literatūros žurnalas

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8-9

lopšinė pritariant Cheto Bakerio trimitui

Vidmantei Jasukaitytei

jau niekad nebesutiksiu tavęs jau niekad nebesutiksiu
jau nebepamatysiu atplaukiant raudonos skrybėlės
praeivių užtemdančios veidus jau niekad
tik primint nesiliaus autobusas 10 maršrutas
markučiai raibieji kukučiai lydėdavau į stotelę
pasėdėdavom prietemoj Gedimino bokšto šešėly
pagliaudydavom vieną kitą priklydusią įžvalgą
metaforos išnarą šypsnį ar tylų atodūsį
netikėtą žodelį ar atminties avižėlę
žvelgdami iš šalies į save – prisėdusius niekur neįrašytus
gal tik pilkųjų svirplelių stebimus pro telefono akutę
kai jau buvo sunku tau pakilti į kalną kai laukė
dar laiptai į šeštą palėpės aukštą kur kartais pravirkdavo sielos
išgąsdintos žydų geto šešėlių
ir meldžiančios tavo bemiegės giesmės

jau nebesutiksiu tavęs jau nebeišvysiu
tavo saulėto veido po plačia lyg iš seno filmo
skrybėle skiriančia nuo visos kasdienybės
kur plaukia praplaukia gatve neužkabindama laiko
pasisukdavo švytintis veidas džiaugsmingas
tiek iškentėtas kad skausmas apie akis susimetęs
jau leidžia šypsotis aukso pelenio šviesa –
ar mano plaukai jau ataugo –
paklausdavai tyliai – ar jau galėčiau skaityti eiles

jau nebepasitiksi manęs jau nebepasitiksi
kai nuspaudęs durų skambutį
išgirsdavau šlepsint tavo žingsnius
dažnai iš virtuvės eidavai baigdama pokalbį
ir vis paburbėdama – tuoj tuoj ateinu
pasukdavai raktą durys ir liko nepataisytos
įžengdavau iš laiptinės tamsos – apkabindavai
prisiglausdavai sukdama kūną į šoną
kad krūties nepajusčiau ertmės –
atleisk nesuspėjau persirengt nei pasigražint – –
puldavai aiškint ką jau baigi pagaminti eime paragausi –
mylėjai žemę jos gyvybinius syvus ir dovanas
girdėjai jos saugomą šneką praamžę raminančią guodžiančią
nenusakomai tobula lietuvių kalba ir pati geidei tobulybės
įspindžių iš Sinajaus gaudžios aukštumos

jau nebesutiksi manęs jau nebeatsisveikinsi
pamodama laisvu
gyvenimo geismo kupinu delnu švelniu

 


geidulingas pasivaikščiojimas

peršviesta
pajūrio vėjo
ėjai į mane
tiksliai ir negailestingai –

akinantis
siautulingos grėsmės gaivalas

nugarmėjo
dangaus klozete
visi nenugyventi gyvenimai
stojo mėlynė
lyg atspindį būtum užvertęs
ir pušys nulenkė galvas – –
esi
išvirkščias niekas

 


delčios tango

į nematomą tolį kur ateities
užmestas negatyvas kur tamsos
jonvabaliai audžia nenujaučiamą ženklą lemties
mėnesienos ryškalui liejantis taip
kad net neištarti žodžiai
suribuliuoja nepažįstamos moters
akyse laivui dūsuojant be jokios pašalinių pagalbos
taip tyliai lyg būtų užmiršęs
visas prisiglaudusias gyvastis
taurių skambių skiemenuotes
ištuštėjusių butelių liūdesius – –

vis labiau skečias naktis

kupina nežadėtų žvaigždžių
veido odą mėgina kvapūs jos liežuvėliai
laivo denis gundo gultų aistra
ir laiko atleisto kūno malone
pakrantės nežinomos pritariant žiburėliams
kad ir kaip besistengtumei – nebeįminsi
jųjų siųstos tau žinios

be jokios jau esi apibrėžties – atsitiktinis
ką tik užvėręs vidurnakčio liūdesį
ir moteris lyg iš gelmės – juodaplaukė
ir dar keliskart juodaakė
iš spindinčio tundros pakraščio burtą užmaišiusi
liežuviu taip kad net vyzdžio akivaras eižėja
pirštams leidžiantis laimės ieškot
ir keliems samių šventžodžiams vyturiuojant
negirdimais žingsniais pusračiu užkalba
tavo vienatvę nelyg skindama
lapelius ateities ramunėlės ir aukotiną
švelnų gyvūną įkalbinėdama galvą atlenkt –
vėjo gūsis sūrus verčia tiesiogiai – užmušiu
ir blyksteli rankoj geležtė
pasirengus džiugiai pasimelsti

kaipgi mes buvome susišnibždėję
kuo tavo akys gundė viliojo ulbėjo
kad vėjas užkimo beversdamas tavo atodūsį –
mirsi – –
ir puslankiu slysta ranka
gracingai pritariant kūnui
pasisukam dar labiau sudermėję
ir atsitraukiam į taktą likimo užgautai stygai
lengvai pakyla geležtė ir nusileidžia
nelyg priešmirtinė graikų poetės eilutė
ir vėlei ryžtingai pasisukam veidas į veidą
puslankiu spengiančiu judesiu
geležtės ritmu surakinti

jos kūnas pakyla lyg būtų netekęs amo
neįtikėtinai lengvas – ranka neužmiršo peilio
praslysta pro šoną tarsi sulėtintam filme
ar į jaunus meilužių kūnus
žvelgiant pro sapno skylutę
jos akis vis arčiau
vis arčiau begalinė tamsa
sutraukusi viso pasaulio šviesą
stojus aukojimo laikui

kitas atsiliepia kūnas – puslankiu žingsnis nuslysta
nugara išsilenkus standėja
tarsi perlieta pranašo balso
ir delną nutvilko geležtės tiesa
pasisukam
du iš nakties išrauti amžinieji meilužiai
švelniavilniai vieno atodūsio perverti –
aš ragana – paslaugiai vėl išverčia gūsis –
šiaurės pašvaistės liūliuota
su tavimi amžinai –
šnibžda pakilus virš borto –
jūros bangos manęs nepriims
o ir tu išduot neišdrįsi
neįstengsi paleist mane skradžiai – –
sustingom akimirkos kristale
tylos mirtinai sueiliuoti
ir peilio geležtė užgeso
vėžio žvaigždynui stingiam
metusi skaidrų šešėlį
ir denis atgavo amą

 


yukio

nuogas
spalvingas
tyriausiajam šventojo kankinio pragare
pasiskelbęs
minkštais
mirties treniruoto žudiko žingsneliais
ir mostais
prišaukiančiais spengliąją tylą
skleidžias akimirksny
tiesias iš pat paskutiniojo
dūžio širdies išerdvėjusios – –
plyksteli kardas
skradžiai
ir skyla tiesa perpus

 


iš smėlio rašto

toks nežemiškas skambesys
akimirkos šukėj
pasvydęs
lyg užsimiršusio brodskio pirštas
būt horizonto stygą palietęs
ir bloškęs pajūrio miestelį
gintarinio sapno
gelmėn

 


parodos paveikslėlis

ėjau pas martą
pas tikrą tapytoją pilką
vilniaus patamsių pelytę
progiesmiu kremtančią žalią
mirtos šakelę – kartėlis
akies kamputy tviskančioj ašaroj
ir skambanti warholo sruoga spenely kandžiam

keliais ėjau išgyvenimų kupiną kelią
nuo vieno paveikslo akivaro blyškiai užtraukto
per kito gelmyną
sąrėmių čiuopdamas kūlgrindą – –
krinta dažų lašai plieskiasi nuodėmių aiženos
paukščiai baudžiasi pakelėje
kur prancūzmečiu dvėsdavo šunys
kur dar šiandien vaikučiai kaulais skambiais
kareivių pagroja

palesink greičiau tuos paukščius
palesink visais širdies dūžiais
visais sudraskytų naktų krešuliais
visomis paryčių maldomis –
jie jau plunksnas ir žvynus kedena
žvilgsniais dygliuotais aplinką smaigsto
užsiburkuodami šiaušias prieš vėją vakarį
kurs violetinę atgena spalvą ir atspindžius
nesumylėtų gyvenimų
sugina prie mažytės cerkvutės –
tyla
stojas galingu mirksniu
ir tu pats atsistoji išlenki nugarą kaklo
suki slankstelius ištempi veidą
kad eižėjant atminčiai
nepamestumei kelio
tapyto tiesiai per užuolankų sienas
ir išlaikytumei blaivų žvilgsnį
bei užmarštį skaidrią

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Beveidžiai. toj sykį nutikusioj prošvaistėj kurią vėliau jau vadinome jaunyste kai vijom poetines kilpas ir lyg pėdsakus senojo miesto akligatviuos mėtėm dygliuotas akimirkas gaudėm ir džiūgavom…