Karelas Čapekas. Iš „Apokrifų knygos“
1993 m. Nr. 1
Iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas
ALEKSANDRAS DIDYSIS
Aristoteliui iš Stagyro, Atėnų licėjaus vadovui
Mano didis ir mylimas mokytojau, brangus Aristoteli!
Ilgai, labai ilgai jums nerašiau, bet, kaip žinote, buvau pernelyg užsiėmęs karo reikalais, ir kai žygiavome per Hyrkaniją, Drangianą ir Gedrosiją, kai nugalėjome Baktriją ir traukėme už Indo, nebuvo nei laiko, nei noro imtis plunksnos. Dabar jau keli mėnesiai vėl esu Susoje, bet ir čia pilna galva rūpesčių: administravimas, valdininkų skyrimas, visokių intrigų ir maištų malšinimas, tad ligi šios dienos neturėjau kada jums apie save ką nors parašyti. Teisybė, iš oficialių pranešimų bendrais bruožais žinote, kas kur vyko, bet ir mano atsidavimas jums, ir mano tikėjimas jūsų poveikiu išsilavinusių helenų sluoksniams skatina mane vėl atverti širdį jums, savo gerbiamam mokytojui ir dvasios vadovui.
Prisimenu, kaip prieš kažkiek metų (kaip seniai, rodos, viskas buvo) rašiau jums pakvaišėlišką ir entuziastingą laišką prie Achilo kapo; tai buvo mano žygio į Persiją išvakarės, ir tada aš prisiekiau, kad pavyzdys gyvenime man bus šaunusis Pelidas. Svajojau tik apie heroizmą ir šlovę; jau buvau nugalėjęs Trakiją ir maniau, kad savųjų makedonų ir helenų priešakyje žygiuosiu prieš Darijų tik tam, kad pasipuoštume laurais, kad būtume verti savo protėvių, kuriuos apdainavo dieviškasis Homeras. Galiu pasakyti, kad savo idealui nelikau skolingas nei prie Cheironėjos, nei prie Graniko, bet šiandien savo anuometinėms akcijoms teikiu kitokią politinę reikšmę. Akivaizdi tiesa, kad mūsų Makedonijai, vos vos susietai su Graikija, tada iš šiaurės nuolat grėsė tie barbarai trakai; jie galėjo mus užpulti nepatogiu momentu, o graikai tuo būtų pasinaudoję, nutraukę su mumis sutartis ir atsiskyrę nuo Makedonijos. Tiesiog būtina buvo užkariauti Trakiją, kad Makedonija turėtų saugų sparną graikų išdavystės atveju. Tai buvo gryna politinė būtinybė, mielas Aristoteli; tačiau jūsų mokinys tada to dar gerai nesuprato ir svaičiojo apie Achilo žygdarbius.
Užėmus Trakiją, mūsų situacija pasikeitė: valdėme jau visą vakarinę Egėjo jūros pakrantę iki pat Bosforo; tačiau mūsų viešpatavimui Egėjo jūroje grasino Persijos jūrų galybė; pasiekę Helespontą ir Bosforą, atsidūrėme pavojingai arti persų valdų. Anksčiau ar vėliau turėjome susikauti su Persija dėl Egėjo jūros ir laisvos laivybos Ponto sąsiauriais.
Laimė, kad aš smogiau anksčiau, kol Darijus buvo dar nepasiruošęs., Maniau kad žengiu Achilo pėdomis ir graikų šlovei užkariausiu naują Ilioną, o iš tikrųjų, kaip šiandien matau, tai buvo tik būtinybė atkirsti Persiją nuo Egėjo jūros. ir aš jų atkirtau, brangusis mokytojau, taip sėkmingai, kad užėmiau visą Bitiniją, Frygiją ir Kapadokiją, pavergiau Kilikiją ir sustojau tik Tarse. Mažoji Azija liko mūsų. Ne vien sena Egėjo bala, bet ir visas šiaurinis Viduržemio, arba, kaip mes sakome, Egipto jūros krantas atsidūrė mūsų rankose.
Jūs pasakytumėte, mielas mano Aristoteli, kad dabar buvo visiška pasiektas pagrindinis politinis ir strateginis tikslas – Persija galutinai atstumta nuo helenų vandenų. Tačiau, užkariavus Mažąją Aziją, susidarė nauja situacija: mūsų naujoms pakrantėms iškilo grėsmė iš pietų, tai yra iš Finikijos arba Egipto; iš ten Persija galėjo gauti paramos ir medžiagų tolesnei kovai prieš mus. Taigi neišvengiamai reikėjo užimti Tyro krantą ir užkariauti Egiptą; nors tapome viso pajūrio viešpačiais, bet drauge iškilo ir naujas pavojus: remdamasis savo turtinga Mezopotamija, Darijus galėjo įsiveržti į Siriją ir šitaip atkirsti mūsų Egipto valdas nuo mūsų Mažosios Azijos bazės. Todėl turėjau žūtbūt sutriuškinti Darijų, ir man tatai pavyko prie Gaugamelo; kaip žinote, mūsų rankose atsidūrė Babilonas ir Susa, Persepolis ir Pasargada. Taip Persų įlanka atiteko mums: tačiau, kad ši nauja imperija būtų apsaugota nuo galimų antpuolių iš šiaurės, reikėjo žygiuoti aukštyn, prieš medus ir hyrkanus. Dabar mūsų žemės plytėjo nuo Kaspijos jūros iki Persų įlankos, tačiau liko atviros iš rytų; tada su savo makedonais patraukiau į arėjų ir drangianų kraštus, nuniokojau Gedrosiją ir sutrempiau Arachosiją, paskui pergalingai užvaldžiau Baktriją, o kad šis karinis laimėjimas būtų sutvirtintas stipriais ryšiais, paėmiau už žmoną baktrų princesę Roksaną. Tai buvo paprasčiausia politinė būtinybė; užkariavau savo makedonams ir graikams tiek Rytų žemių, kad noromis nenoromis turėjau palenkti sau barbariškus Rytų valdinius savo didybe bei prabanga, be kurių tie vargani piemenys neįsivaizduoja galingo viešpaties. Teisybė, mano senoji makedonų gvardija tatai sunkiai pakėlė, jiems gal atrodė, kad jų vadas nusigręžia nuo savo kovos draugų. Gaila, tačiau tada turėjau pasiųsti myriop savo senąjį Filotą ir Kalisteną, taip pat mano Parmenionas užmokėjo savo galva Gailestavau labai dėl to, bet nebuvo kitos išeities, negalėjau leisti, kad makedonų maištas statytų į pavojų mano tolesnius žingsnius. Tuo metu aš kaip tik ruošiau karo žygį į Indiją. O žinote, Gedrosiją ir Arachosija yra apsuptos aukštų kalnų, lyg tvirtovės sienų, bet kad ji taptų neįveikiama, reikia placdarmo, iš kur būtų galima surengti antpuolį arba pasitraukti į tvirtovę. Tas strateginis placdarmas yra Indija iki pat Indo upės Kariniu požiūriu buvo būtina užimti tą kraštą, drauge ir prietiltį kitame Indo krante; joks rimtas karys arba politikas nebūtų pasielgęs kitaip tačiau kai pasiekėme Hyfasio upę, mano makedonai ėmė spyriotis, kad neisią toliau – juos kamuojąs nuovargis, ligos ir tėvynės ilgesys. Turėjau grįžti; tai buvo baisus kelias mano veteranams, bet dar baisesnis man, buvau užsimojęs nužygiuoti net iki Bengalijos įlankos, kad rytuose įtvirtinčiau natūralią mano Makedonijos sieną, o dabar buvau priverstas laikinai atsisakyti šio tikslo.
Sugrįžau į Susą. Galėjau būti patenkintas, sukūręs savo makedonams ir helenams tokią imperiją. Tačiau, kad nereikėtų pasikliauti vien savo nusikamavusiais žmonėmis, įtraukiau į armiją trisdešimt tūkstančių persų, tai geri kariai ir man itin reikalingi rytinių sienų gynybai. Ir žinote ką, mano seni kariai tuo labai pasipiktino. Jie neįstengia suprasti, kad užkariavęs savo tautai Oriento žemes, šimtą kartų didesnes už mūsų tėvynę, aš tapau didžiu Rytų karaliumi, tad turiu skirti savo valdininkais bei patarėjais rytiečius ir apsupti save Oriento dvaru; visa tai, savaime aišku, yra politinė būtinybė, kurią įgyvendinu Didžiosios Makedonijos labui. Aplinkybės reikalauja iš manęs paties vis naujų ir naujų aukų; dedu jas neniurnėdamas, nes mąstau apie savo mylimos tėvynės didybę ir galią. Turiu priprasti prie barbariškos savo galybės ir iškilnumo prabangos; paėmiau į žmonas tris Rytų karalysčių princeses, o dabar, mielas Aristoteli, tapau netgi dievu.
Taip, mielas mano mokytojau, leidau paskelbti save dievu; mano gerieji Rytų valdiniai mane garbina ir aukoja aukas; tai politinė būtinybė, jeigu noriu turėti deramą autoritetą tarp tų kalnų piemenų ir kupranugarių varovų. Kaip toli tie laikai, kada jūs mokėte mane remtis protu ir logika! Tačiau pats protas liepia savaip prisitaikyti prie žmonių neprotingumo. Iš pirmo žvilgsnio mano kelias kai kam gali atrodyti fantastiškas, tačiau kada nakties ramybėje savo dieviškoje buveinėje jį peržvelgiu, tai matau, kad niekada nežengiau nė vieno žingsnio, kuris nebūtų išplaukęs iš ankstesnio mano veiksmo.
Taigi, mano mielas Aristoteli, ramybės ir tvarkos labui, protingų politinių interesų labui reikėtų, kad aš ir savo vakarinėje tėvynėje būčiau pripažintas dievu. Tai atrištų man rankas čia, Rytuose, nes tvirtai žinočiau, kad mano Makedonija ir Elada priėmė mano absoliutaus autoriteto politinį principą, ir įgalintų ramiai natūralias savo tėvynės Graikijos sienas nukelti net į Kinijos pakrantę. Šitaip aš amžiams laiduočiau savo Makedonijai galybę ir saugumą. Kaip matote, tai blaivus ir protingas planas; jau seniai nebesu tas fantastas, kuris davė priesaiką prie Achilo kapo. Tad prašau dabar jus, kaip savo išmintingą bičiulį ir vadovą, filosofiškai paruošti ir pagrįsti man draugiškai nusiteikusiems graikams ir makedonams manęs paskelbimą dievu; taip darau kaip atsakingas politikas ir valstybės vyras; nuo jūsų priklauso, ar šį uždavinį panorėsite atlikti kaip protingą, patriotišką ir politiškai būtiną darbą.
Sveikina jus, mano brangus Aristoteli,
jūsų Aleksandras.
1937
TERSITAS1
Buvo naktis, ir achajų kariai susėdo arčiau laužų.
– Tos avienos vėl bus neįmanoma ėsti, – prašneko Tersitas, rakinėdamas dantis. – Stebiuosi, achajai, kaip jūs galite tai pakęsti. Kertu lažybų, kad j i e turėjo vakarienei bent jau ėriuką; bet mums, seniems kariams, žinoma, gerai ir pasmirdęs ožys. Vyručiai, kai prisimenu, kokia aviena pas mus, Graikijoje…
– Liaukis, Tersitai, – suniurnėjo tėtušis Eupatoras. – Karas yra karas.
– Karas! – nusitvėrė Tersitas. –– Atsiprašau, ką tu vadini karu? Tai, kad mes čia beveik dešimti metai nei šio, nei to trainiojamės? Aš jums pasakysiu, brolyčiai: tai joks karas, tai tik ponai karvedžiai ir valdžios vyrai valstybės lėšomis surengė sau išvyką; o mes, seni kariai, turime išsižioję spoksoti, kaip koks nors plevėsa, geltonsnapis lepūnėlis laksto po stovyklą ir puikuojasi savo skydu. Va kaip, balandėliai.
– Tu turi galvoje Achilą Pelidą, – įsiterpė jaunasis Laomedonas.
– Jį arba kitą, – atšovė Tersitas. – Kas ne aklas, supranta, kam tie žodžiai taikomi. Vyrai, mums niekas neužkalbės danties: jei iš tikrųjų norėta užkariauti tą kvailą Troją, tai jau seniai būtume ją paėmę. Tereikia gerai nusičiaudėti, ir ji sugriūtų. Kodėl gi nepuolame pagrindinių vartų? Toks, žinote, rimtas, įspūdingas šturmas su šauksmais, grasinimais ir kovos dainomis – ir tučtuojau būtų karui galas.
– Hm, – numykė nuovokusis Eupatoras, – šauksmais Trojos nepaimsi.
– Čia tu smarkiai prašauni, – varė toliau Tersitas. – Kiekvienas vaikas žino, kad trojiečiai bailiai, kinkadrebiai, bobos ir pašlemėkai. Tereikia jiems vieną kartą drūčiai parodyti, kas mes, graikai, esame! Pamatytumėte, kaip jie visur nertų ir kaulytų malonės! Užtektų tik šen bei ten užpulti Trojos moteris, kai vakare eina vandens…
– Užpulti moteris,–gūžtelėjo pečiais megarietis Hipodamas. – Šitaip nedaroma, Tersitai.
– Karas yra karas, – smarkavo Tersitas. – Tu, Hipodamai, didis patriotas! Manai, kad galime laimėti karą, kai Achilas malonėja kartą per ketvirtį surengti viešą dvikovą su tuo stuobriu Hektoru? Jiedu taip susitarę ir susigiedoję, brolyti, kad miela žiūrėti. Jų dvikovos – tai solo numeriai, kad kvaišeliai manytų, jog jie už juos grumiasi! Ei, Troja, ei, Elada, eikite pažiopsoti į tokius didvyrius! O jau mes visi – grybo vietoj, į mūsų kančias nusispjaut, dėl mūsų nė šuo neamtels. Aš jums kai ką pasakysiu, achajai: Achilas vaizduoja didvyrį tik dėl to, kad nusigriebtų visą grietinėlę, o mus paliktų be karo nuopelnų; jis nori, kad žmonės kalbėtų vien apie jį, tarsi jis būtų viskas, o kiti – šiukšlės. Štai kaip yra, brolyčiai. O šis karas taip ilgai tęsiasi tik todėl, kad Achilas galėtų pūstis kaip nežinia koks karžygys. Man tiesiog keista, kad jūs to nematote.
– Sakyk, Tersitai, – atsiliepė jaunasis Laomedonas, – ką gi tau padarė Achilas?
– Man? Ničnieko, – pasipiktino Tersitas. – Ką aš su juo turiu bendra? Jeigu nori žinoti, aš su juo nė nesikalbu; bet visiems žmonėms jau įgriso, kaip tas bernas nosį riečia. Sakysime, kad ir šitas jo užsiožiavimas Gyvename tokias istorines valandas, kai sprendžiama mūsų Elados garbė į mus visas pasaulis žiūri, o ką gi išdarinėja mūsų didvyris? Vartos: sau palapinėje, girdi, jis nesikausiąs. Tai argi mes turime už jį plūktis dėl tų istorinių valandų ir visos Elados garbės? Ir štai kas atsitinka: kai tik viskas pakrypsta prie rimtųjų, Achilas šmurkšt į palapinę ir vaidina įžeistą. Fi, komedija! Štai jums ir tautos didvyriai! Bailiai, daugiau nieko!
– Aš nežinau, Tersitai, – tarė išmanusis Eupatoras. – Achilas, sako, baisiai įsižeidęs, kad Agamemnonas išsiuntė į namus tą jo vergę… Briseidę ar Chrysidę, ar kuo ji ten vardu. Pelidas tatai laiko garbės reikalu, bet aš manau, kad tą mergą jis tikrai mylėjo. Čia jokia komedija, brolyčiai.
– Man tai jau gali nepasakoti, – tarė Tersitas. – Aš gerai žinau, kaip ten buvo. Agamemnonas tą mergą paprasčiausiai iš jo paveržė, aišku? Žinoma, jo prisigrobtų brangenybių per akis, o į moterišką mėsytę jis kaip katinas. Tačiau tos bobos mums jau per gerklę lenda: dėl vienos šliundros – Elenos – prasidėjo karas, o dabar vėl… Ar girdėjote, kad Elena pastaruoju metu susibloškė su Hektoru? Ją, vyručiai, jau turėjo Trojoje ir tie, ir anie, netgi toks iškaršėlis, kuris viena koja jau grabe, tas apipelijęs Pilamas. Ir dėl tokios paleistuvės mes turime čia kentėti ir kautis? Ačiū, nenoriu!
– Sako, kad Elena labai graži, – droviai įsiterpė jaunasis Laomedonas.
– Pliurpalai, – pasidygėdamas atkirto Tersitas. – Jau seniai pernokusi ir be to, baisi nevala, kitos tokios nerasi. Aš už ją pupų maišo ne–duočiau, O kvailam Menelajui, vyrai, aš palinkėčiau, kad mes laimėtume kvitą ir jis vėl atgautų Eleną. Tas Elenos grožis – tik pasakos, apgaulė ir truputis dažo.
– Tai mes, danajai, kariaujam dėl tuščių pasakų, Tersitai? – suabejojo Hipodamas.
– Mielas Hipodamai, man rodosi, kad tu čia nieko nesusigaudai. Mes, helenai, kariaujame, pirma, dėl to, kad senas lapinas Agamemnonas prisigrūstų pilnus maišus grobio, antra, kad plevėsa Achilas patenkintų savo nežabotą garbės troškimą, trečia, – kad sukčius karinis tiekėjas Odisėjas mus apvaginėtų, ir pagaliau, kad koksai papirktas turgaus dainininkas, kažkoks Homeras ar kaip kitaip ten tas valkata vadinasi, už niekingus grašius iškeltų į padanges didžiausius graikų tautos išdavikus, kartu ap dergdamas ar bent nutylėdamas tikruosius, kuklius, pasiaukojančius acha–jų didvyrius, tokius kaip jūs. Štai kaip yra, Hipodamai.
– Didžiausi išdavikai, Tersitai, – įsiterpė Eupatoras,–tai jau truputį per stipriai pasakyta.
– Jei norite žinoti,–sušuko Tersitas ir vėl prislopino balsą, – aš turiu įrodymų apie jų išdavystę. Vyrai, tai baisu; visko, ką žinau, aš jums nepasakysiu, bet vieną dalyką įsikalkite į galvą; mes parduoti. Tą ir patys turite matyti; argi mes, graikai, narsiausia ir labiausiai išprususi tauta pasaulyje, jau seniai nebūtume paėmę to Trojos mėšlyno ir nesusi– doroję su tais Iliono driskiais ir nutrūktgalviais, jeigu metų metais ne–būtume išdavinėjami? Argi tu, Eupatorai, manai, jog mes, achajai, tokie kinkadrebiai ir šunys, kad neįstengtume tos šlykščios Trojos pribaigti? Argi trojiečiai geresni kariai už mus? Klausyk, Eupatorai, jeigu tu taip manai, tai tu ne graikas, o koks nors epirotas arba trakas. Tikras graikas, antikos žmogus, turi skaudžiai jausti, kokioje gėdoje ir jovalynėje gyvename.
– Teisybė, – susimąstęs pratarė Hipodamas, – šitas karas velnioniškai ilgai užtruko.
– Va matai, – sušuko Tersitas. – O aš tau pasakysiu kodėl: todėl, kad trojiečiai susirado tarp mūsų sąjungininkų ir padėjėjų. Turbūt nu–manote, ką turiu galvoje?
– Ką? – rimtai paklausė Eupatoras. – Dabar, Tersitai, privalai pasakyti iki galo, jeigu jau pradėjai.
– Nenorėčiau sakyti, – gynėsi Tersitas.–Jūs, danajai, mane pažįstate – aš nemėgstu apkalbų, bet jei manote, kad to reikalauja mūsų visų interesai, pasakysiu jums baisų dalyką. Šnekuosi anądien su keliais gerais, dorais graikais, kalbu kaip patriotas apie karą, apie priešą ir toks jau mano atviras graiko būdas – sakau, kad trojiečiai, svarbiausi ir nuožmiausi mūsų priešai, tėra bailių, vagių, menkystų, vergų ir žiurkių gauja kad jų Priamas skystaprotis senis, o jų Hektoras – kinkadrebis. Juk sutiksite, achajai, kad tai tikro graiko mintys. Ir čia staiga išeina iš šešėlio pats Agamemnonas – jis jau nesigėdija net šnipinėti! – ir sako nesišakok, Tersitai, trojiečiai yra geri kariai, Priamas – garbus senolis,
o Hektoras – didvyris. Po to apsisuko ant kulno ir dingo man nespėjus deramai atsikirsti. Vyrai, aš likau lyg nutvilkytas. Aha, pagalvojau, štai iš kur vejas pučia! Dabar aišku, kas neša į mūsų stovyklą sumaištį, dvasios silpnybę ir priešišką propagandą! Tad kaip mes galime laimėti karą, kai tie trojiečiai turi savo žmonių tarp mūsiškių, savo šalininkų – mūsų aplinkoje, dar blogiau – tiesiog mūsų vyriausioje vadovybėje? Gal manote. achajai, kad toks išdavikas varo ardomąją veiklą už ačiū? O ne balandėliai, jis už dyka nekels į padanges mūsų tautos priešų; jis už tai vyručiai, gauna iš trojiečių gražų pinigą. Jūs, brolyčiai, tik palyginkite karas sąmoningai užtęsiamas, Achilas buvo tyčia įžeistas, mūsų kariuomenėje tik skundai ir niurnėjimas, vis labiau šlyja drausmė, trumpai drūtai – visur apgaulė ir šunybės. Kur tik pažvelgsi, rasi vagį, parsidavėlį, atėjūną ir sukčių. O kai žmogus perkanda jų machinacijas, apšaukiamas kliautininku ir ardomuoju gaivalu. Štai ką gauna mūsiškis už tai, kad nesidairydamas nei į dešinę, nei į kairę trokšta tarnauti vien savo tautai, jos garbei ir šlovei! Va ligi ko mes, antikos graikai, prisigyvenome! Kaip mes dar neužspringome visu tuo purvu! Kada nors apie mūsų laikus bus rašoma kaip apie didžiausio tautos išniekinimo ir pavergimo, gėdos, menkystės ir išdavysčių, nelaisvės ir iširimo, bailumo, korupcijos ir supuvusios dorovės periodą…
– Visko buvo, visko bus, – nusižiovavo Eupatoras. – O aš jau einu
miegoti. Labanakt, vyrai!
– Labanakt, – nuoširdžiai atsakė Tersitas ir gardžiai pasirąžė. – Bet šiandien gražiai pasišnekėjome,ką?
1931
APIE DEŠIMTĮ TEISIŲJŲ
Be to, Viešpats tarė: Sodomos ir Gomoros šauksmas padaugėjo, ir jų nusidėjimas pasidarė per daug sunkus. Aš nužengsiu ir žiūrėsiu, ar pasiekusis mane šauksmas sutinka su jų darbais, ar gal taip nėra, kad žinočiau. Ir jie pasuko iš ten ir nuėjo į Sodomą; Abraomas gi dar tebestovėjo Viešpaties akivaizdoje. Prisiartinęs jis tarė: Argi tu pražudysi teisųjį su bedieviu? Jei mieste rasis penkios dešimtys teisiųjų, ar jie pražus drauge? Ir ar nepasigailėsi tos vietos dėl penkių dešimtų teisiųjų? <…> Viešpats jam tarė: Jei Sodomoje rasiu penkias dešimtis teisiųjų atleisiu dėl jų visai vietai. O Abraomas atsakydamas tarė: Nors esu dulkė ir pelenai, bet, sykį pradėjęs, kalbėsiu į mano Viešpatį. O jeigu iki penkių dešimtų teisiųjų stigs penkių, argi dėl to, kad tik keturios dešimtys penki, tu sunaikinsi visą miestą? Viešpats tarė: Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturias dešimtis penkis ir vėl į jį kalbėjo: O jei ten rasis keturios dešimtys, ką padarysi? Tarė: Neištiksiu ir dėl keturių dešimtų Meldžiu, Viešpatie, nesirūstink, jei aš dar kalbėsiu. O jei ten bus rasta trys dešimtys? Atsakė: Jei rasis ten trys dešimtys, nieko nedarysiu. Kartą pradėjęs, tarė: Dar kalbėsiu į mano Viešpatį. O jei ten bus atrasta dvidešimt? Nežudysiu ir dėl dvidešimties. Vėl tarė: Maldauju, Viešpatie, nesirūstink, jei dar sykį atsiliepsiu. O jei ten bus rasta dešimt? Ir jis tarė: Neišžudysiu ir dėl dešimties. Baigęs pokalbį su Abraomu, Viešpats nuėjo, o Abraomas grįžo į savo vietą.
(Pr 18, 20–33)
Grįžęs į vietą, pasišaukė Abraomas savo žmoną Sarą ir tarė jai:
– Klausyk, išgirdau iš patikimiausio šaltinio, bet niekas to neturi žinoti. Viešpats nusprendė sunaikinti sodomiečius ir gomoriečius už jų nuodėmes. Jis pats man pasakė.
Ir tarė Sara:
– Aha, ar tau nesakiau? Ir kai tau papasakojau, kas ten dedasi, tu juos dar gynei ir mane aprėkei: „Tylėk, nesikišk į tuos reikalus, kas tau darbo?“ Dabar pats matai, aš jau seniai kalbėjau, to buvo galima laukti. Kai apie tai anądien šnekėjau su Loto žmona, pasakiau jai: „Klausykit, kuo tatai baigsis?“ Kaip tu manai, ar Viešpats sunaikins ir Loto žmoną?
Atsakydamas Abraomas tarė:
– Apie tai ir visa šneka. Šiaip ar taip, man mygiant, Viešpats sutiko pasigailėti Sodomos ir Gomoros, jeigu suras ten penkias dešimtis teisiųjų. Bet aš nusiderėjau iki dešimties. Tad ir pasišaukiau tave, kad abu drauge išrinktume Viešpačiui tą dešimtį teisiųjų.
Ir tarė Sara:
– Gerai padarei. Loto žmona mano draugė, o Lotas – tavo brolio Harano sūnus. Aš nesakau, kad Lotas teisuolis, prisimeni, kaip jis kurstė savo tarnus prieš tave, na, nekalbėk, Abraomai, tai buvo nedora, jis ne–gražiai daro, ir vis dėlto jis tavo sūnėnas, nors ir Haranas su tavimi elgėsi ne taip, kaip turėjo elgtis tikras brolis, bet čia jau mūsų giminės reikalas. – Ir toliau dėstė šnekėdama: – Pasakyk Viešpačiui, kad pasigailėtų Sodomos. Aš jau tokia esu: nelinkiu niekam nieko bloga. Man dreba kojos, kai pagalvoju, kad tiek gyvybių pražūtų. Eik ir permaldauk Viešpatį, kad jų pasigailėtų.
Ir atsakė Abraomas:
– Viešpats pasigailės, jei atras dešimtį teisiųjų. Manau, kad mes galėtume jam patarti, kurie yra tokie. Juk mes pažįstame visus žmones, gyvenančius Sodomoje ir Gomoroje. Tai kodėl nepadėti Viešpačiui suieškoti dešimtį teisiųjų?
Ir tarė Sara:
– Nieko nėra lengvesnio. Ir dvi, ir penkias dešimtis, ir šimtą teisiųjų jam suminėsiu. Viešpats žino, kad nieko nenuskriausiu. Vadinasi, turime Loto žmoną ir Lotą, tavo sūnėną, nors jis veidmainys ir pavyduolis, bet iš mūsų giminės. Taigi du jau yra.
Abraomas pridūrė:
– Ir dvi jų dukterys.
O Sara kalbėjo:
– Žinai ką, ta vyresnioji, Jescha, tai begėdė. Matei, kaip prieš tave kraipė užpakalį? Pati Loto žmona man sakė: „Ta Jescha pridaro man rūpesčių, tik džiaugsiuos, kai ji ištekės“. O jaunesnioji, atrodo, kuklesnė. Bet jei nori, priskaičiuok abidvi.
Ir tarė Abraomas:
– Taigi jau turime keturis teisiuosius. Ką rinksime toliau?
O Sara atsakė:
– Jei priskaičiuoji tas dvi mergiotes, tai reikia paimti ir jų jaunikius – Jobabą ir Seboimą.
Tačiau Abraomas tarė:
– Na žinai! Juk Seboimas senojo Dodanimo sūnus. Argi vagies ir lupikautojo sūnus gali būti teisuolis?
Ir tarė Sara:
– Abraomai, padaryk taip, maldauju, dėl mūsų giminės. Kodėl Melchena negalėtų turėti tokio pat padoraus jaunikio, kaip toji pliuškė Jescha? Ji lemta mergiotė, bent jau nekraipo šlaunų prieš senus giminaičius, kuriuos privalu gerbti.
Ir atsakė Abraomas:
– Tebūnie, kaip tu sakai. Taigi su Jobabu ir Seboimu turime jau šešis teisiuosius, Mums belieka surasti tiktai keturis.
Ir tarė Sara:
– Dabar jau bus lengva. Palauk, kas dar Sodomoje yra teisuolis?
Tada Abtaomas atsakė:
– Manyčiau, kad senis Nachoras.
Ir tarė Sara:
– Stebiuosi, kad tu gali apie jį išvis kalbėti. Argi jis nemiega su pagonėmis mergomis, nors ir senas? Aš jau veikiau priskirčiau prie teisiųjų ne Nachorą, o Sabatachą.
Čia užsiplieskė Abraomas pykčiu ir tarė:
– Sabatachas yra priesaikos laužytojas ir garbina stabus. Nereikalauk iš manęs, kad jį pasiūlyčiau Viešpačiui tarp teisiųjų. Prie jų geriau pritiktų Elmodadas arba Eliabas.
Tada tarė Sara:
– Tai žinok: Eliabas sangulavo su Elmodado žmona. Jeigu Elmodadas būtų ko nors vertas, išvytų savo žmoną, tą šliundrą, ten, kur jai pridera. Bet gal galėtum pasiūlyti Namaną, kuris už nieką neatsako, nes yra pamišėlis.
Ir atsakė Abraomas:
– Namano nesiūlysiu, bet pasiūlysiu Melchielį.
Ir tarė Sara:
– Jei pasiūlysi Melchielį, su manimi baigta šneka. Argi Melchielis nesišaipė iš tavęs, kad neturi sūnaus su manimi, o turi su ta mergšė Agara, ką?
Tada Abraomas tarė:
– Gerai, nesiūlysiu Melchielio. Kaip tu manai, gal pridėti prie teisiųjų Ezroną arba Jahelelį?
O Sara atsakė tardama:
– Jehelelis – lėbautojas, o Ezronas kekšauja su achadų ištvirkėlėmis
Ir tarė Abraomas:
– Pasiūlysiu Efraimą.
O Sara tarė:
– Efraimas sako, kad jam priklausanti Mamrės lyguma, kur ganos mūsų kaimenės.
Tada Abraomas tarė:
– Efraimas neteisingas. Pasiūlysiu Ahiramą, Jasielio sūnų.
Ir kalbėjo Sara:
– Ahiramas yra Melchielio bičiulis. Jei dar nori ką pasiūlyti, siūlyk Nadabą.
Abraomas atsakė:
– Nadabas šykštuolis. Pasiūlysiu Amramą.
O Sara tarė:
– Amramas taikėsi gulėti su tavo mergše Agara. Nežinau, ką jis joje ypatinga rado. Jau geriau Asrielis.
Ir tarė Abraomas:
– Asrielis pliuškis. Negaliu siūlyti Viešpačiui kokio pamaivos. O jeigu jam paminėčiau Namuelį? Ne, ir Namuelis to nevertas. Nesuprantu’ kodėl turėtų būti išrinktas būtent Namuelis.
Tada Sara tarė:
– Kuo gi tau kliūva Namuelis? Jis, nors ir kvailas, bet dievobaimingas.
Ir pasakė Abraomas:
– Na tiek to. Namuelis jau septintas.
Sara tada tarė:
– Palauk, Namuelį atmesk, jis nusideda sodomiška nuodėme. Kas dar yra Sodomoje? Leisk prisiminti: Kahatas, Salfndas. Kamaras…
Tada Abraomas atsakė:
– Gink šalin šitą mintį. Kamaras melagis, o Kahatas ir Salfadas – argi jiedu neprisideda prie to nelemto Pelego? O gal žinai Sodomoje kokią moterį teisuolę? Na prisimink.
Ir tarė Sara:
– Nėra nė vienos.
Ir nuliūdo Abraomas, ir pasakė:
– Argi nėra Sodomoje ir Gomoroje dešimties teisiųjų, kad dėl jų Viešpats pasigailėtų šitų gražių miestų?
Tada Sara tarė:
– Eik, Abraomai, eik dar kartą pas Viešpatį, pulk ant kelių prieš jo veidą, perplėšk drabužį savo ir pasakyk: „Viešpatie, Viešpatie, aš ir Sara, žmona maniškė, su ašaromis tave meldžiame nepražudyti Sodomos ir Gomoros už jųjų nuodėmes“. Ir pasakyk jam: „Pasigailėk tų žmonių nuodėmingų ir palūkėk dar. Būk jiems maloningas, Viešpatie, ir palik juos gyventi. Ir iš mūsų, Viešpatie, iš mūsų, žmonelių, nereikalauk, kad pasiūlytume tau dešimt teisiųjų iš visos tavo žmonių padermės“.
1931
NUKRYŽIAVIMAS
Pasikvietė Pilotas Naumą, istoriją išmanantį ir mokytą vyrą, ir tarė jam:
– Naumai, man itin apmaudu, kad jūsų žmonės susigalvojo nukryžiuoti tą vyrą. Kad juos kur perkūnas, juk tai teisės nepaisymas.
– Jei nebūtų teisės nepaisymo, nebūtų istorijos, – atrėžė Naumas.
– Nenoriu kišti rankų prie šio reikalo, – tarė Pilotas. – Pasakyk jiems, kad viską dar gerai apsvarstytų.
– Jau per vėlu, – pasakė Naumas. – Kadangi aš įvykius seku vien iš knygų, tad nėjau žiūrėti, bet ką tik parlėkė iš ten mano tarnaitė ir pranešė, kad jis jau nukryžiuotas ir kabo tarp dviejų vyrų – vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
Paniuro Pilotas, užsidengė rankomis veidą. Po valandėlės vėl prabilo:
– Nekalbėkime dabar apie tai. Bet pasakyk man, kuo nusikalto tas vyras iš dešinės ir tas vyras iš kairės?
– Kad nė neišmanau, – atsakė Naumas, – vieni šneka, jog tai nusikaltėliai, kiti – jog kažkokio tikėjimo skelbėjai. Kiek galiu spręsti iš istorijos, jie darė kažkokią politiką, bet man netelpa galvoje, kaip nukryžiavo juos abu drauge.
– Nesuprantu tavęs, – tarė Pilotas.
– Būna štai kaip, – kalbėjo Naumas. – Kai kada žmonės nukryžiuoja tą, kuris iš dešinės, o kai kada – tą, kuris iš kairės; visada taip istorijoje būdavo. Kiekviena epocha turi vis kitus kankinius. Būna laikai, kai kalinamas arba nukryžiuojamas tas, kuris kovoja už savo tautą, o kaltais ateina eilė tam, kas skelbiasi stojas į kovą už vargšus ir vergus. Vienas keičia kitą, ir kiekvienam savo laikas.
– Aha,– tarė Pilotas.– Tai jūs, vadinasi, kryžiuojate kiekvieną kas tik siekia ko nors doro.
– Beveik, – kalbėjo Naumas. – Bet čia yra vienas kabliukas Kartais, pasakyčiau, kad tie žmonės daugiau lieja neapykantos kitiems, negu tų dorų idėjų, kurias skelbia. Žmonės visada kryžiuojami už ką nors gražų ir didinga. Tas, kuris kabo ant kryžiaus, aukoja savo gyvybę už didį dalyką, tačiau tas, kuris jį ant kryžiaus kabina ir kala, tas, Pilote, blogas ir tamsuolis, pažiūrėti labai šlykštus. Tauta yra didis ir taurus dalykas, Pilote.
– Bent jau mūsų, romėnų, – pritarė Pilotas.
– Ir mūsų taip pat, – kalbėjo Naumas. – Bet ir šaukti teisingumu vargšams yra didu ir tauru. Tačiau tie žmonės dėl tų didžių ir taurių dalykų gali ką nors užsmaugti iš neapykantos ir pykčio, o visi kiti vieną kartą žengia su šitais, kitą – su anais ir visada padeda nukryžiuoti tą, kuriam kaip tik bus atėjusi eilė, arba vien spokso ir sako: taip jam ir reikia, reikėjo stoti į mūsų pusę.
– O už ką gi kryžiuoja tą vidurinįjį? – paklausė Pilotas.
– Ogi štai už ką, – paaiškino jam Naumas. – Jei laimi tas, kuris iš kairės, nukryžiuoja tą, kuris iš dešinės, bet dar anksčiau – tą vidurinįjį. Jei laimi tas, kuris iš dešinės, nukryžiuoja tą, kuris iš kairės, bet tą vidurinįjį – dar anksčiau. Apskritai gali būti, kad prasideda sumaištys ir kovos, paskui tas, kuris iš dešinės, ir tas, kuris iš kairės, bendromis jėgomis nukryžiuoja tą, kuris viduryje, nes šis neapsisprendė, prieš katrą iš tų dviejų stoti. Jei užliptum ant savo rūmų stogo, išvystum Hakeldamachą – Kraujo sklypą: neapykanta iš kairės, neapykanta iš dešinės, o tarp jų tas, kuris norėjo viską taisyti meile ir išmintimi, kaip apie kalbama. Be to, išvystum minią žmonių, kurie į tai vien spokso, valgydami atsineštus pietus. Jau lyg ir temsta, visi galvotrūkčiais lėks namo, kad tik nesudrėktų jų drapanos.
Kai atėjo šešta valanda, pasidarė tamsu visoje žemėje lig devinto valandos. Devintą valandą sušuko tas vidurinysis, didžiu balsu tardamas:
– Eloji, Eloji, lama sabachtani!
Ir štai šventyklos uždanga praplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.
1927
PILOTO VAKARAS
Tą dieną Pilotas vakarieniavo su savo adjutantu; tai buvo jaunas karininkas Suza, kilęs iš Kirenaikos. Suza nė nepastebėjo, kad vietininkas kažko nešnekus, ir linksmai tauškė – nuotaiką jam kaitino pirmą kartą gyvenime patirtas žemės drebėjimas.
– Tai bent nuotykis! – plepėjo pertraukomis tarp valgių. – Kai po pietų užgriuvo toji tamsa, išbėgau į lauką pažiūrėti, kas čia darosi. Laiptuose man pasirodė, kad mane nei iš šio, nei iš to kažkas lyg stumtelėjo, lyg kojas pakirto ar ką – na taip juokinga, dievaži, jūsų prakilnybe, kaip mane gyvą matote, visai nemaniau, kad tai žemės drebėjimas. Dar nepasukęs už kampo, susidūriau su paknopstomis atbėgančiais ir klykiančiais civiliais tiesiog ant kaktos išvirtusiomis akimis: ,.Kapai atsiveria, ir uolos skeldėja!“ Rupūže, sakau sau, negi žemės drebėjimas? Pasisekė tau, vyruti! Juk tai gana retas gamtos reiškinys, tiesa?
Pilotas linktelėjo.
– Kartą jau esu matęs žemės drebėjimą, – tarė. – Tai įvyko Kilikijoje, palauk, bus gal prieš septyniolika metų… maždaug tiek. Tada drebėjo smarkiau.
– O iš tiesų nieko ypatinga neatsitiko, – nerūpestingai dėstė Suza.
Prie Hakeldamacho vartų atskilo uolos gabalas – taip, ir kapinėse atsivėrė keli kapai. Stebiuosi, kad čia laidojama taip negiliai, vos per uolektį.
Juk vasarą jie dvokia.
– Įprotis, – sumurmėjo Pilotas. – Sakysim, Persijoje išvis nelaidoja Paguldo lavoną prieš saulę, ir viskas.
– Reikėtų tai uždrausti, pone, – samprotavo Susui. – Higienos sumetimais, ir panašiai.
– Uždrausti, – bambtelėjo Pilotas. – Tada turėčiau jiems nuolat ką nors įsakinėti ir drausti; tai prasta politika, Suza. Tik nesipainiok į jų reikalus, bent bus ramu… Jeigu norite gyventi kaip žvėrys – gyvenkit sau sveiki. Ak, Suza, aš esu matęs daug kraštų.
– Bet man labiausiai knieti žinoti, – Suza vėl prakalbo apie tai, kas labiausiai domino, – kaip kyla toks žemės drebėjimas. Gal po žeme yra kokie plyšiai, kurie be niekur nieko užgriūna? Bet kodėl tada taip aptemo dangus? Neišneša mano galva. Rytas juk buvo kaip rytas, giedra diena…
– Prašom atleisti, – įsiterpė senasis Papadokitis, jiems patarnaująs graikas iš Dodekaneso. – Šito reikėjo laukti jau nuo vakar, pone. Vakar buvo toks raudonas saulėlydis, pone, tai aš ir sakau virėjai: „Miriam, rytoj bus audra arba ciklonas“. – „O man, – atsiliepė Miriam, – diegia strėnas“. Kažko reikėjo laukti, pone. Prašom dovanoti man.
– Kažko reikėjo laukti, – pakartojo susimąstęs Pilotas. – Žinai, Suza, šiandien ir aš kai ko laukiau. Nuo pat ryto, kai jiems atidaviau tą vyriškį iš Nazareto, – turėjau atiduoti, nes Romos politika iš principo nesikiša į vietinius reikalus, įsidėmėk, Suza: kuo rečiau žmonės susiduria su valstybės valdžia, tuo lengviau ją pakenčia… kad tave Jupiteris, apie ką aš kalbėjau?
– Apie tą vyriškį iš Nazareto, – priminė jam Suza.
– Apie vyriškį iš Nazareto. Žinai, Suza, aš juo truputėlį domėjausi, jis iš tikrųjų gimęs Betliejuje… manau, kad jo atveju čionykščiai įvykdė teise pridengtą žmogžudystę, bet tai jų reikalas; jeigu jo nebūčiau jiems atidavęs, būtų jį vis tiek sudraskę, ir Romos valdžia būtų buvusi suteršta. Bet palauk, aš jau nukrypau. Man sakė Ananijas, kad jis esąs buvęs pavojingas žmogus; esą kai tik jis gimęs, atėję Betliejaus piemenys ir nusilenkę jam it kokiam karaliui. O andai žmonės jį čia sveikinę nelyginant triumfatorių. Nesuima viso to mano galva, Suza. Aš vis dėlto laukiau…
– Ko laukėte? – priminė jam Suza po valandėlės.
– Kad gal ateis tie jo betliejiškiai. Kad nepaliks jo čionykščių intrigantų naguose. Kad ateis pas mane ir pasakys: „Pone, jis mūsų žmogus ir mums šio to vertas; mes atėjome jums pasakyti, kad stojame už jį ir neleisime jo skriausti“. Suza, aš beveik su džiaugsmu laukiau tų kalniečių; man jau įgriso iki kaklo čionykščiai plepiai ir bylinėtojai… O jiems aš būčiau pasakęs: „Ačiū dievams, betliejiškiai, laukiau jūsų Dėl jo… ir dėl jūsų ir jūsų krašto. Skudurinių kaliausių neįmanoma valdyti; valdyti galima tik vyrus, o ne plepius. Iš žmonių, tokių kaip jūs, iškyla tautos ir valstybės. Man pasakojo, kad tas jūsiškis vyras prikelia numirėlius. Sakykite, na kam reikia tų mirusiųjų? Štai jūs esate čia, ir matau, kad tas vyras įstengia prikelti ir gyvuosius: įkvėpė jiems kažką apie ištikimybę, ar garbę… mes, romėnai, tai vadiname virtus, nežinau, kaip tai būtų jūsų kalba, betliejiškiai, bet tatai yra jumyse.
„Manau, kad tas žmogus dar daug nuveiks. Būtų jo gaila“. Pilotas nutilo ir išsiblaškęs nužėrė nuo stalo trupinius.
– Ne, neatėjo, – prislopusiu balsu tarė. – Ak, Suza, koks tuščias dalykas – valdžia!
1932
1 Tersitas – „Iliados“ veikėjas, Trojos karo dalyvis, plepus, irzlus ir tulžingas karys. – Vert. past.