literatūros žurnalas

Čekų literatūra „Metuose“


2019-ieji – čekų literatūros metai. Šia proga kviečiame pasižvalgyti, kokie į lietuvių kalbą versti čekų tekstai pasirodė „Metuose“. Jūsų dėmesiui per tris žurnalo numerius publikuotas žymusis Milano Kunderos romanas „Nepakeliama būties lengvybė“, aktualiausius ir svarbiausius Vaclavo Havelo postualus talpinantis interviu su Karelu Hviždala bei jo garsusis laiškas Gustavui Husakui, taip pat primename vieną iš Jirži Mareką garsinusių detektyvinių istorijų bei aktualų Karelo Čapeko žaidimą su istorijos ir Biblijos siužetais.

Galbūt tai, kad čekų literatūra nedažnai vieši kultūrinėje spaudoje, liudija esančias vertimų spragas. Taigi šią publikaciją laikome paskata dažniau versti čekų literatūrą ir pasiūlyti leidiniui.

Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“

Jau 1991 m.  „Metų“ skaitytoja pirmieji galėjo perskaityti visą garsųjį  Milano Kunderos romaną, kuriame per Sabinos ir Tomo meilės istoriją priartėja Prahos pavasario laikai, Nietzsche’s filosofijos sąvokos, Beethoveno muzikos frazės ir atsiskleidžia visos įmanomos žmogiškosios egzistencijos formos.

„Metaforomis nepatartina žaisti. Meilė gali užgimti iš vienut vienos metaforos. <..> Žodis „šviesa“ Francui sukelia ne žemės kampelio, virš kurio brėkšta diena, vaizdą, o primena patį šviesos židinį: saulę, elektros lemputę, reflektorių. Francui pakanka nuvalkiotų metaforų: tiesos saulė, akinanti proto aušra ir pan.
Jį traukia tiek šviesa, tiek tamsa. Jis žino, kad mūsų dienomis laikoma juokinga besimylint gesinti šviesą, todėl viršum lovos palieka įžiebtą mažytę lemputę. Tai yra švari tamsa be jokių įvaizdžių ar proregių, tamsa be galo, be sienų, tai pati begalybė, kurią kiekvienas nešiojame savyje. “ (1991 m. Nr. 6)

Skaityti I dalį

„Žodžiai es muss sein! skambėjo vis iškilmingiau, tarsi juos būtų taręs pats Likimas. Kanto kalba ir „laba diena“, jei tinkamai ištartum, galėtų įgyti metafizinės tezės skambesį. Vokiečių kalba – tai sunkių žodžių kalba. Es muss sein! buvo jau nebe pokštas, o der schwer gefasste Entschluss.

Štai taip Bethovenas šmaikščią frazę pavertė įspūdingu kvartetu, pokštą – metafizine tiesa.“ (1991 m. Nr. 7)

Skaityti II dalį

„Senatorius teturėjo vienintelį argumentą savo teiginiui pagrįsti: jausmą. Ten, kur kalba širdis, netinka proto pastabos. Kičo imperiją valdo širdies diktatūra.
Kičo sukeltas jausmas, žinoma, turėtų apimti kuo didesnį žmonių skaičių. Todėl kičo nevalia grįsti ypatinga situacija, jis gali remtis tik įprastais sąmonėn įspaustais vaizdiniais: nedėkinga duktė, apleistas tėvas, pieva bėgantys vaikai, išduota tėvynė, pirmosios meilės prisiminimas.“ (1991 m. Nr. 8)

Skaityti III dalį

Vaclavas Havelas „Socialiai pavojingo elemento istorija“

1985 metais čekų žurnalistas Karelas Hviždala Vaclavui Havelui pasiūlė knygos-interviu idėją. Tuomet Hviždala gyveno Vakarų Vokietijoje, o Havelas – Prahoje, tad jie negalėjo aplankyti vienas kito. Ši idėja beveik penkiasdešimtmečiui V. Havelui teikė galimybę apmąstyti savo gyvenimą. Šiame interviu prisimenami 1968-ųjų įvykiai, aštuntojo dešimtmečio pilkuma, pogrindinės muzikos grupės „Plastiški visatos žmonės“ narių išlaivasinimo istorija, „Chartijos’77“ atsiradimo aplinkybės, įkalinimo istorijos ir asmenybės pokyčiai.

„Prisimenu tipišką istoriją: Libereco dievo rykštė buvo maždaug šimto jaunų vyrukų – valkatų gauja, savaitgaliais plėšikaudavusi užmiestyje. Ilgą laiką miesto valdžia niekaip neįstengė su ja susitvarkyti. Jų vadas, vadinamas Pastorium, netrukus po invazijos pasirodė rotušėje, mero kabinete, ir pareiškė: „Aš – jūsų paslaugoms, viršininke“. Meras šiek tiek sutriko, bet galop nusprendė vis dėlto gaują išbandyti. „Puiku, – tarė jis, – aš noriu, kad šiąnakt nuimtumėte visus kelio ženklus – ir okupantai negalės rasti kelio. Šis darbas policijai netinka.“ Pastorius linktelėjo, ir kitą rytą visi Libereco kelio ženklai buvo tvarkingai sukrauti prie rotušės laiptų. Nė vienas nebuvo sugadintas. Čia jie ir gulėjo tol, kol vėl buvo pastatyti. (1992 m. Nr. 2)

Skaityti visą

Vaclav Havel „Laiškas Gustavui Husakui“

Garsiajame Havelo laiške publikuojami pagrindiniai kritiški totalitarinės sistemos apmąstymo bruožai.

„Baimės, apie kurią kalbu, žinoma, negalima įsivaizduoti paprasčiausia psichologine prasme, tai yra kaip konkretaus jausmo, – dauguma žmonių aplinkui neatrodo virpą iš baimės kaip drebulės, tai visiškai ramūs ir pasitikintys savimi piliečiai. Kalbu apie gilesnę baimę, pasakyčiau, etine prasme: tai yra apie daugiau ar mažiau suvoktą kolektyvinę sąmonę veikiančios grėsmės slėgį; apie rūpinimąsi tuo, kam kyla arba gali kilti grėsmė; apie laipsnišką susitaikymą su grėsme kaip integralia pasaulio dalimi; apie vis akivaizdesnes, veiksmingesnes ir išmoningesnes išorinio prisitaikymo formas – vienintelį efektyvų savigynos būdą.“ (1992 m. Nr. 3)

Skaityti visą

Jirži Marek „Sutikti angelą“

Čekų autorius ir scenaristo Jiržio Mareko (tikr. Josef Jiří Puchwein) detektyvinėse istorijose veriasi Prahos nuodėmių „panoptikumai, turintys užuominų į realias situacijas. Tekstuose su švelniu humoru, per kasdieniškas situacijas akcentuojamas kaltės ir sąžinės konfliktas. Labai populiarūs detektyviniai Boušės ir Broužeko nuotykiai ilgainiui buvo ekranizuoti.

„Broužekas pagalvojo, kad tai sudėtingas dalykas; jeigu rytą, kalbėdamasis su Paneku, buvo tvirtai įsitikinęs, jog tai Vendelino Kubos darbas, tai dabar pradėjo abejoti. Pagaliau nėra tiesioginio įrodymo, nebent prašneks – jeigu prašneks – tasai naktinis sargas! Sargas – silpniausia visos istorijos vieta. Kuba niekada nesigriebdavo ginklo…“ (2001 m. Nr. 2)

Skaityti visą

Karelas Čapekas. Iš „Apokrifų knygos“:

Tarpukariu rašytuose K. Čapeko apokrifuose, kurie išėjo tik po autoriaus mirties, savaip dekonstruojami Biblijos, Evangelijos siužetai. Istoriniu ar literatūriniu siužetu sukurtuose pasakojimuose-parabolėse autorius į žinomas situacijas priverčia pažvelgti kitaip, kasdieniškiau, ironiškai ar su humoro jausmu, kuris labiau primena ne senovę, o XX a. Šalia J. Hašeko –  tai vienas žinomiausių Europoje XX a. pirmosios pusės čekų rašytojų.

„Tersitas: Aš jums kai ką pasakysiu, achajai: Achilas vaizduoja didvyrį tik dėl to, kad nusigriebtų visą grietinėlę, o mus paliktų be karo nuopelnų; jis nori, kad žmonės kalbėtų vien apie jį, tarsi jis būtų viskas, o kiti – šiukšlės. Štai kaip yra, brolyčiai. O šis karas taip ilgai tęsiasi tik todėl, kad Achilas galėtų pūstis kaip nežinia koks karžygys. Man tiesiog keista, kad jūs to nematote.“

Skaityti visą


panaudotos J. K. van Kyncl, M. Jajic nuotraukos