Donatas Petrošius: „Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5–6

Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas

„Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų. Nuolat. Kaip kvėpavimas. Galėčiau parašyti eilėraštį apie kvėpavimą, bet jis nebus apie kvėpavimą, o apie tai, kaip aš rašau apie kvėpavimą“, – sako poetas ir eseistas Donatas Petrošius, savo tekstuose bandantis į daugmaž sklandų pasakojimą susieti sunkiai susiejamus daiktus. Toks ir šis pokalbis – nuo kino mechaniko padėjėjo karjeros iki vaikystės mitologijos, nuo futbolo kultūros iki pirminių poezijos šaltinių, nuo juodraščių dauginimo iki viską lemiančių atsitiktinumų.

– Esame vienos kartos, vieno laiko, o mūsų jaunystes teskiria pora šimtų kilometrų. Tačiau skaitydamas Tavo tekstus, kuriuose labai dažnai iškyla būtent vaikystės patirtis ir nuotykiai, pagalvoju, kad tas atstumas ne toks jau ir mažas. Pavyzdžiui, aš nieko panašaus neatsimenu, o jei ir atsimenu, viskas labai fragmentiška. O Tavo istorijos viena su kita jungiasi į labai aiškų, vientisą pasaulį. Todėl ir galvoju: ar tai mano atmintis mane apvilia, ar tai Tu savo atminties įtrūkius užpildai nebūtomis istorijomis?

D. P. Sutikčiau, kad koks robotas ar programa ištirtų mano atmintį ir apie ją pasakytų, tiksliau – išdėstytų su kuo mažiau raidžių ir kuo daugiau skaičių, kaip ten viskas yra, o ne tik tai, kaip man pačiam atrodo. O man atrodo visaip. Atsimenu tūkstančius detalių, nutikimų, nuotrupų iš labai ankstyvos vaikystės. O ta mano vaikystė – slankiojimas pakampėmis paskui alaus ir netikro vyno gėrikus, sovietinio kolchozo bohemą, sportininkus. Darželio nelankiau, basčiausi per dienas ir ilgus vakarus su tėvu – kino mechaniku ir sporto metodininku. Prisižiūrėjau ko reikia ir ko nereikia. Nors rašytojui tarsi nėra dalykų, kurių nereikėtų pamatyti. Iš pradžių trankymaisi po rajonines varžybas paskui įvairias sporto šakų ekipas iš mūsų kaimo, vėliau – pačių su tėvu bene šimtas išvykų į ilgų nuotolių bėgimus visoj Lietuvoj ir ne tik (būta Pitery, Daugpily). Vaikystėje visko prisižiūrėjau už kelis. Vien filmų visokių – ir vertų prisiminti, ir pamokančiai prastų. Ir iš gyvenimo laiku gavau skausmingų praktinių pamokymų – nuo dėmių valikliu namuose sukelto gaisro ir veido nudegimų iki grūdų sandėly transporterio juostos nuo pirštų ir riešo nuluptos odos ir sutrupintos alkūnės. Vaikystė buvo saldi, skaudi, pavojinga.

Nesutikčiau, kad visos tos mano jau parašytos istorijos vientisos – padrikumo jose daugiau nei tvarkos. Jei pačiais bendriausiais bruožais – savo vaikystę galiu nieko nepameluodamas aprašyti dvejopai: pirma – iš labai prižiūrėto, lepinto, meile įkrauto keliems šimtams metų į priekį vaiko pozicijų; kita vertus – visoje toje meilėje ir devynių auklių prižiūrimas (gal ir ne devynios auklės buvo, o tik septynios) turėjau tiek laisvės, kad užaugau kaip laukinis. Pradinėse klasėse dar nemokėjau dantų valytis, neskirdavau švarių kojinių nuo nešvarių, nematydavau reikalo ryte išeidamas iš namų pasisakyti, kur einu, grįžti nakčia, jei niekas iš namiškių nerado ir neparvesdino anksčiau. Nebuvo mano tėvai ir auklės beviltiški, bet man labai anksti radosi įprotis – kai tik įmanoma – elgtis atbulai, nei yra liepta. Kadaise bandžiau mintyse suskaičiuoti, kiek būta epizodų, po kurių mane laisvai galėjo paimti į vaikų namus už nepriežiūrą, bet tas skaičiavimas beprasmis. Iki 1990-ųjų buvo kita epocha, kai vienas žmogus visame kame buvo lygus nuliui procentų.

– Poetai, rašytojai neretai yra sutapatinami su savo tekstais, tartum visa tai, kas yra jų užrašyta, jiems yra ir nutikę. Tavo tekstuose taip pat yra nemažai autobiografinių detalių bei siužetų. Bet ar poezija gali būti autobiografiška? O gal kitokia ji kaip tik ir negali būti?

D. P. Jei eilėraščiai paskaitomi, su poetinėmis įkrovomis – tuomet nesvarbu, ar ten pateko biografiškumo, ar ne. Svarbiausia, kad ji atlaikytų laiko išbandymą, kad žmonės po dešimt ar šimto metų atrastų universalių ir artimų dalykų. Nuo mūsų teoretizavimų, kokia gali, o kokia negali būti poezija, niekas nepriklauso. Mėgindamas įsprausti į rėmus gali apsijuokti ar prisišnekėti, neretai taip ir nutinka – ir man taip būdavo – kokių nors kalbos ar tikrovės formų išsižadi, bet po kurio laiko visa tai pradeda traukti, dominti, darytis sava.

Džiaugiuosi, kad kaita niekada nesustoja – keičiasi žmonės, pasaulis (bendrai pasaulis – ne į gera, bet tam tikros mažos teritorijos, kur pats medžius sodini, – į gera), keičiasi santykiai, požiūrio taškai. Reikia nutolti, kad rastųsi noras grįžti.

– Papasakok apie kino rodymą su tėvu: kuriais metais tai vyko, kur ir kokius filmus rodėte, kaip keitėsi filmai artėjant sovietmečio galui, kurie filmai Tau pačiam įsiminė labiausiai? Ar anuomet kinas buvo viena iš tų retų pramogų, šventė, panardinanti į kitą tikrovę, o gal priešingai – tą tikrovę tik dar labiau subanalinanti?

D. P. Jei rašyčiau trumpai apie savąją kino mechaniko padėjėjo karjerą, gal į šimtą puslapių tilptų. Išsami ataskaita užimtų mažų mažiausia šešis šimtus. Yra išlikę kalnai žurnalų apie kiną, keletas tūkstančių reklaminių afišų palėpėje, susuktų į ritinius, dalis – dvikalbės, lietuvių ir rusų kalbomis – spalvotos reklamos, atspausdintos centrinės kino direkcijos užsakymu, dalis – mano tėvo kaligrafija tušu. Tėvo dienoraščiai, kuriuose nuo vaikystės, nuo pokario fiksavo, kokius kada filmus matė.

Antradieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais filmus rodydavom Bijotų laisvalaikio salėje (šeštadieniais visur – šokiai; o porąkart per mėnesį dieną rodydavome šešis–septynis multiplikacinius filmus vaikams, praktiškai tuos pačius, kaip ir per TV „Labanakt vaikučiams“, pilna salė prisirinkdavo tik „Na palauk“ pažiūrėti), trečiadieniais ir pirmadieniais – vakariniai seansai griūvančioje Girdiškės salėje – už keturių kilometrų. Į ten nuvažiuodavome vakariniu autobusu Šilalė–Košiai–Šilalė apie pusę septynių; už trijų šimtų metrų nuo salės gyveno mano seneliai – mamos tėvai Ona Bukauskaitė-Pipirienė ir Jonas Pipiras, kartais pas juos užsukdavau praleisti pusantros valandos iki filmo, bet dažniausiai trainiodavausi su vietiniais vaikais, prasimanydavome kokių nors žaidimų, kautynių; paskui po filmo tamsoje parbėgdavome su tėvu bėgte į Bijotus. Su dviračiais nevažiuodavome, nes dėžių su filmų juostomis kitaip nenugabensi – tik autobusu. Kitą dieną numindavau dviračiu iki Girdiškės ir įkeldavau dėžes su kino juostomis į maršrutinį autobusą (be dešimties minučių trečia valanda), o tėvas po dešimties minučių dėžes išsiimdavo Bijotuose. Filmus į Bijotus atveždavo kelioms dienoms iš Šilalės, o kaip iki Girdiškės nusigabenti, kaip juos paskui parsivežti – buvo mūsų pačių reikalas. Automobilio neturėjom, o tėvas vengdavo aplinkinių prašinėti paslaugų ir pagalbos. Už tai prisisportuodavom su tomis dėžėmis į valias. Viena dėžė sverdavo keliolika kilogramų. Jei filmas dviejų serijų – būdavo ir trys dėžės juostų.

Jei vakaras šiltas, šviesus – prisirinkdavo Bijotuose aplink kino salę daug vaikų. Žaisdavom slėpynių, gaudynių. Ar šiaip stebėdavome, kas vyksta aplink. Pilnamečiai vaikinai suvažiuodavo motociklais – čekoslovakiškom „Jawom“, CZʼetais, visokių modifikacijų IŽ’ais, „Tulom“, „Minskais“. Stovėdavo prie įėjimo dešimt ar daugiau technikos stebuklų. Mėgindavom krapštytis aplink variklius, kišti pagalius į duslintuvus, kai niekas nematydavo. Žiūrėdavom, kas bus.

Į sovietinius filmus ateidavo trisdešimt–penkiasdešimt žiūrovų. Jei prastas oras – dešimt ar dvidešimt. Pilna salė susirinkdavo į JAV gamybos filmus, pavyzdžiui, „Spartaką“, „Tą beprotišką, beprotišką, beprotišką pasaulį“ ar panašias ideologiškai nepavojingas istorines ekranizacijas ir komedijas. Nuo kokių 1985 ar 1986 metų mėnesio repertuare pasitaikydavo du–trys amerikietiški aštraus siužeto nuotykių filmai, vienas gana kokybiškas fantastinis – „Mano prieše“. Mudu su tėvu labiausiai laukdavome prancūziškų komedijų – su Louis de Funèsu, Bourviliu. Ypač – „Didžiojo pasivaikščiojimo“. Labai retai atveždavo britiškų filmų – pamenu vykusią komediją „Misteris Pitkinas priešo užnugaryje“. Rumuniški įsiminė, nes visiškai nepanašūs į kitų socialistinių šalių kiną. Ir jugoslaviški, nes jie ekranizavo ne vieną filmą apie indėnus. Į indiškus filmus ateidavo gal trys šimtai žiūrovų. Bene šimtas stovėdavo pasieniais, nes trūko sėdimų vietų. Nors Bijotų Dionizo Poškos kolūkis „ant popieriaus“ buvo milijonierius, bet pirmininkui niekaip nepavykdavo atsikovoti pinigų iš biudžeto, kad galėtų pastatyti naują laisvalaikio salę, kur būtų vietos atsisėsti visiems (okupantai sukišdavo kolūkiečių ir darbininkų milijardus į Afganistano karą ir į viso pasaulio čegevarų rėmimą). Karštligė dėl indų filmų sovietmečiu rodė, kad žmones traukia surogatai. Ne kapitalizmas su meksikietiškais serialais sugadino žmonių estetinį skonį – šlamšto poreikis yra įgimtas. Bet pasitaikydavo anšlagų ir į gerus filmus, pavyzdžiui, į lietuvišką „Skrydis per Atlantą“. Kaip svarbų įvykį įsiminiau muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“ – su BIX, „Fojė“ ir „Antimi“. Prieš pat nepriklausomybę repertuare atsirado erotinių filmų – „Intermergaitė“, „Mažoji Vera“ ir pan. Tada manęs dešimtmečio–vienuolikamečio neįleisdavo žiūrėti. Pavadinimus, plakatus, recenzijas „Kino“ žurnale atsimenu, nors iki dabar nėra tekę matyti tų anais laikais mane namuose įkalinusių N-16 šedevrų. Šiaip tėvai nebūtų draudę žiūrėti tų neva erotinių filmų; su tėvu vieną vakarą Šilalės kino teatre „Aušra“, laukdami naktinio autobuso į Vilnių, į varžybas, žiūrėjome „Modernistus“ – neblogo lygio filmą apie dailininko Amadeo Modiglianio gyvenimą: ten šio to būta iš N-16 repertuaro, dėl visa ko apsimečiau, kad užsnūdau ir nieko tokio nemačiau; taip pažeisti viešąją tvarką galima pusiau svetimame mieste, kur mus praeiviai pažinojo tik iš matymo, o savo kaime – sėdėt namie, nes savo sūnų įleidus – visus vaikus būtų tekę suleisti salėn, nes vaikai jau tada buvo drąsūs. Pamenu, kaip mano klasiokas Giedrius įbruko kapeikas per anšlaginius seansus „bilietuojančiai“ mano mamai ir ryžtingai prasibrovė vidun, kur iš videojuostos viešai rodė pirmąkart Bijotų istorijoje itališką erotinį filmą. Neįmanoma sustabdyti dvylikamečio, kuris po kaimą važinėjasi raudonais tėvo „Žiguliais“. Prieš pat devyniasdešimtuosius buvo susiklosčiusi tvarka dukart per mėnesį iš Šilalės kino direkcijos atvežti „viliuku“ spalvotą televizorių su vaizdo grotuvu (sakė, kad kainuoja tris šimtus rublių, gamina Minske ir, pateikus užsakymą, tenka daug mėnesių laukti, kol ateis tavo eilė atsiimti) ir rodyti filmus su Stalone, Švarcu, Džekičanu ir kitais robokopais. Po du per vakarą. Filmai su Bruceʼu Lee ir Šaolinio vienuolių kung fu daugelį pastūmėjo savarankiškai kibti į Rytų kovos menus, atsirado prekyboje plonų knygelių su pratimais, katomis. Gali būti, kad mūsų karta – pirmoji, kuri, įkvėpta filmų, mokėsi muštis iš knygų.

Iki 1992-ųjų kino salių lankomumas taip sumažėjo, kad toliau visai nebeapsimokėjo tuo užsiimti. Net iš idėjos. Tėvą gniuždė suvokimas, kad provincijoje niekam nebereikia kino. Nes daugiaserijinis šlamštas tapo televizine rutina, o erotikos ir snukiadaužių pacanai, išsinuomoję vaizdo grotuvus ir kalnus kasečių, parsigabendavo savarankiškai, be tarpininkų.

Praėjus trims dešimtmečiams nuo tų laikų daug kas susilieja, spalvos išblunka. Į tuos laikus grįžti iš dalies įmanoma turbūt tik žiūrint filmus. Sentimentalių prisiminimų tiražuoti nenoriu. Daugybė dalykų, net jei parašyčiau teisybę, atrodytų kaip išmonė. Jei kam randasi poreikis žiūrėti išsigalvotų istorijų apie tikrus dalykus, rekomenduoju Giuseppeʼs Tornatoreʼs filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“.

– Eilėraščių rinkinyje „Aoristas“ vienas skyrius yra ištisai „nužiūrėtas“ – eilėraščiai tiesiai šviesiai vadinami realiai egzistuojančių filmų pavadinimais: „Veidrodis“, „Deadman“, „Mulholland Dr.“, „Kava ir cigaretės“ ir kt. Vadinasi, Tavo kaip kinomano karjera tęsėsi dar ilgai po kino rodymo su tėvu? Ar šiandien taip pat esi aistringas kino žiūrėtojas? O gal vis atsukinėdamas atminties juostą kuri savo scenarijus, nugulančius eilėraščiuose bei esė?

D. P. Kaip žinia, su kino teatrais Vilniuje prasti reikalai. Nenoriu apie tai net kalbėti. Iki kokių 2010-ųjų, atradęs DVD formatą, piktnaudžiaudavau namų kinu, pasitaikydavo, ir po dešimt valandų be pertraukų. Būdavo, kad vieną–du mėnesius kiekvieną vakarą žiūriu tą patį filmą. Ką nors parašydavau užsigalvojęs, tie „Nuožiūrų“ eilėraščiai – tarsi komentarai, juos būtų galima tęsti iki begalybės. Prabėgus tiek laiko – ginčytis su savimi. Pradžiai derėtų perrašyti visus iš „Nuožiūrų“ iš naujo. Visai kitaip. Dviem ar trimis tekstais lyg ir esu patenkintas, ten pataisyti pakaktų tik tam tikras eilutes. Parašyti naujų tekstų, pratęsti „nuožiūras“ iki šimto dviejų neturėtų būti sudėtinga, bet neišeina pačiam savęs įtikinti, kad verta.

Dabar taip su filmų žiūrėjimu nebekvailioju. Kasmet aptinku mažiau nei dvidešimt dar nematytų, bet vertų pažiūrėti filmų. Yra jų daug puikių, bet man nebūtinų.

Apie scenarijus negalvoju – esu realistas ir suvokiu, kad kinui reikia ne tik baisiai didelių pinigų, bet ir režisierių, aktorių, laiko. Kantrybės ištverti nesėkmes, klupinėjimus. Galbūt aš nė nežinau, kas tas kinas apskritai. Gal nesu viso to reikalo matęs iš šalies. Gal buvau ir tebesu per daug į jį – kaip į vaizdinį – sulindęs. Mūsų karta savo kiną Lietuvoje tikriausiai jau padarė – režisierius Ignas Miškinis su scenaristu Mantu Gimžausku (Šamanu) 2006 metais susuko „Diringą“ – apie neįmanomybę įvardinti tikrovę ir užsikabinti, susigyventi – ir simboliškai užtilo.

– „Pamiršk ir bus ką prisiminti“ – šis paradoksas iš eilėraščio „Tikrąja to žodžio prasme“ dar sugrąžina prie atminties temos. Mūsų kartos vaikystė prabėgo sovietmečiu, paauglystė sutapo su Nepriklausomybės pradžia ir gariūnmečiu, paskui buvo studijų metai – vėl tartum visiškai kitas laikas. Ar neapima keistas jausmas, kai viešojoje erdvėje skambant pasakojimams apie sovietmečio baisybes paties galvoje iškyla laimingos vaikystės dienos trankantis pabaliais ar karstantis medžiais? Ar Tau egzistuoja įtrūkiai tarp tų laikų, skirtingų epochų?

D. P. Visos mūsų epochos buvo trumpos, ryškios ir skirtingos. Nemoku į sovietmetį žiūrėti be palyginimų su vėlesniais laikais. Buityje, kuri buvo ant ribos tarp kuklaus gyvenimo ir nepriteklių, trūko visko, ko tuo metu reikėdavo sportuojančiam vaikui – padorios sportinės aprangos, ypač bėgimo batelių, futbolo kamuolių, reikiamo dydžio slidinėjimo batų… Nežinau, kaip didmiesčių vaikams, bet iš kaimo pusdieniui į miestą su mama nuvažiavus apsipirkti, nieko gero nerasdavai. Drabužius, batus pirkdavo tokius, kokių tą dieną yra krautuvėje. Niekada madomis nesidomėjau, bet jau tada jausdavau, kad viskas pasiūta atbulomis rankomis, kai net tavo dydžio drabužiai atrodo tarsi nusipirkti „ant išaugimo“. Ką ten apie batus ir skudurus – net knygų – ypač iš „Drąsiųjų kelių“ ar apie indėnus – sunku būdavo gauti. Turėjau nusipirkęs „Vinetu“ II ir III tomus, o pirmojo ieškojau gal trejus metus. Pats neradau, pusbrolis iš Joniškio atvežė.

Baldų tekdavo laukti, kol skirs tėvams taloną. Apie automobilį jie nė nesvajojo. Cemento tvartui persistatyti taip ir negavom iki 1990-ųjų. Turėjom tvartą, 1958 metais suręstą iš senų rąstų, – 1980-aisiais jau sutrūniję viskas buvo, paršiukai išlandžiodavo per sienas ir kasmet po kelis kartus pabėgdavo. Tarsi ir linksma būdavo tuos paršus gaudyti valandą po pusę kaimo, bet ir kvaila.

Atmintis tarsi ir norėtų numuilinti visokius nesmagius tardymus mokykloje, mamos kasdien parsinešamą iš mokyklos įtampą. Tėvo pasivaišinimus talkose, po kurių pasikeisdavo į kitą žmogų. Mano problemos buvo tik vidutiniškos su tuo, ką regėjau aplink. Mano gatvėje vienas berniukas tempdavo tuščius butelius į parduotuvę ir keisdavo juos į duoną. Dabar irgi pasitaiko apleisties, bet– milžiniškas skirtumas, nes gyvename ne skurdo, o pertekliaus laikais. Daugybė žmonių gali sau leisti dalintis, padėti. Mėsa ir drabužiai nebėra deficitas ar prabanga. Kuo ankstyvesnė vaikystė, tuo spalvingesni personažai maldavosi po kaimus. Prisimenu sunkiai vaikštančią pagyvenusią moteriškę iš Bardžių, vadindavo ją Manke, – miniatiūrine brikele, rodos, tai buvo perdarytas vaikiškas vežimėlis, iki parduotuvės atitempdavo ją protiškai neįgali maždaug dvidešimtmetė dukra – turbūt nuo vaistų išpurtusiu veidu ir keista šukuosena; vaikai šnibždėdavosi, kad motina ją apkerpa avių žirklėmis. Iš sovietmečio įstrigo atmintin daugybė groteskiškai atrodančių senolių ar prasigėrusių nenusakomo amžiaus asabų.

Kai dabar sako, kad kaimas prasigėręs, mane juokas ima. Jūs nematėte, kaip atrodydavo Bijotuose Paškevičiaus parkas už senosios krautuvės, kuriame kiaurus metus kasdien po darbo užsukdavo išlenkti vieną kitą pusbutelį visi kolūkio mechanizatoriai, lauko darbininkai ir jiems prijaučiantieji.

Tėvą nuo visiško prasigėrimo gelbėjo sportas. Kai nuo 1988-ųjų intensyviai ėmėme važinėtis po visą Lietuvą į ilgų nuotolių varžybas (į tai ir sukišom didžiąją dalį šeimos biudžeto), mačiau visų rajonų centrų autobusų stočių ir autobusų parkų skurdą, nudrengtus viešbučius, pusbadžiu gyvenančius ir kapeikas skaičiuojančius bėgimo entuziastus, besirausiančius šiukšlynuose ieškant išmestų tam tikros rūšies šlepečių guminiu padu. Tą padą buvo galima prisiklijuoti prie savo bėgimo batelių pado – kad per greitai nesudiltų. Kai kasdien savo malonumui bėgioji po keliolika kilometrų, ir jei turi patogius importinius kojų netrinančius batelius – turi akylai saugoti, nes galbūt gyvenime kitų tokių nebegausi. Arba antrąkart tiek rublių nebesusitaupysi. Kai aš dabar pamatau lūžtančias lentynas nuo bėgimo batelių, futbolo „bucų“ – net pigiausieji po trisdešimt–keturiasdešimt eurų pranoksta visas mano vaikystės svajones – apgailestauju, kad nėra išrasta laiko mašina ir aš negaliu nusiųsti maišo tų stebuklų į savo vaikystę.

Sovietmety yra man asmeniškai nutikę daug gerų ir įdomių dalykų, bet viskas buvo ne dėl to pilko, juodo, raudono fono, o nepaisant jo.

Gariūnmetis visiems pažadino viltį, atrišo rankas, suteikė laisvę. Nors ta blokada buvo sunki, ypač žemdirbiams dėl kuro trūkumo žemei apdirbti ir visiems tokiems kaip mes, kuriuos maitino trys hektarai, bet oras virpėjo nuo svaiginančios laisvės gyventi kaip nori (jaunimą tas „vežė“, senimą – baugino). Nuo atrastų muzikos grupių, kurios yra jau tavo kartos balsas ir tavo kartos triukšmas. Netgi nuo tų, kurios nelabai patinka – net SEL „Kiemas“ ar „Pompos“ daina „Viskas bosui“ reiškė, kad niekada čia nebebus jokių leninų, pionierių ir viso kito mėšlo.

Nesu tikras, ar gariūnmetis Lietuvoje jau galutinai pasibaigė. Esama sferų, kur veikimo metodai nepasikeitė, esama įtakingų verslininkų, kurie po prabangiais kostiumais tebedėvi turginius spalvotus treningus ir moka įtikinti kai kurių savivaldybių bei ministerijų klerkus, kad reikalai judėtų jiems naudinga kryptimi. O ir kultūroje tik dabar pradedama atsigręžti į mums visiems lemtingus devyniasdešimtinius metus.

– Jau užsiminei apie sportą vaikystėje – bėgiojimą su tėvu (beje, Tavo pirmosios knygos viršelyje – slidinėjančio tėvo nuotrauka), vėliau peraugusį į aistringą domėjimąsi futbolu – žiūrėjimą, sirgimą, žaidimą. Štai keletas Tavo minčių iš teksto „Literatūra ir futbolas“: „Futbolas man kompensuoja tą kultūros klodą, kurį nejučia literatūra išbarstė arba nuo jo sąmoningai atsiribojo“, „Didžioji dalis mano dienoraščių ir sugalvojimų yra susiję su literatūra ir futbolu“, „Futbolo gamtoje dar daugiau nei literatūros“… Poetai ir sportas – gana retas derinys. Iš ankstesnių literatų kartų į galvą ateina Sigito Parulskio, jaunystėje svaidžiusio ietį, ir Donaldo Kajoko, baigusio Kūno kultūros institutą, pavyzdžiai. Tačiau sporto jų kūryboje jei ir yra, tikrai nedaug. O jei atliktume Tavo tekstų statistinę analizę, manau, kad nuorodų į sportą rastume daugiau nei į kitas gyvenimo sferas. Ir tai tikrai nėra susiję vien tik su šiandien plačiai propaguojamu sveiko gyvenimo būdu, tiesa?

D. P. Visų tų pacituotų poetizmų prirašiau turbūt įkvėptas Leonido Donskio – jis būdavo mėgėjas gražiai pakalbėti, parašyti apie futbolą, o neretai ir pamatyti tai, ko ten nelabai yra. Ir aš sugebu – davęs valią vaizduotei – įžvelgti reiškinių ir aspektų, kurių nebūtina sieti su realybe.

Esu prisiklausęs mistifikacijų apie tai, kaip aš susijęs su futbolu. Esu tame taip seniai, kad nebepastebiu, kad ten esu. Net nežinau, nuo ko pradėti. Gal nuo to, kad susitarkim šiame kontekste nebevartoti žodžio „aistringai“. Kai tribūnose plėšai balso stygas ir lieji prakaitą arba šąli, arba mirksti lietuje – priklauso nuo metų laiko ir debesų malonės – palaikydamas Vilniaus „Žalgirį“, savęs nereflektuoji – kaip tu čia ką darai. Yra, kas užvedinėja, o tu stengiesi visas devyniasdešimt minučių nesimuliuoti. Kartais pamatai, kad praleido, kad įmušė. Pasidžiaugi trumpai, lietuviškai santūriai. Ir dirbi toliau. Rungtynių įrašą peržiūri grįžęs naktį.

Esu iš nedaugelio tų, kuriems nelabai svarbu taurės, pergalės, aukso medaliai. Yra – gerai. Nebūtų – vis vien taip pat palaikyčiau savo klubą.

Normaliame pasaulyje aplink futbolą klesti specifinė miesto kultūra, rungtynių dienos ritualai. Visa tai suvienija dešimtis tūkstančių klubą palaikančių žmonių – neretai kelias kartas iškart. Pas mus ta kultūra fragmentiška. Kuriasi, stringa, būna pakilimų, atoslūgių. Dabar sudėtingas metas, nes lankomumas susijęs su liūdna padėtimi Lietuvos futbolo federacijoje, prastu įvaizdžiu, papuvusiomis paskutiniojo Vilniaus stadiono tribūnomis. Bet yra šiokia tokia bendruomenė, kuriai ne vis vien, kaip tas „Žalgiris“ gyvuoja. Bijau pasakyti, kiek tokių esama – tūkstantis ar du. Glory hunter’ių į svarbias tarptautines rungtynes ateina pilnas stadionas.

Man tas svarbu, nes jei mes neturėsim net futbolo kultūros, vadinasi, Vilniaus nebus galima vadinti miestu. Ir bendruomenės aplink ką nors turi kurtis. Mes turim savo spalvingą bendruomenę, kurioje visų amžiaus grupių, socialinių sluoksnių, išsilavinimo laipsnių, politinių pažiūrų piliečiai. Visi labai skirtingi, bet „Žalgirio“ reikalai suvienija. Tave priima visokį. Tik girtų nemėgsta.

Įdomiau už išvykas ar palaikymo kūrimą stadione yra tik tada, kai pats žaidi futbolą. Bet su sporto infrastruktūra dar prasčiau nei su kino teatrais. Mano kartai tinka žvyruota aikštelė ar duobėta pieva. Bet jaunimui – nebe.

Nežinau, kas kaltas – metų laikas ar bendroji miesto oro tarša, bet romantizuoti ar poetizuoti futbolo šiuo metu netraukia. Daug būtų galima pasakyti sparnuotų melagysčių ar tikslių teisybių, nes futbolo aprėptis ir skvarba tokia didelė, kad jo gali rasti visur – kur reikia ir kur nereikia. Neseniai perskaičiau futbolo kultūros žurnale „Sveiks valio“, kad Barselonos „Nou camp“ stadionas pritraukia daugiau turistų nei Gaudi katedra.

Manęs tribūnos draugai keletą kartų klausė, kam man to futbolo, kam man to trankymosi po Lietuvą? Nežinau. Daug ko gyvenime nežinau, dėl to nepanikuoju, bet stengiuosi klausinėti. Savęs, pavyzdžiui. Jei nori, kad atsakymas būtų nuoširdus ir tvarus – reikia neskubinti, palaukti keletą metų. Gal tada žinosiu geriau, kam man tas futbolas.

Ne pirmą kartą girdžiu minint, kad daug rašau apie sportą. Aš tikrai žinau, kad dar nepradėjau rašyti apie tai. Sportinius siužetus atidedu ateičiai.

– Kinas ir bėgiojimas – ankstesnė patirtis už skaitymą ir rašymą. O kada Tave pradėjo traukti knygos? Kokia lektūra pasiekdavo? Ar tarp jų buvo ir poezija?

D. P. Kai buvau šešerių, mane mama, prieš išleisdama į pirmą klasę, patikrino, ar moku skaityti. Jau mokėjau. Iš kur – nežinau. Nes nebuvo poreikio. Mane užaugino vakarais sekdama pasakas ir sakmes sena, vieniša, babos priglausta pas save gyventi aštuoniasdešimtmetė Julijona Budrauskaitė, Julikė, net ne giminė. Tėvas man knygas skaitė, pasakas, Martyno Vainilaičio „Juokų maišelio“ eilėraščius visus mokėjau atmintinai.

Pradinėse klasėse skaičiau nenorom. Iš eilės ėmiau „Pasaulio pasakų“ serijos knygas iš bibliotekos. Nuo ketvirtosios klasės – „Drąsiųjų keliai“, apie indėnus – visa, ką įmanoma rasti. Tėvo bibliotekoje buvo daug nuotykių literatūros – Alexandreʼas Dumas, Victoras Hugo, Walteris Scotas. Bijotų mokyklos biblioteka buvo maža ir skurdi – ne kažin ką ten galėjai rasti. Nuo devintos klasės perėjau į Upynos vidurinę – ten įnikau į Ernesto Hemingwayʼaus knygas, Albertʼo Camus, Antano Škėmos „Rinktinius raštus“ prarijau. Devyniasdešimtiniais metais pradėjo leisti daug įdomių sovietmečiu draustų autorių. Pasipylė tokia lavina, kad jau nebesupaisysi, kas po ko. Sąžiningai ruošiausi anglų kalbos egzaminui, skaičiau angliškai, ką rasdavau po ranka. Rimtesni skaitiniai buvo Charleso Dickenso „Hard times“, „National geographic“ žurnalai – dėžę senų labdarai atsiuntė geri žmonės iš už Atlanto.

Namuose irgi buvo rimtų knygų, poezijos. Pati rimčiausia – Immanuelio Kanto „Praktinio proto kritika“ – pabandykit paskaityti, rekomenduoju, – ją mano mamai, dirbusiai mokytoja, dovanojo mokiniai rugsėjo pirmosios proga 1987 metais. Tas nutikimas geriausiai iliustruoja sovietmečio knygynų skurdą. Pamenu Šilalės knygyną – kartą per mėnesį ten lankydavomės, kai nuvažiuodavome į ataskaitinius kino mechanikų susirinkimus – pusė lentynų užversta ideologinėmis knygiūkštėmis rusų kalba. Rausiesi ilgai ir nuobodžiai, kol atkapstai šį tą paskaitomo.

Tėvas per klaidą turėjo nusipirkęs Tomo Venclovos „Pašnekesį žiemą“, nes poezijos, rodos, neskaitydavo. Savo monospektakliams imdavo prozos tekstus. O gal ir tyčia pirko, nes viduje – rusų poetų vertimai. O rusus kažkodėl perdėtai gerbė. Ir Antaną Venclovą. Galima versija, kad tėvas apsiriko, supainiojo vardus. Man ta Tomo Venclovos eilių ir vertimų knyga tarnavo ilgai kaip parankinė, kaip pirminis poezijos šaltinis.

– T. Venclova pokalbių knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ teigia, kad „visi poetai svyruoja tarp tam tikro neišvengiamo lojalumo savo pirmtakams (jau vien dėl to, kad iš jų mokosi poezijos amato) ir neįveikiamo noro priešintis jiems, palikti savo žymę, būti kitokiems. Ir nebūtinai tik rašymu“. Koks Tavo santykis su literatūros tradicija ir mokytojais? Intuityviai spėčiau, kad Tavo poetinė mokykla yra kažkur tarp Vytauto P. Bložės ir to paties T. Venclovos.

D. P. Taip, mano dėmesio orbitoje ir Bložė, ir Venclova yra ryškiausios poetinės planetos. Mėgstamų autorių išvardinti galėčiau daug – ir jie būtų skirtingi – nuo Kornelijaus Platelio, Albino Žukausko, Stasio Jonausko – iki visų kitų, kurie apsidžiaugtų radę save čia paminėtus. Man reikia visų, ir kuo įvairesnių.

Dabar atrodo, kad aš nesiekiu ir nesistengiu nei nugalėti, nei įveikti savo poetinių mokytojų. Man pirmiau rūpi išsiaiškinti su savimi – ar galiu parašyti geresnę knygą nei „Aoristas“, ar ne.

– Tavo tekstų siužetais, pasakojimo ašimi dažnai tampa patys kasdieniškiausi įvykiai bei detalės: pradingstantys pieštukai, indų plovimas, kompiuteriniai žaidimai, krosnies kūrenimas, tas pats futbolas ar šuns vedžiojimas. Tačiau pasakojama taip, kad skaitydamas jautiesi, lyg būtum susidūręs su kokiu mitu ar sakme, kur patys įprasčiausi dalykai tampa simboliais ir metaforomis. O draugai ar tiesiog pažįstami – vos ne mitinėmis būtybėmis, kartojančiomis senas archetipines istorijas. Iš kur tai?

D. P. Gal iš to, kad šešetą metelių iki mokyklos turėjau prabangą kiekvieną vakarą lovoje klausytis auklės Julikės sakmių ir legendų. Gal iš čia ir radosi manyje mokėjimas susieti sunkiai susiejamus daiktus į daugmaž sklandų pasakojimą.

Gal dar Gintaro Beresnevičiaus rašymų ir religijotyrų kruopštus studijavimas man atvėrė akis į vieningą kosmosą, tiksliau, į iliuziją, į kosminę puotą.

O gal keletas metų neakivaizdinių filosofijos studijų.

O gal atsakymas dar paprastesnis – viską aprašinėju su meile gyvenimui, pasauliui ir visoms jo netobuloms formoms. Net kai mėginu būti piktas, įniršęs, įsiskaudinęs – vis viena kažkur giliai tikiu gėrio viršenybe.

Surašiau, kaip norėčiau, kad būtų. O tikrosios priežastys paaiškės, kai jau bus per vėlu redaguoti, pasitaisyti.

– Esi rašęs, kad vienas iš Tavo pomėgių – žemėlapių skaitymas. Tavo poezijos, o ypač eseistikos topografija daugiausia susijusi su gimtaisiais Bijotais ir apylinkėmis. Tuo tarpu Vilnius, kuriame gyveni jau daugiau nei pusę gyvenimo, tekstuose išnyra labai fragmentiškai, arba jo teritorijos, gatvės lieka bevardėmis. Man, kaip vilniečiui, įdomus Tavo santykis su šiuo miestu ir jo erdvėmis. Ką reiškia susitapatinti su miestu, kuriame negimei, bet gyveni? Pavyzdžiui, be Jurgio Kunčino, Antano Ramono ar Juditos Vaičiūnaitės Vilniaus šiam miestui trūktų jo atspalvių. Tad kaip tam tikra teritorija tampa arba netampa „dvasinės tėvynės dalimi“?

D. P. Vilnius, naikindamas stadionus, kino teatrus, paprastas kavines ir barus, kirsdamas medžius, man tarsi siunčia signalus, kad šitas miestas – ne man. Tarsi specialiai plušama, kad kasmet liktų kuo mažiau brangių erdvių. Bet aš į tai stengiuosi nekreipti dėmesio ir kažkaip čia gyvenu.

Deja, bet neįžvelgiu itin didelės magijos, jei kokie nors rašytojai kūriniuose pamini tam tikras miestų gatves, parkus ar oro uostus. Bet jei pamini – nieko blogo, aš pats esu ne kartą minėjęs. Esama tikrų vilniečių poetų, pavyzdžiui, Romas Daugirdas, kurie nevartoja toponimų. Už tai jam savivaldybės ekspertai nesutiko skirti Vilniaus miesto mero premijos, nors Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba primygtinai rekomendavo.

Esu angelų ir kičo nemėgėjas, todėl nematau reikalo skubėti apdainuoti Vilnių. Bet, pavyzdžiui, bomžavietes prie Vilnios upės esu įpynęs į kažkurį, rodos, dar nepublikuotą, tekstą.

O žemėlapiai yra mano akių šviesa, sielos džiaugsmas. Įdomiau už viską. Galiu atsistojęs priešais žemėlapį akimis keliauti pirmyn atgal valandų valandas. Niekada nenusibos. Knygą skaityti gali nusibosti, žemėlapį, atlasą – niekada. Dutūkstantinių metų pradžioje bendrabučio kambaryje turėjome du vienodus didžiulius atlasus – knygas. Su kambarioku Stasiu (keleriopai geriau nei aš įsimenančiu niekam nenaudingas geografines detales) valandų valandas sėdėdavome po savo egzempliorių pasiėmę ir keliaudavome po miestelius ir kaimus, garsiai minėdami jų pavadinimus, kad pakeleivis nenuklystų. Skersai ir išilgai per visus žemynus. Tiksliai neatsimenu, ką mes ten atrasdavome, bet retkarčiais kvatodavome taip, kad būdavo sunku nusilaikyti ant fotelių neiškritus. Nereikia nei svaigalų, nei psichotropinių medžiagų, jei turi gerų žemėlapių. Ir keliauti nebūtina.

– Pirmoji Tavo knyga „Iš tvermės D“ baigiama eilėraščiu „Pastebėtų klaidų atitaisymas“, kurio paskutinės eilutės „Visas mano rašymas bus tik / nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas“; eilėraštyje „Klaidinantys judesiai“ iš knygos „Aoristas“ rašai, kad „belieka tik taktinės / klaidos kurios ir yra tavo gražiausi / eilėraščiai“. Poezijoje, kaip ir tikrovėje, viskas Tau keičiasi, o pats rašymas – tai nuolatiniai bandymai, juodraščių dauginimas? Ar todėl pastaroji Tavo eilėraščių knyga pasirodė jau prieš dešimtmetį – vis taisai tai, ką parašęs, ir tam nėra galo?

D. P. Rašymas – kaip ir bet kuri kita veikla. Rezultatas toks, kiek įdėta darbo, pastangų. Nesidomiu, kaip sekasi kitiems, koks eilėraščių kelias nuo sumanymo iki spaustuvės, bet mane pirminiai mano tekstų variantai smarkiai nuvilia.

Būna, kad knygos puslapyje pastebiu taisytiną žodį, frazę – pasiimu parkerį ir pasitaisau, kol laukiu savo eilės skaityti viešai.

Šiais laikais mes skaitome daugiausia juodraščius – ne tik poetinius. Visa greitoji žiniasklaida yra vien juodraščiai. Skuba prie gero nepriveda.

Poezija rašoma amžinybės perspektyvoje. Dešimt metų yra niekis.

O pacituotieji tekstai, jei jie būtų ne mano parašyti, sakyčiau, kad tai viso labo tik lūzerio pasiteisinimai, mėginimai nukreipti dėmesį nuo tikrovės, nemokėjimas laiku susikaupti, susitelkti. Arba nevykę pasiteisinimai sau, kodėl nesitreniravai tiek, kad bėgtum maratoną olimpinėse žaidynėse, kodėl nebuvai narsus kaip liūtas, kai reikėdavo kautis dėl kamuolio. Kodėl apskritai atsitraukei nuo savo tikslų ir svajonių.

Gera poezija neturėtų kalbėti apie poeto asmeninius reikalus. Savosios gera negaliu pavadinti, nes ten įžvelgiu nereikalingų asmeniškumų. Net išgalvotos detalės ir įsikalbėti reiškiniai neretai įsiėda į eilėraščius taip, kad pradedu matyti kaip savo. Todėl aš labai prastas savo eilėraščių aiškintojas.

– Skaitydamas savo eilėraščius veli žodžius, murmi ir praleidi strofas, tartum nureikšmindamas visa tai, kas užrašyta, tartum tie žodžiai būtų ne Tavo. Toks įspūdis, kad nieko neišmokai iš dar pirmame Pedagoginio universiteto kurse Vandos Juknaitės vestų raiškiojo skaitymo seminarų.

D. P. Man atrodo, kad murmėjimas, intonacijų kaitaliojimas ir yra aukštesnysis pilotažas iš raiškiojo skaitymo kurso. Visos priemonės (beveik) pateisinamos, kai sieki būti išgirstas. Kad į skaitymus susirinkę klausytojai pajustų intrigą, sutriktų, suglumtų. Kad kurį laiką nesuprastų, kokia čia velniava dedasi – ar čia intro, ar autoriaus komentarai? O regionuose, mažų miestelių bibliotekose kurį laiką mėgdavau prisistatyti kaip Rašytojų sąjungos vairuotojas, kuris paskaitys už tą poetą, kuris šiandien negalėjo atvykti.

Daug kas priklauso ir nuo auditorijos. Jei matai, kad ji jau soti visko, galima didumą eilėraščio vidurių praleisti. Niekas nuo to nenukentės, ypač semantika ir metafizika. Tik į rimuotus dera žiūrėti pagarbiau.

– Poezijos rašymą esi įvardijęs kaip „savo vidinio chaoso norminimą“. Kitoje vietoje rašai, kad „kartais vien iš sąskambių, jei pataikai, gimsta poezija“. Koks pačiam kūryboje yra ryšys tarp logiškos sistemos, racionalių jungčių ir nenuspėjamos vaizduotės, paradoksų poetikos, galų gale, nežinojimo?

D. P. Atsitiktinumai viską nulemia. Jau tik tada – logika, autoriniai norai. Bendrai paėmus – būna visaip. Daug paslapties.

Kadangi netikiu kūrybinio rašymo mankšta, tai ir savo darbo procesų netiriu. Paprasčiausiai visa tai kažkaip įvyksta. Turiu omeny dabartinę būklę – kūrybinę savieigą, kai nuolat kuriu kažkokius juodraščius.

O „Aoristą“ parašiau mechaniškai. Turėjau dešimt–penkiolika išbaigtų eilėraščių, kalnus juodraščių – visokiausių eilėraščių pavidalo pusfabrikačių – ir beveik mėnesį laiko iki pridavimo leidyklai. Supratęs, kad diduma medžiagos – nepublikuotinas šlamštas, nepanikavau, keldavausi švintant, apie ketvirtą, dirbdavau trejetą–ketvertą valandų. Po poros savaičių turėjau „Aoristą“ – tokį, koks išspausdintas. Joks įkvėpimas man nebūtų padėjęs. Tai buvo paprasčiausias kalbininko darbas, lingvistinė veikla. Už rezultatą dėkingas visoms kalbamokslio šakoms: nuo fonetikos, morfologijos, leksikologijos iki istorinės gramatikos.

– „Daugybė dalykų, kuriuos prieš dvidešimtį metų būdavo įprasta kolekcionuoti, pamažu traukiasi iš šio pasaulio.“ Taip apie įpročius rinkti įvairius daiktus rašai vienoje esė, kurią baigi žodžiais „Bent jau man palengvėjo, nustojus kolekcionuoti“. Eilėraščių rašymas turbūt irgi tam tikros rūšies kolekcionavimas, kuris traukiasi iš pasaulio, o ir pačiam, kaip sakei, vis sunkiau save įtikinti tai tęsti.

D. P. Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų. Nuolat. Kaip kvėpavimas. Galėčiau parašyti eilėraštį apie kvėpavimą, bet jis nebus apie kvėpavimą, o apie tai, kaip aš rašau apie kvėpavimą.

Kolekcionavimas yra ne daiktų, o santykių kaupimas, savo santykių su daiktais. Kai viskuo persisotini arba kai išmoksti būti vienas, nebereikia nei daiktų, nei santykių. Gal tai ir pritaikytina poetinei, literatūrinei veiklai. Nežinau dabar.

Sunkiausia save įtikinti, prisiversti sutvarkyti eilėraščius taip, kad jie būtų tinkami publikuoti. Dabar nejaučiu poreikio poetiškai dalyvauti. Nes ir taip visame kame jaučiuosi pakankamai įveiklintas. Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo. Tik po viso to ateis barzdotas kalbininkas su šluota ir sutvarkys.

Metams bėgant kinta matymas – ir savęs, ir daiktų pasaulio. Kai pajunti entropijos galią, daug kas nuvertėja iki nulio. Auga gamtos objektų, mylimų žmonių, laiko ir vietos vertė.

Prie eilėraščių irgi nenoriu prisirišti. Bet malonu, neslėpsiu, atrasti po dešimt ar daugiau metų kokį savo eilėraštį, kuris sėkmingai tebegyvena, nors aš jam seniai jokios paramos nebeteikiu.