Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9

Enciklopedijose rašoma, kad vidurinį mokslą Romualdas Granauskas baigė 1957-ais Sedoje, nors šiaip turėjo baigt Mosėdyje (tą pačią vidurinę, kurią 1954-ais baigė Ričardas Pakalniškis), bet iš dešimtos klasės buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miestelio parke.
Iš Romualdo Granausko 1985-ais rašytos autobiografijos: „Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštenėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A. Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom.“
Iš Ričardo Pakalniškio „pokalbio su savim“, paskelbto tam pačiam rašytojų autobiografijų dvitomy (1989): „Tais viltingais ir skurdžiais pokario metais tau, kaip ir kitiems Mosėdžio vidurinės mokyklos literatams Stasei Lygutaitei-Bucevičienei, Romualdui Granauskui, tiesiog pasisekė: aukštesnėse klasėse literatūrą dėstė iš Klaipėdos atvykęs talentingas mokytojas Alfonsas Šileikis. Ir be vadovėlio jis sugebėdavo lakoniškai atskleisti rašytojo gyvenimo prasmę ir jo kūrybos žavesį, ugdyti meilę literatūrai, įskelti kūrybinę kibirkštį. Tai buvo šakotų meninių aspiracijų asmenybė. Jo globojami užmiršdavome esą tik moksleiviai.“
Abu globoti to paties mokytojo, tame pat literatų būrely dalyvavę. Pakalniškis daugiau negu trejais metais vyresnis, jau vidurinėj ėmęs reikštis kaip kritikas, žodžiu, rimtas, baigęs iškart įstojo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetan. O ką daryt Granauskui, prof. Elenos Bukelienės žodžiais, „aršiam išdaigininkui“, jei per baigiamąjį egzaminą už lietuvių rašomąjį tegavęs gal pirmą ketvertą, o elgesio pažymys – trejetas, prilygstantis vilko bilietui?
Čia skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais (1959-ais jau paimtas armijon), iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ (taip save apibūdino 2003-iais dėkodamas Romai Žilinskienei, kuri surikiavo ir atsiuntė rašytojui pasiskaityt, kas buvo jo spausdinta 1957–1959-ais Mažeikių rajono laikraščiuos). Nors tuo tikėjimu viso pasaulio gerumu ir suabejot galima, laiškus skaitant.
Paskutinis, šeštas, laiškas su priedais – novele ir apsakymu nedatuotas. Spėtina, rašytas apie kokius 1967-us (ne anksčiau negu 1965-i, kai prasidėjo Poezijos pavasaris, ir ne vėliau negu 1969-i, kai išėjo Granausko PK „Medžių viršūnės“). Novelė „Šilta sauja“ buvo įdėta pirmajan rinkinin (čia neredaguotas, pirminis teksto variantas), o „antitarybinis“ apsakymas „Antroji medalio pusė“, regis, niekur nebuvo skelbtas.
Šie Romualdo Granausko rankraščiai saugomi LLTI bibliotekos rankraštyne (F114-23).

P. S. Genovaitės Dovydaitytės pastebėjimas: Granausko rašysena ligi gyvenimo pabaigos liko tokia pati, kaip ir aštuoniolikmečio (nežinau, ar tai ką nors reiškia).

Virginijus Gasiliūnas

[1]

Ričardai,

nežinau, gausi tu mano šį laišką, ar ne (gal parvažiavai „vakacijų“, o gal tebesisuki tame savo Vilniuje?). Nežinau, todėl nieko gero nemanau tau parašyti.

Baigiau vienuolika, ir niekur nemanau stoti, teisingiau – ne niekur, o į VVU, IFF-tan. Kitur niekur nė nemanau stoti.

Man gaila, kad, tikriausiai, niekuomet neprisieis atsisėsti auditorijoj, – kišenė neleidžia. „Kišenė – nuobodus ir bjaurus dalykas, pone“, kaip pasakytų Gogolis. Vienuolika baigus bjauru sėdėti kokioj nors baloj, kuomet jautiesi galįs padaryti daugiau, negu galima padaryti baloj. Baloj galima tik varles gaudyti.

Dar vienas bjaurus dalykas, – niekur negaliu gauti darbo. Nors pas mus ne Amerika, tačiau gauti darbo ne taip lengva. Šiaip taip dar stumiuosi, bet nežinau, ar ilgai šitaip viskas tęsis. Darbo nemanau niekur greit nučiupti, – Mažeikiuose „ponų abiturientų“ visos skylės mušte primuštos. Į kolūkį? Jame galima uždirbti tiktai katės ašaras, ir visi mes gudrūs kitam pasakyti pamokslą apie kolūkį, apie viską, kas tik liečia jį, bet kai reikalas prieina iki mūsų pačių, – stebteri, o vėliau ir pradedi trauktis atbulas.

Aš norėjau tavęs paklausti dar vieno dalyko: ar galima šiaip taip stumtis su viena studentiška „stipke“. (Rasit, ne veltui sakoma, kad „stipendija“ kilusi iš seno lietuviško žodžio „stipti“. Tu, kaip filologas, turėtum tai žinoti.) Taigi, kaip ten su ta „stipke“?.. Ar galima šiaip taip laikytis toje „alma mater“, toje mokslų šventovėje prieš juodą duoną, margariną ir kefyrą?.. Parašyk.

Dabar, – rašau. Rašau, dieną naktį rašau. Rašau ir abejoju, abejoju ir vėl rašau. Abejoju: ar išeis nors kuomet iš manęs padorus rašytojas. Abejoju ir abejoju, ir nematau niekuomet galo toms abejonėms. O gal tik veltui gaišinu ir savo, ir gerb. redaktorių laiką ir galvas savo kvailystėmis? Gal kaip nors per didį vargą įsitaisyti kur buhalterėliu ar kuo ir šitaip baigti amželį? Šitokios abejonės – ne niekai, jos taip sugadina nervus ir sveikatą, kad galima greit pabaigti su viskuo taip, kaip pabaigė Vl. Grybas. Taigi, Ričardai. Man reikėtų į Vilnių, kur nors, kur plačiau, tik ne čia. Aš nesakau, kad čia „užkampis“, „periferija“, „užkampio žmonės“, kad aš – kažkas aukštesnio už juos. Ne! Aš jaučiuos net žemesnis už juos. Man reikia kultūros, platesnio akiračio, kažko, kas pakelia, padvigubina jėgas, kad vėl galėtum ir dirbti, ir rašyti. Žadėjo išspausdinti mano apsakymą „Jaunųjų“ alm. Tapau kažkuo panašiu į V. Miliūno favoritą. Tas man buvo šiek tiek pakėlę jėgas, bet dabar ir vėl nupuolė ūpas.

Įsivaizduok: kiek ilgai gali vienas muštis, suktis tokioj aplinkoj, kur nėra nė vieno, kas tave suprastų, kas suprastų ką nors apie literatūrą, kur nėra nė vieno rašančio, kur jautiesi „balta varna“??. – – – – Tas pakerta jėgas, atima pasitikėjimą savimi, be ko visiškai neįmanomas rašymas, imi klaidžioti keliuos klystkeliuos ir – „o paskui gal aukštas tiltas ir Dunojaus bangos sraunos“… Aš iki šito jau buvau priėjęs… Atsitiktinumas išgelbėjo. Aš šiemet pergyvenau tiek tragedijų, kad neįsivaizduoju, jog kas nors galėjo pergyventi už mane daugiau. Nakvodavau ir valgydavau kaip pirmųjų M. Gorkio aps-mų herojai. Galėjo būti ir dar blogiau, bet visa laimė, kad mano būdas – Jemeljano Piliajaus būdas…

Aš tau sekančiame laiške parašysiu daugiau, nes dabar nežinau, gausi tu mano laišką ar ne? Gera būtų pas tave atvažiuoti (jei esi parvažiavęs į Rukus), bet „bjaurus daiktas kišenė“… Aš visiškai išsimušiau iš jėgų, to prakeikto darbo beieškodamas. Ech, kad taip patekus į Vilnių! Ten ir opera, ir teatras, ir muziejus… Ten – kultūra! O jos aš taip ir neturiu. Mokėti vartoti šakutę dar ne kultūra. Kultūra – kažkas kitas.

Dabar neseniai parašiau aps. „Atleidimas“, išsiunčiau į „Šv[yturį]“ Tikriausiai nepriims. Rašau dar vieną. Išsiunčiau V. Miliūnui aps. „Šienas“ ir „Žemė“.¹ Rašau, o naudos jokios. Aš tik vis labiau ir labiau įsitikinu rašydamas, kad svarbiausias rašytojo priedas prie talento – kultūra. Be jos talentas neauga.

Po velnių, imsiu rašinėti chaltūras, kad nors apsirengti būtų kuo! Vaikštau kaip valkata, niekur iš namų neinu, o jei einu, tai tik didelio reikalo priverstas, – gėda žmonėms savo skarmalus rodyti.

Kaip mosėdiškiai?

Alma, Bonis, Stasė L., Kviris A., Rudys, Narkus A., etc.? Tu gi žinai juos. Kaip Alma? Velniažin, kas man dedasi. Ką ką, o jau ją visuomet visų pirma prisimenu. Taigi. Parašyk, jeigu gausi šituos mano popiergalius.

Man džiugu, kad nors tu pradėjai kilti aukštyn. Skaičiau tavo str. „Pergalėj“. Kiek jis teisingas – nežinau, nes nežinau tų E. Pabiržytės apsakymų, bet – jame yra kažkas, kas daro jį įdomų skaityti ir tų apsakymų nežinant…

Jeigu mano kokį aps. išspausdins „Jaun[ųjų]“ almanache, parašyk man išsamią savo nuomonę. Bet – tiesiai, be jokių ten apeliacijų į visus mano jausmus, autorinę savimeilę ir ambiciją. Arba – atsakyk trumpai ir aiškiai:

– Ar išeis nors kuomet iš manęs rašytojas? Išeis ar ne?

Štai kas man svarbu… Kitaip – velniam man gyvenimas. Aš niekam kitam nenaudingas. Nors sakoma, kad geriau būti geru batsiuviu negu blogu rašytoju. Tačiau man spjauti į tas vaikų pasakas.

Aš tikriausiai pasirodysiu tau labai naivus su šitokiu savo laišku, tačiau esu, koks esu.

Na, baigiu. Greit parašyk. Vėliau, kuomet jau žinosiu tikrą tavo adresą, parašysiu daugiau.

Jei sutiksi, perduok mano linkėjimus Almai, Stasei, A. Narkui, Rudžiui. Kaip Šileikis? Nežinai?

Na, baigdamas dar noriu sušukti:

– Gelbėkit mane, geri žmonės! Žūstu!

Žūsta Romas, na ir trauk jį velniai! Nebebus iš jo nieko gero. Tenka pasakyti kartu su J. Fučiku:

– Žmonės, aš jus mylėjau! Būkite budrūs, ir niekuomet neapsirikit pavadindami poetais ir rašytojais vaikų, rašinėjančių gimnazijos suole eilėraščių ir apsakymėlių, nes jūs jiems įkalat į galvas,

kad jie – rašytojai, o jie pasidaro niekam daugiau nebetinkami, ir supratę pagaliau, kad jie nėra nei rašytojai, nei skaitytojai, nei niekas kitas, o tik oblomovai, – jie tai supratę pagaliau yra gyvenimo priversti sušukti:

– Žmonės, gelbėkit!.. Aš žūstu!..

Na, viso gero, Ričardai.

Romas

1957 liepos 24,
Naikiai
Mažeikių raj., Naikių km., R. Granauskas

[2]

Ričardai,

ko tu tyli, kaip pakulų apsirijęs? Aš ką nors ne taip parašiau? Jei parašiau – vadinasi, reikėjo, o jei reikėjo – vadinasi, nėra ko tylėti. Parašiau, ką galvoju, o už tai protingi žmonės neužsigauna.

Pas mane karštos dienos. Nusipirkau batus, vaikštau į skaityklą ir į biblioteką. Apsiverčiau knygomis ir dabar už mane nėra laimingesnio visatoje. Prasideda rinkiminė kampanija. Tapau agitatoriumi. Jėzusmarija, koks darbelis! Kaime, tame mūsų kaime būti agitatoriumi – reiškia laikyti daugiau nei valstybinį egzaminą. Manau, supranti pats. Jėzau, Jėzau, koks įdomumas!!! Pareini – atrodo, nieko nesinori daugiau, tiktai ramybės, ramybės ir ramybės. Nervai įtempti iki kraštutinumo, galva ir liežuvis (štai kada „susigadijo“ mano liežuvėlis!) kaip mediniai. Bet – bet ir dar kartą bet!.. Bet – gyveni! Ir nors kiek būtum nuvargęs – vis tiek neužmigsi iki ryto. Velniai žino, atrodo, kad aš prieš porą mėnesių gimiau ir dabar pradedu matyti gyvenimą. Jokio gyvenimo aš nepažinau! Aš tik tariausi truputėlį (kas visuomet maloniai kutendavo mano savimeilę) jį pažįstąs. Jokių velnių! Aš net nežinojau, kas jis, tas gyvenimas! Aš buvau aklas kačiukas; tik dabar po truputį man atsiveria akys ir…

…Ir negaliu rašyti. (Argi ne juokinga?) Ir nerašau. Ar bus iš manęs rašytojas, ar ne – tai nuspręs laikas, aš dabar paklusau jam, atsidaviau, taip sakant, į likimo rankas. Ir jeigu aš dabar žinočiau, kad niekuomet netapsiu rašytoju – aš nebepasidaryčiau verksniu ir neįsivaizduočiau esąs šiurpios gyvenimo tragedijos auka. Jokių velnių! Ar maža yra kitų profesijų? (Tarp kitko, posakis „rašytojo profesija“ man skamba ausį rėžiančiai.) Aš galiu tapti gydytoju, inžinieriumi, kolūkiečiu, šaltkalviu… Kuo tik nori. Tik nepagalvok, kad aš esu tos nuomonės, jog man nesvarbu, ką aš dirbsiu ir kad menas man nustojo buvęs šventas dalykas. Nieko panašaus! – Tik meną galima laikyti šventu ir jo kūrimo procese nedalyvaujant. Beje, man kažkaip lyg gėda dėl rašytojų, kurių tokia daugybė TSRS. Kaip sau nori, bet ne jie uždirba sau duoną. Tik jau ne jie! – o kolūkiečiai, gydytojai, inžinieriai… Štai mano nuomonė apie meno veikėjus: visuomenės rodoma pagarba jiems – nepelnyta!!! Kepurę reikia nukelti ne antstato tarnams, o bazės tarnams, – taip trumpai ir apytikriai galima pasakyti. Ir todėl, jeigu aš imsiuos rašyti, aš jokiu būdu nepasirinksiu „rašytojo profesijos“. Galima dirbti kur nors, ir tuo pat metu rašyti. Taigi.

Да–с… Pas mane darbymetis. Tos savęs analizavimo „naktinės tendencijos“ praėjo. Pamanykit – įsigeidė Granauskas savo būkštavimėlius, abejonėles ir skrupulus kitiems rodyti! Še tau – ir išskydo kiškos. Gyvenimas truputį spustelėjo už uodegėlės, ir – ajajai! Gelbėkit, girdi! Ne, ne, to daugiau nebus. Jei prigriebs kada mane gyvenimas iš naujo – niekas mano cypimo negirdės. Aš suprantu tave: „Ir kurių velnių jis gadina man nervus su savo juokingomis tragedijomis? Tokių tragedijų įvyksta aplinkui kasdien tūkstančiais, ir jei kiekvienas imtų taip cypti, kaip jis, – gyvenimo žemėje nebebūtų nuo to baisiausio balsų alaso. Visur tik ir tesigirdėtų šauksmai, kauksmai ir dantų griežimas kaip Dantės „Pragare“.“ Taigi, aš ir sakau: argi malonu, kada tavo kambaryje kniaukia priverta tarp durų katė?..

Kaip tu begyveni? Ir kodėl tu tyli? Aš iš tikrųjų ir mamai šįryt sakiau:

– Kažin, kaip tuos studentus ten maitina? Ar tik ne pakulomis? Matyt, ir Ričardas bus jų apsivalgęs?..

Mudu abu su mama (nuo kurios tau linkėjimai) ir nutarėm, kad taip ir bus: apsivalgė žmogus pakulų, „išmainė su kale žandais“ ir dabar guli kur nors ir atrajoja. Ar taip?

Dėl manęs nebijok – aš nebeanalizuoju savęs, neberašau laiškų iš devyniolikos puslapių. Tas pakulas, kurias buvau prarijęs, sugromulavau. Beliko vieni spaliai.

Kas gero Vilniuje? Tau ne už kalnų žiemos sesija (ar kaip ji ten). Kas dedasi R[ašytojų] sąjungoje, jaunųjų sekcijoje ir „J[aunųjų]“ almanache? Ar vis dar ponai rašytojai uostinėja savo šakumą? Skaičiau šių metų žurn. „Звезда“ A. Rozeno romaną „Времена и люди“. Ė, žaltys, koks puikus dalykėlis! Skaičiau Kronino „Citadelę“, tik Sinklerio „Erousmito“ negavau, ją pakeičiau jo „100%“. Patark, kur gauti ir kokių knygų iš filosofijos istorijos? Iš tos srities nieko, be „Краткий философский словарь“ neturiu. Aš ja visuomet velniškai domėjausi, tik niekada fil. knygų neskaičiau, be Nitšės „Taip kalbėjo Zaratustra“. Kur gauti ir ką iš organinės chemijos ir atominės fizikos? „Природа“ žurn. ir „Техника молодежи“ bei „Знание – сила“ nieko nėra. Jei tu toje srityje ne specas – juk gali pasitarti su studentais iš tų fakultetų – jie juk aplinkui šlaistosi. (Atleisk, kad taip įžūliai prašau.) Žinai ką – sudaryk man vertų skaityti knygų sąrašą iš šių sričių: grožinės literatūros (ką nors angliškai, beje, – tik nelabai sunkų, nes mano turimas žodynas neišneš), filosofijos (istorijos), organ. chem., at. fizikos, geologijos, logikos ir psichologijos, ispanų literatūros (jėzusmarija, kad nebūtų ispaniškai), iš estetikos (be „Estetikos“ Čern[yševskio]), iš meno (apskritai) istorijos… etc., etc… Aš tas knygas iš žemės iškasiu ir perskaitysiu. Parašyk, po velnių, laišką.

Romas

[3]

Ričardai,

ką tik parėjau iš Mažeikių taip sušalęs, kad niekaip negaliu nulaikyti kotelio rankose, bet negaliu laukti, kol jos atšils: ką tik perskaičiau tavo laišką – ir tuojau pat turiu sėsti rašyti, kitaip – parašysiu atsakymą po dviejų savaičių, ko gero.

Aš paskutines tris naktis negalėjau miegoti. Pergyvenu vėl vieną „dvasinę krizę“ – vienatvės krizę. Šįryt išėjau į komj. raj. k-tą, kad gaučiau nukreipimą važiuoti į Krasnojarsko HES statybą. Kom-tas buvo uždarytas, tad nieko nepešiau. Šiąnakt daug ką teko apgalvoti. Tai bus 4 nemigo naktis, ir aš nežinau, ką ji man atneš: gal vėl eisiu į RK nukreipimo, o gal ir neisiu. Kabau ant „kažkokio plauko“, ir negaliu suprasti, kas su manim dedasi.

Pasibaigė rajoninio laikr. lit. konkursas. Gavau III vietą. Paskyrė pirmąsias premijas redakc. darbuotojams pats redaktorius, nes jis vienas ir atstojo visą kom-sją: kaip ten skirsi I-ją premiją Granauskui, kuris girtas šlaistosi gatvėmis, kurį visi žino esant paskutinį valkatą ir chuliganą?.. – Tai ne mano įžeista savimeilė ar kas nors panašaus kalba, o sveikas protas. Šitokius apsakymus, kaip tie, kuriems paskirtos I–II premijos, aš rašiau 1954–53 metais. Kad ir tas faktas: savo eil. („Ne, ne poetas aš…“) aš pasiūliau „Kom[unistinio] rytojaus“ (taip vad. mūsų raj. laikr.) redakcijai. Atmetė. Netinkamas. Skystas ir silpnas. Aš tą patį eilėraštį, jau netikėdamas, pasiunčiau „Švyturiui“ – ir ten jį priėmė! Štai kokie „literatūros žinovai“ sėdi Mažeikiuose.

Ir – ką gi?.. Šiandien tas prakeiktas rublis privertė mane nunešti jiems visą pluoštą širdimi rašytų, ašarom ir krauju rašytų eilėraščių! Jiems, literatūros nemokšoms! Ir klausytis jų „nuomonių“: štai čia, draugas, reikėtų ne taip, reikėtų rimą ir ritmą (mano eil. forma seniai jau pusėtina) pakeisti. Ir dar, drauge, reikėtų visame eilėraštyje žodį „mergaitė“ pakeisti žodžiu „melžėja“…

Gyvatės!.. Ką jie išmano literatūroje?! Jie tuos, kurie veržiasi į tą meno šventyklą, tik supurvina! Išniekina juos, išprievartauja jų jausmus, ir už visa tai užmoka 10–15 rublių.

Iš tavo laiško aš sprendžiu, kad tu jau pažįstamas su A. Girdeniu. Su juo aš nesusirašinėju, nieko nežinau apie jį. Jei sutiksi – perduok jam mano linkėjimus ir pasakyk, tegu neširsta už tai, kad nerašau laiškų. Argi jis nežino mano būdo?!

Nusipirkau pypkę ir storą sąsiuvinį. Pypkė jau visa prigruzdusi išrūkytos tabokos degėsių, o sąsiuvinyje tik tiek dar teužrašyta: „Pavasario preliudija. Romanas“. Atsiverčiu sąsiuvinį, užsidegu pypkę ir valandomis sėdžiu ties švariais, nerašytais puslapiais. Dar daug tabokos reikės išrūkyti, kol ryšiuosi į jį ką nors parašyti. Neskubu. Ko man skubėti? Greitai tik blusos gaudomos.

Siunčiu tau vieną iš savo „chaltūrų“, kurias esu priverstas rašyti. Bendrai – rašydamas ir iš širdies, aš vengiu siužetų, paremtų atsitiktinumais, aštriais konfliktais. Patys giliausi gyvenimo konfliktai, pačios baisiausios gyvenimo tragedijos vyksta matant tik vienam žiūrovui: gyvenimas – dvasinis žmogaus gyvenimas, jo mintys ir svajonės. Yra baisių, neįtikėtinų istorijų gyvenime, aš, rodos, apie jas tau rašiau, bet jos nevilioja manęs. Palieku jas „Nuotykių bibliotekos“ romanų autoriams ir tiems, kurie gyvenimą mato akimis veršiuko, kuriam viskas gyvenime atrodo didžiausi įvykiai: ir tai, kad vienas motinos papas mėšlinas, ir tai, kad pro pamato skyles traukia šaltis… bet kuriam tai, kad jį rytoj pjaus, – joks įvykis, nes jis nė neįtaria šitokius dalykus esant margame pasaulyje.

Pas mane kol kas jokių naujienų. Nebent ta, kad šiąnakt teks neužmigti: pasaulyje tiek daug dalykų, o mano smegeninė – viena, ir niekas neapsiima už mane jų apgalvoti…

Kas gero „Jaunųjų“ IX kn.? V. Miliūnas įdavė jiems 2 mano apsakymus, bet aš iš ten negavau jokio atsakymo. Neišspausdino, matyt, bet ir atsakymo nedavė… Na, neišspausdino – tai neišspausdino, maža bėda. O ar tavo yra kas nors? – Ta knyga ateis į Mažeikius tik po pusės metų…

Ir – Ričardai – vienas mano prašymas: ar tu negali gauti Almos S. adreso? Aš jai turiu šiokių tokių naujienų, bet adreso nežinau. Jei žinai – parašyk, jei nežinai – sutik ją ir paklausk, paaiškinęs, kam jis reikalingas.

Šūsnys knygų guli ant stalo neskaitomos. Prakeiks mane bibliot. vedėjai. Bet aš negaliu skaityti. Užmečiau. Galvoj vis ta pati „Pavasario preliudija“ čiurlena… Deja – nieko gero neišeina. Painiojuosi, klydinėju kažkokiose kryžkelėse ir skersgatviuose… Na, bet pagyvensim – pamatysim. Pypkė, manau, padės. Ta pypkė ne visai paprasta. Ji vadinasi „атаманова трубка“. Apie ją aš ruošiuosi parašyti apsakymą…

Apie ką bus šis romanas? (Jei tik jis bus?)

– Apie žmogų, turintį aštuoniolika metų, baigusį vidurinę mokyklą, svajojusį apie „gyvenimo tirštumą“, „putotus verpetus“, bandžiusį stoti į univ-tą, bet susikirtusį ir patekusį dirbti paprasčiausiu bibliotekos vedėju į atkampiausią rajono pašalį, į giliausią užkampį – į Levėšių bažnytkaimį… Apie tai, kas jam ten atsitiko, ir bus šis romanas. Aprašomasis laikotarpis neilgas – nuo rugpjūčio pabaigos iki pirmųjų pavasario mėnesių. Aš pamėginsiu sukaupti tuose puslapiuose visa, ką manau apie šiandieninį kaimą, apie jo žmones. Ar pavyks? Na, ir velniop, jei nepavyks, – tai, be abejo, bus man šiokia tokia mokykla.

Na, iki – Romas
1957 gr[uodžio] 7

[4]

Ričardai,

tavo laišką ne perskaičiau, o ryte prarijau. Tavo laiškai visuomet mane kažkaip ypatingai nuteikia. Nuteikia maždaug taip (tą nuotaiką aš net pabandžiau išreikšti eilėmis):

Ruduo laukuos.

Ir man ruduo širdy…
Lyg gaila ko, lyg vasaros ilgu…
Už lango vėjai stūgauja pikti,
Pageltę lapai virpa ant šakų.

Nuklydo mano vasara toli,
Bet aš vis tiek slapta širdy viliuos:
Gal dar sutiksiu ją kur nors kely,
Tuose rudens pageltusiuos keliuos… etc, etc…

Vakar buvo redakcijoj lit. susirinkimas. Nunešiau 7 ar 8 savo eilėraščius. Visus priėmė. Girdenis taip pat buvo atsiuntęs. Svarstėme. Iš 6 ar 7 priėmėme 1. (Nepalaikyk tai pasigyrimu. Aš noriu pasakyti tik tai, kad, kaip ir tau, tą, ką aš nevertinu, ką rašau juokaudamas – priima, o ką rašau su ašarom – nepriima!) Po velnių!..

O Girdenis – „išskydo“!.. Pasidavė tai pesimistinei, tai kvailai, tai bobiškai nuotaikai, kurią įspraudžia į savo eiles tumeliai ir kiti glušai… Ir kur pasireiškė ta verkšlenanti nuotaika? – studentuose?!.

– Studentai!.. Bohema!.. Rūsiai Averbacho!.. faini žmonės – ir – į ašaras. Aš pats nei eilėse, nei apsak. neverkšlenu, nes 1) esu jaunas, 2) kai kiti juokiasi – tyliu, kai kiti tyli – juokinu liūdinčiuosius… Ech, Girdenis! Paleido dūdas!.. – Tas mane vakar labai įskaudino.

Dabar visas pavirtau akim, ausim ir uosle. Įsižiūriu į žmones, į akis, į vėpūtinius, pakelėmis supustytus… Į viską žiūriu, viską deduosi į galvą. O apsakymams temų – nėra! Yra detalių, atskirų epizodų, nuotrupų, o nėra tos gijos, kuri visas tas pabiras detales sujungtų į apsakymą. Kad sujungtų – geras gautųsi apsakymas, bent jau geresnis už visus anksčiau mano parašytus. Bet kol kas – kažko esminio, svarbiausio nematau aš nei žmonėse, nei kaime, nei niekur… Trūksta kažko, ir dėl to „kažko“ tos smulkmenos, epizodai, detalės, atskiri įvykiai man lieka ne gyvo gyvenimo gabalais, atskeltais nuo gyvenimo kūno, o kažkokiais trupiniais. Tų trupinių vis daugiau kemšuosi į galvą, ir galvoje – hm… kažkokios pjuvenos. Kaip pačiupt tą Esmę, Prasmę, tą Visų svarbiausiąjį? Kol nepačiupsiu – tol iš manęs nebus rašytojo, o bus tik popieriaus terliotojas, bet jei pačiupsiu – jaučiu, kad viskas išdegs.

Siunčiu tau savo apsak. „Brangi gyvybė“. Aš jį pradėjau rašyti prieš 3 metus, bet tik šiemet pabaigiau. Perskaitęs įdėk atgal į voką, nes nuorašo aš neturiu. Ir –

1) ar įrodžiau aš ką tuo apsakymu?
2) ar jis skiriasi kuo nuo „Paskut[inių] klumpių“²?
3) katras vertesnis – tas ar anas?
4) ar galima apčiuopti kokį nors charakterį jame?

Aš žinau – tau su laiku dabar striuka. Bet aš ir neskubu niekur. Parašysi (jei neturi laiko dabar) ir po žiemos atostogų. Beje, kur tu jas praleisi? Vilniuj ar Rukuose? Jei R. – gal mes ir susitiksim.

Rinkimai praėjo, bet aš vis tiek veikloje. Kultūros namuose vadovauju kaimo kapelai, vokaliniam ansambliui, chorui… Ruošiamės N. Metams. Jaudinuos velniškai. Ar pavyks?

Tarp kitko, muzika mane labiau vilioja (kartais) negu literatūra. Kaip pasiekt, kad ir poezija, ir muzika skambėtų viename eilėraštyje? Naktimis svajoju. Juk Čiurlionis, po velnių, beveik pasiekė, kad muzika girdėjosi žiūrint, pvz., kad ir į jo „Šaulį“, „Jūros sonatos“ „Finalą“ ir kt. Pasiekė! O kodėl gi tas negalima poezijoje? Man rodos – čia net lengviau, nes čia reikalas liečia giminingus dalykus, – poezija taip pat daugiau ar mažiau – garsai.

Bendrai – visa tai niekai. Nupaisčiau. Bet vis tiek dažnai galvoju apie tai…

Svarbiausia – kaimas. Kodėl nėra romanų apie šiandieninį kaimą? Juk tiek daug žmonių dar klysta, klaidžioja, neranda savo vietos… O toks romanas (apysaka bent!) daugeliui kam padėtų susigaudyti šiandieniniuose gyvenimo keliuose, tarsi stumteltų geraširdiškai į nugarą: eik ten, nes ten eina dauguma! eik su visais!..

Ir vėl… Ne, aš sakau, kad man galvoje dabar visokios nuobiros. Net atskiram eilėraščiui, kad ir 2 posmų, man pritrūksta to Visų Svarbiausio. Na, bet pagyvensim – pamatysim.

Jei susitiksim per žiemos atostogas – aš tau daug papasakosiu apie šiandieninius kolūkius. Mūsų kolūkyje šiemet moka po 2 kg ir po 10 rub. Žadėjo daugiau, bet pirmininkui nepavyko pelningai iškišt 180 bekonų, ir vietoj lauktų 200 tūkst. rublių jis begavo tik 150 tūkst. O žmogus jis toks: vyksta su eiline bekonų partija į Šiaulių skerdyklą ir pasako kasininkui:

– Duok 1000 rb!
– Kam?
– Kyšiams!
– Kokiems kyšiams?! – išverčia tas akis.

Pirmininkas ir paaiškina: jei aš už tuos 180 bekonų skerdyklos vedėjui arba jo agentui būčiau pakišęs ne 500 rub, o 1000, tai jie būtų sumokėję man ne 150 000, o 200 000. Ar supranti, kokia aritmetika? 500 kyštelėsi daugiau – ir pelnas! Vietoj 500 rub. – 50 000 rublių!

Net pakvitavimą parašo kasininkui, kad paėmęs. Tik aš nežinau, kaip jis paaiškina, kur jie bus sunaudoti. Negi taip ir parašys: „kyšiams“. Greičiausia – „kelionės išlaidoms“. Bet tai aš sužinosiu puikiausiai! Ir – tema apsak.!

Na, baigiu. Jei besuspėsi iki N. M. – brūkštelėk kelias eilutes. Parašyk, kur atostogausi. Taigi. Su Naujaisiais!

Romas
1957.XII.19

[5]

Sveikas, Ričardai!

Velnias, koks kaime pavasaris!.. Kas, kad dar sniegas aplinkui tebebaltuoja! Pasiklausytum, kaip aplinkui pušynuose gaudžia balandžio vėjas!.. – troboj negalima liautis!.. Vilniuj tu nieko panašaus neišgirsi, nebent kokia nors apskretusi šaka kabarkštelės į skardinį stogą. Tik kaime jaučiamas pavasaris. Pavasaris prasideda vyturio krūtinėj, ir kaime jau gieda vyturiai, o universiteto kieme, kiek aš žinau, jie nesiveisia… Atvažiuotum pas mane – ausys apkurstų nuo miško ošimo. Aš šėtoniškai pasiilgau protingo žmogaus. Vienintelis protingas šiose apylinkėse žmogus, kuris kartais mane aplanko, tai kaimynas senis Ruginis. Man jis ilgas valandas pasakoja gyvenimo išminties kupinas istorijas apie tai, kaip anais metais lapė nusinešė jo Mortos kanapėtąją… O tokia dėsli buvo vištelė!..

Aš paskutinį savo laišką išsiunčiau tau dar prieš gaudamas tavo siuntinį ir net padėkoti už jį nepadėkojau. Tik, žinai, labai mažai tuo savo debiutu³ tesidžiaugiu. Aš jį rašiau prieš pusantrų metų, ir dabar man gėda jį skaityti. Nieko jame nėra. Nesuprantu, kodėl jį išspausdino. Turbūt iš pasigailėjimo. Mano nuomone, antrasis apsakymas „Šienas“, kurį jie gavo kartu su „Kid[okeliu]“, gerėlesnis, bet jo neišspausdino. Nesuprantu, kaip tas gaunasi: tas dalykas, kurį aš laikau geresniu, visuomet pasirodo esąs blogesnis… Velnias rautų!

Šiuo metu esu „atkutęs“ kaip karklo žievė, iš kurios vaikėzai sukasi sau švilpynes pavasarį. – Rašau nė pats nežinodamas, ką. Taigi. Visokių planų pilna galva, o įgyvendinto – nė vieno. Reikėtų ką nors pasiųsti tam almanachui, bet bijau: išspausdins po 2 metų nuo parašymo, ir vėl iš gėdos dek, jį skaitydamas…

„Kaip tu, Laurai? Kaip laikais? Kas do bėda su vaikais?“ – kaip dainuoja mūsų kaimo lalaunykai. Ką beveiki, ką berašai? Ar jau jauti pavasarį? – mat aš žmogaus „laikymosi“ matu laikau tai, ar žmogus jaučia pavasarį, ar ne: jeigu, balandžio saulei šviečiant, jam kažkas plėšosi, draskosi krūtinėj – tai šiuo žmogum nėra ko daug rūpintis, – jis pats pasirūpins savo pavasariu.

O pušynai gaudžia ir gaudžia, ir nuo to gaudimo naktimis akių nesumerksi, dienomis niekur sau vietos nerasi… Su pavasariu!

Žadu pabandyti savo jėgas satyroj, tik vargu ar kas išeis. Jeigu išeis – bus, anot A. Franso, „pingvinų istorija“. Labai jau daug pas mus pingvinų priviso, metas juos bakstelti į riebius pilvus. Aš tai nebakstelsiu taip, kaip jiems reikėtų, bet kokią plunksnelę gal ir peštelėsiu. Vienu žodžiu –matysim, – pavasaris visus mano planus sumaišė. Beliko tik pats pirmasis plano punktas: po pavasario ateis vasara, o vasarą pabandysim kur nors stoti.

Kas gero Vilniuj, pingvinų sostinėj? Ką beveikia jaunieji – Dautartas, Vaičiūnaitė (ar ji ne poeto P. Vaičiūno duktė?), etc… Ar jie galvoja apie pavasarį, ar jaučia jį, – tokį didelį ir šviesų, kaime beauštantį. Tu parašyk man, ką jie galvoja apie literatūros vystymosi linkmę, apie kaimą, patys apie save… Ką tu pats galvoji, – iš toliau plačiau matosi…

Mane kasdien vis labiau domina kaimas, ir juo labiau aš gilinuosi į jo gyvenimą, juo labiau nieko nebesuprantu.

Patark, ką skaityti. Skaitinėju kas papuola. Prisikemšu pilną galvą visokio šlamšto, ir paskui atrajoju tą viską per dienas, laiko turėdamas. – Gerų, gerų apsakymų nurodyk. Aš kasdien vis labiau įsitikinu, kad nieko apie juos neišmanau. Irgi, mat, literatas!..

Na, užteks šiam kartui. – Labai jau gaudžia pušynai… Eisiu, paklaidžiosiu po juos, – pavasaris vieversio krūtinėj prasideda…

Su linkėjimais!
Romas
1958.IV.11

[6]

Ričardai,

po tavo atsiliepimo į mano pasiųstus apsakymus beveik nieko rimtesnio nepadariau, jeigu neskaityti, kad galvojau, kaip ir dėl ko reikia rašyti. „Šiltą saują“ parašiau prieš pradėdamas galvoti apie tai, o „Medalį“ – po to. Įdomu, ar mano galvojimas nenuėjo šuniui ant uodegos?

Skuode, per „Poez. pavasarį“, buvau sutikęs S. Gedą. Nieko protingo nepašnekėjome, nes mūsų partkomas vietoj protingo pokalbio suorganizavo neprotingas išgertuves… Gaila, aš norėjau „Medalį“ parodyti S. G., bet taip ir nebuvo kada. Jeigu jį kur sutiksi – parodyk ir jam. Man visi sako, kad „Medalis“ – „antitarybinis“, tačiau aš pats nieko tokio jame neįžiūriu. Turbūt esu trumparegis.

Girdėjau, ruošies važiuoti į Kaukazą. Jei besuspėsi – brūkštelk iki išvažiuodamas.

Linkėjimai nuo Almos.
Romas

 

---

1 Šie apsakymai buvo išspausdinti Sedos „Raudonojoje žvaigždėje“ 1956-10-20 ir 1956-11-25.
2 „Paskutinės klumpės“ buvo išspausdintos Mažeikių „Komunistiniame rytojuje“ per tris numerius 1957-08-17, 24 ir 29, „Brangi gyvybė“ – ten pat 1957-09-24 (už šį apsakymą Granauskui buvo skirta tame laikraščio konkurse III vieta).
3 „Jaunųjų“ almanacho X knygoje išspausdintas apsakymas „Kidokelis“.

Šilta sauja

Novelė

Kiemas pilnas didelės vėjuotos saulės. Lėtas, sunkus ūžesys skverbiasi pro rąstines sienas, ir lango kamputyje dreba atskilusi šukė. Poviliukui atrodo, kad ji dreba visai ne nuo ūžesio, o nuo to, kad stambūs rytmečio spinduliai vienas po kito žeriasi į stiklą. Lyg kas mėtytų į kambarį ilgas baltas lazdas. O toj upokšnio pusėj kėkso malūnas. Vienmarškinis žmogus stovi prie tilto ir žiūri į vandenį. Tai malūno šeimininkas. Vėjas išpučia jo marškinių nugarą, ir jis nejudėdamas laiko ant pečių didelį languotą kepalą. Paskui nuneša kepalą į juodą malūno angą. Jau neužilgo pareis tėvas. Kai vandens nedaug, tėvas neina per tiltą, o žargsto akmenis skersai upokšnį ir daržo pakraščiu pakyla tiesiai į langą. Eina jis lėtai, tartum jo niekas nelauktų. Bet maždaug pusėj daržo pakelia akis ir nusišypso. Tada Poviliukas šaukia į anas duris:

– Tėtelė!..

Skambteli lėkštė į stalo lentą. Ir jie – abudu vyrai – valgo bulvinę košę ir tylėdami žiūri vienas į kitą. Tėvo akys raudonos nuo nakties darbo ir girnų ūžesio.

– Pažadinsi pusdieny, – sako motinai ir eina į kito kambario duris.

Ant vinies – žiemą vasarą – kabo jo kailiniai. Batus jis palieka pas slenkstį ir nenusirengęs gulasi į lovą. Miega aukštielninkas, prie paties krašto, ir viena ranka visada nuslysta iki pat grindų.

Poviliukas eina žaisti prie jo lovos. Saulė šviečia į aslos vidurį, ir tame jaukiame plotelyje jis išdėlioja savo negudrius žaislus. Vis taip pat tebemala girnos, ir lėtas ūžesys nutolina visa, kas nuobodu ir nereikalinga. Vaikas sėdasi veidu į langą, užmerkia akis, o po vokais ima tavaruoti ružavas saulės rūkas, kuriame nardo spindinčios kibirkštys ir spalvotos žaižaros. Tai visai kitas pasaulis, kuriame gyvena vienos tiktai spalvos, ir būtų galima valandų valandas žiūrėti į nuostabius, nepakartojamus jų vėrinius, jeigu kažkur krūtinėje neatsirastų nejaukus šaltelis. Jis vis didėja, kaip varveklis pastogėje, ir nenorom reikia atmerkti akis, kad nepaliktum vienut vienas tame tuščiame rūke, kur nėra nuobodžių, tačiau tvirtų ir pažįstamų daiktų. Poviliukas net pašliaužia atgal nuo lango, arčiau nejudamai sugniaužtos tėvo saujos. Saulės lopas jau laižo tėvo ranką, ir Poviliukas susikaupęs ima apžiūrinėti ją, nors jau daug kartų apžiūrėjo. Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis?.. Tada tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena. Niekas nežino, ir kas gyvena pačioj saujoj, kuri visuomet sugniaužta, kai tėvas miega. Kam tėvas sugniaužtų, jeigu joje nieko nebūtų? Vieną kartą Poviliukas net prisilietė prie jos. Prisilietė švelniai, pačiais pirštų galiukais, bet tėvas tuojau pabudo:

– Žaisk ir nežadink manęs, vaike…

Ir vėl užmigo. O sauja neatsigniaužė. Ji niekada neatsigniaužia, ir Poviliukas tik jauste tenujaučia, kas joje galėtų būti. Tai pats svarbiausias dalykas. Bet negalima apie tai net paklausti, nes ištarei žodį – ir vien nuo ištarimo paslaptis išnyks. Poviliukas žino, kad ji nematoma, bet kaip tik dėl to jam labiausiai norisi ją pamatyti. Kada nors (tegu tai bus labai negreitai) sauja atsigniauš, ir atsitiks tas svarbiausias dalykas, kuris kažkodėl atsitinka tik vieną kartą gyvenime. Visi žmonės jo laukia, tik nemoka apie tai kalbėti. Šneka apie bulves, karves, apie kitus dalykus, kurie ir be šnekėjimo visada yra šalia, nuobodūs ir suprantami.

Kai tik saulė palenda palovin, nustoja blizgėti plaukeliai ir miltų dulkės tarpupirščiuose. Tėvas pabunda. Jis visuomet pabunda pats, nors ir prašo motinos pažadinti.

– Ar ilgai miegojau?

Kol kalbasi su Poviliuku, abiem rankom taršo ir taip susivėlusius jo plaukus. Abi saujos atgniaužtos, bet paslaptis tebėra, ji neišnyksta, tik niekas nežino, kur ji dabar randasi. Gal net visai pasitraukė iš jų namo ir tylutėliai prisiglaudė kitame pasaulio kamputyje, kaip anksčiau buvo prisiglaudusi saujoje. Ir Poviliukas nebijo, kad pradings. Ji atsiras. Būtinai atsiras, kai tik vėl susigniauš tėvo pirštai.

Bet dabar tėvas nebemiega dieną, ir Poviliukas veltui laukia jo prie lango. Miltuota kepurė liūdnai kabo ant vinies šalia kailinių. Jis keliasi taip anksti, o sugrįžta taip vėlai, kad Poviliukas bemaž nemato jo. Užtat per visą dieną mato užverktas motinos akis, neramiai įsmeigtas į langą, ir į kiekvieną savo klausimą girdi tą patį atsakymą:

– Kaime tėtelė. Žemę dalina.

Lyg žemė būtų didelis žalias audeklas, o tėvas nešiotųsi žirkles, vaikščiotų po žmones ir visiems dalintų ilgus šlamančius gabalus. Bet tėvas nešiojasi ne žirkles, o šautuvą, ir Poviliukui griežtų griežčiausiai uždrausta prisiliesti prie jo, kai jis kartais dunkso kampe už lovos. Poviliukas ir neprisiliečia, kaip anksčiau neprisiliesdavo prie saujos, nors ir žino, kad paslaptis persikraustė į šautuvą. Bet kodėl geroji paslaptis pasidarė tokia bloga, jog dėl jos reikia verkti? Poviliukas netiki, kad tai būtų ta pati paslaptis, ir kiekvieną rytą atkakliai laukia prie lango. Tėvas nebeparbris per upokšnį, tačiau laukimas – vienintelis būdas išgelbėti gerąją paslaptį. Ji būtinai turi ateiti, nes juk ateidavo anksčiau į šiltą saują.

Po kiemelį dūksta vėjas, šiaušia medžių šakas ir vištų plunksnas. Motina nemiegojo visą naktį, vis klausėsi vėjo ūžimo, o dabar užsimetė skarą ir kažkur išėjo. Poviliukas vienas pats kantriai bekiūkso prie lango. Kiūkso, kiūkso, o vis tiek nepamato, iš kurios pusės kiemelyje atsiranda vyrai. Jie parneša tėvą ir paguldo toj pačioj lovoj. Ligi grindų nukara sugniaužta sauja. Paslaptis vėl atėjo į ją, ir Poviliukas žiūri, kaip vyrai mindžiukuojas po trobą, kaip nevikriai sukinėjas apie tėvą su savo ilgais šautuvais. Motinos vis nėra, ir vienas sako:

– Gal aptvarkykim kiek, kol visai neatšalo?..

Jie numauna batus ir pastato pas slenkstį, bet iš kur jie žino, kad tėvas visada ten pastatydavo? Jie sulenkia jam rankas ir sudeda ant krūtinės, bet sauja niekaip nenori išduoti savo paslapties. O vyrai vis dėlto atgniaužia ją, ir Poviliukas girdi, kaip skaudžiai, kaip nenoriai trakšteli tėvo pirštai. Blizgantis šovinys nukrenta ant grindų ir parieda Poviliukui po kojomis.

– Paskutinis. To jau nebespėjo iššauti…

Poviliukas pasižiūri į besiridinėjantį šovinį ir klykdamas metasi lauk…

Jau nebėra paslapties pasaulyje.

Antroji medalio pusė

Apsakymas

Žiūrint nuo kalvos, miestelis kažkuo primena vaikišką piešinį: kreivos pilkos trobikės, išmėtytos kaip pakliūva, dūmai iš kaminų, ožkų barzdos atskardyje ir didelė saulė pačiame piešinio viduryje. Nuo kalvų į miestelį atbėga balti vieškeliai ir susikerta aikštėje, kur auga senas kaštonas. Kiekvieną sekmadienio rytą, kai patekėjusi saulė neskubina žmonių prie darbo, ant suolelio po kaštonu šildosi dvi katės. Jos tupi ramiai ir tingiai, nes sekmadieniais visi miestelio šuniokai keliasi kartu su šeimininkais. Paskui klenkteli parduotuvės durys, ir iš vartelių pasirodo pirmosios moterys. Jos sveikinasi viena su kita neskubiai ir negarsiai, dar mieguistos nuo nakties sapnų ir vyrų glamonių. Jų vaikai dar tik ritasi iš lovyčių (sekmadieniais vaikai visada atsibunda anksčiau), o vyrų žandai baltuoja languose, storai nutepti muilo putomis. Paskui antram aikštės gale pasirodo žmogus. Prisiartinęs prie parduotuvės durų jis stabteli, lyg nesiryždamas lipti trimis cementiniais laipteliais. Ak, taip! Jis įžiūrėjo ant jų blizgančią monetą ir lenkiasi pasiimti. Paskui numeta į šalį. Kam jam reikalingas alaus butelio kamštis? Įkiša ranką į kišenę, rudu pirštu varinėja delne keletą kapeikų sunkiai svarstydamas, kiek ir ko jam išeis pirkti. Parduotuvė dvelkia tuo nejaukumu, kuris visuomet atsiranda patalpose, kai naktį jose nenakvoja žmonės. Ir dar šiugžda makaronai, beriami į popierių. Jis nestoja į eilę, o klausia per moterų galvas:

– Ar turi mažą?

Paskui pakartoja garsiau:

– Ar turi, sakau, mažą?

– Atstok, Daukša!.. Juk jau vakar nebeturėjau..

– Sakau, gal yra kur užsilikęs?.. – jo balse vėl girdisi rami nuolaida, ir jis kėblina lauk, žinodamas, kad dabar jam reikės laukti.

Nuveja kates nuo suolelio ir įsmeigia žvilgsnį į vieną iš trijų gatvikių. Ant parduotuvės laiptelių jau stoviniuoja keli vyrai. Užvertę galvas, jie geria alų, ir Daukša stebi, kaip jų pakaklėse juda aštrūs gūžiai, o šalti butelių dugnai blizga kaip veidrodžiai. Paskui keliasi ir eina tolyn, priešais nedideliam žmogeliui, švytuojančiam į šalis ilgomis rankomis. Žiūri jam į veidą:

– Na, kaip?

– Nekaip… Burna džiūva. Sakau, gal mažąją?..

– Nėra mažųjų. Reikės pirkti pusę. Turi?

– Turiu. Bet užkandai neliks. Paprašyk, gal pridės po saldainiuką?

– Nu, jau ne, Kontrimai. Tu prašyk. Aš ir taip visuomet prašau. Tau kažkaip geriau duoda.

Ant laiptelių Daukša tylėdamas atkiša ranką, ir draugas suberia į ją savo kapeikas. Po valandėlės juodu jau eina skersai aikštę. Įsuka į kažkieno kiemą, praeina kažkieno padarže. Ten, atskardyje, kyšo iš žolės nugriuvusios daržinės pamatai. Žolė prilenkta prie žemės, tarp nubraukytų pienių sagelių geltonuoja laikraščio skiautė. Daukša pagrabalioja po varnalėša ir ištraukia stiklinaitę. Skruzdėlytė bėgioja po ją, ir drebantis Daukšos pirštas niekaip negali prispausti jos prie krašto.

– Kiekvienas gyvas padarėlis degtinėlę mėgsta, – linguoja Kontrimas galvą. – Užuodė tarp žolių degtinėlę ir tuojau prisistatė. Gudruolė, matai. Kokia gudruolė, a?.. Vot ir nebegudravosi, sterva. Duok, aš pats įpilsiu. Tu nenutaikysi po lygiai.

Daugiau jie nesikalba. Girdisi tik skaidrus degtinės kliuksėjimas. Paskui Daukša jaučia, kad troškinantis karštis, kuris visą rytą degino gerklę, krūtinę, pilvą, staiga (net keista, kaip staiga) dingsta, tik dar trūkčioja kaklo raumenys ir burnoje kaupiasi seilės. Ilgą valandą jiedu sėdi tylėdami, įsiklausydami giliai į save, į pačias savo gyslas, kuriomis ima sroventi atgijęs ir smarkėjantis kraujas. Dabar jau gerai. Dabar jau visai gerai. Daukša žiūri į Kontrimo skruostą, aptemptą geltona oda, ant kurios ima muštis raudoni obuoliukai. Na, matai. Visai atjaunėjai, Kontrimai. Kaip prieš dvidešimt metų. Degtinėlė daro savo. Klausyk, Kontrimai, ar tu viską prisimeni, kas buvo prieš dvidešimt metų? Ir naktimis tavęs nekankina visa tai? O Šliogeris? Tu dabar snaudi, bet jeigu aš tą vardą ištarčiau garsiai, tu krūpteltum ir tuojau atsimerktum. Bet aš visai nenoriu, kad tu vėl žiūrėtum į mane išplėstomis akimis. Tu geriau snausk, Kontrimai. Prisimeni, aš tada tris savaites gėriau. Dieną naktį, dieną naktį. O vidurnakčiais daužiau galvą į sieną. Ir, kai pritrūkau jėgų, pasiėmiau šautuvą ir tyliai išslinkau į mėnesieną… galvoji, aš nežinau, kas tada išėmė iš jo šovinius? Šaunus tu buvai vyras, Kontrimai. Gaila, aš negaliu vadinti tavęs vardu. Jis taip pat buvo Antanas – Antan – – Antan – –Antan – – Aš taikiau į jo šokinėjančią nugarą, kai jis klupdamas bėgo į paežerės pelkes. Net keista, kad kaip tik tą akimirksnį aš prisiminiau jo vardą. Jo nugarą aš visada matydavau taikiklio išpjovoj, kai sapnuodavau laimingus sapnus. Ir jeigu tada būčiau prašovęs pro šalį, tu jau nebebūtum suspėjęs išimti šovinio. Jau negyvą aš mindžiojau jį kojomis, trankiau šautuvo buože ir norėjau išlupti jam akis, bet tu atbėgai uždusęs ir pasakei: „Kai mes pamesim jį aikštėj po kaštonu, žmonės turi jį pažinti. Daugiau nebebus Šliogerio.“ Ir mes jį pametėm, toj vietoj, kur dabar murkia dvi katės. Žmonės pasižiūrėdavo ir nueidavo, nueidavo ir vėl sugrįždavo pasižiūrėti. O kai man prisegė medalį, aš mačiau, kaip virpa tavo lūpos… Tu juk visuomet prašai jį parodyti, kai mudu išgeriam daugiau kaip pusę. Šiandien išgėrėm lygiai pusę. Šiandien sekmadienis, o daugiau išgerti nebėra iš ko. Kontrim, a Kontrim! Atsibusk, nu!

– A?

– Užsnūdai, Kontrim?

– Ne. Taip sau… – ir jis vėl panarina galvą, sunkiai blaškydamasis iš savo snaudulio.

– Klausyk, ar besuveiksim?..

– Kad nebėr.

– Tai grįžtam. Gal ką sutiksim?

– Špygą sutiksim, – keliasi Kontrimas. – Kad išgerti nori – ar sutiksi ką?

Jiedu grįžta atgal per aikštę. Prie parduotuvės jau daug vyrų. Kelios moterys – tos eina bažnyčios pusėn, o vyrai minutėlei užbėga alaus ir pasilieka čia iki vakaro. Geria visur: ant laiptų, pas šulinį, prie malkų. Jiedu apeina visus, bet niekas nepakviečia jų artyn. Tik priešais, ant suolelio po kaštonu, sėdi skrybėlėtas žmogus. Kontrimas užsižiūri į du didžiulius čemodanus prie jo kojų ir atsidūsta:

– Nebijok, toks turi pinigėlio…

– Kas daug turi – kitam neduoda.

– Klausyk! – įsikimba jis į Daukšą. – Aš jį pažįstu. Tubinas. Tikrai. Tubinas!

– Tas?..

– Tas pats.

– Tu čia nesapaliok! – staiga supyksta Daukša. – Kai dvidešimt metų Sibire atpilsi, ar labai čia sėdėsi, skrybėlę užsimovęs?..

– Ne, aš tau sakau – Tubinas. Prieikim, ko mes bijom? Įdomu, vis dėlto. Toks bandiuga, o dar, matai, tebegyvas!

– Klausyk, Kontrimai… Aš žinau, ko tu nori. Bet aš su banditais…

– O ką aš sakau? Aš sakau – pasižiūrėkim. Iš kur tas dovanų karalius atsirado, kad tokie vėl pas mus vaikšto?

Ir jis žengia į priekį. Daukša sustoja už jo nugaros. Štai čia, toj pačioj vietoj… Tik buvo ruduo, purškė lietus, ir niekas nežinojo, kad po kiek metų žmonės pastatys čia suolelį, ir vidurdienių kaitroj važiuos pro šalį dideli autobusai, linguodami savo geltonus užpakalius. Bet Daukša nepažįsta šito žmogaus. Jis tikrai jo nepažįsta. Galbūt ir pažintų, jei nors vienai sekundei galėtų patikėti, kad šitas rimtas ir orus senis, vilkįs geru kostiumu, ir yra tas pats rudaplaukis banditas, kurį jie sugavo Užežerio giriose ir visą naktį vežė ratuose per krūmus, atkišę į juos šautuvus.

– Malonu, vyrai, iš jūsų pusės. Po tiek metų nė nesitikėjau, kad kas pažins. Tik, atsiprašau, aš jūsų…

– Ką čia visus prisiminsi! – sako Kontrimas.

Šaunus vyras Kontrimas. Paklausk tu jo, Kontrimai, gal jis neprisimena nė to, kaip tu jam stuktelėjai į marmūzę, kai jis per daug žvaliai ėmė žvilgčioti į šonus?.. Bet judu šnekėkit, šnekėkit, o aš pasiklausysiu. Aš geriau pasižiūrėsiu į tavo aptrintas kelnes, į savo nupeckiotą švarką. Pasirodo, judu abudu mokat gražiai šnekėti. Kažkodėl visi akiniuoti labai gražiai šneka. Bet tada jis nenešiojo akinių, tada jis dar labai gerai matė. Kaži, ar tik ne jis pirmas įžiūrėjo Baužį, kai šis šoktelėjo iš už pušies?.. O geras vyras buvo Baužys. Jie visi, kurių nebėra, buvo labai geri vyrai. Ir dar tu paklausk jo, ar daug pinigų reikia tokiam kostiumui nusipirkti ir tokiems čemodanams prisigrūsti, ir tokiam snukiui išpenėti? Ak, dabar jis tik pensininkas! Renka pašto ženklus ir vaikų darželyje pasakoja apie tai, kaip sunku buvo gyventi darbo žmogui, kai buržujai valdė. Matai, kokia nedidelė jo pensija. Viso labo tik aštuoniasdešimt rublių. Ir jis labai pasiilgo gimtųjų vietų. Ar tų vietų, kur sudegintų trobelių pamatai kyšo ir sukrypusios obelys vaisių nebeveda?.. Ir dar pasakyk jam, Kontrimai, kad tu artelėje kalinėji senus puspadžius, o aš dirbu kooperatyvo sargu. Sakyk, sakyk, Kontrimai! Argi tau liežuvis neapsiverčia? Kad tau neapsiverčia, tai aš pats pasakysiu.

– Ar žinai, kas gulėjo šitoj vietoj? – klausia Daukša ir pats jaučia, kaip nežmoniškai kepina galvą vidurdienio saulė, o akyse plauko kruvini ratilai.

– Šitoj vietoj?.. Turiu prisipažinti, kad nežinau.

– Ir Šliogerio nežinai?

– Atsiprašau, kokio Šliogerio?

– O to, kur vienoj bandoj buvai?

– Atsiprašau, vyrai… Jūs išgėrę, o man autobusas.

– Autobusas nepabėgs. Tai tu pasakyk: nežinai, kas nušovė Šliogerį?

– Aš nušoviau! – rėkia Daukša. – Aš! Aš! Ir pamečiau čia, po kaštonu!.. Ir kojomis jį trypiau! Ir spardžiau!.. Štai medalis! Už ką jis duotas? Už senus puspadžius?! Už kooperatyvo sargą?!.

Jį kažkas tempia šalin, bet tai ne Kontrimas. Kontrimas netemps. Tai vyrai. Jie visą dieną gėrė alų, ir butelių dugnai blizgėjo kaip veidrodžiai… Šalin! Kur jūs buvot, kai Šliogeris gyvus degino? Jūs gėrėt alų? O kai mano vaikus sudegino, jūs irgi gėrėt alų?.. O mes samagoną! Tris savaites, dieną naktį… O Kontrimas vis vaikščiojo ir išiminėjo šovinius. Kur tu esi, Kontrimai?.. Matai, su kokiais snukiais po dvidešimties metų grįžta? Šalin, sakau!.. Ak šitaip? Jūs man dar rankas laužysit? Man? Štai medalis! Matot visi? Aš jį kojomis, ko-jomis, ko-jomis…

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Jau pavakarys. Apytuštėj aikštėj stovi kelio moterys, laukiančios autobuso. Daukša pasilenkęs grabaliojasi po šapus ir grindinio dulkes…

– Ką tas žmogus ten pametė?.. – kažkuri susirūpina.

– Ak, tai Daukša. Medalio tebeieško.