literatūros žurnalas

Adam Zagajewski. Apie gyvenimą laisvėje

2019 m. Nr. 7

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila


Gyvenimas laisvėje – net nežinau, kodėl pasirinkau tokią sunkią temą. Ir kodėl nepridėjau paantraštės: pavyzdžiui, Prisiminimai. Tai gerokai palengvintų mano uždavinį. Nenorėčiau per daug kalbėti apie aktualius dalykus, apie grėsmes laisvei – pavyzdžiui, apie tai, kaip po truputį likviduojamas teisėjų ir prokurorų nepriklausomumas, kaip pažeidinėjama Konstitucija, naikinamas trijų valdžių atskyrimo principas, kaip nepaisoma teisės. Nesu politinis gyvūnas. Bet neįmanoma apie tai visai neužsiminti. Kas pakaruoklio namuose apie virvę nekalba, yra taktiškas žmogus, bet vėliau dėl to jam gali tekti apgailestauti – ar kas nors žino, kas nelaimingai šeimai galėjo atnešti palengvėjimo. Mūsų laikais, psichoterapijos amžiuje, apie pakaruoklio virvę kalbėti reikia.

Žinome, kiek yra filosofinių laisvės teorijų. Apie tai nekalbėsiu, nors kadaise studijavau filosofiją, ir dabar kartkartėmis tenka pasklaidyti mokslingas knygas. Bet nuo seno žinau, kad poeto protas skiriasi nuo filosofo proto ir sėkmingai ginasi nuo bet kokio sistemingo minčių dėstymo. Tai jums šiandien negresia. Bet grįždamas prie teisės – ji su laisve sudaro keistą porą, yra kaip nevykusi santuoka, kurioje sutuoktiniai kovoja vienas su kitu visą gyvenimą, kol senatvėje galų gale suvokia, kad iš esmės jiedu buvo vienas kitam reikalingi, kad negalėtų vienas be kito gyventi. Teisė paprastai nekelia poetams susižavėjimo, poetai mėgsta laikyti save „anarchistais“ – jie myli laisvę, aišku, spontaniškumą, akimirksnio, netgi kaprizo laisvę. O vis dėlto taip jau yra, kad daug poetų studijavo teisę, nors drįstu manyti, kad tai buvo „mažesnio blogio“ pasirinkimas. Studijuojantis teisę pasirenka neutraliausią, gal net techniškiausią kryptį. Teisės studentas išvengia užsiėmimų prozektoriumuose, nevažinėja į praktiką Zimbabvėje, o baigęs studijuoti gali pradėti gyvenimą iš naujo, kaip Miłoszas ar Gombrowiczius, mums jau monumentalios asmenybės, abu teisės absolventai.

Poetai dažnai užmiršta, kad teisė saugo laisvę, kad laisvei, kaip austrei, reikia priedangos. Palikta be jos bemat pražūtų. Nors šičia nelengva nustatyti hierarchiją – jeigu šūkis „tauta yra aukščiau teisės“ atrodo kaip akivaizdus ir pavojingas kičas, nustatyti pirmenybių ten, kur reikalas susijęs su laisve ir teise, nemokėsime. Kadaise, devintame dešimtmetyje, parašiau trumpą eilėraštį apie Teisę: „Jinai nematoma, skaidri, / kaip anemiško veido liguistas / vaikinas, kuris sprendžia šaradas; / poeto jauduliui nepasiekiama; ji dievina maskaradus, / dėvi moterišką drabužį, slepiasi / po perukų pelenais. / O vis dėlto jinai / kaip bokštų laikrodžių spyruoklės, / – dėl jos laisvi žmonės kilsteli pečius ir išsitiesia.“

Beje, poetai turi reikalų su teise ir savo srities viduje – kiekvienam poetui tenka pasistengti ir harmonizuoti savo jausmus, jaudulius, kartais ekstazes, kur kitur depresijas ar net neviltis, suteikti jiems formą. Žinome, kad kiekvienas skaitytojas žino tai, jog poetai negali tik šūkauti: o, kaip man liūdna, arba: o, kaip nuostabu, tik ieško sklandžių, formalių, metaforiškų vaizdinių sprendimų, kurie lems, kad tas emocijas išgyvens, supras ir net pajus kiti. Seniau poetai skaičiavo skiemenis ir kirčius, ieškojo originalių, šviežių rimų, lavino prozodijos gebėjimus, šiandien tai daro rečiau, bet tai nereiškia, kad poezijoje neliko grynai formalaus momento, – jis tik įgavo kitą pavidalą ar kitus pavidalus. Ta poezijoje slypinti priešingybė, įtampa tarp jausmų spontaniškumo ir formos indo iš esmės panaši į asmens laisvės ir rūsčių kodeksų jėgų žaidimą. Galima pragyventi ilgą gyvenimą nieko nežinant apie kodeksus, bet jie egzistuoja ir nemiega naktimis – priešingai negu laisvė, kuri turi savo nuotaikų, kuriai reikia poilsio ir kuri kartais net išnyksta.

Pasitaiko didžiųjų poetų, didelio talento kūrėjų, kurių teisės, suprantamos ne kaip grynai formalus elementas, o kaip sistema, formuojanti mūsų socialinį elgesį, pojūtis silpsta; čia paminėsiu Gałczyńskį. Prieš karą jo eilėraščiuose pasitaikydavo antisemitinių akcentų; vienas įžymiausių lenkų eseistų Jerzy Stempowskis kartą ir visiems laikams tapo nepalankus poetui, kuris sugebėjo gana nerūpestingai bendradarbiauti su dešiniaisiais nacionalistais.

Poetas, kaip prisimename, užkabino kritiką, kai eilėraštyje „Lenkija sprogo 1937 metais“ parašė:

Man mielesni siuvėjų protai
nei tų Stępowskių, tų „galvotų“,
dar bobų, šaltkalvių ir puodžių.

Taip pat tame eilėraštyje jis neišvengė formuluotės „rabiniškas intelektas“, o užbaigė jį:

Tiems, kurių lūpas baimė kausto,
skaitytojams dėdulės Prusto,
tiems skamandritams, hipokritams –
jiems tik kalambūrus daryti –
pasiųski, Angele, su meile
Naktį Ilgųjų peilių1.

Taip pat matome, kad populizmas gali pasirinkti eiliuotą kalbą, kad tai ne tik publicistų ir politikų veikimo dirva.

Kaip gerai žinome, po karo tas didysis poetas be didelio charakterio įsirašė į naujosios valdžios šalininkų stovyklą. Iš teisybės, kartkartėmis, tais momentais, kaip tada buvo sakoma, kai paaštrėdavo klasių kova, patirdavo jos persekiojimų, jį kaltindavo už „smulkiaburžuazines“ pozicijas, bet tai jau kita istorija. Tarp tų dviejų epochų dar telpa Gałczyńskio kalėjimas belaisvių stovykloje, stalininiame lageryje ir jo klajonių po Vakarų Europą mėnesiai, kai jis negalėjo apsispręsti, ką toliau daryti su gyvenimu ir poezija, – ir būtent tada, toje interliudijoje, laikotarpyje, kai poetas dvejojo, gimė jo gal gražiausi eilėraščiai „Užrašai iš nesėkmingų Paryžiaus rekolekcijų“ arba „Žvaigždės“.

„Per smarkus vėjas mano vilnai“ – kas gali pamiršti tą kartaus ir tuo pat metu juokingo savęs pažinimo momentą vaizdų ir metaforų sraute, kurį išgyveno nepaprastu talentu apdovanotas poetas, nesidabinęs didvyrio apdarais, tik savo „firmą“ pavadinęs „Nerimas & Skrandis“.

Gałczyńskio eilėraščių skaitymas visada yra lyg ypatingas intelektualinis nuotykis: imamės to suraukę kaktą, prisimename šio autoriaus idėjinį lengvabūdiškumą, smerkiame jį, bet kas akimirką, nepaisant mūsų ankstesnių intencijų, mus vis labiau pakeri neregėta autoriaus vaizduotė, ir mūsų kakta išsilygina. Ir dėl šito poeto taip ir liks; niekas „nepasirašys“, kaip kitados siūlė Adamas Ważykas, „nusukti tam svilikėliui kaklą“, jis visada liks lenkų poezijos enfant terrible, tuo pat metu probleminis ir žavintis. Poetų kunigaikštis, ambivalencijos kunigaikštis.

Mano kartoje, gimusioje jau po didžiosios katastrofos, išryškėjo ne tokia reta poezijos ir laisvės giminystė. Nežinia, kaip tai vyksta, iš kur randasi tas polinkis. Lyg vienos poezijos rūšies – neakademinės, nepompastiškos – kūrimas beveik neišvengiamai vestų prie polinkių į laisvę. Man sunku apie tai kalbėti, taip pat ir todėl, kad kalbėjimas apie tos kartos likimą iš šiandienos perspektyvos gali skambėti lyg teisinimasis, – šiaip ar taip, keliolika poetų, kuriuos siejo tik biografijų datos (ir faktas, kad jie brendo tarp LLR dekoracijų, pasmerkti mokytis ne geriausiose mokyklose, skaityti meluojančius laikraščius – bet jų svajonės, kaip ir visada, buvo didelės), priversti rinktis tarp sklandžios karjeros – nors sunku pasakyti, ką tai turėjo reikšti, – ar gyvenimo nepatogumų, pasipriešinimo dominuojančiai politinei formacijai, pasirinko antrą kelią. Pagunda gyventi ieškojimų, laisvės, vaizduotės atmosferoje, nevaržomiems nuobodžios konformizmo ceremonijos, buvo stipresnė už klusnaus susitaikymo su tikrove pagundą. Nors, sutikime, LLR nebuvo estetinės prievartos, nebuvo privaloma normatyvinė estetika – po 1955 metų socialistinis realizmas jau nebuvo įstatymu. Atsirado apibrėžimas „Naujoji banga“ prancūzų kino kūrėjų meninės krypties pavyzdžiu ir jis prilipo šiai formacijai.

Prisimenu su sąvoka „laisvė“ susijusį nerimą. Prisimenu, kaip tada masino tas žodis, ta kategorija, ir kaip tuo pat metu jis atrodė per didelis, pernelyg talpus, gresiantis tam tikru amorfiškumu, net lengva retorika. Matėme, kaip įvairiose šalyse ir miestuose žmonės ėjo į gatves su transparantu, kuriame lygiomis arba kreivomis raidėmis buvo parašytas tas žodis – eilėraščiui tarsi per didelis, skirtas veikiau politiniams lozungams arba filosofų traktatams. „Laisvė“ kaip kategorija nesisieja su jokiu vaizdu, neišjudina asociacijų jungčių. Tuo tarpu mūsų laikų poezija ieško konkrečių dalykų, nori būti preciziška, nori būti priešingybe plepaus retoriškumo – o čia staiga sutinka „laisvę“… Laimė, kad tą gigantišką sąvoką teko išversti į stebėjimų, ironijos kalbą, empirinę kalbą, aplinkiniu keliu galima buvo grįžti prie konkrečių dalykų.

Privalau kalbėti apie gyvenimą laisvėje, ne apie poeziją. Bet juk poezija, kaip ir kitos kultūros sritys, yra viena tų privilegijuotų vietų, kuriose išryškėja įtampa tarp laisvės ir teisės. O reikalas komplikuotas: suvokiant teisės buvimą poezijoje taip, kaip ką tik prieš akimirką siūliau, kaip emocijas, vadinamąjį įkvėpimą drausminančių formalių struktūrų buvimą, Gałczyńskiui negalima nieko prikišti – atvirkščiai, jis buvo aukščiausios klasės amatininkas. Aiškių aiškiausiai tai, ką įvardijame teise, tam tikras pastovumas, tam tikra ištikimybė slypi kur kitur, ne poetinės technikos elementuose – nors ir ji yra neabejotinai būtina, nepaprastai esminė – tik idėjiniame, nematomame sluoksnyje, kurio nepavyks kataloguoti.

Jeigu dar kurį laiką liksime prie poezijos – ir jeigu norėsime pamatyti, kas yra teisės poetas (nesiliaudamas būti laisvės poetu), mūsų tikrai nenuvils Zbigniewas Herbertas. Herbertas daugelyje eilėraščių mąsto apie tai, kas yra teisė laisvės atžvilgiu ir kas yra laisvė teisės atžvilgiu, – pavyzdžiui, viename sunkiau interpretuojamame kūrinyje, „Fortinbraso elegijoje“ („Tren Fortynbrasa“). Jame nestinga ironijos. Kaip prisimename, Fortinbrasas buvo norvegų kunigaikštis, antraeilis „Hamleto“ personažas, kuris atsiranda ten perimti valdžią Danijoje po to, kai kunigaikštis Hamletas paliko šį pasaulį, – Fortinbrasas puikuojasi plieniniais nervais, savo geležiniu praktiškumu, gebėjimu valdyti viską, ką visuomenės gyvenime įmanoma reguliuoti.

Sudiev kunigaikšti manęs laukia kanalizacijos projektas
bei dekretas dėl prostitučių ir elgetų
turiu apgalvoti naują kalėjimų sistemą
nes kaip teisingai pastebėjai Danija yra kalėjimas

Tuo tarpu Hamletas pavaizduotas kaip isterikas, apskritai gana simpatiškas, bet visai nerimtas, neproduktyvus juokdarys:

Šiaip ar taip turėjai mirti Hamletai nebuvai skirtas gyventi
krištolinėm sąvokom ne žmogišku moliu tikėjai
gyvenai traukuliuos kaip sapne gaudei chimeras2.

Kas nors sakys: juk šis eilėraštis priešpriešina būtent teisę ir laisvę; čia jos išskaidytos, atskirtos, jų glaudus sambūvis nutrauktas – abu priešingybės elementai atrodo gana menki. Fortinbrasas panašesnis į policininką negu į įstatymdavį; o Hamletas – šiame eilėraštyje – sukompromituotas kaip atitrūkęs nuo gyvenimo, beviltiškas idealistas, romantikas. Romantikas ar veikiau romantiko karikatūra? Panašiai ir Fortinbrasas yra valdovo karikatūra. Tas puikus Herberto eilėraštis yra savo rūšies filosofinė esė, kurioje autorius aiškinasi laisvės ir teisės santykius ir – norėdamas komplikuoti savo išvadas – pasitelkia abiejų karikatūras.

Yra nemažai kitų Zbigniewo Herberto eilėraščių, kuriuose kalbama apie tai, kas mus domina. Pavyzdžiui, vienas gražiausių, „Seni meistrai“ („Dawni Mistrzowie“). Čia šlovinami ankstyvieji italų viduramžių ir Renesanso sandūros menininkai, anoniminiai dailininkai, kuriuos apibūdina tik per charakteringą motyvą, kaip baigiamojoje to eilėraščio invokacijoje:

Tapytojau Manos Lietaus
Tapytojau Siuvinėtų Medžių
Tapytojau Aklo Tikėjimo
Tapytojau Švento Kraujo

Tai jie privalo apsaugoti poetą nuo dvejonių, nuo nevilties, nuo narcisizmo, būdingo mūsų laikams, selfie laikams. Tai jie reprezentuoja teisę; šiuose abiejuose eilėraščiuose galima ieškoti poros, apie kurią čia kalbame, laisvės ir teisės, portreto. Laisvė atrodo neatspari krizėms, dvejonėms, jai gresia subjektyvizmas ar gal net perdėtas subjektyvizmas, jai reikia ko nors objektyvaus paramos. Bet ir čia slypi pavojus: Fortinbrasas yra pernelyg stiprus, panašus į naujųjų laikų diktatorius, jis gal pataisys kanalizaciją, bet pasitaikius progai įkalins nekaltus piliečius. Tiktai senieji meistrai, saugiai pasislėpę už savo gražių slapyvardžių, anoniminiai, bet sklidini ekspresijos, žavintys mus spalvų gyvumu ir linijų grakštumu, gali nesibaiminti šios rūšies priekaištų. Jie gyvena mūsų atmintyje taurūs ir orūs, kaip dera aukščiausio lygio diskretiškoms būtybėms. Tie senieji meistrai Herbertui yra angelai.

Ir gal ta pati taisyklė, kuri būtina poezijai (eilėraštis turi tuo pat metu būti subjektu ir objektu), – kad struktūrų, kurios privalo pažaboti autoriaus emocionalumo savivalę, nepakanka, kad taip pat turi reikštis nematomos moralinės teisės buvimas, o gal tiesiog gėrio buvimas, – taip pat veikia ir žmonių visuomenėje. Taip pat ir jai nepakanka specialistų surašytų kodeksų. Nesivelsime į pozityvios ir natūralios teisės ginčą, nors, aišku, tie nematomi priesakai yra artimesni tam, ką specialistai vadina būtent natūralia teise, tai yra etiniais postulatais, nepriklausomais nuo veikiančios valdžios kaprizų.

O dabar valandėlei pakeiskime lęšių fokusavimą ir pažvelkime į kai ką kita, tai, apie ką kalbėjo labai įžymus čekų filosofas Janas Patočka, mąstytojas, kuris savo sunkiu, drąsiu gyvenimu patvirtino ištikimybę savo išpažįstamoms idėjoms.

1997 metais pas mus išėjo Jaceko Balucho išversta Jano Patočkos esė apie Čekiją kuklia antrašte „Kas yra čekai?“ Ten galima rasti puslapių, kuriuose filosofas kalba apie tam tikrą mūsų pietinių kaimynų problemą, problemą, kuri keistai panaši į mūsų rūpesčius.

Patočka mąsto apie Čekijos istoriją, bet jį domina ir istorijos bei filosofijos paribio problemos. Jį intriguoja kultūrinio antraeiliškumo problema, visada gresianti mažesnėms tautoms. Ir nėra taip, kad antraeiliškumas kiltų tiesiog iš mažo populiacijos dydžio, iš talento stygiaus arba iš nepakankamo darbštumo. Patočka sieja kultūrinio antraeiliškumo epochas su pasitraukimu nuo universalizmo, kurį apibūdina kaip tos kultūros gebėjimą kelti esmingiausius klausimus, dvasinio pobūdžio klausimus, radikalius ir nesavanaudiškus. Klausimų, pagimdytų ne abejojimo, „koks aš esu“, „kokie mes esame“, „kaip mes atrodome Europoje“, o tik esminių dalykų, susijusiais su visais ir kiekvienu, tai yra būtent su universaliais dalykais. Universalaus pobūdžio klausimai neatneša greitos utilitarinės naudos – jei neskaičiuosime vadinamosios metafizinės naudos, taip pat to, kad juos keliančios bendruomenės yra geroje kultūros požiūriu pirmaeilių tautų (o jų nėra daug) draugijoje.

Tai supranta šalyse, kuriose iki šiandienos egzistuoja vadinamosios liberal arts colleges mokyklos, universitetai, leidžiantys jauniems žmonėms – kol jie taps vienos ar kitos srities specialistais – susipažinti su vakarietiškų tradicijų pagrindais. Juk, pavyzdžiui, Pascalis nenagrinėjo prancūzų sielos savybių, o tik ieškojo atsakymų į universaliuosius klausimus ir siela jį labai domino, bet ne regioninė, ne normandų ar Provanso gyventojo. Virtuvė gali – ir privalo – būti regioninė, bet intelektualiniai ieškojimai jau ne.

Pas mus Stanisławas Brzozowskis (žinoma, ne vien jis) mėgino įtikinti savo skaitytojus šitaip pakeisti požiūrį ir toje situacijoje tapo tragišku, mūsų regionalistų užspeistu personažu. Jo „Dienoraštis“ („Pamiętnik“) yra neprilygstamas liudijimas dramatiškų ieškojimų sergančio, nors dar jauno žmogaus, tremtinio, kuris, kuo kukliausiai gyvendamas Florencijoje, aistringai veržėsi per europinio dvasinio gyvenimo dokumentus, mėgino sukurti neprovincialios lenkų kultūros pagrindus.

Jeigu jau apie tai kalbame, tai buvo paradoksas ir Stanisławo Wyspiańskio, didžiojo menininko, kuris ieškojo savo kelio į universalumą, bet ne kartą apsiribodavo (pavyzdžiui, gražiose „Vestuvėse“ („Wesele“) meistrišku lenkų neveiklumo fiksavimu, bet darė tai skatinamas tokio didelio tiesos troškulio, taip aistringai, taip talentingai, kad toli peržengdavo stereotipinius savęs pliekimo gestus, mažos tautos narcisizmą.

Istorijos nuskriaustų visuomenių paradoksas – vien ši formuluotė verta analizės, bet juk šalis, iš kurios daugiau negu šimtą metų buvo atimta valstybinė būtis, šimtą metų, per kuriuos Europa pakeitė savo veidą, tapo šiuolaikinė, neabejotinai nepriklauso prie privilegijuotų – to paradokso esmė yra tai, kad kuo labiau jos nuskriaustos, tuo labiau įsižiūri į save. Skriauda paskatina savimeilę, mažina domėjimąsi kitais, liepia užmiršti didelius klausimus. Istorinė skriauda veda į intensyvų savęs stebėjimą, kuris domina vien tuos, kurie taip įdėmiai įsižiūri į save. Visas likęs pasaulis tik gūžčioja pečiais arba net negūžčioja, nes apie tai nieko nežino. Dėl to tik pagilėja provincialumas nuskriaustų visuomenių, kurios vis sandariau ir pavojingiau įsikasa į migruojančius graudaus narcisizmo smėlius. Tokia kultūra, sakė čekų filosofas, „yra pasmerkta istorizmui, ypač mitų kupinam istorizmui; iš istorijos ir istorinių mitų semiasi sau vilčių, požiūryje į istoriją svyruoja tarp mitologizacijos ir kriticizmo…“ Tai matome ir pas mus – pakaitomis giriame savo praeitį ir šaipomės iš jos, susidaro dvi mokyklos, ironiška ir jos išjuokiama „herojiška“, tačiau lieka mažiau ramaus ir objektyvaus žvilgsnio.

Kokia išeitis iš to ankšto, beviltiško akligatvio? Tikriausiai tai susiję su gebėjimu nukreipti žvilgsnį nuo mūsų pačių, drąsiai sukulti tą veidrodį, kuriame vis pasirodo mūsų drumstas veidas, ir sutelkti dėmesį į fundamentalius klausimus, susijusius su tuo, kas yra būtis, kas yra žmogus, kas yra pasaulio visuma. O istorija (kaip sakė kur kitur Krzysztofo Michalskio cituotas Patočka) „nėra mūsų akyse vaidinamas teatras, tai tik atsakingas realizavimas santykių, žmogiškų santykių. Istorija nėra vaizdas, o tik atsakomybė“.

Nes tam, kad gyventum laisvėje, reikia gyventi tiesoje. Tiesa yra ten, kur yra drąsa, drąsa matyti ir kalbėti. Ten, kur yra universalizmo drąsa, o ne ten, kur yra veidrodis laisvai suvokiamos istorijos, iš kurios pusiau atsitiktinai (bet ir kaip ciniškų propagandinių operacijų pasekmė) iškyla keisti personažai ir formacijos, tokios kaip Švento Kryžiaus brigada. Gyvenimui tiesoje gresia nesuskaičiuojami pavojai, jis nėra nei lengvas, nei malonus. Gana sunku ištverti privačios, asmeninės egzistencijos tiesoje, kur desperatiškai mėginame slėpti savo netobulumus, o ką besakyti apie bendruomenę, apie ištisą visuomenę, kuri juk yra pusiau abstrakti būtis, neturi tokios didelės pievos, tokios erdvios aikštės, kad susirinktų visa visuomenė ir įsižiūrėtų į save, ir nėra tokių gigantiškų krūtinių, kad į jas sau suduotų. Laisvė liečia mus privačiame gyvenime, bet galime jos netekti ir bendruomenės gyvenime, kai atsiranda mažas vadas su didelėmis ambicijomis, kai vėl išvystame netikrą mesiją.

Iš teisybės, gyvenimui šiandien gresia ir tai, ką kai kurie manipuliatoriai vadina „istorine politika“, tai yra sąmoningas atsisakymas „gėdos pedagogikos“. Vadinamoji gėdos pedagogika juk yra tiesiog sąžiningas požiūris į savo praeitį. Atsisakyti sąžiningumo, kartais skaudaus, reiškia sutikti su melo pedagogika. Ir gėdytis derėtų to, o ne drąsaus požiūrio į istoriją.

Lengviausia ir blogiausia būti pagyrūnais. Gyventi tiesoje reiškia būti kritiškam savo paties ir smalsiam kitų, kitų tautų, kitų patirčių atžvilgiu. Neignoruoti kitoniškumo.

Universalizmo, atviros pozicijos priešingybė yra provincialumas. Viena jo atmainų yra nacionalizmas ir dažnai – pas mus – jo brolis dvynys antisemitizmas, lenkiškumo dėmė. Iki šiol galėjo atrodyti, kad jau vien žodis „nacionalizmas“ mūsų kalboje įgavo neigiamą atspalvį – atrodė, kad būti patriotu yra kažkas gera, pozityvu, tuo tarpu „nacionalistus“ veikiau matėme vilkinčius rudus ar juodus marškinius – rudi arba juodi marškiniai ne kiekvienam tinka prie veido (Ryszardas Krynickis aštuntame dešimtmetyje parašė puikų eilėraštį „Fašistai keičia marškinius“ – iš rudų į baltus, biurokratų aprangą), bet kalba nuolat evoliucionuoja, ir dabar tas pats žodis daugeliui įgauna kai ką patrauklaus. Tą patį galima išgirsti Katalonijoje, žodis „nacionalizmas“ įvairiuose Europos regionuose jau nėra atgrasus, užmirštama, kas privedė prie XX amžiaus nelaimių.

Vėl pakeiskime tonaciją.

Tas, kuris mąsto apie laisvę ir apie jos, tarkime, antropologinį patrauklumą, jį lydintį spindesį, negali, neturi visiškai apeiti to, kas yra jos priešingybė, o būtent keistai išplitusio polinkio išsižadėti laisvės. Žinome, kad pamąstymų apie „pabėgimą nuo laisvės“ nestinga, XX amžius tam suteikė daug pavyzdžių.

Skaitydami knygą „Europos istorija XIX amžiuje“, kurios autorius yra didis filosofas ir istorikas Benedetto’as Croce ir kuri yra aistringas himnas laisvei – nes tokie buvo giliausi įsitikinimai Neapolio mąstytojo, visą savo gyvenimą teoriškai ir praktiškai gynusio laisvės principus, – aptiksime fragmentą, aprašantį Napoleono III (arba mažojo Napoleono, kaip jį vadino Victoras Hugo) 1851 metų gruodžio 2 dienos valstybės perversmą. Croce sako: „Liberalių santvarkų žlugimo rezultatai visada yra tokie patys: vienbalsiškumas, pataikavimas, savanoriškas vergiškas klusnumas, melagingos priesaikos, žaibiški buvusių demokratų atsivertimai, kurie būtų komiški, jeigu nebūtų niekšiški, intelektualiniai kompromisai, konformizmas, baimės ir nuogąstavimai <…>, abejingumas teisingumo pažeidimams ir kasdieniai piktnaudžiavimai, apsimetinėjimai, kad nemato ir nežino to, ką puikiai mato ir žino, kad būtų rami sąžinė… įžūlumas įžūlių, besiveržiančių daryti karjeras, žaibiški veiksmai dėl savo naudos…“

Analizuodamas Napoleono III įvykdytą valstybės perversmą ir vėlesnį jo valdymą, Croce taip pat primena gerai žinomą aprašymą staigaus servilizmo išplitimo, prasidedančio tuo momentu, kai iš visuomenės atima laisvę, o būtent skirsnį, kuriame Tacitas aprašo, kas dėjosi, kai po ilgai Romoje viešpatavusio imperatoriaus Augusto (Oktaviano) mirties valdžią perėmė Tiberijus, kai buvo laukiama maišto senate, smarkaus pasipriešinimo numatomam kurso griežtinimui. Nieko tokio neįvyko, atvirkščiai, Tacitas aprašo tai, kas vadinama ruere in servitium ir ką galima išversti kaip vergiškumo įkarštį – ir taip tas apibrėžimas tapo locus classicus, klasikiniu apibūdinimu epochos, kurioje redukuojama laisvės erdvė, o žmogaus prigimtis parodo savo blogesnę pusę. Romoje neprasidėjo maištas, nieko panašaus; beveik visi konsulai, senatas, aristokratija, generolai ir pirkliai lenktyniavo pataikaudami, vergaudami. Servilizmas, kurį neišvengiamai lydi pataikavimas, – štai reiškinys, kurio negalima apeiti tylomis. Tie, kurie dar prisimena gėdingus 1968 metus mūsų šalyje, taip pat neužmirš tų nesuskaičiuojamų „kovo docentų“, tų visų, kurie pasinaudojo, kai iš visuomenės erdvės buvo išstumti dori žmonės, dori ir išsilavinę, kurių vienintelė yda buvo žydų kilmė arba kai kada tai, kad jie simpatizavo išvažiuojantiems, buvo solidarūs su silpnesniais, rodė priešiškumą to meto valdžios plebėjiškam brutalumui.

Mūsų šalyje ir šiandien yra žmonių ir aplinkų, kurias mielai tyrinėtų Tacitas.

Tacitas taip pat kalba apie adulatio, valdovo „garbinimą“, apie nesuskaičiuojamus diktatorių garbinimo aktus. Tai irgi kartojosi įvairiose santvarkose, įvairiais istoriniais momentais.

Akivaizdu, kad tas ruere in servitium, tas vergiško klusnumo įkarštis, apie kurį negalima sakyti, kad jis sutinkamas vien dulkėmis užklotuose archyvuose, istorijos analuose, yra antra medalio pusė, „gyvenimo laisvėje“ priešingybė – ir todėl norint galvoti apie gyvenimą laisvėje negalima pamiršti polinkio gyventi vergiškai klusniam. Tos dvi pasijos koegzistuoja, veikiau konkuruoja tarpusavyje.

Ir dar kartą peršokime į kiek kitokią temą.

Tie, kurie mėgsta skaityti knygas – o tokių tarp mūsų vis dar pasitaiko – tikriausiai pastebėjo, kad iš mūsų laukiančios lektūros lentynų sąmoningai arba beveik nejučiomis pasirenkame knygą iš dviejų pagrindinių kūrinių kategorijų. Vienoje pusėje mūsų laukia istoriniai arba gal sociologiniai kūriniai, kurių tema yra dideli nusikaltimai, katastrofos ir nelaimės. Galime rinktis iš labai daugelio veikalų, kurie gilinasi į baisią mūsų laikų istoriją. Kiekviename knygyne matome viršelius ir nugarėles knygų, monografijų ir biografijų apie didelius istorinius nusikaltėlius (kurie, nors keista, vis domina mus). Vis randasi naujų veikalų apie didelio masto nusikaltimus, įvykdytus XX amžiuje, – knygos apie Holodomorą Ukrainoje, apie vokiečių koncentracijos stovyklas, apie SS valstybę, bet taip pat apie Kelcų pogromą, Jedvabną, jau klasikinės tapo studijos apie Staliną, Himmlerį ar Heydrichą, apie kruvinas žemes… Skaitome istorikų veikalus, taip pat studijuojame garsių reporterių kūrinius, nors kai kuriuos slegia priekaištai, kad jie šiek tiek prasimanė. Charakteringa tai, kad, pavyzdžiui, JAV dabar atgijo domėjimasis Curzio Malaparte’s, kurio reputacija nėra nepriekaištinga, knygomis. Keista, bet mus intriguoja net Goebbelso, kuris (kaip ir daugybė kitų įtartinų personų) į pasaulio istoriją pateko pro šalutinius, ankštus vartelius, dienoraščiai, Goebbelso, kuriuo, atrodo, žavisi ir iš dalies mėgdžioti bando kai kurie žurnalistai, televiziniai ar spaudos, vis dar beveik demokratinių šalių, kuriems nuobodu skelbti tiesą (lyg tiesa galėtų būti nuobodi).

Tokių istorinių niekšiškumų katalogas yra gana platus, vis geriau juos pažįstame, nors atrodo, kad tuo pat metu vis geriau juos užmirštame (kalba čia, ko gero, ne apie tuos pačius skaitytojus). Neįmanoma nesidomėti tomis temomis, negalima, pavyzdžiui, abejingai praeiti pro Vasilijaus Grosmano romaną „Gyvenimas ir likimas“, pro Timothy’io Snydero istorinius kūrinius ir daugelio kitų istorijos tyrinėtojų. Tai yra dalykai, apie kuriuos turime žinoti, tai daugeliui privaloma lektūra.

Bet jeigu įsivaizduotume tą, kuris skaitytų vien šios rūšies knygas, nuo ryto iki vakaro, nuo sausio iki gruodžio, ir jeigu susimąstytume, kokią asmenybę suformuotų tokia lektūra (su sąlyga, kad jos nešvelnintų jokia kita), gal mus apimtų jei ne siaubas, tai bent šioks toks nerimas. Nes juk neįmanoma gyventi tik po tamsiu nusikaltimų debesimi. Shakespeare’as, kaip gerai žinome, buvo autoriumi ne tik „Makbeto“, bet ir „Vasarvidžio nakties sapno“ – ir taip pat žinome, kad tie du svarbūs kūriniai tam tikra prasme nužymi mūsų likimų ribas. Nes lektūra visada yra tam tikra auklėjimo priemonė, nepriklausomai nuo to, ar skaitytojas yra dvylikos, ar devyniasdešimt penkerių metų.

Yra ir kitų knygų. Sakysite, na, taip, ponas poetas dabar šlovins savo sritį, poeziją. Aišku, mielai kviesčiau skaityti poezijos knygas, bet turiu omenyje daug platesnę literatūros kūrinių grupę. Neketinu sudaryti konkrečių knygų sąrašo, galų gale nesu paskaitą skaitantis profesorius. Ir, aišku, žinau, kad, priešpastatydamas tiems pirmiems, niūriems, bet reikalingiems veikalams kitą knygų šeimą, visai neaprėpsiu didžiulės raštijos įvairovės, kitaip tariant, ne visos knygos tilps į tas dvi kategorijas. Už jų ribų liks ne tik specialūs leidiniai (žemės ūkio ar ekonomikos, tiksliųjų mokslų, biologijos), bet ir plačios humanistikos erdvės.

Atskleisdamas, kokias knygas iš tos antros grupės turiu omenyje (jų yra tiek pat daug, kaip ir pirmoje kategorijoje, o gal net dar daugiau), kaip pavyzdį paminėsiu mano neseniai atrastą Stefano Riegerio knygą apie Glenno Gouldo asmenybę ir kūrybą. Taip pat neseniai gavau dovanų labai įdomią garsaus anglų dainininko Iano Bostridge’o parašytą knygą, variacijas Franzo Schuberto genialaus kūrinio „Žiemos kelionė“ („Winterreise“) temomis. Mano kuklios bibliotekos lentynose matau knygų, priskirtinų abiem kategorijoms, ir nusikaltimų aprašymų, ir susižavėjimui atspindėti; pavyzdžiui, prieš daug metų išleistą Johno Keatso biografiją, anksti mirusio romantinio poeto (gyveno tik dvidešimt šešerius metus, bet jo biografija yra labai stora knyga). Taip pat jo laiškai, kurių skaitymas buvo vėlyvas atradimas didžiojo Nicolos Chiaromonte’s našlei Miriam. Matau Jerzio Stempowskio esė, Romano Ingardeno veikalus. Šalia jų Jeanas Starobińskis. Aišku, matau Miłoszui, Józefui Czapskiui, Zbigniewui Herbertui skirtas lentynas. Josifo Brodskio esė ir eilėraščius. Knygas, kurias man atsiuntė bičiuliai, poetai, filosofai, romanų autoriai. Matau Jerzio Nowosielskio, Pierre’o Bonnard’o, Georges’o Seurat, Alfredo Kubino, Miguelio Barcelo, Antonio Lopezo dailės albumus, taip pat Krokuvos bičiulių ir pažįstamų, Jaceko Waltosio, Zbyluto Grzywaczo, Jaceko Gajo, Leszeko Sobockio, Krzysztofo Skórczewskio ir daugelio kitų albumus. Prancūzų gotikinių katedrų nuotraukų albumus. Matau mano bičiulio Karolio Bergerio muzikologijos kūrinius. Matau ploną Hofmannstahlio, didžiojo poeto, kurį anksčiau negu aš atrado ką tik minėtas Józefas Czapskis, eilėraščių knygelę. Matau labai daug poezijos knygų. Ir tiek daug kitų – negaliu visų išvardinti.

Pagalvojus, ką atspindi tos dvi knygų grupės, atsakyti nebus labai sunku: tai blogis ir grožis. Blogis, kurio buvo visada, bet XX amžiuje jis manifestavosi ypač įnirtingai pirmiausia šičia, kur gyvename, nors, aišku, ne tik čia. Ir grožis, kuris neturi adreso (jeigu neskaičiuosime architektūros ir prie vietų pririštų muziejų). Muzika neturi adreso, poezija neturi adreso. Blogis ir grožis – niekas jų nesieja. Nepažinę blogio ir jo darbų esame kaip vaikai, esame naivūs, mus lengva apgauti, apmulkinti. Bet apsiriboję tik tuo žinojimu – kartu būtinai reikia pabrėžti, kad tas žinojimas yra apie blogį kaip apie fenomeną, nes apie blogį kaip tokį nedaug mokame pasakyti, tik apie jo padarinius, jo daromus nuniokojimus – būsime kaip prokurorai, kaip žmonės, kurie linkę užsilikti niūraus kartėlio pozicijoje – aišku, pagrįstos įkalčių pertekliumi tame nesibaigiančiame procese prieš Homo sapiens, prieš totalitarizmus ir kartais prieš pernelyg aktyvius vykdytojus. Pagrįstos, bet juk tai nėra vienintelė galimybė, vienintelis horizontas.

Grožio buvimas nieko nekeičia tame blogio pertekliuje, tai teisybė. Bet kažkada mane pribloškė, kad yra viena ypatinga data, sausio 27 diena, – tai, kaip prisimename, Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo metinės, šiandien gana plačiai minima kaip Holokausto aukų atminimo diena, bet taip susiklostė, kad tą pačią sausio 27-ąją švenčiame Mozarto gimimo dieną, vieno iš didžiausių Grožio gamintojų (jei bus leista tai taip bjauriai pavadinti), vieno iš didžiausių kompozitorių, menininkų, kuris laisvai judėjo visuose emociniuose registruose (nė nekalbant apie muzikinius, techninius, stilistinius registrus), nuo džiaugsmo ar net lengvabūdiškumo iki giliausio „Requiem“ liūdesio, nevilties, nuo operų arijų iki styginių kvartetų. Tas kraštutinai skirtingų aplinkybių, dviejų priešingų sąsajų su sausio 27 dienos data susidūrimas priverčia mus mąstyti. Bet ką galime apie tai manyti? Kad tai atsitiktinumas? Taip, tikriausiai tai atsitiktinumas. Bet nuo tada, kai tie du įvykiai buvo susieti vienos žiemos, sausio mėnesio datos, kai diena labai trumpa, o naktis, atrodo, niekada nesibaigs, – susidarė tam tikra prasmė, o gal savotiškas priminimas: net ir radikalaus blogio situacijoje negalima atmesti antros, grožio tikrovės. Jei galima būtų išmatuoti, ko – blogio ar grožio – yra daugiau, nuogąstauju, kad rezultatas nenudžiugintų, susidarė savotiška asimetrija: blogis yra demokratiškas, savo auka gali paversti kiekvieną, ir gali daugelį paversti kaltininkais, nusikaltėliais, tuo tarpu daug kas byloja, kad anaiptol ne visi reaguoja į grožį (neseniai teko susidurti su teorija, kad tik keturi procentai mums žinomų visuomenių gyventojų domisi rimtesne literatūra, rimtesne muzika ar daile – tik keturi procentai, o blogis juk gali grėsti visai visuomenei, šimtui procentų gyventojų – jeigu tarp jų įskaičiuosime ir blogio kaltininkus).

O vis dėlto šio antro poliaus buvimas kai ką esmingai keičia pasaulio struktūroje. Tas tariamas grožio elitarizmas neturi mūsų atgrasyti, juolab kad gal paaiškėtų, kad vis dėlto visi, ne tik tie keturi procentai, šiek tiek jaučia grožį, nuo liaudies meno ir masinės kultūros net iki avangardinių kūrinių.

Kodėl apie tai kalbu? Gal klystu, bet man atrodo, kad negalima būti laisvam neatsistojus tarp jų, tarp grožio ir blogio. Kitaip tariant, nesant budriam tų dviejų tokių nepanašių galių akivaizdoje. Gyvenimas laisvėje neįmanomas be tam tikrų elementarių žinių ar išminties, be elementaraus jautrumo – ir vienas pagrindinių to jautrumo elementų yra ar gali būti buvimo tarp blogio ir grožio suvokimas.

Aišku, greta grožio–blogio asimetrijos rasime akivaizdesnių, labiau vadovėlinių priešingybių, tokių kaip gėris–blogis, grožis–bjaurumas. Ir nenoriu teigti, kad gėris tolygu grožiui. Grožis gali būti dviprasmiškas – grožis, kuris prarado budrumą blogio atžvilgiu, veda į nemalonų, kartais atstumiantį estetizmą. Šiame įtampų tinkle atsiranda ir kitų jėgų bei energijų – pavyzdžiui, užuojauta, kurią šlovino Schopenhaueris, kol jį nubraukė vienas jo maištingas mokinys. Dar kitas vokiečių mąstytojas (Christianas Friedrichas Hebbelis) per daug nevertino užuojautos, priskyrė ją prie menkiausių, pigiausių jausmų – jam labiau patiko „bendradžiuga“. Bet neprivalome su juo sutikti. O daug anksčiau užuojauta garbinta Rytuose, prisiminkime Konfucijų, pusiau legendinius budistų mąstytojus, ir patį Budą. Užuojauta nėra pakankamai galingas socialinis reiškinys, jis kartais gali maskuoti net pasyvumą, patogumų pomėgį, nepajėgia iš esmės ir ilgam pagerinti žmonių visuomenės, tačiau be jos pasaulis virstų pragaru. Ir, kadangi kalbame apie laisvę, pridurkime, kad ir ją sunku įsivaizduoti be užuojautos, – šiandien norime verčiau kalbėti apie empatiją.

Šis pasaulis virstų pragaru, jeigu nebūtų juoko. Gali atrodyti, kad kalbant apie laisvę minėti juoką lengvapėdiška. Gal ne juoką, ne humoro jausmą ar visur esantį simpatišką šmaikštavimą arba piktą ironiją, tik šypseną. Šypsena, priešingai negu juokas, neturi nieko bendro su komizmu, kurį studijavo įžymūs mąstytojai. Kai kuriomis kalbomis, kaip lenkų ar prancūzų, žodis „šypsena“ (uśmiech) neatitrūksta nuo žodžio „juokas“ (śmiech), yra tarsi juoko atmaina, kuria iš esmės nėra. O, pavyzdžiui, anglų kalbos žodžiai laughter ir smile tuos du fenomenus skiria.

Šypsena yra kaip rusų abėcėlės raidė, vadinama minkštumo ženklu. Jeigu būčiau filosofas, parašyčiau monografiją apie šypseną, apie tai, kaip ji keičia moters ar vyro veidą, kaip lemia, kad griežti nemalonaus, užsisklendusio, atsiribojusio, kartais net atšiauraus arba visiškai abejingo, pavargusio, nusivylusio žmogaus veido bruožai staiga suminkštėja ir kitiems siunčia signalą – esu žmogus, nesu toks blogas. Gal net sako daugiau – esu laisvas.

Kadangi mūsų tema susiliečia su pilietiniais, visuotiniais reikalais, galėtume pasakyti – žiūrėkite į politikus, ar jie sugeba šypsotis. Kai kuriems tai pavyksta, kitiems ne. Kai kurie vietoje besišypsančio veido rodo mums tik grimasas.

Kita vertus, neseniai vaikštinėdamas prie Vyslos mačiau žmogų, vilkintį marškinėlius su užrašu Fake your smile, falsifikuok savo šypseną. Atrodo, kad korporacijų pasaulyje šypsena vertinama, turi komercinę vertę ir todėl ją būtina falsifikuoti. Bet kalba ne apie tai, o apie šypseną, atitrūkusią nuo prekybinių reikalų.

Nesu toks naivus, kad teigčiau, jog šypsenos užtenka laisvei. Juolab prisimindamas besišypsančių esesininkų nuotraukas. O vis dėlto esu pasirengęs ginti tezę, kad tarp jų esama tam tikro subtilaus ryšio. Laisvė visos visuomenės mastu yra kai kas nepaprastai sudėtinga – bet ji turi, privalo turėti tam tikrą matomą mimikos atitikmenį. Ir vėl prisiminkime Stanisławą Brzozowskį, kuris analizavo ne šypseną, o būtent juoką, juoką iš savęs, tam tikro egzistencinio elastingumo garantiją, vaistą nuo vidinio sąstingio, pasitenkinimo stingulyje, vienoje ar kitoje dogmoje. Net ir laisvės dogmoje.

Ir dar džiaugsmas – didelė, čia tik primenama tema. Yra Bacho sakinys, kurį jis užrašė po pirmos žmonos ir dviejų vaikų mirties: „Dieve, neleisk, kad mane apleistų džiaugsmas.“ Galbūt džiaugsmas – neretai tylus, vidinis, ne džiaugsmas studentų pramogoje – yra laisvės pamatas. Džiaugsmas kaip kažkas transcendentinio, įrašyto mūsų substancijoje.

Vienoje savo nuostabioje, 1932 metais parašytoje esė – „La politique de l‘espirit“, tai yra „Dvasios politika“ (vertimas į lenkų kalbą nėra tobulas, atrodo, kad žodis „dvasia“ kiekviena kalba, kiekvienoje tradicijoje reiškia ką kita; Europa gal geba sutarti dėl grūdų kainų ar tarifų už mobiliojo ryšio paslaugas, bet – laimė – niekada nenustatys, kas yra dvasia) – Paulis Valéry, didis rašytojas, būdamas konservatorius ir avangardistas, poetas ir eseistas, Mallarmé garbintojas ir mokinys, nubrėžia utopinį Vakarų civilizacijos krizės įveikimo planą – iš teisybės, tos esė pabaigoje sako, kad konkliuzijos nebus… Utopinis planas, kaip Franzo Schuberto simfonija, lieka neužbaigtas.

Poetas ir mąstytojas – įdomu tai, kad jo poezijoje beveik neaptinkame istorinio kataklizmo, kokiu buvo Pirmasis pasaulinis karas, pėdsakų, kitaip atspindi jį savo eseistikoje, čia skiria nemažai dėmesio to karo tragedijai. Gal žinomiausiame straipsnyje „Dvasios krizė“ („La crise de l‘espirit“), parašytame netrukus po šito nepaprastai kruvino konflikto, kuriame Vakarų šalys, pagimdžiusios Shakespeare’ą ir Goethe’ę, Paskalį ir Dante’ę, pliekėsi tarpusavyje su girtų kaimo samdinių (tik ginkluotų kulkosvaidžiais) brutalumu, užbaigimo, yra dažnai cituojamas garsus sakinys: „Mes, civilizacijos, jau žinome, kad esame mirtingos.“ Tad pagrindinė jo prozos dalis kilusi iš nevilties ir nerimo, kurį sukėlė mūsų pasaulio trapumas.

Ilgai negaišime nagrinėdami Paulio Valéry straipsnį, bet vien jo antraštė atrodo nepaprastai inspiruojanti – „dvasios politika“ juk yra junginys pragmatinio, kiek žemiško elemento su kažkuo, ko neįmanoma išmatuoti, o gal ir išversti į kitas kalbas. Angeliškumo ir įžvalgumo junginys.

Ir taip pat laisvė gali ir privalo turėti – savo politiką. Vienas iš daugelio jos tikslų – bent rašančiam šiuos žodžius – išvengti laisvės redukcijos ligi politinio matmens. Būtino ir fundamentalaus visuomenės gyvenimui, bet juk ne vienintelio. Juo labiau mūsų istoriniu momentu (peržengiančiu trejus pastaruosius mūsų šalies metus), kuris mielai viską suvestų iki politinio matmens, o tai, kas priešinasi tiems ketinimams, laiko nereikalingu, nuobodžiu, neegzistuojančiu.

Laisvės politika reikalauja iš mūsų tam tikro nesavanaudiškumo, tai yra to, kad mus visada domintų ir kas kita. Gal todėl profesionalūs politikai dažnai atrodo mums kaip būtybės, kurios šiek tiek kompromituoja žmoniją. Šiek tiek karikatūriškos būtybės. Laimei, ne visi, bet labai daug. Lyg jiems būtų amputuota nemaža dvasios dalis. Neretai negalime būti tikri, ar turime reikalą su žmogumi, ar su robotu, tik piktybišku. Nes gal yra taip, kad žmonija negali išsiversti be tam tikro pertekliaus, smalsumo, aistros, nuoseklumo ir nenuoseklumo pertekliaus. Pertekliaus pertekliaus.

Versta iš: „Zeszyty Literackie“ , 2018, Nr. 4

 


1 Vertė Kornelijus Platelis.
2 Vertė Eugenijus Ališanka.

Aleksander Fiut. Limbe

2023 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Aleksandras Fiutas (g. 1945) – Krokuvos Jogailos universiteto profesorius, literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas, vienas žymiausių milošologų, buvęs artimas Czesławo Miłoszo bičiulis…

Adam Zagajewski. Apie Josifą Brodskį, chaotiškai

2021 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Drįstu manyti, kad ši Adamo Zagajewskio (1945–2021) esė ypatinga. Ypatinga todėl, kad, ko gero, yra viena paskutiniųjų, o gal ir paskutinė, prieinama lietuvių skaitytojui.

Adomas Mickevičius. Gegužės trečiosios konstitucija

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / „Gero piliečio svajonė“ – tokiais žodžiais Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną priimtą konstituciją pagerbė šalies monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Adam Zagajewski. Apie mėginimus uždaryti atvirą visuomenę

2018 m. Nr. 3 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Poezija privalo ginti vaizduotę ir tuo pačiu metu nepamiršti apie didžiausią nusikaltimą (bet ir apie kiekvieną dieną). Ginti vaizduotės turtus ir kaskart leistis į nūdienos pragarus – tokiais žodžiais

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Adam Zagajewski. Jeigu manęs kas paklaustų

2017 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / O jeigu manęs kas paklaustų – kas iš tikrųjų yra tas dvasinis gyvenimas, kurį taip mėgsti minėti savo tekstuose, patenkintas, gal net išdidus, kad esi toks nemadingas, drąsus…

Marek Kornat. Giedroycas. Toli į priekį žvelgusi asmenybė

2016 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Prieš šimtą dešimt metų gimė Jerzy’is Giedroycas (Ježis Giedroicas, Jurgis Giedraitis) – politikas ir kultūros veikėjas, įrašęs iškilų Lenkijos ir Europos XX amžiaus istorijos puslapį.

Adam Zagajewski. Turkiška kava

2016 m. Nr. 1 / Vertė Kazys Uscila / Nereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau…

Adam Zagajewski. Istorijos šulinys

2015 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Išgelbėti tai, kas buvo, – puiki ir visai nebūtinai praeitį išbalinanti programa, išauganti iš troškimo kaip nors išlaikyti tą pribloškiančią žmogiškąją įvairovę. Ir Kavafis yra vienas iš nuostabiausių gelbėtojų.

Barbara Torunczyk. Perskilęs Giedroycas

2015 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Barbara Toruńczyk (g. 1946) – lenkų eseistė, publicistė, literatūros istorikė, leidėja. Nuo 1980 m. gyveno Paryžiuje, kur 1982 m. pabaigoje įkūrė ketvirtinį žurnalą „Zeszyty Literackie“…