buvo reikšmingas. Knygose lieka parašymo metai, tik pačiu vėlyvuoju laikotarpiu kartais atsiranda ir mėnuo bei diena. Šiuokart neatsižvelgiu į tai, kokie nebaigti 1968 m. tekstai ar jų variantai yra ar gali būti surasti archyve, nors ir žinau, kad archyvo duomenys požiūrį į A. Maldonio eilėraštį kartais esmingai pakoreguoja. A. Maldonio knygose yra dvidešimt aštuoni 1968 m. parašyti eilėraščiai. Trys iš jų („Priešlaikis“, „Pečialinda“, „Veršio istorija“) išspausdinti tik 1996 m. rinkinyje „Mūs baltas ratas“. Kiti tapo dalimi 1969 m. išleistų „Vandens ženklų“, vieno iš įdomiausių A. Maldonio eilėraščių rinkinių. 1968 m. data pažymėti eilėraščiai gerai atspindi jo poezijos visumą: daug bruožų, ryškių šiuose eilėraščiuose, po truputį pradėjo rastis anksčiau, o vėliau tapo beveik dominuojantys. Eilėraščiai nėra vienos temos ar vienos nuotaikos. Tuo metu A. Maldonio poezijoje seniai buvo pasibaigęs sovietinių reformų auginto netikro optimizmo laikas. Jau nepriklausomoje Lietuvoje išspausdinti ankstyvieji eilėraščiai bei likę archyve rankraščiai rodo visai kitokį jauno poeto požiūrį į kolektyvizuojamą kaimą ir kitas gyvenimo permainas nei tas, kuris ryškus jo pirmuosiuose rinkiniuose. Kalbėdamas apie vieną jauną ketvirtojo dešimtmečio rusų poetą, eseistas ir kultūrologas Borisas Paramonovas pasakė: „Jaunas žmogus visų pirma nori gyventi, kad ir koks režimas valdytų. Tai ne ideologija, o fiziologija“8, bet septinto dešimtmečio pabaigoje jau buvo pasibaigęs ir kiek vėlesnis tikrojo A. Maldonio optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo laikas. Buvo beišsenkanti ir paprastumo poetika, kai eilėraštį jis kūrė keliais gamtą, buities realijas ar žmogaus gyvenimą vaizduojančiais brūkšniais, primenančiais vaiko piešinį. Atėjo, kaip viename eilėraštyje rašė poetas, „apmąstymų laikai“.

A. Maldonis taip yra apibūdinęs savo santykį su Lietuvos realybe: „Aš juk niekada nebuvau abejingas tam, kas vyko ir vyksta ne tik manyje, bet ir aplinkui. Apskritai mūsų kartai visuomeniškumas buvo organiška pasaulėjauta ir visai ne todėl, kad tai buvo oficialus lozungas, žinoma, daugiau demagoginis, o ne į esmę nukreiptas. Buvome, kaip rašiau, išnykimo grėsmės ir vergo gėdos kankinami, tad ir nedaug ką suvokiantis suvokdavo, kad išlikimo sąlyga yra neabejingumas mus visus siejantiems rūpesčiams“9. Eilėraščiuose poetas niekada nebuvo revoliucingas, greičiau svarstantis, nerandantis neskaudžios ne tik sau, bet ypač artimiesiems (tai ryšku, jei palyginame eilėraščio „Pabudimas iš miego“ rankraščius10) išeities, linkęs ne maištauti, bet dirbti tai, ką dirbti mano esant prasminga. Turbūt tai nulemta ir charakterio, ir ankstyvos jaunystės pokario kaime laiko, kuris, kaip nespausdintoje autobiografijoje rašė pats poetas, jam „nusidažė viena – kruvina tragiška spalva“. To laiko traumos skatino atsakingą požiūrį į savo ir kitų gyvenimus.

Ko gero, 1968 m. eilėraščiuose pirmą kartą taip koncentruotai pasirodė jau anksčiau A. Maldonio kūryboje matytas eilėraščių subjekto siekimas pasislėpti, gyventi slaptą gyvenimą, visiškai priešingą Janinos Degutytės poezijos deklaracijai „Aš atverta lig paskutinio nervo… / Lig paskutinės paslėptos minties“, kuri, kaip žinia, irgi tebuvo tik deklaracija, slėpusi itin sunkią poetės kasdienybę. Paslėpto nuo kitų gyvenimo siekis A. Maldonio atveju galiojo tiek viešajai, tiek privataus gyvenimo sferai. Tik 1996 m. išspausdintuose eilėraščiuose – nedrąsios viltys, kad galima gyventi kitaip, ironija nuolankumui, bet ir grėsmės jutimas, susitaikymas su tyliu dvigubu gyvenimu, suvokiant, kad permainos tiek valstybėse, tiek konkrečiame žmoguje bręsta lėtai. Tik eilėraštis „Priešlaikis“11 turi konkrečią parašymo datą: 1968.III.14. Jei norėtume nespausdintų eilėraščių nuotaikas ir intencijas kaip nors lyginti su Prahos pavasariu, turėtume prisiminti, kad jau nuo tų metų pradžios Prahoje – vilčių ir reformų laikas: kovo mėnesį panaikinama cenzūra, žodžiui ir spaudai suteikiama laisvė. Pats žodis „priešlaikis“ reikštų laiką prieš kažką, sakytum – prieš tikro gyvenimo laiką. Eilėraštis parašytas soneto forma, vienaskaitos antruoju asmeniu, kaip dažnai būna A. Maldonio poezijoje. Pirmoji strofa – gyvenamojo laiko apibendrinimas bei ironiška autorefleksija: „Su visais ėjai, ką reikėjo / Sąžiningai viską darei. / Kilo valdžios, valstybės, veikėjai, / Ginkluose žvangėjo karai.“ Antroje strofoje atsiranda tikrų ir amžinų gyvenimo ženklų: „Gimė žodžiai, slepiamos viltys, / Tie akli, bet atkaklūs daigai. / Liko žymės, kurių neišdildys / Nei tėvai, nei vaikų vaikai…“ Trečiojoje strofoje aiškėja, kad tikrumu apsimeta visa gaubiantis netikrumas: „Gimė žodžiai – saliutų salvės. / Vis išrandama pareiga / Viską dengė tarytum šarvas. / Nepramuš jų jokia kulka.“ Žodžiai netikri kaip „saliutų salvės“ (saliutai gražūs, bet tik tiek), pareiga „vis išrandama“ – irgi netikra, nes to, kas tikra, iš naujo išradinėti nereikia. Iš tiesų eilėraštį baigia ne apibendrinimas, kaip sonete turėtų būti, o neoptimistiškas retorinis klausimas: „Jį tik laiko rūdys pragrauš. / Bet kada dar tas laikas išauš?“ Gyvenamas netikras gyvenimas, bet permainų viltys labai tolimos.

Veršio istoriją“ galima laikyti ironišku pasakojimu apie paklusnumą ar vergiškumą, prie šios temos grįžtama nuolat. Tarsi nepaprastas (per Tris Karalius gimęs) veršis gyvena taip, kaip šeimininkų jam skirta, paklusnumui sustiprinti žmonės dar įveria jam grandį į šnerves, vėliau veršis išvažiuoja į mėsos kombinatą, išdidus, nes juk ne pėsčias eina.

Mįslingiausias iš ilgai neišspausdintų – eilėraštis „Pečialinda“12. Su Prahos įvykiais jį – aišku, sąlygiškai – sieja ne tik parašymo data, bet ir kai kurios aliuzijos: „<…> šiuose galužemiuos yra gyvų / Vilčių, širdžių, balsų ir nepalinkusių galvų“; „<…> dieną iš dienos / Kaskart daugiau akių vis gręžiasi į saulės pusę.“ Eilėraštis ilgas, jo struktūra anaiptol nėra harmoninga ir aiški, kaip pirmojo čia analizuoto kūrinio. A. Maldonio poezijoje gana daug dažnai Lietuvoje matomų paukščių: lakštingalos, kregždės, volungės, varnos, gervės, vanagai, sniegenos ir kitokie. Dažnai eilėraštyje minimas tiesiog paukštis, jo tikrasis vardas poetui nėra svarbus. Pečialinda Lietuvoje nėra reta, tačiau nedaug kas ją pažįsta, jos vardas, o dar ir pačiame eilėraščio pavadinime, netikėtas, nežinau, ar dar kur lietuvių poezijoje ji gyvena. Aišku, pasirinkta neatsitiktinai. Anot G. Jefremovo, atsitiktinių detalių A. Maldonio eilėraščiuose nebūdavo: jei paminėtas konkretus medis, versdamas negali pakeisti kitu, nors jo pavadinimas kita kalba ir skambėtų geriau, – kaip kartais padarai versdamas kitus13. Poetui prasmingas visų jo eilėraščių detalių konkretumas. O pečialinda – mažas, neryškių spalvų paukštelis, sukantis uždarus lizdus, šiuo atveju, manyčiau, būtent tai nesaugiame pasaulyje yra svarbu. Eilėraštis ir pradedamas nejaukumo, nelaimės, neteisybės nuojautos konstatavimu:

Sunkiom baisiom dienom nelemtas slaptas balsas
Tarsi nelaimės nujautimas kužda įkyriai,
Jog tu kažką tarsi bejėgį vaiką iš namų į tamsą išvarei,
Ir eina jis tenai baisos keliu skurdus ir basas.

Slaptumo troškimas persmelkia eilėraštį: „slaptas balsas“, „slaptavietės“, „paslaptis“, kurią baisu išduoti, „tik mintyse“, „tik savyje“. Pečialindai, kaip kituose A. Maldonio eilėraščiuose ir tėviškei ar Lietuvai, kaip išskirtinį bruožą poetas suteikia „pilkumą, žvarbų šiaurės tolių dūmą, / Kuriuo ji dangstosi nelaimių ir karų metu“. Besidangstanti ir besislapstanti pečialinda jam sutampa su gyvais, vergo sąmonės norinčiais atsikratyti žmonėmis, tais, kurie „gręžiasi į saulės pusę“. Eilėraštis painus, sakytum, poetas rašo, bet nori paslėpti tai, ką ir kodėl nori pasakyti. Tas „slaptas“ pirmos strofos balsas, sakoma antrojoje, – „tai atsakas į tavo tartą gyvą žodį… / Gyvendamas ir užsimiršdamas tu jį tari / Ir krūpteli, tarytum savo paslaptį išduodi“. Realios grėsmės – gamtoje, bet paralelės su žmonių pasauliu perregimos: „Kai dūzgia pievoje maža pilka kamanė / Virš savo žiedo, samanų lizdelio ir medaus, / Ją nuolat stebi juodas varnas iš dangaus, / Kurį plėšiko amatas nuo seno peni…“ Todėl reikia slėptis: „Tik mintyje, tik savyje gražiausiuoju vardu / Vadinki ją ir jos slaptaviečių jaukumą.“ Pirmąją, jau cituotą, ir paskutiniąją, šeštąją, eilėraščio strofas susieja nelaimės nuojauta: „Ir gaila, ir baisu, jeigu be laiko žus ji, / Ir dar baisiau, jei niekas šito netgi nežinos…“ Tarp noro gyventi slaptą gyvenimą ir nerimo, kad žūtis gali likti nepastebėta, esama prieštaros.

Recenzuodamas rinkinį „Vandens ženklai“ Antanas Masionis atkreipė dėmesį, kad čia „dažnas eilėraštis parašytas sakytum savotiška svarstymo forma, kai tarp eilučių mums paliekama „dalyvavimo“ eilėraščio vyksme laisvė“14. Peržvelgę 1968 m. parašytus rinkinio eilėraščius pastebime, kad kaip tik tais metais A. Maldonis parašė tikrai esminius savo kūrinius, skirtus Lietuvos ir savosios kartos istorijai („Sietuva“, „Siluetai“, „Varsnos“ ir kt.), poetine kalba formulavo svarbiausius savo požiūrius, kad ir šitą, kalbėdamas apie Dzūkiją: „Su pasmerktais ir su herojais / Mes buvome vienos kalbos ir giminės“15. Beje, herojai, ir tautiniai, ir sovietiniai, A. Maldonį labai menkai tedomino. Didžiausią solidarumą jis jautė su aukomis. Pirmajame rinkinio eilėraštyje „Sietuva“ (p. 8–9) aiški „mūsų“, kurių vardu eilėraštyje kalbama, netikrumo, gal net buvimo spąstuose situacija („Baksnojam galva ateitį kaip žuvys kaproninį tinklą. / Sukam savy kaip sūkury svajones aitrias“), kurią atsveria tylus darbas („Papilėje bitės neša medų į Daukanto paminklą – / Lyg padėką už amžiną žodį apie žemaičių girias“, „Laidoja tėvus, saugo namus, vaikus toli išleidžia / Neišsemiama sietuva, gera Lietuva…“).

Tylus ir labai tradicinis lietuvių poezijoje pasislėpimas eilėraštyje „Paskutinė žinia“ – susilieti su žeme, pavirsti į „bekraštį lauką“: „Pradingsiu aš, kaip dingo brolis. / Paskui tave pasieks žinia: / Lietuvių kalavijai – žolės – Kaip lapą pervėrė mane“ (p. 29). Kai kuriuose eilėraščiuose tikrąjį veidą paslepia kaukė ar sustiprėjusi ironija ir skepsis. Eilėraštyje „Nemunas“, tiesa, pabrėžiamas ne tylumas, ne slėpimasis, bet maištingumas: „Vanduo nemaištingas. Maištingas tas kraštas, / Kur tarsi nuo kalno krenti ir krenti“ (p. 12), bet tai vis dėlto išimtis.

Eilėraštis „Šiaurės dvelkimas“ nejaukumu, išeities ieškojimu ir žmogaus bei gamtos pasaulių suartinimu tarsi pratęsia eilėraštį „Pečialinda“:

Sudiev. Daros gera net kurmio urve.
Išnyko po medžiais šešėlių pastogės.
Nejaugi žaliavo, žydėjo?.. Gal mokės
Į sėklos grūdelį sudėti save?

Ir aš savo pėdsakus panaikinau
Viena mintim, kuri pradeda gausti,
Kad speigą lyg medžiai dar galim apgauti
Tuo savo klastingu naiviu nuogumu.

Aistrų ir senų vaizdinių irime
Ir mūsų puošnioji dinastija baigės.
Kažkur iš standartinės krintančios snaigės
Prasideda naujo motyvo dermė.

Toksai neeilinis eilinių vaidmuo.
Ir miško žvėrims nejučia kailis šerias,
Kai alkaną šiaurės dvelkimą į šnerves
Vėl atneša vėjas ir šaltas vanduo. (p. 40)

Svarbiausia visame eilėraščio pasaulio nejaukume turbūt vis dėlto – sugebėti „į sėklos grūdelį sudėti save“.

1968 m. parašytuose eilėraščiuose nesaugu ir norisi pasislėpti net tada, kai kalbama tiesiog apie dviejų žmonių santykius, ir čia jaučiama grėsmė: „Užpilsiu pjuvenų ant mūsų kelio, / Kad žvėrys tavo pėdsakais nesektų.“ Eilėraščiai tarsi pratęsia vienas kitą. Ką tik citavau eilėraščio „Arena“ (p. 82) pabaigą, kurio pradžia tokia: „Koks šaltas pareigos vanduo. Kai dantys gelia, / Galvoti mokais paprastai ir elgtis painiai. / Su kauke pats triukšmingam kaukių baliuj / Dairais atviraširdžių ir veidmainių.“ Eilėraštyje „Ratas“ pasakoma, kad iš nuovargio vaikiškai apsibrėžtas ratas nuo nieko neapsaugo: „Apibrėžtas ratas. Šitokia ramybė. / Mūsų nieks nematė. Ėjo. Kojom trypė“ (p. 44). A. Maldonio „slėpimasis“ tarsi dvilypis: noras neišsiduoti, ką iš tiesų manai, kartu autoironiškas tokio gyvenimą įvertinimas.

A. Maldonis ir jo karta daugeliu atvejų gyveno taip, kaip sovietmečio gyvenimą apibūdino sovietinės kultūros tyrinėtojas Aleksejus Jurčakas: „Sovietiniai žmonės savo gyvenimą aktyviai užpildydavo naujomis, kūrybiškomis, pozityviomis, netikėtomis, valdžios nepadiktuotomis prasmėmis – kartais tai visiškai sutapdavo su valstybės paskelbtais uždaviniais, kartais su jais kirsdavosi, o kartais jų forma netilpdavo į binarinę schemą už–prieš. Šitos teigiamos, kūrybiškos, etinės gyvenimo pusės buvo tokia pat natūrali socialistinės realybės dalis kaip ir svetimumo ir beprasmybės jausmas“16. Visuomenės gyvenimo beprasmybės jausmas, be abejo, skatina saugoti ir plėsti savąją autonomiją, suvokti savo atsakomybę. Galima sugretinti dviejų vėlyvųjų A. Maldonio eilėraščių eilutes: „Pasaulis susikurtas smaugs ir dusins / Kaip iškvėpuotas būstas“17 ir „Ak, žinoma, mirgėjo visos varsos, / kol mūs gyvybės saulė švito, kilo, raičiojos žeme, / Bet stingo ten dvasia, ir stiklo karstas / Buvo dangus. Ir visas mūs gyvenimas – jame“18. Pirmuoju atveju sangrąžos dalelytė žodyje „susikurtas“ aiškiai rodo paties žmogaus atsakomybę, antruoju atveju – tai, ką tu gavai iš politinės sistemos, kurioje gyveni. Bet 1968-ieji – tik nedrąsių vilčių ir jų žlugimo metai, kai teko slėptis savyje, siekiant apsaugoti, kas gyva ir vertinga. Vis dėlto 1989 m. laiške ilgų dešimtmečių bičiulei Dainai Avuotiniai prabėgusius metus A. Maldonis reziumavo šitaip: „Daug ko būta mūsų gyvenimuose ir darbuose, bet vis dėlto atlaikėme ir daug ką išlaikėme. Buvusios sistemos sąlygom – tai ne taip jau mažai“19.

 


1 Pokalbis su Algimantu Baltakiu 2009 05 13, garso įrašas. Autorės asmeninis archyvas.
2 Синявский А. Литературный процесс в России. – Москва: Российский Государственный университет, 2003. – P. 63–64.
3 Пастернак Б. Воздушные пути. – Москва: Советский писатель, 1982. – P. 458.
4 Sventickas V. Buvimo prisitaikymas prie nebuvimo // Santara. – 1996, žiema. – P. 12.
5 Pokalbis su Albinu Bernotu 2011 05 04, garso įrašas. Autorės asmeninis archyvas.
6 Pokalbis su Georgijumi Jefremovu 2009 08 25, garso įrašas. Autorės asmeninis archyvas.
7 Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 138–139.
8 Cудьба поэта Бориса Корнилова в дневниках, письмах, документах НКВД, https://www.svoboda.org/a/24449090.html [žiūrėta 2019 06 27].
9 Literatūros vakaras „Kartų balso beieškant“ Rašytojų klube 2002 11 25. Garso įrašas, Virginijaus Gasiliūno asmeninis archyvas.
10 Žr.: Mitaitė D. Alfonso Maldonio eilėraščio „Pabudimas iš miego“ genezė // Žmogus ir žodis. – 2018. – T. 20. – Nr. 2. – P. 91–103.
11 Maldonis A. Mūs baltas ratas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – P. 10.
12 Ten pat. – P. 79–80.
13 Pokalbis su Georgijumi Jefremovu.
14 Masionis A. Tik apie ryškiausias žvaigždes // Pergalė. – 1969. – Nr. 8. – P. 163.
15 Maldonis A. Vandens ženklai. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 21. Toliau cituojant iš šio rinkinio puslapis nurodomas tekste.
16 Юрчак А. Это было навсегда, пока не кончилось. Последнее советское поколение. – Москва: Новое литературное обозрение, 2014. – P. 45.
17 Maldonis A. Šviesa pro lapus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – P. 278.
18 Maldonis A. Mūs baltas ratas. – P. 77
19 Maldonis A. Šviesa pro lapus. – P. 463.

Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius

2018 m. Nr. 7 / Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“, nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją,

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5-6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p. / Almis Grybauskas išleido septintąjį eilėraščių rinkinį „Toli blizga“. Poeto, kritikų vadinto vienu iš XX a. 8-ojo dešimtmečio maištininkų, eilėraščiai buvo ir tebėra labai

Donata Mitaitė. Vienintelio miesto sujungti

2017 m. Nr. 8-9 / Judita Vaičiūnaitė (1937.VII.12–2001.II.11) ir Tomas Venclova (g. 1937.IX.11) kartu su Vytautu P. Blože, Sigitu Geda, Jonu Juškaičiu, Marcelijum Martinaičiu kritikų laikomi XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių poezijos…

Donata Mitaitė. Netvarus Ievos Gudmonaitės eilėraščių pasaulis

2016 m. Nr. 8-9 / Ieva Gudmonaitė. Sniego skonis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 80 p.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

Donata Mitaitė. „…antenos retransliuoja vienatvę…“

2004 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas. Tylos artėjantis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.