literatūros žurnalas

Andrius Almanis. Mano senelis prieš Juozapą Šveiką

2019 m. Nr. 5-6

Mano senelis, Mykolas Almanis (kitaip dar Almanas), 1914 metų vasarą arba rudens pradžioje, prasidėjus karui, tiesiai iš ganyklos buvo pašauktas į frontą (tuomet jam buvo devyniolika). Namo grįžo tik po karo. Grįžęs netoli namų atsisėdo ant kalniuko, nuo kurio matėsi visa sodyba, laukuose dirbantis tėvas Vincentas, karves melžianti mama Zuzana ir sesuo Julijana (vyresnis brolis Vincentas Kazimieras su JAV divizija taip pat kariavo – prieš vokiečius). Išsitraukė Mykolas iš kuprinės konservų skardinę ir neskubėdamas suvalgė. Ką jis galvojo, valgydamas konservus ir žiūrėdamas į savo namus bei šeimą, kurių nematė ketverius metus?

Atvažiavo jis traukiniu iki pat Papilės, kur klebonas Jurskis, būsimojo Lietuvos radijo steigėjo Alfonso Jurskio dėdė, pamaitino kareivį ir net davė trupučiuką pinigų. Praėjusiam šimtus kilometrų Rytų Europos frontuose, tie trisdešimt kilometrų nuo Papilės iki namų Viešučiuose nieko nebereiškė. Grįždamas parsivežė šautuvą ir Nanseno pasą – šis pabėgėliams išduodamas dokumentas išgelbėjo tuometinėje bolševikinio teroro apimtoje Rusijoje gal šimtus tūkstančių žmonių. Fritjofas Nansenas, vienas žymiausių Šiaurės tyrinėtojų, buvo aktyvus politikas, Tautų Sąjungos vyriausiasis pabėgėlių komisaras, jis taip pat organizavo maisto tiekimą badaujančiam Pavolgiui.
Mykolas Almanis pateko į Rusijos kariuomenės 9-ąją armiją. Kariavo Lenkijoje, Karpatuose, Rumunijoje, daugiausia prieš austrus-vengrus. Nežuvo gal todėl, jog labai teisingai suprato, kad tai – ne jo karas, ir nesistengė lįsti į pirmąsias gretas. Kai Karpatuose reikėjo šturmuoti austrų pozicijas, įsitvirtinusias kalno viršūnėje, pulko vadas pareiškė, kad pirmasis įsiveržęs į priešo apkasus bus apdovanotas Georgijaus kryžiumi. Mykolas, nepraradęs sveikos lietuviškos valstietiškos nuovokos, nėmaž nesigundė už geležies gabaliuką atiduoti savo gyvybės. Pulke tuo metu beveik visi buvo naujokai, išskyrus kelis „senius“, jau spėjusius pakariauti Lenkijoje. Kai prasidėjo šturmas, visi garsiai rėkė „ura“ ir beatodairiškai ropštėsi į pliką šlaitą, ištisai sėjamą priešiškų kulkų mirtinu spiečiumi. Tik keli „seniai“, taip pat ir mano būsimas senelis, už visus garsiausiai šaukę, staigiai krito už išvirtusių eglių ir ten pralaukė visą mūšį. Nuo kalno beveik niekas negrįžo, tad neliko ir jų „bailumo“ liudininkų. Prieš kitą mūšį mano senelis išvis pareiškė, kad jis esąs lietuvis ir čia ne jo karas, tad neis į mūšį. Šiaip bet kurioje kitoje kariuomenėje už tai, ko gero, būtų sušaudę, galų gale ir toje pačioje Rusijos kariuomenėje, bet tai nutiko jau septynioliktaisiais, kai demoralizuota armija pradėjo krikti. Ir ką gi, vadas leido jam neiti į mūšį, o paliko saugoti daiktų.
1915-ųjų žiemą tiek rusų, tiek austrų pajėgos kaip reikiant įstrigo kalnuose, atkakliai viena kitą atakuodamos. Jos veržėsi per pusnis, prarasdamos daug karių, bet nelaimėjo beveik nieko. Tie veiksmai tada buvo pavadinti „guminiu karu“ – nes kariuomenės kaip įtempta guma tampėsi tai į vieną, tai į kitą pusę – be jokių rezultatų. Rusai Karpatuose tuomet neteko beveik dviejų šimtų tūkstančių karių (o jei skaičiuoti kartu su kovomis Lenkijoje – milijono). Didesnė dalis jų ne mūšiuose žuvo, bet mirė nuo šalčio ir ligų.
1916-ųjų vasarą, dvejus metus svarsčiusi, su kuo verčiau susidėti, į karą įstojo Rumunija. Ši valstybė tuo metu jau suprato, kad laimės Antantė, taigi paskelbė karą Austrijos-Vengrijos imperijai. Tuo pačiu tikėjosi prisijungti Transilvaniją (kas vėliau ir įvyko). Rusija visiškai nenorėjo Rumunijos kaip sąjungininko, nes teisingai nuogąstavo, kad turinti daug karių, bet visiškai nepasiruošusi karui šalis ne sustiprins, o atvirkščiai, susilpnins bendrą frontą. Taip ir nutiko. Metusi į kovinius veiksmus apie milijoną senoviniais šautuvais apginkluotų karių, Rumunija nieko nelaimėjo. Kas, kad įsiveržė į Vengrijai priklausančią Transilvaniją keliasdešimt kilometrų. Tuo viskas ir baigėsi. Ne tokios gausios, bet kur kas kovingesnės austrų pajėgos netrukus atstūmė rumunus. Maža to, Rumuniją iš kitos pusės užpuolė bulgarai. Tiems buvo už ką keršyti – juk viso labo prieš trejus metus rumunai, pasinaudoję tuo, kad bulgarai kariavo prieš Graikiją ir Serbiją, atplėšė gabaliuką Bulgarijos. Dabar gi austrams ir bulgarams aktyviai veržiantis į Rumuniją ir okupavus didžiąją jos dalį, Rusijai iškilo grėsmė, kad ir į jos teritoriją įsiverš šių valstybių kariuomenės. Teko į Rumuniją pasiųsti kelias armijas, taip pat ir 9-ąją – kartu su Mykolu Almaniu. 1916-ųjų pabaigoje, o ypač 1917-ųjų pradžioje Rusijos kariuomenėje priviso margiausio plauko revoliucionierių – bolševikų, menševikų, eserų, anarchistų… Žodžiu, Rusijos kariuomenė tapo nebe kariuomene, o kažkokiu seimu, ar net dar blogiau. Visokie agitatoriai kvietė kareivius mesti ginklus, išvyti karininkus, eiti namo ir ten daryti revoliuciją. Ir jei dar šešioliktaisiais rusai buvo tie, kurie juokėsi iš rumunų dezorganizacijos ir nemokėjimo kariauti, tai po metų viskas pasidarė atvirkščiai. Rumunijos karalius savo kariams, kurių dauguma buvo valstiečiai, pažadėjo žemės, dėl ko jie staiga tapo patriotais ir pradėjo gerai kariauti. Rumunai nuginklavo rusų dalinius, ir šie per Karpatus grįžo namo. Su jais paržygiavo ir Mykolas Almanis, mano senelis.
Kai rusai dar gerai kariavo, taigi šešioliktaisiais, 9-oji armija įsiveržė į Transilvaniją. Užėmus eilinį miestą, vadai leido pagal nuo senų senovės buvusius papročius visą dieną jį plėšti. Visi kariai grobė, kas kam atrodė vertingiausia. Mano senelis prisikrovė pilną kuprinę muilo, tuo metu tai buvo tikras turtas. Nemažai laiko ten praleidęs, jis netgi šiek tiek išmoko rumuniškai, grįžęs namo vis įterpdavo vieną kitą rumunišką žodelį.
Viename rumunų kaime moteriškė paprašė karių paskersti kiaulę. Nė vienas iš jų to daryti nemokėjo, net ir Mykolas. Nušauti nenorėjo, nes būtų karininkai išgirdę, o tai jau negerai. Vienas pabandė durtuvu smeigti, nieko neišėjo, tada kitas, kol kiaulė peršoko gardą ir pasileido bėgti per visą kaimą. Paskui ją bėgo kareiviai, šaukdami „stok, bjaurybe!“, paskui kareivius bėgo bobulė, šaukdama „velniai prakeikti!“, paskui bobulę – visi kaimo šunys ir vaikai, ir dar vienas kitas smagiai besijuokiantis kaimietis. Ar kiaulei pavyko pabėgti, nežinia, istorijos vadovėliai to nerašo.
Kai atėjo laikas atostogoms, jaunasis Mykolas negalėjo grįžti namo, nes Lietuvos teritorija buvo okupuota vokiečių. Važiavo jis ilsėtis kartu su draugu kažkur Pamaskvėje. Atostogavo jie linksmai, valgė virtinius, gėrė samagoną, bet ir dirbo. Mykolas uždengė šiaudais draugo tėvų namo stogą. Šį darbą jis gerai mokėjo, bet dengė kitaip, nei kad buvo įprasta tame krašte. Net visas kaimas sulėkė pažiūrėti. Atostogos prabėgo smagiai. Jo bendražygis buvo vyresnis, turėjo dukrytę, vardu Nastasija. Jam taip patiko lietuvis Mykolas, kad pakvietė po karo atvykti į svečius ir dargi pažadėjo savo dukrą, kai užaugs, į žmonas už jo išleisti. (Mykolas ten taip ir nenuvyko.)
Mykolas sugebėjo įsitaisyti ir adjutantu pas vieną pulkininką, ilgokai jam tarnavo. Guli sau vadas šiltą vasaros popietę po krūmu, sočiai pavalgęs ir skaniai atsigėręs, o jo adjutantas vėduoja jį didžiuliu varnalėšos lapu, muses baido. Rojus, o ne tarnyba (adjutantui, ne pulkininkui). Aišku, buvo ne vienas atvejis, kada galėjo kareivį išmesti iš tokios geros vietelės. Kad ir įvykis su bandelėmis. O buvo taip. Kartą žygio metu kariai apsistojo kaime, pačioje didžiausioje troboje, pas vietinį krautuvininką. Išvargęs būrys sugulė svetainėje, bet iš virtuvės sklido nuostabiausias ką tik iškeptų bandelių kvapas. Savaime suprantama, netrukus visos jos iš krosnies persikraustė į išalkusių karių pilvus. Ryte šeimininkas, aptikęs tuščią krosnį, nubėgo skųstis vadui. Šis tučtuojau išrikiavo visus kareivius ir liepė parodyti jam savo kuprines. Bandelių, žinoma, ten nebuvo. Viena iš karo taisyklių – ką randi valgomo, iškart ir suvalgyk. Tuomet vadas čiupo krautuvininką už barzdos ir sukdamas ją suriko: „Tu, susmirdėli, kaip drįsti vaginti šaunius nenugalimosios Rusijos armijos karius, pačius sąžiningiausius pasaulyje karius!“ Vargšas žmogelis bandelių nebereikalavo, tik džiaugėsi, kad jį paliko sveiką ir gyvą.
Kai Mykolas, žlugus Rusijos imperijai ir jos armijai, susiruošė namo, tai nebuvo taip paprasta. Iš pradžių jis pateko į karo pabėgėlių stovyklą Ukrainoje. Ten valgyti niekas nedavė, reikėjo pačiam prasimanyti. Apgyvendino juos pas vieną ukrainietį daržinėje. Mykolas su kitais kareiviais eidavo į sodą kriaušių pasiskinti. Pamatė ukrainietis ir sako jam: „Tu, Mykola, neliesk mano kriaušių, tu verčiau eik pas mano kaimyną.“ Vaikinas taip ir padarė: tyliai išlaužė vieną lentos galą kaimyno tvoroje, pro tą tarpą įlįsdavo ir prisirinkdavo kriaušių. Taip ir pragyveno kurį laiką. Po kelių dienų atsibeldė kažkoks latvis su visa šeima, bėgantis nuo visų frontų į Rytus. Traukėsi su visa manta. Atsitvėrė daržinės gale savo kampelį, užsidengė užuolaidomis, kad niekas nelįstų į jų „butą“. Vežėsi jis visokio gėrio, taip pat ir rūkytų dešrų daugybę rinkių. Dešros, sukrautos maišuose, pradėjo pelyti, tad latvis sumaustė jas ant kartelių ir pakabino savo „buto“ kampe prasivėdinti. Žmogus visiškai nesusigaudė to meto realybėje. Ryte dešrų, savaime suprantama, nebebuvo. Latvis bandė skųstis, tik nerado nei kam, nei kaip, taip ir išvažiavo su savo šeima, burbėdamas kažką po nosimi. Visa pabėgėlių daržinė dar ilgai geru žodžiu minėjo ne savo noru dosnųjį latvį.
Pasisekė Mykolui per visus pilietinio karo baisumus grįžti namo sveikam, na, gal ir šautuvas bei kartu keliavę keli draugai padėjo. Jei nebūdavo traukinio į namų pusę (o jo niekuomet nebūdavo), nueidavo kariai pas stoties viršininką, trupučiuką šautuvu pabaksnodavo, ir traukinys atsirasdavo. Pakeliui matė jis visokio plauko valdžių – ir bolševikų, ir Direktorijos, ir anarchistų, ir išvis neaišku kieno. Būdavo, įsiveržia į kaimą nauja valdžia, sustato prie sienos pralaimėjusiuosius ir sušaudo. Kitą dieną įsiveržia vėl nauja valdžia ir sušaudo vakarykščius laimėtojus. Besitraukiantys kariai į tuos dalykus nesikišo, jiems buvo svarbu, kad tik prie jų niekas nelįstų.
Senelio brolis Vincentas Kazimieras, JAV pilietis, kaip jau minėjau, tuo metu Prancūzijoje kariavo prieš vokiečius. Taigi, broliai spaudė Antantės priešus iš abiejų pusių. 1918 metų pavasarį JAV nacionalinės gvardijos 35-oji divizija, kur ir tarnavo Vincentas, buvo permesta į Europą. Vokietijai iki pat aštuonioliktųjų pradžios pakankamai neblogai sekėsi, bet būtent JAV įsijungimas į karą gana staigiai nusvėrė svarstyklių lėkštelę į kitą pusę. Tų pačių metų lapkritį Vokietija kapituliavo. Senelio brolis kartu su savo divizija kariavo Elzase. Ką gali žinoti, gal jis ir būsimasis Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris, o tuo metu dar tik Bavarijos pėstininkų rezervo pulko jefreitorius, ir apšaudė vienas kitą iš tolo fronte. Kaip žinome iš istorijos (ir iš asmeninių archyvų), pataikyti nė vienam nepavyko. Pataikyti į Adolfą nepavyko ir tos pačios 35-osios divizijos artilerijos kapitonui Hariui Trumenui. Ir tik po dvidešimt septynerių metų, 1945-ųjų balandį Trumenui tapus JAV prezidentu, artilerijos šūvio jau nebereikėjo. Hitleris pats nusišovė, matydamas savo imperijos galą.

O Vincentas Kazimieras grįžo į Ameriką, kur ir toliau dirbo mėsininku Čikagoje. Šeimos taip ir nesukūrė.

Ir kuo gi čia dėtas šaunusis kareivis Šveikas, paklausite jūs? Na… Net nežinau. Gal tuo, kad jis dar 1915-aisiais, pačiame karo įkarštyje, netyčia susitiko su mano būsimu seneliu vieno Lenkijos kaimelio alinėje (o gal ir Rumunijoje vėliau, kas dabar pasakys). Sakysite, negali būti. O štai dabartiniame Rusijos–Ukrainos kare priešų kariai susitinka „pilkojoje zonoje“ esančiose parduotuvėse. Arba – kas dar labiau neįtikėtina – 1944-ųjų vasarą vokiečių ir sovietų kariai kartu šventė šalia Papilės esančiame vienkiemyje. Sakysite, nesąmonė? Man vienas žmogus pasakojo, taigi parduodu už tiek, už kiek ir pirkau. Tą vasarą frontas ties Papile buvo įstrigęs ir netgi sustojęs. Nevyko jokie mūšiai, tik retkarčiais kas nors iššaudavo, bet ir tai tik iš dyko buvimo, arba reaguodamas į šūvį iš kitos Ventos pusės. Nuobodybė. Atsibodo priešams vieniems kitus per Ventą keikti, tad nežinau net kaip, bet susitiko jie vienoje sodyboje. Suvienijo juos absoliučiai galingas ir vienintelis dalykas, kuris tik gali suvienyti priešus. Samagonas. Savaime suprantama, nei vienų, nei kitų karininkai apie tai nežinojo. Nes jei būtų sužinoję, tai… Bet nesužinojo. Na, o Pirmajame pasauliniame kare užfiksuota gerokai daugiau draugiškų „kontaktų“ tarp priešų nei Antrajame. Tad kodėl gi negalėjo susitikti, visiškai netyčia, kokioje nuošalioje alinėje rusas ir austras, o iš tikrųjų lietuvis ir čekas?

Mykolas: „Išgerkim.“

Juozapas: „O kodėl gi ne.“

Mykolas: „Kad tik mūsų vadai nesužinotų.“

Juozapas: „Nesijaudink. Jei sužinos, tai sušaudys mus kartu, abu kaip savo tėvynių išdavikus. Pamenu, kartą buvo toks atvejis Budejovicuose…“

Mykolas: „Į sveikatą.“

Juozapas: „Na zdraví.“
Vieno alaus bokalo pauzė.
Juozapas: „Pamenu, kartą vienas rusų kareivis norėjo mane nušauti…“
Mykolas: „O ką daryti? Juk karas.“
Juozapas: „Bet vis tiek nemalonu.“
Mykolas: „Tas tai taip.“
Juozapas: „O kai susitiksim fronte, ir tu į mane šausi, nepataikyk, gerai?“
Mykolas: „Gerai.“
Juozapas: „Na, o jei jau pataikysi, tai nemirtinai, gerai?“
Mykolas: „Gerai. Ir tu į mane taip pat, gerai?“
Juozapas: „Gerai.“
Vieno alaus bokalo pauzė.
Mykolas: „Kaip gerai dabar būtų kleckų su lašiniukais…“
Juozapas: „Arba knedlikų…“
Šiaip pauzė.
Vieno alaus bokalo pauzė.
Juozapas: „Pamenu, kartą Konopištyje…“
Mykolas: „Tyliau. Kažkas ateina.“
Čia ir baigiasi jų pasisėdėjimas, nes bijodamas kiekvienas savo vadų, taigi ir tribunolo, spruko iš knaipės pro skirtingus langus. Tiesa, jie taip ir nesužinojo, kad į alinę tada atėjo ne jų vadai, o pienininkė Hania, kuri kas dieną ten užsukdavo savo įprastinio alaus bokalo.
P. S. Viskas šiame pasakojime yra teisybė iki menkiausių smulkmenų, išskyrus tik paskutinį epizodą – pasisėdėjimą su Šveiku (nors…).