literatūros žurnalas

Pogrindis egzistuoja visur ir visada

2019 m. Nr. 8-9

Rašytoją, vertėją Aleksandrą Fominaitę kalbina Andrius Jakučiūnas


Pogrindis yra žmogiškesnis ir, man atrodo, nuoširdesnis nei oficialioji 
mainstryminė kultūra. Jis neturi griežtų tradicijų ir deklaruojamų vertybių, čia nėra kanono. Viskas yra kaip yra, gali keistis sulig gyvenimo aplinkybėmis. Niekas nereikalauja atitikti kokių nors standartų, neaiškina, kad tai, ką tu darai, turi būti aktualu arba įdomu paprastam žmogui, arba būti apie paprastą žmogų“, – pokalbis su Aleksandra Fominaite ir yra apie tai.

 

Kadangi literatūros žurnale ir taip nemažai prirašyta apie literatūrą, labiau norėčiau kalbinti Tave kaip individą, stebintį kontrkultūros procesus, pogrindį, kaip asmenį, susijusį tiek su Kauno, tiek ir su Vilniaus gyvenamąja erdve, kaip kultūroje ir už jos ribų savęs ieškantį žmogų. Bet pirmas klausimas vis tiek bus Tau kaip rašytojai: ką įsimintino lietuvių literatūroje (ir apskritai lietuvių kultūroje) pastebėjai pastaraisiais metais?

A. F. Kultūra ir apskritai visuomeninis gyvenimas atvirėja, įsileidžia įvairesnės publikos – nors kartais jos sąskaita ir daromas šou. Garsiau ir atviriau kalbame apie šalies ir atskirų jos veikėjų istorijas. Mažiau konstatavimo ir kaltinimų, daugiau bandymų įsijausti į kito kailį – nors ir ne visada sėkmingų.

Džiugina daugiau refleksijos opiais klausimais – Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, Sigito Parulskio „Amžinybė manęs nejaudina“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Vaivos Rykštaitės „Pirmą kartą mama“, buvusių muzikos žvaigždžių atsiminimuose. Nebeprisidenginėjama abstrakčiais svarstymais, kruopščiai sukonstruotais personažais ir naratyvais, vis labiau rūpi asmeninės istorijos, autentiškas, subjektyvus pasakojimas. Populiarėja tarmiškai užrašyti tekstai, išpažintinė poezija, kuri, nors ir ne visada tobulai nušlifuota, vis dėlto suteikia tam tikrą impulsą.

Pagaliau tampame įdomūs vieni kitiems, nesigręžiodami į įmantriai sukonstruotus ar egzotiškus užsienio autorių pasakojimus. Mokomės labiau suprasti vieni kitus, įsijausti į psichologinius niuansus.

Ar šiandien – geras laikas kurti literatūrą? Galbūt kai kuriuos šiuolaikybės iššūkius kiti meno žanrai arba hibridinės jo formos išreiškia efektyviau nei grožinės literatūros tekstas?

A. F. Dabar apskritai yra vieni geriausių laikų gyventi. Dar niekada nėra buvę tiek individo laisvės, technologinės pažangos ir įmanomos patirčių įvairovės. Kad ir ką rašytum, visada atsiras tokių, kuriems tai įdomu, kurie palaikys ir pasakys, kad tai yra svarbu. O kur dar interneto suteiktos galimybės – rašyti iš bet kur, bet kada, bet kuria kalba – ko dar norėt.

Juokaudama sakau, kad dabar mano literatūros stadija kiek prigesusi, prasidėjo meno stadija. Dirbu anglų kalbos vertėja, daugiausia ir verčiu menininkams, lankau renginius, parodas, dalyvauju kūrybinėse dirbtuvėse, toliau tobulinu piešimo ir tapybos įgūdžius, fotografuoju. Kaip žmogus, išbandęs ir rašymą, ir kitokią raišką, galiu pasakyti, kad kai kada tiesiogine prasme pritrūksta žodžių. Užuot metų metus ieškojus įmantresnės, visiems suprantamos literatūrinės formos, gal kartais geriau į kūrinį įkomponuoti kitų elementų, pavyzdžiui, kaip Jonas Mekas – tuo pačiu filmavęs, fotografavęs, rašęs eiles.

Man ir pačiai įdomiausi kūriniai, kuriuose tekstas dalyvauja kaip viena sudėtinių dalių. Nematau jokios grėsmės grožinei literatūrai, o ir nemanau, kad ji turėtų būti iškeliama aukščiau už kitus meno žanrus – talentingi kūriniai vieni kitus tik papildo, bet neužgožia. Na, o apie netalentingus irgi galima būtų daug kalbėti, bet tokių pavyzdžių pilna ir pačioje literatūroje.

Tu savo pozicijoje, – bent toje, kurią išsakydavai anksčiau – brėždavai aiškią skirtį tarp literatūrinio mainstrymo ir savęs, stodama lyg ir į oponuojančią padėtį. Ar tebesilaikai šios pozicijos? O gal tai buvo tik iliuzija?

A. F. Literatūros erdvė anuomet man atrodė monotoniška ir monolitiška, todėl kalbėti kitaip buvo drąsu ir prasminga. Dabar nebenoriu padaryti revoliucijos. Ji yra kiekvieno asmeninis reikalas, svarbiau – evoliucija. Maniau ir tebemanau, kad svarbiausia kūrėjui – turėti ką pasakyti, pasidalyti patirtimi, kuri ką nors padrąsintų gyventi.

Bet šiek tiek to maišto vis dėlto turi būti. Gal čia mano toks būdas, kad būtinai norisi žvelgti iš kito kampo ir kitokiu požiūriu?

Beje, ir dabar galima matyti, kad kūrėjams labai svarbu atitikti lūkestį. Būtent atitikti lūkestį, sukelti įspūdį, sudaryti įvaizdį – o ne pasakyti tai, ką nori. Maištas kaip laikysena ar meninio poveikio priemonė taip pat apaugo klišėmis, neteko savo statuso, savo orumo. Tie, kas save laiko maištininkais, dažnai stengiasi dirbtinai pritraukti dėmesį, arba kūryboje taip sutirština spalvas, kad tekstas virsta tiesiog keistu grotesku.

Tavo romanas „Mes vakar buvom saloje“ (2011) – vienas pirmųjų literatūros kūrinių, įtraukiančių kartos, kuri brendo gariūnmečiu, patirtį. Ar tai buvo siekis sugrąžinti į literatūrą autentiką, grąžinti ją prie realaus gyvenimo? Kuo šios kartos patirtis, mūsų kartos patirtis, verta atspindėti literatūroje? Ką mums primena gariūnmetis?

A. F. Ji vertinga vien tuo, kad yra, ir kad ji yra tokia vienintelė. Šiuolaikinis pasaulis labai skiriasi nuo to, kuriame mes brendome. Galimybė dalintis tikra, autentiška, gyva patirtimi – viena iš didžiųjų meno galimybių, kuria mūsų menininkai, bent jau rašytojai, ilgai nesinaudojo. Džiaugiuosi, kad šiandien nebereikia prisidengti kruopščiai sukurtais personažais, konstruoti pasakojimo taip, kad būtų moralas. Išdrįstama – o ir madinga – pasakoti apie tai, kaip buvo, netgi apie nešvarias, gėdingas patirtis, o ne kurti „gražią“ istoriją.

Gariūnmetis – labai plati tema ir lengvai jos neapsakysi. Man tik susidaro vaizdas, kad bėgant metams laisvės proporcingai mažėja. Tai rodo, kiek daug jos tada turėjome. Dabar gyvenimas daug labiau reglamentuotas, visi tarsi žino, kad gyvenimo prasmė – sukurti ir išlaikyti šeimą, įsigyti būstą, plėtoti nuosavą verslą. Žmonės, gyvenime siekiantys kitko, pašiepiami su gailesčio nata – jei nenori namuko su soduku ir „pratęsti giminę“, tau kažkas galvoj negerai. Paaugliai spaudžiami „atrasti savo pašaukimą“. Daug vaidinama, dirbtinai šypsomasi, visur pilna tų taisyklių, daug socialinių kaukių, lūkesčių, ryškūs visuomenės sluoksnių skirtumai…

Gariūnmečiu visiems buvo dzin, kas kaip maitinasi, jausmai buvo reiškiami autentiškiau. Nebuvo ir absurdiško reikalavimo visada „spausti iš savęs pozityvą“. Tačiau žodis „menininkas“ (dažniau „prie meno“) buvo kone keiksmažodis, suaugusieji gąsdindavo, kad jei tapsiu menininke – gyvensiu palėpėje, prasigersiu, mano paveikslų niekas nepirks, nes „kam to reikia“.

Ar pogrindis – kaip gyvenimo būdas, kaip prasmės teikėjas, pagaliau kaip kultūra – vis dar aktualus, jei, kaip kalbėjome anksčiau, neteko savo svarbos (ir įsivaizduojamo orumo) pats buvimas paraštėje, pasipriešinimas mainstrymui? Pagaliau ar įmanoma teigti, kad pogrindis vis dar egzistuoja?

A. F. Faktas, kad pogrindis visur ir visada egzistuoja (nors dažniausiai viešumoje nematomas, todėl jai jo tarsi ir nėra). Žmonės kuria eksperimentinę muziką, kurios niekas nesupranta, performansus, į kuriuos plačioji publika negali įsikirsti (ir niekuomet neįsikirs) – reikėtų per daug aiškinti, reikia specifinės patirties, kad į tai įsijaustum. Galima sakyti, kad tai tarsi kitas pasaulis.

Aš pati ilgą laiką maniau, kad jokio pogrindžio nėra – nes jis nebuvo matomas. Ten sunku prasibrauti, nes jį gali pasiekti tik per tam tikrus žmones ar renginius, be to, jeigu žvelgtum žmogaus „iš gatvės“ akimis, atsispirdamas į „normalaus“ žmogaus vertybes, tai ten nelabai ką rastum. Todėl apie pogrindį sunku netgi pasakoti – dėl asmeniškumų ir dėl tam tikrų šokiruojančių (vadinamą normalų žmogų) kultūrinių ir bendravimo skirtumų.

Kas tokiu atveju yra pogrindis? Paskutinė laisvės galimybė? Paskutinė galimybė taip laisvai, kaip ji nusipelno, suprasti kultūros, saviraiškos laisvę?

A. F. Aš nepripažįstu, kad yra kažkokia viena kultūra ir ji bendra visiems: neva arba iki jos pribręsti, arba lieki kažkur blaškytis. Žmonės yra skirtingi, turi skirtingas vertybes ir požiūrį į tai, kas yra kultūra. Vienam kultūra yra nueit Palangoj Basanavičiaus gatvėj kavos atsigerti, kitam – išpurkšti ką nors ant sienos, o dar kitam – pažiūrėti koncertą per televizorių.

Pogrindis yra žmogiškesnis ir, man atrodo, nuoširdesnis nei oficialioji mainstryminė kultūra. Jis neturi griežtų tradicijų ir deklaruojamų vertybių, čia nėra kanono. Viskas yra kaip yra, gali keistis sulig gyvenimo aplinkybėmis. Niekas nereikalauja atitikti kokių nors standartų, neaiškina, kad tai, ką tu darai, turi būti aktualu arba įdomu paprastam žmogui, arba būti apie paprastą žmogų.

Man niekada nebuvo įdomu kalbėti apie paprastą žmogų. Aš ir pati savęs nelaikau paprastu žmogum. Tiesą sakant, aš ir nebendrauju su paprastais žmonėmis. Net nežinau, kas tas paprastas žmogus, kuo (ir kur) jis gyvena…

Nori pasakyti, kad „paprastas žmogus“ neegzistuoja?

A. F. Mes visi esame nepaprasti žmonės. Bet ne visi tai žino.

Ką Tau duoda gyvenimas pogrindyje, su juo? Kaip tai plečia Tavo kaip asmens ir kaip kūrėjos erdvę?

A. F. Tai yra gilus suvokimas, kokie esam skirtingi, kiek esame jautrūs sau asmeniškai svarbiems dalykams, ir kad kiekvienas turi teisę į savo istoriją; kad asmenybės raida nevyksta pagal tam tikrą schemą, ir žmogus turi teisę į savo patirtį, į savo raišką, yra, koks yra.

Aišku, pogrindy irgi nemažai istorijų apie tai, kaip sunormalėjama (ir tai vienakryptis procesas), bet, man atrodo, niekur daugiau nėra tokios didelės drąsos imti ir pasiduoti gyvenimo tėkmei, turėti savo biografiją, nelyginant jos su vertybėmis ir su kitų žmonių biografijomis. Pogrindy yra aistros, žmonės kuria muziką, kurios klausosi mažuma, ir jie vis tiek ją kuria metų metus, nes turi savo klausytojus, jiems svarbu, kad tie klausytojai išgirstų. Ką apie tai mano koks nors praeivis, jiems nerūpi, nes praeivis niekada to ir nesuprastų.

Esu susidūrus turbūt su visom vadinamom subkultūrom – esu tūsinusi ir su hipiais, bandžiau šlietis prie metalistų, ir prie pankų, ir, tarkim, prie tokių pankų, kurie gyvena ne iš to, ką perka parduotuvėse. Iš tikrųjų tai galinga erdvė, tik jos niekas nemato – ir gerai, kad nemato. Nes tada iš karto atsirastų vertinimų, žurnalistinių tyrimų, vaizduojančių tuos žmones kaip galėjusius būti normaliais, bet „pagedusius“ ir nuėjusius ne tuo keliu. Bet man atrodo, kad jie tuo keliu nuėjo, nes norėjo ten nueiti, o ne dėl to, kad būtų sugedę, netikę ar blogi iš prigimties. Visi žmonės iš prigimties geri.

Kokią žinią pogrindis siunčia mūsų meno pasauliui, „dorų žmonių“ pasauliui, kuriame egzistuoja „normali“ kultūra?

A. F. Nebijok gyventi. Nebijok viską patirti. Juk ten žmonės ir geria, ir su substancijom žaidžia, ir dulkinasi, ir į keliones beprotiškas leidžiasi. Susikuria situacijas, kuriose, pavyzdžiui, esi basas žiemą naktį miške be degtukų ir telefono. „Normalų“ žmogų nuo to apimtų traukuliai. O ten, pogrindyje, yra ramus supratimas, kad toks yra žmogus, ir toks jis gali būti, ir toks kartais gali būti gyvenimas. Turi ieškoti savo išeičių, savo atsakymų, kartais improvizuoti, kartais pačiam sau netikėtai ką nors rasti. Ten nėra taisyklių, kurios nurodytų, kaip reikia elgtis. Niekas nenusistebės, kodėl tu, keturiasdešimt metų nugyvenęs, vis dar neturi mašinos – kaip tave šventa žemė nešioja? Tai mane traukia.

Aišku, ten yra savų pasakojimų ir patirčių, ir ryšių, bet grynoji patirtis – kaip jūra, kurios negali priversti sukti malūną ar kitaip tarnauti kokiems nors interesams; ji yra, ir tiek. Arba tu ją priimi, arba nuo jos bėgi.

Ar būtent tai ir patraukė tave į, kaip tu sakai, pogrindį? Ar tai lėmė dar kiti dalykai?

A. F. Pirmiausia – didžiulis smalsumas. Paskui – to paties nuoširdumo paieška (kaip jau minėjau, kontrkultūra yra nuoširdesnė, žmogiškesnė). Man kaip žmogui, neturėjusiam ir neturinčiam chebros, tai darė įspūdį. Pogrindis kūrė ir iš dalies patenkino iliuziją, kad ten gali būti priimtas toks, koks esi, ypač pogrindžio papročius palyginus su patirtimis, įgytomis tarsi kitoje gyvenimo pusėje – kaip vertėjai dirbant su tapytojais, grafikais, kitais šiuolaikiniais menininkais, lankantis renginiuose.

Be to, dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių turiu stiprų polinkį į bendruomeniškumą: ieškoti ryšių, sutelkti, suvienyti, bendromis jėgomis ką nors padaryti. Norėjau įsitikinti, kad žmonės gali būti artimi nebūdami šeima. O galiausiai supratau, kad šeimos iš tikrųjų nėra niekur; sakyčiau, gana neretai jos nėra net pačioje šeimoje.

Tiesa, ir pogrindyje egzistuoja visokių prietarų. Hipiai ne kartą aiškino, kad man „trūksta moteriškos energijos“, aš „per daug galvoju“, neva, jei noriu būti su jais, man reikėtų daugiau medituoti. Ekologiškas pankas gali įžvelgti idealų išdavystę, jei tu nueisi į parduotuvę ir ką nors nusipirksi už pinigus. Tokiu atveju santykiai, žinoma, baigiasi.

Kita vertus, pogrindis nekelia išankstinių sąlygų – čia gali ateiti, apsiuostyti, pasitikrinti, ar čia tavo erdvė. Ir visada įsitikindavau, kad ne mano, nors kiekvienąsyk, papuolusi į naują ratelį, krykštaudavau, kad jie yra tie, kurie išgelbės pasaulį ir visiems viską paaiškins, pakeis. Vis dėlto bet koks kolektyvas anksčiau ar vėliau pavirsta banda. O joje galioja jau visai kitokie dėsniai negu bendraujant po vieną.

Savo pažintį su subkultūrom ir savo kaip menininkės kelią pradėjai Kaune? Ar išliko kas nors svarbaus, susijusio su to meto miestu ir jo lokacijomis, keliais, kuriais keliaudavo bohemiška publika?

A. F. Kaune nemažai laiko praleisdavau bastydamasi gatvėmis, skersgatviais, kiemais – gimiau ir užaugau dabartinėje Putvinskio (anksčiau – Salomėjos Nėries) gatvėje, senamiestis ir Laisvės alėja buvo ranka pasiekiami. Po pamokų kasdien kur nors nugrybaudavau, slampinėdavau, sėdinėdavau, stebėdama žmones, kartais juos pasekdavau – taip atradau daugybę erdvių, kurias vėliau aprašiau romane. Labai svarbia miestietiško gyvenimo dalimi nuo mažens buvo ir bibliotekos – lankiau Žaliakalnio, Šančių bibliotekas, o Kauno viešojoje pasirodydavau kone kas antrą dieną.

Tebeturiu knygą popieriniais viršeliais „Kolonėlių degintojai“ – pirkta kažkur Laisvės alėjoje, išleista gal 1995 metais, ji tiesiog apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Namuose retai kada skambėdavo muzika, o čia atradau ištisą naują pasaulį – tuo metu žurnalistais dirbusių Jurgos Ivanauskaitės, kitų pogrindžio veikėjų tekstus apie „Depeche Mode“, „Pink Floyd“, „The Doors“. Susiradau viešosios bibliotekos Muzikos skyrių ir ten prie senoviškų gramofonų perklausiau visus įmanomus jų albumus plokštelėse. Tada manyje įvyko perversmas. Supratau, kad noriu gyventi tokį gyvenimą, bendrauti su muzikantais, menininkais, čia yra kažkas labai tikro ir pulsuojančio gyvybe, čia galėčiau rasti save.

Kaip tik tada iškilo ir suklestėjo koncertų ir barų kultūra. Kelių senamiesčio kavinių rūsiuose vakarais vykdavo muzikantų susibūrimai, tuo metu mažai kam žinomų atlikėjų koncertai, į kuriuos slapčia įsitrindavom su draugėmis. Turėjom savo numylėtinių barmenų ir gatvės muzikantų – deja, dėl griežtai kaltų į galvą stereotipų, „kaip turėtų elgtis padori mergina“, neužteko drąsos su kuriuo nors susipažinti. Užtat barmenams palikdavom ant servetėlių užrašytų eilėraščių. „Skliautai“, „Chaosas“, „Galera“, „B. O.“ – tuo metu skambėjo kaip slaptažodžiai į kitiems nepažįstamą ir dėl išankstinių nuostatų kiek atgrasų pasaulį.

Universitete anglų filologijos mokytis buvo nuobodoka, todėl nusprendžiau įgyti gretutinę menotyros specialybę. Tuo metu viešasis meno gyvenimas Kaune buvo daugiausia susitelkęs aplink pensinio amžiaus veikėjus, o aš tūsinau su tapybos, dizaino, menotyros, istorijos studentais, fotografais. Lankydavom parodas, sėdinėdavom kartu Santakoje, lėkdavom į pogrindinius vakarėlius. Dabar vienas iš jų verčia tekstus „National geografic“, kitas nusižudęs, dar kiti išgarsėjo ir, užuot maištavę, patys yra žurnalų viršeliuose.

Man svarbi lokacija – Miško gatvė, 1997–1999 metai. Ten buvo toks bendrabutis ir toks žmogus, kuris tempėsi pas save visus – visokius valkatas, muzikantus, keliautojus, perėjūnus. Su kuo pagaudavo vaibą, tą ir globodavo kurį laiką, kai kuriuos net apgyvendindavo. Vėliau jį taip pat aprašiau savo romane. Pažinojo daugybę meno pasaulio veikėjų, per kuriuos į mūsų rankas patekdavo meno albumų, retesnės muzikos kompaktinių diskų arba bilietų į šokio ar teatro spektaklį. Nemažai laiko praleisdavom ir Dailės akademijoje (tada institute) po paskaitų – ne vienai draugo darbų peržiūrai pasiruošta kartu su tokiu „operatyvaus reagavimo būriu“. Net egzaminus laikydavom vieni už kitus – dėstytojai ne visus studentus pažinojo iš matymo.

Kadangi turėjau ir draugių, kurios bendravo su paprastais vaikinais, šiek tiek laiko teko praleisti ir marozų gaujose – kažkokie sodai, šokių muzikos klubai, automobilių dirbtuvės. Man vėlgi būdavo smalsu, be to, ir ten egzistavo kažkokia bendruomenės iliuzija – būdavau ten, kad nesijausčiau vieniša. Tiesiog klausydavom muzikos, važinėdavom po naktinį miestą – nieko nebuvo saldžiau už tas „panoramkes“, kai, paleidęs mašinoje garsiau groti muziką, gali šokti po atviru dangum, kaip dabar sakoma, „lyg tavęs niekas nematytų“.

Koks Tavo santykis su gimtuoju miestu šiandien?

A. F. Jau septyniolika metų gyvenu Vilniuje, bet su Kaunu liko jautrus, asmeniškas, gal net ir sentimentalus ryšys, nešiojuosi jį savyje. Man miestas yra Kaunas. Savotiškas miesto modelis – koks jis turi būti.

Kaune aš dabar lankausi gana retai, bet faktas, kad ir santykių modeliai, ir žmonių bendravimas ten yra kitoks nei Vilniuje – daugiau tikrumo, daugiau nuoširdumo, bendraujama šilčiau. Aš to pasiilgstu. Nenorėčiau, kad Kaunas tai keistų lygiuodamasis į Vilnių, nes Vilniuj, kad ir kiek bandžiau prisiplakti, įsitrinti, kur nors tapti sava, tai niekur taip iki galo ir netapau.

Beje, buitinės, kasdienybės laisvės Kaune taip pat gerokai daugiau. Sostinėje kitoks viešasis gyvenimas, egzistuoja daugiau „normalumo“, griežtesnių vertinimo kriterijų. Reikia apie save pareikšti, reikia turėti ką parodyti, kad tavimi būtų susidomėta. Be to, vilniečiai labiau užsiėmę – turi rasti būdų įsiterpti į jų dienotvarkę, kad artimiau pabendrautum. O Kaune vis dar gali išbėgti su pižama į Laisvės alėją ir nulėkti paskui nueinantį pučiamųjų orkestrą, kurio maršus išgirdai pro langą, ir niekas į tave pirštais nebadys. Arba gali eiti naktį senamiesčiu, baubdamas hare krishna, ir būsi priimtas kaip tiesiog keistuolis, veikiantis kažką sau pačiam prasmingo. Bent jau nereaguojama kaip į „nesveiką“ – čia esi tiesiog savotiškas, bet vis tiek visada savas. Galbūt iš čia įspūdis, kad Kaune labiau toleruojami įvairūs keistuoliai.

Mes viešumoje daug kalbame apie emigracijos problemas, emigranto jauseną. Beveik nesu girdėjęs kalbant apie vidinius barjerus, kuriuos tenka įveikti individui, migruojančiam iš Kauno į Vilnių arba atvirkščiai. Ir taip pat iš normalios visuomenės – į pogrindį, ir atvirkščiai. Ar čia yra apie ką šnekėti?

A. F. Apie tuos vidinius barjerus dar teberašau ir dar nemažai parašysiu… (Šypsosi) Tiesa, ne taip dažnai tenka sutikti migruojančių iš sostinės į Kauną, bet pastaruoju metu vis pagalvoju, kad pati būtinai ten sugrįšiu – Vilniuje darosi psichologiškai vis labiau per ankšta, tas visuotinis suvienodėjimas mane nervina. Su draugais neseniai diskutavome apie laikus, kai atvykome į Vilnių studijuoti, – vienas iš Klaipėdos, kitas iš Alytaus, aš iš Kauno, dar kažkuris iš Marijampolės. Pastebėjome, kad tada buvome kur kas ryškesni – ir išvaizda, ir elgesiu, nebijodavom pareikšti savo pozicijos, kreiptis į kitus pagalbos, rengdavomės spalvotai, turėjom neįprastas šukuosenas.

Šiaip pažįstu gana mažai žmonių, kurie „migruotų“ per įvairius pogrindžius. Tokių smalsuolių, kaip aš, kurie nebijotų eiti ir dalyvauti, pažindintis ir atvirauti, yra vienetai. Dažniausiai įlendama į kokią nors saugią nišą, į vieną sritį, ir iš jos nepajudama metų metus, nebent kas nors nutinka – rimtai susergama ir panašiai. Žinoma, kad ir tarp pankų pasitaiko „sunormalėjančių“, dažniausiai susilaukus vaikų – prireikia tėvų pagalbos, tie mainais už buitinius patogumus ima kelti savo reikalavimus. Bet nepažįstu nė vieno, kuris būtų tapęs, tarkime, iš buhalterio – roko muzikantu. Nors gal čia tik mano akiračio problema. Pogrindis tuo ir žavus, kad, vieną kartą paragavęs tos laisvės, jau nenorėsi spraustis į rėmus, atitikti kieno nors reikalavimus, įrodinėti savo vertės daiktais, prabangiomis mašinomis ar veislinių šunų skaičiumi. Nors esu girdėjusi, kad hipių vaikai paaugę veržte veržiasi valgyti čipsus, žaisti kompiuterinius žaidimus ir tapti verslininkais – bet Lietuvoje apie tokius kalbėti galėsime tik po kurio laiko, kai turėsime ir rimtesnių hipių komunų, ir joje užaugusią kartą.

Tiesa, yra buvę bandymų aprašyti tokią per pogrindžius migruojančią būtybę – tarkime, Vaivos Rykštaitės „Kostiumų drama“ mane pradžioje sužavėjo. Bet pasakojimas baigėsi gana banaliai – tarsi iš dangaus nukritęs gerasis Londono verslininkas veikėją įsimyli, jiedu apsivaikuoja, susituokia, ir daugiau jai tie draugai skvoteriai neberūpi. Apmaudu, kai įdomi su pogrindžiu susijusi istorija arba šitaip suprimityvinama, arba būtinai baigiasi drastiškai, kur „visi išsižudo“ arba degraduoja – tai sukuria įspūdį, kad kitoks nei „tvarkingas“ gyvenimas arba neįmanomas, arba nevertas gyventi. O tai, žinoma, netiesa.

Iki šiol Vilniuje ir Kaune gali sutikti žmonių, kurie sukasi tame pogrindyje ilgus dešimtmečius, ir jiems puikiai sekasi, ir niekas nežada nei žudytis, nei žūtbūt siekti to namuko su soduku. Kas žino, gal ir teks garbė būti vienintele, išdrįsusia autentiškai rašyti apie tokius žmones ir fiksuoti jų istorijas.

Ar egzistuoja erdvė, kurioje save radai arba, sakykim, save atpažįsti – geografinė, mentalinė, iliuzinė, meninė, ar vis dėlto jos ligi šiol nepavyko rasti?

A. F. Matyt, jos tebeieškau, tos erdvės, – kaip ir kompanijos, kurios neturėjau ir neturiu. Bet gal tiksliau būtų pasakyti, kad tą erdvę esu radusi savyje, savo ryšyje su pasauliu. Tai sunku perteikti žodžiais, bet visą laiką jaučiu tą bendrumą ir jį randu įvairiausiuose reiškiniuose – tai nepriklauso nuo vienos konkrečios vietos ar meno rūšies. O visa mano blaškymosi istorija ir visos klajonės apsakytos dienoraščiuose, kuriuos rašau nuo kokių devynerių metų, kai tėvas parnešė storų sąsiuvinių iš darbo ir pasakė: matau, visą laiką kažką rašinėji, va, gali rašyt dienoraštį – paskui skaitysi ir juoksies.

Tas ir vyksta. Po kiek laiko skaitai ir matai savo pačios raidą. Kas tau viduj keitėsi ir kur buvai tikresnė, o kur – nelabai. Gali pasitikrinti sprendimus, išvysti, ko tada galbūt nenorėjai matyti. Puiki psichoterapija, tuo pačiu ir pažįsti, kas tau būdinga, ir tai, ko nenorėtum regėti nei savyje, nei kituose.

Tai greičiausiai nėra intelektualinis dienoraštis, skirtas vėliau publikuoti. Tiesą sakant, publikuoti jo net ir nelabai galėčiau, nes jame labai daug apie tą patį pogrindį, su kuriuo vis dar trainiojuosi, – manau, tie žmonės nenorėtų, kad apie juos pasakočiau. Gal kai kurias dalis kada nors panaudosiu kūrybai, bet žinoma, neatpasakodama dokumentiškai. Man svarbiausia tokia dienoraščio funkcija – kai aš parašau, man palengvėja, pajaučiu artimesnį ryšį ir su savim, ir su pasauliu, jo dėsniais.

Vartoji žodžius „palengvėja“, „sunku“. Ar gyvenimas yra sunkus?

A. F. Man, kaip intravertei ir hiperjautriam žmogui, jis ne tiek sunkus, kiek sudėtingas. Kaip mozaika, sudaryta iš detalių, įvykių, įspūdžių, vidinių ir išorinių impulsų. Rašydama dienoraštį bandau surasti gyvenimo dėsningumus. Išsiaiškinti, kaip būtent, kodėl viskas vyksta, kaip vystosi laike ir skirtinguose kontekstuose. Tai man svarbu, nes visas mano ankstesnis gyvenimas sudarytas tarsi iš ribinių būsenų. Net apie mano pirmąją knygą „Nepaprastoji padėtis“ dabar jau a. a. Elena Bukelienė yra pasakiusi, kad ten pasakojimas vystosi ribinėse būsenose – pavyzdžiui, veikėjas serga, yra išvarytas iš namų, arba jo viduje vyksta įtempta kova, arba išorėje – ekstremali situacija. Turiu tai ištirti.

Ribinės situacijos. Ar jos atveria langą į ką nors?

A. F. Be abejo, kad atveria. Tiesa, nebūtinai iš to pasimoko, nes taip jau yra, kad arba žmogus pasiruošęs pasidaryti kokias nors išvadas, arba trankysis į sieną iki begalybės ir manysis esąs didvyris. Ribinė situacija nesuteikia universalios prasmės – tik pats gali iš jos išsigliaudyti, ko tau reikia. Bet tau kaip individui, kuris buvo mažas, o paskui suaugo, tai yra galimybė šį tą suvokti ir galbūt pakeisti. Tam tikra tavęs dalis ribinėje situacijoje išlenda tokia, kokios įprastomis aplinkybėmis nematytum. Ir tik nuo tavęs priklauso, ar tu priimsi tą nepažįstamą savęs dalį, ar psichuosi ir bandysi įsprausti save į rėmus. Ir dar reikia suvokti, ar to, ko ieškai, reikia tau pačiam, ar ta paieška tau primesta.

Ar mūsų literatūra rodo valią išsiveržti (jau išsiveržė?) iš normalumo diktatūros, iš tradicijos suformuotos inercijos?

A. F. Man atrodo, kad tai vyksta gana lėtai. Kai dar rašydavau apžvalgas, buvau pastebėjus, kad nemažai tekstų turi daug žadančias įžangas, bet profesionaliai ir autentiškai įkūnyti užmojo – nepavyksta. Skaitytojo dėmesys viliojamas pigiais triukais, deus ex machina, iki galo išplėtoti pasakojimą ir įtikinamai jį užbaigti retai kada pavyksta.

Pavyzdžiui, susidomėjusi pradėjau skaityti Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, bet man pasirodė, kad autentikos – taigi ir įtaigos – gija ten buvo gana greitai pamesta. Netgi ir tokie neva autentiški pasakojimai darosi pernelyg nuspėjami. Tai štai, literatūra plečiasi, atvirėja, bet labai atsargiai, labai pamažu, vis dar daug nevykusių eksperimentų.

Beje, autentika, nuoširdumas irgi dažnai būna gana dirbtiniai, „pritempti už ausų“, nes jų pageidauja rinka. Jie taip pat uždaro mus į tam tikrus rėmus, iš kurių negali ištrūkti, turi būti „toks, kaip visi“ – „paprastas žmogus“.

Grįžkim prie Kauno – ignoruodamas savo autentiškumą miestas bando apsisiausti iliuziniu modernumu, tarsi metasi rūbą, kuris kelia įtarimų dėl savo tikrosios kilmės. Desperatiškas miesto valdžios veržimasis į tai, ką jie suvokia kaip normalų miesto būvį, – ar jis yra normalus?

A. F. Tai tiesiog nedėsninga. Man atrodo, kad procesas galėjo klostytis kur kas sklandžiau ir mažiau skausmingai, nes būtent jaunystėje man dažnai kildavo klausimų, kodėl mano gimtajame Kaune nevyksta tai, kas vyksta kitur pasaulyje. O dabar staiga – mes prisivysim, mes pasitempsim. Ką prisivysim? Tai vėl kraštutinumas, o ne natūrali miesto raida. Tai siekis kažkam kažką įrodyti, pasidemonstruoti, vadavimasis iš kompleksų – bet šoko terapijos sąskaita. Aišku, tai nėra normalu, ir aš manau, kad Kaunas gali sunaikinti nemažai autentiško, labai svarbaus palikimo, susijusio su pačia miesto egzistencija. Bet tikiuosi, kad to neįvyks, nes tempai čia lėtesni, o ir gyventojai neseniai pademonstravo pilietiškumą.

Iš kompleksų ir neaiškumo Tu gali vaduotis rašydama dienoraštį. O kaip iš kompleksų ir savęs nesuvokimo vaduotis miestui? Jis juk negali rašyti dienoraščio arba rasti nusiraminimą, tarkim, freeganų bendruomenėje?

A. F. Reikia labai daug laiko. Reikia ieškoti kelio iki to eilinio žmogaus, kad jis suprastų pokyčius ir jaustųsi jų dalimi. Kaune, kaip ir minėjau, pokyčiai galėjo vykti sklandžiau ir daugiau galvojant apie vienų ar kitų sprendimų pasekmes. Aš nesu valdžios žmogus, todėl negaliu pasakyti, kaip viskas turėjo vykti, bet faktas, kad egzistavo ir natūralesnis, sakyčiau, sveikesnis miesto atgaivinimo kelias. Gal ir smagu, kad vilniečiai pradėjo važiuoti į Kauną patūsint, pasižiūrėt, bet pasikeitimai mieste, taip pat ir tie, kurie suvokiami kaip pozityvūs, jei jie atsirado ne iš vidinio poreikio, bet iš siekio atitikti tam tikrus standartus, tai čia nesveikas reiškinys. Tai yra vaidyba, pastebima plika akimi, kurioje žmogui su jo tikraisiais poreikiais nelabai yra vietos.

Ar yra ydų, bendrų mūsų viešajai erdvei, politikai ir kultūrai drauge, su kuriomis reikėtų susikauti ir laimėti?

A. F. Manyčiau, tai yra nuolankumas aplinkybėms arba tiesiog negalvojimas apie pasekmes – taip pat ir netikusių, trumpalaikių, populistinių sprendimų pasekmes. Kaip sakoma: kiek leisi, tiek tau užlips ant galvos. Mes turime per daug kantrybės kitų įžūlumui, prastai jaučiame asmenines ribas – tik žiūrim iš šalies ir vis tylim, nes negražu kištis ir aiškinti kitiems. Dėl tokio žmonių abejingumo, nepaslankumo naikinamas paveldas, uzurpuojamos viešos erdvės – praktiškai be jokio pasipriešinimo. Jei kas bando elgtis pilietiškai, kiti stebisi – kodėl kam nors turi rūpėti tai, kas ne jo. Už laisvės mažėjimą atsakingi esam mes patys.

Ir čia geras pavyzdys yra nesenas Sapiegų parko atvejis. Kai jau atrodė, kad nieko pakeisti nebegalima, žmonės susivienijo, ir absurdiškas, nelogiškas rekonstrukcijos projektas buvo sustabdytas. Šis atvejis įrodė, kad žmonės nėra tokie bejėgiai, kokius jie patys save mėgsta vaizduoti, nes istorinės aplinkybės mus taip įpratinę. Taip pat ir tai, kad jie turi savo poreikių ir kad su jais privalu skaitytis. Kai ko nors tikrai užsinorime – randame būdų tai pasiekti be didelių aukų.

To norėčiau mums visiems ir palinkėti – labiau rūpintis savo aplinka, tikėti savimi, savo jėgomis, nebijoti valdžios. Istorija rodo, kad tam tikrose ribinėse situacijose, visai įsprausti į kampą ir netekę paskutinio kantrybės lašo, mes kartu padarom netgi tai, kas atrodė logiškai neįmanoma.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis. Romano fragmentas (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

2019 04 09 / Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis

2018 m. Nr. 11 / Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį –

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Andrius Jakučiūnas. Lietuvių rašytojas

2017 m. Nr. 7 / Gyvename mokslo ir pažangos amžiuje – taip mums kalė į galvas sovietmečiu. Ir mes tikrai matėme tą pažangą – visas mokyklos trečiojo aukšto koridorius buvo nukabinėtas propagandiniais plakatais…

„Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…