Namai visuomet lieka namais: Alfonso Nykos-Niliūno laiškai namiškiams

2019 m. Nr. 7 

Šiemet liepos 15 dieną minime poeto, vertėjo, rašytojo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno (1919–2015) 100-ąsias gimimo metines.
Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu. Visa tai sudarė jo Visatą, be šito neįsivaizdavo būties pilnatvės. Išvykęs studijuoti į Kauną, o vėliau į Vilnių, ilgėjosi namų ir nuolat mintyse klajodavo po artimas vietas, kartais, išsiilgęs, viską palikęs, staiga parvažiuodavo.
1944-ųjų istorinių pervartų nublokštas atsidūrė Vokietijoje, o vėliau Baltimorėje (JAV). Daugiau nei šešiasdešimt metų, iki pat savo mirties 2015-aisiais, gyveno svetur. Tačiau namų ilgesys nuolat pulsavo kraujyje. 1998 m. vienintelį kartą apsilankęs Lietuvoje, A. Nyka-Niliūnas neberado savo namų… išsivežė nusivylimą. Tačiau anuomet pamatyti vaizdai neištrynė iš atminties vaikystės ir jaunystės refleksijų, kurios jį gaivino ir stiprino. Ne kartą yra teigęs, kad iš savo gimtinės „niekad ir nebuvo išėjęs“. 2018 m., Utenos kapinėse, tyliai ir ramiai, taip, kaip ir norėjo, atgulė amžinojo poilsio šalia savo Tėvų.
Skaitytojams siūlome pluoštelį A. Nykos-Niliūno (tuomet dar Alfonso Čipkaus) laiškų, rašytų namiškiams iš Vilniaus 1942–1943 m. (Šie laiškai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Kaune.) Istorinis fonas buvo sudėtingas: karo siautulys, vokiečių okupacija. Tuo metu poetas Vilniaus universitete bebaiginėjo romanistikos studijas, rašė diplominį darbą. Laiškuose nerasime jo nusiskundimų ar nevilties krislelių. Anaiptol, laiškai tampa padrąsinimų, pastiprinimų, viltingo tikėjimo ateitimi ženklais. Kiekviename jų dėkojama už tai, kas jam duota, suteikta, už tai, kas jam brangu ir tikra, kas sužadina ilgesingus prisiminimus.

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Vilnius, 1942 II 15

Laišką Jums beveik visuomet rašau sekmadienį rytais, nes tuomet būna nuostabiai tylu ir ramu. Tuomet ir sniegas už lango krinta, rodos, lyg namie būtum. Ir tokią valandą negali neatsiminti namų. Tokiais sekmadieniais aš su mama sėdėdavom namie ir laukdavom iš bažnyčios pareinančių. Dabar lygiai taip pat sninga ir taip nuostabiai tylu. Grodamas armonikėle, aš prisiminiau taip ryškiai ryškiai Jus ir kažkokią Onos niūniuojamos dainos melodiją. Pro langus, namie, dabar apsnigti berželiai linksta ir laukai nuo snieguolių lyg rūke paskendę.

Tai kaip gali nerašyt namo tokią valandą.

Pernai, tokiais pat rytais, nubudęs iš miego ir pajutęs nenugalimą traukimą namo, lyg dar miegodamas susiruošdavau ir niekam nieko nesakęs išvažiuodavau namo. Ir matydavau sniegą krintant jau laukuos, pro traukinio langą, jausdamas nepaprastą laimę, kuri, rodos, tuomet buvo visuos šituos snieguotuos laukuos, akinančios saulės nušviestuos.

Šiandien aš irgi viską, tikrai viską palikęs eičiau pas jus.

Argi ne gera parėjus priemenėje nukratyti snieguotas kojas ir jaust, kad jau namie.

Štai aš gavau Onos¹ rašytą laišką. Jūs nežinot, kaip malonu skaityti šitas pažįstamas raides ir žodžius. Skaitydamas aš dar daugiau išskaitau tuose keliuose žodžiuose, rašytuose pažįstama ir miela ranka.

Gerai. Apie tai daugiau nekalbėsime. Dabar paklausiu, ar gavote mano laišką, kurį aš jums parašiau gavęs Adelpo² rašytąjį? Tą laišką aš išsiunčiau ant rytojaus po to, kai gavau. Ona rašo dėl Banko³. Tuo klausimu aš jau rūpinuosi, ir dėl to Jūs galite būti ramūs, jei negalėsiu iš karto – sumokėsiu per du kartus. Tai, žinoma, nesudarys jokio skirtumo.

Buvau nutraukęs laiško rašymą. Dabar vėl rašau, bet jau vakaras, šiltas ir tylus žiemos vakaras, kaip milijonai tokių vakarų. Buvau mieste, nes šiandien Lietuvos Nepriklausomybės 24 metų sukaktuvių išvakarės. Lietuviai ėjo į kapines, į Rasas, kur buvo giedamas Himnas prie kareivių kapų. Visas miestas skendi vėliavose, senose lietuviškose vėliavose.

Pas Jus turbūt mažiau iškilmingai. Bet širdy kiekvienas pajus.

Apie save nieko naujo negaliu pasakyti – gyvenu kaip ir kiekvienu kartu, vadinasi, neblogai. Tiesa, dabar turiu gana daug darbo⁴, bet dabar tai jau jokiu būdu nėra blogo gyvenimo pažymys. Be to – vasara ne už kalnų. Štai šiandien oras jau visai pavasariu pakvipęs – reiškia, pavasaris čia pat.

Artėjant pavasariui Jūs apsirūpinkite maistu, kad paskui pačiu gražiausiu metu nereikėtų nuo to kęsti.

Parašykite, kaip laikosi mama? Aš manau, kad gerai. Ir ko gi gali būt negera gyventi namie, savų žmonių tarpe. Tik tegu mama jau per daug nesistengia prie darbo, o tai vėl gali susirgti.

Dar vienas dalykas – tai Jūs man baisiai šykščiai rašote. Tiesa, gal ir nėr kas rašo, bet reikia rašyti visa tai, kas ateina į galvą, ką matai pro langą, ką girdėjai ir t. t. Ir štai visuomet bus, kas rašo.

Nu tai baigsiu. Tegu Dievas Jus saugo ir laimė niekad neapleidžia namų ؘ–

Alpukas.

Aš manau, kad jūs linksminatės po senovei. Ir ko jums nesilinksmint. Vasarą ir aš manau įgaut daugiau „jaunystės“, ir, kaip poetas Miškinis⁵ sako, „pažadint vasarą“.

O jei aš būčiau toks jaunas, kaip dabar Ona! Kad taip tokis oras kaip šiandien, – kelintan kaiman nusiduotum į vakaruškas!

Vilnius, 1942 II 17

Sveiki gyvi!

Pavargau berašydamas⁶ ir štai atėjo man noras pasikalbėti su Jumis. O kaip kitaip pasikalbėsi, jei ne laiške. O būtų labai gera kalbėti tikrai, realybėje, taip sau vakare prie ugnies, sugrįžus iš darbo, kaip kadaise kalbėdavom, atsimenu, morkas bevalgydami. Po darbo visuomet malonu permesti keletą žodžių, taip niekur neskubant, ramiai ir tyliai… Prisimint „gerus laikus“, tuos, kurie praėjo, o praėję būna visuomet patys geriausi.

Šiandien yra Užgavėnės⁷, vasario 17 diena, ir jau Jums rašau laišką, nors Jums vieną tik ką vakar išsiunčiau. Bet šiandien jo rašyti nebaigsiu. Baigsiu gal net po kelių dienų. Iš karto sunku parašyti viską.

Vakar gavau nuo Jūsų duonos ir kita ko. Už tai aš Jums esu labai dėkingas, nes namų duona žmogų veikia kažkaip keistai gaivinančiai. Tą, kurią nusivežiau važiuodamas po Kalėdų atostogų, pabaigiau dar tik šiandien, t. y. vasario 17 dieną. Mat vis laikiau taupydamas ir ją valgydavau tik iškilmingomis progomis, nes vilnietiška duona yra kur kas blogesnė, be to, kaip Jums žinoma, čia jos duoda labai mažai⁸.

Taigi, dabar aš jau ir vėl jaučiuosi kaip karalius. Kiekvienas daiktas, kuris yra iš namų, nežiūrint kokis jis bebūtų, daro žmogų daug turtingesnį, tai daugiau negu bet kokis turtas.

Kadangi šiandien Užugavos ir pas mane laikrodis rodo apie pusę penktos valandos, tai Jūs, manau, jau ruošiatės virti mėsos, kad privalgytumėte už visą gavėnią, o Adelpas su Ona ruošiasi eit šokt kur nors, o gal ir čia pat, namie, taip pat už visą gavėnios pasniką pirmyn atšokt. Žinoma, labai jums linksma, jei neklystu. Tai ir gerai. Kitom Užugavom gal ir aš būsiu namie, tai pasistengsiu irgi neatsilikti. Dabar tai niekur nesiruošiu ir eiti – ir namie, nors koki gi man čia namai, gera sėdėti ir pasvajoti, prisiminti jau praėjusias panašias dienas, kuomet ne tik kad namie nenusėdėdavau, bet ir savu kaimu nepasitenkindavau. O į Kryželių⁹ pusę, šitokioj pavakarėj, ciūgais eidavo žmonės iš visų pusių.

O gal dar susigundęs ir aš išeisiu kur nors, ypač jei kas nors iš pažįstamų užeis. Kažkur studentai ruošia bendrą vakarienę Užsigavėjimui.

Šįvakar daugiau neberašysiu – šiandien visą dieną rašiau¹⁰, tik, žinoma, ne laišką – užteks šiam kartui.

[tęsinys]:
Vilnius, 1942 II 28 vakare, šeštadienis

Laiško rašymą tęsiu lygiai po dešimties dienų, t. y. šių metų vasario mėnesio paskutinės dienos vakarą, nes kaip tik šiandien gavau Adelpo rašytą laišką, kur jis jau beveik baras už ilgą nerašymą (10 dienų, nes paskutinį laišką išsiunčiau II 15) ir Jūsų siuntinį laiko jau beveik žuvusiu. Galima laikyti iš dalies jau ir žuvusiu, nes šį tą jau suvalgiau!

Būčiau parašęs, žinoma, daug greičiau, bet buvo atvažiavęs į Vilnių Petras¹¹, o jį buvau gal du metai kaip matęs, taigi ir laiškas susivėlavo. O jūs žinote Petrą: jis žmogus linksmas ir šnekus. Nuostabus daiktas, kad jis, tiek laiko prasėdėjęs kalėjime¹², nė kiek ne blogiau atrodo kaip seniau. Tik gal kiek greičiau nuvargsta. Bet ir seniau tas pats būdavo. Išlėks, būdavo, šieno pjauti, tai pasišokėdamas kerta, kaip Baliuliukas, bet truputį papjovėjęs išeina iš pradalgio.

Juokas juoku, bet atrodo, kad sėdėjimas kalėjime didelių pasekmių jo sveikatai neturės.

Man labai malonu, jei Adelpas rašo, kad namie ir jam esą nuostabiai gera gyventi. Pagaliau įsitvirtino. Ar mama visuomet nesakydavo, kad niekur nebus geriau, kaip namie. Taigi ir man baisiai gaila tų, kad ir kartais sunkių dienų namie; kokios jos buvo linksmos ir šviesios!

Artėja Velykos! Dėl parvažiavimo namo kol kas dar nieko aiškaus negaliu pasakyti. Bet sunku pasakyti, ar galėsiu parvažiuoti – žinote, kad dabar su kelionėmis didelis vargas. Iš Utenos, kai Adelpas ten dirba, gal jau būtų ir lengviau. Bet dar nėr ko drožt iešmas, kai briedis dar girioj.

Kaip Jūsų visų sveikatos, ar nesušalote per visą tokią išgąstingą žiemą? Mama turbūt baisiai pavasario laukia, nes šįmet jau visai padoriai ir greitai galės vaikščioti. Tėtė tegu nesikankina su tuo pašaru prieš kalną. Argi nenusibodo visą amžių prieš kalną ir prieš kalną. Kada gi, žmogau, galėsi eiti laisvai pakalnėn? Bet tokios laimės niekas nesulaukia; gyvenimo esmė ir yra tame nuolatiniame žmogaus darbe. Ona tai kaip jauniausias mūsų šeimos narys turi būti sveikiausia ir linksmiausia, nes kada gi jai bebūti linksmai, jei ne dabar.

Vienas lotynų poetas sakydavo: „Naudokis prabėgančia diena ir kuo mažiausiai rūpinkis ateitim.“ Tai nemaža išmintis, tik reikia ją gerai suprasti. O dienos svajonėje yra visuomet gražesnės, kaip toj dainoj, kur sakoma: „Tu žiūrėk, kaip ten vyšnios ir obelys miega ir sidabro akim praregėjo naktis; atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą – jam takai ir veja obelų nusnigti. Ištįsus aušrinės pirmiems spindulėliams vienu jų tu parsliuogsi linksmutė namo, matysi vėl obelis žydint ir lėlę, kurią tau karaliūnas šiąnakt dovanos“¹³. Tai žodžiai vienos gražios lopšinės, kur svajonėj sakoma apie dukters ateitį.

Taigi, tai viskas žemėje praeina, praaidi, kaip jaunystė. Tačiau yra dalykų, kurie yra amžini ir nepraeina. Atsimenat jūs Kinijos Imperatorių, kurį mirštantį atgaivino pilkos lakštingalos daina. Taigi aš norėčiau, kad Jūsų gyvenimas būtų nuostabus, kaip tos lakštingalos giesmė, ir vaikiškos, ir svajingos laimės pilnas.

Aš kai kada vėl grįžtu vaikystėn (man taip rodosi) ir, rodos, lyg girdėčiau mamos niūniuojamus tuos žodžius iš tos pačios lopšinės: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis ir sparneliais lengvais tave mariomis neš, tu mik, nebijok, aš tave paliūliuosiu ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš“¹⁴. Kaip nuostabu tuomet būna.

Arba prisimenu vėjuotas rudenio dienas, tokias, kuomet vėjas, rodos, amžinai jau ūžia – ir išeini tuomet paupin, sakysime, apyniaut. Pareini namo, atsisėdi, kažką prisimeni ir kaip baisiai tuomet gera.

Betgi aš prišnekėjau kaip kokis Morkūnas¹⁵, sėdėdamas galu stalo nuo ryto ligi vakaro. Ir dar kalbu, kas tik ateina į galvą.

Vilniuje nieko naujo – ir kas gi gali būti naujo. Tik po daug metų pasakosiu parvažiavęs namo: tai buvo įdomu! Aš tai, žinoma, gyvenu gerai – kada gi aš gyvenau blogai? Reikia baigti, nes jau ten prirašiau, kad ir skaityti jums nebus laiko, o gal ir kantrybės pritrūks. Tai sudie! Tegu jus Dievas saugo ir džiaugsmas niekada neišeina iš namų!

Jūsų Alpukas.

1942 III 15, sekmadienis

Sveiki, mano Mieli,

Kai man vienam pasidaro liūdna, tuomet išsiimu iš stalčiuko armonikėlę ir imu groti tą dainą, kurią aš pirmą kartą išgirdau per Kalėdų atostogas namie būdamas arba kitą kokią nors. Ją niūniavo Ona.

Ir tai būna tik sekmadieniais. Kitom dienom žmogus beveik neturi kada nei susimąstyti. Nėr kada. O nuostabūs žodžiai: aš stebėdavaus, kai Mama sakydavo „nėr kada“, o štai dabar jau ir aš sakau.

Tada man būna net gera: groji, groji ir vaikštai po kambarį prisimindamas mažiausias praeities smulkmenas.

Šiandien visas miestas skendi saulėje. Ir nors – 18 šalčio, man kažkodėl prisimena pavasaris ir visą purto kaži kokis šiurpulys. Rodos, girdi – šniokščia vanduo vakare, atsimenat, kuomet šlaitus užlieja vanduo. Ir tuomet tas šniokštimas man atrodė ir dabar atrodo tolimas šauksmas.

Dar seniau, Nemeikščiuose, grįždavau iš skardžiaus ir jau sakydavau: yra žibučių!

Labiausiai tai aš Jums norėčiau pasiskųsti dėl nykumos: nyku, ir gana, taip sau, nežinia nė ko. O kaip norėtum išeiti kažkur, jau pavasarį, ir žiūrėt į atgyjančio beržo plonose šakelytėse juodus taškus – varnas pačiose viršūnėse besisupančias.

Tada gera gryčioje, nes laukuose dar pučia žvarbus vėjas, bet saulė jau visą dieną atsimuša tamsiose sienose ir nuskaidrina laikrodį ir apmusijusius paveikslus. Ten visuomet aš atsimenu senovišką gryčią¹⁶, ne taip, kaip dabar – ir tokia ji man daug artimesnė.

Ir tie langai buvo daug artimesni. O ten, atsimenu, tamsiomis žiemų dienomis sėdėdavau po savim basas kojas pasėdęs. O jūs turbūt jau visi pamiršote tuos senus prie sienos prikalinėtus paveikslus, iš kurių vienas buvo, rodos, šventas Pranciškus.

Bet nieko – namai visuomet lieka namais – jie niekados nenustoja vertės ir niekados jų negalima užmiršti.

Dabar daugiau maža ką ir begalvoju, išskyrus važiavimą namo. Tik kažin ar pavyks, ar nesutrukdys aplinkybės. O parvažiuoti, jūs žinote, baisiai norėčiau.

Žmogus būdamas amžinai vienas, žinoma, turi apie ką nors galvoti. Aš irgi. Vakare, vienas sėdėdamas, prisimenu Jus ir jaučiuosi, lyg tai būčiau namie prie ugnies…

Kuomet žiūri ir matai pro šildomus pirštus plevenančią liepsną.

Kai užsimiršti, rodos, imtum ir pašauktum „Mama! Kas šįvakar verdama?“ Bet susigriebi ir pamatai, kad esi visiškai vienas, vienas…

Iš tų mano žodžių nepadarykite išvados, kad aš būčiau jau taip baisiai nusiminęs, ar ką. Visuomet juk aš buvau linksmas. Atsimenu, mane net bardavot už juoką: bet tuomet buvo… tuomet buvo laimė namuos, tuomet iš viso buvo daug daugiau šviesos.

Kadui, atsimenu, sėdėdamas po savim pasėdęs basas kojas ir žiūrėdamas į linguojantį žieduos paplūdusį kaštaną, jaučiau kažin kokioj stebuklų šaly gyvenąs. Ir kiek tuomet nuostabių dalykų būta!

Visi jie šiandien man kaip gyvi. Vaškelio¹⁷ beržas, obelis bukštalauky, akmuo, panašus į varlę, prie Ramaškėnų¹⁸ brastos, alyvos krūmas prie gurbo, kuris niekuomet kaži kodėl nežydėjo tada. Dabar, aną vasarą, mačiau, jis vienas buvo žieduose paskendęs.

Viskas keičias; rodos, ir lėktuviuko¹⁹ nebėra liepoje, prie gryčios; o būdavo pareidamas pirmiausia išgirstu jo ūžimą. Toki daiktai reikia saugoti, nes tai vis tiek gyvi daiktai, kaip ir žmonės.

Sakykit man, ar bus dar kuomet nors ruduo, vėjuotas ruduo, kaip kadais, kai Platajam rugius sėjant eidavom su Adelpu grybaut? Gerai atsimenu – pro tas laukines obelis Šabaliauskų²⁰ lauke, kurios tuomet būdavo geltonos nuo obuolių ir lapų. Užeidavom Ciuomkavietėn pas Tarnauskienę²¹…

Tik kaži ar tinka kalbėti apie rudenį ir visokį kitokį nykumą, kai čia pat pavasaris, gaivinąs viską, daiktus ir žmones, senus ir jaunus. Tikriau, visus paverčia jaunais. Tai tikrai didelė laimė. Iš tikrųjų, žmogus imk galvoti, kad štai tau pati jaunystė, ir būsi jaunas.

Parašykite, kaip mama laikosi. Ar jau jūs galutinai prisipratinote prie linksmų vakaruškų? Man rodos, kad taip, nes aš tai gavau pastebėti per Kalėdas.

Tas man kelia didelio džiaugsmo. Ir reikia būti visuomet linksmai ir bartis tai tik iš pramogos arba įpratimo. Tėtė, rodos, visuomet mėgo vakaruškas. Apie Oną su Adelpu nėra ko nei kalbėti. O tai jau man labai patinka.

Suruoškite kokį nors šumą²² Velykom, tuomet gal ir aš parvažiuosiu, senas dienas prisiminęs. Aš niekaip negaliu užmiršti Kalėdų.

Tai ką gi, nors labai gera šnekėtis, bet baigti reikia. Kalbėtis visuomet gera, ypač užmiršus visus rūpesčius ir vargą. O užmiršti tikrai reikia. Parašykite man, kaip ten su išvažiavimu iš Utenos? Gal dabar jau Adelpas, kaipo stambi figūra²³, gali ten ką nors sukombinuoti. Tai aš rašau tik tarp kitko, nes dar tikrai negaliu pasakyti, ar galėsiu parvažiuoti, ar ne.

Be to, pasakykite, ar greit būtų galima gauti leidimas iš Utenos į Šiaulius? Tai man reikalinga dėl Paulausko.²⁴ Šiuo kartu 60 km nei vienas, nei antras pėsčias eiti nebenorėtumėm.

Tai ką gi, gal reikės jau ir baigti. Reikia juk ir saikas turėti. Likite sveiki, mano mieli, ir tegu Jus Dievas saugo!

Alpukas.

Vilnius, 1942 IV 20

Sveiki gyvi!

Štai aš jau ir vėl Vilniuje. Reikia pasakyti, kad nuvažiavau net labai gerai – per kokias 3–4 val. Per šį trumpą laiką nieko naujo neatsitiko, tik šiluma šoko taip staiga, kad ne tik žieminis paltas nebereikalingas, bet ir su vasariniu per karšta. Su šiais pranešimais prasidės vasaros darbai. Apsirūpinkite daržovėm – šiais laikais reikia laukti visokių netikėtumų²⁵.

Dabar mieste gyventi jau visai nebeįdomu. Jei žiemą dar buvo galima šiaip taip gyventi, tai dabar jau tikrai bjauru: prasideda dulkės, karštis. Šutina kaip katile. Sekmadienį, mačiau, saulėje buvo 35 C. Tikrai negirdėta, kad kuomet nors taip staiga būtų prasidėjusi vasara. Žibuokles čia vaikai jau keletas dienų pardavinėja gatvėse.

Kai tik išvažiavau – tuoj pasigedau namų. Įpranti, jau ir reikia išvažiuoti. Kvaila dalia!

Tai bus gražu per Sekmines²⁶! Kas gali palyginti visa tai. Ten žmogus gyveni kaip paukštis, kaip skerdžius Gugis²⁷, apie kurį namie būdamas mamai su Ona skaičiau.

Gal netikėsite, bet laimingiausias žmogus tas, kuris nieko nematė, nieko nežino ir niekas jam nėra nusibodę. Atmenu, kaip gražu rodės Utenos bažnyčioj sėdėti ar klūpot šalia mamos. Kas galėtų tam lygintis? Vilniuje daug bažnyčių, visos gražios, bet nei vienon, galima sakyt, neinu.

Vienas geras ir gražus dalykas Vilniuje – tai gegužinės pamaldos. Jos niekur negali būti gražesnės ir jaukesnės. Aušros Vartų prieglobsty tykiais ir ramiais gegužės mėnesio pavakariais klausai, kaip sklinda niauri giesmė, kurioje garbinama Švenčiausioji Mergelė ir lyginama su rože, ir dar vadinama paguoda ir viltim. Aš labai norėčiau mamą ten nuvesti.

Gražu ir dėl to, kad viskas vyksta gatvėje, tylioje ir netriukšmingoje senamiesčio gatvėje. Ir pats Vilnius šitą mėnesį galbūt gražiausias, nušviestas pavasario šviesos ir šešėliuose skendįs: tuomet net galima melstis.

Bet visgi anos garsios mojavos²⁸ Nemeikščiuose buvo dar gražesnės ir įspūdingesnės, nors ten ir nebuvo viso šito didingumo ir kilnios ramybės, ir mistiškos vargonų giesmės, tylios vargonų muzikos, kurios tiek daug Aušros Vartų pamaldose.

Nebėra čia jokio noro nešti prigaudžius karkvabalių, kaip kad darydavau Nemeikščiuose. Čia žmogus nieko nebejauti be šitos gilios ir didingos ramybės.

Bet iš viso gražiausia – tai vasara, vasara laukuos; ruduo, ruduo miškuose ir vėjuje; vėjas lauke ir girių platybėje.

Man dar niekad neteko parašyt laišką iš karto²⁹.

Vakar pradėjau, šiandien baigiu. Tik grįžau iš miesto. Nuostabiai šiltai lyja. Manau, lyja ir namie. Tai lyg kokis vaistas žemei ir javams. Rugiai tai kyla, kaip ir pats pavasaris. Tai gražu, kai išėjus matai sužėlusius net mėlynus rugius, kylantį vasarojų ir dygstančias bulves.

Čia tai sunku ir just, kas dedas laukuos. Tik kai Gedimino kalno klevai ims skleistis ir sodai senų namų panery ims žaliuoti, tuomet žinosiu, kad vasara laukuos.

Įdomu, ką vakarais veikiate? Kai sušilo, tai gal ir ugnies nebedegat. Gal jau koki 6 metai, kai buvau namie tokiu laiku, kai ugnies nebedegat! Įeidavau gryčion ir ten būdavo šviesu tik nuo saulėleidžio.

Aptvarkysite aplink namus. Tik neišlaužykite mažyčių vyšnelių už serbentų krūmų. Darželio tvora baisiai suirusi ir gerai būt aptvert aplink namus.

Mačiau, kad stogas paplyšęs. Bet gal dabar nėra kuo užtaiso. Bet taisyt reikia. Šiuokart baigsiu. Viso. Tegul Jums saulė ir vasara atneša šviesos ir džiaugsmo ir tegu Dievas Jus saugo –

Alpukas.

Vilnius, 1942 V 4

Sveiki, mano Mieli!

Šiandien gavau iš Jūsų laišką. Ir taip nudžiugau, nes štai jau keletas dienų, kaip laukiau jus parašant. Ir kaip nuostabiai malonu skaityti gerai pažįstamos rankos vedžiotus ir šiltus žodžius. Tikrai tokių momentų aš juntu didelį džiaugsmą, kuris ilgai neužgęsta. Reikia pasakyti, kad Ona moka geriausiai rašyti laiškus iš visų mūsų namų žmonių. Ir moka keliais žodžiais daug daugiau ir nuoširdžiau pasakyt nei aš, sakysime, per kokius du tris popierio lapus. Aš perskaičiau kelis kartus eidamas miestan, nes laiškininkę sutikau išeinant duryse.

Aš esu labai patenkintas, kad ji sako jus labai gerai gyvenant. Tai mano kasdienis noras. Aš manau, to nori visi. Kaip galima blogai gyventi pavasarį – tai kas, kad ir pasnigo trupučiuką – praeis sniegas ir bus nuostabi, žydinti vasara. Tokiu metu truputis džiaugsmo – ir jau gera gyventi. Juk žmogaus gyvenimo ilgumas irgi pareina nuo to, kaip jis gyvena. Jeigu viskas tau buvo gera – tai gali sakyt laimingas esąs, nes tu visa laikei geru.

Man rodos, Mama turėtų prisiminti kadais praėjusius pavasarius, kuomet ji buvo maža mergaitė. Aš prisimenu – pasakodavo seniau. Tuomet galvojau: tai gera būta seniau! Tikrai buvo gera – Velykoms eidavo iš vakaro ir gal dideliam tokių pačių mergaičių būry. Bet aš klydau: kiekviena diena yra nuostabiai graži ir reikia džiaugtis. Aš neseniai skaičiau knygą, kuri man gyvai priminė Mamą ir jos pasakojimus. Betgi dabar turėtų būti dar gražiau: visi jau suaugo, tikrai visi. Taigi reikia tik džiaugtis.

Motinos dienos proga aš gal per apsileidimą nepasveikinau Mamos, nors tai laikau miesčionišku papročiu.

Pas mane nieko naujo – gyvenu gerai. Kada gi aš gyvenau blogai? Ir ko bus bloga, jei namie viskas tvarkoje… Ona rašo, kad net jau sėjate, o tas reiškia, kad ir pjausite, tai gerai, net labai gerai.

Vilniuje nieko naujo; čia ramu ir tylu, kaip visuomet, čia žmogus gali jausti sustingimą. Aš manau, kad greit baigsis visi karai ir būsim laimingi. Tuomet jau tikrai bus gera ir linksma. Bet reikia išmokti kiekvienu momentu būti linksmu. Sakysim, kad ir aš: kada gi man buvo negerai. Man visuomet gera, tegu bus ir kitiems. Man čia jau nusibodo, juo vasara arčiau, juo didėja nuobodulys. Kas kita namie. Ten sėdi, pasišneki, maža kuo rūpinies ir jau būna visai gera.

Dabar tai Jums gal niekas nė nepaskaito, tikriau pasakius, nėra iš kur. O man buvo baisiai gera skaityti jums iš „Raganiaus“³⁰. Betgi vasara ne už marių! Jūs dabar gal einat Majavon³¹, kaip kadais. Tai tiek.

Visiems Jums – Mamai, Tėtei, Onai, Adelpui linkėdamas laimės ir ramybės, o svarbiausiai saulės ir džiaugsmo, parašysiu paskutinius laiško žodžius – tegu Jus Dievas saugo!

Alpukas.

Vilnius, 1942 VI 07

Štai jau kuris laikas, kaip jums neparašiau laiško. Tai, žinoma, viskas parėjo nuo mano apsileidimo. Nemanykite, kad aš būčiau Jus užmiršęs. Ne. Tiesą pasakius, ir laiko nebuvo. Pavasaris – visiems darbo marios. Šiuo atveju ir man. Antras dalykas, tai po to, kai aš Jums gegužės 4 d. parašiau laišką, jūs man neparašėte nei vieno. Taigi, čia bus antras laiškas iš eilės.

Pas mane nieko naujo – viskas tvarkoj. Gyvenu kaip ir seniau, prisimindamas jus, namus, ir sužaliavusius krūmus, ir paupes.

Turbūt dabar baisiai nuostabu laukuos, tikra vasara laukuos, graži ir didelė vasara.

Gal jau ir žuvų gaudyt išeinat? Kadais, atsimenu, Stasys³² jau balandžio mėnesyje eidavo žuviokų gaudyti, medinius³³ apsiavęs. Dabar tai ką jau ir bekalbėti.

Dabar aš labai norėčiau namo. Šįryt, t. y. sekmadienio rytą, aš pagalvojau, kad dabar saulė šviečia pro langą ir Adelpas su Ona ruošiasi bažnyčion. Kaip gera. Aš tai likčiau namie ir išeičiau paupin arba kriūtin³⁴ pavaikščioti. Jūs žinote, kaip gera vienam išėjus miškan. Klausai – lapuose vėjas ūžauna, lyg kas bėga šakom; vėjas nupučia ievų žiedų lapus ir jie supasi.

Be to, norėčiau pagroti armonika pavakary. Aš dar iš senų laikų prisimenu, kaip būdavo keistai gera, kai aš išgirsdavau armoniką toli grojant.

Tiesa, nepakvietėt nei ant Sekminių baliaus, kurį jau žiemą žadėjote ruošti.

Juo toliau, juo bus gražiau. Gražiausia gal bus liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Aš, tiesą pasakius, labiau mėgstu rudenį, vėjuotą ir neramų rudenį. Pasiimi kašelytę ir eini miškan, vėjo kedenamas ir plėšomas. Atmenat, atnešdavau grybų. Jeigu visuomet būtų toks šiltas ir vėjuotas ruduo, aš amžinai galėčiau gyvent tokioje vietoje ir kasdien eiti miškan.

Šiandien, kadangi sekmadienis, tai gal ir mama jau eis bažnyčion. Jau juk nebešalta. Štai dabar aš girdžiu, Švento Jokūbo bažnyčioje skambina varpais – visas Vilnius skamba šita keista rytmetine varpų muzika – ir kažin kokis paukščiukas vienodai čirškauja už lango.

Aš pats dar nežinau, kur eisiu.

Bet jau reikia baigti. Niekuomet žmogus negali visko pasakyti negyvais žodžiais. Artimo žmogaus vienas balsas daug daugiau pasako negu ilgiausi laiškai. Štai aš atsimenu jus, ir, man rodos, girdžiu jus kalbantis ir man kažką sakote. Kas, kad aš negirdžiu. Vienas anglų poetas sako, kad „girdėtos dainos gražios, bet negirdėtos dar gražesnės“. Rodos, Kristus pasakė, kad pasižiūrėkite į girios paukščius ir mokykitės iš jų gyventi. Rodos, kad tai sakė kažkas kitas, bet tai nesvarbu. Jeigu norite būti laimingi, jūs būkite kaip vaikai, kaip paukščiai, kaip vėjas, kaip pavasario laukai.

Tai tegu Jums vėjas ūžia, kaip kadais, tegul jums kalba apie nuostabias šalis, apie jaunystę, ir dienos tegu būna šviesios, kaip atsiminimai.

Alpukas.

Vilnius, 1942 X 16

Sveki, mano Mieli!

Štai aš Jums rašau jau net antrą laišką iš eilės, o jūs man nei vieno neparašėte. Aš visiškai nemanau jums to prikaišioti – mažiau laiko turite. Dabar gal jau pačius didžiuosius darbus ir nudirbote, bet rūpesčio niekada netrūko ir netrūks.

Šiandien man prisiminė spalio mėnesio vidurys iš praeities. Atsimenu kaip šiandien: grįžtu iš Utenos, o tokia saulėta, bet šalta rudens diena, ir sako mama: šiandien nuakėjo bulves trečiu kartu, gal tu išeitum nurinkti. Ir eidavau, žinoma, lyg prieš kalną, galvodamas, koki laimingi žmonės, kuriems nereikia bulvių kasti! Tačiau aš dabar skaudžiai suprantu, kaip aš klydau taip manydamas!

Kiekvieną dieną aš prisimenu namus, ir man rodos, kad ten saulė, kad ten ruduo, kad ten laimė ir gyvenimas, kuris gali nors iš tolo lygintis su vaikyste. Vakarais paskendęs mintysna, aš girdžiu, kaip ūžia Vaškelio³⁵ beržas pavasario naktį, kai vanduo eina, ir jo šniokštimas maišosi su beržo ūžimu. Arba vėl, girdžiu, kaip dusliai krinta obuoliai senajam mūsų sode, obuoliai, kurių ant rytojaus bėgdavom rinkti. Ir juntu, kad jau tikras ruduo, geltonas ir džiaugsmingas ruduo. Tik čia, pas mane, jis daug pilkesnis ir tamsesnis.

Tačiau tai nėra jau taip baisu: žmogus visuomet gali atsiminti ir įsivaizduoti, ir džiaugtis lyg vaikas. Nes vaikai ir tik vaikai gali pasistatyti sau pilis iš nieko ir rausvu rudens lapu džiaugtis lyg didžiausiu turtu.

Didžiausia mano laimė tai, kad aš sugebėjau likti toks, koks ir buvau jau prieš daugelį metų. Taigi išeina, kad žmogaus gyvenimo gerumas ar blogumas pareina nuo įsitikinimo. Šiandien man baisiai nesirašo. Mintys sunkios ir nelanksčios.

Vilnius, 1943 II

Sveiki, mano Mieli,

Dienoms bėgant, man viskas baisiai prailgsta ir darosi nyku. Tokiu atveju aš pasiimu fotografijas ir žiūrinėju. Ten nufotografuoti namai. Kitoje – visi mes vieną nuostabios vasaros rytą. Arba ten, netoli Žulio³⁶ namų, pakriūty, Adelpas, Ona, Stasius ir aš. Tas prikelia jau seniai praeity miegančius daiktus ir priartina taip, rodos, beveik ranka pasiekiamai.

Šiandien naktį girdėjau už langų ūžiantį vėją ir rodės, kad jis ūžia namie, kažkur Vaškelio berže arba Stasiūno liepoje.

Tokiais atvejais labai sunku suvaldyti save.

[Laiškas nebaigtas]

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė

---

1 Alfonso sesuo – Ona Čipkutė-Tranelienė, vėliau gyveno Utenoje, dirbo bibliotekoje.
2 Alfonso brolis Adolfas, anuomet gyveno Nemeikščiuose su tėvais.
3 Adomas ir Veronika (Rinkevičiūtė iš Avižienų kaimo) Čipkai buvo paėmę iš Žemės ūkio banko paskolą. 1939 metais persikėlė į vienkiemį, tolokai į rytus prie Kriūtos skardžio, į buvusio Kryželių dvarelio pusę. Namą statė savo jėgomis, beveik viskas buvo perkelta iš senos gryčios. Paskolą padengė sūnus Jonas ir iš dalies prisidėjo Alfonsas.
4 Ruošėsi baigiamiesiems egzaminams, rašė diplominį darbą „Polinezijos egzotika Piero Lotti kūryboje“.
5 Antanas Miškinis.
6 Vėl minimas diplominis darbas.
7 Adomo ir Veronikos Čipkų šeimoje vaikai buvo auklėjami krikščioniška dvasia, švenčiamos didžiosios bažnytinės šventės, laikomasi krikščioniškų papročių, tradicijų. Vėliau, vaikams buvo palikta tikėjimo laisvė, tačiau šeimoje ištikimai švęsdavo bažnytines šventes: Užgavėnes, Sekmines, Velykas, Kalėdas.
8 Karo metu buvo nustatyta duonos norma.
9 Kryželių kaimas – pirmas kaimas prie Nemeikščių.
10 Vėl mini savo diplominio darbo rašymą.
11 Vyriausias brolis Petras – studijavo filologiją, rašė eilėraščius, baigęs studijas gyveno Telšiuose.
12 Petras dirbo komendantūroje, dalyvavo pogrindinėje veikloje. Pirmosios sovietų okupacijos metais buvo suimtas, kalinamas, tardomas. Iš Telšių išvežtas į Kauną, taip išvengė tragedijos, kuri vyko Rainiuose. Po sovietų pasitraukimo buvo išleistas į laisvę.
13 Iš Jono Kuossu-Aleksandravičiaus eilėraščio „Lopšinė“.
14 Iš ten pat.
15 Kaimynas Morkūnas ateidavęs pas Čipkus, atsisėsdavęs gale stalo ir visą dieną praleisdavo jų namuose. Alfonsas mėgo klausytis jo įdomių vaizdingų pasakojimų apie senovę.
16 Pirmasis Adomo ir Veronikos Čipkų namas buvo Nemeikščių gatvės vakariniame gale, netoli Utenos. Dabar ten dirvonuojanti žemė, krūmais ir medžiais apaugusi Kruošana, už kurios Ažudvarė. Sena gryčia buvo Alfonsui miela ir jauki – seni rąstai, plūkta asla, langai su išraižytomis langinėmis.
17 Vaškelis – kaimynas.
18 Į Ramaškėnų dvarą reikėjo brįsti per Krašuoną.
19 Alfonsas, vieną vasaros atostogų dieną, parvykęs namo, darė lėktuviuką ir kartu su broliu Jonu įkėlė į liepą.
20 Šabaliauskai – kaimynai.
21 Tarnauskai – kaimynai.
22 Šumas – šventė.
23 Adolfas vokietmety dirbo maisto sandėlyje, turėjo draugų valsčiuje, komendantūroje, parūpindavo leidimus kelionėms.
24 Alfonsas kartu su M. Paulausku nuomojosi vieną kambarį. Šis studijavo muziką, vargonuodavo bažnyčiose. Alfonsas mėgo klausytis jo koncertų.
25 Rūpinasi artimaisiais ir perspėja dėl karo veiksmų.
26 Sekminių šventė namuose būdavo ypatinga – susirinkdavo visi vaikai.
27 Vinco Krėvės-Mickevičiaus personažas.
28 Gegužines pamaldas vadindavo „majovkomis“, „mojavomis“.
29 Kai kurie Alfonso laiškai rašyti ir vėl perrašyti.
30 V. Krėvės-Mickevičiaus apysaka „Raganius“.
31 Gegužinės pamaldos.
32 Brolis Stasys Čipkus gyveno pas brolį Petrą, baigė Telšių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete, dirbo Kultūros ministerijoje, vadovavo Muziejų skyriui.
33 Mediniai – suvarstomi batai su auliukais.
34 Kriūtė, pakriūtė – mėgstamiausia Alfonso vieta prie naujos trobos.
35 Vaškelis – ūkininkas, kaimynas.
36 Žulys – ūkininkas, artimiausias kaimynas.