Jurgita Balčiūnienė. Puantas

2019 m. Nr. 5–6

Gimiau 1977 m. Vilniuje, baigiau Vilniaus Ąžuolyno vidurinę mokyklą (buv. Vilniaus 50-oji vidurinė). Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijau transporto ekonomikos ir vadybos bakalauro diplomą (1999), Vilniaus universitete apsigyniau tarptautinės prekybos magistro diplomą (2001). 2015–2017 m. Vilnius universitete studijavau psichologiją.
2018 m. tapau „Filologijos rudens“ laureate.
Kūryba publikuota savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.

Bėgdama per kiemą ant saulės nutvieksto tako pastebėjo kai ką neįprasta. Ketino TAI tiesiog peršokti, bet staiga sustojo it įbesta. Pasilenkė. Iš prasegto krepšio iškrito baltas puantas ir pasislėpė peraugusioje žolėje.

Po jos kojomis gulėjo pusplikis blyškiai rausvos spalvos paukštelis. Pradžioje pasidingojo, kad nebegyvas, bet juk nepaliks jo ant takelio. Atsinešusi šiukšlių semtuvą pamatė, kad jis kruta. Vis kilsteli galvą, bet laibas jauniklio kaklas nenulaiko svorio, ir ji vėl nusvyra ant žemės. Vienas sparnas nenatūraliai persisukęs, lyg nulaužtas. Visas kūnas padengtas vos matomu pūku. Nepaliauja žiopčioti, turbūt labai ištroškęs. Užsimerkęs, tačiau matyti, kaip po vokais juda akių obuoliai. Akimirką jai pasirodė, lyg tos akys ne paukščio būtų, o žmogaus vaiko. Itin lieso, išsekusio vaiko, blyškiais virpančiais vokais, kurių kraštus dengė retas, albinosiškas pūkelis.

Nesumojo, ką su juo daryti. Kaitinant vidudienio saulei paukštelis tiesiog leipo akyse. Kilnojo galvą vis rečiau, nebeįstengė net žiopčioti – taip ir liko plačiai atvėręs snapą. Išsitraukusi iš krepšio gertuvę, mėgino girdyti, tačiau vis nenutaikė – vanduo sruvo vargšui ant galvos, ant bejėgio, murzino kūno. Kai žemė po juo pavirto purvu, atsargiai perkėlė jį ant semtuvo ir, padėjusi žolėje, toliau girdė.

Ūmai jai pradėjo svaigti galva. Viskas, ką sugebėjo įžiūrėti, tebuvo rausvai pilkas gniutulas ryškiai persišviečiančiomis kraujagyslėmis. Milžiniškas gemalas, o gal net visas vaisius, plūduriuojantis raudoname semtuve.

Pati nebesusivokdama, vis pylė ir pylė ant jo vandenį, kuris jau siekė semtuvo kraštus. Kai iš gertuvės išvarvėjo paskutiniai lašai, nustėrusi atšlijo. Ten jau nebebuvo gyvybės, tik permirkęs ir jau pradėjęs stingti kūnas.

Ne-be-gy-vas, jis ne-be-gy-vas, – su kiekvienu neištartu skiemeniu tvinkčiojo smilkiniuose.

Surinko numerį, kurį iš telefono atminties seniai buvo ištrynusi, bet dar neužmiršusi.

– Atvažiuok, tai svarbu, – atsakymo net nelaukė.

Atsargiai išėmė kūnelį iš šiukšlių semtuvo ir, švelniai priglaudusi prie pilvo, nusinešė namo. Pasidėjusi ant delno nuprausė, nusausino virtuviniu rankšluosčiu ir paguldė ant stalo, kurį prieš tai užtiesė baltutėle staltiese. Sušukavo kelis pasišiaušusius pūkus ir apklojo.

Telefonas be paliovos vibravo, garsą buvo išjungusi. Dar tiek daug reikia nuveikti. Už namo susirado kelias lentutes. Atsinešė įrankių dėžę. Stengėsi, kad tai nesigautų panašu į inkilą ar lesyklą.

Kritiškai apžiūrėjo savo kūrinį. Išėjo negrabus ir gal kiek per didelis. Besidarbuodama permirko prakaitu. Vis tiek ketino persirengti. Prileido vonią drungno vandens. Įlipusi dar atšaldė, kiek tik pajėgė ištverti, ir lėtai, lėtai panėrė. Tada dar kartą, dar. Tirtėjo iš šalčio, tačiau juto nepaaiškinamą pasitenkinimą.

Anuomet turkšdavosi tik karštoje, garuojančioje vonioje. Mėgo, kai oda parausdavo it vėžio, o garai maišydavosi su išpučiamais cigaretės dūmais. Ritualą užbaigdavo putojančio vyno taure. Tokias sutiktuves rengdavo tam, kurio nei kvietė, nei laukė, tam, apie kurį niekam net prasitarusi nebuvo. Tikėjosi, kad viskas išsispręs savaime, jei tik elgsis, kaip griežtai nerekomenduojama.

Suabejojo, kai toji moteris, daugmaž jos motinos amžiaus, parodė jai TAI. Tvinksinčią šviesią dėmelę juodame fone – širdį. Figūrėlė, primenanti buožgalvį, nenustygo vietoje, kartais beveik susiliedama su fonu. Tačiau baltas šokinėjantis taškas išdavė, kad JIS vis dar čia, reikia tik atidžiau įsižiūrėti.

Kol dvejojo, tylėjo. Norėjo apsispręsti viena pati. Tai jos kūnas, jos gyvenimas, o kur dar beprasidedančios gastrolės. Nutuokė, kad jis priverstų ją jautis kalta, atsakinga. Suprato, kad, išpildžiusi jo troškimą, pati prarastų viską. Ji delsė.

Dienos bėgo kaip įprastai, naktimis kovojo su košmarais. Gyviai, panašūs į didžiulius kirminus žmonių galvomis, veržėsi iš jos kūno pro burną, ausis, akis, pro visas įmanomas angas. Kartais tai būdavo maži vaikai – negražūs, luoši vaikai su užverstomis, boluojančiais baltymais akimis, arba išvis be jų. Tiems kūdikiams trūko vienos ar kelių galūnių, jų oda buvo gleivėta, raukšlėta. Jie šliaužė, šlubčiojo ar ropojo iš užkulisių tiesdami į ją savo luošas rankas.

Pabudusi atsirakindavo stalčių su nuo pašalinių akių slepiama nuotrauka, kruopščiai tyrinėdavo vaizdą ir, pasitelkusi internetą, ieškojo bet kokių vaisiaus nukrypimo nuo normos ženklų. Nerado.

Sprendimas atėjo savaime. Nakčia pažadino įkyrus maudimas, kuris, užuot rimęs, plito it atvira liepsna. Susivokė tik plūstelėjus karštai kraujo bangai. JIS išėjo duše. Negalėjo žiūrėti, buvo taip baisu ir šlykštu. Beveik apgraibomis dviem pirštais pakėlė tą padarą, gulintį ant baltų plytelių, tiesiog kraujo baloje – vis dar šiltą, ne ką didesnį už vištos kiaušinį. JIS kažkokiu būdu prisisiurbė jai prie pirštų, atrodė, tarsi kabinosi į ją. Nukratė JĮ ir paskubomis nuleido vandenį. Tą akimirką, kai JIS dar laikėsi, stipriai įsitvėręs savo mažais pirščiukais, dilgtelėjęs bendrumo jausmas jos taip ir neapleido. Nejaugi jis dar buvo gyvas? – klausė savęs tada ir dar šimtus kartų po to.

– JO nebėra, – teištarė, grįžusi į bendrą guolį. Ir po minutės pridūrė: – Išėjo…

Toliau viską pamena lyg per miglą. Skausmas, kraujais plūstantis kūnas, tyla ir visiška tamsa. Galop baltos, negrabiai nudažytos palatos lubos.

Tos lubos tapo savotišku išsigelbėjimu – gulint buvo kur kas paprasčiau žiūrėti viršun, negu stebėti užverktą, priekaištingą motinos žvilgsnį. Laikas slinko lėtai ir beprasmiškai, baltais lubų dryžiais, tarsi kažkas atsainia ranka būtų perbraukęs visą jos gyvenimą.

Grįžusi namo perdažė miegamąjį. Baltai. Ilgainiui spoksojimas į lubas tapo savotiška meditacija. Prieš spektaklius, kai užplūsdavo nerimas, užversdavo galvą į viršų, kol balta spalva išblukindavo viską, palikdama vien troškimą šokti.

Susizgribo tebemirkstanti ledinėje vonioje, tik kai pradėjo mausti pūslę. Išlipo pamėlusi, pastirusią žąsies odą ilgai trynė šiurkščiu rankšluosčiu. Išsilygino juodą plisuotą sijoną. Iki pat smakro užsisagstė palaidinę, irgi juodą. Vakarėjančios saulės šviesoje iš arti save apžiūrėjo. Sustingęs, išbalęs veidas, keletas žilų plaukų palei smilkinius, juostelėję paakiai. Ir tuščias žvilgsnis, tarsi persisunkęs vandens.

Į kiemą įsuko baltas pikapas – pagaliau. Aukštas, vis dar jaunatviškai pasitempęs vyriškis išlipo ir neskubėdamas apsidairė. Pasitiko jį tarpduryje. Ketino apkabinti, tačiau jis tik priglaudė skruostą ir atšlijo. Nuo jo padvelkė kita moterimi ir vaikais.

– Kas atsitiko? Kodėl neatsiliepei… – jo prikimusiame balse buvo justi į́tampa.

– Eikš, – teištarė vesdama į virtuvę.

Ant baltos staltiesės gulėjo nedidukė negrabiai sukalta dėžė. Toje dėžutėje, išklotoje blizgia tamsios medžiagos skiaute, pūpsojo baltutėlis balerinos batelis, užpildytas kažin kuo pilkai rausvu.

– Kas čia?

Ji pažvelgė jam į akis – priekaištingai, klausiamai, tačiau jo akyse teišvydo nuostabą ir sumišimą, o gal paprasčiausią gailestį. Ir tas gailestis žeidė. Dar puoselėjo viltį, kad jis prisimins ir supras. Viltį, kad bent akimirką jie išgyvens TAI kartu.

Ji laukė. Sustingę ir nemirksėdami žiūrėjo vienas į kitą – jis iš viršaus, ji iš apačios. Galiausiai iškeltas moters smakras virptelėjo ir ji lėtai nunarino galvą.

– Anąkart juk taip ir nepalaidojome…

Iš sąstingio pažadino garsiai pokštelėjusios lauko durys. Iš kiemo net cypdamas išrūko automobilis. Na, ir tegul.

Pasigirdo trumpas beldimas į skardinę palangę. Netrukus ir vėl. Ji atsisuko. Pro langą, pakreipusi juodai baltą galvelę, į ją nemirksėdama spoksojo zylė.

Ji nusišypsojo – vėl tu. Turbūt antrąjį lizdą suks netoliese, gal net po stogu, kaip pernai. Rudeniop sukals jai lesyklą, senoji atrodo sukiužus.