literatūros žurnalas

Gasparas Aleksa. Baik cirkus, Cvirka!

2019 m. Nr. 8-9

Romano fragmentai

Kodėl praeitis turi priimti mūsų žaidimo taisykles?
Julian Barnes, „Flobero papūga“

 

Petro Cvirkos asmenybė mane domina nuo vaikystės. Brendau aplinkoje, kurioje lankydavosi rašytojas. Gyvi liudininkai, sutikti ne vien Klangių, Antkalnės, Kalvių kaimuose, bet ir Vilniuje, papasakojo daug įdomių faktų apie jo gyvenimą.

Skaitydamas rašytojo laiškus žmonai Marijai supratau, kaip stipriai jis mylėjo šią moterį, kaip per karą ir pokariu saugojo nuo įvairių negandų.

Asmenybės klaidos ir klystkeliai – kiekvieno romanisto lobis. P. Cvirka klaidų neišvengė ir susidūrė su klaikia tiesa: kai pabandė išsiaiškinti Burbinės miške NKVD įvykdytų žudynių kaltininkus, jam buvo aiškiai pasakyta: „Baik cirkus, Cvirka!“

Rašytojo pusbrolis Julijonas Velička, jau gulėdamas mirties patale, paliudijo, kad P. Cvirka suprato labai klydęs ir pripažino savo kaltę. Pavėluotas gailestis ir apmaudas, choleriška prigimtis, atmiešta sangvinišku humoru, nesisaugant išsakoma tiesa sprogdino jį fiziškai ir dvasiškai. Rašytojai Jonas Mačiulis, Jonas Mikelinskas ir aktorė Kazimiera Kymantaitė buvo įsitikinę, kad P. Cvirkai NKVD padėjo numirti.

Daugybė niekur neskelbtų faktų, taip pat ir mitų apie šią asmenybę paskatino mane dar labiau įsigilinti į rašytojo kelius ir klystkelius, pasiaiškinti, kaip patenkama į politikos spąstus. Praeityje jų būta labai daug, tačiau tiek dabartis, tiek ateitis kupinos išbandymų – visos ideologijos gundo, manipuliuoja žmogumi ir nuolatos rezga moralines pinkles.


Gegužės 1-oji. 1947

Petras lėtai praveria sunkias laukujes rūmų duris. Šviežios žalumos vėjelis plūsteli į veidą. Durys garsiai pokštelėjusios užsidaro. Lipdamas siaurais laipteliais jis klupteli, susvyruoja. Pro pravirą antrojo aukšto langą sklinda vyriškų bosų ir tenorų šurmulys, retsykiais pasigirsta šaižokas moters juokas.

Kojos pačios veda taku pro namų griuvėsių likučius Stalino vardu perkrikštyto prospekto link. Jis murma kažką sau po nosimi ir šypteli tamsoje, lyg išvydęs vaikystės miestelį Veliuoną.


Atmintyje iškyla veidai, kai kurių net balsus išgirsti. Giminės, pažįstami, pasklidę po turgavietę, bažnyčios šventorių, žydų krautuvėles. Per Petrines žmonių amaras – viens kitam kepures ir skrybėles kelia, glėbesčiuojasi, o išsibučiavę, ūsais pasidalinę suvirsta į vežimus, bričkeles, supliaukši botagais.

Petrinės baigėsi. Miestelyje tylu. Išsilakstė net vaikai, rinkę arklių paliktus obuolius.

Ko tau reikia šitoje aikštėje, ant šito kalno, nuo kurio matyti Nemunas ir padūmavusi Užnemunė? Pasiilgai vyrų šelmių balsais, skardžiabalsių moterų?

Ausyse tebeskamba didysis bažnyčios varpas, tokiu pat kaip ir tavo vardu. Petras. Bažnyčios bokšte jo vieta tuščia. Kaizeris iš to varpo nuliejo daug kulkų. Tačiau tu jį girdi, vis dar girdi. O gal girdi kulkas, kurios skamba po žeme atgulusiųjų krūtinėse?

Veliuonos varpą vėl išgirdai pirmąją karo dieną, kai su Maryte nusprendėt viską metę bėgti į Rusiją. Buvai išsigandęs, bijojai žūti nuo fašisto kulkos. Tačiau netoli Zarasų kelią pastojo lietuviai. Baltaraiščiai. Kur sprunkat? Kas tokie esat?

Meteisi į rugių lauką, nepaleisdamas Marytės rankos. Jie iš paskos. Matai, neišnešit kudašiaus. Išsitraukei pistoletą. Gyvas nepasiduosiu, – surikai.

Vijikai sutriko. Bet vienas staiga atitoko: ar tik ne Cvirka būsi? Jo, jo! – apsidžiaugei bemat. Puikią knygą parašei apie žemę maitintoją…

Tąsyk likai gyvas.

Smarvė žemyn, siela aukštyn, smarvė žemyn, siela aukštyn! – grūmojo bažnyčios Petras ir tada, kai užmirštas bičiulių, priveiktas dizenterijos galavaisi Alma Atos geležinkelio stotyje. Marytė blaškėsi po svetimą miestą ieškodama duonos kąsnelio ir vaistų. Nežinia, kuo ji tave girdė – kumysu ar aguonų pienu, bet buvai pakilęs į orą, o savaitę paskraidęs virš snieguotų Alatau viršukalnių, prabudai nuo geležinkelio stoties triukšmo ir išvydęs mylimosios veidą labai nustebai. Jau buvai apsipratęs su klejonėmis ir jauteisi visiškai laimingas.

Mano rankose – moters laiškas. Skaitau ir juntu už nugaros šešėlyje stovinčią nepažįstamąją. Atsisuku. Kambarys tuščias. Tiktai girgžteli praviras langas. Mėnesiena srūva vidun ir pripildo kambarį spengiančios tylos. Tolumoje, ant balto kaip šviežios paklodės sniego, juoduoja trys dėmės. Suspurda širdis: tai dviejų vyrų ir moters kūnai, kuriuos mačiau numestus aikštėje.


Dabar gal jau tiksliai neatkartotum tau rašytų nepažįstamos sodietės žodžių, tačiau ašarų pėdsakai gelsvame laiško popieriuje tebestovi akyse. Retsykiais ji pavirsta tavo paties motina, rečiau – vaikystės laikų mergike Antanina, dėl nelaimingos meilės nusišovusia brolio pistoletu. Nė viena tavęs nekaltina, tiktai maldauja: naujoji valdžia neleidžia nukankintųjų apraudoti ir palaidoti.

Tie pusiau išrengti kūnai apnuogintais tarpkojais ir suknežintais veidais lydi tave klaidžiojantį po Vilnių. Akimirką vienas kuris prasižioja ir kužda laiške parašytus žodžius. Paskui visą dieną ausyse skamba balsas, kuris kartais būna toks šaižus, toks laukinis, kad puoli su juo ginčytis.

Žinai: nukankintieji seniai nuvežti į pakriaušį šalia Veliuonos vokietkapių ir suversti į vos vos praurbintą įšalusią žemę. Juos apibėrė pernykščiais lapais ir sniegu pramaišiui su smėliu.

Petrai, ar jie visi dabar tavo priešai? – klausia ir klausia motina.

Jos balse girdi sniegu čiuožiančių pavažų girgždesį. Įsivaizduoji, kaip nelaimingųjų tėvai tarytum vagys mėnulio pilnaties šviesoje išsikasa mylimiausiųjų kūnus iš smėlio ir vežasi pačiu dangaus viduriu.

Petrai!.. Petrai!..“ – krūpteliu nuo Jono riksmo. Išgąsdintos kuosos pakyla nuo bažnyčios bokšto ir pradingsta tamsoje.

Ko rėkauji? – atsiliepiu.

Moterys tavęs pasigedo, Petreli.

Jonas paduoda ranką, stojuosi nuo griuvėsių krūvos. Jis švelniai priekaištauja:

Matau, kad tau blogai, – murma. – Ko delsi?

Iš tikrųjų kartais užplūsta nerimas, bijau žvilgtelėti į veidrodžius, baugina pajuodę paakiai, gelstelėjusi skruostų oda.

Noriu namo, į Kauną, pas Marytę, pas Andriuką. Pavargau kaip medžiojamas vilkas.

Grįžtame. Lyg sapne laiptais kylu į salę, kurioje šėlsta Gegužės 1-osios vakarėlis. Įgėrę bičiuliai graibsto už alkūnių, kabina per pečius, rėkia viens už kitą garsiau, sodina už stalo, spraudžia į ranką stiklinę su gėrimu. Nuo jų tvoskia karštu prakaitu, muša alkoholio tvaiku iš pravirų burnų. Pašėlioję užmiršta mane.

Nenorit, negerkit, drauge pirmininke, – šnibžda į ausį jaunutė poetė.

Žvilgteliu į ją, veidas gelsvas, įsižiūriu į besilinksminančius rašytojus – veidai taip pat gelsvoki, ir šviesa, krintanti iš palubės, gelsva. Užsimerkiu galvą suspaudęs tarp delnų.

Paskutiniosios balandžio dienos buvo tiesiog siaubingos: laksčiau po įstaigas nuo ryto iki vakaro, o skausmas viduriuose gręžte gręžė be jokių atokvėpio valandėlių. Lyg plėšrus vanagas draskė ir naktimis, visas pagalves sukramčiau negalėdamas užmigti. Ordinas, gautas iš Paleckio rankų, nedžiugina. Atiduočiau jį daktarui Lurijai, kitam stebukladariui, bet kam, kad tik tasai plėšrūnas geltonu snukiu manęs nebedraskytų.


Rašytojas sėdi užsimerkęs, jaučia vėl kylančią skausmo bangą. Iš paskutiniųjų kumščiais užspaudžia paslėpsnius, lyg smaugtų kokį gyvį, besirangantį viduriuose.

Jonas palydi į mano kambarėlį pirmajame rūmų aukšte.


Krentu ant lovos, girgsinčios lyg žąsis. Užsnūstu.

Jonas, su rūmų sarge patrypčiojęs šalia įmigusio Petro, nusiramino. Draugas guli užsimerkęs, nors akių vokai virpčioja, lyg bandydami tvirčiau užspausti akis, apsaugoti jas nuo akinančios šviesos, plūstančios iš karščiuojančių smegenų. Ką tada regėjo miegantis rašytojas, niekas neatspės. Gal prisiminė karo dienas, savo klaidžiojimus Azijoje ieškant darbo ir bandant kur nors prisiglausti. Gal matė ranka pasiekiamas snieguotas Alatau viršukalnes ir pro šalį traukiančius kupranugarius, apkrautus rudens gėrybėmis. Gal vėl juto nuolatos kamavusį alkį, kai tuščią skilvį taip sugniauždavo, jog baisu net prisiminti. O gal prieš jo akis trūkčiojančiais vokais šmėstelėjo rusas, rašytojas Zoščenka, įbrukęs pluoštą rublių ir paraginęs: „Eik, pavalgyk ir trauk į Ameriką!“


Dieve, Dieve! Kas palaimintų mano kelionę į užjūrį, kai visa Europa liepsnoja pragaro ugnyje? Marytės palikti čia tarp svetimųjų negaliu, o abiejų tikrai neišleis. Koks šišas pakusė mane pasakoti kam reikia ir kam nereikia apie tą Ameriką? Vėl papulsiu į didelę bėdą. Kaip anais, Smetonos laikais. Juk nuplaukt į Ameriką tikėjausi jau tada… Argi nebuvau kairiųjų pažiūrų rašytojas? Kodėl pogrindžio komunistai apšaukė mane pavojingu tipu, niekšu, smetoninės žvalgybos agentu, politine prostitute, žmogumi, pavojingesniu už atvirą fašistą? Mano kairumas, girdi, apsimestinis, o mano lozungai tik apgauna naivesnius žmones.

Už ką griežtasis Senis, Zigmas Angarietis, supeikė mano „Franką Kruką“, „Saulėlydį Nykos valsčiuje“ ir netgi „Žemę maitintoją“?

Maryte, ar girdi mane? Aš jau važiuoju į Kauną, į Fredą!

Mane atleido iš darbo.

Gal niekas manimi nebepasitiki?

Ir gerai!

Nenoriu gyventi Vilniuje, nors radau tuščią namą, kur galėtume įsikurti. Jį turėčiau remontuoti. Bertašiūnas paskyrė vokiečių belaisvių. Tegul remontuoja. Širdis nepriima. Nebereikia man to namo.

Gyvensiu su tavimi. Vėliau persikelsime kur nors arčiau Nemuno, kad pro langus matyčiau tą didžiąją Lietuvos upę, ir rašysiu, rašysiu… Rašysiu… Gims Elenutė, mano lauktoji dukrytė. Užauginsime vaikus.

Negirdėjai, Maryte, mirė Butkų Juzė? Nenuvažiavau į laidotuves. Po mamos šermenų bijau bet kokių mirties ženklų. Bet pasakyk, kas mane traukė už liežuvio tarti: „Giliau užkaskit Juzę, kad neišlįstų!“

Tą naktį aplankė keistas sapnas. Suvažiavo visi giminės: artimiausi ir tolimesni, kai kurių net matęs nebuvau. Sėdi visi užstalėje, vaišinasi… Stalai nukrauti… Valgiai įvairiausi… O sėdinčiųjų veidai tokie rimti, tokie susikaupę… Ūmai giminaičiai pakilo, choru atsisveikino ir išėjo pro plačias duris.

Papasakojau, ką sapnavęs, seseriai Izabelei. Nieko nesakė, bet supratau: blogas sapnas. Laimė, nepasikartojo. Nesikartoja, ir ramu. Lekiu, skrendu pas tave, Markiuk!

Petras verkia pro miegus. Šnirpščioja. Gilūs atodūsiai atsimuša į Rašytojų sąjungos rūmų langus. Niekas jo nesiklauso, niekas neapklosto, nutrintas paltas nuslydo ant grindų, jam šalta, purto drebulys.


Jau seniai nebestoviu namie prie lango, nebegirdžiu gimtojo kaimo garsų. Esu Vilniuje, kur atskrenda kiekvieną rytą paukštukai ir atneša naujausias žinias, ir gieda jas saulei, ir šėlsta, ir rėkauja, išsigandę mano minčių.

Elenute, dukrele, jaučiu, kaip glostai man galvą.

Keliuosi ir einu panemunėm – pro Vilkiją, pro Seredžių, pro Ilguvą, kur garlaiviai plaukia ir ūkia lyg pelėdos Nykos šlaituose gūdžią pokario naktį. Mano šventiniai rūbai išdraikyti panemunių pievose ir žydi jų klostėse margi kaklaraiščiai lyg spalvingos gėlės.

Dukrele, ar prisimeni? Kartą bendrakursiai, būsimieji dailininkai, tau pasiūlė: granatą mes parūpinsime! Juk mama, brolis ir tu visados per tėvo minėjimus esate sodinami teatro salės pirmoje eilėje. Kaip raudonojo rašytojo duktė su dovanėle lengvai pateksi vidun. O paskui tik driokst…

Net regiu, kaip Elenutė, kurios gyvas būdamas nespėjau išvysti, visa iš baimės virpanti, gniaužia rankoje gruoblėtą, tamsžalę rupkę, bendrakursių parūpintą granatą.

Bijai? – šaiposi iš jos studentai. O Elenutei už nugaros šypsosi ta moteris, ta nepažįstamoji.

Elenutė bijo. Cha cha cha! Bijo! – kvatoja mergikės, joms pritaria vyrukai.

Išdrįsk!.. Išdrįsk!.. – šnibžda šmėkla.

Nebijok! – įtikinėja bičiuliai. – Švystelėsi dovanėlę į prezidiumą, tiesiai ant raudona medžiaga užtiesto stalo, o patys su mama ir broliu pulkit ant grindų. Sprogimas tuos bonzus išdrabstys kaip mėšlą per pavasarinį mėšlavežį, o jūs po minutės pakilsite švariomis sąžinėmis.

Elenute, juk tai geriausia, ką gali padaryti tėvo garbei per jo gimtadienį…

Dukryte! – rėkiu iš ūkanotų tolių. – Neklausyk piktavalių, į nieką pavirs tavo gyvenimas!

Nežinau, ar išgirdo mane duktė, bet aš jau daug metų nebeturiu ramybės.

Einu ir einu paskui savo vaikus, tik nieko pakeisti negaliu.

<…>


Paryžius. 1931

Petras guli akis įsmeigęs į palėpės Monparnase lubas. Nuo įtampos sopa akių obuolius, džiūsta burna. Virpa rankos ir kojos, pasiruošusios šokti iš lovos ir bėgti bulvarais, paukščiu lėkti viršum stogų, viršum žydinčių kaštonų į mažą gatvelę…

Sunku net patikėti, kad Monparnaso bastūnas įklimpo į tokią istoriją… Dieve, prie kokios prarajos gali atsidurti žmogus iš meilės…

Ties Klangiais, anapus Nemuno, jis mato atvertus Grincevičių dvaro langus ir girdi iš vaikystės ataidinčius muzikos garsus, kurie plaukia lyg debesys ir draikosi virš Dievo Motinos katedros, virš Eliziejaus laukų…

Ir pamesk tu man šitaip galvą! – gesina savo emocijas kaip išmanydamas.

Tačiau kur dingti, kur dingti? Juk Paryžius – įsimylėjėlių sostinė.

Ašarojanti svajonių vaikystė liko ten, toli toli, kur tylūs vasaros vakarai, kur nutįsta į Nemuno slėnį ilgi šešėliai ir gali girdėti pievoje kalant kuolą, prie kurio nakčiai rišamas arklys.


Paryžius mane pribloškė, nors nesužavėjo. Jei kišenėse pūpsotų saujos šlamančiųjų, čia susirasčiau žavių užsiėmimų. Tačiau dabar…

Pamažu jaukinuosi šį riaumojantį miestą, miestą-žvėrį, užsispyręs ieškau jo ligos simptomų. Ir randu. Ne du ir ne tris.

Viena tik labai fain, vyručiai, – moterys! Nė neįsivaizdavau, kad jos tokios gražios.

Vėliau, jau sugrįžęs į Kauną, išūžiau Šimkui ausis. Žinoma, dėl jų. Kiekviena Paryžiaus prostitutė, pasirodžiusi Laisvės alėjoje, savo elegancija ir grožiu sukeltų furorą. Jei užkrėsim Lietuvą marksizmu, siūlysiu Monparnaso moteris importuoti į Kauną.


Paryžiuje marksizmas mane persmelkė iki kaulų smegenų. Ypač uolus palieki tuomet, kai ištisą parą pratūnai alkanas, net žalios plėnys kibirkščiuoja aky-se. Kitądien puoli į meno salonus bei galerijas ir bandai pasisotinti dvasios penu, bet paspringsti skysta modernistų koše. Parleki į
Rue de l’Echaude palėpę ir tįsai paslikas lyg būtum miręs, ir sapnuoji Kauno žmuidzinavičius bei didžiokus.

Visų bėdų didžiausia yra lietuviškų buržujų litukai. Jie nekvepia, tačiau pririša prie širdžiai svetimo lovio. Juozas Miltinis šaiposi: Petro marksizmas kaip zebro kailis. Baigėsi frankai – jis rašo dešiniesiems, o tik gavo honorarą – ir jau kairysis.

Juozas teisus. Išvažiuodamas užsienin, susitariau su „Lietuvos žinių“ redakcija rašyti kelionės įspūdžius. Pažadėjo remti. Prabėgo keli mėnesiai, jokios žinutės. O pinigų taip reikia, nors šunimi kauk. Po kurio laiko gavau laišką. Esą, mano atsiųstieji straipsneliai netinka, per aštrūs lietuvių ausims. Jeigu nesušvelninsiu tono, nespausdins.

Skriaudžia jie mane. Ypač tas kvaiša redaktorius Januškevičius…


Rašytojas negali pamiršti įžeidimo, kurį neseniai patyrė.

Žinote, mielasis, – kreivai išsiviepė redaktorius ir primerkė kairę akį: – Menkas raštininkas esi, šleivas tavo rašinys. Nepažįsti klebonų gyvenimo, o darkai popierių. Mūsų laikraštį domina literatūra, nukreipianti žmonių širdis ir protus į ateitį.

Dažnam sutiktam Januškevičius pabrėždavo: nekenčiu aš to Cvirkos. Žiūrėti į netašytą berną su šlipsu negaliu. Jis man iš nosies tiesiog, vot iš veido atrodo bolševikas.


Kartą užsukai į „Lietuvos žinias“, žiūri, Januškevičius snūduriuoja, nosį įbedęs į stalą. Pasisveikinai. Šis ir toliau parpia. Pasiutęs kad suriksi tiesiai į ausį: saldžių sapnų, pons Januškevičiau!

Lyg lazda gavęs per sprandą pašoko ir mojuodamas kumščiais sugargė: lauk, parše, nešdinkis iš kur atėjęs, nususęs svoločiau!

Neprašytas užėjau, nevarytas išeisiu, – pasakei. Januškevičiaus nervai neišlaikė, griebė nuo stalo metalinį sugeriamojo popieriaus presą ir paleido į tave. Sugavai presą, iškėlei virš galvos ir slenki artyn ponulio, mojuoji, neva grasindamas tėkšti per marmūzę.

Januškevičius perbalo lyg eserų kiaulė ir išnešė kudašių rėkdamas: Cvirka – žmogžudys, Cvirka – banditas!


Paryžiaus bičiulių būryje susipažinau su Lui Aragonu ir kitais prancūzų rašytojais marksistais. Susitikimuose kosčioju, slėpdamas tuščio skrandžio urzgimą, o mergytė, kurią akys pasigavo paryžiečių kompanijoje, vilioja, gundo savo šypsniu ir migla garbanose, nubertose kaštonų žiedadulkėmis. Taip norisi į kavinukę, arbata ją pavaišinti, pasikviesti į dancingą, į Paryžiaus šurmulį. Ji slapta stebi mane nuo pirmos dienos, kai bravūriškai tėškiau ant stalo šiaudais svilintos kiaulės kumpio gabalą, motulės keptos duonos puskepalį ir gyvatinės butelaitį. Mėsos gabalas išgaravo tą patį vakarą, juodos duonos teliko kriaukšlė, o gyvatinės niekas nelietė. Niekas netraukė už liežuvio, bet pasakiau, kad pats gyvatę pagavau ir degtine užpyliau, įsivaizduodamas, jog tai mūsų vadas ir tėvas Smetona.

Prancūzai nežinojo, ką daryti: verkti ar juoktis. Kai pasiūliau eksponatą perduoti modernistų galerijai, suprato mano humorą.

O lietuviukai tylėjo kaip užsiūti.


Kai likome dviese ir mudviejų akys susitiko, širdį nutvilkė pragaro ugnis. Nepajėgiau nė žingsnio žengti. Lyg iš Senos gelmės išniro ji, ta vienintelė.

Tuoj į Kauną išpyškinau Šimkui laišką.

Joneli, atsiųsk man „Pirmąsias mišias“, „Saulėlydį Nykos valsčiuje“ ir iš pernai metų „Socialdemokrato“ apysakaitės „Pameni, kaip buržujų mušėm“ iškarpą. Čia ne reprezentacija prancūzų spaudai ruošiama, bet visai kitas biznis. Didelė, oi didelė istorija, su viena meiliška versija. Mat čia ir knygos, ir viskas taikoma į vieną moterišką asmenybę. Aš pakely į ženatvę! Pakely į Šveicariją! Ech, jums ten atrodys tikrai buržuaziškas mano nusiteikimas. Mėginsiu būti rimtu! Dieve saugok, niekam neprasitark…

Daug negalvodamas už Eliziejaus laukų mergaitę būčiau atidavęs gyvybę. Susitikusi mane ji vis klausdavo: „Ar galėtumėt man ką nors paaukoti?“

Atėjo diena, kai turėjo išvažiuoti į Šveicariją. Užsivedė pas save, paguldė, paėmė vynuogių kekę, įsidėjo į raudonas lūpas. O lūpos rasotos! Pečiai nuogi, krūtinė kaip marios – kilst, kilst. Lūpomis paliečiau vynuoges, ji nepaleidžia…

Tik trinkt trinkt durys! Kad blokš mane nuo savęs! Kad pašoks – ir tiesiai į glėbį kažkokiam fricui!

Buvau apšauktas kaminkrėčiu.

Supratau, kad mano „Pirmosios mišios“ ir visi saulėlydžiai Nykutės valsčiuje čia nieko verti.

Kai papasakojau Jonui skaudžiąją istoriją, jis ne juokėsi, o žvengė rėkdamas:

Erelis! Erelis!..

Fricas? – paklausiau.

O nosinaitę su monograma padovanojo?

Fricui? – kartojau bandydamas susitvardyti.

Tau, Petryti, berneli iš Klangių glūdumos…

Sunku praplėšti akis ir pažvelgti į Paryžiaus stogus, kur karaliauja balandžiai. Paukščiai laisvūnai. Kartu su jais burkuoju prancūziškai. Mikėnas ir Tysliava net pradėjo pavydėti, kad susikalbu su Lui Aragonu be jų talkos. Kaune pramokęs loti vokiškai, komanduoti rusiškai, dabar originalo kalba skaitau Verleną ir Bodlerą, o kai atradau Floberą, net padūkau iš laimės.

Apie svetimavimą beprotišku greičiu lekiančioje karietoje perskaičiau „Ponioje Bovari“.

Žymūs literatūros kritikai šią suvedžiojimo sceną vadina garsiausia devynioliktame amžiuje. O ponas Nabokovas„banaliausiu būdu pakilti virš banalybės“.

Nesiginčysiu. Netikiu, kad ankštoje karietoje ypač patogu, nors mylimiesiems, kaip man atrodo, tas visiškai nesvarbu.

Dar nemokėdamas prancūziškai parašiau istoriją apie mažo vaikelio prišvilptą velnią, kuris kvapnią pavasario naktį įšoko pro langą ir glostė baltas motinos rankas.

Nekaltos kūdikio ir neužgesinta aistra degančios moters akys susitiko, ir velnias pavirto į vyrą, glamonėjantį motiną…

Ar jūs kada patyrėte neišragautos meilės bėdą?

Neskubėkite piktintis.

Floberas ponią Bovari pasodino į karietą, o aš savo apsakymo Marijoną iš panemunės lankų paguldžiau į girgždančią lovą ant ruginių šiaudų prikimšto čiužinio.

Apsėdo mane Floberas, ar ką?

Gal jau baigti nevaisingus apmąstymus apie svetimavimą, nes už lango stovi vaiko, prišvilpusio velnią, tėvas – su kuolu rankose.

Kai iš Paryžiaus grįžau į Kauną, sukau ratus lyg vienišas didžiulis gandras viršum Laisvės alėjos. Nepajėgiau atsikratyti persekiotojų. Jie puolė mane iš kairės ir iš dešinės…

Trečias frontas“ neįtiko Smetonos cenzoriams ir nusibaigė, išleidęs penktąjį numerį.

Skurdas graužia sprandą, teks važiuot į Veliuoną pas dėdę Juozą barzdų nuo meitėlių stimburių skust, o laisvu laiku kibt į romaną apie amerikoną Krukelį. Veliuonoje beliko tik Jaramukas, Gasparas išmovė į Argentiną, Jonas – į Brukliną. Labai liūdna… Lietuvoj tvanku… Lietuvoj krizė siaučia.

Lina Buividavičiūtė. Drąsus užmojis ir sena forma

2017 m. Nr. 1 / Gasparas Aleksa – literatūros pasaulio senbuvis, išleidęs penkis eilėraščių rinkinius, dramų, publicistikos, prozos. „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – jau penktasis jo romanas.