literatūros žurnalas

Vytautas Stulpinas. Į statų krantą

2005 m. Nr. 1

Norit – tikėkit, norit – ne, bet niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu „Metams“. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi niekur nebūtų pritikęs, nebūtų buvęs niekam „praimtas“, nebent šiaip pašmaikštauti.
Nejauku paliko, koks rambus ir nuošalus esu gruodžio pradžioje, koks nepaslankus – nei aiškaus mėnulio, nei gruodas spengia ausyse, tik tolimas garsas horizonte kartais išlinksta. Baigiasi viena spiralės vija, tuoj prasidės kita, dar vieneri metai apsivys Gedimino stulpus, dzindros, anot poeto alchemiko Antano Kalanavičiaus, lekia. Tik spėk jas gaudyti žvilgsniu, pojūčiais ar virtualiai.
Praėjusią savaitę visur telkšojo šlapias sniegas, kurio – tokio žvarbiai tvinksinčio – Žemaičiuose buvo per daug. Seniai nemačiau taip geliančio sniego, tokio keisto šiauriško dangaus su pavieniais praskrendančiais paukščiais.
Sulaukiau savaitgalio, trupinį ramesnės šeštadienio šviesos, susiradau raudonmedžiu padengtą lentikę, ant kurios, pakritęs lovoje, retkarčiais marginu bejėgį popierių – rašymo užduotis jau buvo įkibusi, vis dėlto teks sukrusti, pasižvalgyti savyje ir aplinkui. Tik kaip bus – bene kas vakarą „užpultas“ šviežiausių naujienų nejučia pamanai, jog šių laikų pasaulis ir žmonių santykiai neretai tokie ambivalentiški, rodos, niekam nebereiktų nei Ruro baseine, nei kur nors kitur statyti aukštų krosnių, sudėtingų konverterių, o juodąjį kietmetalį galėtume lydyti tiesiogiai pasitelkę tuos santykius – kaip žaizdrą – iki pat ląstelės lygio. Bet vėl įkyriai pakartosiu – kada, kada buvo kitaip per visus tuos nenumaldomus amžius, per visas tas pagaires? Nelygu, kaip pažiūrėsi į visuotinę istoriją: jei iš šono – viena kita properša lyg ir ramėlesnė, reliatyvu, bet šviesu, vieną kitą harmonijos dibstelę surasi, o jei išilgai – regis, jokios prošvaistės, viską užgožęs kūnas ir kraujas, liūdesys ir gaisrynai. Bet žmogus, kaip žinoma, išgyvena, prisigalvoja neįmanomų dalykų, įmantriausių formų ir turinio, nes turi nežabotą vaizduotę, kurios pakylėtas lekia ten, kur jam gerai. Žodžiu, „žvelgia iš šono“.
Gana breigeliškai nusiteikusio popieriaus margintojo akyse šmėsteli senieji Tausalo žvejai: vasaros vakarais visada viena tiesia eile jų valtys parplaukdavo namo, į statų krantą. Paauglystės laikais, beveik prieš pusšimtį metų… Dabar jie taip pat plaukia, plaukia toliau – atminties tylumoje, tolimų asociacijų žaisme. Ir aš negaliu be jų – jie įšoka į eilėraščius, šmėsčioja akyse kaip ir šį sykį: nugaros atsuktos prieš vėją, ilgos meškerės išlinkusios, siekia vandenį, drobinės „terbelės“ bemaž pilnos sulysusių karšių ir raudžių. Ir įdomiausia, kad ant kranto, namų kasdienybėje jie būdavo nemenkai pašėlę, o ką tik grįžę iš žvejybos – santūrūs, nešnekūs, įsimąstę, labai savotiški, lyg prisilietę prie didžiųjų paslapčių, prie gilumos. Kas dabartės apsakytų jų mintis, pasvarstymus, sielų vargus, gyvenimo būdą? Beletristas? Poetas? Ar išvis tai įmanoma? Vargu. Rašytojas dažniausiai byloja apie save, savo pasaulėžvalgos „meistarnę“, ieško sau romių vietovių, olų, kur galėtų pasijusti saugus ir mažiau pažeidžiamas. Nors rašo apie dideliausią neramybę. Tikriausiai narsus pirmeivis Sigmundas Freudas įtikino, kad į eg-zistencinius iššūkius žmogui tenka atsakyti ne kur kitur, o gelmėse kūno ir proto.
Tie žvejai, apie kuriuos prabilau panūdęs šį tą papasakoti, buvo įpratę gyventi „prie minimumo“, tinklų neturėjo, nebuvo grobuonys, plėšrūnai, galą su galu šiaip taip sudurdavo, bet į paradoksalias situacijas irgi patekdavo, nes sielvartus, neviltį malšindavo savaip. Ne juokui, o mąstydamas apie gyvenimo ribas, stalinės lempos šviesoje prisiminiau, atrodytų, nekaltą nuotykį.
Kartą vienas iš tų senųjų žvejų (jo pavardė Lisauskas) mane, vaikigalį, eidamas keliuku pro šalį, pakvietė žvejybon. Lekiu iš kiemo abejodamas, bet noriai. Jis man – didelis autoritetas. Vos tik atsiduriame ežere, nušvinta skaisčiai pasruvusi gaisuose saulė – ir kaip nebūta lietingos dienos. Jis, sunerimęs nuo tokio „netikėtumo“, klausia manęs, kodėl toji saulė blizgina ne iš tos pusės? Kai pasakau, jog sumaišė vakarą su rytu, o žvejoti iškulniavom septintą vakaro, jisai garsiai tarmiškai nusikeikia, kaltė, slypinti viduje, tiesiog akivaizdžiai keliskart padidėja – kor matyta, kor mona pruots, kor mona makaulė, kliunkis eso, lakūdra, kloika, tėik nosilaktė, kad vakara nu ryta nebskėrtė, jau par daug, jau… kuo nesake, būtumem neplaukė.
Būtume neplaukę, bet tąsyk išplaukėme (na ir universali šių žodžių prasmė, nepaliekanti ramiai nuošalėje konkretaus žmogaus, bendrijų, gildijų, savanorių ir ne tik jų korpusų, pavietų, sričių, galiausiai valstybių, nieko). Jaunam – myžjuokis, reginys, senam – nebeslepiamas pasidygėjimas savim, vienam – smagu, kitam (šiuo atveju suvargusiam žvejui) – nė kiek. Nagingas buvo, alinamas krūtinės dygulių, guvus nepersenęs Tausalo meškerninkas, kuriam kiekvienas išplaukimas į ežerą būdavo atgaiva, trumputėlis pabėgimas iš įgrisusios, ne ypač širdingos tikrovės, kuri, anot jo, kažko „urzgia“ nesavu balsu. Jis puikiai žinojo, žmogui neduota suvokti begalybės, žmogaus protas per daug ribotas, o Žemė – tik kažkokia nežymi dalelė, „filialas“ visoje erdvėje, „galaktikume“, tik mažytis mikroelementas. Ir tai pasakydavo gerokai subtiliau nei šių pamąstymų autorius, kitaip tariant, „su smarvele“.
Ak, buvimo ilgesy, skaudėjime ir beribe…
Realybė „urzgia“ visais pašaliais, vešlios realijos viena už kitą iškalbingesnės, kone kiekvieno tyko ribinės situacijos. Viena jų patykojo šių eilučių autorių, ir ne kur kitur, o tame pačiame iki sopulio mielame Tausalo ežere, kurio vandenyje tą saulėtos rugpjūčio dienos rytą neįtikėtinai tarp savęs sumišusios švytėjo geltona ir žalia spalvos. Bet tegu pirma kalba eilėraštis „Tyrlaukis“:

Iš nelengvų motyvų
Renkuosi provinciją –
Akimoju nykstančią keistą dieną.
Tyliai pasėdėkim dviese
Lengvame tyrlaukio dvelksme.
Vasarotojų saulė,
Apgaubusi mažą kaimelį,
Tiek dosni, tiek tuščia.
Vos nenuskendau šį rytą
Įsivėlęs brakonierių tinkle,
Kai plaukiau per ežerą
Į priešingą krantą.
Tu pasverk, lemtie,
Nerimą mano lyg drobę
Ant pavėsinės sijų.

Šį eilėraštį parašiau praėjusių metų rugpjūčio septintą dieną. Tik artimiausiems žmonėms papasakojau, kaip gimė eilėraštis ir kad jo galėjo nebūti. Galėjo nebūti ir manęs.
Augęs netoli Tausalo ežero, tūkstančius kartų jame maudęsis, dabar irgi kiekvieną vasarą praleidžiu netoli jo – tėvų sodyboje poilsiauju bei rašau. Taip buvo ir rugpjūčio septintosios rytą. Anksti atskubėjau prie ežero. Kaip ir visuomet – paplaukioti. Jau toli buvau nuo kranto – man jokia naujiena nuplaukti gal ir kilometrą. Staiga pajutau, kad rankos, o vėliau ir kojos vandenyje įsipainiojo į tinklus. Nesunku įsivaizduoti, ką tai reiškia vidury ežero…
Akimirksniu supratau, kad besiblaškydamas dar labiau įsivelsiu į tinklus. Nepraradęs nuovokos, šiaip ne taip išsipainiojau iš vandenyje tykojusių spąstų. Tik man vienam žinoma, kiek kainavo šis išsivadavimas. Kad dar kartą nepatekčiau į žabangas, turėjau daryti didelį lankstą. Plaukdamas ant ežero kranto mačiau kažkokius žmones.
Tą dieną sugrįžęs į namus ir parašiau eilėraštį. Apie įvykį nedaug kam pasakojau. Ką gi, buvau pakliuvęs į legalių brakonierių užmestus tinklus, kurie mirko labai paslaptingai, be jokių ženklų. O apie Tausalo brakonierius sklinda negeri gandai. Dėl savo grobio jie viskam pasiryžę: tinklus meta per visą gylį, kad jokia vargo žuvelė neprasmuktų.
Tikrai kažkas nutiko žmonėms.
Tik kada, kada buvo kitaip? Gal ką perdėjau? Tai – nedovanotina.
Mano akyse vis šmėsčioja senieji Tausalo žvejai: vasaros vakarais, visada viena tiesia eile jie parplaukdavo namo, į statų krantą.

 

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Rankovė. Parinkęs eilėraščiui antraštę, drapana pridengi kyšantį kriauklą, apjuosi jį vienuoliška virve. Rankovė arčiausiai mosto. Akimirkos skuba į šaltą orą. Kur bežengtum, – padėk vakaro maldai. Vis viena prieisi…