literatūros žurnalas

Jonas Strielkūnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 5-6

Šiemet poetui Jonui Strielkūnui (1939–2010) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Jo artimųjų dėka redakciją pasiekė dar neskelbtų eilėraščių pluoštelis. Džiugu, kad galime eiles publikuoti įsibėgėjant „Poezijos pavasario“ festivaliui, kurio laureatu Jonas Strielkūnas tapo dar 1991-aisiais.

 

Kadaise

Durnelis gatvėj. Gatvės lyg nėra.
Vidurnakty užgęsta elektra,
Bet žmonės turi lempą arba žvakę.
Čionai nėra tokių, kurie apakę.
Aš myliu juos ir myli jie mane.
Ir tai gražiau, nei USA kine.

2004.VII.17

 


Tolimo žiburio prisiminimas

Tolimoji, kurgi tavo žiburys?
Durų jau nebeatidarys
Niekas man taip kaip ir tau tenai,
Nes ir tu buvai tik laikinai,
Nes ir aš tik laikinas esu
Šičia tarp purvų ir debesų.

2004.VII.18

 


Vaiduoklis

Vaiduokli, vaideniesi,
Kai mes atskirai. Kai dviese,
Atsitraukti negaliu
Nuo tų žvilgsnių lyg dyglių.

2004.VII.21


* * *

Vladui Šimkui

Palaidojom tave, ramiai
Rugsėjo saulei žėrint.
Nei ėmė degt gimti namai,
Nei žemė prasivėrė.

O jei ir vėrės, tai tik tiek,
Kad grabas tilptų.
Ne, nebetieski, praeitie,
Kelių nei tiltų,

Nes ko nebus, to ir nebus.
Tik sykį buvo
Gyvenimas (gražus? grubus?),
Kuris pražuvo.

2004.IX.11


Tuščioj kavinėj

Tuščia kavinė. Miręs draugas
Iš kampo pustamsio ramus,
Rods, vėl prakalbins ir apsaugos
Prakeiktus, bet savus namus.

2005.XI.14

 


Vis tiek

Jam neliko sveikatos nei proto.
Jį kas nori ir stumdo, ir spardo.
Bet vis tiek, bet vis tiek jam atrodo,
Kad kas nors vis dar ilgis jo vardo.

2007.VI.29 

 


Argi?

Šiandien vasara praskrido
Per erdves.
Argi niekas tavo ryto
Čia nešvęs?

Argi mes tokie įšalę
Kaip ledai?
Juos šiltoj didžiūnų salėj
Tu radai…

2007.VI.29 

 


Ienos

Birželio daug. Giedros nedaug.
Tai kur tos mano Jono dienos?
Ką praradau ar atradau,
Nerodo seno arklio ienos –

Medinė amžina riba,
Kurios aš peržengt nenorėjau.
Tačiau abrakinė terba
Vis tiek pro lūpas išbyrėjo

Ir atsivėpęs aš likau –
Arklys, kurs rytdienos nemato,
Bet tempia naštą, kol paskiau
Suklups po paskutinio rato.

2007.VI.29 

 


* * *

Tik nuo skausmo, gal nuo didžio skausmo
Vaistas – ryto saulės valanda.
Ir nors jos joks rūkas neapgaubs. Mes
Nebegrįšim saulėn niekada.

Mes jau apsupti tamsiųjų tujų,
Mūsų antkapius jau mindžioja kiti.
Nebėra teisiųjų, prakeiktųjų,
O tiesiog – be ženklo pamiršti.

Kaip akmuo ar kaip vanduo, kaip lapas
Medžio arba knygos, kurioje
Kažin kas prabyla iš anapus
Ir uždūsta šitapus, deja.

2008.V.28


* * *

Vėl aš liūdnas dabar.
Bet nepyk, bet nebark.
Juk toksai aš esu,
Nes gražiausi žiedai,
Nes brangiausi vardai
Jau anapus dausų.

2009.X.6

 


Naujametė tuštuma

Gausmas metų naujų ir tuščių.
Kas tą tuštį užpildys?
Vėl žaidimai džiaugsmų ir kančių?
Viltys jau nebe viltys –

Tik žiemos trupinėliai balti,
Tyliai byrančios snaigės.
Jokio skrydžio jokioj ateity.
Jų kelionė per dangų baigės.

2010.I.1