literatūros žurnalas

Raima Zander. Personažai iš būtojo

2019 m. Nr. 7

Raima Zander gimė 1961 m. Kaune, čia ir gyvena.
Studijavo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume ir Vilniaus dailės institute. Rašyti pradėjo 2017 m. 2019 m. pasirodė pirmoji knyga „Kauno Atlantida“.
Autorę jaudina sparčiai nykstantys ir išnykę objektai, žmonės bei kintantys santykiai, kultūrinio paveldo sluoksnis, į kurį dažnas šiandien nekreipiame dėmesio ar gėdijamės dėl to, kad tai „vyko niūriais sovietiniais laikais“ ir vien todėl yra verta užmaršties. Bet juk dauguma esame iš ten – tai mūsų tėvų ir mūsų jaunystės laikas. Aprašytos istorijos bei personažai lieka gyvuoti tarp tų, kurie ateis po mūsų…


Disonansai optimizmo architektūroje

Jie dingsta iš horizonto ir nyksta, kaip senieji mano miesto medžiai… Aukso pjūvio taisyklė sako, kad viskas šiame pasaulyje privalo harmonizuoti žmogų: architektūra, skulptūra, tapyba. Net mūsų ausų kriauklelių išraitymai, ir tie gali būti išskaičiuoti pagal Fi. Tačiau nuo to Fi pertekliaus ima pykinti. Nenoriu būti įžūli, bet juk truputis disharmonijos išryškina harmoniją. Taip, kaip vienas urodas tobulųjų minioje išryškina šių privalumus, o kartu ir atsveria, kad tie tobulieji nenugarmėtų skradžiai su visu savo tobulumu.

Kol kas visuomenėje pirmauja sielos netobulumai, bet ir tai – iš kurios pusės pažiūrėsi. Kai kam jie atrodo tobuli. Bomžai štai, akivaizdus netobulumas. Jie – raudona pavojaus lemputė. Rezultatas to, kas vienu metu buvo įvykdyta tobulųjų pastangomis, o šiandien jau bado jiems patiems akis ir nervina. Nemaža dalis netobulųjų yra pasekmė: fabrikų sunaikinimo, darbo netekties, ar paprasčiausio suvokimo, kad dirbdamas ir nedirbdamas gausi tiek pat. Tad kam dirbti? Juk nedirbdamas bent galėsi mąstyti apie gyvenimo prasmę.

Matau juos retsykiais sklendžiant virš miesto, kaip archeopteriksus, nerangiais kampuotais judesiais, plėvėtais sparnais, nusilupusiais žvynais ir išplikusiomis plunksnomis. Dabar jie antram plane: tylūs ir pusiau matomi, lyg žvirbliai sulekiantys būreliais ir išsiskirstantys. Regiu juos „Šile“, nelygu kuri mėnesio diena, perkančius plokščią baltos ar alų plastiko butelyje. Kažin kaip jie atsidūrė tokioje padėtyje, visi ir kiekvienas atskirai?


Sopulingoji

Anksčiau ties „Skalsa“, o paskui ties jos laikinąja tvora, kuri atsirado remontuojant pastatą ir transformuojant jį į teismo rūmus, sėdėdavo Sopulingoji. Ji ryšėdavo baltą skarelę ir rengdavosi gan šviesiais rūbais, o nuo kitų prašančių išmaldos skyrėsi tuo, kad demonstruodavo savo žaizdotas kojas.

Kartą man teko laimė su ja važiuoti troleibusu. Mažėlis buvo gal dvejų, įlipusi atsisėdau su juo už vairuotojo kabinos, dvivietėje prie lango, o jau kitoje stotelėje pro priekines duris (tais laikais įlipdavom pro bet kurias) su trimis „Maximos“ maišais įvirto Sopulingoji ir šlamėdama bei čežėdama jais klestelėjo šalia. Pajutau šnervėse kvapų simfoniją orkestrui ir dūdmaišiui. Supratau, kad turiu kvėpuoti rezervuotai, taupydama deguonį. Tuo tarpu ji sėdėjo sau lyg niekur nieko ir žvalgėsi pro langą.

Tačiau ties vaikų poliklinika turėjau išlipti, o ji, kaip supratau, keliauja toliau. Mano mandagaus „atsiprašau, gal galite praleisti?“ negirdėjo, ir netrukus mane apėmė panika, kad liksiu užremta iki pat galo, kol ji pakils atvykusi ten, kur važiuoja. Suspurdėjau, apglėbiau Jurgį ir sukaupusi valią, stengdamasi nesiliesti prie jos subintuotos blauzdos, kaip gervė aukštyn kilstelėjusi koją, peržengiau Sopulingosios ryšulius ir čežančius maišus, tysančius ant kelio, liuoktelėjau iki troleibuso laiptelio ir laimingai pasiekiau šaligatvį. Pagaliau galėjau giliai įkvėpti tyro oro…

Sopulingoji dingo kartu su tvora ties buvusia „Skalsa“. Jei kalkės ir pastoliai bent kiek derėjo su jos balta skarele, darbams pasibaigus jau būtų niekaip netikusi naujajai aplinkai. Todėl jos čia neliko suvisam.


Ji ir Raudonskruostė

Centre galėjai pamatyti ir kitą ubagaujančią moterį. Šioji buvo gerokai jaunesnė. Ji prašydavo pinigų itin gailiu balsu. Paprastai dėvėdavo džinsus. Trumpai kirptais plaukais, nutaisiusi sopulingą veido išraišką ašaringai virkaudavo… Maldaudavo, avansu sutikdama su visais pažeminimais, pasiruošusi iškęsti bet kokius priekaištus, kaip antai: „Eik dirbti, esi dar jauna!“

Išmaldos ji prašydavo ne pasyviai sėdėdama ar klūpodama kokiam kamputyje, bet judėdama keistais zigzagais, pati prieidama prie praeivių. Ji keldavo gailestį liūdesinga neviltim ir vis naujais bandymais gauti pinigų kartojant ir kartojant tą pačią frazę, jos veidui vis labiau niaukiantis ir pamažu prarandant viltį…

Kartais pasirodydavo gražiau apsirengusi, ir tuomet į akis krisdavo neatitikimas: atrodo lyg ir nieko, tvarkinga moteris, o štai elgetauja… Tai, man regis, dar labiau mažino ir taip menkas galimybes gauti išmaldos.

Kartą po ilgesnės pertraukos pamačiau ją ties klinikom, pamušta akimi. Taktika buvo tokia pati, tik atrodė kur kas beviltiškiau. Ir ne tik dėl akivaizdžiai patirto smurto. Tolėliau už stotelės rymojo Raudonskruostė, dar viena laisvųjų medžioklės plotų persona.

Kas jai nutiko, kad yra priversta elgetauti? Gal ji iš vaikų namų? – pagalvojau balsu, o greta stovinti moteris atsiliepė:

Oi, ne, ji turi tėvą, jis ją aprengia, sutvarko, bet ji visuomet sugrįžta į gatvę…

Tuomet Raudonskruostė kažką riktelėjo nelaimėlei, ir abi nulingavo tolyn…

Raudonskruostės pokyčiai taip pat vyko mūsų akyse. Pradžioje ji buvo žvitresnė, blaškydavosi centre tai Kęstučio, tai Ožeškienės gatvių prieigose. Jos raudoni skruostai man priminė alergija sergančio kūdikio veidelius, bet tas raudonis buvo nuo laipsnių. Ji mėgo rymoti stotelėje, vienoje rankoje laikydama alaus butelį, žvaliai mirksėdama mažomis akutėmis, susisupusi į dirbtinius kailinius, iš po kurių apykaklės pūpsojo susivėlusi galva. Taip ir sėdėdavo sukiodamasi į visas puses ir ieškodama, ką galėtų pakalbinti, pamosikuoti pavymui alaus buteliu, kam uždainuoti ar meiliai iškoneveikti, išvydus nepasitenkinimo išraišką arba priekaištą. Jos adresu atskriejusi pastaba sukeldavo audringus energijos pliūpsnius: žiežirbos taškydavo šaligatvį, blyksėdavo praeivių rankovėse, kai kuriems net užsiliepsnodavo plaukų galiukai. Tuomet jie puldavo į savo troleibusus, kad greičiau paliktų aukštos įtampos zoną. Stotelė dar ilgai kibirkščiuodavo ir gausdavo, kol galiausiai Raudonskruostė, įsitaisiusi ant suoliuko, pasvirusi nulūždavo svaigiam alpuly…

Miestas sterilizuojasi. Be jokios abejonės, tokios sopulingosios bei raudonskruostės teršia urbanistinį peizažą. Jos negali trikdyti lygaus ir ramaus miesto alsavimo, jo širdies ritmo, ir savo buvimu gadinti tyro oro. Orą grynina tinkamo dydžio medžiai tiksliai apskaičiuoto skersmens vainikais. Dėl to jie turi teisę augti ir tarpti būsimoje kultūros sostinėje. Visa kita privalo būti pašalinta.

Pabarstyta dustu. DDT.


Turgaus apylinkių ir prekystalių ypatos

Kai vaikai buvo maži, euras dar neįvestas, o kainos liesesnės turguje nei prekybcentry, kojos nejučia nešdavo turgaus halės link. Baisiausiai mėgdavau stebėti jos prieigose šmėžuojančius personažus. Štai palei šaligatvį jau beveik nuo Savanorių tupinėdavo atsitiktiniai prekeiviai su salotomis ir uogomis. Jie atrodydavo tarsi ką tik iššokę iš troleibuso ar kokio kiemo parduoti savo gėrybių ir skubėjo išlėkti ten, iš kur atvykę. Pasirodžius policininkams, turgaus link nuvilnydavo „sugedusio telefono“ žinia, kad anie, tolimesnieji, spėtų susirinkti mantą ir dingti. Policininkams nuėjus visi vėl operatyviai sugrįždavo į vietas.

Duobėje ties dviaukščiu žaliu mediniu namu, antradieniais ir šeštadieniais automobiliu atvykdavo jauna ūkininkų šeima su grietine ir kitais pieno produktais. Jauna besišypsanti apvalutė ūkininkė viską parduodavo per penkiolika minučių. Jau pusę aštuntos duobėj palei žalią namą trypčiodavo eilė su savo stiklainėliais, kad, neduok Dieve, nepražiopsotų momento.

Jos grietinė, įtariu, turėjo nepaprastų savybių ir galėjo atjauninti, išlyginti raukšles, o gan net naikindavo klimakso požymius. Nes tokio pasisekimo neturėjo nė viena grietinistė. Prie turgaus jų būdavo gausu, bet niekas nekreipė dėmesio. Visi laukdavo „akių šviesos“.

Paprastai imdavau litrą–pusę grietinės ir pusę rūgpienio. Kol grietinė šviežia – skysta, bet paskui imdavo tirštėti ir kone virsdavo sviestu. Ji, dievaži, buvo labai skalsi ir „ilgai grojanti“. Nuolatos valgydavome kugelius ir bulvinius blynus, nes tobula grietinė mums buvo nunešusi stogus.

Tik įžengus pro turgaus vartus, pasitikdavo diedas su peiliais. Už jo – šluotražių floristai.

Tas peilių diedas buvo ramus, bet neatsispirdavo pagundai pakalbinti vaikų. Kai pakalbino mano mažiausiąjį – o net nebuvo įsikandęs dantyse peilio – vizitai su vaiku į turgų baigėsi: jis nė už ką nesutiko peržengti vartų. Tiesa, dar bandžiau gudrauti ir patekti į teritoriją iš kitos pusės, kur burokai ir bulvės, bet ir iš to nieko gero neišėjo.

Padėtį nelauktai pataisė kiaušinių pardavėjas. Atrodė kiek vyresnis už mane. Nors nežinojau jo vardo, manau, kad jam būtų tikę vadintis Petru arba Jeronimu. O gal ir abiem vardais vienu metu.

Gan stuomeningas, raudonais skruostais, pilkom kostiuminėm kelnėm, jis niekados ramiai nenustovėdavo už prekystalio, nukrauto kiaušinių dėžutėms. Nuolat išlėkdavo plevėsuodamas rankomis į areną, vienu šuoliu atsidurdavo prie pyragų, paskui mesdavosi link visokia smulkme buičiai prekiaujančio, kleketuodamas kaip paukštis draustinyje paberdavo komplimentų daržovininkėms, balbatuodavo kažką šluotražistui, už vartų stovintiems mėlynanosiams skeldavo dygių pašaipėlių, paskui, išvydęs besimuistančią pirkėją, šokdavo atgal prie savo kiaušinių ir imdavo pokštauti bei džiuginti trykšdamas žavesiu. Jo buvo pilna turgaus „priemenė“. Jį gerbė ne tik prekeiviai, bet ir mėlynanosiai.

Būtent jis kažkokiu būdu pralinksmino mano mažėlį, ir po kelių įspūdingų plasnojimo aplinkui seansų, šis atlyžo ir vėl sutiko lankytis turguje kaip anksčiau. Manau, kad kiaušinių pardavėjas mano vaikui tiesiog užgožė peilių diedą, pripildydamas erdvę klegesio nuvijo menamą grėsmę.

Dabar kiaušinių princas nebėra toks aktyvus. Tebevaikšto kaip gaidys senbuvis, prižiūrėdamas ir pakalbindamas prekeives, laidydamas juokelius ir pats iš jų labiausiai juokdamasis. Jo kiaušiniai būdavo brangesni nei parduotuvėje, ir man vis kyla klausimas: kaip tas jo versliukas tebesilaiko? Vis dar. Kažkokia mistika.

Atsakymas glūdi kiaušinio adatoje, tarsi Kaščėjaus gyvybė, ko gero…


Diedukas iš bakūžės

Savanoriuose tiesiai prieš mūsų langus stovėjo geltonas medinis namas. Retsykiais ties centrinėmis durimis ant laiptukų sėdėdavo diedukas ir svajodavo. Namas buvo rąstinis, panašus į daugelį Molėtų, Leliūnų, Zanavykų ir kitų gatvių namų. Prasidėjus XXI amžiui, Savanorių bakūžes ėmė pardavinėti. Jei savininkai suabejodavo žengti tokį žingsnį, nameliai užsiliepsnodavo. Tuomet jau abejonės išsisklaidydavo. Nes kam seniams gyventi prie centrinės gatvės? Geriau jau bendrabučio tipo moderniame blokiniame, kaip baltiems žmonėms.

Geltonajame name gyveno diedukas ir jauna šeima, pastarieji su namu atsisveikino lengviau, nebuvo prisirišę. Jaunystė yra jaunystė.

Diedukas į blokinį skruzdėlyną išsikraustė gal septyniasdešimties. O ko jam daugiau norėti?.. Geltonasis namas pastovėjo tuščias, bet netrukus užvirė darbai… Lupo dailylentes, po kuriomis atsivėrė rąstai, tarp jų draikėsi pakulos. Griovėjai nuožmiai lupo rąstą po rąsto, bet jie atkakliai laikėsi, nes buvo sukalti jėzusinėmis vinimis. Pamėgink tokius išlupti.

Galiausiai sklypas ištuštėjo. Trumpam. Netrukus geltonojo namelio vietoje išdygo naujas statinys, per visą sklypo plotą. Per visą žemę nuo ribos iki ribos. Naudingai. Taip visi ir dabar tebestato.
Praėjus kuriam laikui, jazminams žydint, vaikai pranešė, kad ant mūsų laiptukų su alaus buteliu sėdi diedukas. Vyriausiasis mandagiai jo paklausė, ar čia planuojamas vakarėlis. „Jūs pas mus?“ „Gal jums silpna?“ Žodžiu, pakalbino. O grįžęs atraportavo, kad diedukas – iš to priešais draskomo namo, atėjo aplankyti. Nusipirko alaus, atsisėdo ant mūsų laiptukų ir žiūrėjo į kitą gatvės pusę.

Neturėjau jėgų to ramiai stebėti. Žvilgčiojau pro langą, kad ko nesugalvotų. Paskui diedukas sunkiai atsistojo, pastovėjo kaip kareivis rikiuotėje ir nuėjo link Utenos gatvės kampo…

Ryte ant laiptukų radom slyvos kauliuką.