literatūros žurnalas

Mantas Balakauskas. Kaip aš nustojau jaudintis ir išmokau mylėti pinigus

2019 m. Nr. 8-9

Feisbuke, o kur dar kitur, išgirdau svajingą siūlymą, kad reikia daugiau geros literatūros prekybcentriuose. Poezijos, filosofijos, šiaip gerų tekstų, kurie priverstų susimąstyti apie gyvenimo prasmę, tuo pat svarstant žemiškesnius reikalus, pavyzdžiui, ar partįsi namo tuos penkis kilogramus bulvių, ar apsieisi ir užteks, ką rasi šaldytuve. Turbūt tokie mieli, idealistiniai komerciniai pasiūlymai kyla dėl to, kad mums dažnai tenka varvinti seilę dėl įspūdingai įgyvendinamų idėjų užsienyje, tarkim, smulkiosios prozos automatų Londone. Juk puiki mintis, puiki komercija visiems skoniams. Jei mes negalim turėt ko nors panašaus…Bet palaukit. Turim, ir pakankamai, gal ne prozos automatų, bet įvairiausių iniciatyvų pilna. Tik kartais jos lyg burbulai po stikliniu puodo dangčiu – viskas verda, kunkuliuoja, bet pats puodas yra tuščias. Per kiekvieną knygų mugę į ją susirenka vis daugiau žmonių. Tiesiog neįmanomas kiekis. Atrodo, kad patys „Litexpo“ rūmai po truputį plyšta per visas siūles nuo milžiniško srauto norinčiųjų pasirodyti, kad skaitymas jiems yra svarbu. Bet ir kitokių literatūrinių renginių, festivalių, diskusijų, skaitymų apstu. Neįmanoma visur spėti net ir labai norint. O knygos vis gražyn ir gražyn, tampa vis patrauklesnės eiliniam skaitytojui, kuris paprastai vietoj skaitymo dažniau renkasi kokį nors realybės šou per TV arba mėgsta po darbo dienos tiesiog pagulėti. Bet jei gražūs viršeliai, tai galima bent pavartyti. Būtent dėl to „pavartyti“ autoriai patys tampa puikiais vadybininkais, prisitaiko ir kaip barbės devyndarbės sugeba parašyti, pasireklamuoti, formuoti savo įvaizdį ir gražiai atrodyti prieš kamerų objektyvus. Ir knygų dizainas dažnai įspūdingesnis nei turinys. Bet svarbiausia, kad „tiražiuką“ išperka. Išperka, yra kur nueiti, ir vis tiek kultūrai pinigų kaip trūko, taip trūksta. Visa tai masinis entertainmentas, kuris su pačia literatūra nelabai turi ką bendro. Skirtas pirmiausia palinksminti.

Pamenu, kai dar buvau mokinys, televizija skelbdavo vieną ir tą patį – bendrojo vidaus produkto procentą. Kiek pakilo, kiek dar pakils, o pakilus dar truputėlį iškart gyvensime rojuje. Bet ir šiaip nuotaikos buvo, kad iki laimės trūksta tik pinigų. Ir mes visi tuo tikėjome. Juk visa kita mes jau turim. Klausėm tokių naujienų, kol mokyklų kiemuose vykdavo muštynės, nes kažkieno batai pernelyg balti. Bet štai augom ir užaugom kaip grybai po pinigų lietaus. Ir savaime ėmė rodytis, kad be jų neįmanoma nieko nuveikti, o ir neverta. Įsivaizduokit, kaip nustebo artimieji sužinoję, kad rašinėju eilėraščius, gi už tai praktiškai nemoka pinigų. Jei nauda nėra pamatuojama įprastais dydžiais, vadinasi, ji niekinė. O kad nauda nebūtų niekinė, kai ateis laikas, turi dirbti. Ten, kur moka pinigus. Aišku, pavyko šiek tiek kitaip, nei formuota, bet.

Manoji besikeičiančių darbų epopėja buvo ilga ir, sakyčiau, visai įspūdinga. Indų plovėjas Santariškių ligoninėje, picų kepėjas „Čili“ picerijoje, indų plovėjas Lazdynų ligoninėje, kur antrą dieną vos nenusikapojau pirštų stumdydamas metalinį vežimą su lėkštėmis. Tada darbas „Baltuose drambliuose“, „Šnekutyje“, paskui visiškas nedarbas ir gyvenimas pas bičiulį ant sofos, galiausiai knygynas, emigracija, vėl knygynas ir vėl emigracija. Ir visa tai – nes literatūra neapsimoka. Tai yra grynas nuostolis. Tačiau būtent tas nuostolis mane gelbsti. Jei nepamirštu fakto, kad net ir visiškame minuse atsidūrus pilna gražiai žydinčių gėlyčių. Pripažįstu, kad tas nuostolis buvo beveik pribaigęs, tačiau netikėtai šmėstelėjo išganinga ir labai paprasta mintis. Literatūra ir neturi apsimokėti. Kartais net ima atrodyti, kad jei literatūrą kurti labai apsimokėtų, tai būtų nesąmonė, atvirkščias pasaulis.

Maždaug tuo klajonių po darbus metu perskaičiau dar iki dabar mane lydinčias Gintaro Beresnevičiaus eilutes: Pinigai autsaiderį žudo, ir tada, kai jų yra, ir tada, kai jų nėra. Ir, sukaupęs gana solidžią pasiblaškymo po įvairias darbo vietas patirtį, drįsčiau su šia mintimi nesutikti. Autsaiderį ir tai, ką jis gali sukurti, arba turi tam potencialo, labiausiai žudo pinigų kiekis, kuris yra vos vos pakankamas. Vos juntamas. Kaip lengvas vėjelis globalinio atšilimo įkarštyje. Turim rinktis arba viena, arba kita. Kūrybą arba saugų gyvenimą. Ir iš tiesų abu variantai vienodai garbingi. Juk jei menininkui nebūtų duodama visiškai nieko, tada kultūra greičiausiai taptų nenuspėjama, negalėtum pasišypsoti prie autoriaus, atkišti jam kokių menkučių prizų arba parodyti per televizorių. Ir, deja, bet mes visada su džiaugsmu susirenkam, ką mums duoda, ir šypsomės, nes niekada nepamirštame šventojo arba arba. Juk jei duotų per daug, ko tikrai, sutikime, artimiausioje ateityje nebus, kultūra laikui bėgant taptų galinga industrija – sistema, su kuria reiktų skaitytis. Niekas nenori papildomų problemų. Dar paprašys sumažinti PVM knygoms. Šito leisti jokiu būdu negalima. Menininkai ir taip irzlūs, o jei dar bus ir pavalgę, tai imsis geriau organizuotis, prisikabins dėl kokių nelegalių statybų, kalbės apie praeitų amžių atgyvenas, morales visokias, žvelgs filosofiškai, tiesiog laiko gaišimas. Bet, laimei, tai netrukdo šviežiai iškeptam prezidentui cituoti Jono Aisčio per inauguracijos ceremoniją.

Jungtinėse Valstijose televizijoje vartojamas terminas token – apibūdinti veikėjui, kuris prie personažų grupės pridėtas vien dėl įvairovės. Tai dažniausiai kas nors iš socialiai pažeidžiamiausios grupės. Mes esame pažeidžiami, nes laukiam to, ko nebus. Taip ir Jonas Aistis mūsų šalyje bei visi kiti rašytojai tampa, o gal jau ir galutinai tapo, token personažais. Laukiam, kol seriale, kur pagrindiniai veikėjai toli gražu ne su kultūra susiję žmonės, mums duos bent dviem trim eilutėm daugiau teksto ir tada galėsim sužibėti.

Tiesa yra žiauri. Renginių gausa, pasirodymai ekranuose, tiražų išpardavimas, gražios knygos neišgelbės literatūros. Ir pinigai to tikrai nepadarys. Tai nėra magiškas deus ex machina, išspręsiantis visas problemas. Ko labai reikia, tai šiek tiek nesveiko idealizmo literatūros labui. Kad įsitvirtintų alternatyva, nesusaistyta vien perku ir parduodu principu. Literatūrą iš saldaus miego žadinančiu ir dekomercializuojančiu užtaisu kurį laiką buvo slemas, traukęs ir vis labiau traukiantis jaunimą. Tačiau keista, o gal ir nelabai keista, kad slemo piratų laivas vos prisiartinęs nuplaukė kitu maršrutu, bet į tą patį tašką – link paplojimų ir pasiplojimų bei gero tūso.

Tačiau egzistuoja ir kita idėja, kurią tenka vis išgirsti kas keletą metų. Ir ji savotiškai intriguojanti. Siūlomas labai paprastas ir nuostabiai barbariškas sprendimas. Tiesiog konfliktuoti, konkuruoti ir viens kitą ėsti. Tai kyla iš vieno bene labiausiai išryškėjusio kaltinimo jaunesniems rašytojams, kad jie vos ne bekraujai ir tarpusavyje nesikauna kaip kokie gladiatoriai. Bėda tik ta, kad tokius pasiūlymus dažniausiai teikia žmonės, kurie labiau mėgsta sėdėti tarp žiūrovų, nei nusileisti į areną. Ir vis dėlto tame raginime yra mažytis krislas tiesos. Tapome patogūs kaip baldų komplektas, primenantis vasaras pas močiutę. Jei kas nori, tai lengvai ir pigiai nusiperka tokį sentimentą ir sėdi, o mes liekam patenkinti, kad turim bent kokią rimtesnę paskirtį.

Įdomu, kiek kūrėjų norėtų dar ir kapotis, jei šalia rašymo, kuriam reikia rasti jėgų bei laiko, laviravimo tarp darbo, kurį greičiausiai tik pakenti, ir šeimos, kuria reikia ir, o siaube, nori rūpintis, turėtum dar spėti ant ko nors papykti, kad tas, tavo manymu, blogai rašo ar galvoja. Neišvengiamai kuri nors iš veiklų labiau nukentės. Gal geriausia, kad nukentėtų papykimas ant bendrame lauke besisukiojančių likimo seserų ir brolių.

Suręstas tvirtas kultūros fasadas, tad jei jau ne pinigus uždirbi, gali sakyti, kad rodė per televiziją, transliavo per radiją ar pardavė visą knygos tiražą. Greitai turėsim ir trumposios prozos automatus. Minkštas čiužinys krentančiam iš degančio pastato. Ačiū ir už tiek. Pasidžiaukim ir palaikykim vienas kitą nepamiršdami šventos maldelės, kuri skamba maždaug taip: LIKE, SHARE and SUBSCRIBE. Tada tapsime nesugaunami net žaisdami pagal primestas taisykles. Dar turime laiko daugiau negu medžiai.

Mantas Balakauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5-6 / Mantas Balakauskas LEU studijavo istorijos mokslus. 2016 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Roma“, kuri pateko į geriausių metų poezijos knygų penketuką. Taip pat už šį poezijos rinkinį…