literatūros žurnalas

Dalia Jakaitė. Impresionistinis žvilgsnis į pirmą eilėraščių knygą

2004 m. Nr. 12

Skaistė Vilimaitė. Tu. – Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2004. – 64 p.

Skaistės Vilimaitės eilėraščių knyga „Tu“ yra pirmoji. Į susitikimą lakoniškai nurodantis knygos pavadinimas savaimingai atliepia pačius eilėraščius – minimalistinę jų poetiką, prasmines pokalbio situacijas. Tiek poetiniu, tiek semantiniu lygmeniu S. Vilimaitės susitikimo temą persmelkia pranciškoniškas balsas. Jis jau girdėti, tiksliau, matyti, iš estetiškai patrauklaus knygos viršelio. Netikėta yra autorės biografijos ištara knygos pabaigoje – „tik“ fragmentas iš psalmės. Remiantis taiklia vienos kritikės įžvalga, ši eilėraščių knyga artima dienoraščiui. Šis artumas išties primena ne visada lengvai atsakomą klausimą, kada ir kaip prasideda (ar jau yra) eilėraštis. Vis dėlto šiomis daugiau impresionistinėmis recenzijos mintimis siektume apibūdinti tai, kas pasirodė esant pasaulėžiūriškai ir poetiškai savita, kas liudijo esant eilėraštį.

Kreipimąsi kaip būtinąjį pokalbio judesį išreiškia trys knygos skyriai – „Gabrieliau“, „Jeruzale“, „Miserere“. Knygos dedikacija – „Viliui Gabrieliui Orvidui“. Turinyje surašyti ne eilėraščių pavadinimai, o tik šie kreipiniai. Skaitant pačią knygą, dažnai lieka neaišku, kur prasideda ir kur baigiasi tekstai. Viena vertus, tai tikrai klaidina skaitytoją, gal net blaško skaitymą. Kita vertus, šį neaiškumą sąlygojančius leidybinius, grafinius ar semantinius sprendimus galima ir pateisinti. Palyginti su tam tikros visumos ieškojimu, individualus (eilėraščiu apmąstomas ar paties eilėraščio) žodis yra tarsi nureikšminamas, bet kartu patenka į vienaip ar kitaip suvoktiną, semantiškai ar poe-tiškai stiprią visumą. Idėjiškai pagrįstos kai kurių eilėraščių jungtys leidžia kalbėti apie tam tikrus diptikus.

Viena įdomiausių ir ryškiausių stiliaus ypatybių – kone iki natūralizmo priartėjantis buities, dažnai – virtuvės skonio, kvapo ar vaizdų detalumas. Ne tiek kontrasto, kiek žaismingos priešpriešos būdu jis dera su minimalistine eilėraščių struktūra. Visa tai įprasmina kiekvieno judesio išskirtinumą, tikėjimo autentiką, arba „esaties artumą“ (eilėraščio „slenkstis“ siekinys). Krikščioniškas konkrečios ar šiurkščios kasdienybės balsas neturi dabartinei lietuvių poezijai įprastos radikalios ironijos, netikėtai atsigręžia į XX a. pradžios literatūrai būdingą šiokiadienių sakralumą. Poetinėse maldose dalyvauja „veršienos guliašas“, „šviežios kiaulenos“ ar šia prasme dar intensyvesnis, vegetarams, sakytum, svetimas religinio santykio, tiksliau, neišvengiamo buvimo su Tavimi, momentas, kai artumo dvasia išsakoma atsiribojimo, priešybių suderinamumo paradoksais: „maitini debesimis / žydinčiomis bulvėmis / riebia mėsa / o vis atpila tavimi / prie sinagogos vartų“. Artimiausias buitiškumas yra išsakytas neįmanomo ir kartu visiškai kasdieniško tikėjimo kalba. Į šį kalbėjimą puikiai įsikomponuoja poetės tarmybės – pranciškoniško primityvizmo, pranciškoniškai „įvietintos“ krikščioniškos patirties atitikmuo. Nereikalingumo mįslę tarmiškai mena eilėraštis „netikslus haiku“. Yra ir paaiškinimas: „iš pokalbio su močiute“. Teksto visai nedaug: „ta yr šventa knyga? / – n. . ne. ne – / tai man tokios nerek!“ Žaisdama pokalbio fragmentiškumo, atmetimo priimant ir kitais tylos niuansais, autorė tarsi užklausia apie pačių rinkinio „Tu“ eilėraščių reikalingumą, kartu su kitais tekstais kuria nebūtino ir sykiu neišvengiamo žodžio įspūdį. „Ne“ ištarusiai „aš“ būdinga tobulo nerūpestingumo (džiaugsmo?) laikysena, kuri susilieja su bendresniu poezijos ir krikščioniškos gyvensenos nereikšmingumu, artimu paskališkam ar pranciškoniškam kvailumui.

Šventojo Rašto skaitymas ir malda – šias glaudžiai susijusias situacijas galima atpažinti kaip ryškiausias susitikimo arba pokalbio formas. Vienijančia situacijų ašimi dažnai tampa netikėtas Tu vardas – sykiu aiškiai motyvuotas tam tikros kreipimosi erdvės. Įsiskaitymą į Dekalogą galima atpažinti paskutiniame skyriaus „Gabrieliau“ eilėraštyje „metai“. Bet kurio laiko šventumą ir sykiu tam tikros akimirkos išskirtinumą nusako vieno ir kartu visų įsakymų interpretacija. Svarbiausiuoju priesaku tampa „švęsti“. Jo universalumas atsiskleidžia tarsi litanija išsakant tai, kas yra šventas laikas. Asketiško atsisakymo ir nepaliaujamo džiaugsmingo imlumo („švęsti ką tik nubudusį veršiuką“) derinys – tarsi visų įsakymų paradoksas. Panašus, bet simboliškai netapatus vaizdinys atsiveria eilėraštyje „suvalgytas veršiuk…“ Kasdieniškoji Jo tapatybė atpažįstama „prasčiokiškai“ ir kaip tik todėl giliai (galint įvardyti svarbiausias tiesas), kreipiantis į liturgijos, ankstyvosios krikščionybės tradiciją. Skyriaus „Miserere“ eilėraštyje „mano mylimas nubudo…“ kalbų ir daiktų bendrystę „įteisina“ Giesmių giesmės parafrazės. Šis Šventojo Rašto tekstas yra savotiška paskata tam, kad tolimesniame eilėraštyje ieškotum kitų moters asociacijų („darbščios moteriškės – Onos – mano prosenės / Jokūbo žmonos – Rachelės“). Jo pabaigos klausimas „kur“ (išskiriamas kaip ir eilutė „tyli“) yra tarsi bandymas priartėti prie Giesmių giesmės paslapties, tiksliau, pratęsti šį bendrystės slėpinį.

Eilėraštyje „išnešiojai mane…“ vardo ieškojimas yra jo spėjimas. Primindamas debesies vardo įminimą, šis veiksmas sykiu apeliuoja į visai kitą – šauksmo ir amžinos paslapties – lygmenį. „Tu“ bandomas atspėti ir kitame S. Vilimaitės eilėraštyje („iš tėvų vestuvinių indų / mirusios motinos šypsenos“), kur motiniškas, Marijos aliuzijų turintis Jo artumas išryškėja stipria įkaitinto akmens metafora („išnešiojai mane lyg / įkaitintą akmenį galulaukėje“).

Vienas iš įtaigiausių Jo vardo atradimų ir apskritai „Tu“ eilėraščių yra pirmojo skyriaus „skiautė“. Pranciškoniškas buvimas išsakomas močiutės „dangaus“ ir Jobo vaizdiniais.

       už skiautę dangaus
žiogų ganytojo vežime
atidavei visą savo turtą
vėjo nuplaktą saldinę kriaušę ir
baltą karvę (p. 18)

Įtaigios yra vežimo kaip Jo žiogų ganytojo karalystės ar dilgėlių kaip maldos metaforos. Teksto visuma sukuria išskirtinę artumo ir nuotolio, turto ir neturto, ieškojimo ir atradimo dermę. Kitame puslapyje esantis tekstas, reiktų suprasti, yra jau kitas eilėraštis, o ne tos pačios „skiautės“ tęsinys. Tačiau jų jungtis leidžia kalbėti apie savotišką diptiką. „Skiautė“ užbaigiama tarsi į nieką nevedančia dilgėlių megztinio metafora. Eilėraštis pratęsiamas jau konkrečiai įvardytu (tarsi jau atpažintu) šventojo Pranciškaus keliu. Pereinant nuo vieno teksto prie kito, šios figūros prasmė atpažįstama ne išsyk. Tai vyksta per Jobo istoriją, kuri atsikartoja „žydų dejonėmis“, per iškalbingą Pranciškaus Asyžiečio ir „rudo Dievo ėriuko“ vardų išskyrimą. Nuo vieno prie kito judama pamažu, neskubant. Susitikimui parengia Jeremijui artima dieviško persekiojimo patirtis ir įsižiūrėjimas į Vilniaus Bernardinų bažnyčią primenančią griuvėsių erdvę. Minimalistiniais brūkštelėjimais kuriama kone pranciškonybės antologija. Kokia yra toji bendrystė, poetiškai įtaigiai paaiškina krikščioniškos dykumos vaizdiniai, stiprus subjektyvumo balsas. Kūno ir Kraujo, taigi aukos, paslaptis tampa svarbiausiu susitikimo momentu. Prie jo artėjama mokantis dieviškojo basumo, pranciškoniško nuogumo. Mokymosi įspūdį sustiprina tylos – trumpų eilučių, pauzių ir neišsakymo (tarsi bijant priartėti) – įtaiga.

Nemažiau įdomus eilėraštis „veltiniai“. Netikėta „Tu“ tapatybė pagrįsta artimiausios kasdienybės, pranciškoniškomis ir pranašo Danieliaus erdvės asociacijomis, biblinės priešpriešos ir sykiu tapatumo principu. Šios aliuzijos primena nesaugią, žvelgiant šiapusybės akimis, ir sykiu visiškai patikimą pranašo lemtį. S. Vilimaitės knygoje pateikta mažoji kasdienės pranašystės istorija patraukia įtampa tarp dieviškos netvarkos (neapdrausto nenuspėjamumo) ir švarios (fariziejiškos?) beprasmybės. Netikėtai paprastas ir gamtiškai artimas yra Jo vardas – „senas purply“. Kita vertus, šiam kreipiniui ruošia prieš tai esantis eilėraštis. Visa pranokstanti malonė jame įvardijama tradiciškai – gerąją naujieną žadančiais Nojaus purpliais.

„Vežime“ – paskutinis knygos eilėraštis, artimas „skiautės“ semantikai ir poetikai. Nors ir nepriklauso skyriui „Jeruzale“, jis dar sykį atveria kasdienišką šventos vietos (miesto ar dykumos) tapatybę. Įtaigiu klaidos atskleidimu tarsi paneigiama visa – knygos eilėraščiai, Jo ieškojimas ar susitikimas. Tačiau švelni ironija ne tiek paneigia, kiek metafiziškai žaidžia. Šį žaismą išreiškianti pranciškoniško buvimo laikysena pratęsiama ir kartu užbaigiama koncentruojantis į brolio – kūno – asilo sugretinimą. Klaida apima ne tik rašymą „apie“ (prisimenant buberišką „apie“), bet ir tiesioginį (gėdingai nuogą) susitikimo „su“. Būtinoji klaida – (už)rašyti tai, kas neįmanoma, tobulu džiaugsmu gyventi tuomet, kai suviliotas į maldos vežimą iš esmės jau nieko negali pakeisti. Egzistencinė būtinybė išsakoma lakoniškai ir aiškiai – „ištrauktas iš nebūties“. Intonacijų dinamikoje vyrauja nuosaikus, užuominomis (į pranciškonišką kūno patirtį ar Kristaus auką) pagrįstas kalbėjimas. „Maldos vežimas“ nuskamba kaip kiekvieną dieną įmanomos mistinės patirties metafora. Maldos – ypatingas neskubos laikas, kurio tempo neperpranta žmogus ir kuris vis dėlto artimas kasdienei tikrovei: „pakviestas ataušusių pietų / užsižiūrėjai į upėje prunkščiančio arklio šonkaulius“.

Įprasčiausią kasdienybę S. Vilimaitės eilėraščiuose persmelkia ypatinga laukimo patirtis. Jos paprastumas susitikimo situacijoje lemia originalų skambėjimą. Šiai kasdienybei atliepia tiesiogiai nusakoma ir netiesiogiai sukuriama tyla – dažnai tik užuominomis atverta susitikimo paslaptis. Tylos kaip šventojo nežinojimo ar nuolankumo laikysena pasirodo iš minties pertrūkių ir neužbaigtumo, mažiausių ir tarsi nereikšmingų kasdienybės detalių, kurios pasirodo esančios lemtingos. Kartais tarp šių detalių tarsi pasiklystama, stebimas ir užrašomas pasaulis tampa panašus į intensyviai, bet vis dar ieškomą eilėraštį. Ieškoma, bet kažin ar surandama vienijanti ašis, o neužbaigtumui pritrūksta galutinio poetinio pasirinkimo. Nuo rupios kasdienybės kai kuriuose eilėraščiuose tolstama į stipresnį abstrakcijų, ne tiek biblinės, kiek kultūrinės atminties ir tradicinės (romantinės) simbolikos lygmenį. Jam atnaujinti tarsi pritrūksta to savito atvirumo bei primityvumo, kurio poetiniai žymenys vis dėlto ryškūs daugelyje pirmos S. Vilimaitės knygos tekstų.