Vladas Kalvaitis. Cesilijus ir Secilijus

2019 m. Nr. 5–6

Šiemet birželį švenčiame devyniasdešimtąsias prozininko ir poeto Vlado Kalvaičio metines, kurių jis pats taip ir nesulaukė. Pritrūko pusmečio. Tačiau jo kambarėlyje su langu į Tytuvėnų vandenis tebeguli baigti ir nebaigti paskutiniųjų gyvenimo metų rankraščiai. Dėkojame rašytojo dukrai Vidai Pikutienei, kad pasidalino vienu iš jų. Turime pagrindo manyti, kad šis nuotaikingas, staiga nutrūkstantis apsakymas – iš nebaigtųjų (apysaka? romanas?). Sunku jame neįžvelgti ir kalvaitiškai žaismingos perėjimo į amžinybę nuojautos…

 

Fragmentas
I dalis

Kleopas abiem kojom pakaitomis nustumia sunkią milo antklodę kojūgalin, vangiai praveria sulipusius vokus. Viršutiniai iškart pasislepia po ilgais šiurkščiais antakiais. Traiškanotos akys krypsta dešiniau: pusė aštuonių.

Prieš penkerius metus senobiškas paauksuotas, su dviem mielais angeliukais abipus skambučio žadintuvas (vienintelė išlikusi šeimos relikvija!) negražiai garktelėjo. Tai įvyko tada, kai šeimininkas baudėsi prisukti birbsėjimo mechanizmą. Pasivaideno, jog angeliukai į ciferblatą nuleistas kojytes ūmai kilstelėjo išsigandę to garso. Kleopas susigūžė, net apmirė. Kairioji akis (jautresnė) išbėrė tris ašaras (taip būna visada, vos tik susijaudina ar apsidžiaugia). Ir… susmuko akmeniu lovoje. Ką dabar reikės daryti? Tiesa, nužiūrėjo, regis, gerai – visos trys rodyklės juda kaip judėjusios, tačiau kas duos ženklą keltis? Juk tai – svarbiausia. Sutriks, susvyruos visas jo gyvenimas. Baisu! Nors šunim kauk. Kiaurą naktį prasivoliojo nuo šono ant šono. Užsnūdo tik paryčiais. Staiga – nei iš šio, nei iš to – gal musinukė, gal švelnus vėjelis, gal koks vaikiškas balsas kuštelėjo į dešinės ausies voveraitę: „Kelkis!“ Dirstelėjo į laikrodį: jetau, – pusė aštuonių! Išspūdino lauk. Šviesos apakintas vos nesudribo ant paskutinio laiptelio. Saulė kaip tik ant ponios Magdelenos namo kraigo, dešinėje kamino pusėje. Tupi it auksinė višta. Tačiau užsisėdėti Viešpats neleido. Pasipurtė kaip gyva, atsiplėšė nuo kraigo ir pakilo dosnioji gyvybingos šviesos dedeklė į aukštybes. Saldu pasidarė, taip saldu, lyg vaikystėje pripuolus prie mamos braškių ir vyšnių stiklainių rūsyje…

Ištursina Kleopas iš kiemo pasiramsčiuodamas lazdele. Pasidirbo dar tada, kai penkių svarų kūjį mėtė kaip guziką. Atsikirto striugį colinio aliuminio vamzdžio. Vieną galą suplojo – išėjo kažkas panašaus į gugę. Patogi, pagal delną. Į antrą sukalė iš visų pusių apipjaustytą šampano butelio kamštį. Nemėgsta Kleopas lazdų su metaliniais antgaliais. Vaikščioti pridera tyliai, kad neerzintum praeivių, negadintum jiems nuotaikos ir pats negaudytum aštrių žvilgsnių. Dažnam ne prie širdies metalo kaukšėjimas. Tai reikia žinoti. Kiemo nuolydyje ar lygioj gatvėj Kleopas stabteli kas septintas žingsnis, o kai pasitaiko įkalnėlė, – kas penktas. Atvirai pasakius, kojos silpsta, be to, abi knerptos į vidų ir kliūva viena už kitos. Turi būti labai įžvalgus. Kiekvienas žvirgždas, pramušta duobutė asfalte – tavo didžiausias priešas. Suklupsi, išsitiesi – vos atsistosi… Atrodo, nė gyvos dvasios nėra, tačiau akių pilna. Už kiekvieno kampo po tuziną. Kleopas ne iš kelmo spirtas. Nuduoda, kad tie stabtelėjimai ne priverstiniai, o todėl, kad jam įdomu, kas vyksta abiejose gatvės pusėse. Aliūnas lupa nuo stogo asbestinį šepšėtą šiferį, greta tvoros – krūva raudonų čerpių. Kaimynas Gurinys apklojo raudonais vidutinio dydžio lopais, todėl dabar širsta iš pasiutimo. Jei būtų žinojęs Aliūno užmačias… Kas jam tie keli šimtai. Apšovė, žaltys, apšovė. O Aliūnas sėdi sau ant kopėčių ir sveikinasi švytėdamas kaip saulėtekio skliautas. Valdžiai ūmai parūpo žmogelių sveikata. Girdi, asbestinis šiferis nuodingas. Iki šiol buvo geras, o dabar – dar primoka, kad nusiluptum. Su valdžia – amžinai du turgūs. Gal ji slapta su verslininkais susimokė… Iš tranzistoriuko visokio velnio išgirsi. Ponia Liokadija laisto buksmedžių gyvatvorę. Šiek tiek pavėluotai susodino, tad vandenėliu gydo žemelę, kad naują gyvastį priimtų. Apie ponios Elžbietos kalakutus Kleopas girdėjo, bet dar nematė. Vaikšto aptvare penki dideli dideli, balti balti kaip balionai ar pavasarinės sniego pusnys, per naktį iš dangaus nukritusios. Galvos aukštyn pakeltos, raudoni snargliai tabaluoja ant krūtinės kaip ordinai už didžiulius nuopelnus.

Ir taip Kleopas – triskart per dieną. Vienas, du, trys, keturi, penki – į įkalnę. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni – nuokalnėn, pro kūdrą, kur amžinai, nuo neatmenamų laikų, viena ančių vada turškiasi maurinam vandeny visą vasarą. Pro Jurgio kalnelį, dailiom liepom ir pušaitėm apžėlusį, trijų draugų mirusius namus, biblioteką, paštą, vaistinę; per zebrą – į kairę, per antrą – tiesiai į Grigelio aludę. Sunkiausia kelio dalis – trys aukšti, ištrupėję laipteliai. Laimė, jei praviros durys. Šiaip ne taip, labai pasistengęs, nutveria už rankenos. Priešingu atveju priverstas šauktis šeimininko pagalbos. Grigelis paslaugus. Akies mirksniu didžiule – it meškos letena – sauja čiumpa vienkartinio naudojimo lėkštelę, smeigia šakute vieną virtą bulvę, vieną ilgą, ploną kaip pavasarinis sliekas dešrelę, nuvarvina ant jos tris lašus „Suslavičiaus kečupo“, stumia bokalą alaus prie kertėje sėdinčio Kleopo. Metas ankstyvas. Jis čia pirmas. Pusryčiai nesmagūs. Jei ir užsuka kas nors, tai nepažįstami asfaltininkai, koks vairuotojas, kaimo žmogelis, atvykęs į seniūniją ar pas daktarus. Pietūs smagesni, o vakarienė – tikros iškilmės. Vieno bokalo alaus ir vienos dešrelės nebepakanka. Net bomžui. Praturtėję, išpešę iš krikščioniškos dvasios moterėlių neva duonelei keliasdešimt centų, neretai iš dosnesnio parapijiečio – litą ar du. Gavęs pensiją Kleopas suvis praranda laiko nuovoką. Ir prasideda didysis darbymetis ne tik Cesilijui, bet ir visiems artimiesiems – marčiai, sūnui, dviem anūkėlėms. Kaip sakoma, įvairiausi cirkai.

Jie mėgsta Jurgio kalnelį.

Bene prieš tris šimtmečius čia stovėjo rąstinė Šv. Jurgio bažnytėlė, kuri per nuožmius karus supleškėjo iki pamatų. Liko tik juodų dūmų nugleizotas, be Dievo mūkos, storoko ąžuolo kryžius. Gal vien todėl, kad rymojo žemiau, įkalnėje, nepasiekiamas liepsnų ir didesnių žiežirbų. Pamato akmenys – vieni giliau suzmegę, kiti iškilesni – guli pailgu kvadratu. Čia visada patogiai susėdus galima pasimėgauti vėsiu pušaičių ir klevų šnabždesiu, paukščių giesmėmis, nuolat apraudančiomis du greta vienas kito palaidotus kunigus ir mokytoją, kurio pavardės įskaityti kol kas nesugebėjo nė vienas kraštotyrininkas ar iš sostinės atvykęs archeologas.

– Tai pan Ciževič, – tyliai tarė Secilijus. – Mokė tris dvarponio Bojarskio dukras visko, ką pats mokėjo. Net smuiku groti. Šeštadieniais ir sekmadieniais po sumos susikviesdavo miestelio berniukus ir mergaites. Mokė skaityt ir rašyt lietuviškai, pasakojo įvairias istorijas iš senų laikų, kai lietuviai kovojo su kryžiuočiais, švedais, rusais, ir, žinoma, mokė tikėjimo tiesų bei katekizmo. Buvo visų mylimas. Mirė nuo džiovos. Vyresnioji Bojarskio duktė Julija nusinuodijo…
– Iš kur žinai? – paklausė Cesilijus.
– Žinau todėl, kad aš gerokai vyresnis už tave, – lėtai porina Secilijus. – Tuomet globojau pono tėvą, visų septynių bažnytėlių, pastatytų didesniuose kaimuose, fundatorių… Niekaip negaliu iki šiol sau atleisti. Net neįtariau, kad jis beviltiškas ligonis… Galėjau pagelbėti… Matyt, taip reikėjo! Gal jie kur nors dabar kartu. Ponas Vladislovas ir panelė Julija…
– Kaip tavo ponia Adelaida? – prisiminė Cesilijus.
– Kaip visada. Šypsosi. Žaidžia su buteliukais. Tokiais nedideliais. Jų gal pusšimtis. Gal ir daugiau. Vieni į eilę surikiuoti, kiti grupelėm sustatyti. Vidury stalo – medicininės svarstyklės. Pasveria miltelius, supila į vieną, pasveria kitus – vėl į tą patį, paskui – į trečią. Tada lašą su pipete ant mikroskopo nulašina. Žiūri, žiūri. Atsilošia. Pamąsto. Taip ištisą dieną. Šiaip ji tvarkinga. Vaistai, kuriuos geria, sudėti pailgoje plastikinėje dėžutėje, atskiruose skyreliuose, ant storo popieriaus lapo užrašyta, kokią valandą juos reikia gerti. Bet užsimiršta – nors pasiusk. Taip užsisvajoja, į prisiminimų pinkles įpuola, kad neišgirsta mano perspėjimo. Dzingteli nuo stalo ant grindų šakutė ar šaukštas – nieko. Batu paspiriu – nuskrieja ant kilimėlio. Nieko. Laikas bėga, o ji tebesnarpso. Tada skubu pas savo draugą kranklį. Stveriu jį už gerklės – tas drūčiai: „Kar kar kar“. Ponia išgirsta klaikų klyksmą. Sudreba kaip epileptikė, dešine ranka pliekia sau per kaktą ir lekia prie vaistų. Būna, užsisėdi kokia draugė ar plepi kaimynė, gabalėlį pudingo atnešusi, ir vėl kviečiuosi savo draugužį. Nelieku skolingas. Pusryčių, pietų, pavakarių ir vakarienės likučius išmetu jam pro langą. Dvyliktą valandą išgėrė paskutinę piliulę, iki septynių ryto esu laisvas paukštis, – atsiduso Secilijus.
– Tai, kaip suprantu, tau Silvestrijus šį „gerą“ darbą pasuko?
– Anot jo, aš dabar atostogauju. Prieš devynerius metus ariau kaip juodas jautis. O pačiam kaip sekasi? Seniai bebuvom susitikę.
– Maniškis vakar gavo pensiją. Šiandien jis – karalius. Visi bomžai klijuojasi, spaudžia ranką, kabinėjasi, negaili pagiriamųjų žodžių. Kad jis tikras, ne skrudžas, dosnus, paskutiniu kąsniu ir gurkšniu dalijasi. Mano Kleopui to ir tereikia. Sėdi pas Grigelį iki paskutinės minutės, kol tas žiovauti ima. Draugai išsilaksto, o mano globotinis kiuldina į namus vienas. Saugau, kiek galiu, bet nesužiūrėsi visko. Sakau, kojos knerplios, tai už kanalizacijos dangčio užkliūva, tai už nelygiai nukirstos liepos kelmo, tai į liūčių išmuštą asfalto duobutę abiem kojom įpuola. O ir stotis negalvoja – užknarkia. Supranti, pats pakelti negaliu. Ką darau? Žadinu šeimininką, prie kurio namo nuvirto: pasiunčiu jam košmarišką sapną, tas strykt iš lovos ir šauna laukan. Kas Kleopo nepažįsta? Visi pažįsta. Nejau paliksi gulintį? Suima už pažastų ir velka. Ant nugaros neužsimesi. Taip iki namų. Į sūnaus ir marčios globą. Namuose irgi reikia prižiūrėti. Čia jau mano rūpestis. Pūslė silpna, alučio daug susipilta. Viską sudėjus – kelios kvortos. Nepažadinsi, pragulės iki ryto kiaurai šlapias kaip grindim mazgoti skuduras. Devintą dešimtį baigia. Silvestrijui kartais ir pasiskundžiu: „Kodėl jį taip reikia saugoti? Pilni kapai jaunesnių.“ O tas juokiasi: „Jo misija dar nebaigta.“ – „Kokia čia misija, jeigu ant kojų nebepastovi? Ir man vargas, ir namiškiams – ne pyragai. Nors ir savas. Drausti reikia, dažnai net apsitriedžia.“ – „O tu pabudink, įpūsk šventos dvasios, kad ant kibiro atsisėstų. Čia tavo darbas.“ – „Žinau, žinau! Gana mokytas.“ – „Na, ir gerai! Cha cha cha!“ Jam juokas, o aš turiu sugalvoti, kaip sūnų pažadinti ar marčią, jei vyras naktinėje pamainoje dirba. Na, jis iš bajorų giminės. Žalgaičių miestelyje, prie bažnyčios, giminės nišos. Paskutinė jam palikta. Gal žmonėms daug gero padarė, kad taip pagerbti. Pats Kleopas nemenkai iškentėjęs. Vorkutoj anglį kirto. Gautais siuntiniais dalijosi, paskutiniu duonos kąsniu. Sako, net dvylika metų. O senatvė kokia, a?! Žinai ką, Secilijau, gerai, nuoširdžiai pasišnekėjom. Iš dūšios, taip sakant. Dabar jau bėgsiu. Prisilakė šiandien kaip reta. Kartais pagalvoju, kur jam tiek telpa? …Gal iš tikrųjų reikės kokį sapną pasiųsti, kad iš miego pabustų ir ant kibiro atsisėstų… Juokdarys tas Silvestrijus, bet teisus, biesas, teisus.

Yra tokių dienų, kad skrajoti norisi. Toks lengvumas apima visą kūną, jog tereikia atsispirti nuo žemės ir jau sėdi ant vėjo kupros, o jis neša tave per pilnas žemuogių pievas, per gelstančius rapsų laukus, per upes, ežerus, kur šapalai ir unguriai paviršiais strikčioja tarsi erzindami žvejus: ateikit, meskit blizgę, ateikit, ei!

Šiandien toks Kleopas. Žingsnis tvirtas, sieksningas. Kojos lengvutės lyg žiogo ar laumžirgio. Stoviniuoti ir dairytis į šalis? Kada tai buvo? Nejuokaukit. Jis atsimena. Jei kada ir matėte, apsirikote. Ne jis. Ne! Ne! Ne jis. Dargi alaus kažkurion karčemon įslinko. Vos nepaspringo. Žinot, ir dainuoti norisi. Kaip jaunystėj kaime per vakaruškas – pilnu sodriu balsu kiekvienai merginai į ausį ir širdį. Va, kaip kartais būna! Kodėl – ir pats nesupranta. Lengva, gera – ir viskas. Ir rytojaus nebijo. Jei šiandien linksma, tikėtina, kad ryt nepablogės. Kas čia gali nutikti per pusdienį ar parą. Nepanašu. Ir dangus mėlynas. Ir debesėlio nė vieno. Ir kvapų – uostyk išsižiojęs, siurbk į save, tik siurbk. Kokie patinka – katžolių, gelsvių, levandų, juozažolių… Gerk rieškučiomis, kvortomis, kibirais. Va, tik prie kūdros keistenybė. Vietinio ūkio gargaras į savo milžinišką kėbulą iš geltonų, mėlynų ir žalių konteinerių šiukšles pila. Jau iš vietos pajudėjo. O priešais – vaiką mamytė vedasi. O vaikas varlytę pamatė. Ne vieną. Dvi, tris, keturias… Motina užkliuvo bateliu už plytgalio – berniukas bėgte prie varlyčių. Jos visos – poromis. Panelės savo išrinktuosius iš tolimos pievos į neršyklą, į kūdrą, neša. Prie berniuko artėja didžiulis juodas ratas. Bet ir Kleopas jau čia. Griebia vaiką lyg kokį balionėlį ir sviedžia kuo toliau nuo rato. Ratas traiško varlyčių kūnelius, Kleopas nespėja, visai nespėja susirinkt tų varlyčių su varliūzais.

– Kaip čia sako žmonės, štai tau, boba, ir devintinės! – sūriai pajuokavo Silvestrijus.
– Taip! Taip! – vienu metu atsidūsėjo Cesilijus ir Secilijus.
– Kas gi nutiko tavo krankliui, kad į trobą įskrido?
– Pats nepamačiau. Dvylika minučių po vienuolikos ji dar nebuvo išgėrusi savo vaistų. Sukau galvą, kaip ponią Adelaidą atitraukt nuo žaidimo su buteliukais. Nelabas vėjas atplėšė neužsklęstą virtuvės orlaidę (vakare vėdino kambarį, nes prirūgusiame negalinti šviesiai mąstyti). Kranklys, regis, pamanė, kad išbersiu rytmetinius likučius. Peralkęs atlėkė, sukranksėjo, šovė į kambarį ir užkliudė šviestuvą. Tas dribtelėjo žemėn. Ponia nespėjo nė šūktelt, tik plačiai išsižiojo ir krito kniūbsčiom ant grindų. Ėmiau žadint jos draugę kaimynę, kuri turi keistą įprotį prieš pietus snūstelti. Kol susigaudė, koks reikalas… Basa atbėgo pas mus. Pačiupinėjo pulsą, paskambino greitajai. Kai ši pasirodė, ponios Adelaidos dvasia tikriausiai jau sklandė Sirijaus žvaigždyne.
– Nuo arkangelo Grigalijaus velnių gausime abudu.
– Žinau, – nuleido galvą Secilijus.
– O kas tau nutiko? Vėl prisišiukšlinai, Cesilijau?
– Aš nelabai kaltas, Silvestrijau. Viskas buvo gerai. Abu su Kleopu stovėjome dešinėje pusėje ir mums niekas negrėsė. Bet Kleopas staiga, palikęs sandalus ant grindinio, pašoko į orą ir atsidūrė prie to vaikiščio. Pusė akimirksnio ir…
– Dvi mirtys per dieną… Bet, ačiū Dievui, vaikeliukas išgelbėtas ir sveikas.
– Ar tik ne tokia jo misija ir buvo, Silvestrijau?! – sukliko Cesilijus.

Bet Silvestrijus su Secilijum jau buvo toli. Virš sengirės. Tiesa, dar spėjo pamatyti, kaip abu užšoko ant debesėlio. Suprantama, tiek rūpesčių – ne juokai. Jaučiai kristų iš nuovargio.

II dalis

Beveik tuščioje kavinėje jie sėdėjo trise. Padavėjos nuobodžiavo prie baro. Pasakojo viena kitai vakarykštės dienos vakaro nuotykius. Iš virtuvės aidėjo nekantrūs virėjų šūksniai, spiegiantys tenorai ir pragerti bosai. Nekasdieniškas šurmulys, kurį galima pateisinti tuo, jog daugiau nei valandą nebuvo elektros. Naktį praūžęs nuožmus ir klastingas umaras netoliese iš kojų išvertė tris liepas, iš pažiūros visai sveikas. Tos griausmiai kriokdamos nukando šakomis kelis laidus, kurių nuo seno nemėgo, nes jie kaskart vis stačiokiškiau glaustydavosi prie kamieno.

Taigi kavinėje sėdėjo trise: Silvestrijus, Cesilijus ir Secilijus.

– Mūsų kūdikėlis pokštus krečia. Eina pas mergas nei į priekį, nei atgal nesidairydamas. O darbas stovi. Jo pakeisti nėra kuo. Jis toks vienintelis. Reikia ko nors imtis, o ko, nežinau. Jūs, matau, jau atsipūtę, atsigavę. Cesilijus net sandalus apynaujus įsitaisė, nutraukęs nuo Kleopo kojų. Cūdai, ar ne? Cha cha cha! Tau, Secilijau, regis, taip pat pabodo dinderį mušti?! Įgūdžius pamirši.
– Gal ir primiršau… Bet galia dar šviežia.
– Tikiu, tikiu! O tu su tuo krankeruku nebesusitinki?
– Buvo užklydęs. Bėdavojo, kad dažnai alkanas. Senką sparnai, miegu sotus. Kai pasakiau, kad tik vaistais galiu padėt – citramonu, pentalginu ar pustablete ksanakso, kuriuos beatodairiškai žliaubia mano naujoji ponia, atstojo ir daugiau nebesirodė. Kaip čia dabar išeina, kad pastaruoju metu medicinoj kankinuos? Nuo vaistų jau bloga darosi. Gal norite iš manęs medicinos mokslų daktarą padaryt?
– Tariausi su Gabrieliumi. Jis sutinka, kad vaikinuko apsaugai jūs abu kaip oras reikalingi. Vienas – nepakartojamas vaistų ekspertas, kitas – įvairių šunybių specialistas. Abu galvoti. Du smegenų pusrutuliai, plius išmintis ir patirtis. Dirbant išvien galima kalnus nuversti. Bet mes kalnų neversime. Mūsų darbai, kaip žinote, ne tokie intelektualūs. Iš vaikinuko kelio visas asabas reikėtų pašalinti. Motina baigia išprotėt. Kojas pakirto belakstant iš paskos. Manau, neprieštarausite ir jūs. Kai visi reikalai baigsis, prižadu, išsiųsiu jus į Maljorką, Kretą ar kur kitur – kur tik panorėsite. Secilijus labai susidomėjęs Indija, daug skaito… Jei bent vienas krikščionis paprašytų mūsų paramos, net šiandien ten išlydėtume. Tu, Cesilijau, prie šito krašto labiau prisirišęs. Žinau žinau, tau dvi vaidilutės vaidenasi ir šventieji laužai pėdas šildo, krivių balsai už širdies griebia. O giesmės, o sutartinės! Matyt, geras, supratingas, malonus buvai, kad į mūsų angelų gretas papuolei. Taigi, berniukai, žiūrėkim, subjektas, kaip sakoma, sudėtingas. Karštas kaip kepta bulvė. Suktis reikės nelyginant stipinams. Dar kartą viską pertarsim su Gabrieliumi. Įvertinsim visapusiškai susiklosčiusią situaciją. Su Viešpačiu, vyrukai, – atsisveikino Silvestrijus ir lengvai kaip jaunystėje užšoko ant kuproto debesies.
– Kur eisi? – paklausė Cesilijus žiūrėdamas į draugužį.
– Atvirai pasakius, neturiu kur. Gal prie ežero pasėdėsiu.
– Einam su manim, – pakilo nuo kėdės Cesilijus. – Na, ir gudročius tas Silvestrijus. Tarytum nežinotų, kad dabartiniai mano šeimininkai dviem savaitėm į Indiją išskrido, palikę dukrelę mano globai. Girdi, vienintelis mano darbas – pasergėti mergaitę, kai iš senelės sugrįš. Pats žinai, miškai ir paežerės pilnos įvairiausio plauko žmonių! O jis apie poilsį kalba. Gudročius tas… Pasakysiu kada nors, drąsos prisisėmęs: „Nedraugiškai elgiesi, Silvestrijau, apmaudu labai. Neteisingai.“
– Gerai sakai. Tegul bus taip. Seniai bebuvom kartu.
– Aha!

Pakilo nuo kėdžių. Tuo metu plūstelėjo žmonės pietų. Sėdasi prie staliukų kviesdami kikenančias padavėjas.

Tolimųjų reisų vairuotojas, pastatęs šaldytuvą įmonės garaže, nutarė grįžti į namus pėsčiomis – smagu nors šiek tiek pravėdinti nuo dulkių ir karščių pavytusius kaip vejose žolė savo plaučius. Pasukęs į Pilies skersgatvį vos ne kaktomuša susidūrė su universiteto dekanu – senu pažįstamu, bendraklasiu iš vieno Žemaitijos miesteliūkščio, su kuriuo buvo iškrėsta tiek eibių, jog nesurašytum į visus Hario Poterio tomus. Iškart pamatė, kad dekanas nusiteikęs ne per geriausiai. Su seniai neskusta barzda panėšėjo į sniego žmogų: įdubusios akys, kuprota nosis ir siauras lūpų plyšelis. Vadinasi, nuo paskutinio pasimatymo jo kabinete reikaliukai nepakito. Sužiuro vienas į kitą. Dekanas įtraukė oro.

– Dar pablogėjo. Dabar jau nežinau, ką daryti. Projektas stovi. Tiksliau, guli stalčiuje ir laboratorijoje. Vaikinai neturi ką veikti. O to velnio nėra!
– Kad jis mėgo moteris, – mums ne naujiena. Pereina per kelias ir sugrįžta. O dabar…
– Dabar vieną gėlelę vaikosi per dienų dienas. Ta neįsileidžia – tėvų apynasris tvirtas. Jis mano garaže įsitaisė. Nusisamdo draugužių, kurie seka kiekvieną jos žingsnį. Iš pradžių lakstė nuo jo kaip sparnuota mūza, ignoruodama tokį nuožmų asistavimą, paskui padarė išvadą, kad jis tikrai įsimylėjęs, ir ėmė koketuoti, slapta nuo tėvų susitikinėti. Merga nekvaila – graži, protinga, baigia aspirantūrą.
– Tai ką darysim? Man asmeniškai mat jį velniai. Ne dabar, tai vėliau spruks iš namų. Aš tik paūdysiu dėl darbo tavo labui. O ateitį nulems jo kriviai.
– Ne tik jo, bet ir universiteto prestižą, ir, galima sakyti, Lietuvos ateitį. Jis – genijus. Dabar jo laikas. Gal kažkur sėdi panašus į jį, kur galimybės didesnės, reikalai sukasi greičiau. Nušluostys jam nosį. Tariausi su psichologais ir psichiatrais… Spaudimo, prievartos rezultatai panašūs – nieko gero. Nebuvo jis per daug savarankiškas, įtikėjo savo gabumais. Gražiuoju kalbiesi, regis, viską supranta. Jeigu tai tikrai meilė, – išeities nematau. Gal greičiau suženyti? Bet kas gali garantuoti, kad mergina nenusibos…
– O kodėl? Jei nusibos, ir gerai. Pamatys, kad ne medumi, o garstyčiomis tepta, ir grįš.
– Tai va, Cesilijau, reikalas labai delikatus. Išmanymo apie grožį niekada nestokojai, todėl tavęs laukia ypatingas darbas. Ir sudėtingas. Tikiuosi, nepasišiukšlinsi, – Silvestrijus kalbėjo autoritetingai, žodį po žodžio klojo neskubėdamas, apgalvodamas, nors jau viskas buvo suderinta su aukščiausia valdžia, su arkangelu Gabrieliumi.
– Susidorojau su vienu alkoholiku, nemanau, kad gali būti sunkiau, – šyptelėjo Cesilijus ir pasigėrėjo savo naujais lakiniais, kuriuos įsigijo vietoj Kleopo sandalų, įkyrėjusių iki gyvo kaulo, mat niekaip negalėjo sunešioti, lyg jie būtų iš skardos suvirinti.
– Per daug nesigirk! Pamatysim, kai javus pjausim… – kilstelėjo smilių Silvestrijus.
– Tai gal jau pasakysi? Mano senelė tokiais atvejais tardavo: „Nemarudyk.“
– Nuo vieno gražuolio turėsi nuvilioti ypač gražią merginą.
– Ne! Ne! Ne! Ir dar kartą – ne. Aš nuo mažens svajojau eiti į vienuolyną. Man labai patiko pranciškonai. Dailus pilkas abitas. Jauni, atsidavę maldai. Tikri Dievo husarai. Deja, atsitiko kitaip. Bet dabar… Reikės vaidinti, o aš ne artistas. Ir netrokštu juo būti. Tremkit kur norit – nors į pačią šlykščiausią skylę. Bet meilės reikalams aš netikęs.
– Teks pasistengti, – atrėmė Silvestrijus. – Ir nestraksėk kaip žiogas. Pagalvosim, kad pasimaišė.
– Besimokydamas ko prašote, greičiau su proteliu atsisveikinsiu. Kur dėsite berazumį?
– Į pensioną! Cha cha cha! – nuo juoko įkaito Silvestrijus, bet tuoj balsą nuleido. – Su tavim kalba baigta. O tu jam padėsi. Pats sakei: antroji tavo profesija – vaistininko, prie širdies guli.
– Ne prie širdies, bet nieko… – šyptelėjo Secilijus. – Sukrus esi!.. Pradžiai man reikės migdomųjų, kad užmigdyčiau geram pusdieniui, alergenų, valerijonų, kvapiųjų aliejų, ko nors… Nesipriešinu. Patirties sočiai. Su Cesilijum susivienysim. Žinok, Cesilijau, aš visada šalia. Sekiosiu iš paskos kaip uodega. Susitikę suderinsim veiklos planą.
– Na, štai, mano berniukai. Ir susitarėm. Skirstomės. Skirstomės, – patrynė delnais Silvestrijus ir stryktelėjo – klevo viršūnę supurtė jo debesėlis, labai panašus į papamobilį.
– Silvestrijau, sustok, sustok! Kaip man juos atpažinti?
– Ji sėdi ant trečio suoliuko nuo ledų pardavėjos. Brunetė, ilgais plaukais. Valgo ledus. Tuoj atsibels ir jis. Kantrybės, Cesilijau, kantrybės.

„Kol kas jos nešnekinsiu. Dvilktelsiu kiūtindamas pro šalį, o paskui sumesiu, ką daryti“, – dėdamas pirmą žingsnį mąstė Cesilijus. Slinko lėtai, neskubriai, tarsi žmogus, kuriam diena kažin kodėl baisiai nevykusi. Mergina laižė ledus. Mestelėjo į ją akį ir sulinko kojos. Burna ir lūpos dailios dailios. Plaukai už pečių. Veido ovalas, akių gelmė, blakstienos kaip šluotos. Nieko panašaus neregėjęs. Ką jis galėjo panašaus pamatyti, kai buvo šešiolikos? Koks jos vardas? Žinant vardą, galima kukliai pasiteirauti, pavyzdžiui: „Panele Nora, kur parduodami tokie gardūs ledai?“ Tą pat akimirką iš bevardės panelės rankų rožinių ledų porcija tėškėsi greta Cesilijaus, aplaižydama abiejų lakuotų pusbačių nosis. Mergina aiktelėjo, išsitraukė iš rankinės nosinaitę ir palinko valyti apdergtų nosių. Cesilijus sustabarėjo, prarado amą, kiek atsigavęs sugriebė ranką su balta nosinaite: „Panele, atsiprašau, nereikia, prašau…“ Jos raudonis dar labiau apakino. Dešiniąja sugraibė saują lapų, patrynė jais pusbačius. Kairiąja pasodino gražuolę ant suoliuko, elegantiškai linktelėjo galva ir nukulniavo. Galop susivokė – pirmoji užduotis įvykdyta. Jis įsimylėjo. Kaip viskas lengva, kaip žavu! Kur dabar spūdins? Niekur. Išsikvietė debesėlį, sunkiai ant jo krašto klastelėjo, nuleido kojas ir susizgribo: „Koks aš žioplas! Vardo tai nepaklausiau!“ Debesėliui vos įsibėgėjus ūmai šūktelėjo: „Stok!“ Į skverą iš gatvės lėkte lėkė jaunas aukštas vyras ir kone maldavo: „Selija, luktelk! Trečia diena tavęs ieškau ir niekur surasti negaliu. Selija, palauk! Kur tu?“ Selija nykte išnyko. Ištirpo, išgaravo. Vaikinas dairėsi, bloškėsi tai kairėn, tai dešinėn, link akacijų krūmų, stabtelėjo prie rožinių ledų pardavėjos ir susmuko ant suoliuko, kur prieš keletą minučių sėdėjo mergina. Pirštais bandė sumesti krūvon vėjūkščio išdraikytas garbanas. Delno nugarėle nuo kaktos nubraukė prakaitą. Vyras išties gražus. Tikras princas. Ir kurių galų ta Selija spyriojasi?

Padėjėjas dingęs. Cesilijus pasisukiojo virš pilies ir tūptelėjo ant varpinės smaigalio. Buvo aiškiai pasakyta, ne bet ko, o paties Silvestrijaus: „Padėk, kaip sugebi, o sugebi daug.“ „Atleisk, bet prie tinginio esi, Secilijau. Kam galvą kvaršinti, ar ne? Geriau šiltai pūkuose pasivolioti, juk taip?“

– Secilijau, ei, Se-ci-li-jau!
– Aš čia, čia.
– Kur čia?
– Virš Vingio parko.
– Ko tau ten prireikė?
– Vėjas smarkiau pūstelėjo ir užnešė ant televizijos bokšto. Vieną debesies kraštą nudrėskė. Baigiau susiūt. Jau skrendu. Kur susitinkam?
– Virš Jaunimo sodo.

Vos nesusidūrė. Žmonių nedaug. Vėsu. Gera.

– Kur tavasis subjektas? Žinai?
– Išleidau iš akių. Buvo televizijoje. Bet labai greit išėjo. Jis su nauja blizgančia mašina lekioja kaip bimbalas. Mano greitis ne toks. Ir vėjas šiandien itin kaprizingas. Prašai vieno, daro atvirkščiai.
– Pažiūrėk ten. Matai? Garbanas pirštais šukuoja – Selijos ieško. Gražus bestija!
– Oooo… Kas ta Selija?
– Mergytė, kurią įsikliopinęs. Ten…
– Aaaa. Verta grieko.
– Daryk viską, kad nesusitiktų.
– Pasiruošiau. Va, milteliai. Jis mėgsta alų. Įbersiu žiupsnelį į bokalą. Nusmigdysiu. Kaip ilgai tau reikia?
– Šiandien nieko nebepadarysim. Sužinok, kur nakvos. Manau, rytdiena irgi prasidės nuo ledų. Susiūkčiosim. Ar tų miltelių turi daug?
– Daug, daug – nebijok. Žiūrėk, prie gatvės jo mašina. Vadinasi, kabake alų pirks. Grįš į garažą gerti.
– Tegul geria į sveikatą.
– Taip, taip. Tegul geria. Paseksiu. Iki, Cesilijau!
– Iki!