Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3

Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas

 

Gerbiamam ponui
Dr. Gustavui Husakui
ČKP CK Generaliniam sekretoriui

Gerbiamas pone daktare,

Mūsų gamyklose ir įstaigose verda darbas, piliečių pastangas atspindi iš lėto kylantis gyvenimo lygis: žmonės statosi namus, perka automobilius, gimdo vaikus, linksminasi, gyvena.

Kalbant apie Jūsų politikos sėkmę ar nepasisekimą, tai, žinoma, dar nieko nereiškia; žmonės po kiekvieno visuomeninio sukrėtimo visada grįžta prie savo kasdieninių darbų, nes tiesiog nori gyventi toliau, ir taip elgiasi tik savais sumetimais, o ne dėl tos ar kitos vadovybės.

Žinoma, žmonės toli gražu ne vien tik vaikšto į darbą, perka parduotuvėse, užsiima savo reikalais. Jie daro kur kas daugiau: skelbia daugybę įsipareigojimų, kuriuos įvykdo ir viršija; vieningai dalyvauja rinkimuose ir vienbalsiai renka pasiūlytuosius kandidatus; aktyviai dalyvauja įvairių politinių organizacijų veikloje; vaikšto į susirinkimus ir demonstracijas; demonstruoja remią viską, ką ir turi remti; niekur nepastebėsi jokių nepritarimo valdžios veiksmams požymių.

Visų šių realijų nevalia nepastebėti. Reikia jau visai rimtai paklausti ar visa tai nepatvirtina, kad Jums pavyko sėkmingai įvykdyti Jūsų vadovybės sudarytą programą ir įgyti gyventojų paramą, konsoliduojant šias šalies visuomenę?

Atsakymas priklausys nuo to, kaip suprasime konsolidacijos sąvoką.

Jeigu remsimės vien statistikos duomenimis ir policijos ataskaitomis apie politinį piliečių aktyvumą bei panašiais faktais, tai kažin ar suabejosime įvykusia konsolidacija.

Bei jeigu konsolidacija laikysime tikrąjį vidinį visuomenės būvį? Jeigu pasidomėsime kitais, galbūt subtilesniais ir ne taip lengvai apskaičiuojamais, bet nemažiau svarbiais dalykais, jei paklausime, kas iš tikrųjų slypi po visais tais skaičiais ir kaip tai atspindi asmeninė patirtis? Jei, pavyzdžiui, paklausime, kas padaryta, kad visuomenė morališkai ir dvasiškai atgimtų, kad būtų sukurtos žmoniškos gyvenimo sąlygos ir pasirūpinta žmogaus orumu, jo laisva ir autentiška saviraiška? Ką patirsime nuo išorinių reiškinių komplekso nukreipę žvilgsni į vidinius jų priežasčių ir pasekmių ryšius bei reikšmes, į sunkiau įžvelgiamą tikrovės plotą, kuriame tie reiškiniai pagaliau gali įgauti visuotinę žmogišką reikšmę? Ar ir tada galėsime mūsų visuomenę laikyti konsoliduota?

Drįstu tvirtinti, kad ne. Drįstu tvirtinti, kad priešingai visiems maloninantiems išoriniams faktams mūsų visuomenė vidujai ne tik nėra konsoliduota, bet atvirkščiai – krenta į vis gilesnę krizę, dar pavojingesnę už visas ankstesnes šiuolaikinės mūsų istorijos krizes.

Mėginsiu pagrįsti savo teiginį.

Reikėtų paklausti, kodėl žmonės elgiasi būtent taip, kaip jie elgiasi, kodėl savo elgesiu ir veiksmais kuria tokį imponuojantį totaliai vieningos visuomenės, totaliai remiančios savo valdžią vaizdą? Manau, kad atsakymas akivaizdus kiekvienam nešališkam stebėtojui: juos gena baimė.

Iš baimės prarasti darbo vietą mokytojas moko vaikus tokių dalykų, kuriais pats netiki; baimindamasis ateities mokinys jį pakartoja; bijodamas, kad negalės toliau studijuoti, jaunuolis stoja į jaunimo sąjungą ir atlieka visa, ko iš jo reikalaujama; bijodamas, kad sūnus ar duktė nepateks į mokyklą, nes nesurinks reikiamo balų skaičiaus pagal pasibjaurėtiną politinę taškų sistemą, tėvas prisiima įvairiausias pareigas ir “savo noru“ pildo visus reikalavimus. Bijodami galimų pasekmių, žmonės dalyvauja rinkimuose, balsuoja už pasiūlytus kandidatus ir apsimeta, kad šį ritualą laiko tikrais rinkimais; baimindamiesi dėl savo egzistencijos, tarnybos ir karjeros, vaikšto į susirinkimus, balsuoja tenai už tai, už ką reikia, arba bent tyli. Iš baimės žemindamiesi kritikuoja patys save ir atgailauja, meluoja pildydami daugybę žeminančių anketų. Bijodami skundikų, viešai, o dažnai nė privačiai nereiškia tikrųjų savo pažiūrų. Dažniausiai bijodami galimų nuobaudų, norėdami pagerinti savo padėtį ir įsiteikti vadovaujantiems organams, darbininkai skelbia didesnius įsipareigojimus, – taip dažnai ir atsiranda socialistinio darbo brigados, iš anksto žinančios, kad pagrindinė jų paskirtis tėra pavyzdinė: bus apie ką referuoti „aukštyn“ siunčiamose ataskaitose. Iš baimės žmonės eina į įvairiausias oficialias šventes, demonstracijas ir eisenas. Bijodami, kad nebūtų trukdoma jų darbui, daugelis mokslininkų ir menininkų pritaria idėjoms, kuriomis netiki, rašo tokius dalykus, kuriuos patys niekina ir žino, jog tai netiesa, stoja į oficialias organizacijas, dalyvauja tokioje veikloje, kuria patys bjaurisi, patys apkarpo arba deformuoja savo darbus. Kai kurie, norėdami apsisaugoti, net skundžia kitus darius tai, ką jie patys kartu su jais darė.

Baimės, apie kurią kalbu, žinoma, negalima įsivaizduoti paprasčiausia psichologine prasme, tai yra kaip konkretaus jausmo, – dauguma žmonių aplinkui neatrodo virpą iš baimės kaip drebulės, tai visiškai ramūs ir pasitikintys savimi piliečiai. Kalbu apie gilesnę baimę, pasakyčiau, etine prasme: tai yra apie daugiau ar mažiau suvoktą kolektyvinę sąmonę veikiančios grėsmės slėgį; apie rūpinimąsi tuo, kam kyla arba gali kilti grėsmė; apie laipsnišką susitaikymą su grėsme kaip integralia pasaulio dalimi; apie vis akivaizdesnes, veiksmingesnes ir išmoningesnes išorinio prisitaikymo formas – vienintelį efektyvų savigynos būdą.

Žinoma, baimė ne vienintelė šiuolaikinės visuomenės struktūros statybinė medžiaga.

Ir vis dėlto ji yra esminė ir pagrindinė medžiaga. Be jos būtų neįmanoma ta išorinė vienybė, drausmė ir vieninga nuomonė, kuriomis remiasi dokumentai, teigiantys musų visuomenės konsolidaciją.

Kyla klausimas ko tie žmonės bijo? Teismo procesų? Kankinimų? Turto konfiskavimo? Deportacijos? Egzekucijos? Ne, šias pačias brutaliausias valdžios spaudimo priemones, laimei, bent mūsų šalyje, nusinešė istorijos srautas. Šiuolaikinio slėgimo formos daug subtilesnės, nors ir šiandieną vyksta politiniai procesai (teismų manipuliacijos visiems žinomos), bet tai kraštutiniai atvejai. Visas svoris sutelktas į egzistencinį spaudimą. Kas, beje, iš esmės nieko nekeičia: žinome, kad niekada nebūna toksai svarbus absoliutus grėsmes dydis, svarbesnė reliatyvi grėsmė, – įsivaizduojama ne tai, ką žmogus objektyviai praranda o tai, kokia bus subjektyvi – pagal jo vertybių skalę, jo pasaulio akiratyje praradimo reikšmė. Kitaip sakant, jei šiandien žmogus baiminasi prarasti darbą pagal specialybę, tai toji baimė gali būti nemažesnė ir skatinti panašią laikyseną, kokią kitomis istorinėmis aplinkybėmis suformavo baimė prarasti visą turtą. Egzistencinio spaudimo metodas tam tikra prasme net universalesnis, nes nėra piliečio, kurio egzistencija (plačiausia žodžio prasme) negalėtų būti paliesta. Kiekvienas turi ką prarasti, tad kiekvienas turi dėl ko bijoti Praradimų skalė gali būti pati įvairiausia: nuo visokių valdančiojo sluoksnio privilegijų ir valdžios teikiamų galimybių iki susikaupimo ramiam darbui, sėkmės ir kilimo tarnyboje; nuo galimybės studijuoti, tobulintis ir apskritai dirbti pagal specialybę iki galimybės bent jau išlikti tokio riboto juridinio asmens lygio, kokio yra ir visi kiti piliečiai, o neatsidurti ten, kur nebegalioja nė kitiems dar galiojantys įstatymai, tai yra tarp Čekoslovakijos politinio apartheido aukų. Taip, kiekvienas turi ką prarasti, – net pagalbinis darbininkas gali būti perkeltas į prastesnę ar mažiau apmokamą vietą, ir jam gali skaudžiai atsirūgti, jeigu susirinkime ar aludėje pasakys tikrąją savo nuomonę.

Šioji visą visuomenę ir kiekvieną pilietį apraizgiusi egzistencinio spaudimo sistema, žinoma, negalėtų sėkmingai veikti kaip konkreti kasdieninė grėsmė arba visuotinė galimybė, jei ji nesiremtų – kaip ir anos ankstesniosios brutalesnės spaudimo formos – visuotinumą, kompleksiškumą ir galią užtikrinančia jėga – visur esančia ir visagale valstybės policija. Mat šis baisus voras nematomais tinklais yra skersai ir išilgai apipynęs visą visuomenę, jis yra tas taškas, kuriame susikerta visos baimės linijos, paskutinis ir nepaneigiamas įrodymas, kad kiekvienas bandymas pasipriešinti yra pasmerktas. Nors dauguma žmonių didesnę laiko dalį šio voratinklio nemato savo akimis ir negali paliesti rankomis, bet kiekvienas pilietis žino jį egzistuojant, visur ir visada turi mintyse ir atitinkamai – taip, kad nenukentėtų nuo nematomų akių ir ausų, – elgiasi. Ir tam tikra prasme, kad ir kaip elgtųsi, vis dėlto nukenčia, nes visiškai nebūtina patekti į pačius voro čiuptuvus: būti apskųstam, tardomam ir nuteistam. Tų žmonių viršininkai ir kiekviena jo likimą lemianti instancija taip pat yra apipinti, vienaip ar kitaip bendradarbiauja su valstybės policija. Taip pati valstybės policijai suteikta galia bet kuriuo momentu įsibrauti į žmogaus gyvenimą – nesant jokios apsaugos ir pasipriešinimo priemonių – jau savaime nublukina gyvenimo natūralumą ir autentiką, paverčia jį nuolatine veidmainyste.

Savisaugos pastangos išlaikyti tai, kas turima slegiant baimei, vis dažniau parodo, kaip pagrindiniu impulsu, siekiant to, ko dar neturima, tampa egoizmas ir karjerizmas.

Regis, visuomeninė sistema pastaraisiais metais retai kada leido visiškai atvirai reikštis žmonėms, pasiruošusiems bet kam, kad tik turėtų naudos, žmonėms be principų ir be stuburo, geidžiantiems valdžios ir karjeros, liokajų sąrangos žmonėms, nevengiantiems jokių pažeminimų, galintiems paaukoti artimuosius ir savo garbę, kad tiktai įsiteiktų galingesniems. Tad nenuostabu kad mūsų dienomis įvairiausių vadovų vietose sėdi tiek daug žinomų karjeristų, oportunistų, avantiūristų ir visaip susitepusių žmonių. Arba tiesiog tipiškų kolaborantų, tai yru tokių, kurie sugeba bet kuriomis aplinkybėmis įtikinti save, kad susitepdami palys jie gelbsti kitus arba bent užima vietas, kuriose galėtų atsidurti dar blogesni. Tad ir nenuostabu, jog kaip tik dabar suklestėjo tokia valdininkų korupcija, kokios neregėjome keletą dešimtmečių: jie visiškai viešai ima kyšius, o spręsdami darbo klausimus nesigėdydami vadovaujasi pirmiausia asmeninės naudos principu.

Mažiau nei kada nors anksčiau beliko žmonių, nuoširdžiai tikinčių viskuo, ką teigia oficialioji propaganda, ir nesavanaudiškai remiančių valdžią. Užtat vis daugiau veidmainių. Tiesą sakant, kiekvienas pilietis labiau ar mažiau verčiamas veidmainiauti.

Tokios nelinksmos padėties priežastys yra šios: niekada anksčiau nebuvę taip. kad režimui tiek mažai terūpėtų, ką iš tiesų galvoja tie išoriškai lojalūs piliečiai ir ar nuoširdžios jų kalbos – pakanka atkreipti dėmesį, kad ir į tai, jog nė vieno žmogaus nedomina, ar kritikuojantys save ir viešai atgailaujantys nuoširdžiai gailisi ar tik apsimeta, norėdami pagerinti savo padėtį. Galima netgi tarti, jog beveik automatiškai tai priimama, nė neįžvelgiant čia nieko nenormalaus. nes pats pagrindinis argumentas yra, kad tokius veiksmus atlyginsianti asmeninė nauda. Niekas nesistengia įtikinti atgailautojo, kad jisai klydęs, ne. dažniausiai tvirtinama, kad privaląs atgailauti, jei nori save išgelbėti, ir spalvingai padidinamos paskui atsiversiančios galimybės, o po atgailos burnoje liksiąs neskanumas visaip menkinamas. O jeigu iš kur nors staiga atsirastų keistuolis, iš visos širdies prisipažįstąs klydęs, aprioriškai atstumiantis galimą atlygį, tai tikriausiai net pačiam režimui sukeltų nemažai įtarimų.

Galima netgi tarti, kad visi esame atvirai papirkinėjami: jei sutiksi užimti tam tikras pareigas gamykloje (žinoma, tarnaudamas ne jos darbininkams, o gamyklos vadovybei), apdovanosime tave tokiomis ir tokiomis privilegijomis. Jei įstosi į jaunimo sąjungą, įgysi teisę į šias ir anas pramogas. Jeigu tu, kūrėjau, dalyvausi šiame oficialiame renginyje, tau atsivers štai šios ir dar tos galimybės. Galvok, ką nori, bet jeigu išoriškai sutinki, jei niekam netrukdai, jeigu nuslopini tiesos troškimą ir sąžinę,–visos durys atsiveria prieš tave.

Savaime suprantama, kokie žmonės atsiduria priešaky ir kokios piliečių savybės aktyvinamos, kai pagrindiniu visuomenės savirealizacijos veiksniu tampa išorinio prisitaikymo principas.

Nevalia pražiūrėti dar vienos srities, plytinčios tarp pasaulio baimės diktuojamos savigynos ir asmeninio klestėjimo siekio genamo plėšraus veržimosi užvaldyti pasaulį, kuri taip pat kuria šių dienų „vieningos visuomenės“ moralinį klimatą. Tai abejingumas ir visa, kas su juo susiję.

Po nesenų istorinių sukrėtimų, po to, kai šaly įsigalėjo dabartinė sistema, žmonės tarsi prarado tikėjimą ateitimi, tikėjimą savo galia pakeisti įvykių eigą, tikėjimą kovos už teisę ir teisingumą prasme. Jie numoja į viską, kas peržengia kasdieninių buitinių rūpesčių ribas, kas nukreipta į aukštesnes vertybes, į rūpinimąsi artimaisiais. Jie pasiduoda apatijai, dvasios pasyvumui ir depresijai, stengiasi kur nors pabėgti ir pasislėpti. O bandantis pasipriešinti, pavyzdžiui, nesutinkantis veidmainiauti, abejojantis savirealizacijos, grįstos susvetimėjimu pačiam sau, verte, vis abejingesnių aplinkinių akyse tampa keistuoliu, donkichotu, puspročiu, o paskui savaime sukelia tam tikrą atgrasą – kaip kiekvienas, besielgiąs kitaip nei dauguma ir dar galįs atgręžti neiškreipiantį, kritišką veidrodį į tą daugumą. Arba antroji galimybė: nors visuomenė ironiškai ir atstumia arba tariamai šalinasi tokio išsišokėlio, kaip iš jos ir pageidaujama, tačiau slapčiomis simpatizuoja jam, tikėdamasi, kad slaptai simpatizuodama asmeniui, kuris elgiasi taip, kaip derėtų elgtis visiems, nuramina savo sąžinę.

Paradoksalu, tačiau šis abejingumas veikia gana aktyviai: argi iš baimės, o ne iš abejingumo daugelis eina prie balsavimo urnų, į susirinkimus, stoja į oficialias organizacijas? Ar iš pirmo žvilgsnio tokia efektinga politinė režimo parama nėra tik automatizmo, rutinos, įpročio ir komforto apraiška, po kuria slypi totali rezignacija? Nėra absoliučiai jokios prasmės dalyvauti visuose šiuose ritualuose, tačiau tokiu būdu galima bent užsitikrinti sau ramybę, tad kodėl juose nedalyvauti? Atsisakydamas nieko nelaimėtum, tiktai dar ir ramybę prarastum.

Didžioji dauguma žmonių nenori nuolatinio konflikto su valdžia, tuo labiau kad toksai konfliktas gali baigtis tiktai izoliuoto individo pralaimėjimu. Kodėl tad nedaryti to, ko iš tavęs reikalaujama? Juk nieko nekainuoja, o ilgainiui imi net nebesusimąstyti apie tai.

Taip beviltiškumas kelia apatiją, apatija – prisitaikymą, prisitaikymas – automatiškus veiksmus (panaudojamus masių politiniam aktyvumui įrodyti). Visa tai kartu sudaro šiuolaikinį vadinamosios normalios elgsenos įvaizdį. Pačia savo esme labai pesimistišką įvaizdį.

Kuo labiau žmogus pasiduoda visuotiniam esančių sąlygų pagerėjimui, – atsisako aukštesnių vertybių ir tikslų, tai yra į „išorę“ nukreiptos veiklos galimybių, tuo daugiau energijos skiria ten, kur sutinka santykinai mažiau kliūčių – į „vidų“. Žmonės daugiau galvoja apie save, apie savo namus, savo šeimą ir randa ten ramybę, gali ten užmiršti visą pasaulio kvailumą, išlaisvinti savąjį kūrybingumą. Ieško geresnės namų įrangos, gražių daiktelių, stengiasi pakelti savosios buities lygį, paversti gyvenimą malonesniu, statosi vasarnamius, rūpinasi automobiliais, daugiau dėmesio skiria geram maistui, drabužiams, buto patogumams, tiesiog labiau orientuojasi į materialiuosius savo asmeninio gyvenimo matmenis.

Žinoma, tokia orientacija teigiamai veikia ekonomiką: kaip jos rezultatas vystosi apleista plataus vartojimo prekių gamyba ir paslaugų sfera, kyla bendras gyvenimo lygis. Liaudies ūkio požiūriu tai reikšmingas ir dinamiškas energijos šaltinis, bent iš dalies galįs atlikti tuos materialaus visuomenės praturtinimo uždavinius, kurių neįstengė įvykdyti nepaslankus, perdėm subiurokratintas ir neproduktyvus valstybinis ūkis (tereikia palyginti valstybinių ir privačių statybų apimtį bei kokybę).

Bet kodėl valdžia sveikina ir paremia šį energijos persiliejimą iš visuomeninės į „privačią“ sferą?

Dėl pasekmių, stimuliuojančių ekonomikos vystymąsi? Ir dėl to. Tačiau visos šiuolaikinės politinės propagandos ir praktikos dvasia, neįkyriai, bet sistemingai stiprinanti šią „vidun“ nukreiptą orientaciją, net per daug aiškiai parodo, kodėl valdžios požiūriu sveikintinas šis persiliejimas: sveikintinas pirmiausia psichologinis aspektais – traukimasis iš „viešosios“ sferos. Teisingai spėjama, jog anksčiau arba vėliau „išorėn“ nukreiptos jėgos atsisuktų prieš sistemą (arba bent prieš labiausiai nepriimtinus jos pavidalus). Todėl sistema nė nesuabejodama vietoje tikrojo žmogiškojo gyvenimo pateikia skurdų pakaitalą. O visuomenės dėmesys (siekiant nepastebimai ją užvaldyti) sąmoningai nukreipiamas į šalį nuo visuomeninių reikalų, – visus žmogaus interesus prislegiant vartotojiškų reikmių krūviu, galima toliau prievartauti dvasinius, politinius ir moralinius jų poreikius. Redukuojant asmenybę taip, kad ji tetrokštų ankstyvosios vartotojų visuomenės idealų įkūnijimo, galima lengviau paversti ją kompleksinio manipuliavimo objektu, – taip iki minimumo sumažinamas pavojus, kad žmogus netikėtai pasiges vienos iš nesuskaičiuojamų ir nenumatomų savo galimybių, o ribota centralizuotos rinkos pasiūla vartotojui iš pat pradžių leidžia pasijusti įspraustam į nustatytą rėmelį.

Visa liudija, kad valdžia elgiasi kaip savisaugos instinkto valdomas padaras, kuris, eidamas mažiausio pasipriešinimo keliu, nė neatsigręžia pasižiūrėti, ar toksai kelias neapmokamas asmenybės suskaldymu, brutaliu žmogiškosios vertės pamynimu.

Ir toji pati valdžia tiesiog įkyriai stengiasi įteisinti savąją revoliucinę ideologiją su visiško žmogaus išlaisvinimo idealui. O kur iš tikrųjų atsidūrė savąją asmenybę kompleksiškai, harmoningai ir autentiškai vystantis žmogus? Žmogus, besinaudojąs visomis socialinėmis ir juridinėmis teisėmis, kūrybiškai dalyvaujantis vystant ekonomines ir politines galias, pačiam sau sugrąžintas ir pajutęs tikrąją savo vertę individas. Vietoje laisvo dalyvavimo politiniame gyvenime ir atviro dvasinio vystymosi jam pasiūlyta laisvai rinktis šią ar kitą šaldytuvo arba skalbimo mašinos rūšį.

Arba: priešaky iškilus didžiųjų humanistinių idealų fasadas, o už jo kuklus socialistinio miesčionio namelis! Vienojo pusėje pompastiški šūkiai apie neregėtą visų laisvių suklestėjimą ir nepaprastą gyvenimo struktūros įvairovę, o kitoje – neįsivaizduojama – iki pirkinių paieškos redukuoto gyvenimo tuštuma ir pilkumas!

Kaip jau pažymėjau, kažkur manipuliacinių svertų, paverčiančių žmogų buku vartotojų bandos dalyviu, hierarchijos viršūnėje įsikūrusi slapta ir galinga jėga – valstybės policija. Jinai gali vaizdžiai iliustruoti tarp ideologinio fasado ir kasdieninės realybės žiojėjančią prarają. Kiekvienas, kam teko nemalonumas savo kailiu patirti šios institucijos „braižą“, tiktai nusikvatos iš oficialaus jos paskirties aiškinimo, – negi įmanu patikėti, kad šis dvokiantis smulkių niekšelių, profesionalių šnipų ir menkų skundikų šmirinėjimas, šis nepilnaverčių, klastingų, pavydžių ir godžių filisterių bei biurokratų knibždėjimas, sis purvinas išdavysčių, apgaulės, šmeižtų ir intrigų kamuolys yra liaudies valdžią saugančių ir jos iškovojimus nuo priešų ginančio darbininko braižas? Juk tikrosios liaudiškos darbininkų valdžios priešas būtų – jeigu viskas nebūtų apversti aukštyn kojomis – kaip tik šis niekad nepasisotinantis ir nieko nesišlykstįs miesčionis, savuosius kompleksus gydantis įskųsdamas kaimynus, tikrasis dvasinis policijos “braižo“ kūrėjas, kurį galima nesunkiai nutuokti slypint už kasdieninės „slaptųjų“ praktikos! Manau, visą šį groteskišką teorijos ir praktikos neatitikimą kažin ar galima paaiškinti kitaip nei tikrąja šiandieninės valstybės policijos paskirtimi, – policijos, ne saugančios laisvą žmogaus vystymąsi nuo prievartautojų, o atvirkščiai – saugančios prievartautojus nuo grėsmės, kuri kiltų žmogui laisvai vystantis.

Revoliucinio mokymo apie naują žmogų, jo naująją moralę ir žemiškos gyvenimo, kaip vartotojiškos laimės, koncepcijos neatitikimas kelia klausimą, kodėl valdžia taip mėšlungiškai įsikibusi laikosi ideologijos. Matyt, vien todėl kad ideologija, kaip konvencionalizuota ritualinės komunikacijos sistema, suteikia jai tęstinumo, vientisumo ir teisėtumo iliuziją, užmaskuoja jos savanaudišką praktiką.

Tikrieji ir konkretūs šios praktikos interesai neišvengiamai persmelkia kiekvieną oficialiosios ideologijos žingsnį. Iš grėsmingo ideologinių frazių kalno gilumos, iš kur valdžia be perstojo bando veikti žmogų, skamba informacijos požiūriu bergždžios tezės, kurių paprastai nė neužfiksuoja ausis, tačiau pro jas pasigirsta vienintelis prasmingas ir konkretus patarimas: būtų geriau, jei visai nesidomėtum politika – tai mūsų reikalas; daryk tai, ką tau pasakysime, be reikalo nefilosofuok ir nekišk nosies, kur nedera, tylėk, dirbk savo darbą, rūpinkis savimi – ir būsi laimingas.

Žmogus ir stengiasi laikytis šio patarimo, – būtinybė rūpintis savąja egzistencija galų gale ir yra tas vienintelis punktas, dėl kurio galima visiškai sutarti su valdžia. Kodėl tad tuo nepasinaudoti? Juo labiau jeigu nieko kito ir nelieka!

Kur tad krypsta visa ši padėtis, kurios pagrindinius kontūrus pabandžiau nubrėžti? Kitaip sakant, ką su žmonėmis ir iš žmonių daro baimė bei apatija grįsta sistema, genanti asmenybę į materialiosios egzistencijos irštvą ir siūlanti veidmainystę kaip pagrindinį bendravimo su visuomene principą? Kokiose padugnėse visuomenę murdo politika, kurios vienintelis tikslas tėra palaikyti išorinės tvarkos ir visuotinio paklusnumo vaizdą, neatsižvelgiant, kokiomis priemonėmis ir kokia kaina tol pasiekta?

Tikriausiai nereikia ypač lakios vaizduotės, kad suprastum, jog tokia padėtį tegali palaipsniui pakirsti visas moralės normas, visus padorumo reikalavimus, palaužti pasitikėjimą liesos, principingumo, nuoširdumo, nesavanaudiškumo, garbės ir orumo verta. Tegali nusmukdyt egzistenciją iki biologinės vegetacijos, tai yra iki visiškos demoralizacijos, kuri atsiranda praradus viltį ir gyvenimo prasmės suvokimą. Iki naujos tragiškojo žmogaus padėties šiuolaikinės techninės civilizacijos aspektu apraiškos, susijusios su nykstančiu absoliuto horizontu. Aspektu, kurį esu linkęs vadinti žmogaus tapatybės krize, negi žmogus identiškumo irimą gali sustabdyti sistema, taip griežtai reikalaujanti būti kažkuo kitu, nei esi?

Tvarka padaryta. Tačiau dvasios apmirimo, širdies nuslopinimo ir gyvenimo ištuštėjimo kaina.

Pasiekta išorinė konsolidacija. Visuomenės dvasinės ir moralinės krizės kaina.

Blogiausia, kad šioji krizė vis aštrėja: tereikia bent kiek kilstelėti virš ribotos kasdienybės, kad su siaubu įsitikintum, kaip greitai visi apleidžiame pozicijas, iš kurių dar vakar nė negalvojome trauktis. Tai, kas dar vakar viešosios nuomonės buvo laikoma esant nepadoru, šiandien jau lengvai dovanotina, rytoj tikriausiai bus visai įprasta, o poryt galbūt taps pačiu padorumo pavyzdžiu. Tai, apie ką vakar skelbėme, kad su tuo niekada nesusitaikysime arba laikėme neįmanomu, šiandien be jokios nuostabos vertiname kaip patį natūraliausią dalyką. Ir atvirkščiai – kas dar neseniai buvo pati akivaizdybe, tas šiandien laikoma išimtimi ir, kas žino, gal greitai taps nepasiekiamas idealas.

„Natūralaus“ ir „normalaus“ skalių kaita ir moralinių vertinimų skirtumai pastarųjų metų visuomenėje yra daug didesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes, savaime suprantama, augant apatijai, atbunka sugebėjimas justi apatiškumą.

Nelyginant liga, kuri nuo lapų ir vaisių persimestų į kamienus, prasismelktų iki šaknų. Blogiausia, kad dabartinė padėtis dar liūdnesnės perspektyvos.

Visuomenė vidujai vystosi, tvirtėja ir kultūrėja pirmiausia nuolat giliau, plačiau, labiau diferencijuotai suvokdama save pačią.

Pagrindinis šio visuomenės savivokos įrankis yra jos kultūra. Kultūra, kaip konkreti žmogaus veiklos sritis, veikianti (nors dažnai netiesiogiai) dabartinę dvasios būseną ir kartu pati šios būsenos veikiama.

Tenai, kur valdant visuomenę totaliai užgniaužiamas jos vidinis diferencijuotas vystymasis, visai dėsningai pirmiausia užgniaužiama kultūra. Ir ne vien „automatiškai“, kaip tai, kas pagal ontologinę savo esmę yra ir priešiška visuomenės manipuliavimo „dvasiai“, o, tartume, „programiškai“ – teisėtai baiminantis, kad kaip tik kultūros – savojo savivokos instrumento – dėka visuomenė suvoks, kaip ji prievartaujama. Per kultūrą visuomenė išplečia savo laisvę ir atskleidžia tiesą, o negi to norėtų valdžia, iš esmės priešiška šioms vertybėms? Tokia valdžia pripažįsta tiktai tokią „tiesą“, kokios jai reikia šiuo momentu. Ir vienintelę „laisvę“ apreikšti tą „tiesą“.

„Tiesos“ pasaulis, neįkvepiantis dialektiško tikrovės pažinimo oro, pasaulis, kuriame vadovaujamasi vien valdžios interesais – tai sterilių minčių, sustingusių dogmų, sustabarėjusių ir nelanksčių doktrinų pasaulis, o natūrali viso to išdava yra pragmatiška savivalė.

Tai direktyvų, draudimų ir suvaržymų pasaulis. Pasaulis, kuriame kultūros politika – tai kultūros policijos veikla.

Jau daug kalbėta ir rašyta apie kuriozišką šiuolaikinės mūsų kultūros nuniokojimą, apie įvairiausių persekiojimų ir diskriminacijos tinklą, apie šimtus uždraustų rašytojų ir knygų, apie dešimtis uždarytų žurnalų, apie sunaikintas visas leidybos bei repertuaro galimybes, apie tai, kad nutraukti ryšiai su visuotine dvasia, kad ištuštėjo parodų salės, o visos iki šiol veikusios menininkų organizacijos ir daugybė mokslinių institutų išvaikyta ir pakeista protezais, kuriuos valdo agresyvūs sektantai ir žinomi karjeristai bei garbėtroškos, nusitvėrę pasitaikiusios progos. Nebandysiu dar karią to aprašinėti, norėčiau gal kiek apmąstyti kai kuriuos dabartinės padėties aspektus, susijusius su šio laiko tema.

Pirmiausia: kad ir kokia prasta būtų dabartinė padėtis, tai dar nereiškia, kad nebėra jokios kultūros. Teatrai vaidina, televizija kasdien kažką transliuoja, leidžiamos knygos. Šios viešosios, legalios kultūros visuma pažymėta ypatingu ženklu: visuotini jos išoriškumą nulemia gilus susvetimėjimas savo pačios esmei, totaliai iškastruojant ją būtent kaip žmogiškos, tai yra ir visuomeninės, savivokos įrankį. O jeigu šiandien ir atsiranda kokia neginčijamai suvereni vertybė, pavyzdžiui, iš tos pačios meno sferos, – puikus aktoriaus vaidmuo, – tai atsiranda kaip valdžios požiūriu santykinai nepavojingas ir visuomenės savivokai įtakos neturintis reiškinys, toleruotinas ir dėl savojo subtilumo bei sublimuotumo. Tačiau net ir tokiu atveju, vos pasijunta minėtoji įtaka, valdžia bemat ima instinktyviai gintis (žinomas atvejis, kai geras aktorius buvo uždraustas iš esmės tik todėl, kad buvo per geras).

Tačiau aš ne apie tai. Mane domina klausimas, kaip šis išoriškumas pasireiškia srityse, kurios turi priemonių tiesiogiai įvardyti žmogišką patirtį, tai yra srityse, daug pastebimiau stimuliuojančiose visuomenės savivoką.

Pateiksiu pavyzdį: tarkime, paskelbiamas (o kartais taip ir nutinka) literatūros kūrinys, galbūt pjesė, ir negalima paneigti ją turint sugestijos, išradingumo, prasmės. Kad ir koks būtų tas kūrinys, dėl vieno galime būti visada ir visiškai ramūs: jis nė centimetru neviršija konvencionalios, banalios, tai yra savo esme melagingos, visuomeninės sąmonės lygio, ir nesvarbu, ar tai atsitinka dėl cenzūros, autocenzūros, autoriaus temperamento, rezignacijos, saviapgaulės ar apskaičiavimo kaltės. O šioji visuomeninė sąmonė autentiška pasaulio patirtimi laiko vien patirties iliuziją, sulipdytą iš paviršutiniškų, apdailintų ir nuvalkiotų detalių, tokių visuomeninės sąmonės jau seniai išbandytų ir pritaikytų patirčių šešėlių. Vis dėlto, arba tiksliau – kaip tik todėl, tokie kūriniai visada išblaškys, sudomins arba sujaudins daugelį žmonių, nieko nenutvieksdami tikrojo pažinimo spinduliais, neatskleisdami nieko iki šiol nežinomo, nepasakydami nieko nepasakyto, autentiško ir nesužadindami praregėjimų bei nuojautų. Trumpai tariant, tokie kūriniai, imituodami realų pasaulį, iš tikrųjų jį falsifikuoja. Jeigu prisiminsime konkrečius minėtojo išoriškumo pavidalus, pamatysime, kad visai neatsitiktinai dažniausiai semiama iš tradiciškai mūsų kieme valdžios (ir tos buržuazinės, ir proletariškos) malonės spinduliuose stovinčios statinaitės, – įsitikinus jos turinio nekenksmingumu; turiu omeny banalybės estetiką, susukusią gūžtą žvalioje miesčioniškoje jausenoje, sentimentalią kaimyniškojo humanizmo filosofiją, virtuvinį atlapaširdiškumą, provincialią pasaulio koncepciją, besiremiančią tikėjimu visuotiniu geraširdiškumu. Kalbu apie estetiką, kurios šerdis yra apdairios vidutinybės kultas, stovintis ant pašvinkusio tautiško pasitenkinimo savim pagrindo, valdomas susmulkėjimo ir kampų nugludinimo principo ir išsiliejantis netikru optimizmu bei dekadentiškiausia šūkio „tiesa nugali“ interpretacija.

Kaip Jums tikriausiai žinoma, politinę ideologiją beletrizuojančių kūrinių šiandieną labai maža ir, profesionaliai žiūrint, jie visi nevykę. Ir ne tik todėl, kad nėra kas juos kuria, bet ir dėl to, kad iš esmės, nors tai skamba paradoksaliai jie nėra pageidautini mūsų dienų tikrosios – tai yra vartotojiškos – gyvenimo koncepcijos požiūriu; jeigu jie atsirastų ir būtų profesionaliai sukurti, ir dar atkreiptų į save dėmesį, – pernelyg atitrauktų žvilgsnius „į šalį“, dirgintų senas žaizdas, savo visuotiniu bei radikaliu politiškumu sukeltų visuotinę bei radikalią reakciją, ir visa tai pradėtų drumsti vandenį, kurį norima kuo ilgiau išlaikyti stovintį. Tikriesiems šiuolaikinės valdžios interesams dar labiau tinka tai, ką pavadinau banalybės estetika. Ir su tiesa ji prasilenkia ne taip akivaizdžiai. Ir kur kas priimtinesnė, ir konvencionali sąmonė ją daug lengviau virškina. Tad ji daug geriau pritaikyta atlikti užduotis, kurias vartotojiškas gyvenimo būdas kelia kultūrai: nedrumsti ramybės tiesa, o smagiai liūliuoti melu.

Žinoma, tokio pobūdžio kūryba buvo gausi, netgi vyravo. Tačiau visada iki šiol egzistuodavo bent keletas plyšių, pro kuriuos prasismelkdavo viešumas ir vienaip ar kitaip autentišką, žmogaus savivoką atspindinti kūryba. Tokiai kūrybai niekada nebuvo lengva, nes jos šalinosi ne tik valdžia, bet ir egoistiška, komfortą mėgstanti konvencionalioji sąmonė, tačiau kažkokiais paslaptingais būdais, vingiuotais takeliais ir labai retai nevilkinama ji vis dėlto pasiekdavo žmogų ir visuomenę ir atlikdavo visuomenės savivokos užduotis.

Bet pastaruoju metu ir tai pasidarė nebeįmanoma, ir šioji permaina man atrodo pati svarbiausia. Dabartinei valdžiai pasisekė, – ir galima įrodyti, jog pirmą kartą nuo mūsų tautinio atgimimo laikų, – beveik tobulai užvaldyti kultūrą: taip preciziškai šiandien veikia biurokratinės kontrolės sistema, taip kruopščiai užlipinamas pats siauriausias plyšelis, pro kurį galėtų prasiskverbti bent kiek rimtesnis kūrinys, taip tas mažytis būrelis, laikantis kišenėje visų durų raktus, baiminasi prarasti valdžią ir bijo meno.

Tikriausiai suprantate, kad dabar kalbu jau nebe apie tuos storus visiškai arba iš dalies uždraustų autorių indeksus, o apie daug blogesnį indeksą: apie „bianco indeksą“, kuriame aprioriškai atsiduria visa, kas gali sužibėti originalesne mintim, gilesne įžvalga, atviresniu nuoširdumu, savitesne idėja, įtaigesne forma, – kalbu apie išankstinį arešto orderį viskam, kas vidujai laisva, o giliausia žodžio prasme tokia yra visa kultūra. Kalbu apie kultūros arešto orderius, kuriuos išrašė Jūsų vyriausybė.

Vėlei sugrįžta klausimas, kuris kildavo iš pat pradžių: ką visa tai iš tikrųjų reiškia? Ir kur atsidursime? Ir kas ištiks visuomenę?

Vėl pasiremsiu pavyzdžiu: žinome, kad sustojo dauguma anksčiau ėjusių kultūros žurnalų, o jei ir liko koksai, tai toks sulaižytas, jog neverta nė prisiminti.

Ir kas iš to?

Lyg ir nieko iš pirmo žvilgsnio: ir be visų tų literatūros, meno, teatro, filosofijos, istorijos ir kitokiausių žurnalų visuomenė kuo puikiausiai gyvuoja, taigi, matyt, nė tuo metu, kai eidavo, jie neatitiko latentiškų visuomenės poreikių, kurie juk egzistavo ir, be abejo, turėjo poveikį. Kokiam žmonių skaičiui tų žurnalų dabar stinga? Keletui dešimčių tūkstančių prenumeratorių, o tai tik maža visuomenės dalis.

Vis dėlto tai daug didesnė ir rimtesnė netektis, nei galėtų pasirodyti į skaičius žiūrint. Tikroji jos giluma paslėpta nuo mūsų akių, ir jos neatskleis nė patys tiksliausi apskaičiavimai.

Prievartinė tokio žurnalo likvidacija – tarkime, kalbame apie teorinį teatro leidinį – nėra vien konkreti skriauda konkretiems žurnalo skaitytojams, net ne vien šiurkštus išpuolis prieš teatro kultūrą. Tai taip pat – ir visų pirma – tam tikro visuomenės savivokos organo likvidavimas, o tai sunkiai nusakomu būdu neišvengiamai pažeidžia susiraizgiusi cirkuliacijos, medžiagų apykaitos ir transformacijų tinklą, maitinantį tą sudėtingą daugiasluoksnį organizmą, koks yra modernioji visuomenė; stabdo natūralią tame organizme vykstančių procesų dinamiką, drumsčia subtilius įvairiausių jo funkcijų sąskambius, atitinkančius jo vidinės struktūros laipsnį. Kaip maiste ilgai stokojant kurio nors vitamino, nors vien kokybės požiūriu ir nežymaus, galima pasiligoti, taip – ilgalaikėje perspektyvoje – ir visuomenės organizmui vieno žurnalo praradimas gali padaryti daug didesnę žalą, nei galėtų pasirodyti paviršium žvelgiant. O jeigu kalbama ne vien apie žurnalą? Jeigu kalbama beveik apie visus?

Nesunkiai galiu įrodyti, kad tikroji žinojimo, mąstymo ir kūrybos vertė stratifikuotame kultūrinės visuomenės gyvenime niekada nebūna be liekanos, kai atimame tą vertę, kurią jie turi asmenims, pirmiausia tiesiogiai “fiziškai“ – nesvarbu aktyviai ar pasyviai – paveikiamiems. Tų asmenų beveik visada nedaug, mokslo srity dar mažiau nei meno, o vis dėlto žinojimas gali labai stipriai–kad ir per keletą tarpinių pakopų – paveikti visą visuomenę taip, kaip kiekvieną mūsų tiesiogiai „fiziškai“ paliečia politika, susijusi su atomine grėsme nors tik mažai kas yra „fiziškai“ patyręs teorinės fizikos spekuliacijas, dėl kurių atsirado atominė bomba.

Kad taip atsitinka ir humanitarinėje srity, liudija gausybė neregėto kultūrinio, politinio ir moralinio visos visuomenės sąjūdžio pavyzdžių, kai pradinis kristalizavimosi branduolys arba katalizatorius būdavo visuomeninės savivokos vyksmas, apėmęs ir tiesiogiai „fiziškai“ palietęs visiškai nedidelį, ekskliuzyvų asmenų ratą. Tasai vyksmas netgi galėjo vėliau likti už visuomenės, kaip viseto, apercepcijos ribų, ir vis dėlto jis buvo nepakeičiamas josios sąjūdžio užtaisas. Mes niekada nežinosime, kada netvari žinojimo liepsnelė, įsiplieskusi tarp kelių į sąvoką labiau linkusių ląstelių, staiga nutvieks kelią visai visuomenei, šiai nė nepastebėjus, kas jai tą kelią nušvietė. Tai dar ne viskas: tie nesuskaičiuojami pažinimo tvyksniai, niekada nenutvieksiantys kelio visai visuomenei, labai reikšmingi jau vien tuo, kad jie buvo, kad galėjo nutvieksti kelią, kad ir jie – patys savaime – dalyvavo realizuojant tam tikros visuomenės potencijas. Tos potencijos gali būti tiesiog kūrybinės jėgos arba laisvės, padedančios kurti ir palaikyti kultūros klimatą, be kurio neįmanomi kiti, reikšmingesni, tvyksniai. Trumpai tariant, dvasinės savivokos erdvė yra nedaloma: nutraukus bent vieną siūlą, pažeidžiamas viso tinklo integralumas. O tai rodo, jog visi subtilūs procesai visuomenės organizme yra susiję tarpusavy.

Nenorėčiau redukuoti reikalo esmės iki šio gana trivialaus aspekto. Bet vis dėlto: ar tokie „kultūros arešto orderiai“ nemarina visos visuomenės dvasios ir moralės, nors tiesiogiai paliečia tiktai gan ribotą asmenų skaičių?

Jei pastaraisiais metais knygynų lentynose ir nepasirodė nė vienas naujas čekų romanas, pastebimai išplėtęs mūsų pasaulio patirtį, tai niekuo nepasireiškė išorėje, – skaitytojai dėl to nerengs demonstracijų ir galų gale visada suras ką skaityti. Tačiau kas imtųsi spėti, ką toksai faktas iš tikrųjų reiškia čekų visuomenei? Kas žino, kuo šitoks stygius atsilieps ateities dvasiniam ir moraliniam klimatui? Kaip susilpnins mūsų savivokos gabumus? Ir kaip tokios kultūrinės savivokos stygius paveiks tuos, kurie tiktai šiandien pradeda arba rytoj pradės pažinti patys save? Kiek mistifikacijų, sentimentais nugulančių visuotinėje kultūros sąmonėje, privalėsime pašalinti, norėdami grįžti atgal į kokį nors „išeities tašką“? Ir kas žino, kas, kada ir kaip įstengs sukaupti pakankamai jėgų, kad galėtų įžiebti naują tiesos liepsnelę, kai taip nuosekliai naikinama ne tik galimybė įžiebti, bet net tokios galimybės nuojauta?

Keletas tokių romanų, kurių taip stinga knygynų lentynose, vis dėlto yra: jų rankraščiai eina iš rankų į rankas. Šiuo požiūriu situacija neatrodo tokia beviltiška. Iš viso to, kas anksčiau pasakyta, aiškėja, kad jeigu tokio romano per šiuos metus nebūtų perskaitę daugiau nei dvi dešimtys skaitytojų, jo egzistavimas ir taip būtų pateisintas, nes pats faktas, kad tokia knyga egzistuoja, kad ją apskritai galima buvo parašyti, kad ji gyvena, nors ir siauroje kultūrinės sąmonės zonoje, yra pakankamai reikšmingas. Tačiau ką kalbėti apie sferas, kuriose neįmanoma dirbti apeinant vadinamąsias legalias struktūras? Kaip sužinoti nuostolių, kuriuos padarė naujų srovių nuslopinimas teatre ir kine – šiose labai savitose visuomeninio poveikio srityse – tikrąjį mastą? O ką gali tolimoje perspektyvoje reikšti vakuumas, atsirandantis humanitarinių mokslų, teorijos ir specialios visuomeninių mokslų eseistikos srityse? Kas drįstų apskaičiuoti prievartinio įvairių ilgamečių savivokos procesų, vykstančių ontologinėje, etinėje ir istorinėje plotmėse, nutraukimo pasekmes? Juk šie procesai apskritai neįsivaizduojami be laisvo disponavimo šaltiniais, reguliarių viešų konfrontacijų, be natūralios informacijos, idėjų, minčių, mokslo žinių ir vertybių cirkuliacijos, be viešo savųjų nuostatu Išsakymo.

Apskritai klausimas skambėtų taip: kokia dvasine bei moraline tautos impotencija ateity atsirūgs šiandieninis jos kultūros kastravimas?

Bijau, kad balsios pasekmės atsilieps visuomenei dar daugybę metų po to. fcai bus užmiršti jas sukėlę politiniai interesai. Ir tuo didesnė istorinė kaltė tenka tiems, kurie tam, kad išsilaikytų valdžioje, paaukojo tautos dvasios ateitį.

Jei kosmose pagrindinis yra entropijos¹ augimo dėsnis, tai pagrindinis gyvenimo dėsnis yra vis sudėtingesnės struktūros ir kova prieš entropiją: gyvenimas priešinasi kiekvienai uniformai ir vienodumui, jo perspektyva yra ne „supanašėjimas“, o įvairovė, transcendencijos bei nuotykių nerimas, kova prieš status quo. Būtinė jo vystymosi dominantė – be perstojo aktualizuoti paslaptį.

Ir atvirkščiai valdžiai, kurios vienintelis tikslas – prievarta išsaugoti savo nekintamumą, išgaunant permanentinio pritarimo vienybę, būtiškai esmingas nepasitikėjimas kiekviena įvairove, atskirybe ir transcendencija, būtiškas pasipriešinimas viskam, kas nepažįstama, neaprėpiama ir visąlaik paslaptinga, būtiškas polinkis į uniformą, vienodumą ir nejudrumą, didelė status quo meilė. Mechaninė dvasia prislegia vitalinę. Tvarka, kurią siekiama įtvirtinti, nėra atviros vis aukštesnių visuomenės organizavimosi formų paieškos, atitinkančios vis sudėtingesnes struktūras, o atvirkščiai – grįžimas prie „labiausiai tikėtinos padėties“, kuri yra aukščiausias entropijos laipsnis. Žengdama koja kojon su entropija, tokia valdžia žygiuoja prieš gyvenimo kryptį.

Žinoma, kad ir žmogaus gyvenime būna toks akimirksnis, kai jo struktūros staiga ima irti ir jo kelias pasuka entropijos kryptimi. Tai akimirksnis, kai jis paklūsta visuotiniam kosmoso dėsniui, – mirties akimirksnis.

Kažkur pačiuose valdžios, pasukusios entropijos kryptimi ir norinčios žmogų paversti kompiuteriu, kurį galima bet kaip užprogramuoti, žinant, kad visi įsakymai bus įvykdyti, pagrinduose glūdi mirties principas. Ir lavono tvaiku padvelkia „tvarka“, kurios toji valdžia siekia, tvarka, kai kiekviena natūralios gyvybės apraiška – savitas gestas, veiksmas, originali mintis, nenuspėjamas ilgesys ar idėja – tampa „suirutės“, „chaoso“, „anarchijos” signalu.

Visa politine praktika, kurios pagrindinius aspektus bandžiau čia aprašyti, ir dabartinis mūsų režimas patvirtina, jog „ramybės“, „tvarkos“, „susitelkimo“, „išėjimo iš krizės“, „irimo sustabdymo“, „aistrų nutildymo“ bei kitos idėjos, nuo pat pradžios grindžiančios jo politinę programą, turi tą patį lavoninės prieskonį, kaip ir visi kiti „entropinio“ režimo repertuaro dalykai.

Jų tvarka – pilkai uniformuota biurokratinė rikiuotė, stingdantis vienodumas, bet kokią išimtį slopinantis automatiškumas, švinkstantis, neigiantis transcendenciją nejudrumas. Tai tvarka be gyvybės.

Taip, mūsų šaly ramu. Tačiau ar tai ne morgo, ne kapinyno ramybė?

Natūraliai gyvenančioje visuomenėje savaime vis kas nors atsitinka: veiksmų ir veiksnių sąveika, matomi ir nepastebimi judesiai formuoja vis naujas išimties situacijas, kurios sukelia naujus veiksmus, o tie savo ruožtu formuoja naujas situacijas. Paslaptinga gyvenimo konstantų ir kintamų dydžių, dėsningumų ir atsitiktinumų, to, ką galima numatyti, ir netikėtumų priešprieša įvairiausiu vyksmu reiškiasi laike. Kuo labiau struktūruotas visuomenės gyvenimas, tuo labiau struktūruotas ir jos laikas: jame ryškėja vienkartiškumo ir nepakartojamumo bruožai. Tai savo ruožtu pabrėžia galimybę reflektuoti jo nuoseklumą, tai yra nesulaikomą nesugrąžinamų situacijų srautą, labiau suvokti visuomeninio vyksmo dėsningumus. Kuo turtingesnis visuomenės gyvenimas, juo giliau ji įsisąmonina visuomeninio laiko matmenis, istoriškumo dimensijas. Kitaip tariant, kur yra erdvės visuomeniniam vyksmui, ten atsiveria ir visuomenės atminties erdvė. Gyva visuomenė turi savo istoriją.

Kadangi istorijoje visada egzistuoja tęstinumo ir priežastingumo pradmuo, būtiškai susijęs su pradmeniu to, kas nenumatoma ir nepakartojama, kyla klausimas, kaip tikroji istorija – šis negęstantis „chaoso“ vulkanas, neramumų ir iššūkių tvarkai šaltinis, – gali gyvuoti pasaulyje, kurį valdo „entropinis“ režimas.

Atsakymas visiškai aiškus: negali gyvuoti. Ir – bent išoriškai – neegzistuoja: marinant gyvąjį gyvenimą, sustabdomas ir visuomenės laikas, o istorija išnyksta už horizonto.

Ir atrodo, kad jau kuris laikas neturime istorijos: iš lėto, bet užtikrintai prarandame laiko sampratą – užmirštame, kas kada buvo. kas vyko anksčiau, o kas vėliau, kas apskritai vyko, – ir įsigali jausmas, kad tai visai nesvarbu. Vyksmas praranda išskirtinius bruožus, o kartu ir tąsą, viskas susilieja į vienintelį pilkos karuselės paveikslėlį. Sakome: „Nieko nevyksta“. Ir čia padaryta lavoninės tvarka, vyksmas tobulai sureguliuotas, tai yra numarintas. Laiko tėkmės pojūčio krizė visuomenėje neišvengiamai veda į jo krizę asmeniniame gyvenime: nyksta visuomenės istorijos pagrindas, kartu ir asmenybės vaidmuo toje istorijoje. Asmeninis gyvenimas smunka iki priešistorinio lygmens, kuriame laiko ritmą žymi vien gimimo, vestuvių ir mirties akcentai.

Visuomeninio laiko pojūčio krizė tarsi nustumia visuomenę atgal į priešistorę, kai sąmonėje dar nebuvo peržengti kosminiai-sezoniniai periodiškai besikartojančių metų laikų ir su jais susijusių religinių ritualų stereotipai.

Žinoma, spraga, kurią paliko nerimą kelianti istoriškumo trasa, turi būti kuo nors užpildyta. Ir tikrosios istorijos netvarka pakeičiama pseudoistorijos tvarka, kurią įdiegia ne visuomenė, o valdiškas planavimas. Vietoje įvykių – pseudoįvykiai: gyvename nuo sukakties iki sukakties, nuo šventės iki šventės, nuo apžiūros iki apžiūros, nuo vienbalsio suvažiavimo iki vienbalsių rinkimų ir nuo vienbalsių rinkimų iki vienbalsio suvažiavimo, nuo Spaudos dienos iki Artilerijos dienos ir atvirkščiai. Suradus tokį istorijos pakaitalą, vien žvilgtelėjus į kalendorių, galima fiksuoti svarbiausius visuomeninio „vyksmo“ momentus – ir ne tik žvelgiant į praeitį, bet ir į ateitį! O puikiai žinant besikartojančių ritualų turinį, šitokiu būdu gauta informacija visiškai prilygsta autentiškai patirčiai.

Tad dar kartą: tobula tvarka. Bet už ją sumokėta grįžimu priešistorėn. Ir su pataisa: mūsų protėviams besikartojantys ritualai buvo kupini nenykstančios ir gilios egzistencinės prasmės, o mums tai tik savitikslė rutina. Valdžia jos laikosi norėdama sudaryti istoriškumo regimybę, o piliečiai – stipriau ar silpniau pastumiami – lankosi jos renginiuos.

Vienintelė „entropinių“ režimų galimybė didinti visuotinę entropiją savo įtakos sferoje – tai tvirtinti savąjį centralizmą, monolitiškumą, apipinti visuomenę vis tankesniu ir universalesniu tramdomuoju vienmatės manipuliacijos tinklu. Tačiau kiekvienas naujas žingsnis šia kryptimi neišvengiamai reiškia ir paties režimo entropijos augimą. Norintis sustingdyti pasaulį, sustingdo paisai save, paraližuoja savąjį sugebėjimą konfrontuoti su nauju reiškiniu ir priešintis butinei gyvenimo krypčiai. Taip galų gale režimas pats tampa savojo marinančiojo principo auka. Tuo lengviau pažeidžiama auka, kadangi jai lemtingai stinga vidinio stimulo, įgalinančio reikiamu momentu pasipriešinti pačiai sau. O gyvenimas, atvirkščiai, savo nesunaikinama, entropijai besipriešinančia dvasia nepaprastai išradingai ir sėkmingai sugeba priešintis kiekvienai prievarta formai.

Marindama gyvenimą, tokia valdžia kartu marina ir save. o kartu – ir savo sugebėjimą marinti gyvenimą.

Kitaip tariant: gyvenimą galima ilgai ir nuosekliai prievartauti, banalinti ir marinti, o vis dėlto neįmanoma sustabdyti visam laikui. Kad ir paslapčiomis, patyliukais, iš lėto – jis vis tiek eina pirmyn; kad ir tūkstantį kartų atplėštas nuo savo esmės, Jis visada įstengia vėl sutapti pats su savimi, kad ir kiek kartų prievartautas, jis galų gale pergyvena prievartaujančias jėgas. Nė negali būti kitaip, nes kiekvienos „entropinės“ valdžios pagrindas yra kompromisas, – toji valdžia gali engti ir marinti gyvenimą tik tada, kai apskritai esti koks nors gyvenimas. Ji pati yra būtiškai priklausoma nuo gyvenimo, o gyvenimas būtiškai nėra priklausomas nuo valdžios. Vienintelė gyvenimą mūsų planetoje galinti sunaikinti jėga yra jėga, nepažįstanti kompromiso: kosminė antrojo termodinamikos dėsnio veika.

Kadangi neįmanoma visiškai sunaikinti gyvenimo, negalima visiškai sustabdyti nė istorijos vyksmo: po slegiančiu nejudrumo ir pseudokaitos dangalu vinguriuoja slaptas jos upeliukas ir nepastebimai paplauna tą dangalą. Kad ir kaip ilgai slėgęs, vieną dieną dangalas nebeįstengia ilgiau priešintis ir ima pleišėti. O tai ir yra toji akimirka, kai prasideda matomas vyksmas, prasideda kažkas nauja ir nepakartojama, tai, kas nebuvo numatyta oficialiajame kalendoriuje, tai, kam jau nebeliekame abejingi. Tai, kas iš tiesų yra istoriška ta prasme, kad taip prabyla istorija.

Bet kaip konkrečiomis mūsų gyvenimo aplinkybėmis istorija gali prabilti? Ką konkrečiai reiškia tokia perspektyva?

Nesu istorikas, nesu pranašas, tačiau kai kurių pastabų apie tokių akimirksnių struktūrą tiesiog neįmanoma išvengti.

Ten, kur bent iš dalies gyvuoja atviras varžymasis dėl aukščiausių postų kaip vienintelė reali viešos valdžios kontrolės (o galų gale ir kokios nors žodžio laisvės) garantija, ten visuomenę valdančios jėgos norom nenorom turi visąlaik atvirai kalbėtis su žmonėmis, yra priverstos reguliariai spręsti įvairiausius netikėtai iškylančius klausimus. Kai nėra atviro varžymosi (ir visai dėsningai anksčiau ar vėliau panaikinama žodžio laisvė), – o tai kiekvieno „entropinio“ režimo bruožas, – tenai visuomenę valdančios jėgos neprisitaiko prie gyvenimo, o stengiasi gyvenimą pritaikyti sau. Tai reiškia, jog, užuot rimtai sprendus prieštaravimus, konfliktus ir problemas, stengiamasi juos užmaskuoti. Tie prieštaravimai ir konfliktai vis dėlto niekur neišnyksta, jie kaupiasi, auga ir, kai maskuotė nebeišlaiko, išsiveržia lauk. O tai ir yra tas mirksnis, kai plyšta sustingimo dangalas ir į areną vėl žengia istorija.

Ir kas tada atsitinka?

Valdantys visuomenę vis dar turi pakankamai jėgų, galinčių užgniaužti atvirą diskusiją apie gyvenimo konfliktus bei prieštaravimus, tačiau šių jėgų nebepakanka be paliovos priešintis tokią diskusiją skatinančiam spaudimui. Ir todėl gyvenimas prasismelkia bent tenai, kur gali prasismelkti – į slaptuosius valdžios kuluarus, išprovokuoja ten slaptas diskusijas, o paskui ir slaptas varžytuves dėl valdžios. Valdžia, žinoma, tara visiškai nepasiruošusi – bent kiek nuoseklesnis dialogas su gyvenimu jai tiesiog neįsivaizduojamas – ir todėl ji puola į paniką. Gyvenimas jos kabinetuose sėja sumaištį, pasireiškiančią asmeniniais konfliktais, intrigomis, spąstais ir kivirčais, nes, galima tarti, kad ta sumaištis tiesiog įsismelkia į atskirus valdžios atstovus. Staiga nukrenta negyvėliškos beasmenes kaukės, tapatinusios funkcionierius su monolitine galia, ir pasimato gyvi žmonės, visiškai „žmogiškai“ besigrumiantys dėl valdžios ir besistengiantys nustumti kitą, kad galėtų išlikti patys. Tai žinomos rūmų perversmų, pučų bei revoliucijų akimirkos, kai netikėtai ir iš išorės žiūrint visai suprantamai vieni įtakingi asmenys pakeičiami kitais, kai lygiai taip pat netikėtai pakinta sakralinių tezių formuluotės, kai atskleidžiami tikri arba išgalvoti sąmokslai ir slaptieji centrai, į viešumą iškeliami tikrai padaryti arba išgalvoti nusikaltimai ir atidengiamos senos kaltės. Akimirksniai, kai buvę bendrai šalina vienas kitą iš įvairiausių postų, drabsto purvais, kai vyksta areštai ir teismo procesai. Ir jei visi valdžios atstovai iki šiolei kalbėjo ta pačia kalba, tomis pačiomis frazėmis apie tuos pačius uždavinius ir sėkmingą jų vykdymą, tai dabar staiga visas monolitinis blokas subyra į lengvai pakeičiamus atskirus individus, kurie vartoja tas pačias frazes, kaltindami vienas kitą, ir mes nustebę išgirstame, jog daugeliui iš jų (pralaimėjusiems slaptosiose varžytuvėse) visiškai nerūpėjo skelbtieji tikslai ir jie visiškai nesiekė jų, o kiti (laimėjusieji) yra tie tikrieji, kurie iš tiesų stengsis įvykdyti iškeltuosius uždavinius, ir tiktai jie gali tai sėkmingai atlikti.

Tad kuo racionalesnis buvo tasai metai iš metų formuojamas oficialusis pseudovyksmo kalendorius, tuo iracionalesnės prasiveržusios tikrosios istorijos apraiškos. Visas dešimtmečiais gniaužtas savitumas, netikėtumas, visas ilgai dangstytas paslaptingumas ir nenuspėjamumas išsiveržia vienu moju. Ir jeigu ištisais metais nevykdavo nieko, kas kasdien bent truputėlį nustebintų, tai dabar mes būname tiesiog apstulbinti – ir apstulbti verta. Visa dirbtinės tvarkos slopinta istorijos „netvarka“ trykšta lyg iš fontano.

Tarsi to nebūtume jau anksčiau keletą kartų patyrę mūsų kraštuos! Ištisus metus tariamai be priekaištų veikęs mechanizmas subyra per vieną naktį, o tariamai iki pasaulio pabaigos valdysianti grupė (nėra jėgos, galinčios ją pakeisti vienbalsių rinkimų sistemoje) išsisklaido kaip dūmas. Ir mes apstulbę konstatuojame, kad viskas iš tiesų buvo visai kitaip, nei manėme.

Akimirkos, kai pašvinkusiu stabilizuotų valdžios formų pasauliu prašvilpia toks taifūnas, žinoma, nėra vien linksma pramoga. Juk, nors ir netiesiogiai, bet tai paliečia ir visus mus: nes argi ne tylusis ir niekad nesustojantis be perstojo slopinamų ir vis dėlto niekada nenuslopinamų visuomenės poreikių, prieštarų, (tampų ir interesų slėgis sukelia kaskart vis naujus valdžios struktūrų sukrėtimus? Ir nenuostabu, kad tokiomis akimirkomis visuomenė visada atsibunda, įtemptai stebi vyksmą, įsitraukia ir veržiasi prisidėti, stengiasi pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis. Šie sukrėtimai veik visada pažadina naujas viltis arba kokias nors baimes, realiai arba tariamai atveria erdves naujam įvairių gyvenimo galių bei intencijų įsikūnijimui, beveik visada paspartina visuomenėje vykstančius procesus.

Žinoma, susiklosčius nenatūraliai santykių su gyvenimu struktūrai, šie staigūs valdžios sanklodų sukrėtimai beveik visada susiję su didžiule, iš anksto ne-nuspėjama rizika.

Pabandysiu nušviesti bent vieną šios rizikos aspektą.

Nors žmogus kasdien patylomis paklūsta negabiam viršininkui, nors jis kas dieną rimtu veidu stebi juoko vertus ritualus, nors nevirpančiais pirštais rašo anketose tai, kas visiškai priešinga tikrajai jo nuomonei, nors yra pasirengęs viešai išsižadėti savęs, nors be komplikacijų simuliuoja simpatiją ir net meilę tam, kam yra abejingas ar net jaučia pasišlykštėjimą, tai dar anaiptol nereiškia, kad jis visiškai prarado vieną iš pamatinių žmogaus jausmų – pažeminimo pajautą.

Atvirkščiai, nors niekas apie tai nekalba, tačiau žmonės aitriai junta, kad išorinė jų ramybė perkama nuolatiniu žmogiškojo orumo žeminimu. Ir kuo mažiau nuo pažeminimo tiesiogiai ginamasi, – kartais sugebant išstumti jį iš savosios sąmonės ir apmeluojant save, kad lyg ir nieko tokio nevyksta, kartais tiesiog tvirčiau sukandant dantis, – tuo giliau jis įstringa emocinėje atmintyje. Sugebantis tiesiogiai pasipriešinti pažeminimui sugeba ir greitai jį užmiršti, o tas, kuris pažeminimą nuryja patylom, ilgai ilgai jį prisimena. Ir taip iš tikro niekas neužmirštama: kiekviena iškentėta baimė, kiekviena priverstinė veidmainystė, kiekviena nemaloni ir negarbinga klounada ir gal labiausiai kiekvienas viešas kinkų padrebinimas – visa tai nugula visuomenės sąmonės dugne, kaupiasi ir laukia savo valandos.

Tai nenatūralu ir nesveika; skauduliai laiku neišoperuojami pūliuoja, pūliai negali prasiveržti lauk – ir nuodai ima plisti po visą kūną. Jei natūralūs žmogaus jausmai ilgai negali pasireikšti – ilgas jų slopinimas emocinėj atminty pamažu virsta mėšlungiškais traukuliais, lygiai kaip netinkamai iškūrenus krosnį susikaupia daug anglies dvideginio.

Ir nėra ko stebėtis, kad, plyšus dangalui ir ištryškus gyvenimo lavai, greta apmąstytų pastangų ištaisyti ankstesnes skriaudas, greta teisybės siekio ir noro atsiliepti į gyvenimo poreikius atsiranda tulžingi neapykantos, kerštaujančio pykčio proveržiai ir geismas tuoj pat gauti satisfakciją už visus buvusius pažeminimus! (Beatodairiškas ir dažnai esamai padėčiai netinkąs geismas dažniausiai kyla iš neaiškios nuojautos, kad šis emocijų pliūpsnis jau pavėlavo, nebeturi prasmės, nebeaktualus, neatliepiąs aktualiam impulsui, kad jis tiktai daug anksčiau turėjusio prasiveržti pliūpsnio pakaitalas!)

Ir nėra ko stebėtis, kad reprezentatyvūs valdžios vyrai, pripratę prie nuolatinio absoliutaus pritarimo, vienbalsės ir besąlygiškos paramos, prie totalios visuotinio apsimetimo vienybės, būna pritrenkti ilgai slopintų jausmų proveržio, pajunta iki šiol neregėtą grėsmę ir – manydami esą vieninteliai pasaulio egzistavimo garantai – nė kiek nedvejodami kviečiasi pagalbon milijonines svetimų šalių armijas, kad tik patys išsigelbėtų ir išgelbėtų pasaulį nuo šio pavojaus.

Vieną tokį sukrėtimą neseniai išgyvenome. Tie, kurie ilgus metus žemino ir persekiojo žmogų, kurie paskui, tam žmogui prabilus, buvo taip pritrenkti, dabar tuos laikus vadina „aistrų įsiplieskimu“. Tačiau kokios aistros įsiplieskė? Kas žino, kiek laiko ir kokiais būdais buvo žeminamas žmogus iki tol? Kas supranta socialinį-psichologinį atsakomosios reakcijos į ilgai kentėtą pažeminimą mechanizmą, tas gali tiktai stebėtis, koks dalykiškas, ramus ir galų gale netgi lojalus buvo tas „įsiplieskimas“. Ir vis dėlto mums, kaip yra žinoma, teko skaudžiai užmokėti už ciną „tiesos akimirksnį“.

Šiandieninė valdžia labai skiriasi nuo ankstesnės, buvusios prieš dar neseną sukrėtimą. Ne tik todėl, kad anoji buvo „originalas“, o šioji tiktai formalizuota jos kopija, nesugebanti įsisąmoninti, kaip nuodugniai demistifikuotas buvo vadinamasis originalas, bet pirmiausia dėl to, kad aukštesnioji valdžia rėmėsi į visiškai realų dalies gyventojų paramos socialinį pagrindą, nors ir jų pasitikėjimas valdžia tolydžio mažėjo. Rėmėsi į realią ir neginčytiną, nors pamažėl vis silpnėjančią žadamų socialinės ateities perspektyvų įtaigą. O šiandieninė valdžia remiasi vien valdančiosios mažumos savisaugos instinktu ir pavaldžios daugumos baime.

Šiomis aplinkybėmis gana sunku įsivaizduoti tikėtinas ateity galinčio ištikti „tiesos akimirksnio“ alternatyvas bei būdus, kuriais kompleksiškas ir atviras visuotinis žmonių žeminimas galėtų pareikalauti satisfakcijos, ir apskritai ne-įmanoma spėti, kokių tragiškų pasekmių tai galėtų turėti mūsų tautoms.

Sunku net patikėti, kad valdžia, skelbianti save pačia moksliškiausia iš visų kada nors čia buvusių, visiškai nesugeba suprasti elementarių savo pačios veikimo dėsnių ir bent klek pasimokyti iš savo pačios istorijos.

Ir nė kiek nesibaiminu, kad, atėjus į valdžią dabartiniams reprezentantams, Čekoslovakijoje sustos gyvenimas ir baigsis istorija. Iki šiolei istorijoje po kiekvienos situacijos ir po kiekvienos eros ateidavo kita situacija, prasidėdavo kita era, ir visada iki šiol – žmogaus labui arba nelabui. Naujoji era arba situacija visada būdavo nė kiek nepanaši į tuos ateities įvaizdžius, kuriuos piešto ankstesniosios epochos valdovai bei organizatoriai.

Bijau kai ko kito. Ir visas šis laiškas būtent apie tai, kad labiausiai bijau beprasmiškai skaudžių ir rimtų pasekmių, kuriomis gali atsiliepti mūsų tautoms šiandieninis jų prievartavimas. Bijau tos kainos, kurią visi privalėsime sumokėti už drastišką istorijos stabdymą, už tol, kad gyvenimas be reikalo žiauriai užspeistas žmogaus sielos ir visuomenės pogrindyje, už tai, kad vėl prievarta atidėtos visos visuomenės galimybės bent klek normaliau gyventi. Man, kaip galima suprasti iš to. kas anksčiau pasakyta, rūpi ne tik kasdieninis skausmingas visuomenės prievartavimas ir žmogaus žeminimas. Ir ne tik ta didžiulė duoklė, kurią teks sumokėti ilgai truksiančiu dvasiniu bei moraliniu visuomenės nuosmukiu, bet rūpi ir ta šiandien neapskaičiuojama sąskaita, kurią mums patelkia savo teisių gyvenime ir istorijoje pareikalavęs akimirksnis.

Vadovaujančių politikų atsakomybė už savo šalį yra įvairi ir, žinoma, niekada nėra absoliuti. Niekas nevaldo pats vienas, atsakomybės dalis tenka ir tiems, kurie supa valdantįjį politiką. Nė viena šalis negyvena vakuume, kiekvienos politiką daugiau ar mažiau veikia kitų šalių politika. Didelė, žinoma, ir anksčiau valdžiusiųjų atsakomybė, juk jų politika atsiliepia dabartinei šalies būklei, atsakingi ir šalies piliečiai – ir kiekvienas asmeniškai, kaip suvereni asmenybė, kasdieniniais veiksmais kurianti visuotinumą, ir visi kartu, kaip istorinis socialinis visetas, susikūrusių aplinkybių sąlygojamas ir savo ruožtu tas aplinkybes sąlygojantis.

Ir vis dėlto, nepaisant visų ir šiandien galiojančių apribojimų, Jūsų, kaipo vadovaujančiojo politiko, atsakomybė yra labai didelė: kartu su visais lemiate mūsų gyvenimo klimatą ir galite tiesiogiai paveikti mokesčio, kurį mūsų visuomenei teks sumokėti už šiandieninę „konsolidaciją“, galutinį dydį.

Ir čekų, ir slovakų, kaip ir kitos tautos, yra gana prieštaringos. Turime, turėjome ir turėsime didvyrių, lygiai kaip išdavikų ir šnipelių. Sugebame išvystyti savo kūrybingumą ir vaizduotę, turime dvasinių ir moralinių jėgų netikėtiems žygiams atlikti, kovoti už savo tiesą ir aukotis už kitus, bet lygiai taip pat galime nugrimzti į totalią apatiją rūpintis tik pilvu ir kaišiot kojas vienas kitam. O kadangi žmogaus siela ne butelis, į kurį kiekvienas gali supilti ką panorėjęs (nelyginant toje siaubingoje frazėje, nuskambančioje oficialiose kalbose, kad „mes“ – tai yra valdžia – tą arba tą „įdiegėme į žmonių protus“), vis dėlto labai svarbi yra vadovų pozicija. Juk būtent jie, mobilizuodami visuomenėje slypinčių prieštaringų tendencijų energiją, nusprendžia, kuri iš tų potencijų galės pasireikšti, o kuri bus nuslopinta.

Deja, kolei kas sistemingai aktyvizuojama tai, kas blogiausia, – egoizmas, veidmainystė, abejingumas, bailumas, neryžtingumas, rezignacija, noras išvengti visų asmeninių įsipareigojimų, neatsižvelgiant į visuotinesnes pasekmes.

Tad ir šiandieninė valdančioji ekipa savo politika gali paveikti visuomenę, kad būtų vystomos geriausios, o ne blogiausios mūsų savybės.

Tačiau Jūs pasirinkote patogiausią sau ir pavojingiausią visuomenei kelią: kuriate išorinę iliuziją vidinio nuosmukio kaina, saugote savo galią, gilindami dvasinę moralinę visuomenės krizę ir sistemingai žemindami žmogiškąjį orumą.

Bet net ir savo ribotoje veikloje galite bent reliatyviai pagerinti esamą padėtį: gal tai būtų sunkesnis, ne toks efektyvus kelias, rezultatai pasirodytų tik po tam tikro laiko, tektų patirti pasipriešinimą, tačiau tikrųjų mūsų visuomenės interesų ir perspektyvų požiūriu tai būtų daug prasmingiau.

Kaip šios valstybės pilietis šiuo atvirai ir viešai reikalauju, kad Jūs ir visi kiti dabartinio režimo atstovai atkreiptumėte dėmesį į tuos ryšius ir sąsajas, į kuriuos čia stengiausi atkreipti Jūsų dėmesį, pagal tai pasvirtumėte savo istorinę atsakomybę ir veiktumėte pagal Jos dydį.

 

1975 m. balandžio 8 d.

Vaclav Havel

---