Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6

Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Vytautas Martinkus yra prasitaręs, kad per pastaruosius septynerius metus lygiagrečiai gimė dvi knygos – istorinis romanas „Tavo bažnyčios rūsys“ ir memuarų, esė, literatūrologinių straipsnių bei interviu koliažinė keturių skyrių struktūra „Vidaujos link“. Link gimtinės Vidaujos buvo artėjama nuolatos, reikšmingiausia seniai pasirodžiusios knygos „Nebausti prapultim amžina“ (1987) apysaka taip ir vadinosi – „Vidauja“. Jos personažų prisirišimas prie gimtųjų vietų ir mažos Žemaitijos upelės toks ypatingas, kad neįmanoma čia neįžvelgti autobiografinių pasijų. Vidaujos semantika koduoja vidujumą, kaip įpratę sakyti filosofai – vidujybę, nes bet kurio aprašomo reiškinio empiriką pagilina žvilgsnis iš vidaus. Net užsakomojo pobūdžio esė ir straipsniuose, kaip antai pagerbiant Sausio 13-osios, LRT ar LEU Lituanistikos katedros 30-mečio jubiliejus, išvengiama patetikos ir nubelstų frazių.

Svarbi knygos ypatybė, kad už pasakotojo „aš“ slepiasi ir individas, ir kultūros procesai, t. y. sušildantys asmeniškumai koreliuoja su bendresniais visuomeninio fono dalykais. Nors autorius prasitaria, kad nelengva asmeninę patirtį „paversti į viešą ir nekintamą ženklą“ (p. 72), jam pavyksta savitu būdu, nesubanalinant pakalbėti ir apie šalies tūkstantmetį, ir apie Eržvilko gimnazijos 150-mečio jubiliejų, ir apie kitus kultūrai svarbius įvykius. Toks nesusireikšminimas, mąslus tonas būdingas visai knygai. Prisimindamas Juozo Keliuočio kultūros pamokas (straipsnis „Pagal Juozą Keliuotį“), V. Martinkus svarsto dabartinės kultūrininkų stagnacijos priežastis. Organizacijų daug, o savarankiškas kultūros žmonių gyvenimas neaktyvus, meno elitui stinga gyvybingumo. Ekonominiai valstybės interesai nuolat gožia ar net išstumia kultūrinius. Paties V. Martinkaus nuostatoms tinka J. Keliuočiui taikyta formulė „kultūra-kūryba-asmenybė“ (p. 89), pridurčiau – ir atsakomybė. Kad kultūra labiau suvešėtų, nepaisydama valdiškų institucijų inercijos ar vienvaldystės, „reikia ne teorijų, o revoliucingos ir įtakingos intelektualų laikysenos“ (p. 91). Anot V. Martinkaus, parašius naują kultūros manifestą, dar trūktų šimto keliuočių Seime, dešimties vyriausybėje ir vieno prezidentūroje.

Iš aptariamos knygos labiausiai išskirčiau tris tekstus: „Namo!“, „Per lūžtantį tiltą“ ir „Bičiulystė su e-literatūra, arba Konkrytai dislektikams“ (iš viso knygoje skelbiami net dvidešimt devyni tekstai, tad recenzijoje visų neįmanoma aprėpti).

V. Martinkaus gyvenimas prasidėjo per patį karą (g. 1943 m. gegužę). Esė „Namo!“ (šauktukas ženkliškas) apima laiką daugiausia iki 1967 metų, nors trajektorija kur kas ilgesnė – vaikystės Jerubiškiai – inžinerinės studijos Kaune (kaip laikinoji būtis) – ir galinė stotelė – Pavilnys, kur parašytos naujausios knygos. Kaune įgijo elektriko inžinieriaus profesiją, bet pasuko filosofijos ir literatūros link, rado sielabrolių (šiame ir kituose tekstuose pavyzdingai sumini vyresnius ir jaunesnius Kauno rašytojus, „Nemuno“ žurnalo atsiradimą ir jo aplinkos svetingumą, literatų mėgtas kavines ir secesinę Kauno architektūrą). Jerubiškiai (nuo jerubės?), tėvų tarti kaip Irbiškiai, – visa ko pradžia. Mamos neteko eidamas ketvirtus metus („Nebaigta epitafija“), į mokyklą klampodavo šešis kilometrus, o tai kelionė pirmyn atgal per pokario kaimą su visais pavojais (Juozas Aputis tai įspūdingai aprašė mažajame romane „Vargonų balsas skalbykloje“), čia pat – Vidaujos upelis, kurio „net vardas reiškia vidujumą“ (p. 10). Jei knyga gavo Vidaujos antraštę, tai pirmas skyrius jai pagrįsti ypač svarbus. Eržvilko gimnazija buvo svarbi rezistencijos kovose, kuriose dalyvavo ir vyresni mokiniai, ir mokytojai. Ir keturiolikmetis V. Martinkus priklausė mažutei kelių vaikinukų organizacijai ALKO, kuri buvo palaikyta pogrindine ir antibolševikine, ir kartą išklijavus atsišaukimus teko susidurti su Jurbarko KGB (1957 m.), ilgai jausti spaudimą, ugdyti savyje atsargumo sindromą, kuris vėliau, kaip pripažįsta autorius, šiek tiek pakenkė, bet tą būseną visapusiškai apmąstant pasidaromos autoanalitiškos išvados. „Namo!“– jautrus tekstas, kupinas šilumos artimiems žmonėms ir neužmirštamoms vietoms su visa smulkia keliukų, miškelių, vandenų topografija. Ir su Namų sampratos išplėtimu: kas yra namai lietuviui, kur šiais laikais namai, o kas benamystė. Kalbant apie darbo vietą, namai siejami ir su Edukologijos universitetu, o sausio 13-ąją namų sąvoka išplečiama iki Europos mastelio. Išėjimas iš namų Jerubiškiuose turi savotišką žiedinę kompoziciją – tai grįžimas atminties būdu ir originali metafora, kad nebesantys namai – ne realūs, daiktiški, o savotiška holograma (p. 58), kurią galima dalyti į daugybę vaizdų ir vaizdinių, ir nuo to jie nei mažėja, nei didėja.

Memuariniuose įvairių rašytojų tekstuose paprastai daug sentimentų buvusiam laikui ir tik pačiam rašančiam svarbių dalykų, santykių, detalių. V. Martinkaus tekstas išsiskiria tuo, kad viskas reflektuojama, permąstoma, o ne tiesiog svajingai panyrama į praeitį, ir praeitis, kaip sakydavo Vytautas Kavolis, „apklausinėjama“, su ja ginčijamasi – t. y. dabarties santykis su praeitimi problemiškas ir negailestingas, ypač kai kuriems buvusiems savo veiksmams, laikysenai. Klausiama – ar galėjau kai kuriose situacijose pasielgti kitaip? Griežtas atsakymas – galėjau. Nedažnam viešos erdvės asmeniui būdingas toks aktyvus savivokos lygmuo, todėl V. Martinkaus rašymams simpatizuoju dėl savianalizės atvirumo (neatsitiktinai atsakymai į „Literatūros ir meno“ anketą pavadinti „Baisus yra nuo savęs besislepiantis žmogus“). Dabarties akistata V. Martinkui yra visagalė, nes net rašant istorinį romaną „istorija tėra (tampa) dabarties dimensija, sąmonės susikurta „laiko mašina“, kuri dirba dabarčiai, nes autorius nei praeities, nei ateities kitaip kaip savo sąmonės realybės asmeniškai nepatiria“ (p. 249). Įsidėmėtina mintis, kad namus prarandame ne staiga, o palengva, dažnai to nė nepastebėdami. Dabarties Pavilnio name įkurdintos kelios daiktiškos relikvijos iš holograma virtusio vienkiemio Jerubiškiuose: kryželis, tėvų nuotrauka, termometras, rankena, klėties raktas (pastarojo paminėjimas net sujaudino, nes pati pernai vasarą sunkų, parūdijusį senelių klėties raktą radau tarp išgelbėtų nebesančios sodybos rakandų). Raktas figūruoja svarbiame sapne: nešinas raktu autorius eina pas dukrą, raktas prasmenga į debesį, bet debesis neatlaiko ir tenka pragaištingai kristi žemyn, o atsibudus džiugiai suvokti, kad esi gyvas ir kai ką galėsi užrašyti.

Kultūros istorijai išliekančios reikšmės turintis straipsnis apie dabartinės Lietuvos rašytojų sąjungos įsipilietinimą „Per lūžtantį tiltą: Lietuvos SSR ir SSRS rašytojų sąjungų skyrybos 1989 m.“ parašytas dokumentuotai, bet ir su liudininko būsenomis, niuansais ir išvadomis, nes 1989–1994 m. V. Martinkus buvo sąjungos pirmininkas ir vienijo pastangas, kad bendrija nesubyrėtų. Savarankiškumo strategiją palaikanti organizacija naujus įstatus patvirtino likus metams iki Kovo 11-osios. Sausi veiklos dokumentai, protokolai šiuo metu saugomi Literatūros ir meno archyve, bet V. Martinkui svarbu, kas slypi už jų – kontekstai, potekstės ir kai kas tik metaforomis išreiškiama (skyrybos kaip lūžtantis tiltas – asociacija su Salomėjos Nėries „per lūžtantį ledą“). Imponuoja drąsa prisiimti asmeninę, konkrečią atsakomybę už tai, kas vyksta ar vyko (sic!): „ne vienam rašytojui (tarp jų – ir šio straipsnio autoriui) pripažinti savo istorinį, politinį, tautinį vištakumą“ (p. 149). Akcentuojama, kad svarbus skyrybų veiksnys buvo kiekvieno rašytojo moralinis imperatyvas, individualus įsipareigojimas, kuris siejamas su sovietmečio patirčių įveika. Anuometinio pirmininko liudijimai papildo pervartos metų vaizdą, kai rašytojų dalyvavimas politikoje buvo apčiuopiamas ir prasmingas. Galvojant apie dabartinį rašytojų nu(si)šalinimą, verta prisiminti Vaclavo Havelo nuomonę, kad kuriančio žmogaus dalyvavimas aktualiojoje politikoje vis dėlto demoralizuoja.

Trečias mano favoritas šiame rinkinyje – straipsnis apie literatūros ateitį „Bičiulystė su e-literatūra, arba Konkrytai dislektikams“. V. Martinkus vienas pirmųjų pajuto šios temos aktualumą ir plačiau išplėtojo esamą situaciją ir kintančios literatūros perspektyvas iš rašytojo pozicijų. Straipsnyje aptarė ne tik paveldo ir šiuolaikinės literatūros skaitmeninimą, bet ir naujoviškos literatūros kūrimą, konkrečiosios – konkryto – poezijos įsigalėjimą, kai lieka vis mažiau žodinės raiškos, o miksuojami piešiniai, vaizdas, muzika, šokis. Labiausiai patraukia lankstus autoriaus požiūris be kategoriškų imperatyvų, elektroninė skverbtis išmintingai priimama kaip neišvengiamos kaitos elementas. Bandoma sverti visus „už“ ir „prieš“: technologijų progresas neišvengiamas, bet ar išsaugosim estetinę, juslinę literatūros prigimtį? Rašytojai, beje, neskubės atiduoti savo kūrinių skaitmeniniam pasauliui, nes „nežinia, kas tą pasaulį valdo ir kas jame kūrinio laukia“ (p. 120). E-literatūra vargu ar bus dažniau, juolab geriau ir giliau skaitoma, greičiau atvirkščiai, nes auga bene trečia menkai skaitanti karta. Pastebėjimas, kad skaitmeninės technologijos spartina didžiojo pasakojimo, vientisumo, ilgų sakinių griūtį (ir jų fragmentaciją į koliažus, dėliones, paraštinį rašymą, santrumpas), skatina galvoti apie metafizines meno prarastis, apie literatūros esatį ir ateitį (p. 125).

Kalbėdamas apie įvairaus pobūdžio ir kalibro literatūros bei jos lauko reiškinius kaip literatūrologas ar kritikas, V. Martinkus viską išgvildena nuosekliai, išsamiai, pagarbiai. Tai ne aspektinis, o visuminis požiūris, kai aptariama ne tik kūryba, bet ir pritraukiami kontekstai, paliečiama recepcija ir pan. Rašytas „Lobyno“ serijai ir čia perspausdintas straipsnis apie Kazio Jankausko palikimą – išsamiausias šiandieninis šio prozininko vertinimas; Antano Vaičiulaičio premijos genezė ir laureatų apsakymų komentaras stebina, kaip kiekvienam iš premijuotų rašytojų randama taiklių žodžių ir „dvasinio kamertono“ atitikmenų („Vienuolika vaičiulaičių“); literatūros istoriko akimis regimi Juozas Grušas ar Czesławas Miłoszas.

Skyrius „Recenzijos: tarp gerų knygų, kurių pats neparašytum” skaitytojui kelia kiek mažiau emocijų, nors recenzuojami objektai ir skirtingi, ir netikėti, ir gražiai išnagrinėti (Lenos Eltang romanas, Viktorijos Daujotės poezija, Jono Mikelinsko publicistika, Juozo Mureikos estetologija ir kt.). Bene bus kaltas pats recenzijos žanras, tokio pobūdžio rinkiniuose atrodantis labiau lengvasvoris. Almanachų, knygų ir kitų leidinių įžangos, vedamieji straipsniai, proginiai rašiniai pagal kilmę, nors irgi nepanašūs į rimtųjų straipsnių užduotis, vis dėlto parašyti išradingai, gerai jaučiant už lango esantį laiką. Kai kurie žodžiai (parlamentas, TV bokštas, gynėjai, žuvusieji…) galimi kartoti tik juos reflektuojant – nes tie žodžiai „prarado pradines vertes“. Lietuvos tūkstantmečio apmąstymui skirta esė „Prasmės alchemija“ reikalinga patvirtinti pilietinių, patriotinių nuostatų būtinumą. Trupančias vertybes turėtų ginti ir saugoti moralės filosofai, bet kur jie, klausia V. Martinkus. Jų sargyboje riteriškai stovi jis pats.

O interviu ir pokalbiuose, kurie sudėti paskutiniame skyriuje „Pašnekesiai: raštu ir gyvai“, V. Martinkus – paradoksalu – nelinkęs atsiverti. Turininga, sklandu, užgriebiami platūs horizontai, bet lyg šmėžuoja anksčiau minėtas „atsargumo sindromas“, stinga aistringesnės kibirkštėlės. O gal man pabaigai pritrūko entuziazmo, skaitant šią storą knygą. Reziumuodama cituoju vieną Vytauto Martinkaus sakinį dėl šaunios, iškalbios metaforos: dabar „gyvenimas – kaip greitpuodis, kuriame viskas suspausta, procesai spartesni ir netgi paprastesni negu vakar ar anksčiau“ (p. 285).