literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6

Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Jolitos Skablauskaitės kūrybinį kelią, jos talentą ir pačią rašytojos asmenybę drįsčiau vadinti fenomenu. Lietuvių literatūroje ji buvo tarsi svetima, pernelyg egzotiška, kitokia – ir ne tik tuo metu, kai rašytojų klasė jautėsi esanti privilegijuota bei „lygesnė“ už kitus ir, žinoma, už tai turėjo mokėti tam tikrą kainą, bet ir šiuolaikinėje Lietuvoje, kur knygos populiarumas dažnai neatsiejamas nuo autoriaus viešojo „aš“, susijusio su įvairaus pobūdžio skandalais (nuo asmeninio gyvenimo iki politinių pažiūrų) arba propaguojančio madingas vertybes ir madingą gyvenimo būdą.

Regis, J. Skablauskaitei populiarumo turėjo nepristigti. Jos prozoje karaliavo moterys, tarsi atitinkančios visus šiuolaikinės emancipuotos moters charakterio šablonus – nevaržančios savo aistrų ir potraukių, vienišos, savarankiškos, netgi brutalios.

Kita vertus, žodis „šiuolaikinė“ J. Skablauskaitės moterims mažai ką reiškia. Jis anaiptol neliudija, kad tos moterys yra pragmatiškos, racionalios, planuojančios savo gyvenimą ir karjerą, o jei tokios ir yra, vargu ar toks pragmatiškumas yra didelė vertybė. Kūrinių veikėjos nei pačios trokšta, nei kitus moko teisingai gyventi, kovoti už savo teises, valdyti pasaulį, paveikti mass media ir pan. Jos tiesiog yra – išnirusios iš nakties ir pasąmonės, mitų ir užkeikimų, ritualų ir sapnų, stulbinančios savo pirmapradžiu, neapibūdinamu, nepaaiškinamu gaivališkumu. Jos sunkiai pritaptų bet kuriame laikotarpyje, nes nepaklūsta jokiai ideologijai, sukultūrintiems instinktams bei modernioms vertybėms.

Galima tikėtis, kad J. Skablauskaitės kūryba bus įdomi ateinančioms kartoms; gal ainiai atras ją, kaip atrandami vienišiai, keistuoliai, atsiskyrėliai, ir ji bus tinkamai įvertinta (kaip, tarkim, atsitiko su amerikiečių weird fiction literatūros klasiku Howardu Phillipsu Lovecraftu, – beje, jo ir J. Skablauskaitės kūrinius sieja nežmogiškumo, kitoniškumo motyvas). Tačiau ar galima pasitikėti ateitimi – laiku, kuris niekada neateina, kurio nėra, kuris apskritai toks chimeriškas, kad sunku ką nors spręsti ir prognozuoti?.. Gal kas nors ir prisimenama, ir atrandama, tačiau kiek visko užmirštama negrįžtamai?..

J. Skablauskaitės knygą sudaro du skyriai, pirmajame – novelės, antrajame – apysakos (nors linkčiau vadinti jas apsakymais). Daugelį jų galima apibūdinti kaip gotikos kūrinius, nes ir jų siužetas (paslaptingi, netgi barbariški įvykiai), ir vaizduojama aplinka, ir šalia žmonių veikiantys vaiduokliai ir kito pasaulio būtybės atitinka žanro specifiką. Tekstas, kurį autorė tapo, tarsi įelektrintas specifinės koloristikos ir pojūčių, juos galima įvardyti kaip autentiškus, išgyventus, o ne sugalvotus. Dėl pojūčio autentikos ir ypatingo potėpio kartais aukojamas ir siužetas, ir jo prasmė – tekstas tarsi nutrūksta, lyg nebenorint jo tęsti, novelė atrodo lyg iškvėpta vienu atsikvėpimu, nebaigta, „nepaaiškinta“.

Tarkim, į klasikinę siaubo novelę pretenduojančiame pasakojime „Navukas“ yra viskas, ko reikia žanrui: paslaptingas apleistas sodas, senas namas jame, vienišo vaikelio vėlė ir jį nužudžiusios motinos vaiduoklis. Juos mato benamis Kasparas, kuris pats yra likimo nuskriaustasis. Jam rodosi pabaisiškos moterys, keliančios naktį orgijas, ir kai tų vaizdų jis nebegali ištverti, pasirodo tylintis angelas Chanaelis ir nuima siaubą, uždėjęs švelnią ranką Kasparui ant kaktos. Galima sakyti, kad nieko ypatingo nenutinka. Jeigu šį kūrinį lygintume su žanro klasika, tarkim, kad ir su R. M. Jameso ar Algernono Blackwoodo apsakymais („Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos“, Vilnius: Vaga, 1993), „Navuko“ siužetui trūktų priežastingumo, atpildo ir keršto, galbūt – atgailos, o gal ir pasmerkimo motyvų. Tačiau pastarieji yra neatsiejami krikščioniškosios kultūros simboliai, o J. Skablauskaitės veikėjų žmogiškoji prigimtis bandoma ir veikiama daugiau chtoninių, pasąmoninių nei sąmoningųjų būties jėgų. Labai keistas paskutinysis novelės sakinys: „Reikės kada aplankyti senukus ir padėkoti močiutei, išbučiuoti jos geltonas, susiraukšlėjusias rankas“ (p. 38). Iš neįžodintos laukinės erdvės Kasparas trokšta grįžti į paprastą, žmogišką gyvenimą ir įprasminti savo buvimą paprasčiausiais žmogiškais poelgiais – dėkingumu, atjauta. Ir čia galime tik nujausti novelės potekstę, slypinčią tarsi neparašytoje pabaigoje – kažin ar Kasparui pasiseks grįžti…

J. Skablauskaitės novelėse vaizduojamas šiuolaikinio pasaulio sluoksnis yra labai trapus ir jį dažnai paglemžia, įsiurbia chtoniškasis, slypintis ne tik konkrečiose vietovėse, bet paraleliniuose pasauliuose, kituose laikuose, kitose dimensijose. Kadangi pasakos ir mitai šiandienos kultūroje cirkuliuoja kaip sukultūrinti (adaptuoti skaitytojo sąmonei) pirmykštės (ar idėjinės, platoniškosios) būties atspindžiai, J. Skablauskaitės prozoje aptinkame keistų, laukinių, nesukultūrintų pasakos ir mito elementų, nepaklūstančių įprastam naratyvui. Pelenė, kurią į mafijozus panašūs vyrukai nuveža ne į balių, o į mišką, sulaukia keisto palydovo, visai nepanašaus į princą („Šetani“), tėvų nepastebima gražuolė dukra, nužudanti jaunesniąją, tėvų lepinamą ir negražią, virsta save įsimylėjusia gėle („Lūgnė“), vienišą berniuką globoja skraidantis šunų dievas milžiniškomis ausimis („Šunų dievas“). Šiandiena, susidūrusi su chtoniškuoju sluoksniu, atrodo paika, juokinga ir labai netvari, panaši į sapną, į voratinklį, nešamą vėjo, nors ir įkūnija technologijas, pažangą, dinamiką ir naujas idėjas. Vyrus, kurie atstovauja šiam pasauliui ir jo dinamikai, inertiškas chtoniškasis sluoksnis paglemžia ir praryja; Ernestą pagrobia ir savo rūmuose po vandeniu įkalina harpija, atstovaujanti oro stichijai („Apsigobusi vėjais“), „elektromagnetinė mergina“ Miranela atlekia iš kapinių kaip mūza („Vėlinės“), o Keršvabalė savo aukas pamažėle suėda („Keršvabalė“). Tiesą pasakius, neretai toks likimas ištinka ir moteris – suraganėjusi Anastazija sudega mįslingoje mėlynoje ugnyje kartu su visais namais ir savo sūnumi („Mėlynoji ugnis“).

Knygoje yra novelių, kurias gotikinėmis pavadinti būtų sunku. Tai veikiau bandymas suprasti šiandieną, pasaulio laikinumą, praeinančios akimirkos, nykstančio laiko grožį („Kruvinas sniegas“, „Nereikalingi žmonės“, „Gertrūda“ ). Šiose novelėse nėra keistų būtybių, mįslingų įvykių, bet su autorei būdingu haliucinogeniniu vaizdo tirštumu vaizduojama paprasto žmogaus kasdienybė: susvetimėjimas, baimė, nereikalingumo jausmas, benamystė, artumo ir meilės troškimas.

Antrojo skyriaus tekstai organizuotesni ir semantiškai stabilesni. „Prapuolusysis“ primena H. Ph. Lovecrafto apysaką „Už laiko ribų“, kurioje pasakojama apie mokslininką, ištiktą keistos amnezijos: jo kūną keleriems metams „pasiskolino“ nežmogiška būtybė, mokslininko protą perkeldama į vieną iš savojo pasaulio kūnų. J. Skablauskaitės kūrinyje vertėjas Kristupas, patekęs į avariją ir pabudęs po komos, ima rašyti tekstus keista „angelų kalba“, kurios niekas nesupranta. Tačiau autorė neaiškina ir nepateikia nei įvykio priežasties, nei prasmės, nei rezultato – keista Kristupo transformacija konstatuojama fraze „Esame visur, visur patenkantys, kaip saulės šviesa“ (p. 222). Apysaka „Fatum“ atitinka gotikinės novelės kriterijus – mirusi moteris įsikūnija į vinkšną ir toliau medžioja sau aukas – menininkus, nes kartu su jų krauju pasisavina ir jų talentą bei kūrybinę energiją.

Tačiau pats įspūdingiausias knygos tekstas, geriausiai atskleidžiantis J. Skablauskaitės semantinę ir stilistinę specifiką, yra apysaka (apsakymas?) „Juoda šviesa“. Tokiam kūriniui parašyti vaizduotės ir talento neužtenka – jam reikia autentiškos patirties, to siaubo ir skausmo, kurio galbūt nė tylintis angelas nenuima švelnia ranka. Autorės vaizduotė sukuria tokį pasaulį, kuris atrodo tarsi nesukurtas, o prisimenamas, nepavaldus laikui. Negali pasakyti, ar jis būsimas, ar esamas, ar buvęs, laiko matmuo tarsi sustingsta, nebetenka savo reikšmės. Apsakymo erdvė – kosminis reiškinys, juodoji skylė, kurioje laiko nebėra ir kuri ryja kitus pasaulius ir kitus laikus.

Autorės vizualinė vaizduotė įgyja neapsakomo ryškumo – lyg sapne, kuriame pasąmonė kuria vaizdus, nepaisydama racionalumo ir kultūrinių klišių („Baisiu raudoniu nusidažiusioje tamsoje drumsto baltumo skeletai grojo kaip pasiutę“, p. 234). Sapno įspūdis pabrėžiamas ne kartą – „Paskui balsvuose rūkuose žydinčios ievos kūrė sapniškos vietovės įspūdį“ (p. 245). Sapno pasaulis – jaučiama ir netgi skausminga realybė, kuri nuo įprastosios skiriasi galbūt tik tuo, kad transformuojasi ir kitas galias bei funkcijas įgyja pojūčiai, o protas ir valia šiems transformuotiems pojūčiams paklūsta („Išnyksi stebuklingame, nuostabiame, nuostabiame sapne“, p. 265).

H. Ph. Lovecrafto apysakose žmogiškumas ir nežmogiškumas suvokiamas kaip neišvengiama prieštara, ir jų susidūrimas yra baisus ir skausmingas, o J. Skablauskaitės apsakyme įvyksta šių matmenų susiliejimas ir netgi, sakyčiau, žmogiškumo paaukojimas. Jis vėlgi nulemtas „laukinio“ pasakos archetipo – mergaitės Andrenos jaunikis, dolichocefalas, „bemaž <…> žmogus“ (p. 233) padovanoja jai gyvačių kaulelių karolius ir liepia keturiasdešimt dienų maitintis kaip ilgaūsei apsiuvai: „Tapsi švari ir tada man tiksi“ (p. 252). Švarumas čia suvokiamas kaip fizinio žmogaus kūno transformavimas, išgryninant dvasią; štai kodėl atrodo, kad tasai velnią primenantis agurkagalvis veikiau mėgaujasi pajungęs Andrenos dvasią, o ne kūną. O Andrena nesąmoningai, iš paskutiniųjų bando atgauti kūną kaip savo žmogiškąją tapatybę – neatiduoda agurkagalviui paskutiniojo savo sūnaus, Pilypo, kad tėvas jo nepaskandintų akivare ir Pilypas netaptų vienu iš tų akivare gyvenančių vaikų, kurie jos nepažįsta.

Paradoksalu, bet šiame tirštame, sunkiame, haliucinogeniniame pasaulyje, kur auga „mąstantys augalai nemirtingomis sielomis“ (p. 254) ir nuolat vyksta skausmingos, baisios, keistos kūniškos metamorfozės, tarsi neegzistuoja žodis „mirtis“. Netgi tada, kai mums leidžiama suprasti, kad Andrenos laikas baigėsi – „Juoda senoviška šviesa apgaubė trobelę“, „Laiko ir erdvės kalėjimas užsidarė“ (p. 265). Baigėsi tik jos kūno egzistencija, o visas jai likęs laikas apibūdinamas kaip miegas („Ji matė ir jautė tai, ko nė vienas žmogus pasaulyje nėra net susapnavęs“, p. 266).

Galbūt todėl agurkagalvis motinos aplankyti grįžusiam sūnui Pilypui, jau suaugusiam ir įgijusiam paslaptingų galių, atiduoda Andrenos šlaunikaulį su jos miegančia vėle. Tai lyg ir dviejų to paties kraujo būtybių – pusiau žmogiškų, pusiau chtoniškų – nebylus susitarimas, taikos sutartis. Ir savotiška Biblijos parafrazė, susijusi su kaulu kaip su giminiškos būtybės DNR.

Kadangi „Fatum“ – pomirtinė Jolitos Skablauskaitės knyga, kurioje sudėti paskutiniai jos kūriniai, dėl tekstų netolygumo nėra kaip priekaištauti. Juos visus derėtų priimti kaip savitos ir labai talentingos kūrėjos balsą, kuriame gaivalingai ataidintys stichijų ir chtoninių pasaulių garsai gąsdina plokščią kasdienę mūsų sąmonę, apsidraudusią nuo keistų vizijų, nuotykių ir veikėjų, neatitinkančių žvalios rutinos ir madingo pozityvumo. Ir nebekeliančios amžinojo klausimo – o kas gi yra už laiko ribų.

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.