literatūros žurnalas

Vaclav Havel. Socialiai pavojingo elemento istorija

1992 m. Nr. 2

Iš anglų k. vertė Klaudijus Maniokas

Komunistinio tolalitarizmo sistemos žlugimą paspartino aštuntajame dešimtmetyje pakilusi nauja čekų disidentų judėjimo banga, susijusi su rašytojo ir dramaturgo Vaclavo Havelo veikla. Atsiliepdama į skaitytojų pageidavimus, „Metų“ redakcija parengė keletą publikacijų šia tema. Šiame numeryje spausdiname ištraukas iš Vaclavo Havelo knygos „Viešosios tvarkos pažeidimas“. Paulas Wilsonas, Havelo vertėjas į anglų kalbą, taip aprašė šios knygos atsiradimo istoriją.

1985 metais čekų žurnalistas Karelas Hviždala Vaclavui Havelui pasiūlė knygos-interviu idėją. Tuomet Hviždala gyveno Vakarų Vokietijoje, o Havelas – Prahoje, tad jie negalėjo aplankyti vienas kito. Havelui idėja patiko. Ji jam, beveik penkiasdešimtmečiui, teikė galimybę apmąstyti savo gyvenimą. Havelui sutikus, palaikydami ryšį pogrindiniais kanalais, jie pradėjo darbą. Pasak Hviždalos, pirmas Havelo atsakymų variantas nepatenkino nė vieno iš jų: atsakymai buvo pernelyg panašūs į esė. Hviždala nusiuntė Havelui dar maždaug penkiasdešimt klausimų, ir tas, nuo Kalėdų iki Naujųjų metų užsidaręs skolintame bute, grįžo nešinas vienuolikos valandų trukmės įrašais – atsakymais į klausimus. Hviždala, juos užrašęs ir suredagavęs, su papildomais klausimais („intrigai“, pasak Hviždalos) nusiuntė Havelui. Šis, kai ką papildęs, 1986 metų birželio pradžioje paruošė galutinį variantą.

Kitame „Metų“ numeryje numatome publikuoti Vadavo Havelo laišką Gustavui Husakui. Šį laišką galima laikyti impulsu, pirmuoju postūmiu, paskatinusiu Chartijos’77 gimimą.

1968 metų rugpjūčio 21-ąją, kai tarybinė kariuomenė užplūdo Čekoslovakiją, Jūs buvote Šiaurės Bohemijoje. Ką veikėte šiomis pirmosiomis audringomis okupacijos dienomis?

Tą naktį kartu su žmona ir Janu Triska1 atsidūrėm Liberece, kur apsi stojom pas draugus ir, jų įtraukti į Lihereco rezistenciją (jei galima ją taip pavadinti), praleidom čia tą visą dramatišką savaitę. Mes dirbom vietinėje radijo stotyje. Aš kiekvieną dieną rašiau komentarus, Janas juos skaitė per radiją. Mes net pasirodydavom televizijos studijoje, kuri buvo paskubom įrengta ant Jestedo kalvos. Priklausėme nuolatinei nacionalinio komiteto pirmininko tarybai. Mos padėjome koordinuoti veiklą įvairiose vietose, aš rašiau kalbas pirmininkui, ilgas deklaracijas rajoniniam komunistų partijos, Nacionaliniam, Nacionalinio fronto komitetams, miesto Nacionaliniam komitetui ir t. t. Po to jos buvo transliuojamos žmonėms per gatvių garsiakalbius, jų tekstai buvo klijuojami ant sienų.

To, ką patyriau tą savaitę, niekada neužmiršiu. Aš mačiau, kaip tarybiniai tankai sutriuškino arkadą pagrindinėje aikštėje ir po akmenimis palaidojo keletą žmonių. Mačiau, kaip tanko vadas lyg laukinis ėmė šaudyti į minią. Aš daug ką mačiau ir patyriau, bet didžiausią įspūdį paliko ypatingas tuomet toks natūralus solidarumo jausmas. Žmonės, visai nepaisydami mūsų reikmių, nešė į radijo stotį maistą, gėles, vaistus. Kai Triska porą valandų nesirodė eteryje, žmonės, klausdami, ar kas neatsitiko, stotį tiesiog užtvindė telefono skambučiais. Saugodami radijo stoties pastatą, apstatė jį milžiniškomis mašinomis, privertė didžiulių cemento blokų. Gamyklos siuntė mums pažymėjimus – su jais pavojaus atveju galėjom pasislėpti tarp darbininkų. Aišku, kad tik dėl minėtų kruvinų įvykių visą tą laiką Liberecas nebuvo okupuotas, tarybinė armija paprasčiausiai pražygiuodavo pro jį. Dėl to spontaniškas žmonių pasipriešinimas Liberece galėjo šitaip išaugti ir, lyginant su kitais okupuotais miesteliais ir miestais, įgauti daugiau formų. Antiokupacinis folkloras miestą greitai pavertė į vieną didžiulį artefaktą. Kilo begalė minčių, kaip pasipriešinti okupacijai. Daiktai niekada nebuvo naudojami taip efektyviai, kaip tada. Spaustuvė knygą galėjo išleisti per dvi dienas, o ir visa kita dirbo beveik taip pat.

Aš prisimenu tipišką istoriją: Libereco dievo rykštė buvo maždaug šimto jaunų vyrukų – valkatų gauja, savaitgaliais plėšikaudavusi užmiestyje. Ilgą laiką miesto valdžia niekaip neįstengė su ja susitvarkyti. Jų vadas, vadinamas Pastorium, netrukus po invazijos pasirodė rotušėje, mero kabinete, ir pareiškė: „Aš – jūsų paslaugoms, viršininke“. Meras šiek tiek sutriko, bet galop nusprendė vis dėlto gaują išbandyti. „Puiku, – tarė jis, – aš noriu, kad šiąnakt nuimtumėte visus kelio ženklus – ir okupantai negalės rasti kelio. Šis darbas policijai netinka.“ Pastorius linktelėjo, ir kitą rytą visi Libereco kelio ženklai buvo tvarkingai sukrauti prie rotušės laiptų. Nė vienas nebuvo sugadintas. Čia jie ir gulėjo tol, kol vėl buvo pastatyti.

Po to Pastorius paprašė naujo darbo, ir taip prasidėjo keistas bendradarbiavimas. Dvi dienas gaujos nariai su apsaugos raiščiais patruliavo mieste viduryje uniformuotas policininkas, o iš kraštų – du ilgaplaukiai valkatos. Šios gaujos nariai kiaurą parą budėjo rotušėje. Jie saugojo merą ir tikrino įeinančius į pastatą. Pasitaikė ir pikantiškų scenų, pavyzdžiui, įsivaizduokit: visi rotušės laiptai nusėsti vaikinų, kurie groja gitaromis ir dainuoja „Massachusetts“ – pasaulinį tuometinių hipių himną. Aš žvelgiau į juos prisimindamas minią panašių jaunų žmonių, kurie dainavo tą pačią dainą East Village, New Yorke; tik už jų nugarų nešmėžavo tankai.

Aš ne iš tų žmonių, kuriuos toji okupacijos savaitė taip sukrėtė, kad paskui visą laiką jie gyveno vien prisiminimais. Romantizuoti to laikotarpio taip pat neketinu. Aš tik noriu pasakyti, kad unikalūs to meto įvykiai dar netapo (kiek aš žinau) sociologinės, filosofinės, psichologinės ar politinės analizės objektu. Tačiau kai kurie dalykai buvo tokie akivaizdūs, kad jiems suprasti nereikėjo jokios mokslinės analizės. Pavyzdžiui, pasirodė, kad visuomenė – tai paslaptingas daugiaveidls gyvūnas, turintis gausybę sugebėjimų, ir tik trumparegis gali patikėti į jj atsukto visuomenės veido unikalumu ir tikrumu. Mes nežinom visų galimybių, kurios snaudžia žmogaus dvasioje, nežinom kaip, susipynus matomiems ir nematomiems įvykiams, tie patys žmonės gali mus nustebinti. Kas tada (1967-aisiais), kai Novotny režimas lėtai iro, nes visa nacija elgėsi taip kaip Šveikas, būtų patikėjęs, kad po pusmečio (1968-aisiais, Prahos pavasario metu) ta pati visuomenė parodys tikrą atsakomybės jausmą, o dar po metų ši ką tik buvusi apatiška, skeptiška ir demoralizuota visuomenė taip drąsiai ir sumaniai sukils prieš užsienio interventus! Ir kas galėjo įtarti, kad dar po metų vėl ta pati visuomenė ūmai, lyg vėjui pūstelėjus moraliai smuks dar labiau! Šitai patyrus, reikia būti labai atsargiam, kai vertini dabartinę padėtį ar bandai nuspėti tolesnius įvykius.

Ir dar: ta savaitė parodė karinės jėgos, susidūrusios su priešininku, su kuriuo jos nemokė kovoti, bejėgiškumą; ji parodė, kaip sunku valdyti šalį, kuri, nors ir negalėdama apsiginti karinėmis priemonėmis, nusisuka nuo agresoriaus visomis pilietinėmis struktūromis. Dar nepaminėjau vieno reikšmingo dalyko: tai principinė ir vis dar nepripažinta masinės informacijos priemonių, kaip politinės jėgos, kuri gali valdyti ir koordinuoti visą visuomenės gyvenimą svarba. Ši rugpjūčio savaitė – tai istorinis patyrimas, kurio negalima ištrinti iš mūsų tautų sąmonės; tik mes dar negalim pasakyti, ką šis patyrimas mums reiškia iš tikrųjų, nežinom, kokius pėdsakus jis paliko visuomenės genuose; pagaliau – kaip ir kada visa tai pasireikš.

Ar neapibūdintumėt aštuntojo dešimtmečio Čekoslovakijos, ką galėtumėt apie jį pasakyti? Ką patyrėt tuomet – nuo 1970 metų iki Jūsų trečiojo suėmimo 1979-aisiais?

Johnas Lennonas viename interviu yra pasakęs, kad aštuntasis dešimtmetis nebuvo vertas nė sudilusio grašio. Ir iš tiesų, žvelgiant į jį pasaulinių įvykių mastu ir lyginant su turtingu ir produktyviu septintuoju dešimtmečiu, atrodo, kad jam trūksta reikšmės, stiliaus, atmosferos; tas laikas – be gyvybingų dvasinio ir kultūrinio judėjimo ženklų. Šis dešimtmetis buvo pataikūniškas, nuobodus ir blankus. Jį man simbolizuoja Leonidas Brežnevas su savo klika ir neaiški prezidento Nixono, neatskiriamo nuo keisto karo Vietname ir dar keistesnės jo pabaigos bei absurdiškos Watergato bylos, figūra.

Čekoslovakijoje aštuntasis dešimtmetis turbūt buvo dar niūresnis nei kitur. Po tarybinės intervencijos ir jos veikiau sarkastiško rezultato – Husakas pakeitė Dubčeką – prasidėjo ilgas mirtinos tylos periodas. Naujas (o iš tikrųjų toks panašus į senąjį) valdantysis elitas greitai parengė ir įvykdė visas tas valymų, likvidacijų ir draudimų kampanijas. Išvargusi visuomenė veikiai susitaikė su tuo, kad tvarka, kuri buvo pripažinta mirusia, vėl buvo reanimuota, kad daugelį kartų išjuoktas ir demaskuotas absurdas gali valdyti ir vėl. Kiekvienas įlindo į savo kiautą ir nebesidomėjo visuomenės reikalais. Prasidėjo apatijos ir visuotinės demoralizacijos era, niūri totalitarinio režimo kasdienio vartojimo epocha. Visuomenė atomizavosi, mažos pasipriešinimo salelės buvo sunaikintos, o apvilti ir nusikamavę žmonės dėjosi nieko nepastebį. Nepriklausoma mąstysena ir kūryba pasitraukė į gilios vienatvės apkasus.

Pirmoji dešimtmečio pusė man – tiesiog vientisas, beformis rūkas; pavyzdžiui, aš net negaliu pasakyti, kuo 1972-ieji skyrėsi nuo 1973-ųjų, neprisimenu, ką veikiau tais metais. Mane, kaip ir daugumą mano kolegų, pašalino iš visų pareigų, viešai pasmerkė kaip priešą ir net kaltino ardomąja veikla (tačiau neteisė ir už grotų nepasiuntė). Pagaliau aš buvau priverstas pasitraukti į savotišką vidinę tremtį – rinktis nebuvo iš ko. Didžiąją laiko dalį su žmona praleidom Hradečeke, mūsų vasarnamyje Krkonošės kalnuose, kurį perstatėm ir pamažėle pritaikėm naujoms gyvenimo sąlygoms. Aš kankinausi prie „Sąmokslininkų“, pirmosios savo uždrausto rašytojo pjesės. Praėjusių metų sujaudintas ir sužadintas, ją rašiau ilgiau ir sunkiau nei bet kurtą kitą; man aišku, kad tai silpniausia mano pjesė. Kartą aš ją palyginau su viščiuku, kuris taip ilgai šildėsi prie krosnies, kad net sudžiūvo. Žinoma, tos pjesės niekas nelaukė, neragino greičiau baigti; ji išties buvo parašyta lyg ir vakuumo sąlygomis.Tada galybę laiko praleidau galvodamas, kaip priprasti prie naujos situacijos visuomenėje, prie savo palies pakitusios padėties. Beveik visas mano gyvenimas buvo pažymėtas tokių minčių antspaudu.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje suartėjau su kai kuriais panašaus likimo kolegomis. Tuos žmones, buvusius komunistus, aš pavadinčiau „antidogmatikais“. Anksčiau jie dažnai būdavo mano oponentai. Kiekvieną vasarą Pavelas Kohoutas, Ludvikas Vaculikas, Ivanas Klimą2, Janas Trefulka ir kiti atvažiuodavo į mūsų vasarnamį ir mes rengdavome miniatiūrinius rašytojų kongresus. Žinoma, kiekvieną vasarą atvykdavo ir kita grupė – tai senų laikų draugai, nekomunistiniai rašytojai, kuriuos, būdamas jų mokiniu, pažinojau dar nuo šeštojo dešimtmečio; su kai kuriais jų dirbom žurnalo „Tvar“3 redakcijoje, o vėliau buvom tos pačios Nepriklausomų rašytojų grupės nariai.

Ribos, skiriančios šias grupes, po truputį bluko, ir tai buvo bręstančių permainų ženklas: nuostatų skirtumai, kartą išskyrę šiuos labai nevienodos praeities žmones, prarado savo reikšmę. Visi mes sėdėjom tam pačiam luote ir dėl pagrindinių dalykų sutarėm. Ši tradicija, nors ir kitaip ją interpretuojant, buvo pratęsta, tad ji, tik kitokia forma, gyva ir šiandien. O susitikimų metu mes vienas kitam skaitydavom savo naujus kūrinius.

Šis mūsų pasaulėlis buvo visiškai izoliuotas. Žodis „getas“ adekvačiausiai nusako to laikotarpio ypatybes. Be jokios abejonės, žmonės mus gerai pažinojo, suprato ir simpatizavo mums, tačiau tuo pat metu stengėsi su mumis neturėti nieko bendra. Buvo pernelyg pavojinga. Tuo bendros atomizacijos ir dezintegracijos periodu mūsų ryšiai su kitomis grupėmis buvo silpni. Kiekvienas užsiėmė tik savimi. Mes, pažymėtieji, iš niekur nesitikėdami paramos, neturėjom galimybių aktyviai saviraiškai. Tad, iš esmės pasyviai susitaikę su savo padėtimi, paprasčiausiai rašėm. Tuomet mes reguliariai skaitydavom naujus savo darbus pas Ivaną Klimą. Susirinkdavo gana daug žmonių, ir aš pats ten perskaičiau dvi pjeses: „Sąmokslininkus“, o po metų ir „Elgetos operą“. Keisdavomės ir rankraščiais. Tekstai buvo kopijuojami ir taip plito. Šitaip atsirado dabar žinomas „Edice Petlice4“ („Edice Expedice“, jo jaunesnysis brolis, leidžiamas nuo 1975 metų).

1974 m. dešimt mėnesių dirbau Trutnov Brevery (maždaug dešimt kilometrų nuo Hradečeko) darbininku. 1975 m., kalbėdamas su Jiriu Ledereriu5, pasakiau, kad įsidarbinau dėl finansinių sunkumų, bet, žvelgdamas į praeitį dabar, manau, kad man paprasčiausiai reikėjo permainų. Troški neveiklumo atmosfera ėmė slėgti. Aš norėjau nors valandėlei ištrūkti iš savo prieglobsčio, pabūti tarp įvairių žmonių.

Paradoksalu, tačiau ir taip niūrius laikus niaukstė detente laikotarpis. Mums tai reiškė, kad draugai ir bendradarbiai iš Vakarų, nenorėdami erzinti savo valdžios ir žlugdyti jos pastangų normalizuoti santykius su mūsiške valdžia, vengė mūsų beveik taip kaip ir mūsiškiai oficialieji rašytojai. Laimei, daugelis žmonių Vakaruose jau atsisakė šito naivaus, bukagalviško ir savižudiško įtampos mažinimo būdo. Išimtis – turbūt tik keli Vakarų Vokietijos socialdemokratai.

1975-tieji pralaužė ilgų ir nykių aštuntojo dešimtmečio metų vorą. Tai atsitiko dėl trijų priežasčių. Pirmiausia atėjo j galvų mintis, kad laikas atsisakyti tų „pačios istorijos pasiektų pergalių“ (taip jas vadina Vaclavas Belohradsky6) pasyvaus objekto vaidmens ir pabandyti tapti jų subjektu. Kitaip tariant, tuomet nusprendžiau nebelaukti „jų“ galimų veiksmų, o veikti pats, apstulbinti „juos“ šia netikėta permaina. Todėl ir parašiau ilgą atvirą laišką Husakui7. Jame mėginau analizuoti beviltišką situaciją šalyje, pasakyti, kad nors ir atrodo, jog visuomeninis gyvenimas ramus, žmones apėmusi gili dvasinė, moraline ir socialinė krizė. Aš skatinau Husaką įsisąmoninti, kokia atsakomybės našta gula ant jo pečių dėl šios bendros nelaimės.

Man tas laiškas buvo savotiška autoterapija: nežinojau, kas bus po to, bet buvo aišku, kad tai rizikinga užmačia. Parašęs tą laišką, atgavau pusiausvyrą ir pasitikėjimą savimi. Jaučiau, kad galiu vėl pakilti, kad niekas daugiau negalės manęs apkaltinti neveiklumu, tyliu apgailėtinos padėties stebėjimu. neužgniaužęs savyje tiesos, aš galėjau lengviau atsikvėpti. Jau nebelaukiau, kol pasaulis taps tobulesnis – pasinaudojau savo teise įsiterpti į šio pasaulio vyksmą ar bent jau pareikšti savo nuomonę apie jį. Tačiau šis laiškas turėjo ir platesnę reikšmę: tai buvo vienas pirmųjų čia išgirstų balsų – nuoseklus, kritiškas ir visiems suprantamas, tad ir atsako į jį nereikėjo ilgai laukti. Aš prakalbau tuo momentu, kai visas tas begalinis laukimas pradėjo erzinti žmones, pavargusius nuo savo pačių išsekimo, nuovargio, pradėjusius pamažėle peikėtis iš šios kalėjimo tikrovės. Todėl įvairiausi žmonės tą laiškų kopijavo ir skleidė, tad kiekvienas panorėjęs galėjo jį perskaityti. Natūralu, kad toks atsakas man suteikė didžiulį džiaugsmą ir padrąsino.

Antras man svarbus tų metų įvykis – vienaveiksmė pjesė „Publika“. Ją inspiravo mano potyriai alaus darykloje, ir taip pirmąsyk pasirodė rašytojas Vannekas. Pjesę parašiau greitai, per keliolika dienų. Iš pradžių tenorėjau ja pralinksminti draugus, susirenkančius į mūsų vasaros sesijas Hradečeke. Mano nuostabai, atsiliepimai buvo puikūs, ir greitai pjesė tapo populiari (tikrąja to žodžio prasme). Ją ne tik statė įvairiausi teatrai visame pasaulyje, bet ji, ir tai, suprantama, man buvo svarbiau, pasiekė čionykščius žmones – iš pradžių raštu, o vėliau, kai mano draugas Pavelas Landovsky ir aš ją pastatėm, magnetofonines juostos, pagal kurią Šafranas Švedijoje išleido plokštelę, pavidalu.

Aš atsidūriau įvykių sūkuryje. Kartą pavežiau autostopu keliaujantį žmogų, kuris, nepažinodamas manęs, ėmė cituoti pasažus iš tos pjesės. Arba, tarkim, sėdėdamas alinėje, galėjau išgirsti, kaip jaunuoliai per visą alinę viens kitam šūkauja atskiras frazes iš jos. Visa tai drąsino mane ne tik todėl, kad priminė džiaugsmingesnes dienas, kai buvo statomos mano pjesės (jų nepamatyti buvo veik nepadoru), bet ir dėl to, kad, nepaisant visko, tai liudijo man, jog net atstumtas nuo teatro dramaturgas dar gali veikti savo aplinkos žmones. Jis išlieka tos aplinkos dalimi.

Elgetos operos“ pastatymas Horni Počernicėje tapo man trečiu svarbiu įvykiu 1975-aisiais. Ši pjesė – lai laisva Johno Gay’o senos pjesės adaptacija, ji neturi nieko bendra su Brechtu. Iš pradžių pjesę rašiau vieno Prahos teatro, ketinusio ją statyti ne mano pavarde, prašymu, tačiau ši užmačia sužlugo. Tada mano senas draugas Andrejus Krobas, kartą bendradarbiavęs su mumis Balustrados teatre8, nekreipdamas dėmesio į mano pasmerkimą, iš savo draugų, studentų ir darbininkų, kuriems pjesė patiko, surinko mėgėjiškų trupę ir nusprendė pradėti repeticijas. Taip jie pastatė pjesę ir ji buvo suvaidinta Horni Počernicėje, restorane „U Celikovskych“ (žinoma, tik vieną kartą).

Iki paskutinės minutės netikėjau, kad vaidinimas įvyks. Bet jis įvyko – neapsižiūrėjo vietos valdžia. Pavadinimas jiems buvo girdėtas, ir leidimas buvo duotas net nepasidomėjus, kas autorius. Žinodami, kad toks įvykis gali nepasikartoti, sukvietėm visus, kas tik galėjo atvykti. Publika – apie tris šimtus draugų ir pažįstamų. Šiandien, žvelgdamas į žiūrovų nuotraukas, matau keletą būsimų „Chartijos’77“ atstovų, daugybę jos signatarų, Prahos teatrų aktorius ir režisierius, kitus kultūrinio gyvenimo veikėjus.

Spektaklis tikrai pavyko: atrodė, kad nebus galo publikos juokui ir susižavėjimui. Staiga pasijutau esąs septintojo dešimtmečio Balustrados teatro atmosferoje. Suprantama, tokiomis sąlygomis tai dar labiau jaudino. Dalykiškas jaunųjų aktorių vaidybos stilius suteikė spektakliui ypatingą teatrinį šarmą. Tai buvo žmogiška vaidyba, per stebuklą virtusi ypač sugestyviu teatriniu veiksmu. Vakarėlyje po spektaklio (beje, jis vyko tiesiog po žibintu, „U Medvidku“ restorane, visai prie pat Vyriausiosios policijos valdybos Bartolomėjskos gatvėje) aš trupei pasakiau, kad šia premjera džiaugiuosi labiau nei visomis kitomis, įvykusiomis užsienyje – nuo New Yorko iki Tokijo.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Buvo sukeltas didžiulis triukšmas, ir įvairiausios institucijos ėmėsi darbo. Prasidėjo apklausos ir sankcijos: įsiutinti biurokratai oficialiuose Prahos teatruose išplatino pareiškimą, kad per mane (!) valstybės kultūrinė politika taps daug griežtesnė ir dėl to kentės visi teatralai. Daugelis siaurapročių aktorių ištižo ir, kaltindami mane, mano aktorius-mėgėjus, skundėsi, kad aš žlugdau jų, menininkų, saviraiškos galimybes, kurios, žinoma, tebuvo gerai apmokamas šuoliavimas nuo darbo prie darbo – dubliažas, teatras, televizija, kinas, kur jie čia vienur, čia kitur kvailino publiką. Bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad per septynerius metus (ir per vienuolika po jų) pirmą kartą savo pjesę pamačiau scenoje, įsitikinau, kad sugebu parašyti ką nors, ką galima statyti. Pajutau, kad nesu visiškai išsekęs, ir tai suteikė energijos tolesnei veiklai.

A neprisimintumėt „Chartijos’77“ atsiradimo aplinkybių, jos priešistorės?

Man viskas prasidėjo 1976 m. sausy ar vasary. Buvau Hradečeke vienas: aplinkui sniegas, lauke siaučia pūga; naktis. Kažką rašiau, ir staiga – beldimas į duris. Atidariau jas, o už durų – apsnigtas ir sušalęs mano draugas (jo pavardės nenoriu minėti). Visą naktį šnekėjomės prie jo atsinešto konjako butelio. Šis draugas, nežiūrėdamas man į akis, patarė susitikti su Ivanu Jirousu, net pasiūlė surengti susitikimą, mat su juo dažnai matydavosi. Aš pažinojau Jirousą; ar ne du kartus buvom susitikę septintojo dešimtmečio pabaigoje, bet nuo to laiko jo nemačiau. Retsykiais išgirsdavau kraupių ir, kaip įsitikinau vėliau, visiškai iškreiptų pasakojimų apie žmones, kurie būrėsi aplink Jirousą (jis tai vadino pogrindžiu) ir apie nonkonformistinę roko grupę „Plastiški visatos žmonės“ – tos visuomenės centrą. Jirousas buvo jų meno vadovas.

Iš to sniego žmogaus – savo draugo – supratau, kad Jirouso nuomonė apie mane toli gražu nėra puiki: regis, aš jam buvau oficialios ir oficialiai toleruotos opozicijos narys – kitaip tariant, isteblišmento atstovas. Bet po mėnesio savo draugo sniego žmogaus dėka aš tikrai susitikau su Jirousu. Jis ant pečių krintančiais plaukais, vis kalbėjo ir kalbėjo nepaisydamas įeinančių ir išeinančių ilgaplaukių. Aiškino, kas gi vyksta iš tikrųjų. Jis davė man savo „Pranešimą apie trečiąjį čekų muzikinį atgimimą“, ir gergždžiantis senas magnetotonas pagrojo „Plastiškų žmonių“, „DG 807“ ir kitų čekų pogrindžio grupių dainų. Nors nesu roko muzikos ekspertas, tuojau pajutau, kad šie spektakliai skleidė ypatingus spindulius, jie, priešingai tai nuomonei, kurių galėjau susidaryti iš girdėtų šnekų apie tas grupes, nesidėjo keistuoliais ir nebandė diletantiškai iššokti už bet kokių tradicijų rėmų; ta muzika tikrai autentiškai išreiškė šių žmonių gyvenimo jauseną. Ji, kaip ir jie patys, buvo deformuota šio pasaulio kančios naštos. Trikdanti muzikos magija ir vidinė šiluma. Tikra ir rimta vidujai laisva egzistencinės patirties, kurių dar nevisiškai atbukęs žmogus privalo suprasti, artikuliacija.

Jirouso paaiškinimai greit išsklaidė kilusias abejones – mano ankstesnė informacija apie juos buvo fragmentiška ir kartais net ironiška. Staiga supratau, kad, nepaisant vulgaraus žodyno ir ilgų plaukų, tie žmones teisūs. Kažkur už jų pačių, jų pozų, jų kūrinių aš pajutau keistą tyrumą, drovumą, pažeidžiamumą; jų muzikoj glūdėjo metafizinio liūdesio pajauta ir išsigelbėjimo troškimas. Man atrodė, kad šis Jirouso pogrindis – tai siekis atstumtiesiems suteikti viltį. Aš labai vėlavau į vakarėlį pas Pavelą Kohoutą, tad paskambinau ir atsiprašiau; Pavelas buvo suirzęs, tačiau telefonu nesugebėjau deramai paaiškinti, kodėl pokalbis su Jirousu tuo momentu man buvo daug svarbesnis. Mudu nuėjom į alinę, kur prasėdėjom beveik iki ryto. Jis mane pakvietė į koncertą, kuris turėjo įvykti maždaug po dviejų savaičių kur nors netoli Prahos. Bet koncertas taip ir neįvyko: valdžia suėmė Jirousą, jo grupę, dar kai kuriuos pogrindžio muzikantus – iš viso maždaug devyniolika žmonių.

Buvau Hradečeke, kai sužinojau apie tai. Tuoj pat atvažiavau į Prahą, nes buvo aišku, kad kažką reikia daryti ir iniciatyvos reikia imtis man pačiam. Taip pat žinojau, kad suteikti rimtesnę paramą šiems vaikinams nebus lengva. Tie žmonės, kurie galėjo pagelbėti, beveik nieko apie juos nežinojo, o tie, kurie žinojo, kaip ir aš iki susitikimo su Meidžoru (taip vadino Jirousą) buvo kupini panašių abejonių. Aš neturėjau konkrečių įrodymų, kad jie ne šarlatanai, chuliganai, alkoholikai ir narkomanai, kaip kad vaizdavo režimas, tikėdamasis paprasčiausiai nušluoti juos nuo savo kelio.

Tuo pat metu jaučiau, kad turim ką nors daryt ne tik iš principo – juk reikia kažką daryt, kai neteisėtai suimami žmonės,– bet ir dėl to, kad šitas atvejis turi ypatingą reikšmę, svarbesnę už visas detales. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios politiniai kaliniai palaipsniui iš kalėjimų buvo paleidžiami. Jų nuosprendį – ilgus kalėjimo metus – lėmė politinis revanšas: režimas suprato, kad šie žmonės – opozicija; žinojo, kad jie nepaklus, tad suvedė sąskaitas kaip su nugalėtais priešais, atsisakiusiais elgtis taip, kaip turėtų. Tai buvo paskutiniai politiniai teismai. Po jų stojo kelerių metų pertrauka, kai atrodė, kad valdžiai pavyko rasti rafinuotesnių manipuliavimo visuomene būdų, o kalėjimas liko kraštutine priemone. Žmonės prie to jau buvo pripratę, tad manė, kad „Plastiškų žmonių“ atveju visai tinka kriminalinės bylos statusas.

Savo ruožtu ši konfrontacija buvo rimtesnė ir pavojingesne nei aštuntojo dešimtmečio pradžios teismai. Tai nebuvo sąskaitų su politiniais priešais, kurie tam tikru mastu dar kėlė pavojų, suvedimas. Šis atvejis neturėjo nieko bendra su besivaržančių politinių klikų kova. Totalitarinė sistema atakavo pati gyvenimą, pačius žmogaus laisvės ir neliečiamybės pagrindus – ir tai buvo dar pavojinga. Atakos objektu tapo ne senų politinių kovų veteranai, o tie jaunuoliai, kurių nesaistė politinė praeitis, kurie neturėjo net aiškios politines pozicijos – šie žmones paprasčiausiai norėjo gyventi savo gyvenimą, kurti muziką, kuri jiems patiko, dainuoti dainas, kurias norėjo dainuoti, gyventi harmoningai ir autentiškai save išreikšti. Teisminis puolimas prieš juos (ir dar visuomenes nepastebėtas) galėjo būti blogio precedentas: kiekvienas nepriklausomos mąstysenos ir saviraiškos žmogus galėjo tapti režimo auka ir dėl savo asmeninio gyvenimo. Tie suėmimai buvo pavojaus signalas: prisidengdama kova su nusikalstamumu ir manydama, kad dezinformuota visuomenė ją palaikys, valdžia atakavo žmogaus dvasinę, intelektualinę laisvę. Visai to nesitikėdama, ji atskleidė savo pagrindinį tikslą: suvienodinti gyvenimą, išoperuoti visa, kas nors truputį skyrėsi iš pilkumos, kas buvo individualu, nepriklausoma, kas netilpo į rėmus.

Aš, panaudodamas įvairius kontaktus, turėjau sukelti susidomėjimą šia byla ir skatinti visuomenę palaikyti ir ginti tuos žmones (taip įsivaizdavau savo vaidmenį). Žinojau, kad jau kurį laiką Jiris Nėmecas, filosofas, pedagogas ir buvęs mano kolega „Tvar“ laikais, palaiko glaudžius ryšius su pogrindžiu, tad buvau įsitikinęs, kad nieko negaliu imtis nepasikonsultavęs su juo. Iš pradžių mūsų draugiškus santykius atkurti ėmiausi labai atsargiai – mus vis dar skyrė mano kadaise nutraukti ryšiai su „Tvar“; ir apskritai mano santykiai su „Tvar“ žmonėmis panėšėjo į Trockio ir Stalino ryšius. (Sąžiningumo dėlei turiu pasakyti, kad po „Chartijos“ pasirodymo, man sėdint kalėjime, „Tvar” žmonės pasirašė palaikančią mane peticiją.)

Bet po truputi mes susigyvenom ir juokdavomės iš savo senų nesutarimų (per tą laiką Jiris taip pat pasikeitė, jis nebesilaikė ankstesnių ortodoksinio tvavisto pažiūrų). Taip, bėgant mėnesiams ir metams, mes tapom tikri draugai ir pradėjom „diriguoti“ visai „Plastiškųjų“ kampanijai (kol to reikėjo). Darbo užteko abiems, ir bendraudami mes vienas kitą praturtinom dvasiškai. Reikia pridurti, kad Jiris sąmoningai laikėsi atokiau nuo visos tos pilietinės, visuomeninės ir politinės maišalynės; savo darbą pogrindyje, nepastebimą įtaką katalikiškajai oikumenai, aktyvų dalyvavimą nepriklausomame filosofiniame sąjūdyje jis laikė svarbesniais dalykais; tad veikti viešumoje, kur galėjo susidurti su valdžia,– o tai ant kortos statė visą jo darbą,– nenorėjo. Iki mūsų susitikimo jis laikėsi daugiau „vidinės“, o ne „išorinės“ veiklos taktikos. Pripažindamas, kad „Plastiškiesiems“ gali pagelbėti tik vieša kampanija, jis turėjo pakeisti savo poziciją. Aš manau, kad šioje naujoje veiklos srityje – nuo to laiko, kai mes suartėjom – buvau jo gidas. Ir jis savo ruožtu paklebeno mano „oficialiosios opozicijos“ duris ir padėjo praplėsti horizontą.

Mes iš tiesų labai detaliai planavom šitą kampaniją. Iš pradžių atsargūs žingsniai pogrindyje, vėliau – ryškesnės akcijos. Mes norėjom suteikti režimui oraus pasitraukimo galimybę. Nevertėm jo gėdingai kapituliuoti, nes po to jau bet koks poveikis nebūtų veiksmingas. Todėl pirmiausia kreipėmės į įvairius žmones, siekdami užsitikrinti jų paramą. Iš pradžių, ko ir buvo tada galima tikėtis, mus neteisingai suprato ir net sutiko priešiškai. Bet turiu pasakyti, kad nepasitikėjimas labai greit išgaravo – greičiau, nei tikėjomės, įvairūs žmonės labai greit suprato, kad grėsmė tų jaunų žmonių laisvei – tai grėsmė visų mūsų laisvei, tad, visiems įkaičiams bylojant prieš juos, reikėjo tvirtos gynybos. Tų vaikinų niekas nepažinojo, ir visiems kliuvo jų nonkonformizmo prigimtis, nes net padorūs miestelėnai, kaip ir valstybe, tą veiklą galėjo suvokti kaip grėsmę jiems patiems.

Aišku, kad daugelio žmonių, iš kurių nesitikėjom didelių simpatijų tokiai kultūros sričiai kaip rokas, veržlumas, padėjęs įveikti pirmąsias slopinimo reakcijai buvo susijęs su mano jau aptarta situacija: tai buvo laikas, kai visi mokėmės vaikščioti tiesiai, kai išsekom nuo savo išsekimo, laikas, kai įvairios žmonių grupės pavargo nuo izoliacijos ir jautė, kad norint ką nors pakeisti reikia peržengti savo pasaulėlio sienas. Taip buvo paruošta dirva platesnei bendrai veiklai. Prieš dvejus metus tokia režimo ataka prieš kultūrą galėjo likti paprasčiausiai nepastebėta,

Jei tiksliai prisimenu, mūsų pastangų viršūnė buvo atviras laiškas Heinrichui Bolliui kurį pasirašiau aš, Jaroslavas Seifertas, Vaclavas Cerny ir Karelas Kosikas9, ir pagaliau, kaip šio laiško išdava, didelė peticija (dėl „Plastiškų žmonių“), kurią pasirašė daugiau kaip septyniasdešimt asmenų. Tuo momentu ši byla jau buvo žinoma tarptautiniu mastu, ir masinės informacijos priemonės pasakodavo apie jos eigą. (Čekoslovakija kurį laiką buvo dingusi iš pasaulio masinės informacijos priemonių dėmesio centro, tad šis sujudimas dėl „Plastiškųjų“ bylos vėl atkreipė dėmesį.) Byla taip išgarsėjo, kad ši mūsų kampanija atrodė jau nereikalinga. Tarsi pagal mūsų planą (nors mes to neplanavom) į kampaniją įsijungė teisininkai, pagaliau (tai nomenklatūrą turėjo ypač šokiruoti) Zdenėko Mlynaro balsu pasisakė ir buvę partijos funkcionieriai. Tai buvo visas spektras ir, nors to nebuvo galima išskaityti iš parašų po protestais, buvo aišku, kad pogrindinės opozicionierių grupes, iki tol viena nuo kitos izoliuotos, sąveikaudamos visą „Plastiškų žmonių“ bylos tyrimo laiką, pasinaudodamos naujais kontaktais ir draugiškais ryšiais, veikė kartu. Vėliau tos pačios grupės tapo „Chartijos’77“ branduoliu.

Valstybės budrumas buvo atbukęs: akivaizdu, kad niekas nesitikėjo, jog „Plastiškų žmonių“ byla galėtų sukelti tokią galingą reakciją. Jie tikėjosi, kad viskas, kaip įprasta, aprims, kad šitoji, kaip ir visos kriminalinės bylos, ištirps tarp tūkstančių kitų. Pirmiausia jie kontratakavo – išvystė šmeižto kampaniją (prieš „Plastiškuosius“ ir jaunimo savaitraščio „Mlady Svėt“ straipsnius) televizijoje; po to atsitraukė. Suimtuosius ėmė paleidinėti, ir ginamųjų sąrašas vis trumpėjo, kol galų gale (neskaitant mažesnio teismo Pilsene) kalėti nuteisė tik keturis, o ir jų nuosprendžiai buvo palyginti švelnūs: įkalinimo laikas beveik atitiko kardomojo arešto trukmę (viršijo gal tik keliais mėnesiais). Išimtį sudarė Jirousas, kurį, suprantama, nuteisė kalėti ilgesniam laikui.

Šlovingu įvykiu tapo teismas10. Jūs galit perskaityti mano esė apie jį . Tuo metu susidomėję teismu žmonės vos sutilpo teismo pastato koridoriuose ir ant laiptų, dar buvo galima pamatyti teisiamuosius su antrankiais, šūkaujančius sveikinimus žmonėms. Tokiu pat greičiu, kokiu augo žmonių solidarumas, buvo mažinamos galimybės dalyvauti teisme.

Tie prie teismo salės rinkęsi žmonės ir tapo „Chartijos’77“ užuomazga. Tuomet vyravusi bendro reikalo ir bendros grėsmės sąlygota lygybės, solidarumo, šventiškumo ir siekio padėti vienas kitam atmosfera buvo tokia pat kaip ir pirmaisiais „Chartijos’77“ gyvavimo mėnesiais. Jiris Nemecas ir aš jautėm, kad kažkas atsitiko, ir tą „kažką“ reikia sulaikyti, transformuoti į tokius veiksmus, kurių poveikis būtų pastovesnis, materializuoti tą tvyrančia ore solidarumo dvasią. Suprantama, tai jautėm ne mes vieni: Pavelas Kohoutas, Zdenėkas Mlynaras11, su kuriuo susisiekėm per Vendeliną Komedą, irgi galvojo panašiai .

Šis zondavimas galų gale baigėsi pirmu susitikimu, kuris įvyko 1976 m. gruodžio 10 d. Dalyvavo Mlynaras, Kohoutas, Jiris Nemecas, aš, buto, kuriame vyko susitikimas, savininkas ir susitikimo organizatorius Komeda. Dviejuose vėlesniuose susitikimuose pasirodė ir Petras Uhlis12, Jiris Hajekas13 bei Ludvikas Vaculikas. Supraskit mane teisingai: „Chartija’77“ – tai visų Chartijos narių reikalas, ir visai nesvarbu, kuriems jų, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, teko ruošti pagrindinį dokumentą.

Jei aš ir kalbu apie šiuos susitikimus – o tai darau pirmą kartą – tai tik todėl, kad žinau, kaip blunka mūsų atmintis. Vieną gražią dieną rūpestingi istorikai gali mus pasmerkti už tai, kad šią istorija slėpėm taip ilgai, kad pagaliau pamiršom visas detales. Bet kokiu atveju visiškai tikra tai, kad Chartija buvo paruošta kaip tik šių susitikimų metu. Kiekvienas mūsų šiuos reikalus bendrais bruožais aptardavo dar ir savų žmonių draugijoj, tad net embrioninėje Chartijos stadijoje apie jų žinojo gana daug žmonių. Buvę komunistų partijos funkcionieriai, būręsi apie Zdenėką Mlynarą, aptarė galimybę įkurti Žmogaus teisių gynimo, arba Helsinkio (panašų į sukurtų Tarybų Sąjungoje), komitetą. Bet komiteto narių, pasitikinčių vienas kitu ir susitarusių tarpusavyje, skaičius būtinai turėjo būti ribotas. O situacija reikalavo platesnės ir atviresnės asociacijos. Kaip tik todėl išeities tašku pasirinkom „pilietinės iniciatyvos“ idėją.

Jau nuo pat pradžių buvo aišku, – ir tai buvo ne mūsų susitikimų išvada, bet jų priežastis,– kad reikia stengtis stabilizuoti įvykusias permainas. Paprasčiausiai parašyti manifestą ir išsiskirstyti mes neketinom. Iš pat pradžių buvo aišku ir tai, kad pliuralizmas turi glūdėti mūsų kūdikio prigimtyje. Visi turi būti lygūs. Ir galingiausia grupė neturėtų uzurpuoti valdžios ar bandyti Chartijai primesti savo „rašyseną“. Po pirmo susitikimo mūsų darbo kontūrai dar nebuvo aiškūs. Tik sutarėm, kad pirmosios deklaracijos planas turi būti paruoštas iki kito susitikimo. Prisimenu, po šio susitikimo su Jiriu Nėmecu aplankėm Ladislavą Hejdaneką14, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad mūsų deklaracija turi remtis neseniai priimtais žmogaus teisių paktais. Mlynaras, irgi po pirmojo susitikimo, pasiūlė tą pačią idėją.

Taip buvo paruošti deklaracijos metmenys. Nors tiksliai žinau, kas ją rašė ir kas kokius sakinius pridėjo ar, priešingai, kas kokius sakinius išbraukė – iš principo to nesakysiu: pirma Chartijos deklaracija yra kolektyvinės valios išraiška. Ji – kiekvieno deklaracijos signataro kūrinys. Šio principo simboliškumas ir tyla, gaubianti jos autorystę, tapo visuotinai priimtas dalykas, nors visiems aišku, kad pirmieji signatarai negalėjo rašyti deklaracijos visi kartu. Galbūt tik pasakysiu, kad pavadinimą „Chartija’77“. sugalvojo Pavelas Kohoutas.

Per du vėlesnius susitikimus, rūpestingai pasveriant kiekvieną žodį, tekstas buvo suredaguotas, išrinkom pirmąjį atstovą ir sutarėm dėl parašų rinkimo tvarkos. Tačiau iš tikrųjų nebuvo aišku, koks bus Chartijos praktinis poveikis. Svarstant atstovų klausimą, iš pat pradžių buvo aišku, kad Jiris Hajekas būtinai turėtų būti išrinktas atstovu. Supratau tai tada, kai ekskomunistai galvojo apie savo atskirą komitetą. Tikėjom, jog Hajekas bus geriausias pirmininkas. Jei gerai prisimenu, Petras Uhlis pasiūlė išrinkti tris atstovus. Toks pasiūlymas ne tik atitiko pliuralistinę Chartijos prigimtį, bet ir buvo patogus praktiniais sumetimais, tad visi pritarėm jam.

Į antrojo atstovo vietą Petras siūlė mane, bet supratau, kad tai jo žmonos – Annos Sabatovos – idėja. Aš visai neįsivaizdavau, ką reiškia būti atstovu, nors pagrįstai būgštavau, kad ši veikla pasiglemš mane visą (vienas Dievas težino, kiek tai truktų), tad rašymui neliks nė minutės. Aš išties netroškau to darbo (kaip ir kiti atstovai), bet privalėjau priimti šią naštą. Nesutikęs atsidėti taip ilgai, energingai ir su tokiu entuziazmu ieškoto kelio tvirtinimui, kai pats buvau kvietęs ir kilus prisidėti prie jo tiesimo, būčiau pasirodęs tikras idiotas.

Net nežinau, kas Janą Patočką15 pasiūlė trečiuoju atstovu. Galbūt Jiris Nėmecas. Žinau tik, kad jis ir aš palaikėm kandidatūrą ir tiems, kurie Patočkos gerai nepažinojo, aiškinom šio pasirinkimo reikšmę. Mums atrodė, kad Patočka, labai gerbiamas nekomunistinėje aplinkoje, ne tik bus tinkama atsvara Hajekui, bet ir geriau už kitus (tai beveik tuoj pat pasitvirtino) sugebės Chartijai suteikti moralinį matmenį.

Tuo metu ir vienas, ir su Jiriu Nėmecu keletą kartų aplankiau Patočką ir turiu pasakyti, kad prieš sutikdamas jis ilgai dvejojo. Politikoje Janas tiesiogiai niekad nedalyvavo, su esama valdžia atvirai ir aštriai nekonfrontavo. Čia jis buvo atsargus ir santūrus. Jis laikėsi apkasų karo strategijos: visur jis kuo ilgiau stengėsi išsilaikyti be kompromiso, tačiau niekada neatakuodavo pats. Patočka buvo visiškai atsidėjęs filosofijai ir pedagogikai, savo nuostatų niekada nekeisdavo, tačiau atvirai vengė galinčių pakenkti jo darbui veiksmų.

Kita vertus, jis jautė (ar bent man taip atrodė), kad vieną gražią dieną savo mąstysenos teisingumą turės patikrinti praktiškai, kad negalės amžinai šito vengti, nes kitaip visa jo filosofinė sistema taps abejotina. Jis taip pat žinojo, kad jo pasirinkimas bet kokiu atveju bus galutinis, be jokių atsarginių kelių, pareikalaus nemažesnės ištvermės nei filosofija. Tai, galimas daiktas, buvo jo abejonių priežastis. Patočka buvo visiška ūmaus žmogaus priešingybė, tad paprastai prieš veikdamas ilgai dvejodavo; bet jeigu pasiryždavo, laikydavosi iki galo.

Manau, kad ir kiti bandė jį įtikinti imtis atstovo vaidmens – matyt, jo sūnus čia ypač stengėsi – tačiau buvo ir tokių, kurie mėgino atkalbinėti. Bet vienas incidentas, į kurį buvau įtrauktas ir aš, matyt, buvo lemtingas: Patočka patikėjo man savo abejones dėl Vadavo Cerny. Cerny visą gyvenimą aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime ir kai kada, Patočkos nuomone, veikė pernelyg tiesmukai. Karo metu jis buvo pogrindžio pasipriešinimo dalyvis,– trumpai tariant, Patočka jautė, kad Cerny turi didesnę moralinę teisę būti atstovas, manė, kad, nepasiūlius jam šitos vietos, Cerny gali jaustis nepagrįstai ignoruojamas ir įsižeisti. Patočka paprasčiausiai gėdijosi daryti tai, kas, jo nuomone, geriau tiko Cerny, be to, abejojo galima Cerny reakcija.

Dėl to nukakau pas Cerny ir atskleidžiau kortas. Pasakiau, kad Patočka laiko jį tinkamesne kandidatūra, nenori imtis šio darbo be jo palaiminimo; betgi svarbiausia – čia reikalingas kaip tik Patočka, nes jo politinis profilis ne toks aiškus ir kaip ryšininkui jam būtų lengviau veikti nei Cerny, kuris buvo pernelyg drąsus ir atviras. Cerny sutiko iškart, ir aš manau, kad jo sutikimas buvo nuoširdus, be lašo kartėlio. Atpasakojau Patočkai mūsų pokalbį. Buvo matyti, kad jam palengvėjo – didžiulė našta nusirito nuo jo pečių. Taip buvo įveiktas paskutinis barjeras: Patočka tapo atstovas ir pasinėrė į darbą, skirdamas tam visą savo gyvenimą. (Jis mirė 1977 m. kovo 13 d. po užsitęsusios apklausos.) Nežinau, kuo būtų tapusi Chartija, jei jos gimimo savo tyrumu nebūtų apšvietusi didi Patočkos asmenybė.

Bet grįžkim prie parengiamųjų susitikimų. Sutarėm, jog parašai bus renkami lėtai, kalėdinių vizitų ir susitikimų metu, kad pernelyg skubėdami nepritrauktume nepageidaujamo dėmesio. Paskyrėm maždaug dešimtį „rinkėjų“ ir apytiksliai apibrėžėm jų veiklos zonas. Aš rūpinausi techninėmis detalėmis: rinkėjams parūpindavau tekstą su pasirašymo aktą reglamentuojančiomis instrukcijomis. Savo draugų, daugiausia rašytojų, parašus rinkau ir aš. Mes jau sutarėm dieną (tarp Kalėdų ir Naujųjų metų) ir valandą, kada visi parašai turi būti atnešti man ir sudėlioti alfabeto tvarka – viskas turi būti paruošta publikuoti ir siųsti Federalinį Susirinkimą. Beje, pirmosios deklaracijos kopijų prispausdinom tiek, kad užtektų kiekvienam signatarui. 1977 m. sausio pirmąją viskas turėjo būti paruošta, tačiau skelbti deklaraciją ruošėmės dar po savaitės, per kurią norėjom informuoti visuomenę. Dėl įvairių priežasčių šiuos įvykius siekėm sinchronizuoti: deklaracija oficialios valdžios rankose turėjo atsidurti tik tada, kai apie tai jau žinos visuomenė.

Parašų pristatymo dieną nervinausi. Buvo signalų, kad policija jau kažką žino (būtų keista, jei būtų kitaip), ir bijojau, kad jie neįsilaužtų susirinkimo metu ir neprarastume visų parašų. Vėliau nerimas dar padidėjo, nes susitikimas buvo numatytas ketvirtą valandą, o čia jau beveik penkios, o iš Zdenėko Mlynaro, kuris gabeno ekskomunistų parašus, – nė žineles. Galų gale paaiškėjo, kad čia būta paprasčiausio nesusipratimo dėl susitikimo laiko, ir Mlynaras pagaliau atvežė daugiau kaip šimtą parašų. Aš lengviau atsikvėpiau. Galutinis pirmo raundo rezultatas – 243 parašai. Policija mūsų nedemaskavo, tad, užtrynę pėdsakus, už sėkmę išgėrėm po šampano taurę.

Tyliuoju periodu tarp parašų rinkimo akcijos ir naujo aktyvumo proveržio mano bute įvyko dar gausesnis susirinkimas. Dalyvavo maždaug dvidešimt penki žmonės. Ką Chartija turi veikti toliau, kaip elgtis įvairiose situacijose – tokios buvo diskusijos temos. Žinojom, kad vėliau tokį gausų susirinkimą organizuoti tikriausiai bus neįmanoma. Susirinko beveik visi. Čia, pavyzdžiui, pirmąkart pamačiau Jaroslavą Sabatąl0, grįžusį iš kalėjimo. Manęs paprašė vesti susirinkimą ir, reikia pasakyti, suteikdamas žodį buvusiems universiteto profesoriams, ministrams, komunistų partijos sekretoriams, jaučiausi gana keistai. Bet taip jaučiausi tik aš, ir šis atvejis liudija nuo pat pradžių Chartiją persmelkusio lygybės jausmo tvirtumą.

Apie pliuralizmą Chartijoje turbūt reikia pasakyti daugiau. Kai kam buvo nelengva nuslopinti ar įveikti senas antipatijas, tačiau bendras reikalas nugalėjo. Formavosi visiškai naujas reiškinys – tikros socialinės tolerancijos gemalas (visai nepanašus į susitarimą vienos grupės interesų pagrindu, kaip buvo po Antrojo pasaulinio karo formuojant Nacionalinio Fronto vyriausybę), fenomenas, kurio, nepaisant Chartijos ateities, iš tautos atminties niekas neištrins.

Tai iššūkis, kuris glūdės atmintyje, kurį priims, pratęsdami tradiciją, bet kada ir bet kokioje situacijoje. Daugeliui nekomunistų buvo sunku žengti šį žingsnį, bet komunistams jis kainavo dar daugiau pastangų. Tai buvo žingsnis gyvenimo, tikro bendradarbiavimo link, kai peržengiami savi siauri interesai. Tiek kainavo „vadovaujančio partijos vaidmens“ principo atsisakymas visiems laikams. Ne tiek daug komunistų to principo ir laikėsi, tačiau kai kuriems jis buvo įaugęs į kraują. Zdenėkas Mlynaras ypatinga politine įžvalga suvokė šio žingsnio būtinumą ir, panaudodamas savo autoritetą, įtikino tuo ir kitus savo aplinkos žmones. Tai didelis jo nuopelnas.

Šiuo metu Chartiją yra pasirašę maždaug tūkstantis du šimtai žmonių; tikslaus skaičiaus nežinau; dėl įvairių priežasčių jį pasakyt gana sunku. Iš pradžių dvidešimt ar trisdešimt žmonių nenorėjo, kad jų parašus iš karto spausdintume. Mes atsižvelgėm į jų pageidavimą, bet vėliau, policijai suradus ir nepublikuotus parašus (kai kuriuos, pavyzdžiui, Prokopo Drtinos16 parašą, jie net panaudojo propagandiniams tikslams), tokios praktikos atsisakėme. Ne dėl to, kad tokių parašų negalėjom ilgai slėpti, paprasčiausiai jie neturėjo prasmės. Pritariantis Chartijai ir dėl įvairių priežasčių negalintis jos viešai pasirašyti žmogus nepasirašys dokumento, kurį vėliau reikės paslėpti, o savo paramą išreikš tinkamesnių būdu. Todėl nėra antros, pogrindinės Superchartijos Tunu pridurti, kad daugelį savo draugų tiesiog įkalbinėjom nesirašyti. Jų darbas buvo toks svarbus ir taip atitiko „Chartijos’77“ dvasią, kad visai nereikėjo parašu kelti jam grėsmę. Taip atkalbėjom Vlaistą Trešhaką ir Jaroslavą Hutką, nors vėliau Chartiją jie vis tiek pasirašė“17.

Visi gerai žinom, kas atsiliko po pirmosios Chartijos deklaracijos paskelbimo; istorikai jau parašė Chartijos istoriją, apibūdino jos socialinę reikšmę. Todėl norėčiau paklausti apie Jūsų pirmąjį suėmimą ir laikotarpį iki trečiojo arešto: juk nuo jo Jums prasidėjo kalinio gyvenimas.

Savaitės, kurias išgyvenau po Chartijos paskelbimo, kai prieš ją prasidėjo propagandinė kampanija (valstybė iš karto Chartiją plačiausiai pagarsino), buvo beprotiškiausios mano gyvenime. Tuomet su Olga gyvenom Dejvicėje, Prahos rajone, pakeliui į Ruzynės kalėjimą. Mūsų daugiabutis įgijo įtartiną šlovę, kuria turbūt pasižymėjo New Yorko Fondų birža 1929–ųjų krizės metu ar koks nors revoliucijos centras. Prasidėjo kiaurą dieną trunkančios apklausos Ruzynėje (klausinėjo apie Chartiją, tarp jų ir apie Havelą), bet iš pradžių nakčiai visus paleisdavo. Spontaniškai rinkdavomės vėl: lygindavom savo parodymus, kūrėm įvairiausių tekstų apmatus, susitikdavom su užsienio korespondentais ir telefonu kalbėdavom su visu pasauliu. Liguistas aktyvumas, kuris neslopdavo iki pat gilunakčio, paskui lydėdavo ir apklausų metu, kai mus dešimt ir daugiau valandų bombarduodavo klausimais. Mūsų kaimynai ištvermingai visa tai kentė, bet net ir be konkrečios priežasties jaučiau, kad man tai galiausiai baigsis kalėjimu.

Mano nuojauta stiprėjo diena po dienos, kol virto aistringu troškimu, kad ji pasitvirtintų ir pagaliau baigtųsi ši alinanti nežinomybė. Vėlų sausio 14-osios vakarą po „įprastos“ apklausos mane atvedė į didelį kambarį Ruzynėje. Čia prisirinko įvairaus plauko majorų ir pulkininkų, kurie gąsdino mane visokiausiais baisiais dalykais. Jie tvirtino žiną apie mane tiek, kad pakaktų pasodint dešimčiai metų. „Pokštų laikas baigėsi, – sakė jie man, – darbininkų klasė virte verda pykčiu.“ Paryčiui įkišo į kamerą. Vėliau, kai mane paleido, apie pirmas Chartijos dienas, savo suėmimą ir įkalinimą parašiau maždaug šimto puslapių pranešimą. Kažkur jį paslėpiau, ir po šiai dienai nežinau kur. Galbūt kada nors jį dar rasiu.

Pagrindinė mano suėmimo priežastis buvo gana aiški: buvau jauniausias iš atstovų, vienintelis turėjau automobilį, tad, matyt, turėjau būti pagrindinis visos veiklos variklis, pagrindinis organizatorius (visai logiška, ar ne?). Patočką ir Hajeką jie laikė gana simboliškomis figūromis – jie gi buvo santūresni ir romesni už mane. Akivaizdu, kad valdžia mano suėmimu tikėjosi suvaržyti Chartijos veiklą.

Jie smarkiai apsigavo. Chartija turbūt niekad nefunkcionavo taip gerai kaip mano kalėjimo laiku! Žmonės pasakojo man, kad Patočka ir Hajekas visas savo jėgas ir laiką skyrė Chartijai. Patys buvo ir kurjeriai, ir organizatoriai. Į draugų raginimus bent dalį savo darbų pasidalyti su kitais Patočka atsakydavo trumpai: „Aš esu atstovas ir vaikščiot dar pajėgiu“.

Valdžia, grįsdama oficialią poziciją (dėl „politikos“ žmonių niekas nekiša į kalėjimus), turėjo formaliai įteisinti mano suėmimą kokia nors su Chartija nieko bendra neturinčia byla. Štai kodėl buvau įpainiotas „Ornesto ir Co.“ bylon. Man inkriminavo rašinėjimą emigracijos žurnalui „Svedectvi“, leidžiamam Paryžiuje. Bet 90 procentų apklausose pateiktų klausimų buvo susiję su Chartija. Negana to, siedami mano ir Ornesto bylas, saugumo karininkai vylėsi patvirtinsią oficialią tezę apie užsienio jėgų inspiruotą ir valdomą Chartiją. Jie troško parodyti, kad pirmoji deklaraci|a slaptų mano kontaktų su Pavelu Tigridu18, tarpininkaujant Ornestui, dėka ir buvo išspausdinta užsienyje. Aišku, to jie nesugebėjo, o ir iš principo negalėjo įrodyti, nes viskas buvo organizuota visiškai kitaip ir daug paprasčiau.

Pirmąjį įkalinimo periodą iškęsti buvo labai sunku dėl įvairių priežasčių. Bet apie tai jau kalbėjau (…) ir rašiau, tad kartoti neverta. Paskutinė savaitė buvo sunkiausia. Jau tada įtariau, kad esu viešai apšmeižtas (iš dalies ir dėl savo kaltės}, vadinasi, greitai turiu būti paleistas. Įstengdavau pamiegot tik kokią valandą per parą, o likusį laiką kankinausi pats ir kankinau savo kameros draugą (jis buvo paprasčiausias vagišius: plėšdavo bakalėjos parduotuves – įdomu, kur jis dabar?). Jis kantriai visa tai kentė ir, gerai mane suprasdamas, stengėsi padėti. Jei galėčiau, atsidėkodamas nupirkčiau jam universalinę parduotuvę.

Viešai šmeižė mane įžūliau nei tikėjausi: jie, pavyzdžiui, teigė, kad kalėjime atsisakiau atstovavimo Chartijai. Tai buvo netiesa, aš ne atsisakiau, o dėl tam tikrų priežasčių (jas ir dabar laikau pagrįstomis) nusprendžiau atsistatydinti iš atstovo pareigų (tik mano atsistatydinimą turėjo pirmiausia priimti žmonės, kurie man jas patikėjo, o ne policija). Kalėjime aš neatsistatydinau: aš tik pasielgiau be galo kvailai, kad apie savo ketinimus prasitariau tardytojui.

Tik grįžus iš kalėjimo galva veikė taip, kad mane būtų priglaudę visi pasaulio beprotnamiai. Prie įprastų buvusių kalinių psichozės simptomų prisidėjo begalinės nevilties jausmas, sumišęs su kažkokia pašėlusia euforija. Kai paaiškėjo, kad laisvėje padėtis daug geresnė, nei maniau, euforija dar labiau sustiprėjo. Chartija ne tik nežlugo, bet, priešingai, įžengė į herojišką savo gyvenimo stadiją. Mane apstulbino darbų užmojai, žmonių reakcija, Chartijos inspiruotas kūrybiškumo protrūkis, stebuklinga solidarumo atmosfera. Aiškiai jaučiau, kad per tuos du mėnesius, praleistus kalėjime, istorijos ratas pasisuko daugiau nei per praėjusius aštuonerius metus. (To laikotarpio atmosfera ilgainiui išsisklaidė: po Chartijos triumfo periodo atėjo nuosaikumo ir dažnai varginančių kasdienių rūpesčių era – būtų keista, jei būtų kitaip.)

Pamažėle pirmųjų laisvės dienų ir savaičių pamišimas praėjo, bet vidinių prieštaravimų ir nevilties atšvaitai lydėjo mane dar dvejus metus: nuo 1977 m. gegužės, kai mane paleido, iki 1979 m. gegužės, kai vėl buvau įkalintas – šįkart „galutinai“. Net persistengdamas dalyvavau įvairiausiose akcijose; isteriškai troškau reabilituotis po viešo pažeminimo. Buvau vienu iš NPGK’o19 steigėjų, vėl tapau Chartijos atstovu, įsitraukiau į polemiką įvairiais klausimais (maždaug tuomet Chartija išgyveno savo pirmąją krizę, kuri buvo neišvengiama ir visai naudinga: ji rimčiau apmąstė savo vietą visuomenėje). Vėl daugiau kaip šešias savaites praleidau Ruzynės kalėjime. Apkaltinę viešosios tvarkos pažeidimu, jie nesėkmingai bandė pašalinti mane iš žaidimo. Tai buvo išties puikios savaitės. Kiekvieną kalėjime praleistą savaitę suvokiau kaip žingsnelį savos „reabilitacijos“ link, ir tai man kėlė džiaugsmą.

Suprantama, mano nervingumą didino augantis policijos spaudimas Chartijos ir mano atžvilgiu. Mane visąlaik sekė, vargino nuolatinėmis apklausomis, vietinė valdžia pynė visokias intrigas; keletą kartų buvo suėmę namuose, areštus „pagardindavo“ įžeidinėjimais ir grasinimais; „nežinomi piktadariai“, įsiveržę į mūsų patalpas, jas nuolat siaubdavo, visokiais būdais gadindavo mano mašiną. Tai buvo jaudinantys laikai, kupini policijos atakų, šliaužiojimų po miškus, kratų, bėgiojimo nuo savo „šešėlių“, slapstymosi sąmokslininkų butuose ir dramatiškų momentų – tekdavo net praryti svarbius dokumentus.

Tai buvo laikotarpis, kai prie sienos susitikdavom su lenkų disidentais (žinomas anvantiuristas Havelas į Snežkos susitikimą buvo priverstas žygiuoti penkis kartus; bet jam buvo atlyginta; nuo to laiko su Adantu Michniku, Jaceku Kuroniu ir kitais DGK (Darbininkų Gynimo Komiteto, lenkiškai – KOR) nariais jį sieja nuolatiniai draugiški ryšiai). Iš tų laikų prisiminčiau ne vieną neįtikėtiną istoriją, bet ir po šiai dienai bijau, kad tuo pasakojimu kam nors nepakenkčiau. Persekiojimams intensyvėjant, man vis labiau aiškėjo, kad visa tai blogai baigsis ir kad labiausiai tikėtina mano kelio pabaiga – kalėjimas.

Tačiau tuomet ši perspektyva manęs negąsdino. Miglotai įsivaizdavau, ko galiu tikėtis, ir žinojau, kad į klausimą, ar mano įkalinimas turės kokią nors visuotinę reikšmę, galiu atsakyti tik aš pats; turiu išlaikyti šį egzaminą. Nusprendžiau (gali pasirodyti, kad pernelyg dramatizavau padėtį, bet, prisiekiu, buvau nuoširdus), kad geriau visai negyventi, negu gyventi negarbingai. (Nesupraskit manęs klaidingai: šios normos netaikau kitiems. Tai tik mane patį liečianti išvada, kuri remiasi praktiniu patyrimu ir įsitikinimu, kad tokia išvada supaprastina sprendimus apie save patį.) Jei 1977 m. tik nujaučiau, kad atsidursiu kalėjime, tai dabar padėtis buvo pasikeitusi. Aš aiškiai suvokiau, ką tai gali reikšti: atkaklus darbas ir neišvengiama jo pasekmė – keletas sunkių kalėjimo metų.

Kai kampanijos prieš NPGK’ą metu mane pagaliau įgrūdo į kalėjimą, mano ankstesnis nerimas staiga pranyko: susitaikiau su likimu ir jaučiausi ramus. Dėl savęs buvau tikras. Mes iš anksto nežinom, kaip elgsimės neįprastoje, ekstremalioje situacijoje (aš, pavyzdžiui, nežinau, ką daryčiau kankinamas fiziškai), bet jei bent žinom, kaip reaguosime į situacijas, kurios mums daugmaž pažįstamos, bent jau įsivaizduojamos bendrais bruožais, tai mūsų gyvenimas tampa nuostabiai paprastas. Po l979-ųjų gegužės suėmimo kalėjime praleisti beveik ketveri metai – tai naujas ir atskiras mano gyvenimo puslapis.

Kalėjime Jūs parašėte didelę esė knygą, pavadintą „Laiškai Olgai“, bet dėl suprantamų priežasčių apie patį kalėjimą ten nėra nė žodžio. Ką ten veikėt? Kokį darbą Jums paskyrė?

Kalėjime nuolat galvojau, ką ir kaip galėčiau apie jį parašyti. Bandžiau prisiminti visus tuos neįprastus – bet jaudinančius, komiškus – bet šokiruojančius, keistus ir kartu tipiškus įvykius, kuriuos čia patyriau. Galvojau, kaip vieną dieną aprašysiu šitas neįtikėtinai absurdiškas situacijas. Mažų mažiausiai tikėjausi pateikti hrabališkai spalvingą ataskaitą apie daugybės žmonių, su kuriais čia susidūriau, fatališkai susipynusius likimus. Bet negalėjau pasirašyti net tų istorijų apmatų – ir tai mane stūmė į neviltį.

Grįžęs iš kalėjimo staiga supratau, kad apie kalėjimą turbūt niekad nieko neparašysiu. Kodėl – paaiškinti sunku; tikrai ne todėl, kad prisiminimai iš to tamsaus mano gyvenimo tarpsnio atvertų senas žaizdas ar būtų pernelyg skausmingi. Čia slypi galybė įvairių priežasčių. Pirmiausia aš nesu pasakotojas, nemoku rašyti istorijų ir visada jas pamirštu. Kitaip tariant, nesu Hrabalas. Antra vertus, aš taip užsiėmęs išoriniu pasauliu, kuris pernelyg dažnai tiesiogiai siūlo man savas temas, kad nelieka laiko grįžti į visiškai kitą ir tokį tolimą kalėjimo metų pasaulį.

Pagaliau svarbiausia kliūtis – tų potyrių uždarumas. Ne, aš nieko nepamiršau: tai gilus egzistencinis ir labai individualus patyrimas, kuris taip paprastai iš atminties neišdyla. Žinoma, visai nesunkiai galėčiau prisiminti ir geriau ar blogiau aprašyti didžiąją dalį kalėjimo istorijų, bet bijau, kad tai pasirodys esą visai paviršutiniški dalykai, lėkšti įvykių, situacijų, veiksmų ir charakterių aprašai, o ne vidinė individuali viso to esmė. Tikriausiai, siekdamas tikrumo, viską išklaipyčiau. Manau, suprantat mane, juk ir prieš daugelį metų armijoje mes patyrėme įvairių nuotykių, bet susitikę po kelerių metų staiga supratom, kad tie dveji tokie sunkūs mūsų gyvenimo metai atmintyje susitraukė į keletą standartinių epizodų, kuriuos kiekvienas pasakoja tais pačiais žodžiais. Tačiau iš tikrųjų šie atminties krešuliai neturi nieko bendra su mūsų patyrimu, įgytu armijoje per tuos dvejus metus, ir jo įtaka mums. Eksperimentuodamas ne vieną sykų bandžiau nuosekliai aprašyti savo gyvenimą kalėjime, tačiau kiekvieną kartą isitikindavau, kad pedantiškai aprašinėdamas visas tas faktografines detales, neperteikiau esmės. Lieka fatališkai plačios paraštės. Faktografija paslepia esmę ir, keista, ją net falsifikuoja. Apie kalėjimus ir koncentracijos stovyklas parašyta pakankamai. Pasilaiko knygų, tą patyrimą perduodančių tikrai sugestyviai ir autentiškai. Pavyzdžiui, prisimenu koncentracijos stovyklos vaizdą Ferrdinando Peroutkos knygoje „Debesis ir valsas“, epizodus iš Solženicyno ar Karelo Peckos knygų. Bijau, kad aš taip neparašyčiau – pirmiausia todėl, kad nesijaučiu galįs tai padaryti. O jei negali kitiems atskleisti savo patyrimo prasmės, geriau jį pasilikti sau. Todėl geriau apie kalėjimą nešnekėsiu visai, bet atsakysiu į konkrečiąją klausimo dalį.

Hermanicėje pirmiausia dirbau suvirintoju. Virinau visokias smulkmenas ir metalines grotas. Keletą mėnesių negalėjau įvykdyti normos, bet ir mano dešimčia metų jaunesni, fiziškai stipresni ir fizinį darbą dirbti įpratę kolegos šito padaryti taip pat neįstengdavo. Man buvo paskirtas toks darbas, kurio normų nevykdymas buvo priežastis, leidusi mane įvairiausiais būdais kankinti. Vadinamieji nevykdytojai – tai parijai tarp parijų kalėjime; jiems taikomos įvairiausios bausmės, jie verčiami dirbti po darbo, gauna mažiau valgio (tai manęs nejaudino), jiems apkarpomi kišenpinigiai, jie nuolat kaltinami dykaduoniavimu, pajuokiami policininkų ir kitų kalinių. Po kelių mėnesių mane paskyrė Į geresnj darbą (pradėjo pastebėti kontrastą tarp darbo kvalifikacijos ir mano pasiruošimo, be to, mano sveikatos būklė galėjo iškilti aikštėn – tai buvo pavojinga; bet turiu pridurti, kad tuomet pagaliau pradėjau padaryti normas, tad progų mane išnaudoti ir kankinti liko mažiau.

Po to dirbau su oksiacetileniniu suvirinimo aparatu. Iš didžiulio, storo metalo gabalo pjausčiau flanšus. Dirbom su Jiriu Dienstbieru20, ir abu įvykdydavom normas. Vėliau mane perkėlė į Bory, kur dirbau ypač privilegijuotą darbą – skalbykloj (tačiau santykiai tarp žmonių čia buvo blogesni: beveik visi buvo informatoriai). Galiausiai mane nusiuntė į metalo laužo perdirbimo fabriką, kur nuo laidų ir kabelių lupau izoliaciją. Kai pripranti prie šalčio ir neišbrendamo purvo, tai ne taip jau blogai. Darbas kalėjime – tai vergo, kurį reikia dar ir nubausti, darbas. Normos – dvigubai didesnės už esamas laisvėje. Turiu pasakyt, kad griežto režimo pataisos darbų kalėjime, kur aš ir kalėjau, kaliniai darbą laiko psichologiniu poilsiu ir visi jo laukia. Likusią dienos dalį varginti kalinį pasitaiko geresnių progų, o tai ir yra pagrindinė „perauklėjimo“ priemonė.

Ar Jūs pasiekėt tą tikslą, kurį užsibrėžėt sau, kai buvo paskelbtas nuosprendis? Ar per kalėjimo metus nusistovėjo Jūsų dvasinė pusiausvyra?

Tik tada, kai mane nuteisė, aš įsisąmoninau, kad keletą metų turėsiu praleisti kalėjime. Nors buvau tam pasirengęs, bet vis dėlto tai buvo svarbi takoskyra. Staiga kinta visa vertybių hierarchija. Keičiasi chronologine perspektyva ir daiktai įgauna visai kitų prasmę. Esu užkietėjęs biurokratas, tad tam. kad susiorientuočiau naujoje situacijoje, man reikėjo plano. Tai buvo nesąmoninga autoterapija.

Taip pat žinojau, kad kalėjimų lengviau iškęsiu suteikdamas jam pozityvią vertę, pritaikydamas jį savo tikslams. Jau pasakojau apie neviltį, kuri buvo apėmusi mane tuos dvejus medus iki suėmimo, ir apie įtampą bei jų lydėjusį hipertrofuotą elgesį. Todėl gana lengvai suvokiau, kad per tą nepabaigiamą laikotarpį, kol – kaip įsivaizdavau – būsiu tik smulkus, anonimiškas sraigtelis didžiulėje kalėjimo mašinoje, turiu susigrąžinti vidinę ramybę, atgauti buvusią pusiausvyrą ir surasti savo žiūros tašką. Nostalgiškai prisiminiau, koks buvau septintajame dešimtmetyje: harmoningas, linksmas kompanionas, visur išlaikantis sveiką, ironišką distanciją, o ne nervų kamuolys, amžinai skendintis depresijoje. Be jokios abejonės, aš idealizavau savo jaunystę ir gana naiviai įsivaizdavau, kad įkalinimą panaudosiu saviems tikslams. Net tikėjausi kalėjime rašyti pjeses, mokytis naujų kalbų ir užsiimti dar dievaižin kuo!

Dar labiau klydau tikėdamasis kalėjime tylos ir ramybės, „smulkaus, anonimiško sraigtelio“ egzistencijos! Priešingai, kalėjimas buvo nenutrūkstama nervus ėdančių situacijų grandinė. Mane stebėjo ir kontroliavo tiek budrių akių, kiek man nesisapnavo net grėsmingiausiu mano laisvei metu. Per keletą dienų supratau, kokie buvo kvaili (bent išoriškai) mano planai. Tai nereiškia, kad visai jų atsisakiau. Todėl, eidamas mažu takeliu, tegu ir vingiuotesniu, stengiausi nepamesti bendros krypties ar bent jau išlaikyti savo pradinių planų dvasią. Kaip jau minėjau… šiuo požiūriu mano laiškai buvo gana naudingi21. Jie tapo vieninteliu realiu mano užsiėmimu, ta erdve, kurioje bandžiau veikti save, ko nors siekti, kažką aiškintis.

Ne man spręsti, ar iš kalėjimo grįžau harmoningesnis. Galbūt atsikračiau hipertrofijos, kurią jaučiau prieš suėmimą. Kai kas, priešingai, pasikeitė į blogąją pusę. Nesugebu taip spontaniškai džiaugtis, padažnėjo melancholijos priepuoliai, dar sunkiau vykdyti užsibrėžtus planus. Žmona sako, kad kalėjime surambėjau. Nežinau. Jei ir tapau blogesnis, tai nukentėjo mano intymus, asmeninis pasaulis, vidinė savastis. Dirbdamas jaučiuosi gėriau: esu ramesnis, ne taip greit išsimušu iš pusiausvyros, galbūt tapau geranoriškesnis, tolerantiškesnis ir į pasaulį turbūt žvelgiu plačiau. Kai bandau apmąstyti savo darbus laisvėje, po kalėjimo, – o tai ir pjesės, ir esė, ir ne tokie akivaizdūs pilietiniai aktai, – susidaro įspūdis, kad jie teisingi. (Pagaliau net „Largo Desolato“, akivaizdžiai asmeniškiausia mano pjesė, – iš esmės gana šaltas ir chirurgo vertas darbas!) Spręsti apie savo įspūdžio korektiškumą geriausia palikti kitiems; čia aš tikrai nesu kompetentingiausias teisėjas! Bet šis procesas – jei tai išties procesas – negautas veltui: už jį sumokėjau po truputį prarasdamas kiekvienos fizinės būtybės sugebėjimą paprasčiausiai būti laimingam…

Versta iš: „The New York Review“


1 Aktorius, vienass iš Pavartės teatro Prahoje steigėjų, nuo 1979 m. gyvena JAV .
2 Kohoutas – poetas ir dramaturgas, nuo 1978 m. gyvenantis Vienoje, kūrinių „Iš kontrrevoliucioneriaus dienoraščio” ir „Vargšas žudikas“ autorius; Vaculikas – romanistas ir žurnalistas, parašęs „Mirties bausmę” ir „Jūrų kiaulytes“; Klima – romanistas, knygų „Mano džiugūs rytmečiai“, „Mano pirmosios meilės“ bei „Meilė ir skaitalai“, 1990 metais išleistos Anglijoje, autorius.
3 Mažas literatūrinis žurnalas, kurį 1963 metais įkūrė jauni nekomunistinės orienta­cijos rašytojai, tarp ir Jiris Gruša. 1965 m., prieš pat „Tvar“ uždraudimą, Havelas tapo redakcinės kolegijos nariu. 1968 metais jį vėl imta leisti, Havelas tuomet buvo redakcinės kolegijos pirmininkas; bet pasirodė tik aštuoni numeriai, ir žurnalą uždarė visam laikui, „Tvar“ neturėjo griežtos politinės ir intelektualinės orientacijos ar bent jau ne­deklaravo savo prieraišumo kokios nors ideologinės doktrinos atžvilgiu, paprasčiausiai spausdino dalykus, kuriuos laikė gerais, įdomiais, giliais ir autentiškais — nuo Heideggerio iki Teilhardo, Trūklio, Jano llanco ir Jirio Kubenos.
4 Ludviko Vaculiko pradėtas savi laidos žurnalas. Čia per paskutiniuosius penkiolika metų buvo išspausdinta daugelis pagrindinių neoficialiosios čekų literatūros kūrinių.
5 Ledereris dirbo reporteriu „Ltdovnė Noviny“ ir „Reportėr redakcijose. 1974 m. ir dar metus tarp 1977 ir 1981 m. praleido kalėjime; po to emigravo.
6 Filosofas ir sociologas, Genujos universiteto profesorius.
7 Šį laišką spausdinsime kitame „Metų“ numeryje (Red.)
8 1958 m. Prahoje įkurtas mažas teatras, 1960-1968  m. čia dirbo Havelas Jis lašo: Iki pat 1968-ųjų, kai palikau šį teatrą, gyvenau jam, padėjau sukurti jo pavidalą n visiškai  solidarizavausi su juo. Čia aš dirbau Įvairius darbus nuo scenos darbininko. šviesos techniko,  sekretoriaus, recenzento pakilau iki pat dramaturgo. Man oficialus statusas buvo visiškai nesvarbus ir dažnai vienu metu dirbau įvairius darbus: rytą organizuodavau gastroles, vakare būdavau scenos apšvietėjas, o naktį perrašinėdavau pjeses.
9 Seifertas – poetas, 1984 metų literatūrinės Nobelio premijos laureatas, Cerny – literatūros kritikas ir teoretikas, iki 1950 metų profesoriavęs Karolio universitete. Kosikas – filosofas ir čekų kultūros istorikas, Karolio universiteto profesorius, Centro komiteto narys.
10 Teismas (Procesas) buvo parašytas 1968 metų rugsėjį.
11 Mlynaras – politikas ir žurnalistas, 1968 m. buvęs pirmasis partijos Centro  komiteto sekretorius, nuo  1977 m. gyvena Austrijoje. Komeda – Istorikas, dabar gyvenantis Vokietijoje.
12 Studentų lyderis ir žurnalistas.
13 Hajekas literatūros kritikas marksistas. nuo 1977 m. Karolio universiteto profesorius.
14 Filosofas.
15 Žymus čekų filosofas ir mokslininkas, Paulas Wilsonas „laiškų Olgai“ įžangoje  rašo: „Filosofas Janas Patočka buvo žmogus, kurio dėka čekų ir slovakų Inteligentai susipažino  su fenomenologija. Jo gyvenimas – tai gyva veikiančios minties alegorija. Jis buvo Husserlio ir Heideggero studentas, po to, kai 1948 m. komunistai perėmė valdžią, iškart išstumtas iš universiteto gyvenimo (išskyrus trumpą 1968-1972 metų laikotarpį)
16 Buvęs partijos funkcionierius, tapęs „Chartijos’77“ atstovu.
17 1948 m. buvęs teisingumo ministras, vėliau įkalintas. Mirė 1980 m. Trešhakas ir Hutka – pogrindžio poetai, emigravo 1978 m.
18 Žurnalistas, susijęs su „Laisvosios Europos“ radiju, emigrantų žurnalo „Svedectvi“ leidėjas.
19 NPGK Neteisėtai Parsekiojamųjų Gynybos Komitetas (čekiškai VONS), įkurtas 1978 metų balandžio 27 dieną. Havelas buvo vienas iš aštuoniolikos jo narių.
20
Žurnalistas, nuo 1989 metų gruodžio tapo tuometinės Čekoslovakijos užsienio reikalų ministru.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo lai6kas Gustavui Husakui