Eva Stamou. Žemėlapis

2019 m. Nr. 5–6

Iš graikų k. vertė Dalia Staponkutė

Eva Stamou gimė ir gyvena Atėnuose. Ji baigė filosofijos studijas ir apgynė psichologijos daktaro disertaciją Didžiojoje Britanijoje. Kelis metus dėstė psichiatrijos etiką Mančesterio universitete, o šiuo metu Graikijoje dirba šeimos psichologe. E. Stamou yra trijų romanų ir esė rinkinio „Vidurdienio sueitys“ (2010), sulaukusio daug skaitytojų ir kritikų dėmesio, autorė. „Žemėlapis“ – esė iš šios knygos, kurioje kalbama apie vienatvę meilėje, aistrą ir drąsą mylėti. 

Drėgmė ir žmogaus kūno kvapas įsigėrė į sienas, medines grindis, dėmėtas užuolaidas. Kambaryje tvyro salsvas dvėsenos tvaikas. Palubėj kabančios nuogos lemputės šviesa meta sunkius šešėlius, dalijančius kambarį į daugybę pakopų ir panyrančius į sukrypusią lovą violetine antklode. Priešais ją stovi televizorius, šalia – baras ir raudono gobeleno fotelis, nederantis prie kitų baldų.

Viešbutis yra šalia geležinkelio bėgių, įsikūręs pastate, primenančiame griuvėsius, rajone, kurį pamiršo laikas. Aš gimiau šiame Centrinės Europos mieste prieš keturiasdešimt aštuonerius metus. Iš antro aukšto mano ausis pasiekia rūsčių vyriškų žodžių aidas užsienio – slavų – kalba. Žodžiai susilieja į keistą, gruboką kalbos melodiją, audrinančią jusles.

Niekados nemiegu su gražiais vyrais, nes nedrįsčiau atverti savo kūno dailiam vyrui ir jo pernelyg vertinančiam žvilgsniui. Žmogus, su kuriuo praleidžiu šį vakarą, yra gyvenimo išvargintas, iš tų, į kuriuos užtenka pažiūrėti vieną kartą, nes antrą kartą jau nebenori. Tą vakarą, kai su juo susipažinau, jis sukinėjosi po gatvę šalia stoties kaip koks benamis šuo.

Nejaučiu jam beveik nieko, bet dažnai apie jį galvoju. Įsivaizduoju jį dirbantį, pasilenkusį prie buhalterinės apskaitos knygų kokioje nors tamsioje miesto centro kontoroje. Įsivaizduoju jį grįžtantį į namus, tokius pat tamsius, apšnerkštus, ir šildantį mikrobanginėje pusfabrikačius iš prekybos centro, o vakarą užbaigiantį prie televizoriaus su vidurnakčio žiniomis.

Jo plaukai reti ir riebaluoti, barzda beveik žila, o kūnas suglebęs ir suvargęs.

Žiūriu į jo mažas žalias akis, drėgnas ir apsinešusias nuo dienos nuovargio, ir matau jose naktinius siautėjimus po barus centro gatvėse, tuščius pigaus vyno butelius, užgriozdinusius ankštą virtuvės balkonėlį, prigrūstas nuorūkų pelenines, storus rusvo popieriaus vokus su mokesčių sąskaitomis, nutriušusį portfelį, krūvas laikraščių apie sportą, stūksančias ant išblukusios salono grindų mozaikos.

Jo akių gilumoje įskaitau pažeminimą ir patyčias, kurias jam teko pakelti, pavydą, nurytą pyktį ir šiurpų beprasmybės jausmą.

Kiekvieną rytą atsibudusi save apkabinu ir „susiimu“. Šukuojuosi, dažausi, užsisegu liemenėlę, užsitempiu korsetą, įspraudžiu savo kūną į patrauklias, dailinančias formas, sukurdama disciplinuotą išorę. Kiekvieną rytą atsibudusi pagražinu save kosmetika, prisikvėpinu, apsiaunu aukštakulnius, padarau save tokią, kokia noriu būti matoma kitų. Paslepiu tikrąjį kūną ir iškeliu savo kūrinį, derinu, ardau ir vėl kuriu savo įvaizdį pagal siūlomą dienos nuotaiką ir jos trukmę. Įgimtus kūno trūkumus palieku tik sau ir liečiu juos tiktai naktimis, per sapnus, savo viengulėje lovoje.

Noriu papasakoti savo istoriją, savo kūno istoriją. Noriu apsinuoginti kitų akims, pirštams, kurie ieškos mano žaizdų. Man nusibodo slėpti savo kūno defektus ir neįgalumą. Noriu kalbėti, nes mano kūnas, tegu ir kitoks nei dauguma, turi teisę būti išgirstas. Noriu kalbėti, nes neišklausyti kūnai neranda ramybės.

Kiekvieną rytą surenku save po dalelytę, atvirstu į tokią, kad atrodyčiau kaip ir visos „normalios“ moterys, kurios nerūpestingai vaikštinėja po miesto centrą, besipuikuodamos savo atvaizdu vitrinoje, o namie jų laukia išsiilgę vyrai, mylintys vaikai ir jomis besididžiuojantys brandaus amžiaus tėveliai. Tos moterys, tos šalia vaikščiojančios mažos karalaitės, jos skiriasi nuo manęs, nors išoriškai esame lyg ir šiuo tuo panašios. Mūsų gyvenimai, praeitis ir ateitis, neturi nieko bendra. Mūsų kūnai, kai jie nuogi, kai jų nedengia jokie drabužiai, yra skirtingi kaip ir jų galia. Mano kūną šiame pasaulyje palaiko vaistai ir visokie aparatai, o tų moterų kūnai dovanoja pasauliui gyvybę. Jų kūnai verti pagarbos, o mano – gailesčio.

Savo kūną tampau kaip naštą, kaip man nepriklausantį svorį, kaip lagaminą, kuriuo negaliu atsikratyti. Jis – materijos gabalas su konkrečiomis savybėmis, kurias galima keisti taip, kad kitiems nelieka abejonių, jog tai nuo kitų formų nesiskirianti forma. Tokia, kaip ir visos. Jis – mano nuotaikų, emocijų ir jausmų veidrodis, tapatybės kortelė, kad būčiau atpažįstama.

Mano kūnas – tai žemėlapis. Praeitis paliko ant mano odos paveikslą – mano istorijos, mano dienų ir naktų, praleistų su kitais žmonėmis. Mano kūnas yra spalvotas žemėlapis su daugybe ženklų iš dešinės į kairę, iš viršaus į apačią: kraujagyslės, arterijos, mėlynės, žaizdelės, dėmės ir raukšlės. Žymės ir jų ribos. Siena tarp kūnų, tikra ir išgalvota, gyvenimo ir mirties. Matomos ir nematomos linijos, parodančios, kur prasideda tramdanti saugumo riba.

Esu išgyvento laiko kūrinys, kuris atsispindi mano kūne. Man gėda už savo kūną, nes jis beprasmiškai švaisto laiką ir užima vietą. Kūnas bijo tiesos, vengia laiko ir bijo žaizdų labiau nei mirties. Būna akimirkų, kai man sunku susigyventi su savo kūnu, kuris mane tiek kartų išdavė, tiek kartų pati buvau jį išdavusi, o dar daugiau kartų kovojusi, kad tik jis išgyventų. Nekenčiu savo apatiško ir sykiu nepasotinamo kūno, bijau jo atminties. Mano kūnas – žemėlapis, kurį ant permatomos odos skausmas ir liga nubraižė iš venų, dėmių, įsisenėjusių ir šviežių žaizdų, gilių randų, kraujo perpylimo pėdsakų. Mano kūno geografija kinta, apsikeisdama vietomis su laiku, krūtys tįsta, strėnos punta, kadaise idealiai baltą veidą nusėja rusvos dėmės. Pasikeitimai vyksta po truputį, iš lėto, tarsi maži pralaimėjimai. Materija pralaimi prieš laiką, o išdidumas – prieš žmones. Keičiuosi kas dieną, tapdama tuo, kas nesu aš. Mano kūnas – žemėlapis, aš pati – žemėlapis. Galėčiau stovėti nuoga modernaus meno galerijoje, ir žmonės priėję mane skaitytų, tirtų mano dabartį ir praeitį, užrašytą ant manęs. Viskas yra čia: dėmės ir žaizdos nuo adatų, kurios sujungia mano kūną su kraujo valymo aparatu, subadytos venos, mėlynės. Stovėčiau galerijoje, iškėlusi galvą, spoksočiau į lubas, nedrįsčiau žiūrėti lankytojams į akis, mano laikysena būtų tiesi, oda subraižyta nuo galvos iki kojų ir išakėta aparatų. Natūrali skulptūra. Work in progress – skelbtų lentelė ant sienos virš mano galvos.

Esu kūniškas žemėlapis.

Laukiu jo stotyje. Nevykusiai slepiu veidą už laikraščio. Pilki, išblukę žvilgsniai, šiurkšti minia. Žmonės eina, praeina nešini senamadiškais lagaminais, minkštos odos rankinėmis, maišeliais iš stoties parduotuvių, mažais ir dideliais. Judėjimas. Šen ten, pirmyn atgal kaip laikrodžio rodyklės, ir visi galvoja kur nors sugrįžti. Sumišusi nuo judėjimo ir nuolatinio vietos keitimo, sustoju minioje su savo juodais lakuotais bateliais. Mano maršrutai yra labai aiškūs ir riboti toje beribėje miesto dykumoje su tūkstančiais spalvų, iškabų ir šviesų. Mano nuotaikos ir kasdienybė esmingai nesikeičia. Taip ir gyvenu spąstuose, skirtuose vienam.

Išeinu iš namų ir leidžiuosi stoties link. Lyja. Autobusai, mašinos, žmonės, judantys visomis kryptimis, – vientisa, pilka, sulipusi masė, artėjanti link manęs ir tolstanti. Gatvės triukšmas grąžina mane į realybę, suriša mano išorę su vidumi: su viskuo, ką jaučiu. Tamsi ir liūdna diena, nesipriešindama pasiduodu nuovargiui, kuris neleidžia galvoti ir kamantinėti savęs, kas kaltas, kad mano gyvenimas yra nuolatinės vienatvės ir netekties pratybos. Staiga sustoju vidur gatvės, užsimerkiu: man netinka būti dramatiškai. Atsimerkiu ir pamatau jį, stebintį mane tiriančiu žvilgsniu. Įdomu, kiek laiko jis ten, už to posūkio, stovi. Jis ima artėti, o aš einu pro šalį.

Central Station Hotel. Gyvenimo ribos siauros. Jos leidžia tik tai, kas ir taip neišvengiama. Kambarys Nr. 12, antrame aukšte, kiekvieną ketvirtadienį, sutemus. Dar viena vienatvės nata.

Sėdžiu knygyno kavinėje, prie stoties, ir laukiu jo. Prisimerkiu, kad sutrukdyčiau regos sąlyčiui su aplinka. Šitaip atrodo, kad matau viską iš nuotolio, per savo primerktos akies filtrą, tarsi viskas vaidentųsi. Balta, plastikinė rankinė su užrašu „I Love New York“, latė kava su visokiais gardėsiais aukštose plastikinėse stiklinėse. Knygos, jų nugarėlės, laikraščiai. Jaunas padavėjas man šypsosi. Karštos kakavos ir kavos su cinamonu kvapas. Dėbčiojimai ir žingsniai. Kavos aparato burzgesys darko mano klausą. Megztiniai, paltai, knygų pavadinimai, įvairių kavos rūšių ir kitų gėrimų sąrašai. Plastikiniai knygų viršeliai ir plastikinės stiklinės: plastikiniai jausmai. Jausmų įvairovė ir jų atspalviai patiekiami pernelyg vienodai – su tokiu pat vienatvės, monotonijos, nuobodaus ir pilko (nors kaskart kitokio pilkumo) gyvenimo prieskoniu.

Atsimerkiu. Jis sėdi priešais. Jo veido išraiška rami ir nuolanki. Rankose – didelis baltas puodelis, dar neišgerta kava. Žiūri į mane tylėdamas ir laukia mano linktelėjimo.

Pasikartojimas. Žodžiai, judesiai, veiksmai, nieko naujo ir originalaus. Viskas šimtą kartų perdirbta. Galvoje grėsmingai ir sykiu guodžiančiai mirksi švieselė. Mintys apie visokius reiškinius tai įsijungia, tai išsijungia. Kelių metų nuovargis aptraukia mano sielą pelėsiais tarsi apleistos bažnyčios kupolo pastogę. Tulžis. Visata lašina tulžį, o aš ją sugeriu. Dar viena nuodijanti būtis, dar vienas apkartęs gyvenimas. Imu ir sutrinu cukraus gabaliuką tarp dešinės rankos pirštų. Stalas pasidengia baltomis cukraus dulkėmis. Pasilenkiu ir švelniai jas papučiu. Ką imti į burną, kad tai pasaldintų mano nuodingą liežuvį, mano užnuodytą protą? Peilį – giliai į veną, kad pliūpteltų nesveikas, užkrėstas kraujas, kad išlaisvėtų mano syvai, kad patvintų, kad mano protą vėl užpildytų vaizdiniai ir formos, žodžiai ir svajonės, kad išsijudintų sustingę, išderinti organai, kad vėl tikėčiau.

Stipriai užsimerkiu ir piešiu mintyse kraujo perpylimo aparatą.

Gyvenu žinodama, kad niekas neišdrįs pasikėsinti į mano vienatvę. Mano vienatvė yra prabangių parduotuvių ir modernių kavinių vienatvė, traukinio vagono vienatvė, važinėjant iš miesto į miestą, brangių viešbučių ir lietingų rytmečių vienatvė prie lango arba televizoriaus dėžės. Mano vienatvė nuausta iš spalvingų vaizdinių, vejančių vienas kitą. Mano gyvenimą kažkas apsaugojo nuo kasdienio intymumo ir asmeninių santykių trinties bei pokalbių, kurie vis viena niekur neveda. Mano sielai kažkas nedavė tos tikros, žiaurios, tačiau gilios ramybės, kurią jaučia mylintis žmogus.

Valandos bėga, o niekas nesikeičia. Laikas panašus į storą, nesugriaunamą sieną – jos neįmanoma pastumti arba atšaukti jos buvimą. Mano protas taip pavargo, kad praradau gyvenimo tikslą ir prasmę. Mano kūnas taip iškamuotas, kad nebeturiu jėgų priešintis tam, kas manęs laukia. Kas dieną prabundu, atrasdama piktą ir neįskaitomą pasaulį. Gyvenu ir alsuoju, su liūdesiu nešiodama savyje tą patį užburtą paveikslą. Prakaituotoje saujoje laikau suspaudusi flakoną su vaistais.

Svaigulys. Viskas sukasi, ir aš nejudėdama bandau išlaikyti pusiausvyrą. Mažos melsvos tabletės, ir kitos, oranžinės, kurias sunku nuryti, pabirusios ant juodo, oda traukto stalo paviršiaus, o nuo geltona stalinės lempos šviesos krenta keistų formų šešėliai. Mane mėto į šalis. Galva sukasi, bet visa aplinkui atrodo stabilu, tarsi būtų sulipę, neturiu už ko nusitverti. Svaigulys. Mane pykina jau daugybę metų, net neprisimenu savęs be šito. Iš visų jėgų remiuosi kojomis į medines grindis, suvaldau mintį, sutramdau fantaziją, taip reikia, būtina už ko nors nusitverti, kad nenuskrisčiau. Kvėpuoju iš lėto, užsimerkiu, nulenkiu galvą, įtempiu kūną, kad išsilaikyčiau, nesubyrėčiau. Svarbiausia išsilaikyti iki pabaigos, kol praeis svaigulio krizė. Užsimerkiu, susiimu už pilvo – būties centro – abiem rankomis, ramiai nusišypsau, stengdamasi ištiesinti nugarą ir grįžti į pradinę padėtį. Svarbiausia – pradinė padėtis. Stengiuosi išlikti stebėtoja, nors labiausiai noriu išgyventi būtent šį patyrimą, esmių esmę, ne jos apvalką ir ne realybės gaubtą, o mielą, minkštą kasdienybės gelmę, kuri leistų man, apie nieką negalvojant, atsiduoti mažyčiams, monotoniškiems judesiams, kuriantiems gyvenimą.

Jis lydės mane iki viešbučio. Pirma įeisiu aš, o po kelių minučių į duris ryžtingai pabels jis. Pakilsiu nuo raudono fotelio, atidarysiu, tylėdami akimirką žiūrėsime vienas į kitą ir leisiu jam užeiti. Būtinai reikia į ką nors įsikibti, kad nenuskrisčiau, nesubyrėčiau. Kas savaitę tie judesiai, tame pačiame kambaryje, tarsi teatro scenoje. Amžinai apdulkėję baldai, lašantis čiaupas vonioje, sukrypusi lova, girgždanti nuo mūsų svorio, kai sugulame. Svarbiausia išsilaikyti iki pabaigos, kol praeis svaigulys. Jis žiūri į mane tylėdamas ir iš lėto dėlioja savo daiktus ant mažo veidrodžio stalelio. Niekados neklausiau, ką jis nešiojasi portfelyje ir prekybos centrų maišeliuose, su kuriais nuolatos jį matau, arba ruduose vokuose po pažastimi. Jis numeta savo padėvėtą paltą ant lovos krašto ir artinasi prie manęs. Užsimerkiu, susiimu už pilvo – būties centro – abiem rankomis, ramiai nusišypsau, stengdamasi ištiesinti nugarą ir grįžti į pradinę padėtį. Svarbiausia – pradinė padėtis.

Jis nežino mano vardo, niekados manęs neklausė. Naktimis mane vadina „Ester“. Jo akcentas stiprus, skamba kaip vokiškas, bet mes kalbamės mano kalba. Jis užsidega cigaretę, duoda ir man. Rūkau, kai mes kartu. Dūmai pasklinda po kambarį, apneša man akis. Po keleto valandų, kai užmiegame, pabundu ir apžiūrinėju jo veidą, klausausi jo sunkaus kvėpavimo ir laukiu: netrukus jo miegą ims blaškyti sunkūs sapnai. „Ester.“ Garsiai ištars. „Ester“ ir jo rankos ims ieškoti manęs tamsoje. „Ester.“ Paskui tyla.

Dar nesimylėję ir neatsigulę kartu, laikydamiesi už rankų, mes nusirengsime ir lengvo drebulio krečiami stovėsime vienas priešais kitą – kaip kiekvieną savaitę. Jam liečiantis, ašaros tvindys man akis, kaupsis akių kampučiuose, o paskui tyliai nuriedės per kaklą žemyn. Akimirką jis į mane žvelgs, o tada savo kimiu, trūkinėjančiu balsu ištars: „Tavo kūnas – žemėlapis…“