Edmundas Janušaitis. Vileišio aikštė – šnabždesių ABC
2019 m. Nr. 8–9
Būsenų romano fragmentai
Mažajam Andriui,
kampinei aikštės liepai,
Radvilėnų plento husarams,
Ąžuolyno stirniukui ir kareivinių ožiui,
visų įvykių Vileišio aikštėje ir jos prieigose dalyviams,
taip pat Kauko laiptams podraug su visais pamirštų žemių, senelių bei prosenelių kaulais,
kurie gyveno, dirbo ir mirė po vilčių vėliavomis,
su visomis jų neišsenkančių žodžių sankirtomis, prasilenkimais ir trajektorijomis –
skiriu…
A. Kai krusteli kita laiko pusė
Norėčiau iš naujo sukurti pasaulį.
Tuomet pasijusčiau nors šiek tiek saugesnė. Nereikėtų bijoti šviesos, vakarais drebančiomis rankomis užtraukti langų užuolaidų, pirštais lytėti medžių iki pat horizonto. Galėčiau būti švaresnė, nei esu įpratusi. Galėčiau laisva sau minti takus iki pat išsvajotų žvaigždžių.
Argi tai ne nuostabu?
Jausti, kaip nugara bėgioja šiurpuliukai – maži ir skaudūs, lyg skruzdėlės, ieškančios savo namų. Nežinau, kiek laiko užtruks, bet kad jos tikrai ras namus – nė kiek neabejoju. Svarbu tik, kad nepamestų krypties, nenuropotų link Ąžuolyno, netaptų laukinėmis. Tuomet su jomis bus sunkiau susikalbėti.
Naujas pasaulis.
Man tai – nauja aikštė.
Įdomu, kaip tokią aikštę įsivaizduoja kiti žmonės?
Lygią ir tuščią kaip futbolo laukas, ar išraustą lyg senas atminties stalčius, kuriame laikai daugybę nespalvotų atvirukų. Gal dabar suprasit, kodėl taip dažnai stoviu kryžkelėje: nežinau, ką rengtis, kuo kvėpuoti, kad visuomet išlikčiau madinga neprarasdama savasties. Būna, sykiais įpykusi suplėšau keletą senų atvirukų iš stalčiaus. Viduje lyg ir prašviesėja, net aplinka tarsi pasikeičia. Krusteli kita laiko pusė. Tik krusteli, bet daugiau – nė iš vietos.
Ar galima gyventi tokiame pasaulyje?
Norint į tai atsakyti, reikės ilgokai palaukti.
Aš kantri – galiu.
Pamenu, buvo laikai, kai net tualeto neturėjau. Niekas nuo to nemirė, tik kentėjo aplinkiniai krūmai ir nuošalūs kampai. Kai šlapimas akis graužia – daug neprimąstysi. Apsispręsti reikia greitai ir neatidėliotinai, panašiai kaip naują pasaulį sukurti. Trūks plyš, kartais net pati ne visuomet pastebi, kaip tobulėji. Išmoksti apsidairyti, nedvejoti, nelaukti paskutinės minutės. Kitaip bėdos neišvengsi – ji kaip vidurių šiltinė, po karo retinusi nugalėtojų karių gretas.
Ko norėčiau?
Tikrai ne baltųjų elnių ant juodo sniego.
Norėčiau išmokti groti lūpine armonikėle kaip veteranas Jurgenas iš Hamburgo. Tuomet linguočiau galva pagauta muzikos garsų, it rožė, padėta Radvilėnų kareivinėse ant karsto, sukalto iš ką tik nuobliuotų lentų.
Kas dar?
Nenorėčiau kaip ta rožė keliauti į frontą.
Geriau likti čia su savomis nuoskaudomis ir svajonėmis. Geriau žiūrėti į dangų, nei keliauti į žemės gelmes. Gal todėl aš lig šiolei nežinau, kas yra meilė, nors taip noriu būti mylima. Laukiu, gal kas nors ateis ir paaiškins, kodėl krustelėjus kitai laiko pusei netenku dalies savęs – lieka tik vardas, bet pačią mane vis užstoja kiti.
Beje, mano meilė, kaip ir aš, nerašo laiškų, nesiunčia telegramų.
Jos atmintis dingsta už dar tik kuriamo pasaulio kampo. Panašiai kaip į nebūtį išėjęs viešasis tualetas prie vaikų ligoninės, kurį neapsikentusi valdžia kadaise pastatė žmonėms. Su atskirais įėjimais vyrams ir moterims, net su sargo kambarėliu.
Ar daug kas jį atmena šiandien?
Vargu.
Mieliau mena pakeltas vėliavas, kurios man kažkodėl atsiduoda pelėsiais. Manding taip lengviau apsiprast su tamsa laiko kloniuose.
Gerokai sunkiau susitaikyti su žvaigždžių netektimi.
Kiek žinau, jos antrąkart negimsta; kaip ir pasaulis.
B. Vėjau, nunešk mane prie upės
Baigiau piešti Kaimėnų kaimo iliustraciją.
Aš ne Antanas Kučas, mano kūrybinėje biografijoje kol kas nėra baltų dėmių.
Aš iliustruoju tai, ką matau, juntu skaitydamas, ko netenku pabaigęs.
Gal todėl mano piešiniai be parašo, be datų. Jie kaip didžiuliai medžių lapai, vėjo nešami link plačiausios, giliausios upės. To neįmanoma nupasakoti žodžiais, tiesiog reikia atsiduoti oro srovėms ir skristi.
Jei atvirai, man įdomios visokios temos: neseniai pavaizdavau Čingischaną, žvelgiantį į kariuomenę. Piešinyje kariuomenės nė kvapo – kvapas pavadinime. Užtat Čingischanas išėjo stebėtinai gražus, tikras užkariautojas. Beveik tokio pat dydžio kaip šalia jo stovintis karys su ietimi. Už jų matyti žole apaugęs kalnas su totoriška palapine viršūnėje.
Ką čia bepridursi.
Jei būčiau įgudęs piešėjas ir turėjęs rudos spalvos pieštuką, būčiau dar ir arklių kaimenę pavaizdavęs. Bėda, arklius nelabai piešti moku – nerizikavau. Atidėjau geresniems laikams, kurių čia ne visi laukia. Kaip fronto linijos, artėjančios iš Rytų. Kai pripranti gyventi su bulvių daržu už lango ir kasti jas fiurerio išgirtu kastuvu, nelabai ko daugiau norisi. Nejau šauksiu visa gerkle – dar besislapstantį Moisiejų išgąsdinsiu. Vargšui ir taip ne pyragai. Dieną vienas gyvenimas, naktį kitas. Aš tikrai neištverčiau – nuskęsčiau šešėliuos.
Beje, vakar sapnavau husarų kareivinių ožį.
Jis buvo iškišęs galvą pro retus metalinius tvoros virbus ir niekaip negalėjo jos ištraukti. Mekeno, prašė pagalbos žmogaus balsu – visai kaip pasakoje. Ketinau jam padėti, bet, vos žengęs link tvoros, užkliuvau už raudonos linijos ir atšokau kaip akmuo, sviestas iš laidynės. Nubudęs supratau, jog tai buvo nelemta fronto linija. Kodėl ji raudona, manau, nereikia aiškinti, bet jei reikės, paaiškinsiu, kad tik liktų noro kalbėti…
Tąsyk jį mačiau paskutinį kartą.
Jis amžiams liko už raudonosios linijos.
Toks paslaptingas, dvokiantis ir velniškai patrauklus. Aš taip ir nespėjau jo nupiešti. Vis dingojos, kad spėsiu, kad ta barzdota galva su atsikišusiais ragais ir nepakartojamo grožio akimis niekur nedings. Panašiai kaip Čingischano kariuomenės arkliai. Užteks panorėti, ir jie bet kada, bet kuriuo paros metu sugrįš į mano aušras ir saulėsėdžius – raumeningi, laisvi, atsiganę.
Deja, dabar suprantu, kad teks laukti.
Jei mano laukimas bus tyras kaip pavėjui plevenanti viltis, gal ir sulauksiu ženklo išlįsti iš šešėlio. Tereiks suskaičiuoti metus, pasitikrinti kojų ir rankų miklumą, ir neišgąsdinti bundančio vėjo. Kitaip prašuoliuos prošal, paliks be krypties, be upės. Teks pačiam suktis, bet kol apsisuksiu, iliustracijos gali lyg norai išblukti.
Ką tuomet pasakysiu tėvams, savo aikštei ir Ąžuolyno stirniukui? Kad gimiau ne laiku, kad delsiau, kad bijojau peržengti liniją?
Tada vargu kas išgirs, supras, kai net vėjas tylos nesupranta.
Tik užjaučia, kaip žaliuojantis lapas vėtrą žvilgsniu palydėdamas…
C. Kai nosis artėja prie burnos, o akys apsiblaususios
Tvora ropoja voras, daug mažesnis, nei tikėjausi.
Vakarop tai neblogas ženklas – atsiranda reta galimybė jį stebėti.
Gaila tik, kad voras šiandien prastai nusiteikęs, arba yra iš tų, kurie nemėgsta, kai į juos spokso. Todėl pernelyg nenustembu, kai jis, šiek tiek palūkuriavęs, skubiai spruka į anapus tvoros suvešėjusį gėlyną.
„Kažin ar šiandien pins tinklą, – pagalvoju. – Komendanto valanda ne už kalnų, nepasidraskysi. Be to, kažin ar verta prietemoj gadinti akis. Nors ką aš apie tuos vorus žinau – gal jiems kaip tik saugiausia verpti nakčia. Nei prašalaičiai trukdo, nei šviesa.“
Vos paminiu šviesos vardą, sutrinku.
Negerai, kad ją vis dažniau pamirštu.
Šviesa neblogai, tik kad pastaruoju metu pernelyg dažnai į akis lenda. Kartais net vieną kitą ašarą nubraukiu. Niekur nepasidėsi, kaip žiemą basas. Matyt, teks būti drovesniam – gal net šešėliuos slapstytis.
„Nepasislėpsi, – išgirstu balsą iš vidaus. – Apšvitinsiu tave, maža nepasirodys. Manai, jei čia stovintį vaidini, tai tavoji savastis nieko nesupranta? Supranta ir dar kaip supranta. Esi apsileidėlis, kokių reta. Ar bent padarei namų darbus: sustabdei audrą, palengvinai skausmą nusidėjėliams? O gal manai, kad aš už tave visa tai nudirbsiu? Jei jau atsiradai čia, šioje vietoje, tai ir sukis gyvasties negailėdamas, antraip ką žmonės apie tave pagalvos – kad tavęs nėra, kad tau melstis nepridera?“
Nuleidžiu galvą.
Kažkaip susikūprinu. Darausi panašus į klaustuką.
Toks tampu, kai bandau sugauti pauzę arba ieškau ir nerandu atsakymo. Išties nelengva jį rasti. Jis toks svečias, kuris pernelyg į akis nelenda. Jis ir taip matomas, tik, gaila, ne visiems žinomas.
„Na, taip. Bepigu tau kalbėt. Radai mat laiką, kai net vorai į suknistus pašalius traukia. Manai, jei ant sąžinės minsi, tai susigraudinsiu? Manai, kad lyg bimbalas pavasarį imsiu ir stačia galva pulsiu į tavąjį tinklą?
„Nemanau, tik žinau. Todėl ir neskubinu, kad galėtumei rinktis. Ar bent nutuoki, kiek galimybių turi?“
„Geriau patylėsiu. Dabar ne išpažinties metas. Keiktis nesiruošiu, šunybių krėsti taip pat. Gal ir turiu šiokių tokių neatidėliotinų reikalų, bet tu pats apie juos viską žinai. Ne veltui mudu viena bambagysle surišti, vienu likimu.“
„Taigi, kad pragydai. Verčiau Andriuką prižiūrėk. Turi vaikis geru žmogumi išaugti, turi audroj nepasiklysti. Ar bent mokyklą lanko, pamokų pernelyg dažnai nepraleidinėja?“
„Kur dings nelankęs. Kaip ir manęs, visur jo pilna. Pažymių knygelę turim, tėvų prisibijom, mus erzinančias ir nereikalingas pamokas praleidžiam. Kino teatras „Aušra“ šalia, Kauko baseinai netoliese, Radvilėnų kareivinių įgula tik už kelių šimtų metrų nuo tvoros. Judam, nepasiduodam.“
„Taigi. O aš kaip kvailys ilgą laiką galvojau, iš kur tas salstelėjęs šokolado skonis burnoj? Net mintis išsiterliojau, šviesa tapo ne tokia ryški. Bet niekis. Tik pasakyk, kodėl aš jau kelintą kartą rožę uždarytame karste sapnuoju?“
„Tai Jurgeno rožė. Jo brolis Rytų fronte. Tai jis į kiekvieną savo pagamintą karstą po rožės žiedą deda, kad mirtį atbaidytų. Nežinau, kaip sekas, nes jau beveik mėnuo nuo brolio laiškų negauna. Neramu, bet jis vis tikisi.“
Galėčiau – persižegnočiau.
Bet turiu nutraukti pokalbį, kad neapsižliumbčiau. Labai jau minkštas darausi, o šitiek darbų prieš akis. Pats metas pinti tinklą, kol audra neatslinko, kolei žemės ir fronto artojai gyvi.
A. Ar tai reiškia, kad aš nusiplaunu rankas?
Guliu.
Tiesiog niekur nesinori iš čia eiti. Kol kas aš ne alkana, neapdriskusi, tik gal švenčių ilgiuosi. Jei išsižiočiau apie jas kalbėti, neužčiauptumėt. Turėtumėt ne tik klausytis, bet ir šokti, dainuoti, paraduoti – ne veltui senais gerais laikais Parados vardu buvau vadinama.
Daviau žodį patylėti, tik va – neišlaikiau.
Paleidau vadeles, užsimiršau lyg kokia patrakėlė. Jei pradėčiau traukti faktus it kozirius, iš klumpių išvirstumėt. Deja, dabar, kai klumpės nebemadingos, nenorėčiau turėt reikalų su jas pakeitusiais kaustytais batais. Tokie juokus savaip supranta – apspardo, kad net kaulai vaitoja.
Gal todėl ir krutu nerami.
Vartausi nuo šono ant šono, praėjusias šventes skaičiuoju, kaipmat dviejų rankų pirštų pritrūkstu. Viena bėda – ne bėda. Pritraukti kojas prie pilvo ir lankstyti pėdų pirštus stuburo skausmai neleidžia. Be to, kaip aš atrodysiu? Tikrai nenoriu būti panaši į sūtrauką, juk esu tokia gražuolė.
Laimei, mano skaičiavimą nutraukia keisti garsai: lyg kažkas tarp dangaus ir žemės varpu skambintų. Iš pradžių atsargiai, vos įsiūbuodamas šerdį, vėliau kiek drąsiau, kol varpo balsas įsiskverbia gilyn į erdvę, įsibėgėjęs išgriauna tylos sienas, o už jų aš dainuoju laisva ir pašėlusiai šoku niekada nesibaigiantį savo šokį.
„Skamba, skamba, skamba nežinion…“ – krūtinė impulsyviai pagauna atklydusius garsus, lūpos suvirpa, prasiveria, o nesutepta gerklė, net man pačiai nelauktai girgždėdama lyg išdžiūvę medinio vežimo ratai, uždainuoja.
„Skamba, skamba, skamba nežinion…“ – priedainis įsisega į atmintį kaip neišdildoma varpų ir žodžių dermė, kaip Žaliakalnio gyvastis, trykštanti iš Dievo Tėvo rankų, – amžinai skaidri, jauna, be atvangos daug žadanti.
„Skamba, skamba, skamba nežinion…“ – aš noriu išsivaduoti iš operetės burtų, iš tos begalinės srovės, kuri suka ir neša mane lyg lengvutį laimės šapelį. Per putojančias laiko marias, per blakstienų nusvirusių guolį, kai verčiuos pats per save kaip per rifus, vos spėdamas nusitverti už kampinės liepos, kurią daug kas vadina kertine, liemens.
Vis dėlto įdomu gyvent įsikibus, kad srovė nenuneštų. Vaizdžiai tariant, sėdi Muzikiniame teatre, operetėje „Kornevilio varpai“, ir bijai atgniaužti pirštus. Gali liūdnai baigtis, jei šalia neturi gelbėjimosi rato. Vis tik jau 1943-ieji, o ne 1942-ieji metai, kai klauseis „Rozmari“ ir kitų operečių, kurių pavadinimai net mažajam Andriui iš galvos išdulkėjo.
Gal todėl ir guliu.
Dabar jau kitaip – Vileišio aikšte – vadinama.
Lai vadina kaip nori, bet aš – ta pati.
Visai kaip fronto linija: žiauri, negailestinga ir nedaug gražaus žadanti.
B. Žmogus žemėje kaip kamuolys aikštėje
Jei manote, kad kultūra karo metais pogrindyje slapstėsi, klystate.
Mano tėvas „Kauno dienraštį“, „Savaitę“ ir kitus leidinius, kurių net pavadinimų neatmenu, prenumeruodavo. Kaip dabar menu paštininką ir šalia jo straksintį berniuką. Kol paštininkas sumėtydavo užprenumeruotus leidinius į pašto dėžutes, jo berniukas iš timpos šaudydavo į žvirblius aikštėje. Tėvui baigus savo darbą, sūnus jau būdavo paklojęs kelis nieko blogo neįtariančius skraiduolius. Paskui nežinia kodėl rūpestingai suguldydavo juos į vieną eilę ir… kartu su tėvu nueidavo.
Niekuomet jiems nesekiau iš paskos.
Tik žiūrėdavau į negyvus rusvai pilkus kamuoliukus ir stengdavausi suprasti, kodėl.
Ar norėdavau būti kaip tas berniukas, taip pat puikiai šaudyti?
Gal, jei būčiau supratęs atsakymą. Bet, man regis, verčiau atviras klausimas nei aiškus atsakymas.
Tuo tarpu, kol mano tėvas varto spaudą, aš laukiu Vytuko – eisim žaisti futbolo. Tereikia, kad susirinktų visa komanda – vienuolika žmonių iš Aušros gatvės. Su tieka žaidėjų galima kalnus nuversti, nemažai „golų“ prispardyti.
Svarbu, kad „Aukštaičiai“ laiku pasirodytų.
„Aukštaičiai“ – tai priešinga aikštės pusė; priešininkų komanda iš anapus gatvės. Kieta šutvė, bet ir mes, „Aušrininkai“, ne prastesni. Matysim, katrie katriems šiandien nosį nušluostys. Aišku, norėtųsi, kad tai padarytumėme mes. Kultūringai, be didesnių nuostolių, skambant pergalės šūksmams lyg Kornevilio varpams.
„Skamba, skamba, skamba nežinion…“ Matau save grįžtantį iš Muzikinio teatro operetės su Žaliakalnio pradinės mokyklos mokiniais. Taip ir norisi užbėgti į kalną drauge su mus lydinčiais garsais, nuskambėti lyg mokykliniam skambučiui, skelbiančiam pertrauką.
Manding, Kornevilio varpai nesiginčys, kad jie taip pat kultūros dalis.
Skausmingai lydėsiantys mane iki pat senatvės. Nežinau, kur prasideda ir baigiasi jų gaudesys, ar jis dega tarsi žibelė laukiančiojo lange, ar gęsta užmigus, tik kažkodėl jaučiu, kad be jų kaip be Motinos Tėvynės, kaip be Fronto linijos, kaip be KASTUVO neišsiversiu.
Todėl, jei šiandien įspirsiu „golą“, jis skambės kaip Kornevilio varpas.
Iš pradžių sujudės jo širdis, vėliau ims gausti kraštai, galop nusijuoks dangus. Nebus jokio karo. Ir mano tėvui, Andriui vyresniajam, nereikės sukioti savo „Telefunkeno“, kad iš kelių skirtingų radijo stočių susidarytų nuomonę apie artėjančią fronto bangą.
Manot, juokas?
Koks gali būti juokas, kai sausakimšoje Muzikinio teatro salėje skamba operetės, kai mano mamos taip mylimus Maironio „Pavasario balsus“, 1944 metų gegužę išleistus dešimčia tūkstančių egzempliorių tiražu, gali nusipirkti viso labo už septynias reichsmarkes.
O kur dar Mykolas Vaitkus, Petras Rimkūnas, per pasaulį keliaujantis žmogus Bernardas Brazdžionis, tik viena reicho marke pigesnis už pavasario balsą?
O kiti, čia nesuminėti?
Už juos visus ir spardau „golus“, nes mūsų „Aušrininkų“ komanda – taip pat kultūros dalis.
Kaip ir mūsų priešininkai „Aukštaičiai.“
Vieni kitus mes vadinam žymių to metų futbolininkų pavardėmis. Nuo kada pasaulio pabaiga kvepia noru būti panašiam į savo išsvajotąjį žmogų, į savąjį „golų mušiką?“
Et, metas ruoštis.
Matau atbėgantį Vytuką. Skrenda, net ausys plasnoja. Jei tikrai ketinu tapti fizinės kultūros dalimi, privalau ristis laiptais žemyn lyg futbolo kamuolys, kol tėvas sukinėja savo „Telefunkeno“ stočių rankenėlę.
Kuo greičiau, tuo geriau.
Tiesiai į Vileišio aikštę, kurioje netyla Kornevilio varpai, kuri kaip ir žemė sukasi aplink savo ašį.
C. Diena, kai virš galvos kaupiasi lietus
Spoksau į viršų.
Jaučiuosi kaip kapitonas, laukiantis audros – susirūpinęs, pasiruošęs netikėtumams.
Laimei, šiandien diena, kai virš galvos plaukioja tik keli plunksniniai debesėliai.
Nors bėk, tempk juos iš paskos, išmaudyk ramybe alsuojančiuose Kauko baseinėliuose.
Tačiau šiandien spoksau į viršų.
Kojų neskauda, nors jaučiuosi lyg prikaltas prie kažko svarbaus, nelengvai aprašomo, sunkiai nusakomo.
Nejučia šypteliu.
Mane matantys ir atpažįstantys pagal šypsenos dydį nujaučia artėjantį lietų.
Jis grąžina mane į 1940 metų šeštadienį, į laikus, kai moterims namuose niekuomet netrūkdavo darbo. Kai buvo akivaizdus raudonųjų vėliavų perteklius, o mano svajonės ir pasiekimai dar nebuvo užrašinėjami į storas gyvenimo kontrolierių bylas.
Darosi saldu.
Ne nuo atsiminimų pertekliaus ar kapitono pareigų, o nuo nenoro pasakoti šią istoriją.
Ji keista, nemaloni, kaip į pilvą įremtas pistoleto vamzdis.
Jį įrėmęs tipas mane pusbalsiu išvadino sumauta kontra, pačiupęs už alkūnės nutempė prie tvoros ir įsakmiai liepė čia jo laukti, kad ir kas nutiktų, kol jis apie mane viską išsiaiškins.
Kadangi esu nekaltas kaip Lietuvos globėjas šv. Kazimieras, iki šiol žiemą vasarą stoviu ir laukiu, ką tas nusidėjėlis apie mane sužinojo, ko net aš pats nežinau. Daugel audros metų prabėgo, bet vis laukiu. Belaukdamas stebėtoju tapau, pažinau, ko net baisiausiame košmare nebūčiau pažinęs. Išmokau mintyse keiktis, žaisti futbolą, klausytis radijo ir skambinti Kornevilio varpais. Jais išimtiniais atvejais skambinu pranešdamas apie būsimą džiaugsmo akimirką, Kalėdas arba Velykas. Būna, kad ir paišdykauju, skambinu apėmus gerai nuotaikai. Kai netveriu savame kailyje – lyg rankas ir užpakalį vienu metu niežėtų. Tenka rinktis: jei užpakalį kasysiuos, varpas tylės, jei rankomis varpo virvę tampysiu – užpakalis niežės.
Aš pasirinkau nežinią ir laukimą.
Jį geriausiai atspindi diena, kai virš galvos kaupiasi lietaus debesys. Iš pradžių keistai padūmavę, vėliau tamsiai pilki – lyg Atėnės paukščio uoksas.
Kai bandau juos prašnekinti, pasijuntu šlapias iš susijaudinimo. Tarsi būčiau ką tik išleistas iš kalėjimo kameros.
Nenuostabu.
Kai Kornevilio varpai tyli, nutinka daug įvairių, protu sunkiai suvokiamų dalykų.
A. Dievas mato: jei turėčiau tėvus, jų paklausčiau…
Įjunko lyg nelabieji po užakusias pelkes važinėtis.
Tai kas, kad tvarkingi, tai kas, kad kiekvienas po erelį ar net kelis ant uniformos nešioja. Įgriso jie man iki gyvo kaulo. Net apmalšusios žaizdos iš įsiūčio nelauktai atsivėrė.
Iš pradžių kaip ir ramesni buvo.
Gal motociklų gailėjo, gal fronte reikalai geresni buvo. Paplerpindavo pagal savo dienotvarkę, apsukdavo kiek reikia ratų, viskas tuo ir baigdavosi.
Ką daryt?
Jei tėvai būtų šalia, paklausčiau, jie tikrai gerą išeitį rastų, jei ne, gal kokią užuominą ar bent naudingą patarimą duotų.
Deja, esu našlaitė.
Nors visi pažadėjo manimi rūpintis, vis dažniau jaučiu, kad meluoja. Vokiečiai, – tie nors nešiukšlina, tik kaskart nervingesni darosi. Baigia mano kūne vagas išarti.
Negi vėl patys bulves sodins?
Juokauju.
Kai nieko daugiau nelieka, prašau Dangaus, kad nepradėtų lyti. Taikiai prašau, nusižemindama, nes man iki Dangaus malonės toli.
Kartais jis mane išgirsta, pasigaili.
Dažniausiai, kai būna linksmas ir geros nuotaikos, kai visas saulėtas. Tuomet pradedu jausti savąją gyvastį, į širdį tarsi pabaidytas paukštis sugrįžta išdidumas.
– Sveikas, brolau, – pasisveikinu. – Kas aukštybėse, ar viskas po senovei?
Deja, Dangus ne visuomet atsako.
Matyt, svarsto, ar verta kalbėti. Turbūt jį užvaldo didybė, būdinga apatiniams oro sluoksniams. Juose pradingsta ne vienas skundas, ne viena kilnios idėjos užuomazga. Nes jis netikras Dangus – tik apatinis oro sluoksnis.
– Kas kalba? Šauk garsiau, nes neprigirdžiu. Vos nepamiršau: pirma rankas pakelk, noriu pažiūrėt, ar ginklo neturi. Ateini su gera žinia, ar su bloga? Jei su bloga, teks palaukti. Mano Dievui nepatinka blogos žinios. Jos juodos it sudegintų rankraščių tekstai ir mažakalbės kaip neišsipildžiusios svajonės. Jos dažniausiai kvepia ašaromis ir pykčio protrūkiais. Geros – kas kita. Jos žiba kaip auksas ar sidabras. Malonu jas girdėti ir matyti, nes jos turi vertę. Tai kaip?
– Ką aš galiu tau, brolau, iškart priremta prie sienos, atsakyti. Nesu greitos minties, kartais drebu kaip epušės lapelis, pats matai. Iškart tų žinių ir neatskiriu, galiu apsirikti.
– Broliu nevadink. Dar kas išgirs, pareigose pažemins. Man ir taip aišku, kad tavo žinios margos kaip seniai skalbimo nematęs tavasis plisuotas sijonas.
– Tai dėl motociklininkų. Suka ratus, aria mane lyg kokius arimus. Jei atsiųsi lietaus, iš plisuoto sijono tik skivytai liks. Kur tokia eisiu, kas manęs lauks?
– Mažiau ūžk. Laukimas amžinas kaip viltis, nes kitaip ko kreipies? Žinau, aš tau panašus į miražą, bet geriau jau miražas nei tuštuma. Bent širdį paguodi, žodžius palesini.
– Ačiū, brolau, už gerą žodį, ačiū. Matyt, toks našlaitėlės likimas…
– Kad ir man ne pyragai. Lakūnai ir mane išakėjo, visas ašaras išverkiau. Lietaus tik iš mandagumo kaip sesei pasiūliau. Tad neprarask vilties, nors laikai mane tik apatiniu oro sluoksniu, bet vis vien turiu širdį…
Nepasiginčysi.
Brolis visuomet teisus.
Ne veltui su lėktuvais, o ne su motociklininkais turi reikalą.
Ne veltui aukštai pakelta galva vaikšto, o ne su plisuotu, seniai vandens nemačiusiu sijonu po žemę kvanklinėja.
B. NE PILNATIS, O BALTI ŠEŠĖLIAI ANT NEBŪTIN IŠĖJUSIO PAJUODUSIO SNIEGO
Tėvas sako, kad vokiečiai čia ilgai neužtruks.
Matyt, šokoladą valgysiu neilgai, nes rusai kažin ar jo turi. Pabandžius iškvosti, kaip jie galėjo įveikti vokiečius, jei net šokolado nevalgo, aplinkiniai tik nuleidžia akis ir skuba šalin. Matyt, nelabai malonus klausimas, arba tiesiog nežino atsakymo.
Mama taip pat tyli.
Tikra tylos karalystė, nesinori net „golų“ mušti.
Praėjusią žiemą daug laiko praleisdavau Radvilėnų kareivinėse. Ten tylos beveik nebūdavo, o jeigu ir pasitaikydavo, tai daug skaidresnė. Ji mandagiai pasitraukdavo, vos Jurgenas ar kuris nors kitas veteranas paimdavo plaktuką.
Dabartinė tyla kitokia.
Nešneki kaip mokyklos mokytoja. Įtariu, ne iš didelės laimės. Tenka vartyti spalvotus vadovėlius ir tikėtis, kad retėjanti mokinių klasė, neišmokusi elementarios elgesio abėcėlės, neišsilakstys, kai to mažiausiai laukiu.
Šią naktį kaip tyčia sapnavau medžioklį, persekiojantį baltą vilką. Jam nebuvo sunku žvėrį susekti. Karas išretina ne tik miškus, bet išduoda ir žvėris. Dėvint baltą kailį plikame lauke sunku pasislėpti, kai į nebūtį išeina šykštus ir kietas it titnagas tavasis sniegas.
Vilkas buvo gudrus kaip mūsų pažįstamas vermachto generolas, žvėris mokėjo kalbėti. Bet ar kalba gali išgelbėti kailį? Ar gali medžioklis kovos įkarštyje išgirsti žvėries balsą, nuoširdžiai kaip per išpažintį ištartus atgailos žodžius…
Baltąjį vilką medžioklis nušovė šviesos strėle. Negirdėjau, kad prieš mirtį būtų ištaręs bent žodį, bet esu tikras: jis regėjo mirties akis. Panašiai kaip aš vaikų ligoninėje, kai vokiečių gydytojas W. karščiuojantį gelbėjo iš mirties nasrų. Jo dėka dabar galiu regėti šviesos strėle pervertą baltąjį vilką.
Jei paklaustų, ko man labiau gyvenime trūksta: baltojo vilko ar šviesos strėlės, – nežinau, ką atsakyčiau. Be to, kažin ar atsakymas būtų vienareikšmis. Juolab kad medžioklis, sumedžiojęs baltąjį vilką, buvo šventasis Moisiejus.
Tokie jau tie mano sapnai, bent jau tie, kuriuos atsimenu. Jie lyg išmoningi, menkai pastebimi spąstai, į kuriuos bet kada galiu įkliūti.
Ką daryti tuomet – nusigraužti galūnes ar laukti šviesos strėlės? Meluoti, kad spąstų nėra, kad mirtis nuolat nežiūri į mus, nors jos neįmanoma nepastebėti?
Ir dar.
Tėvas sako, kad vokiečiai čia ilgai neužtruks.
Palieku sapną, palieku šviesos strėlę ir ant prisikėlusio baltojo vilko kupros joju basas pas Jurgeną.
Joju, šį kartą kelnių kišenėje jam saugodamas šokoladą.
Kaip skolą, kaip neištartą atsisveikinimą, kuris, jei keliausi per ilgai, gali ištirpti.
C. Didvyriai nerašo romanų, nesiunčia draugams telegramų
Paslaptingi praeities aidai.
Kol jie susiruošia atskristi į dabartį, daug kas mano aplinkoje pakinta, bet tik ne patys aidai. Bandau juos pričiupti ir regiu, kaip nuo jų sukelto gūsio ant gėlės žiedo ima suptis medų renkanti bitė.
Taip aš tikrinu garsus.
Jei garsas netikras, žiedas nekrusteli. Jei tikras, žiedas ne tik įsisiūbuoja, bet ir skleidžia garsą. Pagal jo dažnį ir nustatau praeities tikrumą.
Kodėl taip elgiuosi?
Nemėgstu suklastotos praeities.
Nemėgstu pelėsių arba pernelyg atjauninto įvykio blizgesio. Ypač sukruntu ir įtempiu klausą, kai kalba jaunas, gyvenimo dar nesubrandintas žmogus. Man smalsu, kodėl jis tai daro, kiek jo kalboje nuoširdumo, kieno ausys kyšo iš teksto sąrangos.
Kodėl aš toks įtarus?
Nes kaip niekas kitas turiu išlavintą regėjimą. Galiu nepasukęs galvos pasakyti, kas vyksta už nugaros. Retai apsirinku, nes patirtos apkalbos suformavo beveik idealią reakciją.
Kam man to reikia?
Kad apsisaugočiau nuo streso. Kad gyvenčiau ilgiau ir daug teisingiau, nei to nori praeities klastotojai.
Nuo ko pradedu?
Tikrinu jų sėklos grynumą, jų dirvos draugus, sukurtos šeimos tvirtumą, galop auditoriją, kuriai jie šneka.
Kaip baigiu, ką pradėjęs?
Suvokęs, kaip man pačiam elgtis.
Jei galėčiau, save ir savo elgseną analizuočiau ilgiau, deja, neleidžia praeitis. Jos aimanos sminga lyg vinys į mano gudrybės kopėčias. Vis primena, kad galiu sulaukti netikėtumų, kad turiu ne tik stebėti viršų, bet ir žiūrėti, kas dedasi po kojom.
Panašu, kad taip ir stengiuos daryti: galva nesvaigsta, kojos nesipina. Dabar vis dažniau ilsisi liežuvis, lengviau kvėpuoja plaučiai, skaidrėja mintis.
Tuomet jaučiuosi kaip žmogus, gyvenantis be praeities ir ateities.
Tarsi nebūtų buvę nuostabos gūsio virš lauko gėlės, tarsi nebūtų buvę bitės. Tarsi kažkas būtų išjungęs šviesą ir užvėręs vartus mano atminties istorijoms, o aš kalėčiau kambaryje, kuriame savanaudiškumas ir šalta širdis nelaikomi nusikaltimu.
Bet aš nepamirštu, jog gyvenu aikštėje.
Tiesą sakant, niekada nebuvau iš jos išvykęs, nors bet kurią akimirką galiu tą padaryti. Likau čia dėl pamirštų dalykų, kurie daug kam nepatinka, – ir nepatiks. Nesu didvyris, nerašau romanų, nesiunčiu draugams telegramų, ir mane kankina asmenybės susidvejinimas, bet aš vis tiek jus myliu.
Todėl ir tikrinu garsus, kol Dangaus šviesa neužgeso, kol dar žiba žibelė nuošaliausiame jo lange.
A. Mane suima nerimas, kai neatrodau lyg nepilnametė
Šimtas pypkių.
Vos tik nusprendžiu pasirodyti padori, iškart atsitinka kas nors nenumatyta: tai juoda katė šmėsteli, tai kokiam frantui batų raištelis atsiriša. Juoko gumulas kyla gerkle ir sprogsta lyg mano pačios ribotumas. Toks jau tas mano pasaulis: nuo humoro iki rimtumo tik vienas žingsnis, tik vienas juoko gurkšnis.
Užsičiaupiu.
Dar pamanysit, kad iš audros juokiuosi, kai danguje debesys tvenkiasi.
Patikėkit, man ir žemėje reikalų pakanka.
Ypač, kai platusis pasaulis susitraukia iki kumščio. Tuomet mane apima nerimas, burną tampo juokas, o kaktoje tarsi barškuolės susirango raukšlės. Tampu panaši į sunkiai protu suvokiamą sutvėrimą – imu dvejintis. Ne todėl, kad noriu, bet kad reikia.
Manote, pasaulyje yra tik viena realybė?
Paklauskit barškuolių, jos dabar kaip tik į dangų stebeilijasi, matyt, sprendžia: atsakyti į šį painų klausimą ar ne. Beveik esu tikra, kad neatsakys. Nušliauš tarpu savęs tarškėdamos į olą asmeninių reikalų spręsti. Lai šliaužia, kol dar oda nenusinėrė, kol vilties žiburėlis neužgęso…
Baugu, ar ne?
Man nė kiek: stoviu pasturgaliu atsirėmusi į „Kauno vandenis“ ir skaitau poeziją.
Tik paklausykit:
Nukrito snieguolės,
Baltutės ir skaisčios snieguolės,
Kaip toji,
Kurią pirmąkart pamylėjai.
Gražu, ar ne?
Toliau – dar gražiau. Viena mano pusė čia, kita jau ten, kur pavasario vardą pamiršta neklaužados žiemos:
Ne žemėje gimsta
Pirmųjų snieguolių baltumas
Ir visa, ką mylim,
Ne žemėje gimsta… ne žemėj…
Kertu lažybų, neatspėsit, kieno tai žodžiai.
Jie paprasti, tačiau glosto širdį, visai kaip mano pasturgalį šildanti „Kauno vandenų“ būstinės siena. Poezija ar žemėje, ar danguje, išlieka poezija. Nežinau, kokioje dangaus ar žemės vietoje ilsisi Antanas Jasiūnas, bet eilėraščio „Pasaka, kaip vaikui“ posmus iš rinkinio „Liepsnų malda“ deklamuoju dažnai.
Jie savi, be dviprasmybių, primena snieguolių baltumą ir visa, kas gimsta ne šioje žemėje.
B. Žmogus, kuris kalbėjo nedaug
Įdomu, ką pagalvotumėt apie vežiką, kurio žemėje stovi Kauno klinikos ir kitos svarbios įstaigos? Ką šis faktas sako apie žmogų, kurio dėka moku kalbėti lenkiškai, o šiandien smagiai besišnekučiuodamas kratausi jo vežime, gabenu alaus bačkas nuo „Volfas Engelman“ iki pat mūsų maršruto pabaigos, Sporto halės aludės visai šalia Vytauto parko.
Viskas būtų painiau, jei imčiau ieškoti įmantrių paaiškinimų.
Tačiau aš sėdžiu vežime, kurį kinkuodamas galva traukia rusvas arkliukas, kvėpiu gaivią rytmečio vėsą ir stebiu gruboką, ilgą it Savanorių prospektas Naglio veidą.
Neslėpsiu, jo atsikišusi nosis man primena erelio snapą. Tokį mačiau ant lenkiško zloto, okupavusio Vilniaus kraštą, kol dar nebuvo atskridęs vokiškasis jo brolis. Manding, pastarasis daug plėšresnis – todėl šiandien ir atsiskaitome reicho markėmis, o ne zlotais. Jo išskleistų sparnų dvasią galima pajust ne tik popierinių kupiūrų šnaresy ar metalinių monetų, vadinamų pfenigais, žvangėjime, bet ir arkliuko žingsniuose: jie kažkokie neskubūs, tikslūs, per daug tikri. Tarsi kaustytos gyvulio kanopos pačios liptų prie kietos bruko paklotės.
Suprantu, arkliukas nė iš tolo neprimena husarų žirgo. Jis tiesiog eilinis, niekuo neišsiskiriantis arklys; kaip ir šis apynasriu nesutramdytas rytas, kurio plaukuose lyg nešukuotuose rusvojo arkliuko karčiuose plaikstosi vienas kitas mūsų pokalbio žodis.
Keista, bet rytais mąstau lyg suaugęs.
Dar ne vieną dieną tikiuosi nugyventi. Artėja vasara, baigiasi pamokos, aplinkui šitiek pagundų, vanduo šiltutėlis.
Bepigu leistis tuščiu vežimu nuo Savanorių kalno.
Įsibėgėję sukam į dešinę, kiek užtrunkam, kol pasikraunam užsakytų alaus bačkų, vežimas apsunksta, ir, tarsi sulėtintam kino filme atsukę nugaras Laisvės alėjai, pro žydų sinagogą vėl kylam į kalną. Arkliukas iš pradžių šlubčioja, bet netrukus jo žingsniai tarsi laikrodžio tiksėjimas susilieja su miesto alsavimu.
Tik tak, tik tak, – skamba ausyse.
Trys keturi sustojimai ant kalno Savanoriuose, įsimintiniausias priešais „Pasakos“ kino teatrą, paskui posūkis į Kipro Petrausko gatvę, vienas, du sustojimai, ir pagaliau „Ąžuolynas“. Skubu padėti lentas vežimo gale, taip lengviau išridenti bačką. Iš visų jėgų ją prilaikau, kad toli nenuriedėtų. Kad tik kuo greičiau apsisuktume. Teliks sušukti „Do widzenia, pan!“ ir, kaukštelėjus batų kulnim, išdardėti per aikštę link namų.
Šįkart važiuosiu ne iki maršruto pabaigos.
Tiesa sakant, beveik niekada nevažiuoju.
Tik kelią visą žinau, o Halės alaus taške Naglevič ir vienas susitvarkys. Nelengva, žinoma, ta kelio pabaiga, bet juk ir ne pirmas kartas. Dar tvirtas tas kadaise buvęs žemių valdytojas, dar nesuvytę jo raumenys.
Tai mano kaimynas, daug dirbantis ir mažai kalbantis žmogus.
C. Alkanieji
…Jau mes neturim nieko, ką mylėt galėtume.
Mes laidojam sudužusias buities skeveldras,
Nes nebeliko žemėj šioj, kas dar mylėtina
Ir dangaus skliautų nesiekia mano maldos…
Šiandien tylu.
Tik vienas vežimas prošal su alaus bačkomis pravažiavo. Na, dar juoda katė prieš gerą pusvalandį kniaukdama perbėgo kelią.
Prieš gerą pusvalandį?
Jei šitame sumautame lauke, saulės ir debesų pašonėje, prastypčiotumėte tiek, kiek aš, dar ne tiek sužinotumėte. Gaila, kad ne viską, ką čia matau, girdžiu ir mąstau, saugumo sumetimais galiu viešinti. Laikai neramūs, nors patikėkit, šiandien mano kampinės liepos lapeliai nekruta.
Bet kas žino, ar ilgai nekrutės?
Štai skuta mažasis Audrius per aikštę, net dulkės rūksta. Ne taip dažnai rūksta, tiktai kai vardą pasikeičia. Tuomet ir drąsesnis tampa, visai kaip suaugusieji, kurie į akis ne visuomet šneka tai, ką galvoja.
Nesistebiu. Gal ramiau gyvens suaugęs. Užteks pakeisti vardo antrąją raidę ir taps Andriumi. Panorėjęs grąžins raidę atgal, ir vėl bus Audrius…
Tik kažin ar nuo to lengviau.
Kai pradėjau pažintį su mažuoju pramuštgalviu – kareivinių lankytoju, „Aušros“ kino teatro fronto kronikų žiūrovu, „golų“ spardytoju, jis manding buvo tikresnis, taip dažnai savo antrosios vardo raidės nekaitaliojo.
Bet gal aš klystu, gal iš kertinės liepos viršūnės daug ką matau kitaip?
Gal jis suaugo, atsiminimai tapo atsargesni, nebelaksto tarsi pripūstas futbolo kamuolys margose dabartinio gyvenimo aikštėse?
Reikėtų patikrinti jo kietumą. Nes pats kartais alkstu tiesos žodžių, kurie nuskęsta aptakios kalbos sakiniuos nedrįsdami prašyti pagalbos.
Tuomet užsispyrusiai tyliu.
Laukiu, kol pasitrauks į krūmus baimė. Kol kaimynai išalks, atmerks akis ir patys pradės ieškoti tiesos žodžių.
Kad neprailgtų laukimas, kad užtverčiau atsivėrusią tuštumą, stebiu aikštę.
Ji šiandien taip pat tyli, matyt, girdi Antaną Jasiūną:
…Dabar neturim nieko, ką mylėt galėtume,
O širdies troškimai – kaip paukščiai alkani.
Ir veltui iš širdies nuodus išliet norėtume –
Su šypsena ant lūpų praeitį mini…