„Poezijos pavasario 2019“ svečių poezija

2019 m. Nr. 5–6

Dimitris Angelis (Graikija)

Dimitris Angelis (Δημήτρης Αγγελής) gimė 1973 m. Atėnuose. Atėnų universitete baigė teologijos studijas. Filosofijos daktaras. Dirbo gimnazijos mokytoju, redagavo literatūros žurnalą „Nea Efthini“, šiuo metu – žurnalo „Frear“ redaktorius. Išleido septynias poezijos knygas, už rinkinį „Metinės“ („Επέτειος“, 2008) pelnė Atėnų akademijos L. Porfyro premiją, už rinkinį „Elnias, verkiąs ant mano lovos“ („Ένα ελάφι δακρύζει πάνω στο κρεβάτι μου“, 2015) – Nacionalinę poezijos premiją. Išleido po vieną apsakymų ir esė knygą bei tris mokslines studijas apie vėlyvosios antikos ir Bizantijos kultūrą.

Iš naujosios graikų k. vertė Elžbieta Banytė

16.

Instrukcijos, kaip ištremti žiemą į batų dėžutę:

Taupyk: dantis ir lėkštes šveisk pajūrio smėliu, o vietoj kambarinės rinkis paprastą virėją.
Į komodą įsidėk žadintuvą, einantį Malaizijos laiku, o apšvietimui jonvabalį (mėnulį išnešiau į skalbyklą).
Kad sušiltum, pakviesk apsilankyti mergaitę su degtukais. Įsivaizduok saldumynus apšviestose vitrinose. Vietoj antklodės naudok septynis nykštukus.
Uždrausk nereikalingą lakstymą į tamsų kambariuką, Trijų Karalių apsilankymą ir Antoniną Arto, traukiantį „Marselietę“ (visa tai eikvoja deguonį).
Jeigu jautiesi dūstantis arba pasirengęs padegti Europos Sąjungos vėliavą, skambink į pagalbos centrą. Ginkluotas tarnautojas ypač paslaugus, jis vardu Gregoras Zamza.
Ir galiausiai: tavo kojos visada liks lauke ir šals. Ir jas sugrauš skruzdėlės.

Domnica Drumea (Rumunija)

Domnica Drumea (Domnika Drumia) gimė 1979 m. Rimniku Vilčos mieste. Bukarešto universitete studijavo rumunų ir anglų filologiją. Dirbo redaktore įvairiose Rumunijos leidyklose. Išvertė A. Burgesso romaną „Mechaninis apelsinas“, Ch. Bukowskio, T. Williamso, Ch. Faberio, C. McCullers kūrybos, su P. Ilieşu sudarė ir vertė A. Ginsbergo poezijos rinktinę. Išleido tris eilėraščių rinkinius: „Krizė“ („Crize“, 2003, Bukarešto rumunų rašytojų asociacijos premija už geriausią debiutą), „Neparduodama“ („Not for Sale“, 2009), „Balsai“ („Vocea“, 2014). Jos poezija kritikų apibūdinama kaip lakoniška, hipnotizuojanti, tvirtai susieta su socialine ir biografine tikrove.

Iš rumunų k. vertė Elžbieta Banytė

***

valdžios ranka
minkšta ir sauganti

įsisupusi į rūko kombinezoną
vykdau nurodymus
žingsnis po žingsnio
niekieno erdvės nepažeidžiu

miesto vienatvė
yra vienintelė
man likusi erdvė

prieš prabildama
susirandu atsarginius išėjimus

kam jie priklauso

pasirodau visa

pusė pjūvio
po

pusės pjūvio

S. Shivaprakash (Indija)

S. Shivaprakashas (H. S. Šivaprakašas, ಎಚ್ ಎಸ್ ಶಿವಪ್ರಕಾಶ್, visas vardas: Hulkuntemath Shivamurthy Sastri Shivaprakash) gimė 1954 m. Bengalūre. Bengalūro universitete baigė anglų filologijos studijas, dėstė įvairiuose Bengalūro ir Tumkūro koledžuose, redagavo žurnalą „Indian Literature“, yra Delio Džavaharlalo Nehru universiteto Menų ir estetikos fakulteto profesorius, vadovavo R. Tagorės centrui Berlyne. Apdovanotas prestižinėmis Karnatakos valstijos premijomis, Ajovos universiteto (JAV) kūrybinio rašymo programos garbės narys. Gimtąja kćnadų kalba rašo poeziją, dramas, literatūros kritiką, daug jo kūrybos išversta į anglų ir daugelį Indijos kalbų. Įgavo autoritetą kaip dalies Indijos religinių tradicijų žinovas.
S. Shivaprakasho eilėraščiai versti iš autorizuotų vertimų į anglų kalbą.

Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius

Indų plovimas

Kas rytą,
Plaudamas taures ir indus,
Aplipusius vakarykščio vakarėlio kvapais ir dėmėmis,
Noriu švariai nuplauti
Pokštų ir juoko likučius,
Užgniaužtus atodūsius ir paslėptas ašaras,
Troškimus, pusiau išreikštus ar niekada taip ir neišreikštus,
Veidus, kurie žvakių šviesoje atrodė gražūs,
Balsus, kuriuos svaigalai pavertė melodingais,
Į viršų kylančius dūmus.
Taip, noriu švariai nuplauti
Visą skausmingą kartėlį,
Greitai pamirštamą vakarą,
Kad indai ir taurės žėrėtų
Kito ryto saulėkaitoje.
Deja,
Kai kurių dėmių neįmanoma išvalyti,
Kaip ir tavo veido, kuris ir toliau spindi,
Net po to, kai tavo vos apšviesti veidai
Pradingsta,
Net po to, kai liepsna užpučiama,
Vaškas sutirpsta,
O akys nebemato.

Krišjānis Zeļģis (Latvija)

Krišjānis Zeļģis (Krišjanis Zelgis) gimė 1985 m. Talsuose. Dirbo Latvijos kultūros akademijos bibliotekoje, apšvietėju Nacionaliniame teatre, taip pat įvairius kitus darbus (vynuogyne Prancūzijoje, stadiono statybose Meksikoje, kepykloje, raktų dirbtuvėje ir kt.). Latvijos universiteto Geografijos ir žemės mokslų fakultete baigė gamtos mokslų bakalauro studijas. Verda alų, su dviem kitais aludariais atidarė savo daryklą. Trijų poezijos rinkinių autorius: „Visi tie dalykai“ („Visas tās lietas“, 2010, laikraščio „Diena“ metų kultūros prizas), „Mylimieji“ („Mīļākie“, 2015), „Žvėrys“ („Zvēri“, 2016, vertimas į anglų k. išleistas 2018 m.). 2016 m. pasirodė jo eilėraščių knyga rusų kalba. 2016 m. pelnė festivalio „Prozos skaitymai“ apdovanojimą už geriausią apsakymą. Verčia poeziją iš rusų kalbos, dalyvauja vizualiųjų menų parodose.

Iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas

kartografė

užsimovusi melsvas dryžuotas pižamines kelnes
tu sėdiesi prie darbinio stalo ir braižai įmantrius žemėlapius
sukuri dar vieną pasaulio projekciją
kai parausta akys išeini laukan parūkyt
ritmingai trauki dūmus kaip nuobodžiaujančias dvasias
tavo gyvenimas atsikartoja taip dailiai kad net pats galėčiau
jį visą nubraižyti
stalas durys peleninė

Marije Langelaar (Nyderlandai)

Marije Langelaar (Marijė Langelar) gimė 1978 m. Guse. Studijavo Arnhemo menų mokykloje ir Notingamo Trento universitete šiuolaikinio meno studijų programoje, dalyvavo daugelyje dailės parodų savo šalyje ir užsienyje. Trijų eilėraščių rinkinių autorė: „Upė kaip lyguma“ („De rivier als vlakte“, 2003), „Į sandėlį“ („De schuur in“, 2009, Hugues’o C. Pernatho premija), „Kibirkščiuoja“ („Vonkt“, 2017, Jano Camperto premija ir žurnalo „Awater“ prizas). Poezijai būdingas žmogaus ir aplinkos santykio motyvas, gaivališkumas, kartais siurrealistiškumas.

Iš nyderlandų k. vertė Dominykas Norkūnas

Smėlis

Tais metais prabudau paplūdimy,
mano sparnuotas kūnas
buvo nualintas.

Išsigandau išvydusi savo vaikiną, gulintį šalia.
Nulipdytą iš smėlio.
Ėmiau pamažėle jį užkasinėti.

Jis visai nesipriešino,
kelis kartus baigė, bet visiškai ne vietoj
ir ne laiku, o aš tuo tarpu
jaučiausi vieniša.

Pasišaukiau gyvūnus ir vaikus:
jie padėjo man kasti, kai kurie mechaniškai,
kiti sąmoningai sekdami vidinį balsą.
Aptikom daug dalykų, įvairių objektų ir medžiagų,
pačių nešvankiausių dalykų ir žodį,
įklimpusį į smėliuotas smegenis, nežymiai tirtantį.
Suėmiau jį pirštais,
mes sustojome ratu ir tyrinėjome šį žodį,
kuris tebebuvo pirmykštės būklės.
Nesyk neištartas, beformis, užtat beveik galėjom
jusliškai jį apčiuopti.
Laikiau savo vaikiną už rankų, kai
visi pradėjom vienbalsiai kartoti
šį pirmykštį žodį, taip giliai palėptą
jo viduje.
Kartojom iš lėto, šunys skalijo
pritardami, ir vėjas nerimo,
jo akys sužibo, ir
galiausiai jis prabudo.

Pat Boran (Airija)

Patas Boranas gimė 1963 m. Portliše, šiuo metu gyvena Dubline. Išleido šešis poezijos rinkinius, naujausi – „Bangų formos: Jaučio salos haiku“ („Waveforms: Bull Island Haiku“, su autoriaus fotografijomis, 2016) ir poezijos rinktinė „Žmogus vertas tik tiek...“ („A Man Is Only As Good…“, 2017); parašė kūrybinio rašymo vadovėlį, „Trumpą Dublino istoriją“ („A Short History of Dublin“, 2000), humoristinius memuarus „Nematomas kalėjimas: vaizdai iš airiškos vaikystės“ („The Invisible Prison: Scenes from an Irish Childhood“, 2009). 1989 m. pelnė prestižinį Patricko Kavanagho apdovanojimą už poetinį debiutą, 2008 m. – Lawrence’o O’Shaughnessy’io premiją (JAV) už poeziją.

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Mašinos

Vieną naktį Jorko gatvėje
beveik prieš dešimtį metų – tiek
svaigalų ir narkotikų ten,

kad beveik nesupratom,
kas buvome mes, o kas jie – vieną naktį,
kai atsiguliau miegoti ant savojo

šaltos šviesos luito, ir prasidėjo:
gatvėje, apačioje, mašinos signalizacija
įsuko savo siaubingus chirurginius garso

ašmenis. Kitapus gatvės,
Chirurgų mokykla šiepės nakty
it kaukolė, it visa kaukolių šūsnis,

bet neištvėrėm nedžiūgavę,
kai staiga pasirodė kažkas
iš viršutiniųjų aukštų. Su kiemsargio

šluota it ginklu rankose. Jis užsilipo
ant blizgančio gaubto, išsitiesė
ir užsimojo,

iš pradžių dar taikėsi, turėjo tikslą:
vienas po kito dužo žibintai, tada
posūkių lempos, trupėjo valytuvai, priekinis stiklas…

O vėliau, tarsi pusiau žmogus, pusiau mechanizmas,
jis tik mojavo ir trankė, mojavo ir trankė,
mojavo, kol ėmė maust raumenis,

kol suniokota šluota išsprūdo iš gniaužtų,
ir jis sustojo, atsisuko, pažvelgė į mus ir suriaumojo,
tarsi jo sielos daugiau nevaržytų

nei tyla, nei tamsa,

nei sulėtinta didžiosios
Dublino dalies tragedija tais senais
ir vis dar esančiais nužmogėjimo laikais.

Sinikka Vuola (Suomija)

Sinikka Vuola gimė 1972 m. Raumoje. Baigė filosofijos magistro studijas, dirbo žurnaliste, viešųjų ryšių atstove. Išleido tris poezijos rinkinius: „Juoda ir raudona“ („Musta ja punainen“, 2009), „Orkestras, kurio negirdime“ („Orkesteri jota emme kuule“, 2007, nominuotas dienraščio „Helsingin Sanomat“ literatūros apdovanojimui), „Sunkiausia kalba pasaulyje“ („Maailman vaikein kieli“, 2013, Suomijos visuomeninio radijo ir televizijos „Šokančio lokio“ apdovanojimas). Jos romanas „Replika“ (2016) pretendavo į J. L. Runebergo literatūros premiją. Išleido esė knygą „Pasaulių pabaigos“ („Maailmojen loput“, 2018). Eilėraščių išversta į anglų, albanų, ukrainiečių, italų ir rusų kalbas. Gyvena Helsinkyje.

Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė

Aš turiu dvi žmonas, vieną

šventadieniams, vieną šiokiadieniams

Visuomet plėšiausi, stengiausi viską apžioti, įsimylėjau perpus

Buvo vasaros meilė ir žiemos

Visko buvo po du: rankų, kojų

akių porų, kiaušidžių, plaučių

Tik širdis triukšmavo

kosminėj vienatvėj, šurmuliavo kraujo ląstelės

Turiu šiokią ir šventą žmoną Meilė vėl truko metus, tada viskas baigės!

Visad troškau gyventi daugybę gyvenimų

viena širdimi Bet

velku praeitį paskui it nesibaigiančią uodegą

ir pamažu viskas išaiškėja: širdies

aš neturiu, tik ląstelės

juda senoviniu ritmu

ir venose nėra nė lašo kraujo

Krūtinę diegė, ištyrė ultragarsu

Kažką pamatė monitoriuje ką, man nerodė

Paprašė tik, kad daugiau neateičiau,

buvo pora rankų, alkūnių

riešų

ir dešimt vienišų pirštų

Sylva Fischerová (Čekija)

Sylva Fischerová (Silva Fišerova) gimė 1963 m. Prahoje, augo Olomouce. Prahos Karolio universitete studijavo filosofiją ir fiziką, baigė klasikinės filologijos studijas. Įgijo daktaro laipsnį, Karolio universitete dėsto senovės graikų literatūrą, religiją ir filosofiją. Dešimties poezijos rinkinių autorė, trys iš jų išversti į anglų kalbą ir išleisti Jungtinėje Karalystėje; išleido dvi prozos ir dvi knygas vaikams. Kelionių esė „Europa yra tarsi Toneto kėdė, Amerika yra status kampas“ („Evropa je jako židle Thonet, Amerika je pravý úhel“, 2013) nominuota „Magnesia Litera“ premijai kaip metų knyga. Vadinama viena svarbiausių savo kartos poezijos balsų, 2018 m. pelnė Prahos miesto poetės titulą.

Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas

Mūs Baltyk

O žeme, tu šlovės ir gėdos regykla!
Nuo Labos nelabos lig vislios Vislos lygumų
Ir nuo Dunojaus ligi baltiškų bangų prie Helo.

Sūnus guli pliaže
Su Belmondo akiniais
nebelmondiškomis trumpikėmis
ir geria „Zubrą“.
Iš kitos pusės dukra,
miegmaišyje, akis užmerkus, būsena, kai
su niekuo nesikalba, sako, niekada
nebus su niekuo, nes nemoka
su kuo nors būt.
O lenkai apdirbo Helo neriją, pridirbo
čia lenkų karčemų, tenai kašubų,
tiesiog paplūdimy
GOHEL čia ant turistų minibusų,
į Helą veža 666,
į pliažą takas 66.

– Žodžiai yra projekcija minčių
ir mįslių
(Nezamysliciuos, toj skylėj,
prieš stotį virėme ant spiritinės
vištienos konservus su paprika.
Su vyruku, kuriam smirdėjo kojos,
niekad su juo nieko, paskutinįkart mačiau jį
prieš trisdešimt metų.
Tuomet taipogi valgėm
konservus žąsies ir anties kraujo.
Nesąmonės kažkokios prisiminus.)
Keturi lenkai kiūtina per pliažą
erdvėj išplitę,
nukirpti trumpai
su pliažo skudurais
tautos ateities kalviai.
Iš paskos, atokiau,
dvi su maudymkėm,
ir ant krūtinių
FRESH VIBE
FRESH TRIPE?
(Tripe gali reikšt „žarnokai“)
Ir vaizdas visąlaik
į heltiškąsias Baltijos bangas.
Knyga vaikystėj apie slavų gimines,
kaip traukės vis tolyn – tie polabanai, pomožanai, črezpenianai ir chyšanai,
pagenami germanų
gaivalo.
Baltasis Svantovyto žirgas Rujanoj paskutinįkart sužvingo
ir kunigaikštis Domaboras ugnin puolė.
Slaviškos ideologijos kokteilis!
(Slavų suvažiavimas Slavų saloj 1928 metais.
Atskirasis moterų komitetas, madam Murkova priešaky,
kad profesorių pačiutėms
būt kas veikti.)
Tačiau lenkai atsilaikė.
Nie Atlantyk,
nie Pacifik,
ale naš Baltyk!
Mūs Pucifik įlankoj Pucko!
O pajūryje ir husitas stūkso:
Čia, kur nerimsta, siaučia Baltija,
Tegu tvirtai, kaip mūšy, stovi.
Akmenyje iškalsim ją –
Amžinąją čekų ginklo šlovę –

Egzistencija nėra vien tik žaidimas.
Individui, o tuo labiau tautai.
Kašube! Husite! Gibraltare!
Gibraltaro beždžionyt!
Pasaulį priekin varo bapkės,
bapkės išdulkino ir Helo neriją.
Banknotai gimdo banknotus,
ir taip be galo,

pliaže vien tik banknotai maudymukuose,
tata mama curka syn,
svarbiausia tai neprisidirbt
toj egzistencijoj! Sūrioj sriuboj mėnulio!
Imanuelis tai visai juk netoliese vaikštinėjo,
prie Vislos nerijos, toks Kionigsberg.
Šūds, Kaliningrad!
Baltiška prūsų tauta, užmušus
mūs Vaitiekų.
Istorija,
kumštim dantysna.
Kochaš naš Baltyk?
Kochaš foki našego Baltyku?
Uvaga: foki gryžon.

– Žodžiai yra projekcija minčių
ir mįslių.
Pržemysl, Nezamysl, Kržesomysl, Sobemysl,
Irtaumysl:
vien tik tau
skirtas takelis
tarp to, kas buvo,
ir to, kas neįvyko.
– Galvą pakelkit šią, kad žvelgtų, broliai,
ji išdidžiai, kaip pridera herojui –
ak tu kudlotas hiperaktyvus kukurbezdi.

Tomás Cohen (Čilė / Vokietija)

Tomás Cohenas (Tomas Kohenas) gimė 1984 m. Peljuhuės miestelyje Vidurio Čilėje. 2003 m. gavo prestižinę Pablo Nerudos stipendiją, skiriamą perspektyviems jauniems rašytojams. Čilės katalikiškajame universitete studijavo muzikologiją, Niujorko universitete – meno istoriją, stažavosi Christie’s pokarinio ir šiuolaikinio meno departamente (Rockefellerio centras Niujorke). Dvejus metus gyveno Nepale, vėliau Hamburgo universitete studijavo budizmą, tibetiečių kalbą ir sanskritą. 2016 m. Buenos Airėse išleistas pirmas poezijos rinkinys „Murkimo griausmas“ („Redoble del ronroneo“), antra knyga „Ekskavatorius“ („Retroexcavadora“) išeis Čilėje. Poezija versta į arabų, graikų, rusų, vokiečių, anglų kalbas. Su grupe „Found in Translation“ Hamburge rengia tarptautinius literatūros „Uosto skaitymus“.

Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė

Motina mergaitė

Laukinės mergaitės plaukuotos kojos,
ji plepi, o įdrėskimai
nuo lakstymo tarp gervuogių ir tvorų
tėra balkšvos linijos:
tokios leistų išvysti bet kurios
bronzinės skulptūros originalą iš balto molio.

Mergaite, noriu, kad ir mano skruostas būtų purvinas,
čiurnos gervuogių išrašytos nuotykiais
pėdos basos
ant vandens prisigėrusių samanų kempinės.
Noriu gyvu balsu
nuo aukščiausios šakos, kuri mane išlaikytų,
šaukti spiečių tolumoje,
tarsi išdraskytą šešėlį, tarsi kauliukus, mestus
iki pasieks būsimą kartą.

Tau trylika, naktis,
laimei, dingo šviesa: užtemimas
išsaugos šią vasarą ryškią
visą likusį tavo gyvenimą.
Ištempusi kėdę į kiemą
pasilieki traukti vis daugiau žvaigždžių,
kas akimirką vėjyje virpant
vis daugiau vaisiškų žvaigždynų:
jų gervuogių, erškėtrožių ritmas –
tavo širdies dūžiai.

Mergaite, ta naktis –
tai svaigulys svajoti,
kad esi mano mėgstamiausias ingredientas:
ant lėtos ugnies, nesekdamas receptu,
paversiu tave savo motina, kad išgirsčiau
pulsuojant tą ritmą, aš – morulė, voliuta
endometriumo migloje.

Renkuosi ją salsvą,
renkuosi ją urvą.
Gimsiu iš jos,
bet ne ateityje,
nes, galbūt, ta laukinė mergaitė
jau šiame gyvenime yra mano motina,
o ta naktis ir didysis žvaigždžių užtemimas
tėra kažkas, ką mama man papasakojo.