literatūros žurnalas

Piotr Vail. Gatvė ir namas (Joyce – Dublinas)

1996 m. Nr. 6

Iš rusų k. vertė Gražina Gedienė

 

Į Sendimauntą, pietrytinį Dublino priemiestį, atvažiavau autobusu, išvykstančiu iš Triniti koledžo septintą valandą ryto. Dabar tai kur kas respektabilesnė vietovė negu Joyce’o laikais: kaip ir visur, publika traukia į užmiestį prie jūros. Čia, tiesa, įsikūrusi pasiturinti vidurinioji klasė: vien jau tas pavadinimas daug pasako. Yra ir pliažas, bet kaip reta plokščias ir neišvaizdus – trečioje „Uliso“ dalyje ten vaikščiojo Stivenas Dedalas. Tryliktoje dalyje čia virpėdavo Leopoldas Bliumas, apimtas geismo mažametei nepažįstamajai. Per atoslūgį, kad galėtum išsimaudyti, reikia ilgai bristi sekluma; man, išaugusiam prie Rygos įlankos, šita nuobodybė pažįstama.

Tikrieji turtuoliai iš Dublino traukdavo piečiau – ten, kur prasideda „Ulisas“.

Kur prasideda „Ulisas“…

Dabar į tą vietą per 35 minutes atveža elektrovežis, ir nuo Sendikouvo stotelės (į Sendimauntą mes dar sugrįšime, bet vėliau – nieko nepadarysi, kelionė tik prasidėjo) reikia traukti pakrante pėsčiomis. Čia žingsniuota ir dvidešimt dvejų metų Joyce’o. Buvo tas pats metų laikas – rugsėjo pradžia: tokios pat žuvėdros, tolumoje burės, tvyrantis silpnas tamsžalių dumblių kvapas ant pilkų jūros akmenų. Apsisukęs išvystum tolumoje susiliejančius dviejų gotikinių šventyklų špilius: Jūrų ir Šv. Jurgio. Priešais – žemas apvalus Martelio bokštas, kadaise pastatytas britų, laukiant Napoleono išsilaipinimo; jame, prieš išvykdamas į savanorišką tremtį visam gyvenimui, 1904 metais keletą rugsėjo dienų praleido Jamesas Joyce.

Bokšte pradedamas „Ulisas“. Nuo viršutinės aikštelės atsiveria mėlyna, ne šiauriška, kalvotais krantais, o homeriška jūra. Vidury įlankos – sala, kurios gyventojai – dvylika ožkų. Už kalnų – klasikinė Airija iš reklaminių prospektų kalvų, apaugusių tankiais alyviniais viržiais, fone – nenatūraliai žalios pievos su juodagalvėmis avimis, paženklintomis spalvotomis raidėmis ant nugarų ir pasturgalių. Tai senovinis paprotys; prieš ketvirtį amžiaus armijoje mes pagavome avį ir ant jos plakatiniu guašu užrašėme: DMB.

Gražios Airijos Joyce’o kūryboje nesurasi, apsakymuose. „Jaunojo menininko portrete“ ji praslenka tarsi blausi vizija, net ne kaip jaunystė, o kaip vaikystė Martello bokšto viduržemiška egzotika reiškė Odisėjo klajonių pradinį punktą. – ir ji jam tapo reikšminga. Iki kaulų smegenų miestietis Joyce žinojo, kad tikras įvykis – miestas.

Būtent įvykių nebuvimo pusėn šliaužia šiuolaikinis žmogus. Puošnūs Kilkenės įlankos šlaitai už bokšto nusėti vilomis. Aš važiavau autobusu, ir šnekus kaip visi tikri airiai vairuotojas iš pradžių užsiminė apie Martello ir Joyce’ą. tačiau niekas nė galvos nepasuko. Bet kai jis pranešė: „Kairėje Bono sodyba!“ – autobusas vos neapvirto, nes ir senas, ir jaunas puolė prie langų pažiūrėti į didelius užsklęstus roko grupės „U2“ žvaigždės vartus.

Joyce Dubline – žvaigždė, tačiau su daugybe išimčių, kurių pagrindinės: gerbia, bet nemėgsta: gerbia, bet neskaito. Taksistai linkčioja: „Oo, taip. „Ulisas“, šaunu“, tačiau tik nuo 1993 metų Joyce įtrauktas į mokyklų programas. Dvi jo jaunesnės seserys, kurių namas ir dabar stovi Mauntdžojaus skvere, iki paskutinių savo gyvenimo dienų neigė giminystės ryšius. Man kaip reta pasisekė – po miestą mane vedžiojo didžiojo rašytojo anūkės giminaitė Helena Monachan; ji papasakojo apie savo giminaičius, kurie tik prieš keletą metų sužinojo, kad jie – Joyce’ai: mat juos saugojo, kad nesuartėtų su tuo pornografu ir Airijos niekintoju.

Kiekvienas geras rašytojas – įžeidimas savajai tautai. Gera kūryba – tai tiesa. Tačiau kam ir kada ji reikalinga? Tik tada, kai tiesa laikui bėgant tampa dalimi mito, kuriuo gyvena tauta. Juk mito neklausinėjama – jis pats duoda visus atsakymus. Taip pamažu Airija pripranta prie Joyce’o, mokosi su juo gyventi, ir pamilti dar išmoks, kaip Ispanija pamilo Cervantesą. Tikras proceso neužbaigtumo ženklas: visaip turistiškai eksploatuojant Joyce’ą, nuo asimetriškai siauro jo profilio ant marškinėlių iki puodelių – niekur nėra pavaizduotų jo herojų. Nebent keturiolika Bliumų, su cilindru ir sočiu pilvuku, remiasi į šaligatvyje įtaisytus bronzinius bareljefus, žyminčius kelią po miestą knygos skyriuje „Lestrigonai“. Tačiau komerciškai viliojančios poros, neblogesnės už Don Kichotą ir Sančą Pansą – Stivenas ir Bliumas – Dublino rinkoje nėra. Autorių galima pažinti iš nuogirdų, tačiau apie herojus būtinai reikia perskaityti. Turi išmirti karta, kuriai Joyce dar buvo svetimas.

Jis pabandė sukurti neleistina: nugalėti laiką ir iškart, pirmapradiškai mitologizuoti Dubliną. Tačiau ne visi ir ne iš karto suprato, kaip meistriškai jam tai pavyko. Borgesas rašė: „Kiekviena diena Joyce’ui – tai vis ta slapta nepermaldaujama Paskutiniojo teismo diena, o kiekviena vieta pasaulyje – pragaras arba skaistykla“. Bet vis dėlto „Ulise“ ne bet koks laikas ir ne bet kokia vieta, o 1904 metų birželio 16-a ir Dublinas. Todėl knyga netgi ne tiek skaitoma, kiek garbinama ir kanonizuojama: kultui reikalingas ritualo konkretumas – šventų apeigų reikmenys, altoriaus akmenų koordinatės, procesijos maršrutas.

Ir nėra pasaulio raštijoje kitos tokios knygos, kuri pažertų visa tai kaip iš gausybės rago. Kokiais keliais kilti į Pilį iš garsaus Kafkos romano? Kokiais keliais ieškoti Joknapatafos iš didžių Faulknerio knygų? O Joyce palieka adresus.

Todėl turistai stumdosi prie Nacionalinės bibliotekos Kilder gatvėje su romanu-vadovu rankose ten, kur apie „Hamletą“ diskutavo Stivenas Dedalas. Todėl padoriame Sėdi Berno pabe, kur Bliumas gorgonzolos sumuštinį užgėrė stikline burgundiškojo, kiekvienas Bliumo pasekėjas birželio 16-ą suryja tonas „žalio sūrio, trenkiančio kojomis“, ir išgeria stalines raudono vyno (o įprastas valgis, net standartinis airių ragu pas Dėvi Berną, nerūpi: dabar jam to nereikia). Užtat atsivertus šeštąjį „Uliso“ skyrių kartu su laidotuvių procesija galima nukeliauti patį ilgiausią kelią per visą Dubliną – iš Sendimaunto iki Glasnevino kapinių.

Žadėjau, kad čia grįšime bent jau dėl to, kad dar kartą nusistebėtume šleikštulį keliančia Joyce’o topografija: 1920 metais Jis atsiuntė savo tetai atviruką iš Triesto klausdamas, ar yra už Jūrų žvaigždės bažnyčios medžių, matomų nuo kranto? Tokių medžių užtenka, netrūksta ir dievinančios pagarbos profesionaliam literato sąžiningumui. Ar tai begalinis pasitikėjimas savimi? Iš kur jis žinojo, kad po daugelio metų aš ji tikrinsiu? Koks skirtumas – kyšo viršum trijų bažnyčios briaunų medžių vainikas ar ne?

Tačiau skrupulinga Joyce’o aistra tikroviškumui turi psichiatrinių bruožų: jis suka ratus po miestą kaip vienas „Dubliniečių“ apsakymo herojų, uoliai laukiantis grįžtant draugo su pinigais. Aš apėjau šį kankinamai nuobodų bolero žiedini maršrutą, pajutęs galop tą patį, ką spėjau pajusti skaitydamas apsakymą ilgai lauktą, išlaisvinantį nuovargį. „Dublino gatvių vardai mane domina labiau negu visatos paslaptis“, – kažkada užrašė Joyce. Kurgi ne: po visatą nepasivaikščiosi, o po Dubliną jis žingsniuodavo nuolatos ir ligi išsekimo, savo europietiškoje tremtyje kaip karoliukus varstydamas paliktos salos nepamirštamų vietų vardus, iškamuodamas save iki katarsio ir išsivadavimo jausmo.

Jeigu skaitytum Joyce’o laiškus iš eilės, chronologiškai, tai išvystum, kaip tiksliai meilės ir neapykantos gimtajam miestui blyksniai sutampa su gerais ir blogais jo gyvenimo įvykiais. Pagiežos pliūpsnis tenka 1909 metų rudeniui, pirmam iš dviejų sugrįžimų į Airiją. Joyce tada užsidegė idėja atidaryti Dubline pirmąjį kino teatrą – ir atidarė, pavadinęs jį „Volta“, tačiau kas iš to: jam papasakojo, kad jo mylima žmona Nora buvo neištikima jam jau Dubline. Jis puola jai rašyti, ir jokia pasaulinė epistolinė literatūra neprilygsta šitai nežabotai erotikai. Kiekvienas laiškas – seksualinis aktas, pilnas begėdiškų ir išradingų būdų ir pozų kaitos.

Taip tokiomis sueitimis per nuotolį įrodydamas savo teisę į mylimą moterį. Joyce sykiu susidoroja su miestu, kuris bandė, jo nuomone, atimti iš jo šitą moterį. „Diena, praleista tarp dubliniečių, kurių nekenčiu ir niekinu, man yra prapuolusi diena“; „Dublinas yra šlykštynių miestas, ir žmonės man čia bjaurūs“; „Aš nekenčiu Airijos ir airių“. Tikroji tėvynė buvo Nora: „Aš noriu grįžti pas savo meilę, savo gyvenimą, savo žvaigždę, savo mažą keistų akių Airiją!“ Ir čia pat: „Mano mažoji mama, priimk mane į tamsią savo įsčių šventovę. Paslėpk mane, mylimoji, nuo pavojų“. Ir Joyce sugrįžo į „Airiją“ – pas Norą į Triestą, kad viso labo dar kartą trumpam apsilankytų saloje ir likusį gyvenimą praleistų Italijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje, atsisakydamas bet kokių kvietimų apsilankyti tėvynėje.

Slogūs Edipo santykiai su šalimi ir miestu tęsėsi iki mirties. Ko gero, pats nuostabiausias pagyrimas ir prakeikimas Dublinui – trumpas paaiškinimas pasakoje, kurią Joyce sukūrė savo keturmečiam anūkui: „Velnias turi ryškų dublinietišką akcentą“.

Jis žinojo užkeikimą šitam velniui: be perstojo kartoti miestų vardus. Užantspauduoti popieriuje – išsivaduoti.

Juk tik jis, tiktai jis, Joyce, išryškino Dubliną pasaulio žemėlapyje, nors prieš jį čia gimė Swiftas. Sheridanas, Wilde, Shau – tačiau jie išryškėjo „už vandens“, across the water, kaip airiai buvo pakrikštiję Angliją.

Paralyžiaus židiniu“ pavadino jis šitą miestą, o paties Joyce’o diagnozė – Dublinas. Tačiau ne ligos, o gyvenimo ir mirties diagnozė. Jis žinojo kilo tremtinio Ovidijaus – eilutę: „Nei su tavim, nei be tavęs gyventi neįmanoma.“ Taip jam susidėstė miesto žemėlapis.

Ulisas“ tarsi uola pakimba virš visos XX a grožinės literatūros, iš po kurios tiktai neseniai pradėjo lįsti literatūra, reabilituojanti pasakojimą, taip ilgai atrodžiusi primityviu „UIiso“ avangardinės didybės fone. Ir tuo labiau tirštas romano šešėlis užstojo kitas dvi žymias Joyce’o knygas. Jose puantilistinė jo technika dar nepasiekia tokios parodijinės kulminacijos, jose išsaugota tradicinio rašymo harmonija ir balansas. Jose Dublinas dar puošnesnis ir svarbesnis negu „Ulise“, kur jis dažnai tampa apskaičiuota siužetine priemone, tuo tarpu „Portrete“ ir „Dubliniečiuose“ miestas gyvena natūralų ir įtemptą pagrindinio herojaus gyvenimą.

Šitam Joyce’o apsėstume jaučiamas ne tik liguistumas, bet ir manieringumas: jis tarsi užsiveda, įterpdamas vis naujas ir naujas Dublino detales, vardus, personažus. Joyce’o peripatetikai, regis, neturi laiko net prisėsti, Jie nepavargdami kaukši gatvėmis. Miestas ir dabar nedidelis, apie milijoną gyventojų, norėdamas pereitum jį, įmanoma pasiekti net tolimiausius jo užkampius su nakvyne viešbutyje Uiklou gatvėje, šalia rinkimų apygardos iš apsakymo „Gebenės diena“, o rytą – vėl į kelią, kad vidumi užčiuoptum svarbiausią paties Joyce’o ir jo pagrindinės temos nervą – benamystę.

Pats rašytojas šiandien nepraeitų pro tokią detalę: iš namų. kur gyveno Leopoldas ir Molli Bliumai, Ekkis gatvėje Nr.7, liko tiktai durys. Jos aklinos, įmūrytos į restorano „Beili“ sieną. Tačiau nuo jų prasideda eisena po vakarinio Dublino pabus.

Tai ypatinga institucija. Bliumas „Ulise“ klausia: ar galima kirsti miestą nė karto nepraeinant pro pabą, ir nusprendžia, kad ne. Tai viena Joyce’o išvadų, turinčių reikšmę ir šiandien. Dublino pabas ne toks ištaigingas kaip londoniškis, tačiau daug jaukesnis, ir jame taip smagu suvalgyti gabalėlį avienos su bulvėmis, užgeriant juodojo „Guinesso“ pinta. Bokalas su putų kepure vadinamas blondine su juodu sijonėliu. Poetinis girtuoklystės apipavidalinimas mums gerai pažįstamas, Airija Europoje dukart pirmauja: didžiausiu alkoholio suvartojimu ir knygų skaičiumi vienam gyventojui.

Joyce’o kūryboje, kaip ir miesto gyvenime, visi geria pabuose, kompensuojančiuose namų nebuvimą. Su namais – kaip pastatais – Joyce’o santykis yra specifinis. Žinoma, jo knygose nėra viduramžių Dublino: aname amžiuje tai irgi buvo paminklas. Tačiau nėra ir puikaus vėlesnių karalių miesto: matyt, jis nejaudino rašytojo kaip ypatingai elegantiškas ir respektabilus, o labiau kaip perdėm aiškus ir santūrus. Joyce labiau vertino ne Jurgių epochos šviesų akmenį ir aukštus langų įrėminimus, bet prisigūžusių siaurų statinių pilkšvai rudus mūrus. Pirmuose šitų statinių aukštuose ir būdavo pabai, apmirę nuo vėlyvųjų Viktorijos laikų, bet su airiškais niuansais: mįslingom saliukių konfigūracijom, gausybe tamsių kampelių dviem trims, net ir vienam žmogui, niekingais išraitymais, blausiomis veidrodinėmis pertvaromis, netikėtai atsilenkiančiomis lentomis-staliukais, kad galėtum sau sėdėti vienatvėje. įbedęs tuščias akis į sieną.

Pabe triukšminga, karšta, ankšta ir tamsu – pragaro charakteristika. Bet tai Joyce’o gatvių benamystei vienintelė priebėga. Jį domina būtent gatvės, o ne namai. Ne priebėgos, bet keliai. Ne objektai, o juos jungianti nenusakoma substancija. Ne veltui jaunasis Joyce savo literatūros orientyru laikė Ibseną, kuriam įvykiai nėra tokie svarbūs kaip tuščios pauzės tarp jų. Tas pats ir Čechovo kūryboje, tačiau Joyce neigė, kad buvo girdėjęs apie jį, kai rašė „Dubliniečius“. Nors iš visų geriausias rinkinio apsakymas, taip pat geriausias ir viso pasaulio grožinėje literatūroje apsakymas „Mirusieji“ – tikrai čechoviškas. Pagaliau nesvarbu. Užtenka to, kad būna keistų sutapimų, kaip antai: rusų genijaus mirties metais atsitiko patys svarbiausi Joyce’o gyvenimo ir kūrybos įvykiai.

Apskritai rusus jis pažinojo gerai. Labai vertino Tolstojų, – būdamas ir 22-ejų, ir 53-ejų metų: „Puikus rašytojas. Niekad nenuobodus, niekad nekvailas, niekad nevarginantis, niekad nepedantiškas, niekad neteatrališkas“. Atsargiai atsiliepdavo apie Turgenevą: „Jis nuobodokas ir vietomis teatrališkas. Manau, kad daugelis juo žavisi todėl, kad jis „padorus“, lygiai kaip žavisi Gorkiu todėl, kad jis „nepadorus“.

Ir štai: „Vienintelė man žinoma knyga, panaši į ją („Jaunojo menininko portretą“ – P. V.), – tai Lermontovo „Mūsų laikų didvyris“. Žinoma, mano daug ilgesnė, ir Lermontovo herojus – aristokratas, persisotinęs žmogus ir gražus gyvūnas. Tačiau esama tikslo, antraštės ir vietomis kandaus požiūrio panašumų. <…> Knyga man padarė labai didelį įspūdį“.

Pečiorino benamystė, neprieraišumas ir visiška jo laisvė ties nusikaltimo riba – štai kas galėjo žavėti Joyce’ą. Jaunojo Stiveno Dedalo kūrėją. Sluoksnis po sluoksnio kaip kopūstlapius „Portreto“ herojus nusimeta nuo savęs prieraišumą ir pareigas – šeimai, draugystei, tėvynei, religijai. „Aš nebijau likti vienas. būti atstumtas, palikti tai. ką turiu palikti. Ir man nebaisu padaryti klaidą. netgi didelę klaidą, klaidą visam gyvenimui ir galbūt visai amžinybei.“ Sukrėstas draugas sako: „Tu, Stivi, baisus žmogus, tu visad vienas“. Jis, žinoma, ne vienas, o su savo pašaukimu, dėl kurio pames visa kita. Ir svarbu tai, kad skirtingai nuo romantiškų Kaukazo dramos dekoracijų, Stiveno egzistenciniai gestai pernelyg proziški. Jo kelias į kūrybą, kaip ir paties Joyce’o, savaime metafizinis, bet ir konkretus – Dublino gatvėmis. Beveik savo herojaus žodžiais jis rašo Norai: „Mano protas neigia visą egzistuojančią tvarką… Kaip man gali patikti namų idėja?“

Svarbiausia jam – gatvėmis srūvantis miestas.

Pati įspūdingiausia literatūroje scena vyksta ant Belvederio koledžo laiptų. Mes su Helena Monachan stovėjome ir šiandien veikiančios šitos mokyklos prieangyje, ir ji, atsakydama į mano klausimą, parodė: „Štai ten, jie ėjo ten“ „Jie“ – tai ketvertas į taktą žengiančių jaunų žmonių, kuriuos pastebėjo į prieangį išėjęs Stivenas su dvasininku. Jiedu kalbėjosi apie dvasininko karjeros pasirinkimą, ir Stivenas beveik sutiko. Dvasininkas palydėjo jį iki gatvės, padavė ranką kaip lygiam. Mes su Helena žiūrėjome į Findleiterio šventyklą, kurios pusėn prieš ištisą amžių žengė jaunuoliai, ir ji iš atminties išklojo: „Šypsodamasis banaliai melodijai, jis pakėlė veidą į dvasininką ir, pamatęs jame liūdną gęstančios dienos atšvaitą, lėtai ištraukė ranką…“

Miestas, jo gyvenimo pulsas tampa Stiveno sąjungininku kovojant už laisvę ir vienatvę. Tačiau būtent iš miesto ir reikėjo išsivaduoti, kad liktum nuoseklus, – nes Dublinas ir buvo įvairiopo prieraišumo, trukdančio pašaukimui, šaltinis. Kaip turėjo jaustis Joyce, taip aistringai neapkęsdamas ir nemylėdamas Dublino?

Patekęs į visiškai nepriklausomą nuo praeities aplinką, į absoliučiai deklaratyvią benamystę, Joyce savo europietiškoje tremtyje, kuri jam atstojo gyvenimo būdą ir rašymo principus, suvedė meilės-neapykantos sąskaitas.

Tad visai neatsitiktinai vieninteliame „Dubliniečių“ apsakyme „Mirusieji“ su meile ir skrupulingai aprašomas namas. Dabar tas namas Ašers-ailendo krantinėje iš tikro miręs: tuščias, purvinai pilkas, suskeldėjusiais stiklais, ir kaip nepadori detalė – nuo stogo kabalduoja neaišku kokiu būdu jame išaugusi šakelė; visur pilna gyvybės. Neatsitiktinai iš esmės vienintelis, patikimas ir tvirtas namas „Ulise“ – tai Paddi Dignamo kapas, kurio link nuo mirusiojo namo Sendimaunte su laidotuvių procesija eina Bliumas.

Paranojiškai užsispyręs vis grįžtu į Sendimauntą, kad kartu nužingsniuočiau iš pietryčių į šiaurės vakarus – Joyce’o praradimų keliu. Juk viskas griūva ir nyksta: Sveni vaistinė, kurioje pamėgdžiodamas Bliumą nusipirkau citrininio muilo, išliko, o Entjent koncertų salė dingo – dar prieš penketą metų joje buvo įsikūręs kino teatras „Akademija“, o dabar – nieko. O juk čia vaidino ne tik Joyce’o personažai, bet ir jis pats, turėjęs puikų tenorą ir paaukojęs literatūrai daugiau negu Stivenas. – artisto karjerą. Išklausiau keliasdešimt Joyce’o mėgstamų arijų ir romansų: prasta, net pasakyčiau – banalu. Juose skamba tas įprastas gyvenimas, kurį girdėjo jaunuolis. Jau apsisprendęs Belvederio koledžo prieangyje.

Laidotuvių kelias eina per naująjį miestą, kuriame viso labo du dangoraižiai – net 11 ir 17 aukštų, o Dublinas liko žemas; šalia kavinukių, parduotuvių ir paminklų aplink garsiąją Rotondą su ampyriniu frizu aplinkui. Tai rinktinis Joyce’o požiūrio į miestą pavyzdys Apsakyme „Du riteriai“ apie personažą rašoma „Jo figūra įgavo apvalumo“. Taip išveista. Originale – retundity. Iš personažų judėjimo krypties aišku, kad tuo melu jie eina pro tekste nepaminėtą Rotondą, todėl pilnumas ir pavadintas „rotondiškumu“… Pro aikštes, sankryžas, upelius ir kanalus iki paties Stikso.

Joyce nuo pat pradžių, nuo „Dubliniečių“, ėmė mitologizuoti miestą, ir „Ulise“ simbolinę prasmę įgyja viskas – ir vanduo – vandens gatvės. Moteris Joyce’ui buvo upė, – tad girdime srūvančiame Molli Blium monologe, o upė – moterim. Kukliąją Liffi, dalijančią Dubliną į šiaurę ir pietus, jis iškilmingai pavadino Ana Livija, ir šiai upei dabar pastatytas paminklas, kurio ji vargu ar būtų susilaukus turėdama mergautinį vardą.

Stiksu „Ulise“ pavadintas karališkasis kanalas, ir abu vardai labai prašmatnūs nedideliam grioviui, prižėlusiam žolės. „Keista, iš kokių purvinų balų angelai iššaukia grožio dvasią“, – rašė Joyce Norai. Kad jūs žinotumėte, iš kokių šiukšlių. Tokias šiukšles gena vėjai Dublino gatvėmis.

 

Sutrumpinta iš: Inostrannaja literatura, 1995, Nr. 2.