Rima Palubinskienė. Literatūros materialumas: reikšmių kūrimo choreografijos

2019 08 01

Skaitmeninėms medijoms užimant vis daugiau mūsų laiko ir erdvės, knyga pamažu netenka buvusių pozicijų ir atranda naujas. Iš dalies skaitymą pakeičia socialinės medijos ir skaitmeniniai žaidimai, todėl kinta ir literatūros funkcijos. Pavyzdžiui, didysis romano pasakojimas, įtraukdavęs skaitytoją kelioms valandoms ar paroms, dažnai pakeičiamas filmu, o detektyvas – tam tikrais kompiuterinio žaidimo žanrais. O literatūra tarpsta perimdama naujas skaitmenines formas (pvz., sms romanas ir novelė, „Twitter“ ir „Facebook“ poezija, tinklaraščio romanas). Būtent kūrinio materialumas dažnai atveria arba užkerta kelią skaitytojui išgyventi literatūrą. Tačiau literatūra gali daugiau, nei popierinis knygos formatas jai leidžia, jei tik skaitytojas gali kitaip skaityti, o rašytojas – rašyti.

 

Kišenėje supypsi sms žinutė: „Rytoj tu mirsi.“ Siuntėjas – nežinomas numeris. Žinutės siunčiamos viena po kitos, gavėją pamažu apima panika. Siuntėjas rašo esąs per plauką nuo aukos, skaitytojo, jei norėtų, galėtų paliesti… Tad gavėjas paskambina policijai, kad praneštų apie persekiotoją. Policijos skyriaus viršininkas visuomeniniame žinių portale komentuoja įvykį… Tokia literatūra įdomi, tačiau skaitytojui reikėtų prisiminti, kad telefonu užsisakė detektyvą. Įsibraudama į skaitytojo kišenę, Steeno Langstrupo sms romanas „I morgen skal du dø“ („Rytoj tu mirsi“) siūlo skaitytojui komunikacijos ir grėsmės artumo iliuziją.

Ši iliuzija erzina. Tiesą sakant, ji siutina, nes, instinktyviai atrašius į sms žinutę, neįmanoma sulaukti kitokio atsako nei iš anksto numatyti kūrinyje. Norėtųsi, kad būtų pasitelkta išmoningesnių medijos žaidimų galimybių, tai pavyktų, jei su rašytojais darbo imtųsi patirčių dizaineriai ir medijų specialistai. Taip kadaise nutiko su spausdintine knyga: grafikai, dailininkai ir maketuotojai ėmė talkinti rašytojams. Minėti specialistai galėtų, pavyzdžiui, sukurti programą, kuri panaudotų skaitytojo GPS duomenis pasakojimo struktūrai ir veiksmui plėtoti, kad sms žinutes skaitytojas gautų pagal savo buvimo vietą, o detektyvas ten ir „įvyktų“, arba sudarytų galimybę skaityti tekstą panašiu principu, kaip kad veikia sisteminiai kompiuteriniai žaidimai: ergodiškai ir prisitaikant prie skaitytojo veiksmų. Nepaisant trūkumų, šis novelės žanras gyvuoja, nes jam sudarytos tinkamos kūrimo ir platinimo sąlygos: užsiprenumeruoti sms novelę iš bibliotekos galima viena nemokama trumpąja žinute. Nors kūrinio sandara paprasta (imituojamas sms susirašinėjimas), rašytojas turi numatyti žinučių gavimo laiką – skaitymo situaciją.

Ką daryti, kad parašytas romanas neištirptų? Užrašinėti „Sniegą“ Shelley Jackson pradėjo gimtajame Brukline, o 2014-ųjų sausį ėmė platinti žodžių nuotraukas internete (istorija vis dar tęsiama, kai tik pasninga). „Sniegas“ yra labai priklausomas nuo oro sąlygų. S. Jackson kas valandą parašo žodį sniege, jį nufotografuoja ir patalpina socialinėse platformose „Flickr“ ir „Instagram“. Pasak intermedialios literatūros tyrinėtojų Søreno Poldo ir Christiano Ulriko Anderseno, tai savotiškas bandymas sugrąžinti sniegą į debesis¹. 2003-iaisiais S. Jackson sukūrė 2095 žodžių novelę „Oda, mirštantis kūrinys“. Novelės užrašymo principas panašus: ant savanorių kūnų ištatuiruoti po žodį, kurį jie nešiosis visą gyvenimą. Tokiu būdu novelė tampa gyvenančiu ir mirštančiu kūriniu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žodžiai praranda senas ir įgauna naujų reikšmių, keičiantis asmenybei ir kūnui, ant kurio yra užrašyti, jie miršta kartu su „popieriumi“. Laikui bėgant, tekste jų lieka vis mažiau.

Ištrauka iš Shelley Jackson Sniego, skaityti čia

 

Tiek „Sniego“, tiek „Odos“ žodžių tipografija nurodo į klasikinį popierinės knygos rašmenų stilių: „Caslon“, „Garamond“, „Bodoni“, „Times New Roman“, „Courier“ arba „Baskerville“. Novelės turinys – įvairių rūšių sniego fenomenologija: apleistas, stūksantis užkaboriuose, tirpstantis, „susicukravęs“, šviežias arba papilkėjęs sniegas. Rašymo paviršius, padengęs žemę, įvairius objektus. Skaitydami „Sniegą“, skaitome ir sniego „rūšis“ (purumą, storį, lygumą, kietumą ir t. t.), savo pačių sniego potyrius, atmintį, taip pat vietas, kurias matome fotografijose. Toks rašymas yra trumpalaikis, efemeriškesnis nei rašymas ant odos ar skaitmenoje, jo kismas priklauso nuo aplinkos veiksnių: saulės, lietaus, sniego valytuvo, vėjo, žmogaus pėdsakų. Toks paviršius susijęs su architektūra, su vietiniu kontekstu, tokiame paviršiuje užrašytas tekstas kinta kartu su erdve ir medžiaga. Tik sukeltas į skaitmeninius „debesis“, kūrinys mums yra pasiekiamas kaip apkarpyta detalė ir visuma, atsirandanti laike. „Sniegas“ yra tiek linijinis, tiek erdvinis kūrinys, grafine rašmenų išraiška pretenduojantis į įprastą literatūros kūrinį.

 

Minėti pavyzdžiai – tik maža dalis sudėtingos reikšmių kūrimo choreografijos, kuriai pasitelktos skirtingos materialios išraiškos formos šių dienų literatūroje.

Tobulėjant skaitmeninėms medijoms ir daliai tekstų persikeliant į skaitmenines erdves, esama nemažo susidomėjimo knygos kaip medijos materialumu. Taip nutiko ir dėl vadinamojo materialaus posūkio archeologijoje, antropologiniuose ir kultūros tyrimuose. Materialus posūkis kilo kaip atsakas į prieš tai buvusį lingvistinį posūkį. Materialumo tyrinėjimai ne paneigia kalba grindžiamą pasaulio supratimą, bet bando jį papildyti trūkstama dalimi. Rūpi ne klausti, „kas yra materialumas?“, tačiau nagrinėti, „kaip jis yra?“, „kaip jis veikia?“ Medija, kurioje tekstas įsikūnija, nėra neutrali, ji pati aktyviai kuria reikšmes. Svarbu klausti, kaip literatūros materialumas veikia reikšmių susidarymus tekste. Įvairios reikšmės gali atsirasti tarp daiktų, artefaktų, kūno, juslių, technologijų ir medijų.

Pasak danų filosofo K. E. Løgstrupo, filosofija geriausiu atveju gali padėti aiškiau suprasti tam tikrus dalykus ir reiškinius. Poezija juos padaro artimus ir svarbius. Taip nutinka ir su materialumo samprata literatūroje: materialumo filosofijos² čia tampa apčiuopiamos ir artimos. Būtent grožinė literatūra leidžia suprasti ir pajusti, kaip įmanoma gyventi ten, kur ne tik žmogus yra visatos centras, bet ir veikiantys daiktai, aplinka, vibruojanti materija – iki galo nepažini ir neįvaldoma nei minties, nei kalbos būdu, nepaklūstanti žmogaus valiai.

Kai teksto materialumas kuria pasakojimo sudėtingumą, turi būti skaitomi ne vien žodžiai, bet perskaitomos ir jo materialumo kuriamos reikšmės. Skaitytojai turi susipažinti su teksto kvapu, spalvomis, išdėstymu erdvėje ir laike, sukeliamais pojūčiais. Štai ką reiškia skaityti knygų estetikos amžiuje, sako Katherine Hayles. Pasak šios mokslininkės, grožinio teksto materialumas yra trijų sluoksnių, ir jie visi turi būti perskaityti ir perprasti. Iš pradžių siūloma tyrinėti vidines teksto savybes, tuomet – jo fiziškumą, ir galiausiai – teksto buvimo būdus. Vidinėms teksto savybėms priskirtinas multimodalumas: skirtingų semiotinių sistemų derinimas viename kūrinyje. Teksto fiziškumui – vartotojo sąsaja, popierinis jo paviršius, tuo tarpu trečiasis materialumo lygmuo apima teksto santykį su pasauliu, kultūrinį teksto buvimo būdą.

Literatūros formų įvairumas, kai tas pats literatūros kūrinys išleidžiamas įvairiais pavidalais (teksto fiziškumas), yra skirtingo skaitytojo juslingumo, skaitymo įpročių bei galimybės rinktis pripažinimas. Kai literatūros kūrinys komponuojamas, pasitelkiant daugiau nei vieną semiotinę sistemą (vidinis teksto materialumas), jis atveria kelius įvairesnėms perskaitymo choreografijoms. Kūrinys tampa, gimsta, išsipildo tik skaitymo momentu, jame nėra paslėptų vienintelių teisingų prasmių, kurias skaitytojas privalo atkoduoti, tačiau jame esama tam tikros skaitymo choreografijos, kurią skaitytojas turi sušokti skaitydamas. Esant multimodaliai kūrinio išraiškai, kai vienu metu teksto reikšmė kuriama pasitelkiant kelias semiotines sistemas (pvz., vaizdo, garso, tipografijos, teksto elementai, papildantys vienas kitą arba prieštaraujantys vienas kitam), skaitymo įpročiai yra kaip niekad svarbūs. Multimodali literatūra perduoda pasakojimo informaciją ir neįprastais išdėstymais, keičiančiais įprastą skaitymo būdą ir laiką. Taigi kelių semiotinių sistemų taikymas – multimodalumas yra ne tik pasakojimo detalių perteikimo, bet ir skaitymo patirties pertvarkymo priemonė. Multimodalios literatūros perskaitymas ir visavertė multimodalaus teksto patirtis atsiranda tuomet, kai skaitytojas geba skaityti kaitaliodamas prasmių susidarymo sistemas, t. y. skaitoma vienu kartu suvokiant iš įvairių elementų sudarytą teksto visumą.

Literatūros kūrinio skaitymas visuomet yra situacinis, susijęs su laiku, vieta, skaitytojo akimirkos tikslais ir jausena. Pavyzdžiui, Londone įrengti nemokamai apsakymus dalijantys automatai yra tokio požiūrio į skaitymą ir situacinio patirčių dizaino (angl. Experience Design arba dan. situationbaseret oplevelsedesign) išdava. Užtenka paspausti mygtuką, ir viešojo transporto keleiviai gali išsitraukti popierinę juostą, kurioje esama vienos, trijų ar penkių minučių trukmės skaitinių, tarp kurių tokie autoriai kaip Virginia Woolf ir Charlesas Dickensas. Laikas šiuo atveju yra labai materialus, apčiuopiamas – tai nuobodulio trukmė, tuštuma, kurią reikia užpildyti. Įdomu, kaip dažnai keleiviai tą mygtuką paspaudžia, kur deda perskaitytą popieriaus juostelę? Kaip pasiskirsto kūriniai pagal kelionės visuomeniniu transportu trukmę ir kryptį? Kaip šie kūriniai įsikomponuoja į keleiviams būdingą socialinių tinklų naršymą keliaujant miesto transportu, kai jie kartu su išmaniuoju telefonu atsiduria skaitytojo kišenėje, ir jų skaitymas užima panašiai tiek pat laiko? Štai audioknyga dažniausiai pasirenkama klausytis nuobodžiai vairuojant ilgus atstumus, tačiau supaprastintas būdas skolintis audioknygas iš bibliotekos, patogi sąsaja su automobilio garso perdavimo sistema greičiausiai pagausintų tokių knygų klausytojų skaičių. Lietuvoje nesant nuodugnių tyrimų apie skaitymo įpročius bei naudojimąsi medijomis, kalbėti apie mūsų skaitytojo situacinį skaitymo patirčių dizainą, kuris grindžiamas būtent tokiu ištyrimu, kol kas nelabai įmanoma.

Lietuvoje literatūros materialumas suprantamas labai siaurai, dažnai pasireiškia kaip priešprieša elektroninei knygai, paverčiant knygą daiktu – objektu. Lietuvių literatūros pavyzdžių, kuriančių materialumo žaismę, esama, tačiau jie pavieniai. Pagaliau išleista vizualinės poezijos antologija, greta paprasto teksto emotikonais užrašyta novelė, šiek tiek multimodalios literatūros jaunimui (pvz., Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“), keli rimti komiksai (Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord darbai).

 

Stebint šiek tiek iš šalies, neramina tai, kaip Lietuvoje institucionalizuojama literatūra. Jei Šiaurės šalyse spausdintinė knyga ir dominuoja, prestižinės literatūros premijos suteikiamos ir už tinklaraščius (pvz., Danijoje, – Astos Olivios Nordenhof tinklaraštis gavo Montana literatūros premiją, kritikų dažnai apžvelgiamas poeto Caspero Erico tinklaraštis, Yahyos Hassano įvairialypė poetinė raiška, literatūros kūrinių pasklidimas po skirtingas platformas, jų žaismė), rūpinamasi skaitmeninės literatūros saugojimu (sukurta talpykla „Afsnit P“), diskutuojama, kada tinklaraštis tampa literatūra, o kada jis ja dar ar jau nebėra, aptariamas skaitmeninių formų efemeriškumas. Bandoma įvertinti tokią literatūros formą, kai du skirtingų kūrinių veikėjai (Astos Olivios Nordenhof knygos veikėja Emilly ir Bjørno Rasmusseno knygos veikėjas kunigas) kalbasi tarpusavyje bendrame tinklaraštyje. Nors Lietuvoje literatūrologui Virginijui Gasiliūnui už tinklaraštyje skelbiamą literatūros kritiką suteikta V. Kubiliaus premija, kitokios nei spausdintinė knyga literatūros formos ignoruojamos ne tik akademikų, kritikų, bet ir pačių rašytojų. Tai veikiausiai atliepia ir rašytojų poreikį būti pastebėtiems galios institucijų, polinkio rašyti legitimuotomis formomis. Pavyzdžiui, 2017 metais Agnė Grinevičiūtė interviu su rašytoja, literatūros kritike Virginija Cibarauske aptaria Virginijos Kulvinskaitės vardu išleistą elektroninės knygos formos poezijos rinkinį „Antrininkė“. Rašytoja pasakoja apie savo pasirinkimą:

Elektroninis formatas man buvo ne tik praktiškai parankus dėl prieinamumo ir to, kad knyga nemokama, bet ir konceptualiai patrauklus, nors daug kas stebėjosi, net piktinosi, kad sugadinau rankraštį, kad čia nesąmonė – elektroninė knyga neva menkavertis dalykas, vienadienis, reikia išsileisti „normaliai“. Konceptualiai patraukli elektroninė knyga man buvo kaip tik dėl to, kad neturi fizinio, materialaus kūno, jos negalima paliesti, paimti į rankas, taigi knyga yra ir kartu jos nėra.³

Panašiai žmonės iš pradžių jautėsi su skaitmeniniais pinigais ir gana kategoriškai atsisakinėdavo naudotis banko kortelėmis, iš banko pasiimdami grynuosius. Taigi, galima suprasti, kad būtent nepačiupinėjama knyga, tariamas skaitmeninis efemeriškumas, daugelio pastabos apie tai autorę vėliau paskatino perleisti poezijos rinkinį 30 egzempliorių popierinės knygos formatu. Tik šiuo atveju knyga išėjusi konceptualiai priešinga, kaip meno objektas, beveik nepasiekiamas skaitytojams. Šis atvejis labai taikliai iliustruoja Katherineʼos Hayles aprašytą knygiškumo estetikos (aesthetic of bookishness) kaip atsako į skaitmenines literatūros formas atsiradimą, būdingą poskaitmeninei literatūrai. Įdomu tai, kad materiali „Antrininkės“ išraiška vienu kartu derina abi kryptis: tiek elektroninei literatūrai būdingą popieriaus atsisakymą, tiek jos priešingybę – estetizuotą vienetinę knygą. Apie rašymo procesą autorė kalba taip: „Rašymas buvo ir yra labai asmeniška, prasminga, nesuteršta veikla, nes rašau tik tuomet, kai iš tiesų noriu, ir būtent taip, kaip noriu. Niekam nesu įsipareigojusi ką nors parašyti arba parašyti tam tikru būdu, stiliumi, žanru, arba – apskritai rašyti.“⁴ Galima paklausti, ar tokio nekaltumo iš tiesų esama? Rašymas yra labai materialus, įprotinis procesas. Vieni rašo šratinuku, kiti – pieštuku popieriaus lape, paskui trina ir perrašinėja, treti – tiesiai į baltą „Word“ ekraną, tinklaraščio puslapyje ar „Facebook“ langelyje, o ketvirti kuria erdvines formas, kurios nėra įprastos linijinei tradicinei literatūrai. Tad gal tai tik iš(si)ugdytas rašymo įprotis, stilius, žanras, materiali teksto išraiška, ateinanti iš sukauptos literatūrinės pajautos ir patirčių? Toje pačioje elektroninių knygų leidykloje „Naujas vardas“ išleista Dainiaus Dirgėlos knyga „Stebėto jo užrašai“ perleista popieriniu pavidalu su papildomais eilėraščiais. Taigi, kalbame apie susiformavusį lietuvių literatūros kanono požiūrį į literatūros formą, o šiais minėtais atvejais tikrą literatūrą nuo netikros skiria tik materiali, fizinė knygos išraiška. Kur tokios skirties priežastys, reikėtų patyrinėti plačiau. Gal tai tik tradicinėms leidykloms, bet ne pačiai literatūrai palanki skirtis?

Kalbant apie kiek kitokį iššūkį minėtam kanonui – kelių semiotinių sistemų derinimą reikšmei sukurti – minėtina Stasio Eidrigevičiaus „Giedanti gaidžio galva“. Tai – multimodalios literatūros pavyzdys, kai Mediniškių tarme parašytas tekstas, piešiniai, fotografijos, garso įrašas papildo vienas kitą, bandydami sukurti išnykusią gimtinę iš atsiminimų bei relikvijų. Kiek kūrinys peržengia knygos kaip medijos ribas, yra diskutuotinas klausimas (pvz., kiek knygos pristatymo metu demonstruojamos fotografijos yra kūrinio dalis?). Galimas ir kitas teksto prasmės kūrimo būdas: kai skirtingos semiotinės sistemos ne tik papildo, bet ir prieštarauja viena kitai, pavyzdžiui, vaizdu perteikiamas pasakojimas vietomis ar visur pasakoja visai kitą istoriją nei tekstas. Tokių lietuviškų kūrinių, rodos, neturime.

Skaitymo kultūra yra daugiasluoksnė, ji apima skirtingo turinio ir žanrų mylėtojus. Kiek skaitytojų domėsis kokybiška literatūra, o kiek kultivuos literatūros kritiko ir rašytojo Andriaus Jakučiūno minimą skaitymo kultūrėlę⁵, yra klausimas ir lietuvių kalbos bei literatūros programų sudarytojams. Ar baimė rašyti ir skaityti, nuolat primetant teisingą skaitymo turinį, užuot įgalinus savarankiškai atpažinti kokybišką literatūrą, nėra ugdoma nuo mažų dienų? Ar mokykloje vaikams privalomoji literatūra yra jiems aktuali, ar ji kalba apie vaiko išgyvenimus? Kodėl į mokyklas nėra įsileidžiama vaikų ir jaunimo literatūra, ypač turint omenyje jos pokytį? Šiaurės šalių vaikų literatūros atveju ji senokai yra pakitusi ir sunkiai gali būti priskiriama tik vaikams pritaikytai, nekaltą būtybę saugančiai, tiesiogiai edukuojančiai vaikų literatūros sampratai. Šiuolaikinė skandinaviška vaikų literatūra⁶ tiek tematiškai, tiek formos požiūriu greičiau yra tokia, kurios skaitytojas galėtų būti tiek vaikas, tiek ir suaugęs. Temos nėra nežeidžiančios, nes ir pasaulis aplinkui ne šiltnamis: jos paskata išgyventi, suprasti ir išsiaiškinti jo sudėtingumą, savo ir kitų jausmus. Toks vaikų literatūros pokytis paaiškinamas pasikeitusiu požiūriu į vaiką, kai jis matomas nebe kaip nepakankama būtybė, kuri suaugs ir kuo nors taps, bet kaip žmogus su visaverčiais dvasiniais išgyvenimais, į kuriuos būtina kreipti dėmesį ir mokytis apie juos kalbėtis. Edukologas ir psichologas Levas Vygotskis jau senokai rašė apie artimo vystymosi zoną bei tai, kad būtina vaiką (o ir bet kurį žmogų) rasti ten, kur jis tuo metu yra, ir pavedėti už rankos, jei norime, kad jis išmoktų daugiau. Tik tokiu būdu, skaitant ir kalbantis apie aktualias dvasines patirtis, galima išsiugdyti kokybiškos literatūros skaitytoją ir rašytoją. Ar vaikams pamokų metu pateikiami grožiniai kūriniai yra pajėgūs jiems tokius išgyvenimus suteikti ir tokiu būdu pavedėti juos link kokybiškos literatūros? Ar ji yra jiems egzistenciškai artima, ar priimtinos ir suprantamos jos formos?

Jei multimodali vaikų ir jaunimo literatūra Skandinavijoje prasiskynė kelią į universitetus ir būtent ji yra skaitoma mokyklose kaip tematiškai, problemiškai ir formos požiūriu artima vaikams ir paaugliams, Lietuvoje ji vis dar nėra laikoma tikra literatūra. Sms novelė nerado savo skaitytojo dėl nesamo tokios formos platinimo tinklo. Danijoje šios formos literatūra, perimta iš Japonijos, klesti, jaunimui rašoma žymių rašytojų (pvz., Svend Aage Madsen, Kim Fupz Aakeson), naudojama danų dalyko pamokose, o „Sms press“ leidykla sudaro sąlygas patiems rašyti, publikuoti bei platinti tokio tipo kūrinius.

Vaikai, atėję į pirmą mokyklos klasę, dažnai geriau moka žaisti kompiuterinius žaidimus, nei skaityti, o vaizdų ir garsų semiotika, šių formų pasakojimai jiems yra daug aiškesni nei raidėmis užrašytas tekstas. Kita vertus, skaitmeninėms medijoms tapus pajėgioms derinti visas semiotines sistemas tekste, išskyrus kvapą, raštas tampa vis mažiau dominuojančia išraiškos ir komunikacijos forma. 1994-aisiais mokslininkų grupė „The New London Group“ akcentavo būtent šį pokytį, jos paskelbtas multiraštingumo manifestas tapo ir vienu iš Skandinavijos gimtosios kalbos, literatūros ir komunikacijos disciplinos reformos pagrindų. Tuo tarpu lietuviškoje mokykloje tiek multimodali literatūra, tiek medijos, o juo labiau – kompiuteriniai žaidimai yra nepageidaujami, todėl susidaro įspūdis, kad savarankiškai mąstantis, jaučiantis ir savo paties mintis reiškiantis vaikas taip pat nėra pageidaujamas.

Tačiau vaikai savarankiškai kuria literatūrą, tik jie tai aistringai daro kitomis priemonėmis ir kitų medijų pagalba, nei juos moko mokykla. Tai gali nutikti ir kompiuterinio žaidimo platformose: pavyzdžiui, „Roblox“ aplinkoje sumeistrautas eilėraščio savybėmis pasižymintis Zoidberg656 „ANXIETY“ arba interaktyvus Yasuʼo Yoshidos pasakojimas „Life of an Otaku“. Kompiuteriniai žaidimai ir literatūra – tai sritys, kurių raiška persidengia ir susipina. Ypač tai ryšku ergodinės literatūros (kai skaitytojo veiksmai ir pasirinkimai lemia tolesnį turinio plėtojimąsi) ir nuotykinių žaidimų (adventure games) atveju. Tik jei vaikus skaityti knygas reikia versti, kompiuterinius žaidimus jiems suaugusieji draudžia. Kadaise mums drausdavo per ilgai skaityti knygas, kad nesusigadintume akių, turėdavome imtis naudingų namų ruošos darbų, bet tuo metu kompiuterinių žaidimų (o dažnai ir spalvoto televizoriaus) nebuvo.

Literatūra iš popierinių knygų greičiausiai neišnyks, tačiau vien jose ji nepasilieka. Kismas neaprėpia vien literatūros persikėlimo iš knygos į kitas medijas. Kismas – kitoks pasaulio supratimas, plintantis pačioje literatūroje. Technologijos pratęsia mūsų jusles, rašė M. McLuhanas 1964-aisiais. Jos sukuria naujas aplinkas, naujas galimybes mūsų potyriams. Nors potyriai ir nėra nulemti tik technologijų vystymosi, sunku nematyti besikeičiančio mūsų juslių jautrumo. Šis jautrumas atsispindi literatūroje, taip pat ir toje, kuri leidžiama popierinių knygų pavidalu. Technologijos paveikia ir anksčiau parašytų literatūros kūrinių perskaitymo būdus. Šiaurės šalių literatūros profesorius Danas Ringaardas šias naujas medijų aplinkas nusako keliais būdais. Pasak jo, šios aplinkos yra hibridinės, nes jungia skirtingas semiotines išraiškų sistemas (vaizdas, garsas, raštas, tekstūra yra kartu viename tekste ir taip kuria teksto prasmę). Skaitmeninių medijų pagalba prasiplėtusi socialinė erdvė susiaurino mūsų privačią erdvę. Ši nauja erdvė yra agresyvi ir uzurpuojanti, nes privati erdvė visuomet yra apsupta socialumo. Dėl šio prasiplėtimo literatūrai atsivėrė kolektyvinės raiškos galimybė. Naujosios aplinkos yra konceptualios, nes turi išlikti informacijos sraute ir įrėminti chaosą. Sunkiai apibrėžiamos, nes institucijos, anksčiau valdžiusios literatūrą, nebeturi (ar – Lietuvoje – pamažu netenka) buvusios galios. Procesinės, nes internetinė nuoroda, greitis ir remedijavimas atveria kūrinį ten, kur popierinė knyga jį uždaro. Dažniausiai be šeimininko, nes nuolat perkuriamos. Daugiakalbės, nes šnekamoji kalba bei kūrybinių sričių demokratėjimas vis labiau jungiasi globaliu mastu. Šios aplinkos išbando, kritikuoja literatūrą ir ja naudojasi. Šių aplinkų nepaisyti neįmanoma. Tai naujos literatūros gyvavimo sąlygos. Kaip šias sąlygas adaptuos rimtoji, žmogaus egzistenciją tyrinėjanti, intensyvų estetinį išgyvenimą kurianti literatūra, o ne vien tik knygos popieriškumu besinaudojanti skaitymo kultūrėlė, nors šioji ir labai naudinga leidyklų bei knygynų verslui? Ar mūsų įprotinis prisirišimas prie popierinės formos iš tiesų reikalingas literatūrai?

 

Ištrauka iš Shelley Jackson projekto Oda, mirštantis kūrinys

Daugiau apie literatūros materialumą:

Drucker, Johanna (2013). „The Virtual Codex from Page Space to E–Space“ In: A Companion to Digital Literary Studies, red. Ray Siemens and Susan Schreibman, New York.
Gibbons, Alison (2012). Multimodality, Cognition, and Experimental Literature. New York/London. Routledge.
Hayles, N. K. (2002). Writing Machines. Cambridge, MA: MIT Press.
Hayles, N. K. (2013). Combining Close and Distant Reading: Jonathan Safran Foer’s Tree og Codes and the Aesthetic of Bookishness. PMLA, 128:1, s. 226–231.
Høgh, Søren Langager (2013). Litteraturens ting. Træf. Træffet som litterær funktion. Disertacija, Det humanistiske Fakultet Københavns Universitet.
Løgstrup, Knud Ejler (1956). Den etiske fordring. Forlaget Klim.
Miller, D. (2006) “Materiality. An Introduction”. In: Miller, D. (red.), Materiality. Durham and London: Duke University Press.
Munster, A. (2014). “Materiality”. In: Ryan, M. L., Emerson, L. and Robertson, B. J. The Johns Hopkins Guide to Digital Media. Baltimore: Johns Hopkins University Press.
Pold, Søren ir Andersen, Christian Ulrik (2018). The Metainterface of the Clouds. The Art of Platforms, Cities, and Clouds. MIT Press.
Ringgaard, Dan. (2014). Litteratur. Aarhus Universitets forlag.
Stidsen, Marianne (2010). “Når den personlige brist bliver til en massebevægelse”, In: Information, 9.–10. Oktober, s. 16.

---

1 Turima omenyje, kad debesys šiuo atveju yra abstrakti skaitmeninė vieta, informacijos talpykla, pasiekiama iš bet kur.
2 Bruno Latour, Jane Bennett, Graham Harman, Karen Barad, Vicky Kirby, Stacy Alaimo, Ian Bogost, Rosi Braidotti, Timothy Morton, Elizabeth Grosz ir Donna Haraway.
3 „Kūryba man – kasdienybės antrininkė“. Virginiją Cibarauskę kalbina Agnė Grinevičiūtė. Bernardinai.lt, 2017-08-02. Prieiga per internetą.
4 Ten pat.
5 Andrius Jakučiūnas. Velnias detalėse. Apie barbarų pasaulį ir skaitymo kultūrėlę (komentaras). LRT.lt, 2015-03-09. Prieiga per internetą.
6 Pvz., Oscaro K. ir Dorteʼs Karrebæk kūriniai apie koncentracijos stovyklą, protinę negalią, abortą, intermedialus Camillos Hübbeʼs romanas „Tylenis“ („Tavs“) apie berniuką, netekusį dvynio brolio, Sarahʼos Engell romanas „Paukštažmogis“ („Fuglemanden“) apie iš Lietuvos įvaikintą mergaitę, susergančią šizofrenija, ir pan.