literatūros žurnalas

Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną. Amplifikacija

2005 m. Nr. 1

Kas aš esu?
  Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu
Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai
atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai
nunešę pro žemės plyšį į gelmes.
  Iš sakmės apie akis išsidūrusį karalių
Jei Dievas pažvelgtų į mūsų sielas, tai negalėtų ten pamatyti, apie ką kalbėjome.
  Iš kalbos filosofo užrašų
Aš esu aš todėl kad mano šuva mane žino, bet iš kūrybos pusės šuva
suvokiantis kad tu esi tu ir tu suvokiantis kad jis tai žino, štai kas žudo kūrybą.
  Iš vienos Amerikos rašytojos paskaitos, parašytos apie tai, kas yra šedevrai ir kodėl jų tiek mažai
Kaip perskaityti šią amplifikaciją?
  Iš pirmųjų jos skaitytojų klausimų

Baugokai galėtų nuskambėti ši istorija apie senas kapines: pradedant ją nuo pabaigos, ji bylotų, kad vieną sekmadienį Violeta (mano žmona) su Milda (dukra) nuvažiavo į Pagramantį, šiandien Dievo užmirštą bažnytkaimį, kur sutikti tenykščiai nepažįstami žmonės jodviem papasakojo dvi versijas apie tai, kodėl jodviejų šeimos kape tarp senelių ir prosenelių buvę perlaidoti 1989 metais iš Sibiro parvežto vyro palaikai; pagal vieną pasakojimą atrodė, kad tasai vyras – dvarininko pavainikis, taigi iš tos pačios kilmingos bajorų giminės kraujo ir ilsisi jam beveik teisėtai priklausančioje vietoje, o kita versija aiškino, kad šito gulaguose nusigalavusio žemaičio ir tėviškėn parskraidinti kauleliai buvę tyčia paslėpti garbios dvarininkų giminės kape, – perlaidotus kitoje vietoje juos būtų tuoj išniekinę anie, kurių giminaičius velionis buvo nuskriaudęs, kai kuriuos ir nužudęs, o prieš mirtį, neva dažnai ir kankinęs, ne vienam ir akis išdūręs.
Štai ir visa istorija iš lietuviškų vėlių gyvenimo XXI amžiaus pradžioje ir tame jų gyvenime gal ne visai užmirštą taliono paprotį, kaip visiems žinoma, gana paprastą: akis už akį ir t. t. Joje gal ir esama to, ko man reikėtų: dėmesio. (Šiandien šis žodis vis retesnis, o aš užaugau prie skelbimų lentų, kuriose kasdien buvo iškabinami vis nauji skelbimai, pranešimai, įspėjimai, prasidedantys juodomis ir spalvotomis (dažnai – raudonomis) raidėmis parašytu žodžiu: Dėmesio!) Dėmesio, beje, ne tokio ir didelio: tikrumas prasideda nuo bet kokio dėmesingumo dvelksmo. „Atgajos“ soduose, kur šiek tiek vėsiau negu Vilniuje, Dominikonų gatvėje, bet karštis vis vien marina visa, kas gyva.
Keli šimtai kilometrų kelionės automobiliu, pasivaikščiojimas Gramančios ir Jūros pašlaitėmis nuo bažnyčios iki dvaro griuvėsių ir kapinių, vos ne trisdešimt Celsijaus laipsnių iki pat saulėlydžio ir sielvartingi išgyvenimai abi moteris labai nuvargino, o naktį, joms jau sugrįžus namo ir atsigulus miegoti, viena jų, išjungdama radiją, piršto nagu susižalojo akį. Tas ir tremtiniu, ir banditu vadintas maišelis kaulų sprogo lyg koks fugasinis užtaisas ir savo skeveldromis kaip plieniniais žmogaus vaiduoklio pirštų nagais grybštelėjo moters vyzdį. Po to – fizika, optika, psichika. Kibirkščiuojantis skausmas ataudė tamsius, bet iki tol ryškius daiktų apmatų siūlus; lyg pagal vienus ir tuos pačius optikos dėsnius tuoj aptemo, užsimerkė ir antra, sveikoji, Violetos akis. Beje, ir užmerktomis akimis moteris matė svetimą ir pavojingą numirėlį išniekintame savo šeimos kape. Vienos giminės dvasia netikėtai prabilo savo mirusiųjų lūpomis, ir buvo akivaizdu, kad tik šitaip gali tęstis mano žmonos giminės istorija.
Tokia galėtų būti epinio kūrinio apie vieną liepos sekmadienį fabula. Prieš šimtą metų ji būtų buvusi panaši į daugelį Jono Basanavičiaus pasakojimų Iš vėlių ir velnių gyvenimo. Šis bei tas iš žydų tikėjimo vertimų į lietuvių tikėjimą: juk gali ir Lietuvoje rastis žmonių, kuriems svarbu statyti tiltą tarp dangaus ir žemės, tarp Kūrėjo ir Kūrinio. Banalus hasidizmas, kilęs, beje, Rusijoje. Šiandienėje literatūroje, kaip minėta, svarbus būtų nebent baugokas jos sakmiškumas. Visa kita – vaizduotės nežadinanti banalybė. Sakmė jau be mitinių būtybių, politinė, socialinė ir psichologinė, vadinasi, neišgalvota ir tik dėl autoriaus įgeidžių ne visai tikroviška. Tiesa, Kauno akių klinikoje galima būtų rasti tosios vaiduoklio sužalotos moters akies gydymo istoriją. Tiktai kam ir kiek ji rūpėtų, jeigu aš pasakočiau ne tiek ją, kiek apie tai, ką veikėmemudu su Džiugu, kol jo mama su močiute grįžo iš Pagramančio kapinių? Dvi visiškai skirtingos istorijos, tik abi yra tos pačios – vienos – dienos istorijos. Be to, mūsų akių istorijos.
Tai gal ir žadintų vaizduotę: mat istorijose nėra tikrumo. Jos – tos pačios ir kitos. Komunikacijos aklagatvis, įrankiai manipuliuoti mūsų sąmonės regėjimais.
Ką turėtume su jomis veikti? Galbūt tik matyti kaip teksto komponavimo būdą. Gretinti, skirti, tapatinti. Kiekvieną šiųdviejų neistorijų leitmotyvą. Su kuo, pavyzdžiui, galima būtų gretinti Basanavičiaus vėles ir velnius? Ir nuo ko juos skirti? Su kuo juos sutapatinti?
Ką reikštų žinoti jas abi? Galbūt jos nurodytų, kad ši amplifikacija yra asiužetiška ir nepretenduoja į jokį naratyviškumą. (Išskyrus pirmąjį sakinį, kuris virto antrašte.) Amplifikacija neturi nei pradžios, nei pabaigos. Sunku ją matuoti ir erdvės atžvilgiu. Tačiau ir istorijų kol kas nėra, tad pirmiausia jas abi aš turėčiau išrasti. Atrasti. Sukurti.
Beje, nebe pirmąsyk.
Esu aprašęs (viename savo romanų), kaip svarbu personažui (pasakotojui? autoriui?) buvo ryžtis naktį pereiti „žydkapius“. Rašydamas turėjau galvoje man puikiai žinomą vietą. Po karo prie parapinių Eržvilko kapinių esančios senos žydų kapinės buvo jau tik skirpstynas ir karklynas su išvartytais, sudaužytais buvusiais antkapiais, – visų užmirštos. Dieną čia vaikai landžiodavo kaip po mišką, o štai vidurnaktį jie ir surišti būtų bėgę kuo tolyn – romano personažas ne atsitiktinai pasirinko šituos žydkapius ir ryžosi pereiti per tokią vietą vien tam, kad suvoktų, kas esąs. Tai buvo jo drąsos ir savarankiškumo išbandymas, sąmoningumo proveržis, ribos peržengimas kaip savęs pažinimas.
Pereiti vidurnaktį per senas kapines – nebūti bailiam. Mano romanas Akmenys, be abejo, yra mažai kam žinomas tekstas. Jei ne Vytauto Kubiliaus „Vagai“ parašytoje vidinėje recenzijoje išreikštas susirūpinimas, kodėl rankraščio tekstas neatitinka romano idėjos, nebūčiau jo tempęs prie tos idėjos ir būsimos knygos nepavadinęs romanu. Jo nereikėtų ir ieškoti, nebūtina tik jį perskaityti, kad prisimintume, ką išgyvena bailus drąsuolis. Yra kur kas senesnis ir labiau žinomas literatūrinis tokio leitmotyvo atvejis. Tai – Išėjimo knyga. Kai esi vienui vienas svetimame mieste, vėlyvą vakarą viešbučio kambaryje vartai stalo stalčiuje aptiktą Bibliją ir akimis perbėgi šį žmonių giminės likiminių įvykių aprašymą, supranti, kad išeiti iš Egipto buvo ne mažiau sunku, negu keturiasdešimt metų praleisti dykumoje ar įžengti į Pažado Žemę. Egipto rykščių motyvas yra ne tik genantis, bet ir stabdantis. Dievo ženklų ir stebuklų paslaptis įmenama, kad būtume išganyti, kad išsiaiškintume ir suvoktume, kas esame. Išgyventi reikia drąsos. Netgi didžiausiam bailiui.
Šitų, amplifikacijos tekstu pavadintų, istorijų atveju, atrodo, yra kitaip: „žinoti“ – vadinasi, nebūti tuo, kas esi. Žinojimas ne tik „praveria“, bet ir „užveria“. Vargu ar šiuo atveju siekiama kalbėti apie išbandymus baime gyvenime. Vėlių ir velnių gyvenimas yra tas pats mums gerai pažįstamas meno pasaulis. Reikia tik likti šiapus arba persikelti anapus gyvenimo. Taip visada būna, kai žiūrime komediją, yra priminęs mums vienas poetas, ir juokas (pro ašaras) visada yra kažkas iš žinių misterijos. Abi moterys keliauninkės, sužinojusios, kad giminės kape tarp garbiųjų protėvių palaidotas abejotinos reputacijos partizanas, sakė man, kad žinoti yra daug blogiau negu nežinoti. Jodvi dievagojosi, kad proseneliai turėtų prisikelti iš kapo ir pabėgti nuo tokios kaimynystės. Tarytum kiti kapai, gal net anapus kapinių tvoros, leistų pamiršti bet kokią kaimynystę.
Taigi užmirškime, ką jau žinome, ir perskaitykime, kas liko nepapasakota kaip sekmadieninės kelionės į Pagramantį užribiai. (Pasižiūrėkime į mažytes šitos akių istorijos siužeto šukes, kurių nematė keliautojos į Pagramantį.) Perfrazuodamas vieną autorių, sakyčiau, kad ne tik atsitiktinumas yra toks pat absoliučiai būtinas kaip ir būtinybė, bet ir siužetas yra toks pat absoliučiai tapatus fabulai kaip ir pati fabula. Dvi fabulos ir dvigubas siužetas viename tekste, ir kiekvienas dukart hermetizuotas, uždarytas. Pasmerktas akių apgaulei.
Pasilikime „Atgajos“ soduose. Jiems – tik ketvirtis amžiaus, nameliai pastatyti pagal devynis tipinius sovietmečio projektus, čia nėra bažnyčios, nėra ir kapinių, tik po viena kita obelim galėtume rasti pakastus gyvūnėlius – nušautą ar užmigdytą šunį, nugaišusią katę ar kokį paukštį. Nėra kapinių ir netoliese esančioje Mykoliškių dvarvietėje. Iš artimiausių sakralių vietų – Batėgalos kaimo kapinaitės už poros kilometrų ant Neries skardžio, dar toliau ir kiton, pietų, pusėn nutolęs Kepaliušių piliakalnis. Prie šitų metafizinės komunikacijos vietų neprisiartinsime, o tik valanda po valandos seksime, ką veikėme, apie ką galvojome, ką bandėme suprasti ir ko nepavyko padaryti mudviem, anūkui su seneliu, kol keliauninkės sugrįžo. Anapus realios kelionės mudu lyg kurmiai rausime urvus po saulės išdeginta pievele, ir tik šviežios žemių krūvelės vienur kitur rodys mudviejų susisiekiančių požeminių kelių kryptį.
Visą aną karštą liepos sekmadienį mudu su Džiugu laužysime Trečiąjį Dievo įsakymą: sunkiai, tiesa, ne fiziškai, dirbsime – mokysimės piešti susapnuotą šunį. Mudu užsikrovėme didelę naštą. Gal ne pagal pečius. Kitas anūkas, Džiugo brolis Fredas, su būriu talkininkų irgi nešvęs: lyg P. Cvirkos Krizas iš Pagramančio jis meistraus sau „inkilą“ gluosnyje, nuo kurio šakų kasdien su draugais šokinėja į Neries vandenis. Nė artyn prie gluosnio jis neprileis jaunesniojo brolio, kaip per mažam uždraus būti meisteriu, ir mudviejų su Džiugu draugystė tą sekmadienį bus vienišų, šiek tiek įsižeidusių dviejų vyrų maištas prieš kitus, nuo mūsų atsiskyrusius šeimos narius.
Pradėsime piešimo pamoką ryte, nors iš pradžių man rūpės visai kas kita. Patikrinsiu, ar ganėtinai alyvos ir aušinamojo skysčio dukters audi, pripompuosiu oro į pernelyg minkštas priekines automobilio padangas, išlydėsiu keliauninkes į Pagramantį, o pats, uždusęs nuo seneliui nelengvų fizinių pratimų, atsisėsiu pavėsinėje ir gersiu puodelį rytmetinės žaliosios arbatos, senčos. Tik po valandos kitos, jau įdienojus, anūkams pabudus, pusryčiausim toje pačioje pavėsinėje, ir, Džiugo prašomas, vėl pasakosiu jam apie Ukvį, jo mamos šunį, kurio Džiugas niekada nebuvo matęs.
Prieš aštuonerius metus čia, „Atgajos“ soduose, mūsų šeimos šuo Ukvis buvo nušautas lyg J. Biliūno Brisius, ir Džiugas puikiai žino šią istoriją, prasidėjusią ir pasibaigusią jam negimus. Ukvis buvo ligotas ir nepritapėlis. Džiugas taip pat nepritapėlis. Jis norėtų žaisti su kiekvienu ir su visais, bet jam nesiseka. Žvėriškai. Jis tuoj susipyksta ir sako, kad nenori su niekuo draugauti. Jis pareiškia, kad nori numirti, ir gal pajunta palengvėjimą.
Džiugas norėtų pažaisti su Arse, kuri jau dvejus metus mūsų šeimoje užima Ukvio vietą. Šuo, aišku, to nežino. Arsė – dramblota rotveilerė, juodąją savo mantiją kur ne kur apsibarsčiusi auksu; su vaiku lakstyti jai greitai atsibosta, ir tada, norėdama atsikratyti Džiugu, ji tupia ir šiepiasi. Rodo Džiugui dantis, baltus ir aštrius. Nelįsk, byloja visa jos povyza, ir Džiugui belieka įsižeisti. Tu bloga ir nesąžininga, sako jis rotveilerei, Ukvis niekada taip nesielgtų. Jis remiasi suaugusiųjų pasakojimais apie sukalbamą ano šuns charakterį.
Arsė jau nešiepia dantų, ji tik žiūri į ją kalbinantį Džiugą rudomis užsispyrėlės akimis. Genetikai tvirtina, kad jos protėviai – ne tik geri piemenų tarnai. Vėliau jie tapo mėsinių sargais. Priešus jie užpuldavo iš pasalų, smūgis primindavo ant galvų griūvančią sieną. Iš po tokios ne visada sveikas išlįsi.
Įžeistoje vaiko sąmonėje gimsta tylus kerštas: Džiugas susiranda laistytuvą ir palaisto gėles, kurios auga ant gerojo Ukvio kapo, paskui eina pro blogąją Arsę prie manęs.
– Atkaskim Ukvio kapą, – pusbalsiu sako. – Gal šuns ten nėra, gal jis prisikėlė? Juk gali šuo prisikelti iš mirusiųjų?
– Ne. Šuo – ne Dievas. Ne žmogus. Jis neprisikelia, – patylėjęs priduriu: – Bet jis gyvena mūsų prisiminimuose. Kaip ir daug kas.
– Ar jis neįkąstų man? Ar pažintų mane?
– Galbūt, – pagalvojęs sakau. – Juk tu – mano anūkas. O Ukvis pažįsta mane. Žino, kas aš.
– O kaip aklas šuo randa kelią? Šiąnakt sapnavau Ukvį. Jis bėgiojo ir puikiai matė. Mane. Visus daiktus. Sapne jis visai ne aklas.
– Šuo užuodžia.
– Ką?
– Kelią, – atsakiau nebe taip tvirtai. – Žmones. Daiktus. Tave. Mane. Viską.
Pasklaidęs knygą, kurią tą dieną skaičiau, šyptelėjau: ką Džiugas sakytų, jeigu aš perskaityčiau paaiškinimus, kuriais autorius palydi savo piešinėlius, beje, labai primenančius vaikiškas keverzones?
– Ne, – Džiugas gynė savo požiūrį, – sapne Ukvis mato. Tu tik nežinai.
– Kodėl tu netiki, kad aklas šuo užuodžia jį? Na, mato. Tu gal teisus. Matyti galima nebūtinai tik akimis. Štai šioje knygoje rašoma, kad šuo mato kojomis.
– Iš tikrųjų? Taip parašyta?
– Taip.
– Ir šitie paveikslėliai – vaikams?
– Ne visai. Ši knyga – nevaikiška. Ji – filosofinė.
– Ką reiškia – filosofinė?
– Joje – daug klausimų, į kuriuos nelengva atsakyti.
– Ir tau?
– Ir man. Pavyzdžiui, klausimas, ar aš suprasčiau Arsės kalbą, jeigu ji mokėtų kalbėti.
– Kodėl? Kodėl nesuprastum, jei šuo kalbėtų? Juk tu supranti mane, kai aš kalbu?
– Taip. Bet Arsė – šuva. Ji – kitokia, negu aš ar tu. Kai ją nupieši, išsyk pamatai, kad ji – kitokia. Dėl to verta piešti kitoniškumą. Žinoti, kaip tampi kitu.
– Ar dėl to visi filosofai piešia?
– Ne. Turbūt ne. Ne visi.
– Ar galiu nuspalvinti šituos piešinius?
– Galėtum, bet aš neleisiu. Tai – ne spalvinimo knygelė. Piešiniai skirti man. Kad geriau suprasčiau, kas čia parašyta. Kad man būtų malonu suprasti, jog aš niekad nesuprasiu, kas yra Arsė arba Ukvis.
– Perskaityk, kas čia parašyta.
– Parašyta, kad ne visai aišku, kaip mes matome. Klausyk: Ar tikrai šuo vejasi zuikį todėl, kad jo kojos mato sprunkantį ilgaausį?
Štai kada mudu tikrai susikalbėjome. Yra dalykų, į kuriuos suaugusieji ir vaikai žiūri labai panašiai. Džiugas nusijuokė balsu, o aš – vien akimis. Juokas užkrečia. Kojos nemato, makaluodamas savo kojomis paprieštaravo Džiugas. Aš pritariu. Jis teisus. Kaip žiūrėti į ką nors kojomis? Gal jų pirštų galais? Tada negalėtume avėti batais. Basnirčiomis buvau įsispyręs į pusbačius numintais užkulniais. Pakrutinau abiejų kojų pirštus. Gal jie ir žiūri į ką, nors tikrai nemato.
Tad kurie daiktai turi akis? Pagal filosofą – visi. O pagal Džiugą – nė vienas?
Mudu pamėginome tokių daiktų – su akimis – nusipiešti. Obuolį. Lėkštę. Mėnulį. Debesį. Buvo visai nesunku. Obuolys su keliolika akių panašus į margutį. Mėnulis – į dekoruotą lėkštę. Duonos kepalas – pirštais subadytas, savaime lyg tuščiomis akiduobėmis sužiuręs.
– Dabar – šunį. Juk tu sapnavai matantį neregį Ukvį. Gal sapne šuns kojos buvo tikrai su akimis. Nupiešk tokį Ukvį.
Ir vėl Džiugas susijuokė.
– Nesu matęs Ukvio. O tu nematei mano sapnuoto šuns. Kaip nupiešti susapnuotą šunį? Ar tu pažintum Ukvį, kurį  susapnavau?
– Taip. Ne, – nei sutikau, nei prieštaravau. – Būtų keblu. Tavo susapnuotas Ukvis – kitoks. Jis gal nepažįsta manęs ir gal net lotų ant manęs.
– Sapne jis mato. Mato… Bet gal pradėsiu nuo arklio. Gerai? Arklio aš nesu sapnavęs. Tiks gyvas. Koks jis? Gal nubėgti į lauką, kur arkliai ganosi?
Kurį laiką jis mąsto, nepiešia, paskui sako:
– Jau žinau. Sapne visada daug taškų ir rutuliukų.
Džiugas nupiešė – susuko flomasteriu – sapne matytus taškus ir rutuliukus.
Tie taškai ar rutuliukai man priminė tas pačias mudu jau kankinusias slaptąsias daiktų akis.
Tai jos, daugybė matomų ir nematomų akių, ir turėjo virsti kuo nors: obuoliais, slibinais, šunimis. Deja, deja. Pradėjome gal beviltiškai. Nesisekė! Piešėme tarsi nebūties siūlų kamuolius: susuka Džiugas flomasteriu daug linijų, pritaško taškų, paskui man pasako, ką jie reiškia.
ObuolysLėkštėMėnulisPistoletasSviedinys. Daiktai ženklai. Tuo jie ir panašūs į žmones, kurie mato šiuos ženklus, bet ir patys tėra daiktai ženklai.
Matanti susapnuoto arklio galva, ja nupiešti Džiugui itin sunkiai sekėsi, ir nė mano talka nepadėjo, – gyvulio snukis buvo vis nepanašus į save, akis – vis ne savo vietoje. Ne geriau sekėsi ir su matančiomisarklio kojomis. Kur jose turėtų būti akys, Džiugui buvo neaišku, paabejojęs prikabino jas pačioje apačioje kaip dvi mažytes pasagas.
Arklį jis nupiešė lyg Leonardas da Vinci – piestu stojantį.
„Pabaisa“, – apibendrino Džiugas visą darbą ir pasiūlė piešti Lemtono slibiną – tikrą pabaisą iš ne sykį perskaitytos anglų pasakos. „Puiku, – sutikau, – jeigu tik jį įsivaizduoji.“ Flomasterio nosis vėl ėmė šmižinėti po popierių. „Štai, – sako Džiugas. – Visai lengva.“ Slibinas – baisus, devynios jo galvos susirangė viena apie kitą ir atrodė kaip viena. O ir akių jis turėjo daugybę – ne tik galvose, bet ir krūtinėje, ir pilve, ir kojose, ir uodegoje.
Matyti. Matyti. Matyti. Piešėjui reikia matyti. Kaip Mozei – degantį krūmą. Ne vien susitikus su Dievu žmogui prireikia poezijos – nekasdienės kalbos. Džiugas turi pamatyti, ko nematęs, ir tai, be abejonės, nėra kasdieniška.
Slibinas taip pat panašus į piestu šokantį arklį, bet ir tai jam pritiko – atrodė tikrų tikriausias slibinas. Pavyko Džiugui toji Lemtono pabaisa. Graži, bjaurybė.
Lyg ir paaiškėjo, kad piešti slibinus – lengviausia. Nors jų nesi nei matęs, nei sapnavęs.
Pagaliau – šuo. Ukvis, šuo, kurio jis niekada nėra matęs.
Vėl kankynė, kaip ir su arkliu.
– Vargšas. Šuo su pėdkelnėmis, – pasakė Džiugas apie savąjį Ukvį su akimis ant kojų. Šuo piešiny tarsi mūvėjo vaikiškas kelnes. – Aš juk nemėgstu raštuotų pėdkelnių.
Prisiminiau, kad Artūras, su kuriuo Džiugas pešasi vaikų darželyje, dažniausiai mūvi šachmatų lentą primenančiomis pėdkelnėmis.
Ir juodais rutuliukais Džiugas nudažė visas šuns kojas.
– Aš sapnavau juodą Ukvį, – paaiškino. Šeimos suaugusiųjų pasakojimai Ukvį minėjo kaip šateną, kurį reikėdavo dažnai šukuoti ir kirpti. – Sapne jis buvo juodas kaip varnas. Juodesnis už Arsę.
Kol Džiugas piešė susapnuotus taškus ir rutuliukus, aš suvokiau, kad visą sekmadienio rytą sapno klausimai mane kamavo labiau negu Džiugą. Jam tai – žaidimas. Galėtume žaisti ir ką kita. Štai išeitume purtyti vyšnios, nuo kurios byra tikri saldainiai (kartais taip „Atgajoje“ būna), ir jis tuoj pamirštų dabartinį rūpestį.
O aš tebeklimpau į sapnų filosofijas. Klausinėjau save.
Kodėl sapnuoju retai arba neprisimenu, ką sapnavęs?
Gyvenu be konfliktų. Mano vas hermetis, hermetiškasis indas, yra tuščias.
Tačiau gal kaupiu jame svetimus konfliktus? Pasak G. Hegelio: visa, kas mano knygose priklauso man asmeniškai, yra klaidinga.
Ar menu savo pirmąjį sapną?
Ne. Bet juk tikrai būta tokio. Ar jis mena mane?
Gal bandžiau išsiaiškinti, kada pradeda sapnuoti vaikai, pavyzdžiui, mano anūkai?
Ne.
Tik buvau skaitęs, kad vaikai sapnuoja ir dar negimę, įsčiose, bet dėl to juk netampa aiškiau, ar sapną įsčiose kas nors prisimena kaip sapną. Ar nėščios motinos žino, kada ir kaip žmogus supranta, kad jis mato sapnus, nepaaiškino net S. Freudas. Sapnavau Ukvį, sako man Džiugas, bet nesu tikras, kad vaikaitis žino, jog jis naktimis sapnuoja. Abejoju, ar jo sapnai skiriasi nuo to, ką jis veikia pabudęs. Džiugas tikina, kad jis tikrai sapnuojąs, ir net išvardijo ką. Ukvį (jo Džiugas niekada nebuvo glostęs, bet yra matęs jį fotografijose), Artūrą (su juo lanko darželį), burbulinę „oranžinę“ (pagal dėžutės spalvą) kramtomąją gumą, pilkąjį alyvinį (mėgstamą obuolių rūšį). Tarytum nebuvo kuo abejoti: visa tai galima susapnuoti. „Pamėgink nupiešti, ką sapnavęs, – prašau, – ne tik Ukvį, arklį ar slibiną.“
Norėčiau sužinoti, ar tikras ir susapnuotas obuolys skirtingi: ar galime susapnuoti tapatybės skirtybę. Daiktai gali būti panašūs į žodžius. Dvasia gali būti ženklas. Piešinys tėra kažkas, ko mes negalime, kaip viso kito, suprasti atvejis.
Galim piešti, kaip norim, galim kalbėti, ką norim. Ko nemokam nupiešti, tai pavadinam vardu. Ką ištariam, nebūtinai turim nupiešti.
Klausinėdamas ir atsakydamas tebegalvojau apie savąjį sapną. Lengva paliepti piešti sapną. Ir man pačiam būtų gerai jį nusipiešus; išvydęs jį kaip piešinį, aiškiau suvokčiau, ką susapnavęs. Man baugu savojo sapno ir todėl neatsikratau minčių apie jį. Prašydamas Džiugo piešti savąjį sapną tarsi dalijuosi su vaikaičiu tąja baugastimi.
Sapnai susiję su regėjimų rūšimis.
Pernelyg sunku paaiškinti Džiugui, kas yra mūsų regėjimas. Jeigu ne pagal optikos dėsnius, tai ir aš nežinau. Platonas manė, kad akis tėra plyšys, pro kurį „išskrenda“ ypatingi regėjimo spinduliai, tad matymas esąs viso kūno dalykas. (Nereikia juoktis, Džiugai, mato ir zuikio kojos.) Sokratas pripažino, kadžiūra mums reikalinga vien tam, kad apaktume, nesustotume prie to, ką matome. Aristotelis „regėjimo organu“ vadino ir akį, ir sielą. Paradoksalu, tačiau akis antikos filosofams atrodė esanti žiūros aplinka. Tad ir šiandien topai „sielos akys“ ir „žiūros protas“ daug kam atrodo tapatūs.
Visa toji maišatis ne tokia jau nereikšminga, kai svarstome, kaip galime regėti bėgantį zuikį ar savąjįsapną. Susigrąžintąjį, prisimintąjį sapną.
Amplifikacija (šį žodį, verstiną galbūt kaip nušvitimas, vartoja analitinės psichologijos kūrėjai) nėra visiškai skaidri. Visiškai skaidrių dalykų ar daiktų neįmanoma surasti. Žodžių linzes mūsų akims gal ir nesunku uždėti, gal jos lyg pensnė nuvalytos ir beveik nematomos, tačiau ką daryti su tamsumais, į kuriuos jų skaidrumas mus nulydi? Ar Mėnulio užtemimas yra paties Mėnulio pasikeitimas?
Ne. Juk astronomai aiškina, kad kažkas atsitinka su Žeme, Saule ir pačiu Mėnuliu.
O mūsų pačių akių tamsa? Gal pagal Marcelijų Martinaitį: akių tamsoj, širdies šviesoj? Oksimoronų steigtis – ne vien poezijoje.
Tegu jinai, akių tamsa, šiandien nebus paniekinta; jei kalbos filosofų reikia išsiugdyti, tai žiūrosfilosofais gimstame visi. „Pušinėjantys“ vaikai gal klausinėja savęs, kas yra daiktai tamsoje.
Štai Džiugas kartais žaidžia nelengvą lingvistinį loto: piešiniams vienose kortelėse reikia surasti kitas korteles su jose užrašytais nupieštųjų daiktų pavadinimais. Būtų gal ir labai paprasta, jei Džiugas mokėtų skaityti. Kol kas žodžius jis įsidėmi kaip ir daiktus, „skaito“ kaip paveikslėlius. Raštas jam tėra grafinis ženklas, bet nebūtinai toks pat kaip mokančiam skaityti. Džiugas dėlioja korteles kaip nori, ten, kur, jo akimis, jos turėtų būti. Tačiau koks jis pasitikintis ir patenkintas savimi! Padėčiau jam, ir labai norėčiau, kad klausimas, kuris vienu ar kitu atveju iškyla mums, taptų prasmingas netgi tada, kai kortelės su daiktų vaizdais ir pavadinimais tyčia (!) sumaišomos. Nutolsta vienos nuo kitų. Sapnuose tokia sumaištis nieko nestebintų, bet ne vien sapnus turiu galvoje. Būna, kad gyvenime „aklas aklą veda“, – kaip juodu nueina ten, kur jiedviem reikia? O juk eina ir nueina, ir net greičiau negu regintieji. Paaiškinti tokią sėkmę yra nemažiau keblu negu elgetos ir princo tapatybę. Nesame juk tie, kurie žinome, nes nežinome, kokius impulsus mums siunčia akys; gal siunčia net užgesę – tebegyvuoja, neužgęsta žiūros aplinka.
Piešimas užkrečia. Mėlyna linijų raizgalynė popieriuje priešais Džiugą žalsvėja po šmirinėjančia geltono flomasterio nosimi. „Tu matai žalsvus sapnus?“ – klausinėju anūko, o jisai pritariamai žybsi akimis ir linksi galva. „O kaip su juodu Ukviu? Tokiu juodu kaip ir Arsė?“ Džiugas nenusileidžia. Dabar jis žino: ne, ne juodas buvo Ukvis, jis sapnuoja kitokius sapnus. Žalius žalius. Kas jį perkalbėtų? Anot Jono Aisčio:man nesvetimi atodūsiai žali. Obuolys – žalias, toks pat kaip ir ant palangės. Tikras. „Bet aš norėčiau juos matyti geltonus, – atsako Džiugas, – norėčiau tokius juos ir nupiešti. Kai piešiu, jie pavirsta žaliais.“ Nenupieši, linguoju galva, net jeigu tasai sapnas – apie piešimą. Sau mintyse priduriu: bandyti, aišku, niekas nedraudžia, bet gal verčiau sapną apsakyti. Aprašyti. Rašyti drąsiau negu piešti. Tai kodėl pradėjęs dėstyti literatūrą universitete vis dažniau kalbu apie kitų rašymus, negu pats rašau? Gal bijau rašyti. Bijau ne prastai rašyti, o rašyti išmanančia savo darbą ranka. Ranka, parašanti žodį, rašo ne tavąjį, o kitų žodį.Je est un autre, primintų A. Rimbaud. Ar yra prasmės rašyti mirusius žodžius? Ar yra prasmės išmokti rašyti, gerai rašyti, parašyti šedevrą, jeigu pastarasis jau nesikeičia, negerėja, nešedevrėja? Jokios. Kaip nėra prasmės rašyti prastai, nes besimokydamas rašyti pradedi rašyti visai pakenčiamai, gal net gerai arba net priartėji prie to, kas laikoma šedevru. Nematomas šedevras, kaip rašė Honoré de Balzacas. Paslaptis, anot Gertrudos Stein, yra tokia: tą akimirką kai tu esi tu kadangi tavo šuva tave pažįsta tu negali parašyti šedevro ir šitaip klausimas baigtas. Šedevras neįmanomas, bet jeigu jis atsiranda, tai kažką byloja.
Piešdamas, kaip ir rašydamas, nieko neišgelbsti. Vyksta ir tavo rankomis spartėja daiktų, kuriuos tu nori nupiešti ar aprašyti, irimas. Už lango visame „Atgajos“ sode kiekvieną akimirką kas nors nyksta. Miršta. Šešiasdešimt šešiuose šešių arų sklypeliuose plazdanti gyvybė keičiasi. Vadinasi, kažkas išnyksta, numiršta, kad užleistų vietą atsirandančiam, gyvam. Pasiryžti numirti yra sunkiau negu mirti, štai taip, kaip miršta ir nenumiršta visas pasaulis. Tikras ir susapnuotas, prasimanytas, įsivaizduotas. Man vaidenasi, kad tai, kas prasidėjo šio sekmadienio ryte, yra visiškai nerealu. Beveik nebesvarbu, ar šios amplifikacijosveikėjai gyvi, ar mirę, ar jie keliauja į kapines Pagramantyje, ar jie piešia susapnuotą šunį „Atgajos“ soduose.
Galvojimas, rašymas, piešimas yra labiausiai nerealūs dalykai. Jiems nepritaikysi mirties ir gyvenimo kriterijaus. Nepasakysi, kad ši aplinkybė nesvarbi. Ji paverčia niekiu įsikalbėtą ar realų talento stygių, įstumia ten, kur išsižioję tavęs laukia fluxus ir panašūs meno komediantai. Viskas tinka, everything goes. Beveik ramu ir šventa, kai sužinai (staiga pagalvoji ir patiki), kad ir „Lietuvos ryto“ penktąjį puslapį, ir „Respublikos“ skiltį „Vienu sakiniu“ gali skaityti kaip W. Shakespeare“o tekstą.
Vis dėlto Jonas Mekas yra prasto rašymo ar meno be ribų aristokratas. Juk jis siūlo tam tikras žaidimo taisykles. Ne viskas jam tinka. Vaiko keverzonė, meistro teplionė. Visi suklaidinti. Visi klimpsta į meno ideologiją. Pastarojoje meno nė kvapo, bet juk ant ko nors turėtų laikytis menas? Movizmas, štai ko man reikia, gyvenimo saulėlydy prisipažins Valentinas Katajevas, rusų, o gal žydų rašytojas. Movizmas, anot jo, prastas rašymas. Jo Šventasis šulinys yra toks – prastas rašymas. Kaip ir Užmaršties žolė, Mano deimantų vainikas ar Jau parašytas Verteris. O kodėl geru rašymu vadintinas to paties autoriaus Orendorfo sala, Geležies valdovas, Pulko sūnus ar Juodosios jūros bangos? Jokia Socialistinio darbo didvyrio proza negalėtų būti prasta. Kaip ir Eduardo Mieželaičio lyrika. Intelligenti pauca, prisiminė lotynišką posakį Paulis Valéry, žavėdamasis minimalistiniu graverio piešiniu, tuo, ko beveik nėra, arba yra labai mažai, ką galima visaip pavadinti – linija, skaičiumi, tvarka, forma, ritmu… Studijuodamas neliteratūrą, pačioje savo literatūrinių bandymų pradžioje, drįsau rašyti iš neišmanymo. Kaip šokdamas į vandenį tada nesvarsčiau, ar gilu. Pūkštelėsi ir suprasi. Traukė kitoks mąstymas. (Iš sovietmečio fizikų traukiau į lyrikų būrį, bet didžiavausi, kad nesu lyrikas, tai yra neverkšlenu prie berželio Sarbievijaus kieme.) Literatūrinis profesionalumas man buvo svetimas, ir tai buvo manoji korta.
O dabar? Juk akivaizdžiai kenčiu jo, rašymo amato, gundymus. Vos laikausi, vos nepasiduodu. Kai gali rašyti, ką nori, kai gali išleisti už savo ir kitų pinigus, ką nori, gal centimetras po centimetro traukia metrinės savų knygų lentynos. Technokratas Vygintas Šukys, iš kurio knygų ne vienas mūsų mokėsi kompiuterio abėcėlės, demonstratyviai matuodavo kiekvieną naują Ramūno Klimo knygelę ir bičiuliškai ironizuodavo: „Dieve, kokia plona, ir kiek mažai centimetrų tu teparašei“. Taip ir pasibaigė: Ramūnas jau neberašo, ir jo knygų „centimetrų“ liko tiek pat nedaug. Jo rankraščiuose (bent Maskvos laike) neužtinku piešinių, juodraščiai dingę, gal sudeginti, publikuotas tekstas žodis žodin sutampa su paskutiniuoju kompiuterio variantu, tad ir pomirtiniai Ramūno Klimo raštai nepastorės, liks tie patys keli centimetrai, o ne metrai.
Kai rašau ne kompiuteriu, matyt, iš įpratimo „peckioju“. Popierius viską iškenčia, be to, aš irgi nepasilieku ilgam rankraščių. Tebepiešiu prastai, kaip ir prieš keturiasdešimt metų. Net nebandau spyriotis, išsyk ieškau „profesionalių“ paišybos kelių. Nesu jų pamiršęs. Katinui ar zuikiui nupiešti tereikia kelių apskritimų ir trikampių. Kuo daugiau klišių! Piešimas panašus į paupyje (pajūryje) susirinktų akmenėlių karoliukus.
Kitaip elgiasi Džiugas. Nežinia, kaip jis piešia. Iš melsvai žalių linijų susuktos „galvos“, pasak jo,esančios obuoliai. Susapnuoti, paaiškina. Žali, priduria, kaip ir anie, ant palangės. Atsiradę iš mėlynos ir geltonos spalvos linijų.
Kaip ir šuo su pėdkelnėmis, ir vėl be jų. Žiūri savo akimis neakimis. Vėl tik linijų rezginiai, kuriuos pats žiūrintysis turi paversti „tikrovės“ vaizdais.
Baisiai keistai piešia vaikaitis: pabaigia tuo, kuo pradėjęs.
Arba visai kaip aš: nemoka pabaigti ir niekada nepabaigia piešinio. Vadinasi, ir nepradeda jo. Žinau, kai kurie piešėjai viską pasiekia pirmuoju bandymu. Taškai ir rutuliukai yra, anot Džiugo, viskas. Piešinys – ne forma, bet būdas ją pamatyt, – taip rašytojams vienas garsus dailininkas aiškino, kas esąs piešinys.
Dailininko nuomone, nederėtų rašytojams imtis teptuko ar pieštuko. Suprantu jį.
Iš kur tasai rašytojus persekiojantis noras gadinti popierių? Lentgalis, kurį šiandien pasidėjau priešais vietoj popieriaus lapo, – jokia išeitis. Į jį aš žiūriu kaip į popieriaus pakaitalą. Juk ir aš rašau geriau negu piešiu. Moku atpažinti literatūrinį profesionalumą ir bėgu, moku pabėgti nuo tokio. Tai – dovana. Turi ją ne kaip profesinį gebėjimą prirašyti daug popierių, o balsą, kuris pranoksta mano ketinimus. Ko daugiau? (Franzas Kafka: Aš norėčiau išmokti piešti. Visą laiką bandau išmokti. Tik nieko neišeina.) Kai dingsta ne tik gramatika ar skyrybos ženklai, bet ir žodžiai, o pieštukas ar plunksna nesustoja, vadinasi, jie juda ta pačia kaip ir vaizduotė linkme. Pastorintos raidės; paryškinti ar išbraukti sakiniai, klaustukai ir kiti(!) žodžiai paraštėse; nauji sakiniai, kuriuos skubėdamas užrašau greita ir ištįsusia it siūlas rašysena, jos po kurio laiko pats nepajėgiu įskaityti; trikampiai, apskritimai, „karakuliai“, kurie nieko man pačiam nesako. Keistoka toji liekamoji „plunksnos projekcija“ popieriaus lape. Yra būdų ją slėpti. Išleidęs pirmąją knygelę, plonytęLoteriją, nusipirkau „Consul“. Rašomąją mašinėlę. Ir antrą, pavadintą „Erika“. Trečią, antikvaro puošmeną, vardu „Everestas“, po 1990 metų įvykių gavau kaip Švedijos pastoriaus labdarą vargstančiam lietuvių rašytojui. Ar tik ne keliasdešimties mašinėlių siunta buvo išdalyta tikriems lietuvių literatūros klasikams ir jų parankiniams, besivaržantiems dėl jų vardo paminėjimo bent literatūros istorijoje. Rašydamas mašinėle ar kompiuteriu prarandi individuacijos galimybę: tarp pirštų ir popieriaus lakšto vis daugiau plyšių, kuriuose šeimininkauja kiti. Nepalieka jie man juodraščių, o tik – variantus, kuriuos suplėšau ir išmetu į šiukšlyną.
Nuo to laiko, kai paslėpiau parkerį (įmečiau į stalčių ir pamiršau jį), panašu, kad esu tik buvęsrašytojas. Tiems, kurie norėtų sovietinę lietuvių literatūrą užmiršti kaip literatūrą, po kurio laiko prie žodžiobuvęs bus visai nesunku pridėti priešdėlį „ne“. Nebuvęs. Jeigu būsiu įrašytas į literatūros istoriją, tai nebent kaip jos dalyvis: esu dirbęs įvairiausius literatūros politikai priklausančius darbus, tarp kurių vienas sudėtingiausių – derybos su Sovietų Sąjungos rašytojų organizacijos valdžia dėl lietuvių rašytojų bendrijos nepriklausomybės. Ji buvo paskelbta 1989 birželio 7 dieną. Dabar šis įvykis toks pat nesvarbus, kaip ir pirmoji mano knyga. Tiesa, yra šis tas bendra šiems istorijos paribiams: nei vieno, nei antro nebepakartosi. Bendra galbūt ir tai, kad sutarties tarp rašytojų sąjungų kaip nacionalinių politinių subjektų dešimtys variantų varė į neviltį ir kėlė bejėgystės pojūtį kaip ir rašant novelės variantą po varianto. Nebegaliu rašyti.Kas ir kiek kartų yra pakartojęs sau šį verdiktą? O kuris – dažniau ar daugiau kartų? B. Radzevičius? A. Masionis? L. Jacinevičius? R. Granauskas? Jei rašymas yra likimo ar Dievo dovana, nereikėtų sielvartauti. F. Kafkos dienoraščiuose negalios motyvas dažnėja nuo 1910 metų: Neturiu jėgų parašyti bent vieno sakinio. Nemiegojau tris naktis. Menkiausia pastanga ką nors veikti atima iš manęs paskutines jėgas. <…> Šiandien sudeginau daugybę senų, šlykščių popierių. <…> Ištarta balsu mintis išsyk netenka reikšmės; užrašytoji taip pat visada jos netenka. <…> Aš turėčiau išsimiegoti ir pailsėti. <…> Negaliu daugiau rašyti. <…> Viena eilutė kai kada man pavyksta, <…> kitą dieną aš vėl be jėgų. <…> Beprasmiškai eikvoju savo jėgas, būčiau laimingas, jeigu galėčiau rašyti, bet nerašau. Galvos skausmai nepalieka manęs…Spaudžiodamas rašomosios mašinėlės ar kompiuterio mygtukus, apgaudinėju pirštus ir akis. Jei gali nerašyti plunksna, nerašyk ir kitaip; toks gal rašytojo įstatymas. Beje, puikiai motyvavau, kodėl slepiu stalčiuje parkerį: plunksna mano pirštuose neretai virpa, lyg užsirašinėčiau savo kardiogramą. Pats kartais neperskaitau parašytų žodžių. Labai paprasta: rašymas kaip dovana – ne amžina. Jeigu jos iš viso būta.
Gal prasta rašysena – tik artėjančios senatvės, ligos (Parkinsono? Alzheimerio?) ženklai?
Piešinį pagadinti sunkiau. Jam labiau nei dailyraščiui tinka virpantys, su širdimi sujungti pirštai. Tikrovėje juk nebūna jokių tiesių linijų, o piešinys labiau nei raštas tebemėgdžioja tikrovę. Be abejo, jeigu mes manome, kad matome ją.
Sapnas, kaip ir rašymas, tik iš pradžių atrodė nesusijęs su piešimu. Devynioliktame amžiuje aš būčiau valstietis ir man nė į galvą neateitų piešti sapnų. Jei ir rūpėtų pasvarstyti, ką reiškia sapnas, atsiversčiau sapnininką. Net spaudos draudimo laikais jį būčiau radęs. Dabar jau dvidešimt pirmas amžius, ir aš esu išėjęs iš savo kaimo. Kur atėjęs, reikėtų klausti kitų. „Atgaja“ nėra miestas, ir bent jau čia kasmet vasarodamas aš jaučiuosi kaip sovietiniame gatviniame kaime.
Prieš saulėtekį mane prižadino šuns letena, atsisėdau lovoje ir pasičiupinėjau nugarą. Tarpumentę niežtėjo lyg sapne, bet jokio sapnuoto girinio obuoliuko joje neužčiuopiau. Buvau gal piktas dėl labai ankstyvo kalės ūpo pasivaikščioti. Paprastai juk keliamės ir traukiame į paupį visa valanda vėliau, apie šeštą. Tebemiegojo abu anūkai, Džiugas ir Fredas. Prisiminiau, kad jųdviejų mama turėtų jau keltis ir su močiute trenktis toli į Žemaitiją; Pagramančio bažnytėlėje šiandien bus aukojamos šv. Mišios už kilmingus giminaičius. Jodviem, mamai su dukra, reikės sukarti beveik penkis šimtus kilometrų; bažnytėlė – anapus Tauragės.
Visą laiką jausdamas šuns letenos grybšnį tarpumentėje, paneriais sugrįžau su Arse saulei vos per sprindį tepakilus virš pušų viršūnių. Termometras jau rodė dvidešimt laipsnių. Užsiplikiau arbatos, prižadinau keliauninkes, pagirdžiau jas kava ir išleidau pro vartus taip ir nesusitarusias, kuriuo – Žemaičių ar Panemunės – keliu nuvažiuoti būtų arčiau.
Skaityti rytais buvau įpratęs, bet ėmiausi vakar vakare pradėto staliaus darbo.
Ant nusiobliuotos lentos storu pieštuku braižiau kvadratėlius būsimoms skylėms ir staiga labai aiškiai prisiminiau, ką sapnavęs. (Dažniausiai sapnus tuoj pat pamirštu.)

Sapnavau skaudulį, iškilusį man tarpumentėje. Pajutau skausmą, apčiuopiau jį girinio obuoliuko dydžio, jį skaudėjo, jis tvinkčiojo kaip pūlinys kojos pėdoje, perdurtoje surūdijusia vinimi ar su neištraukta rakštimi vaikystėje. Negalėjau niekaip jo pamatyti, apžiūrėti ir suprasti, kodėl jis iškilo, tad staipiausi prieš veidrodį atsisukęs į jį nugara, gręžiodamas galvą ir pykdamas dėl trumpo, rodos, paprastiems norams nepaklūstančio kaklo; lyg šunytis be balso inkšdamas kasiausi, draskiau nagais tai, ko nemačiau. Nuo gremžimo po panagėmis atsirado kraujo, o skausmas tik padidėjo, ir aš, laikydamas rankoje nusivilktus marškinius, išbėgau lauk. Pirmojo sutikto kaimyno, atrodo, tai būta Liudo, seno mano bičiulio Z. sūnaus, ėmiau prašyti, kad pasakytų, kas ten, ant mano nugaros, kur aš nematau. Liudas paėmė iš manęs marškinius, jais nušluostė krauju ir pūliais ištepliotą odą ir tik po ilgoko apžiūrinėjimo, nustebęs, matyt, dėl mano išvaizdos ir prašymo, ištarė:
– Nežinau. Bet tai – ne skaudulys.
Man prireikė jo kaip ir maldauti, kad ką nors pridurtų. Atrodžiau, matyt, labai sutrikęs.
– Panašu į akį. Matau lyg jos obuolį, rainelę, vyzdį. Srūva kraujas, bet…
Tada Arsė ir prižadino mane. Letenos grybštelėjimu ji užgavo iš skausmo tvinkčiojusią kūno vietą. Paskui kaip visada ėmė lyžčioti ranką. Buvo iš anksto dėkinga už viską, ką gero jai padarysiu. Pabudęs sapną kurį laiką prisiminiau, gal tebemačiau labai aiškiai; kai ką ir nauja; tik tada prisiminiau, kaip atsirado tasai skaudulys tarpumentėje. Juk jau vakar žaidėme su Džiugu piešimą. Jau vakar vakare aš nupiešiau skaudulį raudonu Džiugo flomasteriu, susukau jį vienu judesiu, panašiai dailininkai japonai plonyčiu teptuku per akimirką nutapo kokį pumpurą ar visatos šviesulį. Tačiau aš jį nupiešiau štai ant šitos lentos, iš kurios buvau sumanęs padirbti naują pasostę persenusiai virtuvės kėdutei.
Mečiau braižyti kvadratėlius juodu staliaus pieštuku ant tos pačios lentos. Ant jos buvo jau trys aiškiai pažymėtos vietos, kur iškaltose skylėse turėtų tvirtai styroti restauruojamos kėdutės kojos. Ten, kur turėčiau žymėti ketvirtosios kojos vietą, raudonavo vakar susuktas japoniškas pumpuras. Raudonas. Jis buvo čia, ant lentos, o ne ant mano nugaros.
Lioviausi meistravęs. Šventadienį nepritinka. Senovėje būtų sakyta: nuodėmė. Skaityti netraukia, bet rašyti juk galiu. Žurnalui „Vilnius“ esu prižadėjęs kelis sakinius apie jubiliejines Karaliaus Mindaugo karūnavimo iškilmes. 750 metų. Kam ir kas toji mūsų tautinė šventė užsieniečiams? Surezgiau porą sakinių. Rašyti, matyt, nesiseks. Nusipiešiau mažytį karalių Mindaugą. Nė kiek nepanašų į Regimanto Midvikio Lietuvos karalių, iškaltą iš akmens.
Eugenijus, redaktorius, palauks, nusprendžiau ir užsirašiau popieriaus lape amplifikacijos antraštę:Akių apgaulė. Pirštai nevirpėjo, antraštė pranešė labai aiškų mano norą: netikiu tuo, ką mačiau sapne. Nesu nei Freudo, nei kurio nors jo pasekėjo fanas. Tačiau neneigiu, kad psichoanalitikai savo kalbėjimais kai ką nurodo, kažką su kažkuo susieja, šį bei tą padeda suprasti. Mano sapnas, be abejonės, nurodė į pradėtą skaityti knygą apie Kafką, bet jis nurodė ir į kažką iš mano pasaulio, ko aš dar nežinau.
Taip, man buvo aišku, kad jau rašysiu, tiktai ne „Vilniaus“ redaktoriui pasižadėtą esė, o kitą tekstą. Bet ir tada užuot rašęs ėmiau piešti senas taburetes, kurioms atėjo metas atjaunėti. Buvau įsipareigojęs jas restauruoti.
Po pusryčių Džiugas atėmė iš manęs pieštuką.
Tą vasarą Džiugas ėjo jau šeštuosius metus ir labai troško būti vyresnis už brolį; juodu skyrė ketveri; kad metai lėktų greičiau, jaunėlis su manimi susitarė švęsti gimtadienius kas mėnesį. Idėja su ironija buvo pakuždėta vyresniojo, Fredo, o iš tikrųjų jo (mūsų) nusižiūrėta iš švedų rašytojo knygelės apie išmintingą katiną Findusą. Idėja buvo puiki, bet amžius, pasirodo, yra priklausomas tik pats nuo savęs. Jis buvo vidinis ir įsikišti į jį buvo ne taip jau paprasta. Nuo pavasario atšventėme jau net tris Džiugo gimtadienius, bet metai nepasikeitė. Tebebuvo penkeri, na, tebeėjo šešti, ir tiek. Gal kas savaitę turėtume uždegti jubiliejines žvakutes, gal kasdien mudviem reikėtų ne pusryčiauti, o švęsti gimtadienius? Fredas griauna visas mudviejų viltis; švęskit, šaiposi, nors ir kas valandą, aš liksiu vyresnis.
Štai ir šį sekmadienį: smagiausia, kai vyresnysis brolis su savo draugais dingsta paupyje, stato sau „inkilą“ gluosnyje, o mudviem niekas netrukdo piešti, patiems obliuoti ar kalti lentas.
Tačiau šiandien – sekmadienis, lentų mudu, matyt, neobliuosime ir nekalsime. O ir Džiugas man nelabai rūpi. Ką aš vakar nupiešiau ant lentos raudonu flomasteriu? Tikrai ne savo ligą. Esu sveikas, bent jau tarpumentėje nėra nei skaudulio, nei žaizdos. Tereikia susigaudyti, kas vyksta manojoje dvasioje kaip alchemikų „hermetiškai uždarytame inde“. Televizoriaus beveik nežiūrėdavau, telefonas buvo išjungtas, be pašnekesių su vaikaičiais derėjo prisiminti skaitytas knygas.
Taip ant stalo atsirado jau ne sykį vartytos iliustruotos knygos suaugusiems ir vaikams.
Atsiverčiau įpusėtą skaityti Darylo Sharpo knygą apie Kafką Nematomas varnas. Nebuvo abejonės, kad ji galėjo kelti sumaištį manajame „inde“. Studijos autorius – iš Toronto, meno magistro mokslus baigęs Ciūriche. Parašyta pagal C. G. Jungą, psichoanalizės maras, matyt, tebesiaučia Amerikoje. Baigdamas skaityti skyrių, užtikau jame narpliojamą antrąjį Kafkos sapną… apie ištinusį skruostą. 1922 metų kovo 22–23 savo dienoraščiuose Kafka įrašė: Po pietų. Sapnas apie tynį ant skruosto. Nuolat virpuliuojanti riba tarp kasdienybės ir kur kas labiau realiu atrodančio siaubo.
Prisiminiau, kad apie pirmąjį (panašų) sapną buvau perskaitęs vakar, kai pats dar nebuvau sapnavęs apie skaudulį. Darėsi aišku, kad psichoanalitikas ir menų magistras Sharpas atkapstė daug, gal net viską, ką tik buvo galima rasti: ir 1911 metais Kafkos susapnuotą aklą berniuką su akiniais, ir rašytojo „animą“, atpažintą iš berniuko ir jo motinos akinių asociacijos, ir dar vieną (vaikystės) sapną apie Buridano asilą – nuorodą į chtoniškąjį rašytojo šešėlį („varną“), lydėjusį jį iki mirties. Kalbant apie tą varną reikėtų kai ką perrašyti iš „Dienoraščių“ (1921, spalio 17): Aš netikiu, kad tarytum yra žmonių, kurių vidinė būsena panaši į manąją, nors ir galiu įsivaizduoti tokius žmones, tačiau netgi įsivaizduoti negalėčiau, kad apie jų galvas, kaip apie manąją, visą laiką lakiotų nematomas varnas. Sharpo knyga iliustruota paties Kafkos piešiniais. Jie suklasifikuoti ir interpretuoti. Einama prie išvadų: tik 1922 metais, nelikus ir dvejų metų iki Kafkos mirties, XX amžiaus filosofinio romano kūrėjas atsisveikinęs su savo vaikiškomis iliuzijomis. Ką reiškia toks analitiko džiūgavimas, kad tik porą metų Kafka tebuvo, reikėtų sakyti, suaugęs vyras? Argi rašytojas neturi teisės mirti kartu su savo vaikiškomis svajonėmis? Nematomasis varnas suka ratus gal ne apie savo auką, o kūrėją? Paskutinis įrašas Kafkos dienoraštyje skirtas rašymui: Vis labiau bijau rašyti. Tai suprantama. Kiekvienas žodis, kurį pakiša dvasių ranka – tasai rankos mostas yra joms būdingas judesys, – tampa ietimi, sviesta į kalbantįjį. Jungo sekėjo (Sharpo) komentaras: tyli neviltis ir baimė dėl kiekvieno žodžio – „tėvo pasaulio“, logoso asimiliacija, ietis – „negatyvioji intuicija“, iš dalies – paranoja. Kafka, rašo Sharpas, prieš jį puolančias neviltis ir baimes turėjo tik dvi vieno ginklo rūšis: rašymą ir viltį ką nors parašyti.
Ar to nematyti iš piešinių dienoraštyje?
Rašytojo dienoraštis nėra jo knyga. (Neturėtų tokia būti;  rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, o išleisdamas knygą pavadino dienoraščiu? Kas yra Jono Meko Nervuoti dienoraščiai? Ką viešuosedienoraščiuose rašo Sigitas Geda?)
O rašytojų piešiniai savaime yra dienoraštis, sunkiausiai sufalsifikuojamas. Gal todėl autorius mėgsta žodžio kaukę.
Knygos dažnai iliustruojamos, tačiau patys autoriai retai kišasi į šį darbą. Kartais jie tai daro profesionaliai, taip, kaip moka Jurga Ivanauskaitė, Jolita Skablauskaitė ar Leonardas Gutauskas. Juk jie – ir rašytojai, ir dailininkai. Jeigu tapytojas Antanas Martinaitis būtų gyvas sulaukęs pirmos savo eilėraščių knygos, gal ją būtų iliustravęs, savo paties pieštu viršeliu apvilkęs. Bet dailininko talentas ir profesionalumas rašytojui juk nėra, bent neturėtų būti svarbiausias dalykas. Amplifikacijai, kurią dabar rašau, reikia vaizdo, bet aš jo nemoku nupiešti ir nepiešiu, jis turėtų atsirasti iš žodžių ar per žodžius, kuriuos užrašiau; vaizdas turėtų gimti po to, kai žodžiai ima vienas kitą keisti, rezonuoti, kai jie patys pradeda ką nors sakyti apie save.
Paradoksalu, bet ar tasai vaizdas negalėtų būti nežodinis?
Matyt, galėtų.
Štai Mažojo princo autoriaus piešiniai: smauglys, prarijęs dramblį (skrybėlė), ir kiti. Jie ne tik papildo, bet ir išbando tekstą. Priverčia keisti žodžių reikšmes. Piešinys varžosi su pasaulio daiktų įvardijimu žodžiais. Labai dažnai Kafka nerasdavo žodžių ir vietoj jų piešdavo keistas figūras. Ir Geda publikuotųdienoraščių plyšiuose prikaišioja personažų ir kitokių piešinių. Rusų istorikas Borisas Ilizarovas suskaičiavo net penkis šimtus Josifo Stalino ranka pieštų figūrų (karikatūrų?), kurias gensekas nupiešė perpolitinio biuro posėdžius; gal ne vien per posėdžius, – sakoma, kad jis piešdavo skaitydamas ir knygas, ir dokumentus, net tuos, kurie būdavo atnešti jam pasirašyti.
Komiksai, į kuriuos vis dažniau verčiamos pasaulio pasakos ir nuotykių literatūra, net Fiodoro Dostojevskio romanai, kai kam gali atstoti visus klasikos tekstus. O kiek filmų, sukurtų pagal knygas, kurių žiūrovai neskaitė.
Visai aišku, kodėl mėgstame vaizduoti pasaulį jo linijomis ir spalvomis. Vaizdas yra akių kalba. Tikra. Juk akį sunku apgauti. O jeigu pati akis mus apgaudinėja? Kaip tai atsitinka? Ar iš viso atsitinka? Tas, kuris nešioja akinius, visada yra patyręs, kas yra nematomas pasaulis. Kaip keičiasi tai ir taip.
Ludwigas Vittgensteinas Filosofiniuose tyrinėjimuose (aš juos skaitau su studentais, bet vakar juos atsiverčiau ir su Džiugu) aprašo galvą, kurią jis neva paėmęs iš Jastrovo veikalo Faktas ir parabolė, o savo pastabose pavadino A-Z galva. Ją galima matyti, anot filosofo, ir kaip ančiuko, ir kaip zuikio galvą. Iš tikrųjų tą patį piešinį (arba vaizdą) galima matyti labai skirtingai. Žymiojo kalbos žaidimų tyrinėtojo akimis, mūsų kalbos tipai gimsta, sensta ir miršta panašiai kaip mes, žmonės.
Džiugas moka piešti, bent jau jo piešiniai darželyje, kurį jis lanko, gerai vertinami, jie giriami ir viešai pripažįstami: ant jų surašomi kalėdiniai ir velykiniai „gandriukų“ pasveikinimai tėveliams ir net darželio vedėjai.
Vakar vakare, pabėgęs iš lovos į balkoną, jis nupiešė Mėnulį.
Džiugo Mėnulis buvo panašus į besišypsantį žmogaus veidą, tik apverstą. Akys – du mažyčiai juodi taškeliai. Nosis – šauktukas, apačioj visai suplonėjęs. Lūpų kampučiai ne kyla, o svyra, mėnulio šypsena atrodo liūdna. Pasakiau, kad vaikystėje piešdavau kitokį mėnulį – kaip pjautuvą.
Džiugas pasakė, kad nežino, kas yra pjautuvas. Iš tikrųjų. Aš iki soties atsižūrėjau juo Sovietų Sąjungos herbe. Kai nupiešiau savo vaikystės Mėnulį, Džiugas jame ilgai „ieškojo“ savojo. Nepatenkintas tuo, ką mato, manajame Mėnulyje įpjovė platesnę burną ir paryškino antakį.
– Jau, – pagaliau nušvito Džiugo akys, – toks pat. Turime du mėnulius.
Mudu pasvarstėme, ar gali būti du mėnuliai. Sutarėme, kad gali. Iš balkono mudu matėme tik vieną – žemai virš pušų anapus upės spindintį geltonį.
– Neisiu miegoti, kol nepatekės abu, – pareiškė Džiugas.
Ilgai aiškinau, kodėl tą patį vakarą tame pačiame danguje mudu niekada negalime pamatyti dviejųmėnulių.
– Dangus dviejų neturi, – apibendrino pašnekovas.
Jis sutiko eiti į lovą, kai nupiešime bent tuziną mėnulių, vis kitokių. Viename jų (manajame) atsirado net kalnai ir slėniai. Ant aukščiausio kalno Džiugas iškėlė trispalvę.
Popieriuje galėjome turėti mėnulių kiek norime. Bet mudviem užteko tuzino. Gal kiek daugiau, nes juk atsivertėme ir kitą lapo pusę ir joje nupiešėme dar porą didesnių ir tiek pat mažesnių mėnulių. Kai pakilome nuo stalo, iš tolo piešiniai priminė dvi poras akių. Be veidų. Visi mėnuliai – poromis. Lyg akys. Ar galime matyti tokias akis?
– Aš niekada nesu buvęs Mėnuliu, todėl negaliu jo nupiešti, – atsiduso Džiugas. – Bet jo akis – galiu. Juk aš pats turiu akis. Ar turiu, seneli?
– Turi, – pritariau. – Tiktai jas reikėtų labai saugoti. Kad neišsidurtum. Kad neapaktum. Kad nereikėtų akinių. Su jais nėra patogu gyventi.
– Man patinka akiniai.
– Tada gerai. Galėsi nešioti. Ne tik aš, daug kas nešioja. Tačiau tu turi išmokti matyti ne vien tai, ką akiniai padeda matyti.
– Ką?
– Viską. Juk mudu to mokėmės. Mokėmės pamatyti Mėnulį, kuris panašus į žmogaus veidą, pjautuvą, lėkštę, kamuolį, Žemę. Juk sakiau, kad ir Žemė tokia pat apvali kaip ir Mėnulis. Tam reikia vaizduotės. Turi išmokti įsivaizduoti nematomas Mėnulio puses. Reikia įsivaizduoti, kad mudu nupiešėme tuziną mėnulių, kurių danguje nėra, bet jie gali būti kaip nors kitaip. Galima piešti ir ką kita.
Taip kalbėjomės sekmadienio išvakarėse.
Šiandien nuo knygų lentynos nusikėliau Antoine’ą de Saint-Exupéry.
– Štai knygoje Mažasis princas nupiešta skrybėlė. Po ja kažkas yra. Įsižiūrėk ir pasakyk, ką slepia skrybėlė.
Džiugas išvardijo skrybėlės slėpinius: pistoletą, sviedinį, obuolį.
Apie smauglį jis pats nepagalvojo, išgirdęs apie jį iš manęs – nesistebėjo. Juk tai – paprasta. Gal, pasiūliau, pažaiskim. Apvožkim skrybėle dramblį. Kodėl gi ne? Pirmyn. Vienas sugalvoja, ką paslėpus, kitas – spėja. Paskui – atvirkščiai. Kurį laiką Džiugui patiko šis žaidimas, o aš sumaniau jį šiek tiek pakeisti. Atverčiau kitą knygą, suradau joje ir parodžiau jam A-Z galvą iš Jastrovo ar Vittgensteino veikalo. Kas čia?Ančiuką jis pamatė išsyk, zuikį – vėliau, mano pamokytas.
– Kaip  sustabdyti? – susimąstė Džiugas. – Kodėl to, ką matau, negaliu sustabdyti? Norėčiau – visam laikui.
Buvau maloniai sutrikęs. Sužavėtas. Aš irgi nežinojau! Labai norėjau Džiugui išaiškinti, kaip jis galėtų visąlaik matyti ir ančiuką, ir zuikį. Tiktai – kokiu būdu?
A-Z galva Džiugui priminė jo žaislų krepšyje laikomą seną (mano) šratinuką, kurį puošė šviesiaplaukės panelės paveikslas; panelė pasirodydavo čia su suknele, čia nuoga – kaip pažiūrėsi; jos kūno padėtis ir drabužiai buvo taip susieti, kad rašant blondinė visada atrodė padoriai – vilkėjo kojas iki pėdų pridengiančia suknele. Džiugas tuoj surado tą šratinuką ir mudu pažaidėme su juo. Šratinukas dirbo kaip dvejetainė skaičiavimo mašina: galima³ tik viena atsakymo (O arba 1) alternatyva. Dvejetainė sistema. Blondinė viena, bet arba nuoga, arba su suknele. Prastas žaidimas, juk aš nenorėčiau, kad vaikaitis galvotų kaip kompiuteris!
Piešinys iš Mažojo princo yra geresnė mokykla – be jokių alternatyvių šviesos tamsos efektų. Beveik ideali savarankiško matymo (ir mąstymo) priemonė. Ryžausi žengti toliau: Džiugai, pasakiau, nieko tau nebeaiškinsiu.
Džiugas suglumo.
Juk jis manė, kad aš, senelis, viską žinau ir galiu jam paaiškinti. Ne, pasakiau, pats užsidėk kokius nori akinius. Žiūrėk. Po skrybėle ne visada yra tai, kas atrodo esąs. Jam, Džiugui, reikės augti ir mokytis. Sunkiausia bus suprasti, kad visi mokytojo senelio komentarai tėra spąstai. Kiekvienas žodis turėtų būti skaidrus lyg stiklas, anapus kurio – jo paties, Džiugo, piešiniai, jo vaizdiniai.
Pietus mudu suvalgėme greitomis ir paprastus – išsitirpinome puodelyje vištienos buljono miltelių, pasišildėme keptuvėje medžiotojų dešrelių. Nepamiršome „inkilo“ statytojų: dešrelių nunešėme į paupį Fredui. Šis buvo linkęs geriau badmiriaut nei priimti iš jaunėlio brolio sumuštinį su paskrudinta dešrele. Įkalbėjome. Džiugui net buvo leista įsiropšti į „inkilą“ ir patupėti jame. Aišku, labai trumpai. Tuojau buvo išprašytas lauk. Manęs nesiliovė stebinęs tas nesibaigiantis brolių karas: vyresniojo baimė prisirišti prie jaunesniojo ir prarasti savo laisvę, jaunesniojo įtikėjimas, kad jis yra vyresnis, ryžtas įveikti užtvaras, kurias statė brolių amžiaus skirtumas.
Ir štai po pietų, galbūt tada, kai jo mama ir močiutė sielvartingai trypinėjo prie išniekinto giminės kapo, Džiugą pasodinau prie labai sunkiai suvokiamo piešinio. Vietoje Mažojo princo pakišau jam knygos puslapį su Kafkos laišku Milenai ir jį paaiškinančiu piešiniu. Šeštadienio vakare, kai Džiugas jau buvo pripiešęs tiek mėnulių, kad sutiko migti, lovoje buvau atsivertęs tą knygą. Skaitytojui, matyt, reikėtų žinoti man parūpusį tekstą:
Prie šito laiško pridedu piešinį, kad tu galėtum įsivaizduoti kai kuriuos mano „užsiėmimus“. Stovi keturi stulpai. Per abu vidurinius stulpus perkišti du ta~šai, prie kurių pririšamos „nusikaltėlio“ rankos; per abu kraštinius stulpus iškišti tašai, prie kurių tvirtinamos kojos. Šitaip pririšus žmogų, tašai lėtai skečiami, kol žmogus perplėšiamas per pusę.
Nieko sau – inkvizitorių užsiėmimų naktį vaizdelis. Skaityti baisu. Negaliu patikėti, kad Kafka – tarp tų keturių stulpų. Kažkas ne taip. Žydams, kaip jau prisiminta, neturėtų būti takoskyros tarp Dangaus ir Žemės. Žmogaus paskirtis yra susieti tuos pasaulius, transcendentalią žemišką prigimtį, ir pasaulį, kuriame jis ir Dievas yra visiškai tapatūs. Pagal Torą, jos įstatymus ir apreiškimo tiesas gyvendamas žydas realizuoja transcendentalųjį tikslą. Kiek leidžia jėgos, Dievo ir jo paties sukurta tikrovė, jis aukština Dievą ir save. Kalba ir komunikacijos priemonės šio tikslo atžvilgiu yra tik dalis dieviškosios žmogaus sielos dovanų: minties, kalbos ir veiksmo. Proto ir jausmų dieviškieji drabužiai.
Taigi vidinis regėjimas man nieko naujo neatvėrė. Perskaičiau, bet nieko nepamačiau. Skaitydamas Kafką visada atsitrenki į sieną. Apsisuki, grįžti, vėl – siena. Labirintas be išėjimo. Gal Džiugas, pagalvojau, turėtų viską pamatyti, o ne perskaityti. Kol žmogus dar nemoka skaityti, parašytas tekstas yra tinkamiausias neįmanomo dialogo mokytojas. Užuominų, aiškinimų, paslapčių labirintas.
Vakare skaitydamas Kafkos laiško žodžius prisiminiau Algirdo Landsbergio „kantatą miško brolių atminimui“ – Penkis stulpus aikštėje, Antano Škėmos Pabudimą, J. P. Sartre’o Nešvarias rankas. Į galvą lindo ir kitos politizuotos, prisipažinsiu, šiurpokos literatūrinės aliuzijos. Grįžtant prie kabalos: baimė – visų 365 Toros draudimų motyvacija, kiti 248 priesakai yra meilės šaltiniai. Aritmetika čia painiai įsiterpia į tikėjimą, nes siela padalyta į 613 dalių, kurios atstovauja susumuotiems kaulams ir kraujo indams. Prisiminiau kabinetus, kurių spintose anapus stiklo mačiau pastatytas žmonių kaukoles, ir galėčiau prisiekti, kad prie tokių kabinetų interjero reikia priprasti. Tik po kurio laiko imi nebejausti baimės ar nemalonaus jausmo. Be abejonės, aš nežinau, ar tarp Kafkos namų apyvokos daiktų galima buvo rasti vaizdinių priemonių, susijusių su žmogaus kankinimo ar jo kūno dalijimu tarp Dangaus ir Žemės.
O Džiugui (jis jau sėdi prie atverstos knygos) Kafkos piešinys nesukelia jokios baimės. Žmogus voras, štai kas pirmiausia atėjo jam į galvą. Pasufleruoju, ką matau ir svarstau aš. Aha, gali būti, sutinka Džiugas. Perpus plėšiamas žmogus jam nekraupus. Televizija ir internetas, video- žaidimai pripratino jį prie daug šiurpesnių vaizdų. Brolis kartais jam leidžia pastovėti šalia, kai žaidžia itin pamėgtą karinį šou Desperados: Wanted Dead or Alive. Piešinyje netgi nematyti kraujo ir kitokių mirties realybės ženklų. Mirties kalba visad nuoga. Mirštančiojo ant Kafkos kryžiaus vaizdas yra geometrinis, pernelyg abstraktus, tad nejaudina mūsų, juo labiau – vaikų. Milenai piešinys buvo autoriaus paaiškintas. Tai – Lozoriaus kryžius, Šv. Antano ramentų kryžius, maro krucifiksas. Kryžius yra toks pat visumos ženklas kaip ir mandala. Kaip kryžius yra žemiškojo pasaulio simbolis, taip simboliškas yra prikaltasis ar pririštasis prie jo žmogus, negalintis iš šio pasaulio pabėgti į dangiškąjį, prie kurio jis taip pat prikaltas ar pririštas. Psichoanalitikai mano, kad išeitis – vienintelė ir labai paprasta: išsigelbėti nuo kryžiaus galima tik pripažinus ir suvokus konfliktą, plėšiantį žmogų perpus. Kitaip sakant, čia visai kas kita nei svastika, crux gammata. Kafkai, savo namus laikiusiam kalėjimu, kryžiaus simbolika sutapo su jo baime gyventi vienam, be tėvų saugos. Man, Severo zapadnyj kraj palikuoniui, buvo girdėtas kalėjimo Sankt Peterburge pavadinimas Kresty. Nietzsche abejojo, ar vertybė, dėl kurios tu aukoji savo gyvybę, keičiasi. Kas iš to, kad kažkas numirė dėl tavęs ant kryžiaus?Argi kryžius – argumentas, klausė Nietzsche. Kraujas – labai nepatikimas liudytojas, jo nereikėtų vadintitiesa. Taip buvo. Dabar – daug netikro kraujo. Simuliakrų bangos nuplauna tikro kankinių kraujo pėdsakus.Wanted Dead or Alive.
Džiugui nieko neaiškinu, nors – galėčiau. Su juo gana lengva kalbėtis: jis neapsimeta esąs išmintingesnis, negu yra iš tikrųjų. Jis man – ištikimas pašnekovas vien dėl manosios laikysenos: aš pripažįstu, kad jis nėra jaunesnis už brolį, bent jau gali kada nors tapti tokiu. Nejaunesnis už savo vyresnįjį brolį. Bet ir ne dvynys, yra pasiryžęs ginti mane nuo priešų, visų pirma – nuo Fredo. Taigi man Džiugas nemeluoja, piešinys jam iš tikrųjų, matyt, nekelia baimės: jis supranta šito Kafkos piešinio sąlygiškumą, beje, nė kiek ne mažesnį ar didesnį už Lemtono slibino sąlygiškumą. Knygos dailininkas viršelyje pakartojo pusiau plėšiamo žmogaus kūno motyvą ir išdrįso nupiešti net nematomąjį juodą varną, skraidantį apie Kafkos, berymančio ties knyga, galvą. Varnas buvo panašus į primityvizmą iliustruojantį piešinį: platūs ir ilgi lyg sklandytuvo sparnai, mažytė galvutė su pražiotu snapu. Varną nuo Kafkos galvos skyrė saulėgrąžą primenanti jos aura. Plaštakos rankų, grandinėmis prirakintų, matyt, ir prie dangaus, ir prie žemės, dengė Kafkos akis. Anonimo dailininko grafikos darbas buvo juodai baltas, profesionalus ir jame galėjai rasti viską, ką knyga pasakojo apie konfliktą ir transformaciją vieno rašytojo gyvenime. Bet ir grafika skleidė ženklus, kurie nepriklausė nei Kafkai, nei knygos autoriui Sharpui, nei jos iliustratoriui. Bent jau mudu su Džiugu galėjome juos suprasti ir aiškinti kaip norėjome. Be abejonės, neturėjome jokios vilties, kad Kafka ar Sharpas patvirtintų arba paneigtų mudviejų įžvalgas.
Nebuvau nusiteikęs Džiugui ką nors daugiau patarinėti. Suaugusiųjų pasaulis yra užrakintas nuo jų pačių, kodėl vaikai turėtų jį atrakinti? Ką jie veiktų jame? Aš pats turėčiau susidoroti su savo konfliktais, išsiaiškinti, ką galėtų reikšti sapnas apie niežtintį girinį obuoliuką, kaimynui Liudui panašų į žmogaus akį.
– Važiuokim apžiūrėti Kepaliušių piliakalnio, – pasiūliau vaikaičiui.
– Kas yra „kepaliušiai“?
– Skrybėlės. Matyt, piliakalnis yra panašus į žmogaus galvą su skrybėle.
– O po ja – smauglys, – prisiminė Džiugas piešinėlį iš Mažojo princo. – Arba – žmogus voras. Jis – kalėjime, bet jis visada pabėga. Ar ant piliakalnio tebėra pilis?
– Ne. Šalimais jau pastatyti namai. Buvo kolūkis. Visas kaimas.
– O požemiai?
– Nežinau. Tikriausiai nėra ir požemių. Jie juk užgriūva.
Planas aplankyti piliakalnį greitai buvo atmestas: Džiugas buvo linkęs ne keliauti ten, kur nieko įdomaus nepamatytų, o piešti, ką pradėjęs ir ką galėjo vaizduotis kaip nori. Be abejonės, teisingas pasirinkimas. Aš pamėginau rašyti – tęsti amplifikaciją. Juk turėjau išsiaiškinti, ką sapnavau, kai Arsė mane pažadino. Sėdėjau prie rašomosios mašinėlės neprisiliesdamas prie jos klavišų, klausydamasis besišnekančiųjų kaimynystėje (sodo nameliai – labai arti vienas kito) balsų, vis atsigręždamas į langą, kai gatvele pravažiuodavo automobilis. Garsai tarytum palaidodavo daiktus, kurie tuos garsus sukeldavo.
– Man reikia veidrodžio, – prikibo Džiugas, – pastatyk priešais mane didelį veidrodį.
– Kam?
– Aš noriu matyti save, kai piešiu. Matyti, ką piešiu.
– O ką tu dabar pieši?
– Juk žinai. Ukvį. Kurį sapnavau. Jis buvo žalias ir pririštas kaip ir tasai žmogus, kurį tu man parodei.
Veidrodį surasti nebuvo sunku. Senų į rūsį buvau atvežęs ne vieną. Atnešiau ir pastačiau ant stalo priešais Džiugą, kadaise vonioje Vilniuje kabėjusį ovalinį veidrodį. Prireikė jį paramstyti knygomis ir dėžutėmis nuo žaislų, kad stovėtų taip, kaip Džiugas įsigeidė.
Vėliau neiškenčiau nepasmalsavęs: palikęs rašomąją mašinėlę ir beveik tuščią popieriaus lapą, įkišau galvą į kambarį, kur sėdėjo vaikaitis. Jis piešė. Iš žalsvų taškų ir rutulėlių jis sudėliojo labai tikrovišką šuns piešinį. Anūkas piešė ant plono permatomo lapo, kurį jis priklijavo prie veidrodžio. Jame mačiau ant grindų tupinčią Arsę. Taip Džiugas rado būdą, kaip nukopijuoti vaizdą. Prisiminiau, kad vaikystėje ir aš gudraudavau: knygos lapą su prie jo prispaustu popieriumi dėdavau ant lango stiklo ir kopijuodavau stirnas, vilkus, meškas, ką panorėjęs. Mintis apie veidrodį man nebuvo kilusi. Prisiminęs, ką apie veidrodį ir jo vietą vaiko pasaulyje yra rašęs psichoanalitikas Jacques’as Lacanas, pagalvojau, kad Džiugas yra sėkmingai įveikęs visus išbandymus su savuoju atvaizdu. Nuo savęs kaip visumos jis drąsiai perėjo prie šuns tapatybės. Šuo, kuris Džiugą žino, turėtų virsti Džiugu, kuris žino šunį. Ar kitaip, bet panašiai, kaip aiškina prarastosios kartos rašytojų mokytoja. Kuo čia dėtas Kafkos piešinys, be abejonės, neaišku. Tačiau matyti pririštą šunį, sutikite, yra gyvenimiškiau ar įprasčiau negu matyti pririštą žmogų.
Nusprendžiau netrukdyti.
Veikiai, tačiau jau pavakare, Džiugo piešinys buvo baigtas.
Jis pats atnešė jį man į antrą aukštą, kur tebesėdėjau prie retkarčiais tesutarškančios rašomosios mašinėlės. Piešinys buvo įdėtas į dėžutę nuo šokoladinių saldainių „Kaukė“.
Džiugas atvožė dėžutę, iš vidaus ji buvo išklota sidabrine folija ir, ištraukęs savo piešinį, padavė man:
– Paskui vėl įdėk į dėžutę. Ji – veidrodinė, bet – be langų. Aklam šuniui smagiau būti tamsoje. Pasižadėk, kad įdėsi…
– Pasižadu, – atsakiau.
Auksiniame piešinio dugne mačiau kažką iš šešėlių teatro.
Štai ir įrodymas, pagalvojau, kad Džiugas viską gali, kad jo taškai ir rutulėliai nėra chaotiškas pasaulis. Veidrodis jį sutvarkė. Kaip įmanoma imituoti kito žmogaus veidą nematant savo paties veido veidrodyje? Reikia turėti vidinį vaizdinį ir pasakyti: matau! Matau jį. Reikia patikėti, kad matai. Tai – visiškai ne žalsvi flomasterio nosies pėdsakai popieriaus lape. Džiugas atrado tai, ką kiti (vyresni?) buvo ne sykį atradę. Jis buvo pasiuntinys, su lapu popieriaus atėjęs pranešti man, kad buvo ir tebėra tvarka, vienovė, tapatybė, vadinkim, kaip patinka. Visų pirma – jo būsena. Akimirka, kuri trunka amžinybę. Yra tokia genealogijoje. Geologijoje. Gnoseologijoje. Istorijoje. Literatūroje. Mene. Visur, kur tik ieškai ryšio tarp prigimties, atminties, sąmoningumo ir to, kas dažniausiai įvardijama tapatybe. Tačiau tapatybė yra nepažįstama, kai sąmonė klausinėja, kas ji.
Džiugas nupiešė Ukvį – veidrodinį Arsės atvaizdą.
Jis tarsi iliustravo Vittgensteino triušio ir antino piešinių tapatybę. Arba tezę apie figūros

F
F

dviprasmiškumo fenomeną (figūra

F
F

gali būti suvokta ir kaip raidė f, ir kaip jos veidrodinis atspindys). Gal tai – spontaniškas bandymas pabėgti iš uždaros sistemos, kuriai gresia netvarka. Entropija, anot fizikų. Viduramžiais bėgantieji nuo entropijos bent sykį per metus nereikalingus senus daiktus išmėtydavo pro langus į gatves. Ir šiandien nuo netvarkos mus gelbsti Kariotiškių ir kiti sąvartynai.
Džiugo šuo buvo žalsvas šuns prie veidrodžio dupletas; taškai ir rutuliukai jungėsi į vaizdo kontūrus, panašius ir nepanašius į šuns pavidalą. Žodžiais galėčiau tai pailiustruoti vienu būdu – daug kartų parašydamas tą patį žodį: šuošuošuošuošuošuošuošuo. Padėjau tašką (be aiškios būtinybės šitoje vietoje) kaip ir Džiugas, matyt, piešiny sugrįždamas prie pirmųjų taškų ar rutuliukų. Kiekvienas jų buvo pavienis, atskiras lyg senovinis pasaulio atomas, kiekvienas jų glaudėsi prie savojo (veidrodžio), ir šuo atrodė atsidūręs tarytum kaleidoskopinėje n veidrodžių karalystėje, ir toje karalystėje net A. Einsteinas neturėtų ką pasakyti apie jos laiką ir erdvę. Bent jau aš tos erdvės negalėjau pavadinti nei iškreivinta, nei kontinualia, o ir laikas besidauginančių veidrodžių karalystėje buvo sustabdytas, nes piešiny kitoks jis ir negali būti; be abejonės, tai buvo Džiugo laikas, užsispyręs vaikaitis pasiekė savo tikslą – nupiešė susapnuotą šunį, ir aš galėjau tik pasidžiaugti, jog nupiešė. Pasižiūrėjau į laikrodį: jis rodė septintą. Saulė jau ritosi visai vakarop, o termometras tebegąsdino fizikų išpranašauta entropijos arba šiluminės mirties grėsme – pavėsyje laikėsi dvidešimt aštuoni ar devyni laipsniai pagal Celsijų.
Šuo atrodė gana tikroviškas. Negalėjau suvokti, kodėl kažką kitą, ne šunį, primenantis padaras būtų pats tikriausias šuo. Netgi veidrodinis jo dvilypumas – dvi galvos, du kūnai, dvi nukirstos uodegos – jam tiko. Jis buvo informatyvus pagal Einsteiną: mačiau ir jaunesnį, ir vyresnį Ukvį, mačiau paliegusį, iš skausmo į žemę besirausiantį, ir šūvio išgąsdintą, per gyvatvorę šokantį. Šuolis po mirties; jis sunkiai įsivaizduojamas, stačiai neįtikėtinas, gal ir sukelia sujudinto, neryškaus fotokadro įspūdį. Prisiminiau Ukvio nuotrauką sode su manimi ir Violeta. Nuotraukoje Ukvis tupi tarp mudviejų lyg koks gauruotas meškinas, be akių, snukio ir kojų ryškių kontūrų. Impresionistinis eskizas.
Svarbiausia piešinyje buvo ne veidrodžio dėsniams paklūstantys taškai ir rutuliukai. Į tas vietas, kur turėjo būti Ukvio akys, Džiugas suvarė durklus. Mačiau jų rankenas, kurios galėjo atrodyti ir kaip šuns ausys, veidrodiškai (?) perlūžusios ir nulinkusios, erdelterjerų veislės šuns ausys.
Aš krūptelėjau, nes išgirdau Džiugą lyg ir besiteisinantį:
– Juk tu sakei: jis buvo aklas.
Taip, sakiau. Ukvis iš tikrųjų buvo apakęs. Tiktai niekas jam akių neišdūrė. Jis apako nuo ligos. Jį pražudė erkė, jos įkandimo komplikacijos, o gal dar ir persirgtas šunų maras. Žvilgtelėjęs į Sharpo knygelės iliustraciją viršelyje supratau, kad Džiugas kaip durklų piešėjas nėra originalus: dailininkas, pridengęs Kafkos akis jo rankų plaštakomis, grandinių, kuriomis žmogus buvo pririštas tarp dangaus ir žemės, kablius buvo užkabinęs už ant plaštakų nupieštų akių. Pastarosios buvo su ilgomis ryškiomis blakstienomis. Tokias blakstienas galėjau matyti ir kaip dvi erkes, kurios plonomis kojomis rėpliojo Ukvio akių link.
Dabar aš prisiminiau, ką buvau pamiršęs iš paryčiu susapnuotojo sapno.
Pirma nei Arsei uždėjo man ant peties leteną ir pažadino mane, aš ieškojau flomasterio, kad pasižymėčiau man reikalingas vietas lentoje, paskui staiga pamačiau rankoje laikąs ne Džiugo flomasterį, o peilį ar durklą. Ir juo aš žymėjausi lentoje vietą, kur turėčiau išgręžti skylę taburetės kojai. Tai, kad rankoje laikiau ne flomasterį, o peilį, galėjo reikšti manyje pabudusį agresyvumą. Ką aš ketinau sunaikinti? Ak, taip, man prireikė gintis nuo skausmo tarpumentėje, buvau pasiruošęs bet ką nudurti, papjauti, kad tiktai išnyktų mane kankinęs skausmas. Gremždamas nagais nugaros odą, draskydamas tą japonišką purpurinį pumpurą, aš stvėriau ne flomasterį, o durklą, užsimojau ir smeigiau. Į ką?
Nesu savo gyvenime nei veršio papjovęs, nei kiaulės nudūręs, nei vištai nukirtęs galvos, tačiau dabar supratau, ką jaučia laikantysis rankoje peilį, kai šisai sminga ne į medį ar velėną (esu juk meistravęs namų ūkyje ir – kaip melioratorius – pjaustęs ką tik iškastų kanalų šlaitams apvelėnuoti paruoštas velėnas), bet lyg ir į gyvą būtybę. Nežinojau, kas ji tokia. Ji virpėjo iš skausmo, kurį iš pradžių palaikiau savu. Ne, skaudėjo ne man. Aš tik draskiau iki kraujo odą, imitavau skaudamą vietą.
Simuliavau skausmą.
Tačiau skausmas negali būti simuliakras. Skausmas gal yra tikrovės testas. Tik atrodo, kad tau vienam yra blogai, kad skauda tik tau.
Man buvo labai svarbu suvokti, kam aš sukėliau skausmą, kurį jaučiau kaip savąjį. Deja, Džiugo piešinio sukeltos asociacijos nebuvo visagalės.
Iš sapno nieko daugiau neprisiminiau, bet ir tai, ką prisiminiau, visiškai pakeitė mano požiūrį į galimybę nupiešti sapną. Pasirodo, galima. Tiktai pamatyti šį piešinį piešėjui sunkiau negu kitam. Juk Džiugui neatrodė, kad jis nupiešė kažką išskirtinio. Jam pavyko, kaip jis prisipažino, žiūrint į Arsę veidrodyje nupiešti Ukvį, kurio gyvo jis niekad nebuvo matęs, tačiau pats nieko naujo piešinyje neišvydo. Mes matome vien tai, ką sugebame įsivaizduoti, ką jau žinome. Tai tik aš sureikšminau Džiugo piešinį, susiejau jį su savuoju sapnu, racionalizavau sapno aiškinimą. Dėl savų konfliktų ir jų transformacijų pajutau veidrodinius Kafkos juodojo varno atspindžius ne tik Džiugo piešinyje, bet ir šalia savęs. Tik politikai sendami augina tuščių ambicijų erškėtį. Bet aš gal gyvenu ir nesusimąstau, kas manyje (kaip Džiugo piešinyje) sujungia taškus ir rutuliukus. Kaip ant rašomojo stalo padėti, vienas su kitu, atrodo, niekuo nesusiję daiktai, tokie kaip knygos, pieštukai, sąvaržėlės, centai, žirklės, žemėlapiai, disketės, kasetės, dievai žino kas, yra greta vienas kito. Aš matau juos šalia, regiu jų kompoziciją ir sutinku su jos būtinybe. Visiškai atsitiktine ir alogiška. Seniai nebeverkšlenu dėl to, kad kuris nors iš draugų manęs nesupranta arba aš nesuprantu jų. Pasaulio reiškiniai lyg liepsnojantis ratas rieda tiek per dangų, tiek per žemę – jam lemta sujungti visa, kas nesujungiama.
Chtoniškasis šešėlis, karštą vasaros dieną ištrūkęs iš Ukvio kapo prie gyvatvorės, iš po skėčio nuo saulės, kurį atstojo netoliese auganti obelis, buvo kažkoks netikras. Netikrumo šešėliui suteikė krikštas – lenta, parsivežta iš Neringos, ištraukta iš filmavimo prie Negyvosios kopos dekoracijų atliekų, trissyk perskilusi, ir leliją, ir moters torsą primenanti eglinė lenta su įrėžtomis vardo raidėmis Zelda PAAP, Unser Lieben Mutter, 1679. Gal šventvagystė įbesti šią lentą prie Ukvio kojūgalio. Bet aš jau įbedžiau, nes gal neišmaniau, kur tąjį suvenyrą iš Neringos padėti. Ant Negyvosios kopos lyg miražas iš smėlio bangos kilo geltonai žydinti gėlė. Smėliaskėlė. Vėjas siūravo ją, liauną ir vienišą. Čia, sode, tą vienišą laukinę gėlę pakeitė aibė visokiausių gėlių gėlyčių, kurias sėja ir sodina Violeta.
Vis dėlto chtoniškasis šešėlis negalėtų būti tik simuliakras. Jame, kaip ir manajame skausme, glūdi kažkas nesugriaunamo, vienintelio, kaip ir žalsvajame Džiugo šuns piešiny, kurį aš pripažinau vykusiu.
Žemė – ne tik moteriškasis pradas ar visų mūsų hermetiškoji vaza, gilusis pasąmonės indas; ji visur grėsmingasavo kvietimu judėti: iš jos kyla ne tik jūros vandenis primenančios smėlio bangos Neringoje, ne tik suartos vagos, kuriose vėliau plauks rugiai, kviečiai ar avižos, iš jos virsta net karščiausią dieną vėsūs šešėliai; tai ji šiandien pakvietė dvi mano šeimos moteris ieškoti protėvių Urbanavičių kapų, pasimelsti už juos bažnytėlėje ant Gramančios kranto, ir veikiausiai jos sugrįš pilnos vilties, kad yra jų tapatybė. Su protėviais, tėvais, savimi.
Jodvi sugrįžo vidurnaktį. Temperatūra vis dar buvo ta pati, pagal antrąjį dinamikos, entropijos, dėsnį. Džiugas su Fredu jau miegojo. Mes, vyrai, buvome pabaigę visus to šventadienio darbus, galimus ir negalimus. Buvo jau nupieštas susapnuotas Ukvis, sapne pervėręs skausmas nugaroje buvo interpretuotas pagal psichoanalitikų schemas, namas medyje („inkilas“) – pastatytas. Keliauninkės viena per kitą pasakojo man apie Pagramantį, jo parapijos kleboną, šv. Mišias už Sungailiškių dvarą ir jo žmones, špitolę ir mokyklą, pastatytas bajoro Jono Urbanavičiaus, į kurio kapą niekieno (tai yra manųjų moterų) neatsiklausus buvo perlaidotas bevardis (laidotuvininkai neišdrįso iškalti ar kitaip užrašyti ant kryžiaus jo vardo ir pavardės) tremtinys ir banditas, ir aš neturėjau kaip įsiterpti į jų šventę su savuoju sekmadieniu „Atgajoje“.
Moterys buvo dėmesingos ir man, tačiau ir vėl – tik prisimindamos kelionę į protėvių šalį. Netoli Urbanavičių kapavietės Pagramantyje jos mačiusios Onos Martinkienės antkapį, ir jodviem kilusi mintis, kad mano ir jų proseneliai yra kilę iš gretimų apylinkių. Kol kas neturėjau įrodymų, kad Ona Martinkienė, palaidota Pagramantyje, priklauso mano genealoginiam medžiui, bet negalėjau atmesti galimybės, jog ir šiuo atveju pasaulio kompozicija yra man nematoma tvarka. Ne prastesnė ar menkesnė negu Džiugo žalsvieji taškai ir rutuliukai Ukvio – Arsės piešinyje. Mano bendrapavardė moteris, kaip ir šioje amplifikacijoje plėtojamos dvilypės fabulos ar lygiagretaus siužeto variacijos, yra savo vietoje. Mano svarstymai, kas aš esu, kodėl man lemta vienaip ar kitaip mąstyti ir elgtis, nieko nereiškia, kai aš ką nors darau. Kas aš esu tada? Gali išsiaiškinti kilmę, žinoti visus savo protėvius, gyvenusius prieš du šimtus ar daugiau metų, gali nusipiešti savo genealoginį medį ir pakabinti ant sienos herbus, tačiau dirbdamas esi lyg toji Kafkos esė aprašyta pelė, besidžiaugianti tarpsienių erdve, kuri veda į kampą su spąstais ir šalia jų tykančia kate, ji pelei pasiūlo gelbėtis – pakeisti judėjimo kryptį ir tuoj su apetitu praryja bėgančiąją nuo to, kas yra jinai pati. Rašydamas ar piešdamas tikrai nežinai, kas esi.
Esi. Galbūt XVII a. prie Kuršmarių gyvenusi Zelda PAAP, kurios krikšto kinematografinių dekoracijų simuliakrą XX a. pabaigoje kažkas parsivežė į sodą prie Neries ir įbedė prie nušauto erdelterjero, kilusio iš Anglijos, kapo. Esi gal ne juodas, o žalsvas taškas ar rutulėlis vaikaičio susapnuotame pasaulyje ar jo piešinyje. Esi daug ką apie save žinąs, mąstantis ir suvokiantis, bet visada keičiantis judėjimo kryptį, kai jau esi arti arti savęs.
Ieškai ne ten, todėl ir nerandi. Esi aklas, nes nuolat išsiduri akis. Jos tau nereikalingos, nes be jų aiškiau matai.
Ką matai?
Kokiomis akimis? Kur jos, anot antikos ir mūsų dienų filosofų?
Ar bereikia jų, jeigu matai ir be jų?
Kai vediesi aklą šunį arba šuo veda aklą žmogų, – ką reiškia tokia vedlystė?
Kodėl Kafka regėjo nematomą juodąjį varną be sparnų sklandantį aplink jo galvą? Ar tas varnas nuo šakos to paties medžio, iš kurio Edgarui Poe kažkas sakė: Nevermore?
Buvo jau pirmadienis, po vidunakčio. Vaikaičiai kietai miegojo, o Arsė snūduriavo prie mano kojų, prasimerkdama ir pakeldama į mane rudas akis, susirankiodama nubyrančius, kai atsilauždavau džiovinto varškės sūrio, ant grindų visus trupinius. Prie stalo buvo dalijamasi kelionės įspūdžiais; aš vis dar išgirsdavau ką nors nauja, pavyzdžiui, kad Sungailiškių dvaro žemėse buvo įkurtas Kirovo kolchozas (beje, kurį laiką taip vadinosi ir manųjų Jerubiškių kaime buvęs kolchozas), kad tebegyva Anelė ir jos sesuo, tarnavusios poniai dvare prieš karą, kad tebestovi XIX a. statyta parapinė mokykla, o labiausiai jausmai užvirė, kai pradėjome svarstyti, pakęsti ar nepakęsti kapo išniekinimą. Nemačiau išeities. Perlaidotą žmogų, kad ir kas jis būtų buvęs, žmoniškumas reikalavo palikti ramybėje.
Tačiau manyje juk nesroveno tos, išniekintos, giminės kraujas.
Norėdamas sušvelninti klausimą, nukreipti dėmesį, atnešiau parodyti Džiugo nupieštą Ukvį – Arsę. Pamėginau paaiškinti, ką mudu su vaikaičiu padarėme per visą ilgą sekmadienį. Pasakiau, kad Džiugo piešinys panašus į regėjimą, kurį būtų galima palyginti su jų giminės kilmingojo aristokrato Gordono iš Anglijos portretu. Turėjau galvoje, kad nupiešti prieš kelis amžius į Lietuvą atklydusį ir nei fotografijos, nei portreto vaikaičiams nepalikusį protėvį ar jam prisistatyti yra nelengva. Džiugo senelė ir mama nesutiko. Labai įsižeidė, nes mano kalba joms pasirodė kaip įrodinėjimas, kad žalsvoji pabaisa yra ir šuns, ir jų protėvio iš Anglijos portretas. Taip jos iškreipė Džiugo susirastąjį veidrodžių principą, apie kurį negalėjau nutylėti ir anūko nepagirti.
Tačiau, jos nesuprato, ką Džiugui pavyko padaryti: materializuoti savo vaizdinį, kuriam gyvuoti tik dingstį, o ne priežastį suteikė mitas apie buvusį mūsų šeimos narį Ukvį. Moterims žaliasis padaras veidrodžių pasaulyje atrodė lyg šmėkla ir visai nepanašus į šunį. Mūsų šunį.
Aš nesiginčijau. Mano patirtis nėra visas pasaulis. Nėra netgi jodviejų bajoriškų giminių – Stulpinų ir Bazarų – šakos. Perskilusi pušinė lenta, kino filmo Moteris ir keturi jos vyrai dekoracijų simuliakras, pseudokrikštas su įrėžtu Zeldos PAAP vardu prie Ukvio kapo – ne visai tas pat, kas Liubicz ar Nieczuja herbai prie perlaidoto maišelio kaulų iš gulago.
Nunešiau dėžutę nuo saldainių „Kaukė“ su susapnuoto šuns paveikslu atgal prie Džiugo lovos ir padėjau tarp jo žaislų. Gertruda Stein, be abejonės, teisi: šedevrų pasaulyje nėra daug, ir su tuo reikėtų sutikti kalbant ne tik apie literatūrą. Užverčiau de Saint-Exupéry, Kafkos, Vittgensteino, Sharpo ir kitas dieną sklaidytas vaikiškas ir nevaikiškas knygas. Nukišau jas į atokesnį lentynos galą. Nesu žmogus be savybių, esu senex, senis, turėčiau laikytis jam būdingų ar bent psichoanalitikų jam priskiriamų savybių. Ramiai aiškintis, viską pasverti, nieko nesmerkti. Niekuo nesistebėti. Žinoti ir tylėti.
Pamėginau taip elgtis. Prikalbinau moteris eiti miegoti ir pats atsiguliau, prieš užmigdamas vėl prisiminiau sapne sutiktą sodo kaimyną Liudą ir vėl aiškiai, lyg čia pat kambaryje ištartus, išgirdau jo žodžius: Panašu į akį. Matau lyg jos obuolį, rainelę, vyzdį… Užmigęs gal nieko nesapnavau. Pabudau jausdamas atsėlinantį mėšlungį, kuris retsykiais kamuodavo. Mano pastangos ištiesti kairę koją ir glostant plaštaka ją atpalaiduoti buvo bevaisės. Raumenys sukietėjo, pasijutau visiškai bejėgis, tvilkomas skausmo rykšte, nežinojau, nei kiek laiko mane ji kamuos, nei kokiu būdu ji atitols. O ji nutvilkė ir antrą, dešinę koją, ši irgi sustiro lyg kumpa, sausa medžio šaka, ir nedrįsau jos net žnaibyti ar braukyti. Norėjau tik dejuoti, cypti ar kitaip pripažinti savo pavaldumą fiziologijai ir nežinomybei. Sukandęs dantis laukiau mėšlungio pabaigos. Miegojo abu vaikaičiai. Gal vėl ką sapnavo, nes Džiugas pro miegus kalbėjo nerišlia, man nesuprantama kalba. Pajutusi, kad mane ištiko bėda, priėjo Arsė. Palaižė iš po antklodės iškištą pėdą, tačiau šuns liežuvis kėlė tik dar didesnį skausmą, ir aš nuvijau šalin vienintelę savo gelbėtoją.
Mėšlungis nėra mirtinas, jis iš tikrųjų po kiek laiko baigėsi. Palaima vaikščioti basam grindimis juntant, kad kojos tavęs klauso, arba – per jas atgauni ryšį su pasauliu. Esi jo dalis, mažytė, bet gyva. Gali vėl užmigti. Tarytum nieko nejausti. Nutrinti ribas piešiniuose apie realybę, sapnus ir ką tik nori.
Apie tai, kas atsitiko kitame kambaryje atsigulusiai žmonai, sužinojau tik ryte.
Naktį Violeta praleido sėdėdama ir verkdama iš skausmo. Kai pašaukė mane ir aš užlipau laiptais į žmonos miegamąjį, ji pasitiko baisiu prisipažinimu:
– Aš išsidūriau akį.
Ji sėdomis gūžėsi lovoje, nė nežiūrėjo į mane, nes negalėjo manęs matyti: dešiniąją akį ji slėpė po nosine, o kairiąją buvo užmerkusi.
Be abejonės aš nieko nesupratau ne supratau kaip dažniausiai būna pažodžiui nežinojau ką sakyti tik galvojau kaip ir bėda skausmas vienas nevaikšto skausmasskausmasskausmas jis iš veidrodinės dėžutės nuo dviejų kryžių grandinių tarp dangaus, ir žemės, jis, neregys, skaudulys kurio, nėra, Dievo žvakės liepsna liūdesys ir kvailos mintys sekmadienį nesimeldžiant dėmesio, veidrodis akis piešinys amžinas vaikas toli grubi siela nežino yra akių apgaulė nebūti kuo esi „Atgaja“.

2003–2004 m.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5-6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Vytautas Martinkus. Lapkričio saulė: Ilgės arba Vėlinės po Opšraus žvaigždynu

2017 m. Nr. 11 / Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka

Vytautas Martinkus. Sąžinės balsas ir dar šis tas

2017 m. Nr. 7 / Jonas Mikelinskas. Temidė ir Niurnbergo sindromas. – Vilnius: Mintis, 2015. – 296 p.

Vytautas Martinkus. Keli žodžiai jaunojo Icchoko Mero portretui

2004 m. Nr. 12 / Ryžtuosi ne visai įprastai įžvalgai. Icchokui Merui – septyniasdešimt, tačiau regiu jį kur kas jaunesnį. Ir tai – ne jubiliejinio pasveikinimo ar tosto retorika. Atidėjęs į šalį literatūrologines I. Mero kūrybos interpretacijas...