Juozas Aputis. Publikuojamas pirmą kartą
2004 m. Nr. 12
Jurgis Jankus. PUŠIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 523 p.
Įspūdinga: tokio garso, tokį gražiai ilgą gyvenimą nugyvenęs, prieš porą metų miręs lietuvių beletristas mūsų literatūros padangėje pasirodo su pirmąkart spausdinamu kūriniu, ir dar kokio dydžio!
Mažiau nei prieš dešimt metų, kai Amerikoje gyvenantis rašytojas Jurgis Jankus ėmė lankytis Lietuvoje, mėnraščio „Metai“ žmonių paprašytas duoti naujos kūrybos, su jam būdinga ironijos gaidele sakė: kodėl čia jūs visi norit nespausdintų kūrinių, pirmiau išleiskit spausdintuosius, tada pažiūrėsim. Ir dar pridėjo, kad mes čia, Lietuvoje, tiek ir tiek prisispausdinę saviškių kūrinių, dabar leiskit ir mums.
Kad taip ir išėjo su viena J. Jankaus pasakymo puse: Lietuvos leidyklos naujaisiais nepriklausomybės metais gausiai spausdino ir savuosius, ir nė kiek nemažiau – išeivijos kūrėjų raštus. Šiuo atžvilgiu lyg ir susitikome viename kelyje, gal tiksliau būtų sakyti – susirinkome į vieną vietą. Kitas klausimas – kas, kada ir kaip iš tikrųjų taps mūsų literatūros savastim. Ko reikia, kad taip įvyktų? Tai skaudokai rimti klausimai, į kuriuos kokius nors galutinius atsakymus ne taip lengva surasti.
Lietuvoje išleisti ir svarbiausieji J. Jankaus romanai – „Egzaminai“, „Be krantų“, „Naktis ant morų“, „Anapus rytojaus“, taip pat pasakos. Šiemet Rašytojų sąjungos leidykla skaitytojui pateikė ar tik ne storiausią rašytojo romaną, pavadintą vienu žodžiu – „Pušis“. Nors ir žinodami, kad romano autorius mirė sulaukęs gražaus amžiaus, kad amžius nelabai priešinosi jo plunksnai, gausybėje kūrybos puslapių braižiusiai vos ne dailyraščius, nustembame, jog šis kūrinys, kaip jį pristato leidėjai, publikuojamas pirmą kartą. Stebina ir tai, kad romane vaizduojamas laikas yra Pirmasis pasaulinis karas ir kaizerininkų okupacija. Taigi – kada iš tikrųjų šis tekstas parašytas?
Sakėm, kad „Pušis“ – ypač stora knyga, ir ne kiekvienam spėriajam šių laikų skaitytojui bus lengva ją apglėbti. Tad prieš mėginant aptarti jos pagrindines idėjas, pravartu nusakyti laiko ir įvykių apybraižas: kaizerininkų okupacijos metai Lietuvoje, kaimo miš-kakirčių gyvenimas. Žiaurus ir pasipūtęs kare kontūzytas vokietis eigulys, niekinantis miško darbininkus ir karo belaisvius rusus, dažnai perčiuožia rykšte miškakirčiams per nugaras. Gal suprasdamas, kad storoji pušis, kurioj įtaisyta koplytėlė, visam kaimui yra ne vien tik senas medis, bet ir žmonių dvasią palaikantis simbolis, o gal dėl vokiško ordnungo užsispyręs reikalauja ir tą pušį nuversti. Ir miško darbininkai – Jonas ir Palys – gal sąmoningai, o gal ir atsitiktinumui lėmus, tampa eigulio žudikais. Sukuriamas apgaulingas gynybos planas. Apklausiami visi miškakirčiai pasakoja vienodą įvykio versiją, laikas eina, ir viskas tarytumei užmirštama, bet pamaži iš lūpų į lūpas keliaujanti tikroji vokietuko eigulio žuvimo istorija ima plisti, prasideda nauji tardymai ir sekiojimai. To įvykio kaltininkams Jonui ir Paliui reikia slapstytis, ir jie glaudžiasi miške, kurio dar liko neiškirsto. Tas dviejų romano herojų slapstymasis primena pirmąsias partizanų dienas antrosios sovietinės okupacijos metais. Šitaip besislapstant ateina ir pasaulinio karo pabaiga, miškakirčius ir visus kaimo žmones pasiekia žinios apie naujos Lietuvos kūrimąsi, betgi – ir apie rusų, raudonųjų, norus čia pradėti kurti savo komunizmą, įvesti savo tvarką. Tad kaimas ima ginkluotis, karo mokslų juos pradeda mokyti iš Mažosios Lietuvos kilęs kitas vokietis, vadinamasis gefreiteris, kurio vardą žmonės sužino tik romano pabaigoje – Francas. Beje, tas pats Francas ir po visų įvykių lieka gyventi Lietuvoj, nes įsitaiso savo lentpjūvę. Nutarę gudrumu, iš patykių užklupti rusų kareivius, su kulkosvaidžiu įsitaisiusius bažnyčios bokšte, šito žygio imasi du pagrindiniai romano herojai – Palys ir Jonas. Pastarąjį bažnyčios bokšte nušauna apačioj, aikštėje, esantys rusų kareiviai. Knygos herojus krenta iš bokšto ir lieka gulėti ant aikštės grindinio. Šitokia yra romano fabula – surašyta daugybėje puslapių, ji visai nesunkiai nupasakojama. Tiesa, reikėtų neužmiršti dar vienos romano linijos – protarpiais pasirodančios meilės gijos tarp Verutės ir Jono.
Su J. Jankaus kūryba susipažinęs skaitytojas žino, kad šis rašytojas savo raštuose išsiskyrė savotiška realizmo ir fantazijos sampyna, kai skaitai realistiškai, tiesiog pačiupinėjamai aprašomus įvykius, žmonių kalbas, vaizdus – ir jauti, kaip kaži kur šalia driekiasi nelabai aiškus, nujaučiamas mistikos šešėlis, paslaptis. Tai prigimtinė šio kūrėjo savybė, leidusi skaitytoją įtraukti į komplikuotus fizinės ir dvasinės realybės sūkurius. Šita rašytojo savybė bene aiškiausiai atsiskleidė romane „Anapus rytojaus“, bet ji ryški buvo jau pirmuosiuose kūriniuose, taip pat romane „Ant morų“.
Ką matome ir esame skatinami pajausti „Pušyje“? Iš trumpai nusakyto siužeto galime suprasti, kad įvykiai įvykiais, tragiškas atsitikimas – atsitikimu, bet visa tai lydi žmonių išgyvenimai, gilesnis psichologinis ar filosofinis klodas. Vienas iš tų klodų yra baimė. Baimė, kad vokiečiai sužinos tikrąją miškakirčių ir žuvusio vokiečių eigulio istoriją, baimė, taip pat ir žmogiška silpnybė neiškęsti, neišlaikyti paslapties, pasakyti ją tiktai gerai pažįstamam, kuris tikrai niekam neprasitars! Bet… Vienoj romano vietoj autorius rašo: „Visų dantys balti, bet koks už tų dantų liežuvis, kas gali pasakyti“. Šitaip ima driksti paslapties šydas, ir gerai, kad dryksta, kitaip viskas labai greitai užsibaigtų, neliktų intrigos, neliktų progos pasižvalgyti po herojų sąmonės ir pasąmonės užkaborius. Tiesa, pasąmonės užkaborių šiame romane nedaug. Taigi – baimė ir šio jausmo išgyvenimų aplinkybės yra svarbiausi kūrinio varikliai, vienur suburzgiantys garsiai ir įtikinamai, kitur kiek silpniau, bet ganėtinai laiku ir tiksliai. Baimės išdidintomis akimis vaikšto ne tik pagrindiniai romano veikėjai, bet ir ne vienas kitas, jos pilni laukai ir dar nebaigti kirsti miškai, ja dvelkia prieblanda, gūniomis uždangstyti trobų langai. Šitas neatstojantis žmogaus jausmas žadina įtarumą, apkalbas, o iš to romano kūrėjas vėl gali megzti dar vieną intrigą – pradedama įtarinėti pagrindinio herojaus Jono my-limoji Verutė. Ar tik ne ji bus išplepėjusi tą paslaptį, kurią sužinojo iš to paties Jono? Tuos įtarinėjimus reikia išsklaidyti, o šitam dalykui vėl būtini įvykiai, kurie taip pat susiję su baime. Dar yra keršto dėl neteisybės, išdavystės linija, nelabai išryškinta, bet užkliudyta, yra pavyzdžių, kad visais laikais, net ir Pirmojo pasaulinio karo metais, Lietuvoje buvo persimetėlių, priklausomai nuo aplinkybių ir naudos perbėgančių iš vienų pozicijų į kitas… Tai juk yra vienas lietuvių skaudulių: vieniems patinka išsiviepus galvoti, kad svetimi geresni, gudresni, ir dėl to taip pašėlusiai traukia sukti prie jų, o kitiems, gerai jaučiantiems savo šaknis ir pašaknes, tenka šitokiems atskilėliams priešintis.
Seniai pastebėta, kad tarp Lietuvos prozininkų buvo du išskirtiniai, turintys vienas į kitą panašumo: būdami realistai, abu žaviai savo raštuose kūrė veikėjų dialogus, jų dvasinių judėjimų kelius, kartais tiesiog stulbinamai „nerealistiškus“, o vis tiek tikrus, savotiškai žavius dėl savo „laisvamaniškumo“. Tiedu prozininkai – J. Jankus ir Kazys Jankauskas. Gal dėl to, kad ir jų pavardės ar tik ne iš tos pačios šaknies išaugusios?.. Šiame J. Jankaus romane, gal kaip kokiame postmodernistiniame kūrinyje, paviršinės patirtinės logikos nelabai paisoma, tiksliau pasakius – tyčia nepaisoma, bėgantis laikas čia visur pristabdomas, kad būtų galima aplinkui kaip reikiant apsidairyti: numatytieji įvykiai niekur nepabėgs, bus, kaip turi būti. Tai profesionalo rašytojo kūrinys, jo autoriui iškalbos netrūksta, jam tiesiog malonu kuo ilgiau pasišnekėti, pabūti su žmonėmis – todėl ir atsiranda tiek daug knygos puslapių. Vieną minėtojo „laisvamaniškumo“ vietą čia aptarkime: anie du vokiečio eigulio žuvimo kaltininkai pasitraukia į mišką, į savotišką bunkerį, bet retsykiais išeina kaime aplankyti saviškių. Kartą, minėtajai baimei kiaurai smelkiant visus pašalius, Palys ir Jonas naktį apsilanko pas Palio motiną, kuri, išlydėdama juos atgal į mišką, stengiasi kuo daugiau įduoti maisto. Be kita ko, verda ir kiaušinių. Savo vaiko, Palio, pageidavimus žino: „…o tau, Jonuti? Gal ilgiau pavirti?“ Ir toliau vėl pasikalbėjimai apie ką nors kita, beje, taip pat ir apie baimę, ir vėl prisimenami kiaušiniai. Dabar su motina apie kiaušinius kalbasi Palys: „Mamut, nesuk galvos, kokie išeis, tokie bus geri. Minkštas ar kietas – kiaušinis yra kiaušinis“. Ir dar, jau gerokai pratęsus sceną į trečią puslapį, motina klausia, į kokį krepšiuką sudėti išvirtuosius, ir dar toliau pakalbama apie kelionėn įduodamus kiaušinius. Autorius tai daro, regis, dėl dviejų priežasčių – jam tiesiog smagu kalbėti, t. y. rašyti, o skubėti nėra kur, skubėti, kaip anksčiau matėme, tiesiog nėra ko: viskam savas laikas.
Bet juk tai iš tikrųjų nemaža teisybė: viskam ateina nuskirtasis (arba sukurtasis) laikas.
Vienas žymiųjų išeivijos lietuvių rašytojų J. Jankus visus savo kūrybos turtus grąžino į tėvynę. Pastarasis romanas, nors ir neprilygsta stipriausiems autoriaus kūriniams, šį veiksmą dar sykį paliudija. Atidesni tyrinėtojai galės aiškiau nustatyti, kada jis parašytas, nes vienaip ar kitaip kalbėsime, turėsime pasakyti, kad ne vienur jis privalėjo būti labiau suveržtas, kadangi tokių nerūdijančių varžtų gausu kituose J. Jankaus raštuose.
Rašytojų sąjungos leidyklos išleistame romane surašytas ir ilgas knygos rėmėjų sąrašas. Jis irgi rodo, kaip įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus tėvynainiai vertina ir gerbia Jurgį Jankų.