literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Iš naktiraščio

1993 m. Nr. 5

SAVAITĖ SVARSTYMŲ APIE NAKTIRAŠTĮ
(Gal dar parašyk, kas tas naktiraštis yra, – tarė A., ir aš tuoj prisiminiau Pradžios Knygą.)

1. Gal čia eilėraščiai?
2. Arba beveik eilėraščiai.
3. Arba tai, kas galėjo tapti eilėraščiais.
4. Tik mintis čia buvo greitesnė.
5. Už tą kažką, kas greitesnis už mintį.
6. Todėl neįvyko.
7. Tai – gal čia romanai?


AKIS
Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas, jau vien dėl to, kad yra poetas, pats turi ką pasakyti apie šitą mūsų pačių sumautą gyvenimą, kaži kaip kitaip į viską pažvelgti. Dar keisčiau, kad kai kuriems poetams tatai visai neprastai pavyksta. Visgi įtariu, kad jie, kaip ir aš, apie tai, kas čia daros, ničnieko neišmano, ir tik tame magiškame trijų P lygiašoniame trikampyje ar piramidėje – popierius (pergamentas, papirusas) pieštukas (parkeris, plunksna), poetas (pranašas, paminklas) – įsižiebia lyg ir kokia Akis. Toji pati – išpaišyta kur nematomoje provincijos bažnytėlėje ar dolerio banknote.


JEI PATIKĖČIAU
Mano motina sako, kad esu galvijas, o ką gero parašau ne mano, padiktuotu kaži kokio ten angelo.
Mano moteris sako, kad esu gyvulys, ir seniai netiki nė vienu mano parašytu žodžiu.
Aš tikiu šiomis moterimis ir taip pat netikiu nė vienu savo parašytu žodžiu.
Jei patikėčiau – kokiems galams dar rašyti?


ATSPINDŽIAI
Kai buvau mažas berniukas, tėvai stengėsi apsaugoti mane nuo visokių netikėtumų. Apskritai mane, regis, laikė nevykėliu bei šiek tiek kvaileliu. Manau, tėvas mane tokiu ir dabar tebelaiko. Manau, tokiu mane laiko didžiuma mano pažįstamų.
Kai buvau dešimties ar dvylikos metų, per televizorių rodė Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“. Norėdami apsaugoti mane nuo visokių netikėtumų, tėvai, uždraudę žiūrėti tą kiną, paliepė išeiti iš kambario. Aš atsistojau už pravirų durų ir visą filmą žiūrėjau atspindėtą pianine.
Uždraustas Viešpatie! Juk tada, tada tasai mažas išgintas iš kambario gudruolis berniukas išties regėjo Tave, atspindėtų Rubliovo Trejybės, atspindėtos Tarkovskio kinematografo, atspindėto motinos pianino, o, magiška, magiška formulė!
Ir dabar, Viešpatie, vis labiau abejodamas, regiu tą nuo manęs nesulaikomai tolstantį susikaupusio vaiko atspindį, daugiau nei porą valandų stebeilijant į pianiną, ir dar, regis, įžiūriu jame vis blėstančią blėstančią šviesą iš ano mistinio televizoriaus pianine.
Manau, mano tėvas teisus.


APIE PERLĄ
Poezijos rašymas – tai sunki, veik nepagydoma liga. Poetas – tarsi kriauklė, į kurią nežinia kada pateko smiltis. Ir tokia kriauklė arba žūva arba ima auginti perlą. Ir mums, kaip visiems savanaudžiams, rūpi tiktai perlas – kriauklė išmetama arba pasmerkiama žūčiai – šliužas, ir tiek. Ir, šnekėdami apie poetą, šnekame apie kriauklę atspindėjusį perlą.


APIE JUOKINGUMĄ
Paklaustas, kur nakvojo, S. papasakojo, kad jie su J. visų naktį neturėdami kur pasidėti slankiojo po Žvėryną, o paryčiais nuvargę atsisėdo ant suolo, nuo kurio J. snūduriuodamas nupuolė ir, susimušęs kaktą, paklausė: o jeigu dabar aš negalėsiu rašyti?
Kažkodėl tada man tai pasirodė juokinga.


AKVARIUMAS
Akvariumas, kuriame patalpintas: trisdešimt šeši kubiniai metrai, liuminescencinė lempa, stalas 2×0,5, kėdė, sulankstoma, gultas du čuižiniai ant grindų, spinta, ant spintos kaži koks daiktas, kurį labai jaunas ir labai teikiantis vilčių dailininkas pavadino paveikslu, šūsnis senų, bet jau desovietizuotų laikraščių, sklidinų arogantiško debilizmo, bjaurių vedamųjų bei puikių skelbimų, pvz., siuvame iš kliento odos, gal dvidešimt šiaip sau knygų, žmogus, ieškantis prasmės, nemirtingumo iliuzija, pavydo kliedesiai ir t. t., retsykiais veikiantis televizorius, – nespalvotas langas į galutinai nuprotėjusį pasaulį, tušinukas, pieštukas, tušti pieno pakai, į kuriuos šlapinuosi, tušti popieriaus lapai, prirašyti popieriaus lapai, veidrodis, į kurį nedrįstu pažiūrėti. Kartais įleidžia patelę.
Akvariumas, kuriame gyvenu: žiema, už nešvaraus lango stiklo – švariai apsnigtas parkas, sutemose vis melsvėjantis sniegas, šunų tylus amsėjimas tolumoj, tada varnų krankimas, Li Bo, Hessė ir Pasternakas. Apreiškimas Jonui, Adventas, tušti popieriaus lapai, prirašyti popieriaus lapai, – brangioji, ir visgi kaip labai aš tavęs pasiilgau.
Akvariumas, kuriame esu: trisdešimt šeši kubiniai metrai drungno, sūraus vandens iš to vandenyno, kuris vadinas Poezija.


APIE TIKSLUS
Tikslus nepataikymas – regis, taip šovė vienas iš žinančių ir, regis, į poeziją. O į ką gi dar būtų galima taip tiksliai nepataikyti?
Betikslis tikslumas, – būdamas ano šūvio aidu, antrinu aš.
Nesuprantančiam čia norėjau dar šį tą paaiškinti, bet ar verta?


APIE ŽINOJIMĄ
Žinau, kad nieko nežinau, – žino žmogus išmintingas ir, žinoma, filosofas.
Nežinau, kad žinau viską, – turėtų žinoti žmogus taip pat išmintingas ir tikriausiai poetas.
Ir kas man, tatai žinančiam, įrodys, kad jie vienas kitam prieštarauja?


BAIMĖS ARKLYS
Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtieji, vasara. Maišymai, baisingai šėlsta audra, man treji metai ir dešimt mėnesių, sapnas:
didžiosios svajonės išsipildymas, – važiuoju Prano dviračiu, koją prakišęs pro rėmą, gigantiškos varnalėšos, keliukas suka aplink kalvą už kluono, link Žukausko, raudonuoja šermukšniai, saulės šviesa pro lapus į akis, matau: prieš mane du vyrai vežimuos greta, pagyvenę – dabar bandau lygint – trisdešimtmečiai, gal kiek daugiau, jie laiko ištemptą virvę, ant kurios tabaluoja arklio galva, – ką čia vežate? – klausiu. – Arklį be Galvos, – atsako jie šypsodami, ir aš šaukdamas nubundu.
Kai šiaip taip nuramintas vėl užmiegu, sapnas:
su tėvu važiuojame mūsų automobiliu, keliukas pievoje saulėlydis, išgeltus žolė, bronzinė šviesa, kokia būna rugpjūčio pabaigos vakarą dar raiškesnė sapne, staiga už kalvelės, nutviekstas besileidžiančios saulės, didžiulis medinis arklys, – dabar, veik po trisdešimties metų aš šį tą jau žinau apie Troją, – taigi neapsakomo dydžio medinis arklys, į kurio bedugnę ertmę begalės vyrų neša ir neša aukso ir brangenybių skrynias, regis, viso pasaulio turtus. – Nežiūrėki, šaukia tėvas, nežiūrėk, ten Arklys be Galvos! – ir kai jis uždengia mano akis suprantu, kad daugiau niekada neprabusiu.


APIE INTELEKTUALUS
Naujoji Vilnia, knygynas, mąstau: durniai išpirko Kantą, o Heidegerio – ne.
Mąstau dar: o aš nusipirkau Heidegerį, o Kanto – ne.


BIČIULĖNAS PĖTERIS BRŪVERIS
1.
Bičiulėnas Pėteris Brūveris netikėtai. – Seniai svajoju apie žmoną lietuvaitę, tekėk už manęs, pasiimk savo daiktus ir tuojau pat važiuojam į Rygą, antraip – šoku pro langą.
Moteriškė. – Kad aš turiu vaiką.
Bičiulėnas Pėteris Brūveris. – Pasiimk ir vaiką.
Moteriškė, galutinai sutrikusi. – Kad aš ir vyrą turiu.
Bičiulėnas Pėteris Brūveris. – Pasiimk ir vyrą.

2.
– Atvažiavus į kokį miestą, svarbu, kurią parduotuvę pirma prieisiu – knygų ar alkoholio, – vis dar puikiai lietuviškai sako bičiulėnas Peteris Brūveris, ir aš, mokėdamas latviškai tik kelis negražius žodžius, tuojau suprantu, kad jis labai geras poetas. Taip ir yra.


CHICAGO
Chicago – voverių miestas. Kas dar? Gyvų lietuvių gal yra ir Lietuvoje. Bet ten daugiau. Nors maža.


APIE TAUTINĘ SAVIMONĘ

Tadzikui

(O, mediniai kalavijai! O, iš motinų pavogti didesnių puodų dangčiai!)
Kai vaikystėje, tik prasidėjus pavasariui, išrikiavom pulkus lietuvių ir kryžiuočių kovom, su mano vėliavom stojo visi aplinkinių kiemų lietuvaičiai, o Tadzikas, banditų banditas, susikvietė visus lenkiukus bei rusiukus.
Ir buvo tada šie lietuviais, o mes buvom kryžiuočiais. Užtat kad kryžiuočių šalmai gražesni (o tokį savo pily iš kartono buvau dar žiemą pasidaręs), ir jau vien vardai ko verti! Ulrichas fon Jungingenas! Tai ne koks ten Vytautas, kad ir Didysis.
Ir, smagiai apsilamdę su tais lietuviais šonus, jau kaip komančai ir apačai ėjome į vadinamąsias Pelkes rūkyti Taikos pypkės. Bet tai jau visai kita istorija.


APIE PREZIDENTĄ
Štai apie ką tikrai niekada nenorėjau šnekėti. Tai gal ir nešnekėsiu.
Verčiau, mielas Janusai, pasišnekėkime apie kalbos dalykus.
Latviai, regis, neturi žodžio „liaudis“. Visus jie savo mažutėje Latvijoje priversti vadinti tauta. Gal iš to ir visos jų bėdos.
O rusai – atvirkščiai. Neturi žodžio „tauta“. Save (ir ne tik) jie vadina liaudimi. Narod. Ir čia viskas aišku.
Bet lietuvių kalba yra didžiai turtinga. Tuos pačius žmones štai galiu pavadinti ir liaudimi, ir tauta.
O kad lietuvių kalba ir teisinga, puikiai įrodė prezidento rinkimai.
Liaudis sau išsirinko prezidentą. Tai tegul jį ir turi. Ar ne taip, mielas Janusai? Ar ne taip, tauta?


APIE RELIATYVUMĄ
Andai regėdamas, kas nuveikta Karaliaučiaus krašte, pasibaisėjęs pagalvojau, – čia nebeįmanoma rašyti poezijos. O, sancta simplicitas! Dabar, žiūrėdamas Lietuvon, drąsiai sakau: Karaliaučiaus krašte poeziją rašyti galima.


IR DANIJOS PASAULYJE NĖRA“
Amerikos nėra – kažkada mano paauglystėje viename savo apsakyme puikiai įrodė kažkuris danų rašytojas. Man visa tai labai patiko, betgi puikiai žinojau, kad tai tėra meninė išmonė, ir tik papuolęs Amerikon supratau, kad tasai danų rašytojas kalbėjo visišką tiesą. Dabar galvoju, ar yra Danija?


AMŽINAS MIESTAS
Ne Roma. Ir netgi – naivuolio akim pamėginus į vis viena prašvisiančią ateitį žvelgt – ne sapnuojamas Vilnius. Achajai arklį didžiulį, gal pirmą rimtesnį pragmatiško mąstymo vaisių, palieka prie vartų (kariai jame pasislėpę nedrįsta nė čiaudėt) ir šitaip, apsukę jiems galvas, budriuosius trojėnus apgauna. Tada krinta Troja didinga, nes viskam vienas galas pasauliuos.
Taip, pats nenorėdamas šito, įkuria amžiną miestą gudrus Odisėjas.


APIE PROSENELĮ
Žmonės pasakoja, kad prosenelis net ir vėlyvoje jaunystėje buvo gana laisvamaniškai nusiteikęs, ne per dažniausiai ėjo bažnyčion ir, užuot dievobaimingai gyvenęs, mėgo šį bei tą. Bet štai vieną pavasarį užsimanė jis pasisėti pupų, surado uolą, pasisėjo, ir ką jūs manot? – o rudenį nė pupelės, plyniausia uola. Tas pats jam nutiko ir kitą pavasarį, pasėjus pupas ant kelio, ir dar kitą – tarp erškėčių. Nuliūdo prosenelis, susimąstė, gal net subrendo ir, vėl atėjus pavasariui, pasėjo pupas geroje dirvoje. Ir išaugo pupos, ir rudenį davė nuostabų derlių.
Dar žmonės pasakoja, kad tą rudenį prosenelis nepaprastai surimtėjo, tapo net griežtas, visiškai užmiršo šį bei tą ir kas sekmadienį ėjo bažnyčion, o kas mėnesį – išpažinties. Ir dar – prieš valgį visuomet sukalbėdavo maldą. O jei koks vaikas anksčiau nei jis griebdavos šaukšto, tai – kaukšt per nagus.


APIE PIRKLĮ
Vienas pirklys, žmogus gerbiamas, didžiai turtingas ir jau senyvas, tiek turtingas, kiek ir tikintis, užbaigė klajones ir už visus savo pinigus liepė padaryti adatą, pro kurios skylę pravedė ištisą karavaną. Tada gana greitai pasimirė, nuskurdęs ir, kaip žmonės stebėjos, – laimingas. Kur tu dabar, naivioji siela? Vienas Dievas težino.


SANCTA EXCRETIO
Vieną ryškų ankstyvą vėlyvo pavasario rytmetį Šunparkyje paklaustas, kaip visgi tuštinas angelai, E., žmogus, gilokai tikintis ir, kaip maniau, nusimanantis apie visa tai geriau negu aš, staiga paspringo šampanu ir gerą amžinybę su manim nebesišnekėjo.
Greitai aš parašiau knygą, kurią pavadinau „Angelas“, ir dabar numanau, jog angelai tuštinasi žodžiais, po kuriais mes, sklidini nuolankaus išdidumo, pasirašome. Šventi ekskrementai, po kuriais pasirašyti negėda. Bet kaip? Kaip jie tai daro? – visiškai nesidrovėdama klausi, begėde Echone. Nežinau. Tatai įprasta vadinti įkvėpimu, bet jau greičiau primena iškvėpimą O man regis, jog tai paprasčiausia metafiziologinė būtinybė.


DANGUS VIRŠ BERLYNO, DANGUS VIRŠ KAUNO
Kai vaikas buvo vaikas…
Kai vieną pragerto rugpjūčio rytmetį ant R., o po to man ant peties nusileido drugelis, mes nusprendėme, kad vėl susiliejome su gamta. Ir jau lapkričio pabaigoj, o gal tai buvo gruodžio pradžia, atsikvošėjau Kaune, K. būste bibliotekoje, kai R., surijęs miriadą sumuštinių, čiupo pirmą pasitaikiusią knygą.
– Kaip tu šitaip gali, taukuotomis rankomis! – pasipiktinęs pasakiau aš.
– Tat ne rankos, tai sparnai! – pasipiktinęs pasakė R.
Viešpatie, kur mes nusiritome per tuos keliolika tūkstančių metų!


APIE VAGIS
Šiame gyvenime aš labiausiai nemyliu policininkų. Tai kažkokia ontologinė nemeilė. Policininkų aš nemyliu dar labiau nei vagių. Jei būtų mano valia, išnaikinčiau visus policininkus. Tu klausi kaip, mielas Hermi? Aš paprasčiausiai įsakyčiau jiems kas dieną, ne, kas mėnesį (juk dabar kalbu apie policininkus) atmintinai išmokti po kokį gerą eilėraštį. Bet ne, mielas Hermi. Policininkas, kad ir kuo jis būtų, visuomet liks policininkas. Kaip ir vagis.


APIE JAPONUS DETEKTYVUOSE
Gan neblogai suraitytame detektyve toksai japonas sako: „Šitame gyvenime turėjau du brangius dalykus – savo dukrą ir savo mintis. Jie atėmė iš manęs dukrą. Dabar jie nori iš mano minčių atimti mane.”
Ir man jau visai nesvarbu, kas dar ką nužudys bei visi kiti nereikšmingi dalykėliai.


APIE RAŠYTOJUS
Šiandien S. ir vėl pasakoja, kaip kažkada jiedu su J., neturėdami kur dėtis, visą naktį bastos po Žvėryną, o švintant prisėda pailsėti ant suolo, nuo kurio J. užsnūdęs nupuola ir, susimušęs galvą, susimąsto ir prataria: „O jeigu aš dabar negalėsiu rašyti?“
– Aš jau tai parašiau, – pats sau netikėtai išsitariu.
– Niekše, tai mano, – desperatiškai sako S.
Negi aš jam galiu prieštarauti?


TRISDEŠIMT TRYS ŽODŽIAI APIE TRISDEŠIMT TREJUS METUS
Žinoma, susimąstau. Žinoma, lyginu. Ir, žinoma, krizė. Kuo panašūs? Sulaukęs šio amžiaus nebepasitikiu, išskyrus motiną, nė viena moterimi.
Kuo, jei jau apie tai, skiriamės? Vargiai nors viena moteris gali manimi pasikliauti. Netgi motina.


MORALINIS IMPERATYVAS MANYJE IR ŽVAIGŽDĖTAS DANGUS VIRŠ MANĘS
„Tėtuk, kokie ten danguje žiburiukai?“ – paklausė trimetis mano draugo sūnus. „Tai žvaigždės“, – atsakė mano protingas draugas, ir visas tuoj pat vėl atsidūrė savo vietose.


KELEIVIO DAINA

Dainiui

Kadai, vėlyvoje paauglystėje, jaunas, kaip man tada rodėsi – protingas, gražus ir veržlus, galvodamas apie induistų, guru ar chasidų rabius, bandydavau įsivaizduoti mistinę kelionę nuo Mokytojo pas Mokytojo Mokytoją ir nuo Mokytojo Mokytojo pas Mokytojo Mokytojo Mokytoją, lyg nesibaigiančia spirale kopčiau į nesibaigiantį kalną, kol išretėjęs oras užgniauždavo kvapą, o kažkur vaizduotės kertelėje išvysdavau pašvaistę tos akinančios šviesos, į kurią, kaip maniau, eidamas šiuo keliu, anksčiau vėliau turėčiau pasinerti.
Dabar, jau pajutęs lengvą senatvės vėją, vėl medituoju Mandalą, vėlei mąstau nesibaigiančią kelionę nuo Mokytojo pas Mokytojo Mokytoją, ilgą ir, kaip mums atrodo, sunkų kopimą, kol vieną kartą, pažinus galybę Mokytojų ir Išminčių, staiga atsivėręs nustėrusioms akims visų Mokytojų Mokytojas, visų Išminčių Išminčius, paklaustas, ar net ir jis turi Mokytoją, o jei turi, tai kur ir kas tasai yra, atsako: turiu. Jis yra čia. Tai tu, kvaily.


APIE SAVE
Žmogaus psichiką sudaro sąmonė, pasąmonė bei savimonė, – neseniai perskaičiau sąsiuvinyje. Taip mane, aštuoniolikmetį, protingai mokė kaži koks psichologijos docentas. Jeigu taip kvailai šnekėt ir toliau, tai dabar aš jau gerai žinau, kad be sąmonės, pasąmonės bei savimonės, dar didžiąją žmogaus psichikos dalį sudaro nesąmonė. Tūlo galvoje sąmonei, pasąmonei bei savimonei nė vietos nelieka.


AMERIKA, KOKIA JI YRA
New York, rugsėjo dvidešimt ketvirtoji, mano gimtadienis; esu vienas didžiuliame Mariaus bute. Nusipirkęs butelį kalifornietiško rašalo. Tamsi, lietinga, liūdna ir be galo ilga diena. Hudzonu, užsižiebusios žiburius, lėtai slenka baržos. Visa kita neturi reikšmės.


INITIATIO
Vilnius, vasara, sausra, trisdešimt dveji nežinia kaip prabūti metai. Sapnas: ankstus rytas, aš rymau prie Rymečio ežero, lygus vandens paviršius, tylu, ryškiai matau savo atspindį, staiga iš gelmių klaikiai klegėdamas išneria pulkas liepsnojančių gulbių, ir aš rėkdamas nubundu savo gyvenimui.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 1 / mirksnis po mirksnio iš tolių klaikių
tavo pasaulis tik tau į akis
žiūri o apkalba jau už akių

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / atsimenu vaikystėje su mintimis kartu
prieš miegą budint, dievas mato,
prieš pat užmingant,

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”