Algimantas Mikuta. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 7
Sraigės gyvenimas
Čia vasara, čia jau ruduo,
skubėk ar neskubėk, – nebepavysi.
Visi galvoja, kad einu lėtai,
bet juk pasiremiu tik viena koja.
Galvoja, kad pasikeitė kažkas,
bet miręs stagaras nesužaliavo,
žaliam pasauly liekame gyvi,
kol kylame aukštyn, kol skuodžiam
nuo slapukaujančios lemties.
Gyvenimas gražus po vynuogės lapu,
svarbu tylėti ir neišsiduoti.
Esu gyva, kasdien lipu aukštyn,
bet niekas to nežino ir nemato.
* * *
Pasensta įspūdžiai iš gatvės,
kurių kas vakarą mažiau.
Kol kas neįveiktas senatvės,
aš juos it kesulus pašau.
Neišsinarsto storos senės
į nemylėtas mergeles,
kaip nužydėjusios gebenės
į pievoj leipstančias gėles.
Varvekliai dūžta, ýra plytos,
nestoja niekas, net taksi,
buvai apgirtęs ir sulytas
ir nežinojai, kur esi.
Darželio kiemas ir sūpynės,
tenai negrįši niekados…
Tikriausiai liksiu neišpynęs
tos susivėlusios barzdos.
Duonriekis
Pradingo duonriekis,
pasimetė šypsnys,nebus su kuo
atriekt tiesos.
Gulės jos kepalas
indaujoje už stiklo.
Maitinsimės kaip zylės
patrupintu melu.
Jei nesurasim duonriekio,
teks tiesą laužyti
lyg malką pakuroms.
* * *
Be skausmo mūsų amžius pasisuko,
tačiau ne ten, kur bandė sukt gudruoliai.
Aptemo dangūs, vėliavos išbluko,
nutolo priartėję šviesūs toliai.
Jie gręžė amžių ne į pilką rūką,
ne ten jį tempė, traukė už virvelės,
žygiuoti gundė, įsiręžę suko
kita kryptim, kur laukė naujas kelias.
Bet amžiaus kažkodėl nesuviliojo,
jis įprastai nubrido per arimą,
ir prie jokių griuvėsių nesustojo,
ir prie jokių kryželių neparimo.
Ryto varnos
Storais balsais iš ryto varnos rėkė,
kad laikas keltis ir judėt tenai,
kur palei mišką laukia susilėkę
minčių galiūnai, proto milžinai.
Gražiai jos juokiasi iš mano siekių
sutaikyt amžiams jaunus ir senus.
Nebūtų varnos – garsiai rėkia
tai, ką nedrąsiai burbu per sapnus.
Jos šaiposi iš sapno, nes numato,
kad pamiškėj laimėsiu ne kažką.
Nuo amžių prisiklausiusios Sokrato,
jos jau seniai nebetiki taika.
Pabaisų brolija
Fantazijų era prabėgo. Liūdna
matyt aplink nusausintus laukus,
užaugusį dygiom ašuotėm liūną
ir griaučiais pasipuošusius vaikus.
Jokie siaubūnai čia nebegyvena,
drakonai iš knygelių murzinų
seniai sulindo į gatvinį meną
ir bando mus pagąsdinti menu.
Ką dar baugina mėlynos skenduolės,
iškylančios iš dvaro tvenkinių,
gyvataplaukės tariamos gražuolės,
nujojančios fasadais ant velnių?
Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.
Nakties svetys
Šlamės žolynai palei kelią,
Ugnis į debesis pašoks.
Kažkur toli sužvengs kumelė,
Atlos šuva. O kas tu toks?
Išniręs iš rūkų be balso,
Tamsesnis nei pati naktis,
Pritūpęs prie ugnies, padelsęs
Trumpai ištars: – Esu svetys.
Į liepsną valandą žiūrėjęs,
Nevalgęs nieko, vien sulos
Išgėręs kaušą, pratylėjęs,
Išeis sukaustytas gėlos.
Išklys per rasą kaip atklydęs
Ir net šuva nebeaplos.
Nepatikėtum, jei ne brydės,
Prašvitus matomos vos vos.