literatūros žurnalas

Ieva Rudžianskaitė. Ilgesio akmenukai

2019 m. Nr. 5-6

Regina Katinaitė-Lumpickienė. Tapuolia pūkas aky. Eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 96 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Skaitydamas Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių rinkinį „Tapuolia pūkas aky“ tarsi susiduri su gimtosios kalbos iššūkiu: lietuvių kalba, prabylanti aukštaičių uteniškių tarme, parodo vieną iš veidų. Jau knygos anotacijoje atkreipiamas dėmesys į minimalistinę eilėraščių raišką ir toks autorės poetinis asketizmas, manau, yra geras sprendimas jau vien dėl to, kad skaityti tarmiškai parašytą poeziją nėra labai lengva.

Rinkinyje svarbios namų ilgesio, lietuviškosios pasaulėjautos temos, kai gyvenimo filosofija plėtojama per tarmišką kalbą ir šios ryšį su gamta, neperskiriamai dalyvaujančia lietuvio egzistencijoje. Lietuviškumo puoselėjimas globalizacijos laikais – dviprasmiškas dalykas. Viena vertus, tai sveikintinas tikslas (kam galėtume būti įdomūs be individualios kultūrinės savasties?), kita vertus, rizikingas. Ypač jei pastangos demonstruoti savo tapatybę yra dirbtinokos. Šioje knygoje autorę lydi sėkmė: meilė gimtajai kalbai bei vietai natūraliai išskleidžia lietuviškąją išmintį kaip „integraliąją filosofiją“. Tokiu terminu mūsų išeivijos filosofas Algis Mickūnas pavadina lietuvių kalboje perteikiamas temas, kuriomis žmogus suvokia save ir patiriamą pasaulį1. A. Mickūnas apie lietuvių kalbą pasisako itin poetiškai: „Lietuvių kalboje gyvena Lietuvos gamta, paukščiai, ežerai ir miškai, dalgių žvangėjimas, vasaros vakarai ir ilgesys, darbo sunkumai ir derliaus džiaugsmai. Ypatinga tai, kad net ir liūdesys slepia savyje džiaugsmą ir labai jautrią sielą; net ir liūdesyje lietuvis randa džiaugsmo, nes jaučiasi priklausąs gamtai ir žemei, kur net jo „bakūžės“ šiaudiniais stogais atrodo lyg įaugusios į gamtos topografiją“2. Lietuvių savivokai labai svarbus gamtos ciklo nenutrūkstamumas, todėl galima sakyti, kad lietuvio egzistencinis tópos (vieta) yra gamta, o šios cikliškumas bei glaudus ryšys su žmogumi ir atsispindi kalboje.

Gamtą kaip lietuviškosios tapatybės tąsą, t. y. integralią gamtiškumo ir žmogiškosios prigimties sąsają, atrandame ir poetės R. Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių rinkinyje. Žinoma, nūdienos žmogui gal kiek ir keistai atrodo tas nostalgiškas prarastos harmonijos su gamta ieškojimas, bet skaitant knygą, regis, natūraliai pradedi jausti tikrą gimtosios vietos ilgesį. Atrodo, autorė, vedama prigimtinės intuicijos, žmogiškąją egzistenciją apipina gamtos motyvais, kurių svarbą lietuviškai savimonei sunku nuneigti.

Lietuviškoji tapatybė rinkinyje yra steigiama per paprastos buities paveikslus ir toje buityje besiskleidžiančią praktinę išmintį. Džiugesys ar susitaikymo nuotaika – kupina ramybės, ar žvelgtume į špakus, lesiojančius vyšnias („atameni / tų vasarų / kai lyti lija špakais // sakem – / vyšniam tai jau amen“, p. 14), ar į mirties neišvengiamybę („tiek čia ta ir buvima: // rytas – vakaras // a paskui – tik naktis“, p. 40). Konkreti egzistencija skleidžiasi čia ir dabar, pirmaudama neapčiuopiamų dalykų atžvilgiu („ūbauja / visa svieta paėtai // vis ape meilį ir mirtį / mirtį ir meilį // ažmiršdami // kad terp dve / yr da ir tračias – gyvenimas – // kaip žaltvykslas lepsnela / terp meilas ir mirtes“, p. 34).

Eilėraščiai tarsi patvirtina, jog lietuviui buitis yra BŪTIS. Panašus žodžių „būtis“ / „buitis“ sąskambis lyg byloja apie tai, jog lietuvio sąmonei reikia įsikonkretinimo, o ne išnykimo abstrakcijose. Paprastumas slepia tikrąją gyvenimo prasmę, kuri atrandama per santykį su pasauliu, su daiktais, o lietuvių kalba su savo veidais – tarmėmis – tampa kone materialiai apčiuopiama. Gal kas nors ir paprieštarautų dėl tokio kalbos sukonkretinimo, bet kalbinis santykis su daiktišku, buitišku buvimu sąmonei leidžia gyvai patirti lietuviškąją tikrovę. Metafizinių tikrovės aiškinimų gali būti ne vienas, bet praktinis tiesos ieškojimas, galiausiai emociniai tikrovės išgyvenimai prasideda nuo paprastų šio pasaulio daiktų suvokimo („liūdnumas vakara – / par visų katina vuodegų“, p. 15).

Lyrinio „aš“ atspirties taškas yra šis konkretus pasaulis, kitaip tariant, realiai patiriama žemė, kuria vaikščiojama, su kuria suaugama, į kurią „suleidžiamos šaknys“. Lietuviškoji sąmonė nesivelia į metafizines spekuliacijas, ji patiria tikrovę tiesiogiai, regi ją tokią, kokia ji pasirodo prieš mus, nors eilėraščiuose ir esama būties vienio ar anapusybės nuojautų: „spavedojuos / dungui ir žemei – // a kaip tyku / buktai pasaulia pradžioj“ (p. 20); „tylas laškelaj kūdikėlis silsis / apglėbįs sapnų až savi didesnį“ (p. 12, eil. „Kalbas priešaušry“). Vis dėlto net anapusybė čia yra susijusi su žemiškuoju, buitiškuoju žmogaus buvimu: „mana dūšias lesvelam / aukštyn vis aukštyn // kasmet sutaisau intrūkusių / pakopų // delnais nubraukiu / pašinus“ (p. 21).

Rinkinyje nedaugžodžiaujama, o gyvenimo tikrovė, kartais ir natūraliai skausminga, priimama nesistengiant jos pakeisti ar jai priešintis, nes kitaip būti tiesiog negali: „ti mirį kapai // mislydavau: / kaip muožna numirt / untrų rozų“ (p. 42); „nemislyk / kad pabėgsi na savįs // suvinčiavota // su šitu žemi / žalynais / tapuoliais / pakol mirtis išskirs“ (p. 69). Ir pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų požiūrio („pasaulis nebeatrodys / taks didelis // a nešt nepalingves“, p. 24). Galiausiai įtikinama, kad net ir liūdesys gali būti prasmingai skaidrus („švytėjimui tumsėjunčiam // trumpėjunčiam kely / – – – ilgėjunčiam“, p. 45), kad galima susitaikyti su savo likimu („nu kiek lika / tiek // viskas mana // kam tadu keist“, p. 51); kad lietuvis tvirtai stovi ant žemės, nes yra joje įsišaknijęs, jo pasaulėjauta neatsiejama nuo žemiškosios egzistencijos, kuri subtiliai nurodo ir anapusybę („nu ka tu prisirišei / suvisam / pre tas smilgas // katro nudžiūva / preš gerų pusšimtį metų“, p. 27). Skaidri melancholija, kai suvokiama, kad negrįši į namus fizine ar dvasine prasme, dvelkia ramiu susitaikymu be desperacijos ir tragizmo („sakai / jag ašei asu – / turi būt ir durys // ineit // ar išeit“, p. 38; „gerves parskrida / žųsys parskrida // a tu parait negali“, p. 68, eil. „(Ne)grįžimas nama“). Nebūties nuojauta priimama kaip nepakeičiama žemiškojo gyvenimo dalis, bet kol esi čia, gali svarstyti: „a gal pats macnumas / in dugna ir yr!“ (p. 55).

Retkarčiais savęs paklausi, ar ne per daug užliūliuoja toji aukštaičių uteniškių tarmė? Bet tenka pripažinti, kad skaitant šias eiles pajunti ir stabtelėjimus, nutylėjimus, užuominas, be kurių tikra poezija negali išsiversti. Knygoje natūraliai skleidžiasi paprasta kasdienė, gal net ir amžina žemės žmogaus išmintis, išrašyta paprastomis metaforomis, o skaitant ankstesnį autorės rinkinį „Žemėje, sakei“ (2011), kur panašios tematikos eilėraščiai prabyla bendrine kalba, galima pastebėti, kad poetė yra įvaldžiusi minimalistinę raišką, nors toje knygoje eilėraščiai kiek kitokios nuotaikos: lyg ir pasigendi „ilgesio akmenukų“, kuriais naujajame rinkinyje nužymėta aukštaitiška tarmė („gal mani atpažinsi / iš mana tarmes / teip tykiai tykiai / vinguriuojunčias / kaip Aukštaitijas upela / su ilgesia akmeniukais dugni“, p. 74).

Knyga, be jokios abejonės, dar svarbi ir tarpdisciplininiu požiūriu – įdomi ne tik literatams, bet ir etnokultūros tyrinėtojams. Ko gero, niekas nenuginčys, kad eilėraščiai ypač nuostabiai skamba, kai juos skaito pati autorė, tada jos krašto žodžiai iš tikrųjų ima spindėti lyg tie ilgesio akmenukai. Tad ir daugžodžiauti nėra ko: tarmė ir be poetinės raiškos pertekliaus yra sklidina įsigyventos, sukauptos išminties.

 


1 Mickūnas A. Lietuviškai kalbant. Poetinė kalba ir pasaulis // Mickūnas A. Estetika. Menas ir pasaulio patirtis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P. 208.
2 Ten pat. – P. 200.

Ieva Rudžianskaitė. Įelektrinto piemens ribų nyksmas

2018 m. Nr. 10 / Tomas Vyšniauskas. Įelektrinto piemens. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 128 p.