Tomas Petrulis. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 5–6
* * *
tu linksėk apsimeski rimta
kartojo man mano mintis
ir galvojo kad kalba su ja
nepažindama mano lyties
o ir aš kai tą mintį mąsčiau
neregėjau minties tos lyties
ir linksėjau ir rimtas buvau
kol man tarė kalbėjo kažką
ta belytė gryna giminė
* * *
vaikštau guliu važinėju
ir apsiperku dykumoj
kur tu šėtone esi?
murma aplink lyg driežai
lyg drugiai slampinėja
krečia pokštus šiurpius
tik tavęs nesigirdi tarp jų
tu vis garsą išjungęs slepies
ir siaubinga nutvilko mintis
kad tavęs gal visai ir nėra
ką daryt kaip gyventi tada
egzorcistui dvasiškiui uoliam
kuris meldžia tik vieno tavęs
kambarėly parklupęs tamsiam
kaip surast išvaryt jam tave
kai jis jaučiasi liūdnas darbe?
tai
žmonės zujantys gatvėmis ir jų irzlūs vaikai
yra tarsi nuolaužos didžiojo ir visa ko tikslo
o kaip visuma jie tarsi banga kuri niekada nesulūžta
nors ir viduje trūkinėja kol ją atpirks laukdama
atpirks įvykių srautas laukdama atpirkimo iš išorės
iš pačio įvykių srauto kurio su savim ji nesieja
kol srautas ją moko „iš išorės“ jos žmones visus
lyg savo vaikus irzlius tie žmonės neturi vidaus
tai vidus juos vis ryja ir traiško kol „aš“ neaišku kuris
juos stebi iš savo buveinės tos buveinės suvirškintas
(jis viską aprašo jis viską užrašo ir vien tik netiesą)
per klaidą
nukryžiuotasis tarsi marionetė rankose
kurios lietė visaip jo motiną tačiau per angelą lietė
glamonėjo per jį lyg membraną kol užsėjo jos kūną
šiek tiek kitaip gal užsėjo kažkas irgi kūną tos motinos
kuri per klaidą didžiulę palaikė teksto šio autorių
per patį dienos užtemimą (buvo trečia valanda)
kančiose pagimdytu palaikė savo pačios sūnumi
išvydus tenai jį kur varstosi automatinės durys
nešdamos gūsį po gūsio ir dega dienos šviesos lempos
per patį dienos užtemimą per patį kalėdinį išpardavimą
palaikė teksto šio autorių (buvo trečia valanda)
kol pirkėjai sau ėjo pro šalį skalaujami gūsių bangų
supami vitrinų šviesų judėjo ir galbūt netikėjo
kad visa tai baigsis ko gero nė negalvodami
apie to abejotiną pradžią kurios tarytum nebuvo
nes rodos jos niekas nepamena ir net nesupranta kad ilgisi
ir net nesupranta ko ilgisi bet būna toje pradžioje
kur viskas sutampa ir tampa ir tarsi netyčia prasideda
* * *
„tvarkos!“
(ir staiga eskalatorium nusileido tvarka
ir suvilgė tvarkdarį švelnios jos lūpos
kol jis reikalus tvarkė prekybos centre
ji įkaitus jį įkaitu paėmė ir lietė jo tušinuką
jo raudoną ekraną taip pat o paskui jau ir klaviatūrą
ir bučiavo jo enter mygtuką nes įeiti norėjo labai
kad daugiau malonumo taškų jam galėtų
suteikti lytėjimas jos nes glamonė tvarkos
juk tvarkingąjį varo iš proto ir neleidžia nuo jos atsimesti
ir dirbti paliauti labui tvarkos ji lyg ofiso deivė
spausdintuvą įjungia ryte ir per dieną tvarkdarį sergsti
ir liečia visaip o nakčia glamonėja slapčia)
neprisimenu dabar puikiai prisimenu
nėra yra akių baltymų spalvos nėra
neprisimenu jo akių tiktai baltymus jo akių
arba prisimenu jį kaip visai be akių
kurių neturėjo jis tūkstančiais vienetų
tas nėra! – „Aš labai gerai atsimenu apie ką mes kalbėjomės.“ –
buvo paskutinė jo frazė bare todėl begalinė jo frazė bare
kai paprašė kėdės ir prisėdo tylėdamas
ir sėdėjo tyloj kol tapo baro kėdės nėra
baro kėdės nebuvimo nėra baro staliuko nėra
ir jo nebuvimo nėra viso baro nėra
ir „Visas baras yra!“ nėra baro gatvės nėra
„Bet ji yra, baro gatve yra!“ nėra baro miesto baro miesto
šalies nėra „Viskas yra!“ nėra baro miesto šalies
ir pasaulio nėra „Viskas yra!“ nėra begalybės nėra
„Begalinis nėra!“ jokio dievo nėra dievo nebuvimo nėra
taip pat ir gamtos nėra kaip ir jos nebuvimo
mano žodžio nėra „Pradžioje buvo Žodis“ nėra
ir mano asmens nėra „Yra trečias asmuo!“ nėra
„Taip pat pirmas ir antras!“
dabar puikiai prisimenu jo akis ir jo veidą prisimenu
viską viską prisimenu jis buvo kartojantis gestas
viską iš anksto numatantis netgi visai nenumatomą
ne akim jis numatė jos tarytum tarp kitko baltavo
raudonavo lyg stigmos lyg ekstazių skylutės šlapiavo
ne akim jis viską numatė ir ne protu
per protą ne protu per akis ne akim jis numatė
jis buvo vaizduotės nėra ir „Vaizduotė yra!“
beprotybės nėra „Bet buvo!“ jis buvo sustojus širdis
labai greito plakimo centre širdis niekada nesustojanti
labai greito plakimo centre kartu ir žvaigždyno širdis
sidabrinių eglių viršūnėse
akiai
nemiegoki stebėki judėjimą
virstantį savo priešybe
kai daugybė yra įsitikinus
begalinėm aibėm dalykų
o sapno šviesa amžinoji
užpildo sapnuojančių būsenas
ir neleidžia sapnuojant negeisti
nemiegoki trejybės akie
kol suprasi kad ir tu vieniša
be tėvo sūnaus ir be dvasios
(tai yra piktžodžiauti prieš dvasią)
ir viena sau švieti danguje
ištuštėjusiam
kuris turi žemės pavidalą
(angelai baisiai plepūs yra)
nemiegoki trejybės akie
kad galėtum sapnuoti
judėjimą virstantį savo priešybe…
angelai baisiai plepūs yra
o šventieji mėgsta nusnūsti
mėsiškai vaikiškas
mėsos trobelė
be langų ir be stogo
su šiek tiek įkypom
plaukuotom durelėm
virš jų varpelis virpėjo vibravo
trobelės rausvos sienelės
tai plėtės tai traukės
irgi virpėjo vibravo
trobelė be baldų
be stalo be veidrodžio
stebuklinga trobelė
tai plėtės tai traukės
savu drėgnumu
ten skleidėsi žiedas
jautrusis kvapusis žiedelis
irgi virpėjo vibravo
kvepėjo trobelė
jos sienų gyvoji mėsa
raudonavo gėdingai
savo džiaugsminga palaima
nes kryžius trobelėj
kabėjo mažytis kryželis
o jame nukryžiuotas vaikelis
su mažais kiaušinėliais
meilės eilėraštis
žinoti kodėl esi nelaimingas ir nieko
dėl to nedaryti yra didelė laimė
bet nukreipkime žvilgsnį į šalį
štai pora žmonių susitinka ilgai
vienas kito nematę ir įkrenta
vienas į kitą ir iš karto prasilenkia
jų intencijos visos ir jų žodžiai
keliauja pro šalį ir praeina vieni
pro kitus iki pačio pokalbių dugno
kuriame daugiau nieko neradę sugrįžta
atgal pas save o tie žmonės tiesiog
atsisveikina ir važiuoja namo