Jirži Marek. Sutikti angelą

2001 m. Nr. 2 

Iš čekų k. vertė Stasys Sabonis

Jiržis Marekas (g. 1914 m.) – žinomas čekų prozininkas ir dramaturgas. Nemažai išleidęs istorinės ir dabarties tematikos romanų, apsakymų, kriminalinių detektyvų, dramų.

Tai buvo paprastas nuošaly stovintis senas namas Žižkove. Broužekas lipo tamsiais laiptais, kaip visada tvirtu žingsniu, juk reikalas buvo labai paprastas, tik stebino, kad tie žmonės taip kvailai elgiasi. Kiekvienas turi savo įprastą metodą, tereikia žvilgtelėti į kartoteką ir bus aišku, jog šis įsilaužimas – Vendelino Kubos darbas. Taigi apie jį dabar ir kalbama. Kubą jis pažįsta – panarins galvą ir seks iš paskos, tai patyręs vyrukas, žino, kaip tokiais atvejais elgtis; pakaktų pasiųsti laiškelį, ir pats ateitų į kriminalinį skyrių. Tačiau instrukcija yra instrukcija, patarėjas nori, kad Kuba būtų tuoj pat patupdytas už grotų…

Broužekas savo įpročiu jau norėjo paklabinti rankeną, bet pastebėjo, kad durys neužrakintos. Pravėrė jas ir įžengė į mažą tamsią virtuvėlę; truputį nustebo, kad čia nėra stalo ir kėdžių, po galais, tai čia niekas negyvena! Bus kur kas prastesni popieriai, jeigu Kuba šiąnakt dingo iš savo buto. Tada pakvips valstybine kvota, o tai niekada nesibaigia gerai. Še tau kad nori, o aš maniau, jog jis iš tikrųjų pats ateis, paniuro Broužekas.

Šalimais kažkas subrazdėjo, sugirgždėjo spintos durys.

– Kuba! – įsakmiai šūktelėjo Broužekas.

– Aš tuoj…

Broužekas nieko nelaukdamas atidarė gretimo kambario duris. Čia irgi jokių baldų nebuvo, tik kampe stovėjo spinta, o prie jos – Kuba, jis mūvėjo tamsiomis kelnėmis ir stengėsi užsisegti baltų marškinių rankogalį.

Abu vyrai apstulbę žiūrėjo vienas į kitą. Pirmas atsitokėjo Kuba:

– Svečias… Kas atsitiko, pone inspektoriau, kad jūs čia?

– Sužinosite… Matau, kažkur ruošiatės?

Kuba šyptelėjo, negražus, rauplėtas jo veidas nušvito kažkokiu ypatingu spindesiu.

– Na taip, manęs laukia ilga kelionė.

– Į tą ilgą kelionę, Kuba, vyksite su manim, jeigu pasirodys, kad tie triukai buvo jūsų!

Kuba nuleido ranką.

– Pone inspektoriau, aš nejuokauju… Aš rimtai ruošiuosi, taip sakant, į viso gyvenimo kelionę.

Broužekas pajuto, kad iš tiesų darosi kažkas ne visai gerai, ir apsidairė:

– Kaip tik šiandien nusprendėt išvažiuoti?

– Nusprendžiau ne šiandien, bet kadangi dabar gyvensiu kitur, tai atidaviau tą savo seną laužą kaimynams ir išeinu vien su lagaminu, – maloniai paaiškino Kuba.

– Pirmiausia su manim į skyrių, kad būtų viskas aišku, o paskui – kur nors toliau, manau, kad į kalėjimą, Vendelinai! Žinote Teto parduotuvę?

– Kur nežinosi! Jungmano gatvėje… Universalinė parduotuvė. O kas ten atsitiko?

– Šiąnakt ten kažkas apsilankė. Iš kiemo pusės įlindo išėmęs langą pirmajame aukšte, o paskui nusigavo apačion į sandėlį… Bet ką aš čia pasakoju, jūs geriau žinote! Įprastas jūsų kelias. Taigi nevarkite su tais rankogaliais, mums etiketas ne itin rūpi, užteks, jeigu viską prisipažinsite. Eime!

Kuba pasižiūrėjo į Broužeką taip nustebęs, jog šis tik sumurmėjo:

– Na tik nekvailiokit, juk ne pirmas kartas!

– Bet, pone inspektoriau, aš tikrai nežinau, apie ką jūs šnekate! Koks kiemas, koks langas pirmame aukšte? Aš nieko nežinau, niekur aš nebuvau, tokie dalykai man nė į galvą neatėjo… Visa tai aš jau nutraukiau.

Broužekas nusišypsojo ir tarė linksmai:

– Na žinoma, žmogus, kai įkliūva, visada pradeda gailėtis ir pasižada sau, girdi, daugiau niekada… O kai išeina iš belangės, truputį atsigauna, nusižiūri kokią didesnę parduotuvę, į kiemą, pro langą ir… Taigi visada taip, Kuba, toks jūsų stilius, kam dar gintis? Beje, kurgi taip nusprendėt iškeliauti vien su lagaminu?

– Nustebsite, pone inspektoriau, bet aš… Šiandien popiet mano vestuvės. Dabar Broužekas pasižiūrėjo į vagį Kubą kaip į stebuklą. Pagaliau jis atsisėdo į kampe stovinčią išklypusią kėdę.

– Ak, tai vakar norėjote parūpinti šį tą vestuvių stalui, ką? Na, žinoma, ten visko yra, valgių visokiausių, tai pati geriausia parduotuvė. Jums pasisekė, bet ir mums, kaip matote, irgi! Tiktai įspėkite svečius, kad per vestuves daug nevalgytų, nes paskui viskas bus įrašyta į jūsų sąskaitą.

Kubai pagaliau pavyko užsisegti marškinių rankogalį ir jis lengviau atsikvėpė.

– Visa, ką jūs kalbate, yra klaida, niekur aš nebuvau. Kurgi aš eisiu prieš pat vestuves su Karlička; kai pamatysite ją, suprasite; žmogus daug ką gali padaryti, tik jau tokiu atveju nesiryš laužtis į parduotuvę. Esu nekaltas kaip kūdikis, nes ruošiuosi vesti, ir labai džiaugiuos, kad jūs atėjote, toks žmogus kaip jūs būtinai turi dalyvauti mano vestuvėse.

– Užteks, Kuba! Klausykitės manęs atidžiai. Aš atėjau čia ne pramogų ieškoti ir dėl to įsilaužimo nebūčiau ėjęs – tai vyresniojo inspektoriaus Paneko reikalas, jo vyrai būtų atėję jūsų. Deja, toje parduotuvėje nudurtas žmogus, nesistebėkit, jūs gerai žinote kas… Jums sutrukdė naktinis sargas, ir smogėte jam peiliu, Kuba! Tarp mūsų kalbant, jums nėra ko išsisukinėti, nes tas žmogus dar kvėpuoja, melskite Dievą, kad nenumirtų, nes tada jus teistų už žmogžudystę, gautumėt iki gyvos galvos, iš tikrųjų reikėtų išsiruošti į kelionę, apie kūną šnekėjote.

Vendelinas Kuba net pamėlo:

– Tai ne aš! Tikrai ne aš! Smogti kam nors peiliu… To aš niekada nedariau ir nedarysiu. Pone inspektoriau, aš nesiginu, esu tris kartus įkliuvęs, jeigu jau kalbėsime atvirai, akis į akį, visko jūs nė nežinote, galėjau ir daugiau. Bet dabar – baigta, vedu, susiradau darbą, šiaip ar taip, esu specialistas – šaltkalvis, kariuomenėje ginklus tvarkiau, turiu gerą specialybę, o mano būsimoji žmona nieko blogo apie mano nežino ir nesužinos, nes tuos savo darbelius mečiau, su tuo jau galas amžių amžiams. Taigi aš esu nekaltas ir niekur su jumis neisiu, tai klaida, bjauri klaida, ir stebiuosi, kaip jūs galėjote suklysti, juk apie jus visda buvo šnekama, kad jūs ir ponas Boušė, ir apskritai visi, pradedant ponu apatarėju, visada iš karto pataikote… Todėl man nėra ko bijoti, kas ne, tai ne, tik man taip dreba rankos, kad antrojo rankogalio nebeužsisegsiu, bet aš turiu būti kaip ką tik iš siuvėjo, neįsivaizduojate, Karlička taip viską pastebi, ji tik paliečia ranka ir tuoj sako: „Rankovė blogai apkraštuota!“ Nuostabu, kaip jį viską išmano… Pone inspektoriau, Dievas mato, aš su tuo reikalu neturiu nieko bendro ir labai prašau jus, ieškokite kur kitur, nes aš ten nebuvau, nusikaltėlis tuo tarpu pabėgs, o man reikia vesti, Karlička tikrai nenorės atidėti sutuoktuvių… Tai tiesiog neįmanoma, ji ir šiaip jau kelis kartus man sakė: „Venda (taip ji mane vadina, ne Vendelinu, kaip visi žmonės), jeigu rimtai negalvoji manęs vesti, Dievas tave nubaus…“ O aš jai visada sakau: „Mergele, aš gyvenime ne vieną esu apgavęs, bet tavęs neapgausiu“. Aš iš tikrųjų taip manau, ir man niekas netrukdo… Aš, pone inspektoriau, viską jums pasakysiu. Toji Karlička Novakova, kurią šiandien imu kaip teisėtą žmoną, yra tikras angelas. ji muzikos mokytoja, įsivaizduojate, mano veidas rauplėtas ir tasai visas gyvenimas toks sumaitotas, o ji muzikos mokytoja… Ji nieko blogo apie mane nežino. O aš nuo to momento, kai pamačiau, kad ji negali pereiti per gatvę ir paėmiau ją už rankos, nuo to momento supratau, jog be jos negaliu… Matot, Karlička nežino, kad mano fizionomija rauplėta ir, aišku, nė nenutuokia, kad krūtinė tatuiruota, tai, žinoma, buvo kvailystė, bet ji to nežino ir negali sužinoti.

Matot, pone inspektoriau, ji neregė. O aš ją vedu. Rūpinsiuos ja, kad nereikėtų stovėti šaligatvy ir prašytis, kad kas nors pervestų, kai išklys iš kelio.

Taigi tokiam žmogui negali padaryti ką nors bloga, ir labai prašau jus, nes Karlička visam gyvenimui liktų nelaiminga, jeigu sužinotų, kad įtariate mane žmogžudyste, tada, savaime aišku, netekėtų už manęs. O aš jau ir vietą susiradau, tokia laimė pasitaikė, dirbsiu „Tresorjos“ firmoje, nes tai mano amatas. Taip ilgai atrakinėjau spynas, o dabar darysiu tokias, kad niekas negalės pritaikyti rakto.

Po tokios ilgos kalbos Vendelinui Kubai net burna išdžiūvo, todėl jis nutilo ir atsiduso. O paskui sudėjo rankas lyg maldai ir vėl prašneko:

– Aš niekada anksčiau neprašydavau, jūs tai žinote, pone inspektoriau, imdavau, ką duodavo likimas, nes man būdavo vis vien – kai žmogus neturi dėl ko gyventi, jam nusispjaut, kiek prasėdės kalėjime. O dabar aš turiu dėl ko gyventi, vesiu Karličką prie altoriaus ir sakysiu: „Dar du laipteliai, dar vienas, viskas, o dabar klaupkime… Kai vaikščiojame gatve, aš viską jai sakau labai tyliai, kad žmonės nieko nepastebėtų, taigi jie ir nežino, kad ji nemato. Tiktai pasižiūrėję į mano fizionomiją, tikriausiai sako: „Kurgi, mergele, buvo tavo akys, kad tokį baidyklę išsirinkai…“

Buvęs vagis, o dabar „Tresorjos“ firmos šaltkalvis, spynų ir užraktų meistras, susigraudinęs priėjo prie spintos ieškoti švarko kišenėje nosinės.

Inspektorius Broužekas sėdėjo kėdėje nejudėdamas. Jis neabejojo, kad Vendelinas iš esmės nemeluoja. Gal iš tiesų Šiandien jis veda, gal iš tiesų sukvailiojo, nes visą amžių gyveno kaip paleistas nuo grandinės šuva, krito jam į širdį neregė, bejėgė mergina. Betgi tas įsakymas ir pokalbis rytą su Paneku, kada jam buvo visiškai aiškiai įrodyta, jog tai Kubos įsilaužimo būdas…

Broužekai, čiagi aiškiai matyti, pasižiūrėk į šias tris korteles. Čia trys tokie pat būdai, tačiau šitoji kortelė jau išmesta. Hornatas miręs, šitą irgi atidedam, nes Palečekas, pravarde Kuolelis, sėdi, taigi lieka trečioji – raupuotojo Kubos. Žinai, tokio su tatuiruota krūtine!.. Suprantu, dūris peiliu priėjo nesiderina, bet kas pasakys, kas ten nutiko, tą netrukus sužinosime iš jo paties, nes sargas kalbėti negali. Tavęs ir nesiųsčiau, patys eitume, bet užpultas sargas, todėl tai jums priklauso. Tasai Kuba kaime turi motiną, ją vadina kvaiša Terka, viena gyvena lūšnelėje. Todėl paskambinome į žandarų būstinę, kad padarytų kratą, nes, galimas daiktas, pavogtos prekes jis paslėpė pas ją. Senutė gyvena dar gerokai už Radotino. Taigi prispaustas iš visų pusių jis ne nesigins, nes viskas čia aišku..,

O paskui visa tai nebebuvo aišku, netgi labai painu.

– Tai ką, Vendelinai, susitarsime ar ne? – mandagiai tarė Broužekas. – Aš jūsų nevarginsiu, o jūs – manęs. Kur dėjote pavogtus daiktus? Turėkit galvoj, kad parduotuvėje daroma inventorizacija, ir po valandos jie turės tikslų dingusių prekių sąrašą. Tai kur yra daiktai, Kuba? Tik sakykit greičiau, tada ir aš jums padėsiu…

Kuba sunėrė rankas:

– Aš tikrai nežinau, ką sakyti, pone inspektoriau, aš gi niekada nesigindavau, kai būdavo mano darbas… Bet čia ne mano, aš niekur nebuvau ir jokių prekių neturiu, nes tą verslą mečiau.

Kuba žvilgtelėjo į laikrodį:

– Pone inspektoriau, aš žinau, kad tai įžūlu, bet man reikia nulėkti į Smichovo geležinkelio stotį, atvažiuoja mano mama, man būtinai reikia ten būti, nes jinai… Sena ir keistuolė. Ji viena nesugebės iš stoties atvažiuoti…

Taigi kad iš viso to nebūtų dar daugiau bėdos, leiskite palydėti ją pas mano sužadėtinę į Karliną prie viaduko, kur bus vestuvės. Aš nepabėgsiu, pone inspektoriau.

Broužekas pagalvojo, kad tai sudėtingas dalykas; jeigu rytą, kalbėdamasis su Paneku, buvo tvirtai įsitikinęs, jog tai Vendelino Kubos darbas, tai dabar pradėjo abejoti. Pagaliau nėra tiesioginio įrodymo, nebent prašneks – jeigu prašneks – tasai naktinis sargas! Sargas – silpniausia visos istorijos vieta. Kuba niekada nesigriebdavo ginklo…

– Gerai, Kuba! Apsirenkite, ir aš su jumis važiuosiu į stotį, o paskui pas jūsų

sužadėtinę. Ji nepažins, kad aš iš kriminalinės policijos, kadangi… Na, supratot?

– Ateisite į vestuves kaip svečias, taip? Tai būtų man didelė garbė, pone inspektoriau! Ir tada paaiškės, kad viskas yra ne taip!

Broužekas, teisingumo reikalus išmanąs geriau negu buvęs vagis Kuba, nebuvo toks tikras. Norėdamas nuslėpti savo abejones, jis piktokai tarė: – Duokit, po galais, užsegsiu jums tą rankogalį!

Taigi iš namo Žižkove išėjo du vyrai: juodu kostiumu – jaunikis Kuba, o kitas – su lazdele, jį Žižkove kai kas pažinojo; bet toli pėsti nėjo – Kuba sustabdė pirmą pasitaikiusį vežiką, ir jie abu nuvažiavo į Smichovo geležinkelio stotį laukti traukinio iš Radotino.

Jeigu Kubos motina neatvažiuos, galvojo sau Broužekas, o rytą ten darę kratą žandarai bus ką nors radę, tada jokių vestuvių nebus.

– Pone inspektoriau, jeigu mano mama pradės kalbėti, kad buvo sutikusi angelą, nekreipkite dėmesio, jai, kaip žmonės sako, truputį pasimaišę galvoj. Bet nėra ko ir stebėtis, įsivaizduokit, koks buvo jos gyvenimas: vargšė tarnaitė su benkartu! O kas man buvo, žinote… Ji labai geras žmogus, aš turiu už ką jai atsilyginti. Žmogus už savo gyvybę esi skolingas kitiems, aš tai supratau tik paskutiniu metu, ir manau, kad Karlička man padėjo.

Broužekas pagalvojo, jog čia per daug filosofijos, tai nėra gerai, juo labiau, kai filosofuoja toks apsukruolis kaip vagis Vendelinas Kuba, kuriam bet kokią spyną atrakinti vieni juokai.

– O jūsų mama tuos angelus dažnai susitinka? – paklausė Broužekas, vaikštinėdamas su Kuba po peroną.

– Visaip pasitaiko, kartais ilgai nesusitinka… O, žinotoji šiek tiek teisi. Aš kelis kartus esu sakęs, jog savo gyvenime irgi buvau susitikęs angelą… Pone inspektoriau, tikriausiai manote, kad ir aš… bet, pavyzdžiui, pirmą kartą susitikau angelą, kai buvau dar vaikėzas. Tai buvo mūsų vachmistras Vrana. Prekyvietėj aš pirmą kartą nudžiovinu šokolado plytelę; niekada gyvenime nebuvau ragavęs, o ji gulėjo ant prekystalio, malonu žiūrėti. Sučiupo mane, bet tasai prekijus taip ėmė šaukti, nubėgo žmonos, jis pradėjo mane mušti, priėjo vachmistras ir ištraukė mane iš to įtūžusių žmonių kamuolio. Jeigu berniukas iš bado pavogtų bandelę, tai nieko nesakyčiau, aiškino prekijus, o dabar – šokoladą, tai jau vagis! Jeigu pardavinėtam bandeles, kalbėtum kitaip pasakė jam vachmistras ir nusivedė mane. Kai paėjome toliau nuo prekyvietės, vachmistras man ir sako:

– Įkliuvai! Ko gero, galėjai patekti į pataisos namus!

Paskui nupirko man saldainių maišelį ir paliepė bėgti sau.

Įdomu, pagalvojo Broužekas, kad laukdami traukinio žmonės kalba visiškai kitaip, negu sėdėdami pas mus kanceliarijoje, kai yra verčiami prisipažinti…

– Ir dar sykį buvau jį sutikęs apkasuose italų fronte. Lipo per spygliuotų vielų užtvaras, nei iš italų, nei iš mūsų pusės niekas į jį nešaudė, o man rodėsi, kad jis linguoja galvą ir sako: „Žmonės, žmonės, ką jūs darote…“

– Ar tą dieną kartais negavote romo? – nusijuokė Broužekas.

– Jūs manim netikit, aš matau… Kad bent tikėtumėt, jog šiąnakt prie to įsilaužimo aš neprikišau nagų!

Kaip tik tuo metu atėjo traukinys, ir Bruožekui nebereikėjo atsakyti.

Iš kaimo atvažiavusi senutė visai nebuvo panaši į pusprotę. Tik jau važiuodama tramvajumi išsitraukė iš krepšio senus karolius, kokius kadaise pardavinėdavo keliaujantys prekijai, ir tarė:

– Vežu jaunamartei, tu tikriausiai nieko nenupirkai, o jie šio to verti!

Kuba pasižiūrėjo į karolius, paskui į Broužeką ir nieko nepasakė. Tikriausiai pagalvojo kaip ir Broužekas: jaunamartė akla, bet vis tiek toks daiktas kartais gali suteikti džiaugsmo.

Šitaip jie atvažiavo į Karličkos butą, kur ir buvo ruošiamos vestuvės. Jaunikį Kubą visi pasitiko pakiliai. Kažkoks dėdulė iš jaunosios pusės, raudonskruostis kaimo seniokas, išskėtė rankas:

– Aš jau sakiau, kad jaunikis pabėgo… Tokių dalykų pasitaiko… O jis važiavo mamos pasitikti! Prašom, ponai, sėskitės, ragaukit pyrago.

Kubos motina tik kikeno.

Jaunoji buvo nebe pirmos jaunystės, bet liekna, turėjo švelnius pirštus ir vilkėjo balta suknele; nereginčios jos akys klydinėjo be tikslo, retkarčiais ji atsukdavo kam nors veidą, kad geriau girdėtų. Ji ištiesė ranką prie savo jaunikio, palietė jį ir nusijuokė:

– Tavo marškiniai krakmolyti… Tu, pasirodo, puošeiva… Ir kaklaraištis… Gražus, ką?

Vendelinui Kubai buvo neramu, žinojo, kad vestuvėms pakibo baisi grėsmė, ir vis dėlto negalėjo patikėti, jog jį inspektorius ims ir išsives. Jis pagalvojo, kad Karlička girdi pašalinius žingsnius, todėl garsiai apreiškė:

– Aš atsivedžiau savo pažįstamą, juk mes seniai pažįstami, ar ne, pone inspektoriau?

– Mano pavardė Broužekas, – skubiai pasakė inspektorius, gelbėdamas Kubą iš keblios padėties. – Broužekas.

Inspektorius padavė ranką jaunajai ir pajuto, kaip švelniai virptelėjo jos pirštai, tarsi norėdami sužinoti apie jį šiek tiek daugiau.

– Mudu su ponu Kuba pažįstami jau keletą metų… Gal mums reikės truputį išeiti, atsitiko čia toks dalykas… Tiesiog darbe reikia šį tą patvarkyti, ar ne, Kuba?

– Na taip, bet ne tuoj pat, – tarė Kuba ir maldaujamai pasižiūrėjo į Broužeką.

Valandėlę visi nuščiuvo, jaunosios tėvas atnešė iš kaimynų kėdę naujajam svečiui, o raudonskruostis dėdulė papuošė Broužeką žalia mirta ir baltu kaspinėliu.

– Kad atrodytumėt kaip pajaunys, – pasakė jis. – Aš turiu kriaušių degtinės būtinai reikia paragauti.

– Jokiu būdui Man tarnyba, taip sakant, darbas, – užprotestavo Broužekas ir tik dabar suprato, kodėl tasai raudonskruostis valstietis toks iškalbingas. Inspektorius apsidairė, bet nepastebėjo nieko, kas galėjo būti iš šią naktį pavogtų daiktų. Ant stalo stovėjo du paprasti vyno buteliai ir dubuo su naminiu pyragu. Ir dar – apipinta ropinė, kurią atvežė raudonskruostis dėdulė. Norėdamas pats įsitikinti, Broužekas paragavo iš jos ir nustatė, jog tai iš tiesų kriaušių degtinė, beje, neblogesnė už Liperto.

Apskritai situacija nebuvo labai maloni. Vendelinas Kuba neramiai žvilgčiojo į vestuvių svečiu apsimetusį Broužeką. Broužekas mirktelėjo jam, kad paėjėtų su juo atokiau nuo svečių.

– Paklausykit, kas man šovė į galvą. Kur buvot tą naktį, gali paliudyti jūsų busimoji žmona.

– Pone inspektoriau, tikriausiai nemanote, kad aš pereitą naktį su ja miegojau? Prieš vestuves! – pasipiktino Kuba.

Broužekas atsakė rimtu veidu:

– Aš gerai manau… Jeigu būtumėt buvęs su ja, o sutuoktuvės neįvyktų, ji galėtų paliudyti. O jeigu ji bus jūsų žmona, teismas jos liudijimo nepripažins. Na, jeigu jūs toks doras ir pas ją nenakvojote, nematau kitos išeities – tik jus išsivesti.

Vendelinas Kuba atsiduso:

– Aš labai prašau – tebūnie tai po vestuvių. Galų gale aš turiu teisę susituokti, jeigu ir būčiau ką nors padaręs… O aš nieko nepadariau.

– Gerai, aš pasielgsiu savo atsakomybe. Dėl jaunosios… Jūs važiuokite į bažnyčią, o aš – į valdybą. Pranešiu, kaip ir kas, o po sutuoktuvių apeigų vėl grįšiu čia. Aišku?

Kuba nežymiai linktelėjo. Tokia perspektyva, kad nuo altoriaus reiks eiti tiesiai į kalėjimą, jo visai nedžiugino.

– Jeigu paaiškės, kad jūs nekaltas, juo geriau, – pridūrė Broužekas.

– Kad aš nekaltas, žinoma, paaiškės, – nusiminęs tarė vagis Vendelinas, – tiktai kada? O vargšė Karlička? Juk tada ji sužinos, ką aš anksčiau dariau!.. Tai vienintelis dalykas, kurio jai nepasakiau.

– Jeigu jus myli, viską atleis, – nuramino jį linksmai nusiteikęs Broužekas ir sugrįžo prie svečių. Jis pasakė, jog nė nenujautė, kad šiandien pasitaikys tokia puiki proga, bet jam būtinai reikia nueiti į darbą, o paskui vėl sugrįšiąs. Raudonskruosčiui dėdulei iškilmingai pažadėjo, jog juodu dar išgersią tos kriaušių degtinės. Visi labai apgailestavo, kad toks malonus svečias turi išeiti. Tik neregė jaunoji atsisuko į jį keistai susirūpinusiu veidu. Gal jai buvo nemalonu, kad išeina vestuvių svečias.

Broužekas iš lėto dūlino į valdybą. Jeigu būtų galėjęs, būtų ėjęs dar lėčiau, nes bijojo, kad gaus iš patarėjo barti. Ėjo kaip prasikaltęs mokinys. Užuot atvedęs nusikaltėlį, jis vaišinosi kažkokiose keistose vestuvėse!

Kai Broužekas įžengė į raštinę, rado ten tik Boušę.

– Tai kaip? Jau sučiupai tą Kubą?

– Geriau neklausk, – atsakė Broužekas. – Ar senis kabinete?

– Nėra, išvažiavo pas prezidentą, kažkoks svarbus posėdis… Bet sugrįš ir tuoj pat pareikalaus, kad Kuba būtų čia.

– Tikra nelaimė, – atsiduso Broužekas.

– Jis tau išsprūdo iš nagų? – šelmiškai mirktelėjo Boušė.

– Jeigu būtų pasprukęs… Tokių dalykų man dar nėra atsitikę… Jis tuokiasi!

– Idiotas. Kalėjimo gautų porą metų, o žmona – iki gyvos galvos, – Boušė kalbėjo kaip daug patyręs žmogus.

– Čia labai keblus ir sudėtingas dalykas. Seniui bijau ir sakyti – aš jį paleidau, kad galėtų susituokti. Kai susituoks, atvesiu. Aš nesu labai tikras, kad tai jo darbas.

– Gali būt ramus, nes popeot, kai tu išėjai, tos parduotuvės kieme Paneko žmonės rado laužtuvą. Jokių pirštų antspaudų, būta su pirštinėmis, iš tikrųjų viskas švariai padaryta… Tačiau laboratorijoje ant kito laužtuvo galo vis dėlto pastebėta keletas atspaudų. Ir visi Kubos.

– Negalimas daiktas!

– Taip yra, aš tau sakau. Žinai, kaip galėjo būti? Jis tik dirbdamas užsimovė pirštines… Bet prieš tai, kai tą daiktą dėjosi į krepšį, užsimiršo ir paėmė ranka… Todėl toje vietoje, kur pirštinės nenutrynė, ir liko atspaudai.

– Apmaudu, – tarė nusiminęs Broužekas ir atsismaukė skrybėlę ant pakaušio, nes vis dar buvo su ja. – O aš taip norėjau juo patikėti! Beje, kaip ten parduotuvėje? Kas paimta?

– Dėl šio punkto viskas gerai, nedaug nuostolio padarė, paėmė tik keletą  butelių gėrimų. Kai žmogus kelia vestuves, savaime aišku, reikia.

– Niekas, žmogau, neaišku, nes tose vestuvėse žmonės geria kriaušių degtinę, kurią atvežė vienas dėdė. Tarp kitko, labai gera.

– Jeigu ne tas naktinis sargas, būtų tik smulki vagystė, gautų porą mėnesių, ir viskas.

Broužekas pagaliau nusiėmė skrybėlę ir susimąstęs atsilošė kanapoje.

– Na matai! Jeigu Kuba ką nužiūrėdavo, jokia spyna jam nesukliudydavo, ir imdavo tik vertingus daiktus. O čia, kaip sakai, paimta tik pora butelių karčiosios … Iš parduotuvės, kur tiek gražių daiktų! Kiek jis galėjo tų butelių išsinešti? Dešimt, penkiolika?.. Tai viena. O antra, mano manymu, svarbiausia: jis niekada nesigriebia smurto, nes žino, kiek tas kainuoja.

Boušė palingavo galvą:

– Keista, bet tai faktas!

Patarėjas Vacatka vis dar negrįžo, matyt, posėdis užsitęsė. Užtat pasirodė inspektorius Panekas, kuris į gi ketino referuoti apie įsilaužimą.

– Na kaip? Ar jis jau čia? – iš karto paklausė.

– Kas? Kuba? Dėl jo viskas tvarkoj, – sumurmėjo Broužekas.

– Betgi mūsiškiams pasisekė, ką? Rasti laužtuvą su pirštų atspaudais – tai tiesiog stebuklas! Dabar jo niekas neišgelbės. Ir tasai sargas tikriausiai dar prisidės. Gaus gerokai metelių! Man beveik gaila, kad jūs apie tai referuosite. Ir patarėjui duokite raštiškus liudininkų parodymus. Vienas geležinkelininkas sako, eidamas rytą į darbą, matęs, kaip Jungmano gatve bėga du vyrai Karlino link. Ir kažką nešasi.

– Du vyrai? O kuo jie čia dėti? – nustebo Broužekas.

– Tikriausiai tai buvo Kuba ir dar kažkas su juo!

– Kuba su kažkuo? To aš nesuprantu, – pakraipė galvą Broužekas.

Inspektorius Panekas iškėlė pirštą:

– Palauk, ką čia dabar šneki, paskutinį kartą jis kaip tik ir buvo su kitu. Turėjo pasiėmęs kažkokį jaunuolį, pavarde Berousekas, jis padėjo. Sakėm, kad Kuba moko savo įpėdinį… Taigi ir dabar galėjo būti dviese! Pagaliau jis pats viską pasakys.

– Jeigu neužsispirs, – atsiduso Broužekas.

– Nieko nuostabaus, žino, kad lengvai neišsisuks.

Inspektorius Panekas nuėjo į savo kabinetą.

Boušė žiūrėjo į bičiulį ir tylėjo. Tuo tarpu Broužekas galvojo, kad jeigu ten buvo dviese, sargą galėjo nudurti ir tas antrasis… Todėl Kuba taip spiriasi! Nenori išduoti savo bendro!

– Žinai ką, Broužekai! Eik atgal į vestuves, o Seniui pasakysi, kad Kubos namie neradai, atvesi jį paskui, nes pirmiausia turėjai sužinoti, kur jo ieškoti, o jis per tą laiką susituokė. Santuoka – ne nusikaltimas, greičiau kvailystė, kaip žinoma… Na, išgerk į mano sveikatą tos kriaušinės, man jos dar nėra tekę ragauti. Bet svarbiausia – atsivesk Kubą, kai pamatys grotuotą langelį, viską atsimins, grotos tiems vyrukams labai padeda.

Broužekas nieko nepasako, apgalvoti Boušės Žodžiai jam pasirodė labai teisingi. Jis atsistojo, apsivilko apsiaustą ir susiruošė eiti.

– O kodėl taip nenori jo supakuoti? – paklausė Boušė.

Broužekas gūžtelėjo pečiais.

– Gal todėl, kad apie jį labai daug žinau… Ir kad gaila jo sužadėtinės. Bet tai jo reikalas! Man labiausiai pikta ant jo. Atvesiu jį, būk tikras!

Inspektorius Broužekas išėjo įniršęs ant savęs, ant Kubos, ant visų, kad taip viskas susipynė, ir tarė sau: „Už tos vargšės aklos merginos suvedžiojimą reikėtų jam skirti dar didesnę bausmę!“ Baltą kaspiną su mirtos šakele, kurį turėjo kišenėje, inspektorius išmetė. Neapsimetinės! Nueis ir pasakys: Vendelinai Kuba, eikite su manim, ir viskas baigta!

Kaip paprastai nutinka, – viskas susiklostė kitaip. Karličkos bute prie viaduko buvo tylu, ir nors labai ilgai skambino, niekas nėjo atidaryti. Broužekui dilgtelėjo širdį. Vis dėlto esu asilas! Tas bernas amžinai vedžioja mane už nosies.

Jie visi paspruko!

Tačiau visi apgauti negalėjo, pagalvojo Broužekas, kai pyktis atlėgo. Greičiausiai jie parvažiavo iš bažnyčios, Kuba greitai užbaigė vestuvių vaišes ir dingo. Vadinasi, dabar gaudyk vėją laukuose!..

Atsidarė durys priešais ir įkišo galvą kaimynė:

– Skambinate Novakams? Bet jie švenčia vestuves!

– Kaip tik todėl ir atėjau! Ar čia yra žmonių? – murmėjo Broužekas.

– Jie tikriausiai užsuko pas Šroubeką, aš taip džiaugiuosi dėl Karličkos, susirado padorų žmogų, rūpinsis ja…

Taip, padorus žmogus, pamanė Broužekas ir padėkojęs kaimynei patraukė į artimiausią smuklę. Čia jis visai užmiršo, kad dabar pietų metas, pyko ant savęs, bet suvalgė guliašą. Boušė mano, kad jis sugeba mąstyti, pagalvojo atsilauždamas duonos.

Tačiau Boušė neturėjo laiko mąstyti, ką šiuo metu veikia Broužekas. Kai sugrįžo patarėjas, jam teko tylomis išklausyti priekaištų, kad Broužekas pernelyg ilgai gaudo paprastą vagišių, atsitiktinai pakliuvusį į aukštesnę nusikaltėlių kastą…

– Na taip, persistengė kvailys… Tasai sargas ligoninėje mirė. Nuo paprastos peiliu padarytos žaizdos, tai absurdas, argi ne? Senas žmogus! Taigi Kubai gali tekti ir su galvele atsisveikinti. Apiplėšimas ir žmogžudystė – ne juokai. Dabar teismai rūstesni negu anksčiau.

Boušė tik tyliai švilptelėjo. Tai bent turės džiaugsmo Broužekas! Kad tik greičiau atvestų Kubą.

– Tikriausiai negali jo surasti. Matyt, Kuba dingo iš Prahos, nes žino, kas jo laukia. Nors šiaip jis nebuvo linkęs į smurtą, padoriai elgdavosi.

Patarėjas tik karčiai šyptelėjo: irgi mat – padoriai elgdavosi.

Paskui paskambino iš Hloubetino komisariatą. Sujaudintas tenykštis policininko balsas pranešė, kad rastas negyvas žmogus.

– Ar jūs įsitikinęs, kad tas žmogus negyvas? Ar buvo gydytojas? – nuvargusiu balsu paklausė patarėjas. – Jeigu ne, tai ne mūsų reikalas.

– Tikrai negyvas, atrodo, rūkė lovoje ir užsidegė čiužinys, tą nustatė ponas komisaras.

– Na matot, kokį gerą turite šefą, Surašykit protokolą, nes tokių atsitikimų Prahoje – šimtai! – patarė patarėjas, o jo mintys vis sukosi apie naktinį sargą. Tačiau patarėjo patarimų nepakako, ir balsas atkakliai prašė toliau:

– Labai prašom, pone patarėjau, čia tokios aplinkybės, kad būtinai reikia asistentų. Visų pirma, tai ne vienas žmogus, bet du. Vienas negyvas, o kitas dar gyvas. Ir dar kai kas kelia tam tikrą įtarimą!

– Tam tikrą įtarimą… Kokį tam tikrą? – pyktelėjo ponas patarėjas.

– Ne, ne tam tikrą, jeigu leisite, – išsigandęs bandė pasitaisyti policininkas, jam nedažnai tekdavo kalbėtis su pačiu kriminalinio skyriaus viršininku. – Aš šiaip pasakiau!

Pagaliau patarėjas numojo ranka.

– Kurgi ne, jeigu ten numirėlis! Nieko nedarykit, mes atvažiuojam. Ir neudinkit jo iš vietos!

– Teko judinti, nes gesinome gaisrą, paskui numirėlį išvilkome laukan, o tą gyvąjį irgi…

– Kodėl tas gyvasis nepabėgo, jeigu degė? – nusistebėjo patarėjas.

– Negalėjo… Jis buvo apsvaigęs ir girtas, – paaiškino policininkas. – Manoma, kad jis to pirmojo mirties kaltininkas.

– Įdomu, – prakošė pro dantis patarėjas. – O kas įtaria, kad tas pirmasis nužudė antrąjį? Ar antrasis pirmąjį?

– Mūsų komisaras. Jis įvykio vietoje… O mane pasiuntė, kad jums paskambinčiau.

– Na gerai, gerai, laukite!

Patarėjas pakabino ragelį ir kreipėsi į Boušę:

– Tie policininkai visada nori pasilengvinti darbą. Pranešei aukštesnėms instancijoms, ir baigtas kriukis. O policijos valdyba jau nebeturi, kur perduoti! Hloubetine… Taigi reikia važiuoti per visą Prahą. Pamatysite, tai bus nelaimingas atsitikimas, ir mus kviečia be jokio reikalo… Mes čia turime rimtesnių darbų!

Patarėjas buvo suirzęs. Beprasmiška mirtis jį visada pykindavo. Kai žmogus nužudo aistros pagautas, iš meilės ar iš įtūžio, tai dar suprantama. Bet nudurti senį pensininką, naktinį sargą – tikra nesąmonė. Vyrui, kuris ėjo vogti, matyt, pakrikę nervai, kitaip – neįtikėtinas dalykas!

Patarėjas atsiduso. Šį įvykį reikia deramai apgalvoti, o ne trankytis prie kažkokių numirėlių.

Kol Boušė iškvietė automobilį, patarėjas perskaitė ano geležinkelininko parodymus ir įmetė į stalčių, nes iš jų nebuvo jokios naudos. Kol nesučiups Kubos, nieko doro nebus.

Hloubetine paaiškėjo, kad viskas įvyko ne bute, kaip manė patarėjas, bet kažkokioje daržinėje, kuri stovėjo tarp neaiškios paskirties pastatų. Gaisrą pamatė pro šalį einantis sodininkas ir sukėlė aliarmą. O kai iš apylinkės subėgo žmonės ir pradėjo gesinti, paaiškėjo, kad daržinėje esama žmonių. Iškvietė policiją, ir atvykęs gydytojas nustatė, kad vienas vyras uždusęs nuo smalkių, o kitas jomis apsinuodijęs. Gydytojas padarė jam dirbtinį kvėpavimą ir pasiuntė į ligoninę, kadangi dar buvo gyvas.

Policija pastebėjo, kad aplinkui mėtosi stiklo šukės, bet nei pagal sudaužytus, nei pagal pilnus butelius negalėjo nustatyti, koks tai gėrimas, netgi patyrę kriminalistai tokių gėrimų nebuvo matę. Vieną butelį jie atkimšo, pauostė, paragavo (mat norėjo patikrinti, ar jame tikrai alkoholis, nes etiketėje buvo užrašyta Rémy Martin), o paskui to „Martino“ išgėrė vietos komisaras ir tuoj pasidarė toks įžvalgus, kad pastebėjo, jog po viena priklota šiaudų lova kyšo elektros monterio krepšys. Tačiau krepšyje buvo ne monterio, bet vagies įsilaužėlio įrankiai – labai profesionaliai pasidarytų raktų ryšulėlis. Komisaras, tikriausiai „Martino“ veikiamas, nusprendė, kad tiedu buvo kažkur įsilaužę, paskui ta proga gėrė, vienas jų nusprendė atsikratyti antrojo ir tyčia sukėlė gaisrą…

Pasibaisėjusiems policininkams išdėstęs savo versiją dar pridūrė:

– Apie tai, vyručiai, rašys laikraščiai, pamatysit! Parodysime, ką mokame!

Kai savo samprotavimus išsakė patarėjui, toks tikras jau nebebuvo, o pastebėjęs, kaip į jį žiūri kriminalistas, visai neteko entuziazmo.

Į daržinę policininkai nieko neleido, ir atvažiavęs patarėjas niūriu žvilgsniu apmetė apleistą patalpą.

– Komisare, Čia ne įvykio vieta, bet kiaulidė. Viskas sumaitota, nežinai žmogus, nuo ko pradėti.

– Pone patarėjau, čiagi degė, laimė, kad iš apylinkių subėgę žmonės užgesino, kitaip aplinkui būtų supleškėjusios visos daržinės ir trobos.

– Na taip, bet kaip man sužinoti, kas čia darėsi? Stebiuosi, kaip jūs susigaudote? Aš matau viena: Čia būta gaisro, ir tie du, sakote, dviese buvo, gėrė. Ir daug gėrė. Daugiau nieko negali nustatyti. Kas buvo tie du?

– Taigi, kad nežinome, – netvirtai atsakė komisaras.

– Nežinote… O kviečiate mus, tartum mes turėtume žinoti! Argi neradote jokių dokumentų?

– Patikrinti neturėjome laiko, negyvėlis jau buvo apdegęs, išnešėm jj, o tasai, kur dar kvėpavo, nebekalbėjo… – murmėjo komisaras.

– Nenaudėlis, neprisistatė jums! – metė kandžią repliką patarėjas ir reikšmingai pasižiūrėjo į Boušę, kuris visai nesikišo į pokalbį ir dairėsi po apdegusią daržinę.

– Ir niekas čia jų nepažinojo? Niekas nebuvo matęs? Tie du turėjo žinoti šią vietą, juk neužsuko visai atsitiktinai! Aišku, kad čia nakvodavo, o paskui atvažiavo pasislėpti. Naktį turėjo šviesti žiburys!

Policininkai žvilgčiojo vieni į kitus ir gūžčiojo pečiais. Nieko jie nežinojo. Kas gi norės vaikščioti į tokį užkampį!

– O kodėl manote, jog vienas panorėjo atsikratyti savo bendro?

– Atrodo, kad jie kažką bus pavogę, – pakiliai ištarė komisaras. – Ir nemažai, pasižiūrėkit į šį krepšį! Man regis, tasai, kuris buvo blaivesnis, pritvojo pasigėrusį ir atėmė pinigus. O paskui uždegė ir pats vos nežuvo.

– Įdomu. O kur tie pinigai?

– Galbūt sudegė, – išsisuko komisaras.

– Kaip toj pasakėlėj: kur vanduo – jaučiai išgėrė, kur tie jaučiai – ponai suvalgė, kur tie ponai – kapuose palaidoti… Neturite nė vieno įrodymo! Tik krepšys… O kas tenai?

Kertėje buvo nublokštas, matyt, gesinant gaisrą sušlapintas švarkas.

Komisaras gūžtelėjo pečiais:

– Kažkoks skuduras… Tikriausiai kurio nors iš tų dviejų…

– Jūs neapžiūrėjote jo? O jeigu ten piniginė su dokumentais! Ar pinigai, kuriuos jie, kaip teikėtės tvirtinti, pavogė.

Vienas iš policininkų atsainiai pakilnojo švarką, papurtė ir pakraipė galvą:

– Nieko jame nėra.

– Nieko, – pakartojo patarėjas ir vėl susižvalgė su Bouše. Tasai nukreipė akis į dangų ir užsegė krepšį, kurį prieš tai kruopščiai apžiūrėjo.

Patarėjas paėmė švarką, kuriame policininkas nerado jokių dokumentų, ir ėmė atidžiai jį čiupinėti. Metė niekinamą žvilgsnį į policininką, užsimovė pirštinę ir įkišo ranką į švarko kišenę.

Daržinėje stojo įtempta tyla. Patarėjas ištraukė iš kišenės peilį. Tuo metu tokie peiliai buvo madingi, pamatę naujuose filmuose, apie juos svajojo visi dykinėtojai. Jis atsilenkdavo staiga, nuspaudus spyruoklę.

Patarėjas spūstelėjo, ir iššoko geležtė. Priėjęs prie langelio, kur buvo šviesiau, jis apžiūrėjo peilį.

Rankos mostu pasikvietė Boušę.

– Atiduokite į laboratoriją, tikriausiai bus pirštų atspaudų, o gal ir išdžiūvusio kraujo.

Boušė suvyniojo peilį į švarią skepetaitę.

– Ar aš nesakiau, – gyvai Bušuko komisaras, – nužudė jį!

Patarėjui tasai čionykštės policijos komisaro optimizmas lindo per gerklę:

– Klausykit, jeigu jį būtų nudūręs peiliu, kam tada tas gaisras? O jeigu norėjo ugnyje sunaikinti pėdsakus, kodėl pats nepabėgo? Nieko mes nesužinosime, jeigu tas, kuris apsinuodįjo, neatsigaus! Smalkės, komisare, ne juokai! Čia įvyko kaži kas kita. Bet kas?

Patarėjas neramiai vaikščiojo po daržinę.

Paskui sustojo. Vėl paėmė šlapią švarką ir kreipėsi į policininkus:

– Kai nešėte į mašiną numirėlį, jis buvo su švarku? O tasai, kur dar kvėpavo, kaip buvo apsirengęs?

Policininkai tylėjo, gėdijosi prisipažinti, kad bruzdesyje nepastebėjo tokių smulkmenų. Tačiau vienas jų, senyvas, besiruošiąs į pensiją, atsistojęs ramiai ir oriai prabilo:

– Pone vyriausiasis policijos patarėjau, noriu pranešti, jog tasai numirėlia buvo vien su marškiniais. Tą gerai atsimenu… O antrasis, kurį daktaras apžiūrėjo, vilkėjo aptrintu švarkeliu, kokius bernai nešioja, nes daktaras dar jį atsegė, kai širdies klausėsi… O po švarku buvo su marškiniais, daktaras juos perplėšė. Ir jeigu leisite pareikšti, abu buvo dar jauni, gal dvidešimties metų, ir nusilakę kaip pėdai.

Policininkas savo raportą išdrožė stovėdamas kaip pagal komandą „ramiai“. Komisaras tik kreivai šypsojosi, savo valdinio informacijai neteikdamas jokios reikšmės.

Patarėjas buvo kitokios nuomonės. Jis dėkingas linktelėjo galvą:

– Dėkui jums, tamsta…

– Policininkas Kadrnožka Janas, – prisistatė policininkas.

– Jūsų pastebėjimas turi labai didelę vertę. Policininkas Kadrnožka Janas nusipelnė tarnybinės padėkos, komisare!

Komisaras liovėsi šypsojęsis ir kaukštelėjo kulnais.

Patarėjas mostelėjo į daržinės kampą:

– Na, dabar jau galime bent šiek tiek įsivaizduoti, kaip čia viskas buvo. Juodu pradėjo gerti, o paskui vienas jų, kurio nebėr gyvo, atsigulė į lovą prie durų. Išgėrus jam pasidarė karšta, todėl nusivilko švarką. O antrasis susirado lovą prie išdaužto langelio, taigi jam buvo vėsiau. Todėl liko su švarku. Jam pasisekė, nes pro langelį ėjo grynas oras. Kai užmigo, vienam iškrito deganti cigaretė. Kadangi apdegusios sienos, tai tikriausiai tam, kuris gulėjo prie durų. Pradėjo degti šiaudai ir lentos. Na, o pabaigą jau žinome, švarkas yra mirusiojo, jis turėjo kišenėje peilį ir…

Patarėjas pasižiūrėjo į Boušę, kuris klausėsi šefo ir tuo pat metu tyrinėjo sudaužytų butelių šukes ant žemės. Jų žvilgsniai susitiko.

– Jūs vis dar apžiūrinėjate tuos butelius, Bouše?

– Apžiūrinėju, – sutiko Boušė. – Man šovė keista mintis, pone patarėjau. Gal ir kvaila, gal ir netikusi…

Patarėjas atsiduso ir daržinėje įsivyravusioje tyloje tarė:

– O žinote, man irgi.

– Parduotuvė, – atsiduso Boušė. – Brangūs alkoholiniai gėrimai.

– Teisybę sakai, žmogau! Ir dar tas geležinkelininkas, matęs Jungmano gatve Karlino link bėgančius du vyrus su maišais ant pečių.

Abu kriminalinio skyriaus vyrai nusijuokė.

– Taigi šituo peiliu galėjo būti nužudytas žmogus, – kone iškilmingai pridūrė patarėjas.

– Aš visą laiką tai ir tvirtinu, – neištvėrė komisaras ir išsitempė.

Patarėjas atšaldė jį žvilgsniu:

– Tiktai toji žmogžudystė įvykdyta ne čia, bet kitame Prahos pakrašty.

Komisaras išpūtė akis.

– Jūs, komisare, kuo greičiau skambinkite į ligoninę, gal tą antrąjį jaunuolį atgaivino. Geriausia nueikite tenai pats… Išgaukite iš jo prisipažinimą, abiejų pavardes ir viską, kas tojo parduotuvėje atsitiko. Tai svarbiausia jūsų užduotis.

Komisaras vėl pasitempė.

– O mes, Bouše, galime keliauti! Laukiu jūsų pranešimo telefonu, komisare! Patarėjas kilstelėjo ranką prie savo kietos skrybėlės, o policininkai su komisaru priešakyje atidavė jam pagarbą.

Einant prie automobilio, Boušė tarė:

— Anuodu vyrai, bėgę Karlino link, ir bus šitie du… O kur buvo Kuba?

Patarėjas neatsakė.

– Daržinėje buvo tie parduotuvės vagys, – kalbėjo toliau Boušė. – Taigi kyla klausimas – kur buvo Kuba?

Patarėjas stabtelėjo:

– Kur buvo? O kur jis dabar?

– Pone patarėjau, tikriausiai mane barsite, – tarė Boušė automobilyje, – bet aš turiu pasakyti. Apie Kubą šį tą žinau. Tiksliau sakant, man Broužekas pasakojo apie jį.

– Jis jau jį suėmė?

– Taip, bet ne visai… Ar nesutiktumėt iš laboratorijos užsukti į vienas vestuves?

Patarėjas buvo beužsidegąs cigarą, bet ranka su degančiu degtuku sustingo, ir jis nusidegino pirštus.

– Tos vestuvės netoli. Karline, prie viaduko, – pridūrė Boušė, o paskui paslaugiai uždegė patarėjui cigarą…

Broužekas smuklėje nuobodžiavo, išgėrė tris bokalus alaus, perskaitė du senus iliustruotus „Prahos žinių“ numerius, kur sužinojo, jog galėtų mesti rūkyti ir susitaupyti pinigų bei patausoti sveikatą, jeigu užsisakytų Hydiko firmos „Nerūkyk“ tablečių dėžutę; taip pat rado patarimų, kaip prasiplatinti krūtinę ir priglausti atlėpusias ausis. Pasinaudoti tokiomis stebuklingomis priemonėmis jis neketino, dar perskaitė vieną vedybų pasiūlymą, apgailestavo, kad tenka susidurti su tokiais nemaloniais dalykais gyvenime, susimokėjo už prastokus pietus ir vėl nuėjo į tas vestuves. Jį sutiko kaip seniai lauktą svečią, visi sveikino, džiaugėsi, ypač raudonskruostis dėdulė, kuris tarp svečių negalėjo rasti sau partnerio tai kriaušių degtinei gerti. Jaunasis buvo susirūpinęs ir negėrė.

Broužekas nebuvo pakiliai nusiteikęs, jis reikšmingai pasižiūrėjo į Kubą, žvilgsniu parodė, kad nori su juo pasikalbėti. Jaunoji, tarsi pajutusi įtampą, kreipėsi į Broužeką:

– Gaila, kad nebuvote su mumis. Tikriausiai ir nevalgęs… Turime vestuvių pyrago! Tėveli, paduokit jį čia!

– Iš jūsų rankų būtinai paimsiu, – galantiškai atsakė Broužekas.

– Jums reikėjo būti su mumis bažnyčioje, – staiga įsiterpė į pokalbį Kubos mama. – Ten nebuvo nė vieno angelo. Nė vieno angelo tokioj didelėj bažnyčioj. Sukikenusi ji atsisėdo ant kanapos ir daugiau nieko nebekalbėjo. Jaunoji valandėlę palaukė, tada priėjo prie Broužeko ir paklausė:

– Dabar vėl galėjot išeiti iš darbo?

Broužekas sutriko. Jos žodžiuose jautėsi kažkoks nerimas.

– Karlička, mudviem su ponu Broužeku reikia truputį pasišnekėti, – raminamai tarė Vendelinas.

– Rytą sakei, kad ponas Broužekas yra inspektorius… policijos inspektorius? – tyliau pasakė neregė.

Vendelinas neteko žado, o Broužekas irgi ne iš karto įstengė pratarti žodį.

– Taip, inspektorius, bet kelių… Kelių inspektorius, panele, atsiprašau, ponia, visai užmiršau. Kalbėsim tik tarnybos reikalais, firma „Tresorja“, kur ponas Kuba tarnauja, mums darbo nešykšti.

Ji nieko nepasakė, tik linktelėjo, apčiuopė kėdės atkaltę ir atsisėdo. Boužekas tuoj put išskubėjo į gretimą kambarį, o paskui jį nusekė ir jaunavedys Kuba.

– Viešpatie, ji pastebėjo, kad aš priešpiet buvau lyg nesavas, – tarė Kuba. – Ar ten viskas tvarkoj?

– Niekas netvarkoj, reikalai gana bjaurūs. Jūs man melavot, Vandelinai, to neužmiršiu.

– Dievas mato, teisybę sakiau!

– Palikit Dievą ramybėj, jums jo dar prireiks. Policija rado jūsų pirštų atspaudus ant laužtuvo, su kuriuo buvot toje parduotuvėje.

– Kokioj parduotuvėj, aš niekur nebuvau!

– Jūsų reikalas, ar ilgai spirsitės. Bet tie atspaudai jus įtikins, jeigu ir toliau meluosite. Aš nežinau, ką norite nuslėpti, žmogau! Jūs gi ten ne vienas buvot!

Vendelinas Kuba duste duso:

– Viešpatie, pone inspektoriau, kas tuos atspaudus surado,juk tai tikra nesąmonė!

– Ne, Kuba, ne… Kol jūsų laukiau, mums paskambino. Turiu jums liūdną žinią. Tasai peiliu sužeistas sargas pasimirė. Taigi apiplėšimas su nužudymu, tai labai bjaurus dalykas! Nebent paaiškėtų, kad jį nužudė tasai drauge buvęs jūsų kompanionas.

Kuba sunkiai sudribo į kėdę. Nieko nesakė. Buvo išblyškęs kaip popierius, vos alsavo. Atrodė, kad jį ištiks epilepsijos priepuolis. Jam drebėjo rankos.

– Tai ką, gal baikime puotauti? Pasakykite svečiams, kad išeinate su manim darbo reikalais… Užsikirto seifo užraktas, grįšite vėlai, tegu nelaukia.

– Bet Karlička, Karlička, – ėmė aimanuoti buvęs vagis, jaunavedys Vendelinas Kuba.

Broužekas atidarė duris ir griežtai pasakė:

– Eime!

Kambaryje, kur buvo susirinkę svečiai, stojo tyla. Visi pastebėjo, koks Kuba išblyškęs. Jo žmona to nematė, bet tikriausiai jautė įtampą ir negarsiai aiktelėjo.

– Aš… Aš sugrįšiu, – pasakė Kuba ir žengė durų link.

Tuo momentu sučirškė durų skambutis. Atkakliai, du kartus.

– Ateina svečių! – sušuko raudonskruostis dėdulė, pasiruošęs pripilti taureles degtinės.

Jaunosios tėvas nuskubėjo atidaryti ir tuoj pat pasitraukė atgal, pamatęs įeinančius du vyrus. Broužekas išbalo. „Galas man, – pagalvojo jis, – pats patarėjas atėjo, Boušė išdavė mane.“

– Mūsų kolega Broužekas nepasakė, kad nuėjo į vestuves, o mes jo ieškome! – linksmai prašneko Boušė. – Mes iš tos pačios įstaigos kaip ir jis.

Patarėjas linktelėjo. Apstulbęs Kuba stovėjo kaip mietą prarijęs, o Broužekas apskritai nežinojo ką sakyti. Patarėjas žengtelėjo prie jaunosios:

– Mes atėjome pasveikinti jūsų vyrą, ponia… dabar jau ponia Kubova, taip?

– Taip, – atsakė neregė. O čia tavo pažįstami, Venda? Kaip ir tasai ponas, kuris atėjo anksčiau?

– Taip, – atsakė Vendelinas Kuba.

– Jūs truputį nustebusi? – tarė patarėjas. – Bet nieko…

– Tai gal išgerkime! – pasiūlė dėdulė, laikydamas apipintą butelį. Ir tuoj pat pripylė taureles.

Broužekas pastūmėjo savąją. Jis jautė, kad gaus insultą, jeigu neišgers taurelės.

– Na, tai į jūsų sveikatą! – pasiūlė patarėjas.

Kiti svečiai truputį sutrikę tylėjo, jaunosios tėvas tiktai dūsavo, užtat raudonskruostis dėdulė atkuto, o ant kanapos sėdinti Kubos mama staiga pasakė:

– Tai angelai, tai angelai!

– Turit galvoj mus, močiute? – paklausė Boušė nustebęs. Jis neatsiminė, kad kas nors būtų jį vadinęs angelu.

– Kuba, mes turėtumėm jus išsivesti ir išsiaiškinti oficialiai, bet.., nenorime gadinti vestuvių, todėl viską padarysime Čia. Gal išeitume į gretimą kambarį? – pasakė patarėjas. – Geriau bus kalbėtis. Jaunoji ponia mums atleis, ilgai neužtruksime.

– Aš su Kuba jau kalbėjausi, pone patarėjau, oficialiai pareiškiau, kad turės eiti su manim, – oriai raportavo Broužekas.

– Todėl, kad nežinojai, ką žinome mes, – paaiškino patarėjas.

Jis liepė uždaryti duris ir pats qtsisėdo. Paskui linktelėjo Boušei, ir tasai parodo Kubai krepšį. Jį pamatęs Kuba aiktelėjo.

– Jūsų? – paklausė patarėjas.

– Taip… Viešpatie… Kaip jis pateko į jūsų rankas? Aš gi jį išmečiau. – Bet prieš išmesdamas daiktus, kurie ten buvo, įdėmiai apžiūrėjai, ar ne? – įsiterpė Boušė.

– Apžiūrėjau. Na, žinote, pagaliau… Bet aš viską išmečiau, kaip mane gyvą matot! Kaip jis čia atsidūrė? – nusiminęs klausė Kuba.

– Kur jį išmetėt?

– Prie mūsų trobos, kur gyvena motina… Prie trobos yra griovys, ten ir išmečiau, nes susipažinęs su Karlička prisiekiau, kad neimsiu tų įrankių į rankas. Ji nieko nežino. Patys matėt, ji…

– Mes žinome, – tyliai ištarė patarėjas. – Tai, sakote, prie jūsų namų… O jūs pažįstate tokį Berouseką.

– Pažįstu, bet nesu jo matęs nuo tada, kai… Na, kai kartu sėdėjom. Nežinau, kur jis dingo.

– Mes jau žinome, – pasakė patarėjas. – O jis žinojo, kad ten išmetėt tą krepšį?

– Kaipgi jis galėjo žinoti, pone patarėjau? To niekas nežinojo!

– Tik jūsų mama, ar ne?

Tada žado neteko ir Vendelinas Kuba. Po valandėlės jis tarė:

– Aš nežinau… Gal ji mane matė.

– Broužekai, ji taip maloniai pasitiko mus, pakvieskit ją čia!

Senutė pasirodė tarpdury patenkinta šypsodamasi.

– Močiute, sakėt, kad mes angelai, tai mums dabar atvirai prisipažinkit. Šį krepšį radot griovy prie savo trobos?

Močiutė papurtė galvą:

– Kur jau ten! Argi aš senė landžiosiu po griovius… Bet kai atėjo tas žmogus…

– Koks žmogus? – nustebo Vendelinas.

– Na, tas, kur neseniai pas mus buvo, pažįsta tave dar iš ten… Sakė, kad ieško tavęs… Aš jam pasakiau, kad tu viską metei, jog susiradai kitą kelią ir būsi angelas…

Ji vėl nusijuokė.

– Pasakėt jam, kad Kuba išmetė tuos daiktus į griovį? – dar paklausė patarėjas.

– Pasakiau, negi aš nusikaltau?

Patarėjas nusijuokė:

– Jeigu griežtai pažiūrėsi, tai nusikaltot, bet kai žmogus daro nežinodamas, nusikaltimo nėra.

Patarėjas linktelėjo, atseit viskas aišku. Vendelinas vėl palydėjo motiną pas svečius. Grįžo jis lydimas Karličkos.

Patarėjas kostelėjo:

– Taigi dabar viskas aišku! Tai buvo Berousekas su savo bendru. Jie tai padarė senu Kubos metodu. Ir jo įrankiais. Negadinsime vestuvių, mes tuoj ateinam, ponia!

Neregė Žengė į vidurį kambario:

– Aš iš pat ryto žinojau, kad tas atėjęs su Venda ponas – iš policijos. Nuo to momento, kai Vendą prašneko.

Vendelinas Kuba sudejavo.

– Apie jį aš taip pat viską žinau, ką darė, kuo buvo… Bet manau, jog svarbu, koks žmogus bus, o no koks buvo. Aš buvau tikra, kad jis vieną kartą pats pasisakys ir jam bus ramu… Tai nelengva padaryti, kaip nelengva ir vesti aklą moterį.

Patarėjas atsistojo, priėjo prie Karličkos ir paėmė ją už rankos:

– Nekalbėkit taip, aš manau, kad jam labai pasisekė, priešingai – jums nebuvo lengva ryžtis tekėti už Kubos. Mes atėjome jo išteisinti, mažai trūko, kad būtume pasodinę į kalėjimą.

– Žmonės, – nuoširdžiai sušuko Broužekas, – kadangi jaunoji ponia žino, kas aš esu, tai turiu jums pasakyti, jog man baisiai nesinorėjo areštuoti Kubos!

– Vadinasi, apgaulingai dėjotės vestuvių svečiu, – tarė patarėjas. – Bet uoslę turit gerą, Broužekai, policininkui tai labai svarbu! – įr kreipdamasis į jaunąją šeimininkę pridūrė: – Aš irgi turiu gerą uoslę!

Paskui visi sugrįžo į svetainę, o dėdulė su apipintu buteliu pagaliau rado bendraminčių. Vyrai gyrė jaunąją, jaunikį ir kriaušių degtinę, nuotaika buvo tokia puiki, jog jaunoji šeimininkė atsisėdo prie pianino ir paskambino – gražiai, kaip temoka neregiai – vestuvių maršą iš „Lohengrino“, kuris skambėjo tarsi angelų sparnų plazdėjimas.

Taip baigėsi buvusio vagies Vendelino Kubos vestuvės. Kai svečiai skirstėsi, patarėjas jam pasakė:

– Gyvenime jūs patyrėte didelę laimę, jūs iš tikrųjų esate sutikęs angelą. Jeigu žmogui visad sektųsi, pasaulis visai kitaip atrodytų.

 

Versta iš: Jirži Marek. PANOPTIKUM MESTA PRAŽSKIĖGO. Praha, 1979