literatūros žurnalas

Albert Camus. Apmąstymai apie giljotiną (pabaiga)

2004 m. Nr. 12

Iš prancūzų k. vertė VIOLETA TAURAGIENĖ

       Šis esmingas neteisingumas, beje, persiduoda ir myriop nuteistojo giminėms. Jo auka turi artimųjų, kurių kančios dažniausiai būna beribės, kurie geidžia, kad už jas būtų atkeršyta. Tatai įvyksta, bet tuomet nuteistojo giminės patiria tokį stiprų skausmą, kad jis nubaudžia juos pranokdamas bet kokias teisingumo ribas. Tas motinos, tėvo išgyvenamas laukimas, trunkantis mėnesių mėnesius, tas pasimatymų kambarys, tos netikros kalbos, kuriomis užpildomi trumpi pasimatymai su nuteistuoju, galiausiai pačios egzekucijos vaizdai – tai kančios, kurių aukos artimieji nepatyrė. Kad ir kokie būtų pastarųjų jausmai, jie negali geisti, kad kerštas taip smarkiai pranoktų nusikaltimą ir kad jis būtų kančia žmonėms, kurie siaubingai išgyvena tokį pat skausmą kaip ir jų. „Man suteikta malonė, mano tėve, – rašo vienas pasmerktasis myriop, aš dar ne iki galo suvokiu tą laimę, kuri man išpuolė; mano malonės suteikimas buvo pasirašytas 30 balandžio, ir man apie tai buvo pranešta trečiadienį, kai ėjau iš pasimatymų kambario. Aš iš karto papra-šiau, kad apie tai būtų pranešta tėčiui ir mamai, dar nespėjusiems išeiti iš Santé kalėjimo. Įsivaizduokite, kokia laimė užplūdo juos“1. Tą laimę iš tikrųjų galima įsivaizduoti, bet tik tokiu mastu, kiek galima įsivaizduoti jų nesiliaujančią nelaimę iki malonės suteikimo akimirkos, ir neišbrendamą neviltį gaunančiųjų kitą žinią, tą, kuri neteisingai baudžia nekaltuosius, sukeldama jiems skausmą.

Kad užbaigtume mintį apie minėtą taliono įstatymą, turime konstatuoti, jog net primityviąja savo forma jis gali veikti tik tarp dviejų individų, kurių vienas absoliučiai nekaltas, o kitas absoliučiai kaltas. Auka, žinoma, yra nekalta. Tačiau ar gali pretenduoti į nekaltumą visuomenė, kuri privalo jai atstovauti? Ar ji bent iš dalies nėra atsakinga už tą nusikaltimą, kurį sutramdo taip griežtai? Ši tema buvo rutuliojama labai dažnai, tad nekartosiu argumentų, kuriuos be galo skirtingi protai gvildeno nuo XVIII a. Juos galima reziumuoti pasakymu, esą kiekviena visuomenė turinti tokių nusikaltėlių, kokių ji nusipelno. Bet kalbant apie Prancūziją neįmanoma nenurodyti aplinkybių, kurios turėtų priversti mūsų įstatymų leidėjus būti kuklesniems. Atsakydamas į 1952 m. „Figaro“ anketą apie mirties bausmę, vienas pulkininkas tvirtino, jog priverstinių darbų kalėjimo iki gyvos galvos institucija, kaip aukščiausioji bausmė, būtų tolygi nusikaltimų saugyklų įsteigimui. Tas aukšto rango karininkas, regis, nežino, ir man dėl jo džiugu, kad mes jau turime nusikaltimų saugyklas, kurios nuo didžiųjų mūsų kalėjimų skiriasi tuo, ir dėl to vertos pagyrimo, kad iš jų gali išeiti bet kuriuo paros metu, – tai bistro ir lūšnos, mūsų Respublikos šlovė. Apie šį dalyką neįmanoma kalbėti santūriai.

Pagal statistikos duomenis vien tik Paryžiaus mieste yra 64 000 perpildytų gyvenamųjų būstų (nuo 3 iki 5 asmenų viename kambaryje). Žinoma, vaikų žudikas – ypač šlykštus padaras, nesukeliantis nė menkiausio gailesčio. Galimas daiktas (pabrėžiu: galimas) ir tai, kad nė vienas iš mano skaitytojų, atsidūręs tokiose promiskuiteto sąlygose, nenusiristų iki vaikų žudymo. Taigi nėra ką ir kalbėti apie kai kurių monstrų kaltės sumažinimą. Tačiau jeigu tie monstrai gyventų padoriuose būstuose, gal jiems nepasitaikytų galimybių taip nusikalsti. Mažiausia, ką čia galėtum pasakyti, – jog kalti ne tik jie, ir gan keistai atrodo, kad teisė juos bausti duota tiems patiems asmenims, kurie subsidijuoja veikiau burokus nei statybas2.

Bet alkoholis dar labiau išryškina tą skandalą. Visi žinome, kad prancūzų tauta yra sistemingai nuodijama savo parlamentinės daugumos3, ir to reiškinio priežastys dažniausiai būna šlykščios. Taigi alkoholio sąlygojamų priežasčių procentas kruvinų nusikaltimų genezėje – tiesiog stulbinantis. Viena advokatė (ponia Guillon) įvertino jį 60 proc. Anot daktaro Lagriffe'o, tas nuošimtis siekia nuo 41,7 iki 72. Kriminalinių nusikaltėlių apklausa, atlikta 1951 m. Fresnes kalėjimo atrankos centre, išaiškino 29 proc. chroniško alkoholizmo atvejų ir 24 proc. – paveldėto alkoholizmo. Galiausiai 95 proc. vaikų žudikų – alkoholikai. Tai – įspūdingi skaičiai. Mes galime atkreipti dėmesį į dar įstabesnį skaičių: vienos aperityvų firmos mokesčių valstybės iždui 1953 m. deklaracijoje buvo nurodyta 410 milijonų pelno. Palyginus šiuos skaičius, galima pranešti minėtosios firmos akcininkams ir alkoholio deputatams, kad jie, be jokios abejonės, nužudė daugiau vaikų, negu įsivaizduoja. Būdamas mirties bausmės priešininkas, aš anaiptol nereikalauju nuteisti juos myriop. Bet iš pradžių man atrodo būtina ir skubu nuvesti juos su karine palyda į būsimąją vaikų žudiko egzekuciją, o iš jos jiems išeinant paduoti statistikos biuletenį su mano paminėtais skaičiais.

O sėjančiai alkoholį4 valstybei nereikėtų stebėtis nusikaltimų pjūtimi5. Beje, ji ir nesistebi, tik apsiriboja tuo, kad kerta galvas ten, kur pati išpilstė šitiek alkoholio. Lyg niekur nieko ji vykdo teisingumą ir vaidina kreditorių: sąžinė jos negraužia. Kaip ir to alkoholio gamintojo, kuris, atsakydamas į „Figaro“ anketą, sušuko: „Aš žinau, ką padarytų nuožmiausias mirties bausmės panaikinimo šalininkas, jeigu, turėdamas po ranka ginklą, netikėtai atsidurtų prieš žudikus, besirengiančius nužudyti jo tėvą, jo motiną, jo vaikus arba geriausią draugą. Na ir kas iš to!“ Jau pats tas „Na ir kas iš to!“, regis, truputį alkoholizuotas. Žinoma, nuožmiausias mirties bausmės panaikinimo šalininkas šautų į tuos žudikus, ir padarytų tai visiškai pagrįstai, tačiau tai nė trupučio nesumenkintų jo priežasčių aistringai siekti panaikinti mirties bausmę. Bet jeigu jis būtų dar ir atkaklus, o tie minėtieji žudikai per daug trenktų alkoholiu, paskui jis pasirūpintų ir tais, kurių pašaukimas – nuodyti būsimuosius nusikaltėlius. Netgi labai keista, kad alkoholinių nusikaltimų aukų giminėms niekad nešovė į galvą pareikalauti šiokių tokių paaiškinimų iš anapus Parlamento barjerų. Vyksta greičiau jau priešingi dalykai, ir valstybė, apgaubta visuotinio pasitikėjimo, netgi yra palaikoma viešosios nuomonės, toliau baudžia žudikus, – o ypač alkoholikus, – kaip kartais suteneris baudžia tas plušančias būtybes, kurios užtikrina jam materialinę gerovę. Tačiau suteneris nepropaguoja moralės. O valstybė tai daro. Jos teisėtvarka, nors ir sutinka, kad girtumas kartais yra lengvinanti aplinkybė, visai nepaiso chroniško alkoholizmo. Beje, girtumą lydi vien tik tokie smurtiniai nusikaltimai, už kuriuos mirtimi nebaudžiama, nors chroniškas alkoholikas gali atlikti ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos privalės sumokėti mirtimi. Taigi valstybė palieka sau teisę nubausti tuo vieninteliu atveju, kuris yra giliai susijęs su jos pačios atsakomybe.

Ar šitai reiškia, kad kiekvienas alkoholikas turi būti atleistas nuo atsakomybės valstybės, kuri daužys sau į krūtinę tol, kol tauta pradės gerti vien tik vaisių sultis? Žinoma, ne. Lygiai kaip priežastys, motyvuotos paveldėjimu, neturėtų nustelbti visos kaltės. Tikroji nusižengėlio atsakomybė negali būti tiksliai įvertinta. Mes žinome, kad skaičiavimai bejėgiai pateikti mūsų giminės pirmtakų, - ar jie buvo alkoholikai ar nebuvo, – skaičių. Toliausiame laiko taške jis būtų pakeltas dešimtuoju laipsniu ir būtų dvidešimt du kartus didesnis už dabartinių žemės gyventojų skaičių. Taigi blogi arba liguisti polinkiai, kuriuos jie mums galėjo perduoti, nesuskaičiuojami. Mes ateiname į pasaulį užkrauti kažkokios beribės būtinybės naštos. Šiuo atveju reikėtų prieiti prie išvados apie visuotinį atleidimą nuo atsakomybės. Logika diktuotų niekada nereikalauti nei bausmės, nei atpildo, o tada bet kokia visuomenė taptų neįmanoma. Visuomenių, taigi ir individų, išlikimo instinktas, – priešingai, – reikalauja, kad būtų postuluota asmeninė atsakomybė. Reikia priimti ją nesvajojant apie absoliutų atlaidumą, kuris reikštų bet kokios visuomenės mirtį. Bet taip samprotaudami prieitume prie išvados, kad niekada neegzistuoja nei totalinė atsakomybė, nei, analogiškai, absoliuti bausmė ar atpildas. Niekam negalima būti atlyginti galutinai, net Nobelio premijos nepajėgtų to padaryti6. Bet nė vienas, laikomas kaltu, negali būti ir absoliučiai nubaustas, juolab kad jis gali pasirodyti esąs nekaltas. Mirties bausmė, kuri iš tikrųjų nepatenkina nei auklėjamojo pavyzdžio reikalavimų, nei distribucinio teisingumo, be viso to, dar ir uzurpuoja besaikę privilegiją, dėdamasi nubaudusi visada santykinį kaltumą galutine ir neatitaisoma bausme.

Jeigu mirties bausmė iš tikrųjų yra abejotina kaip auklėjamasis pavyzdys ir luoša kaip teisingumo vykdymo priemonė, tai drauge su jos gynėjais reikia sutikti, kad ji - eliminuojanti priemonė. Mirties bausmė galutinai eliminuoja pasmerktąjį. Tiesą pasakius, jau vien šitai turėtų atimti galimybę kartoti, ypač jos šalininkams, atsitiktinius argumentus, kurie nuolat, kaip ką tik įsitikinome, gali būti užginčyti. Kur kas sąžiningiau būtų pasakyti, kad ji yra galutinė, nes tokia turi būti, atkakliai teigti, kad esama žmonių, kurie negali grįžti į visuomenę, kad jie kelia nuolatinį pavojų kiekvienam jos piliečiui ir visuomeninei tvarkai, taigi dėl šventos ramybės privalu juos pašalinti. Niekas bent jau negali užginčyti, kad visuomenėje esama tokių žvėrių, kurių energijos ir brutalumo, regis, niekas nesugebėtų suvaldyti. Mirties bausmė, žinoma, neišsprendžia jų sukeltos problemos. Sutikime bent, kad ji ją panaikina.

Prie tų žmonių temos aš dar sugrįšiu. Bet ar tik jiems taikoma mirties bausmė? Ar mes galime būti tikri, kad nė vienam iš jų nevalia grįžti į visuomenę? Ar galime garantuoti, kad nė vienas jų nėra nekaltas? Ar abiem atvejais nereikėtų pripažinti, kad mirties bausmė yra eliminuojanti priemonė tik tiek, kiek ji yra neatitaisoma? Vakar, 1957 m. kovo 15-ąją, Kalifornijoje buvo įvykdyta mirties bausmė Burtonui Abbottui, nuteistam myriop už keturiolikmetės mergaitės nužudymą. Štai kur, man regis, šlykštaus nusikaltimo pavyzdys, priskiriantis jo autorių prie negalinčių sugrįžti į visuomenę. Nors Abbottas visąlaik protestavo ir teigė esąs nekaltas, mirties nuosprendis jam buvo paskelbtas. Egzekucija buvo paskirta kovo 15 d. 10 valandai. 9 val. 10 min. egzekuciją buvo leista atidėti, suteikiant nuteistojo gynėjams galimybę pateikti paskutinį malonės prašymą7. 11 valandą tas prašymas buvo atmestas. 11 val. 15 min. Abbottas įžengė į dujų kamerą. 11 val. 18 min. jis įkvėpė pirmąsias dujas. 11 val. 20 min. Malonės suteikimo komisijos sekretorius paskambino telefonu. Komisija apsigalvojo. Pradėta ieškoti gubernatoriaus, kuris buvo išplaukęs į jūrą, paskui buvo paskambinta tiesiai į kalėjimą. Abbottą ištraukė iš dujų kameros. Buvo jau per vėlu. Bet jeigu išvakarėse oras virš Kalifornijos būtų buvęs audringas, gubernatorius nebūtų išplaukęs į jūrą. Jis būtų paskambinęs dviem minutėm anksčiau: ir šian-dien Abbottas būtų buvęs gyvas ir, galimas daiktas, išvydęs savo nekaltumo įrodymą. Bet kuri kita bausmė, net ir pati sunkiausia, būtų palikusi jam šitą šansą. Mirties bausmė nepaliko jam jokio šanso.

Šis faktas bus laikomas išskirtiniu. Mūsų gyvenimai irgi yra išskirtiniai, ir vis dėlto toje trumpoje mūsų egzistencijoje šitai įvyksta greta mūsų, už dešimties valandų skrydžio lėktuvu. Abbotto nelaimė – ne tiek išimtis, kiek vienas įvykis iš laikraščių įvykių kronikos, klaida, kuri nėra vienintelė, jeigu tikėsim tuo, ką rašo mūsų spauda (žr. Deshayso8 bylą, kalbant vien apie paskutinį faktą). Beje, teisininkas d'Olivecroix, mėgindamas apie 1860 m. tikimybių būdu apskaičiuoti teisinės klaidos galimybes, padarė išvadą, kad iš dviejų šimtų penkiasdešimt septynių pasmerktųjų myriop maždaug vienas būdavo nekaltas. Ar ta proporcija menka? Ji menka vidutinių bausmių atžvilgiu. Ji begalinė mirties bausmės atžvilgiu. Kai Hugo rašo, kad giljotina jam vadinasi Lesurques9, jis nenori pasakyti, kad visi nuteistieji, kuriems ji nukerta galvą, yra lesurquesai, jis nori pasakyti, kad pakanka vieno Lesurqueso, kad ji užsitrauktų gėdą visiems laikams. Suprantamas dalykas, kad Belgija po vienos teisinės klaidos galutinai atsisakė skelbti mirties nuosprendžius ir kad Anglija iškėlė klausimą apie mirties bausmės panaikinimą po Hayeso10 bylos. Suprantamos ir išvados to generalinio prokuroro, į kurį buvo kreiptasi konsultacijos dėl vieno kriminalinio nusikaltėlio (labai galimas daiktas, kalto, tačiau jo auka taip ir nebuvo atrasta) malonės prašymo, kai jis parašė: „Tai, kad X. liks gyvas <...> įgalins valdžios atstovus laisvalaikiu naudingai tirti kiekvieną naują vėliau pateiktą parodymą dėl jo žmonos buvimo vietos11. <...> Ir priešingai, bijau, kad mirties bausmės įvykdymas, anuliuodamas šitą hipotetinę tyrimo galimybę, pačiam menkiausiam parodymui suteiktų teorinės vertės, apgailestavimo galios, kurios neturėtų būti“. Teisingumo ir teisybės siekis čia išreikštas jaudinamai, ir mūsų teismo posėdžiuose derėtų dažnai kalbėti apie tą „apgailestavimo galią“, taip tiksliai nurodančią pavojų, prieš kurį atsiduria kiekvienas prisiekusysis. Kai nekaltasis nebegyvas, niekas jau iš tikrųjų nebegali jam niekuo padėti, nebent tik jį reabilituotų, jei dar yra kam to paprašyti. Tada jam sugrąžinamas tas nekaltumas, kurio jis iš tikrųjų niekada ir nebuvo praradęs. Bet persekiojimas, pavertęs jį auka, jo baisios kančios, siaubinga jo mirtis lieka amžiams. Belieka tik galvoti apie būsimus nekaltuosius, kad jiems nereiktų patirti tų kančių. Tai daroma Belgijoje. O mūsų sąžinės, regis, ramios.

Tikriausiai jas nuramina mintis, kad teisingumas irgi yra pažengęs į priekį ir eina koja į koją su mokslu. Kai koks mokslingas specialistas postringauja teismo posėdyje, atrodo, kad tai kalba kunigas, o prisiekusiųjų teismas, išauklėtas mokslo religijos dvasia, jam oponuoja. Neseniai nagrinėtos bylos, kurių svarbiausia buvo Besnard12 byla, puikiai pademonstravo, kaip gali atrodyti specialistų vaidinama komedija. Kaltumas nėra tiksliau nustatomas dėl to, kad atsidūrė mėgintuvėlyje, nors ir suskirstytame padalomis. Kitas mėgintuvėlis parodys priešingai, ir tuose pavojinguose matematikos žaidimuose asmeninė lygtis išlieka tokia pat svarbi. Tikrų specialistų mokslininkų proporcija yra tokia pati kaip ir teisėjų psichologų, vargiai didesnė nei rimtų ir objektyvių prisiekusiųjų. Šiandieną, kaip ir vakar, klaidos galimybė išlieka. Rytoj kita ekspertizė paskelbs, kad koks nors Abbottas nekaltas. Bet Abbottui gyvybė jau bus atimta, irgi moksliškai, nors mokslas, neva puikiai nustatąs nekaltumą kaip ir kaltumą, dar neišmoko prikelti iš numirusiųjų tų, kuriuos nužudo.

O ar gali būti tikras, kad iš kaltųjų nužudyti buvo tik tie, kurie jau nebegali grįžti į visuomenę? Visi, kurie, kaip aš vienu savo gyvenimo periodu13, iš reikalo stebėdavo teismo procesus, žino, kad nuosprendį, net ir mirties, lemia daug atsitiktinių dalykų. Kaltinamojo išvaizda, praeitis (svetimavimas prisiekusiųjų dažnai laikomas sunkinančia aplinkybe, nors man niekada nepavyko įtikėti, kad jie patys visi ir visada buvo ištikimi), jo elgesys (palankus jam jis būna tik tada, jei yra konvencionalus, kitaip tariant, daugeliu atvejų suvaidintas), jo kalbėsena (recidyvistai žino, kad nereikia nei vapėti, nei kalbėti pernelyg rišliai), emociškai vertinama klausytojų reakcija (o tai, kas tikra, deja, ne visada jaudina) – tokie tad yra atsitiktinumai, turintys įtakos galutiniam prisiekusiųjų teismo sprendimui. Gali būti tikras, jog mirties nuosprendžio paskelbimo akimirką reikėjo didžiulio netikrumų sutapimo, kad paskirtum tą pačią tikriausią bausmę. Kai žinai, kad pats aukščiausias nuosprendis priklauso nuo lengvinančių aplinkybių įvertinimo, kurį atlieka prisiekusieji, ypač kai žinai, kad 1832 m. reforma suteikė mūsų prisiekusiųjų teismui galią numatyti neapibrėžtas lengvinančias aplinkybes, galima įsivaizduoti veikimo laisvę, teisėjų paliktą tos akimirkos nuotaikai. Čia jau nebe įstatymas su visu tikslumu numato atvejus, kai reikia bausti mirtimi, o prisiekusieji po to, kas įvyko, nustato tos bausmės reikalingumą, – kaip tik taip ir reikia pasakyti, - teisiamajam. Kadangi nesama dviejų vienodų prisiekusiųjų teismų, tasai, kuriam buvo įvykdyta egzekucija, galėjo jos ir nepatirti. Negalintis sugrįžti į visuomenę garbiųjų l'Ille-et-Vilaine'o piliečių požiūriu, jis galėtų gauti kažką panašaus į atleidimą iš šaunių Varo departamento piliečių. Visa bėda, kad abiejuose departamentuose žemyn nukrinta toks pats giljotinos peilis. O peilis nesismulkina.

Prie laiko atsitiktinumų prisideda ir geografiniai atsitiktinumai, šitaip sustiprindami bendrą absurdiškumą. Prancūzas darbininkas komunistas14, neseniai Alžyre giljotinuotas už tai, kad padėjo bombą (atrastą dar prieš jai susprogstant) vieno fabriko rūbinėje, buvo nuteistas myriop tiek dėl savo įvykdyto veiksmo, tiek ir dėl to meto nuotaikų. Vyraujant dabartiniam politiniam Alžyro klimatui norėta arabų viešajai nuomonei įrodyti, kad giljotina galioja ir prancūzams, o sykiu patenkinti terorizmo nusikaltimais pasipiktinusią prancūzų viešąją nuomonę. Nepaisant to, tuo pat metu ministras, stengęsis pridengti tą egzekuciją, priėmė komunistų balsus savo rinkimų apygardoje15. Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, kaltinamasis būtų išsisukęs labai lengvai ir vieną gražią dieną, tapęs partijos deputatu, galėjo gerti tame pačiame bufete, kur ir tasai ministras. Šitos mintys dvelkia kartėliu, ir norėtųsi, kad jos liktų gyvos mūsų valdžios atstovų sąmonėje. Jie privalo žinoti, kad laikai ir papročiai keičiasi, ir ateina diena, kai kaltasis, nukirsdintas pernelyg greitai, nebeatrodo toks juodas. Tačiau būna jau per vėlu, ir nieko kito nebelieka, – tik atgailauti arba užmiršti. Aišku, užmirštama. Nors visuomenė dėl to patyrė ne mažesnę žalą. Nenubaustas nusikaltimas, anot graikų, užkrečia valstybę. Tačiau nuteistas nekaltumas arba per žiauriai nubaustas nusikaltimas ilgainiui suteršia ją nė trupučio ne mažiau. Mes, Prancūzijoje, šitai žinome.

Toks jau yra, man bus pasakyta, žmonių teisingumas, ir kad ir koks netobulas jis būtų, geriau jau jis, negu savivalė. Bet šitoks melancholiškas įvertinimas toleruotinas tik paprastų bausmių atžvilgiu. Mirties nuosprendžių atveju jis skandalingas. Viename klasikiniame prancūzų teisės veikale, siekiant pateisinti tai, kad mirties bausmėje negalima įžvelgti laipsniškumo, rašoma šitaip: „Žmogiškasis teisingumas jokiu būdu nesiekia užtikrinti šios proporcijos. Kodėl? Kadangi jis žino esąs luošas“. Ar iš to reikia padaryti išvadą, kad tas luošumas leidžia mums paskelbti absoliutų nuosprendį ir kad, nebūdama tikra, jog vykdo nepriekaištingą teisingumą, visuomenė privalo galvotrūkčiais, neapsakomai rizikuodama, vykdyt aukščiausiąjį neteisingumą? Jei teisingumas žino, kad jis luošas, ar nereikėtų jam būti kuklesniam ir palikti daugiau laiko savo nuosprendžiams vykdyti, kad galima klaida galėtų būti ištaisyta?16 Ar tos silpnybės, kurioje jis nuolat suranda sau lengvinančių aplinkybių, jam nereikėtų visada priskirt ir nusikaltėliui? Ar gali prisiekusiųjų teismas, nenusižengęs padorumui, pasakyti: „Jei aš priverčiu jus numirt per klaidą, jūs man atleisit, atsižvelgdamas į mūsų bendros prigimties silpnybes. Bet aš nuteisiu jus mirties bausme neatsižvelgdamas į tas silpnybes nei į tą prigimtį“? Klystant ir prasižengiant esama bendro visų žmonių ryšio. Ar privalu, kad šis ryšys galiotų teismui ir būtų atimtas iš kaltinamojo? Ne, ir jeigu teisingumas šiam pasauly turi kokios prasmės, tai jis nereiškia nieko kito, o tik šio ryšio pripažinimą; pačia savo esme jis negali atsiskirti nuo užuojautos. Užuojauta, savaime aišku, čia tegali būti vien bendros kančios jausmas, o ne koks tuščias atlaidumas, nepaisantis aukos kančių ir teisių. Užuojauta neatmeta bausmės, tačiau ji laikinai sustabdo aukščiausiojo nuosprendžio įvykdymą. Ji nesiderina su ta galutine ir neatitaisoma priemone, kuri tampa neteisybe viso žmogaus atžvilgiu, nes neprisideda prie bendros varganos mūsų dalios.

Tiesą pasakius, kai kurie prisiekusieji tai puikiai žino ir dažnai sutinka su lengvinančiomis nusikaltimo, kurio niekas negali sušvelninti, aplinkybėmis. Kadangi mirties bausmė jiems atrodo pernelyg griežta priemonė, jie veikiau renkasi mažesnę bausmę, užuot nubaudę per smarkiai. Tokiais atvejais be galo griežta bausmė, užuot sunaikinusi nusikaltimą, sudaro palankias sąlygas jam vykdyti. Nebūna tokių teismo posėdžių, apie kuriuos mūsų spaudoje nebūtų rašoma, kad jo paskelbtas nuosprendis – prieštaringas ir faktų šviesoje atrodo arba nepakankamas, arba per griežtas. Ir prisiekusieji tai žino. Todėl milžiniško mirties bausmės masto akivaizdoje jie renkasi, kaip darome ir mes, veikiau atrodyti puspročiais, negu pasmerkti save sąžinės priekaištams. Žinodami esą luoši, bent padarinius jie renkasi tinkamesnius. Ir čia tikrasis teisingumas yra jų pusėje lygiai tiek, kiek jie prasilenkia su logika.

Tačiau esama tokių baisių nusikaltėlių, kuriuos nuteisia visi prisiekusiųjų teismai, kad ir kur, kad ir kokiais laikais vyktų tas procesas. Jų padaryti nusikaltimai akivaizdūs, o kaltintojų pateiktus įrodymus paremia ir gynėjų liudijimai. Be abejonės, tai, kas juose nenormalu ir monstriška, savaime priskiria juos prie patologiškų atvejų. Tačiau ekspertai psichiatrai daugeliu atvejų patvirtina, kad jie pakaltinami. Visai neseniai Paryžiuje toks jaunuolis, silpnavalis, tačiau švelnus ir mylintis, labai prisirišęs prie saviškių, pasijunta, kaip pats prisipažino, suerzintas tėvo pastabos, kad vėlai pargrįžo namo. Sėdėdamas prie stalo valgomajame tėvas skaitė. Jaunuolis čiumpa kirvį ir kerta jam iš užpakalio kelis mirtinus smūgius. Paskui taip pat nudobia savo motiną, triūsinėjusią virtuvėje. Tada nusirengia, paslepia į spintą sukruvintas kelnes, paskui lyg niekur nieko nueina aplankyti savo sužadėtinės tėvų, vėliau grįžta namo ir praneša policijai ką tiktai radęs nužudytus tėvus. Policija iškart suranda kruvinas kelnes ir lengvai ištraukia ramų tėvažudžio prisipažinimą. Psichiatrai padarė išvadą, kad jis buvo pakaltinamas, kai vykdė tą žmogžudystę, kurios paskatos buvo susierzinimas. Tačiau jo keistas abejingumas, kurio kiti įrodymai atsiskleidė jam būnant kalėjime (jis didžiavosi, kad į tėvų laidotuves susirinko daug žmonių: „Jie buvo visų labai mylimi“, – aiškino jis savo advokatui), vis dėlto negali būti laikomas normaliu. Nors mintijimas, regis, liko sveikas.

Daugumos „monstrų“ veidai tokie pat neįžvelgiami. Jie šalinami iš visuomenės remiantis vien faktais. Iš pažiūros jų nusikaltimų pobūdis arba mastas neleidžia įsivaizduoti, kad jie galėtų atgailauti arba pasitaisyti. Belieka viena – vengti, kad jie nepakartotų, ką padarę, ir nėra jokio kito sprendimo, kaip tiktai juos pašalinti. Ties šia riba, tik ties ja, diskusija apie mirties bausmę yra teisėta. Visais kitais atvejais konservatorių argumentai neatlaiko mirties bausmės panaikinimo šalininkų kritikos. Ties šia riba, turint galvoje mūsų neišmanymą, ir atsiranda lažybų elementas. Joks faktas, jokie samprotavimai negali išspręsti ginčo tų, kuriems atrodo, kad paskutiniam iš žmonių visada turi būti suteikta viltis, ir tų, kuriems atrodo, kad ta viltis yra iliuzija. Tačiau gal galima ties šia paskutine riba pranokti seną prieštarą tarp mirties bausmės šalininkų ir priešininkų, įvertinti tos bausmės tinkamumą nūdienai ir Europai. Nors ir ne tiek išmanydamas, aš pamėginsiu atsakyti į vieno šveicarų teisininko, profesoriaus Jeano Graveno, palinkėjimą, kurį jis išsakė 1952 m. parašytoje puikioje studijoje apie mirties bausmę: „Problema, kuri vėl iškyla prieš mūsų sąžinę ir mūsų protą, verčia mus manyti, kad sprendimo reikia ieškoti remiantis ne praeities koncepcijomis, problemomis ir argumentais, ne ateities viltimis ir teo-riniais pažadais, o dabarties idėjomis, duomenimis ir reikmėmis“17. Aišku, galima be paliovos diskutuoti apie mirties bausmės teigiamybes ar niokojantį poveikį amžių bėgyje arba idėjų padebesiuose. Bet ji atlieka savo vaidmenį čia ir dabar, ir mes privalome apsispręsti čia ir dabar, šiuolaikinio budelio akivaizdoje. Ką reiškia mirties bausmė amžiaus vidurio žmonėms?

       Paprastumo dėlei tarkime, kad mūsų civilizacija prarado tas vieninteles vertybes, kurios kažkokiu būdu galėtų pateisinti mirties bausmę, ir tuo pačiu metu kenčia nuo negerovių, kurios jos panaikinimą daro būtiną. Kitaip tariant, mirties bausmės panaikinimo turėtų reikalauti sąmoningi mūsų visuomenės nariai, remdamiesi logika ir realiais argumentais.

Pirmiausia apie logiką. Paskelbti nuosprendį, kad žmogui turi būti įvykdyta neatšaukiama bausmė, tolygu nuspręsti, kad tas žmogus jau nebeturi jokios vilties pasitaisyti. Kaip tik čia, pasikartokime, toje bergždžioje opozicijoje argumentai aklai susipriešina ir susikristalizuoja. Bet iš tikrųjų juk niekas mūsų čia negali būti kategoriškas, nes visi esame teisėjai ir šalys. Iš čia ir kyla mūsų abejonės teise žudyti ir bejėgiškumas siekiant įtikinti vieniems kitus. Negali būti aukščiausiuoju teisėju nebūdamas absoliučiai nekaltas. Visi mes esame padarę ką nors blogo savo gyvenime, net jei tas blogis, išvengęs įstatymų smūgio, tapo nežinomu nusikaltimu. Teisiųjų nėra, yra tik širdys, daugiau ar mažiau skurdžios teisumo. Gyvendami mes bent jau galime tai sužinoti ir prie savo poelgių visumos pridurti truputį gėrio, kuris bent iš dalies atlygins mūsų į pasaulį sviestą blogį. Ši teisė gyventi, sutampanti su galimybe pasitaisyti, – prigimtinė kiekvieno, net ir paties blogiausio, žmogaus teisė. Didžiausias nusikaltėlis ir doriausias teisėjas čia stovi vienas greta kito, vienodai vargani ir vienas nuo kito priklausomi. Be šitos teisės moralus gyvenimas visiškai neįmanomas. O juolab nė vienam iš mūsų neleista nusivilti jokiu žmogumi, nebent tik po jo mirties, kuri paverčia to žmogaus gyvenimą likimu ir tada leidžia daryti apie jį galutinį sprendimą. Tačiau paskelbti tą galutinį sprendimą dar prieš mirtį, įsaku uždaryti sąskaitas, kai kreditorius dar gyvas, neturi teisės joks žmogus. Bent jau ties šia riba tasai, kurs teisia absoliučiai, nuteisia absoliučiai ir save.

Gestapui tarnavusios Masuy šutvės dalyvis Bernardas Fallotas, kuris buvo pasmerktas myriop po to, kai prisipažino padaręs daugybę baisių nusikaltimų ir mirė parodęs išskirtinę narsą, pats pareiškė, kad jam negalima suteikti malonės. „Mano rankos perdėm raudonos nuo kraujo“18, – sakė jis vienam savo kalėjimo draugui. Viešoji nuomonė ir jo teisėjai, žinoma, laikė jį nepataisomu, aš irgi būčiau susigundęs tai pripažinti, jeigu nebūčiau perskaitęs vieno jo stulbinančio paliudijimo. Štai ką Fallotas pasakė tam pačiam likimo broliui po to, kai pareiškė, kad norėtų numirti drąsiai: „Nori, kad pasakyčiau tau, dėl ko labiausiai gailiuosi. Ogi kad anksčiau nesusipažinau su Biblija, kurią turiu čionai. Galiu tave užtikrinti, kad tąsyk nebūčiau atsidūręs čia, kur esu dabar“. Tai nereiškia, kad pasiduodu kai kuriems konvencionaliems įvaizdžiams ir norams priminti geruosius Victoro Hugo katorgininkus. Švietėjiški amžiai atseit norėjo panaikinti mirties bausmę remdamiesi prielaida, esą žmogus iš esmės yra geras. Iš tikrųjų jis toks nėra (jis tik geresnis ar blogesnis). Mes šitai puikiai žinome praėjus dvidešimčiai pastarųjų mūsų nuostabios istorijos metų. Bet kaip tik dėl to, kad jis toksai nėra, niekas iš mūsų negali iškelti savęs kaip absoliutaus teisėjo ir paskelbti galutinio baisiausio iš kaltųjų pašalinimo, nes niekas iš mūsų negali pretenduoti į absoliutų nekaltumą. Aukščiausiasis nuosprendis nutraukia vienintelį neginčijamą žmogiškojo solidarumo ryšį – solidarumą prieš mirtį, ir jis galėtų būti įteisintas tiktai tiesos ar dėsnio, kurie yra aukščiau žmonių.

Tiesą pasakius, aukščiausioji bausmė visada, per amžių amžius buvo religinė bausmė. Skiriama karaliaus, Dievo vietininko žemėje, arba kunigų, arba bendruomenės, kuri laikoma šventu organizmu, vardu, ji nutraukia ne žmogiško solidarumo ryšius, o kaltojo priklausymą Dievo bendruomenei, kuri vienintelė gali suteikti jam gyvybę. Žemiškasis gyvenimas jam, aišku, atimamas, tačiau viltis pasitaisyti išsaugoma. Tikrasis nuosprendis nėra paskelbtas, jis bus paskelbtas kitame pasaulyje. Taigi vien tik religinės vertybės, ypač tikėjimas amžinuoju gyvenimu, gali pagrįsti tą aukščiausiąją bausmę, kadangi, anot jų logikos, jos neleidžia jai būti galutinei ir neatitaisomai. Tad ji yra pateisinama tik tuo mastu, kuriuo ji suvokiama kaip negalutinė.

Katalikų Bažnyčia, pavyzdžiui, visada pripažino, kad mirties bausmė yra būtinybė. Buvo laikų, kai ji pati ją skirdavo, ir nešykštėdama. Dar ir šiandien ji ją pateisina ir pripažįsta, jog valstybė turi teisę ją taikyti. Kad ir kokia niuansuota, jos pozicija pagrįsta giliu jausmu, kuris tiesiogiai buvo išreikštas 1937 m. vieno šveicarų nacionalinio patarėjo iš Friburgo, kai Nacionalinėje Taryboje buvo diskutuojama dėl mirties bausmės. Anot pono Grando, baisiausias iš nusikaltėlių prieš gresiančią egzekuciją panyra savin. „Jis atgailauja, ir taip palengvinamas jo pasiruošimas mirčiai. Bažnyčia išgelbėjo vieną iš savo narių, ji įvykdė savo dieviškąją misiją. Štai kodėl ji nuolatos sutikdavo su mirties bausme ne tik kaip su teisėtos savigynos priemone, bet ir kaip su galinga išganymo priemone (išskirta aut.). <...> Nesiekdama priskirti to Bažnyčiai, mirties bausmė, kaip ir karas, gali reikalauti, kad jai būtų pripažintas jos kone dieviškas veiksmingumas.“

Matyt, panašus samprotavimas lėmė ir tai, kad ant Friburgo budelio kardo buvo galima perskaityti užrašą: „Viešpatie Jėzau, tu esi Teisėjas“. Taip budelis jaučiasi gavęs įgaliojimą vykdyti šventas pareigas. Jis – žmogus, kuris sunaikina kūną, kad atiduotų sielą dieviškajam nuosprendžiui, kurio nenumato niekas. Ko gero, čia gali susidaryti įspūdis, jog tokio pobūdžio užrašus lydi skandalinga painiava. Tikriausiai tam, kuriam Kristaus mokymas brangus, tas gražus kardas – dar vienas pasityčiojimas iš Kristaus asmenybės. Šitai padeda suprasti šiurpius vieno rusų kalinio, kurį caro budeliai 1905 m. rengėsi pakarti, žodžius, kai jis griežtai atrėžė kunigui, atėjusiam paguosti jį Kristaus atvaizdu: „Eikit šalin, kad neįvykdytumėt šventvagystės“. Netikintysis irgi negali pabėgti nuo minties, kad žmonės, savo tikėjimo pagrindu pasirinkę stulbinančią teisėjų auką, privalėtų būti bent jau santūrūs, matydami įteisintą nužudymą. O tikintiesiems galėtume dar priminti, jog prieš atsiversdamas imperatorius Julianas nenorėjo suteikti oficialių postų krikščionims, nes šie nuolat atsisakydavo skelbti mirties nuosprendžius ar prisidėti prie jų vykdymo. Taigi penkis amžius krikščionys manė, kad griežta jų mokytojo moralės doktrina draudė žudyti. Bet katalikų tikėjimas peno gauna ne tik iš Kristaus asmeninio mokymo. Jis semiasi to peno ir iš Senojo Testamento, ir iš Šventojo Pauliaus bei Bažnyčios Tėvų doktrinų. Sielos nemirtingumas ir visuotinis kūnų prisikėlimas iš numirusiųjų – ypač reikšmingi tos dogmos straipsniai. Nuo tada mirties bausmė tikinčiajam – tik laikina bausmė, kuri palieka atvirą galutinį nuosprendį, ji yra nuostata, būtina tik žemiškajai tvarkai, administracinė priemonė, kuri, anaiptol nepribaigdama kaltinamojo, priešingai, gali prisidėti prie jo išganymo. Aš nesakau, kad šitaip mano visi tikintieji, ir nesunkiai galiu įsivaizduoti, jog katalikai gali šlietis arčiau Kristaus nei arčiau Mozės ar šventojo Pauliaus. Aš tik sakau, kad tikėjimas sielos nemirtingumu leido katalikybei kelti mirties bausmės problemą labai skirtingais aspektais ir ją pateisinti.

Bet ką gi reiškia tas pateisinimas visuomenėje, kurioje mes gyvename, ir kas tose institucijose, lygiai kaip ir tuose papročiuose, yra nušventintas? Kai teisėjas, ateistas, skeptikas ar agnostikas skiria mirties bausmę netikinčiam pasmerktajam, jis paskelbia galutinę bausmę, kuri negali būti peržiūrėta. Jis atsisėda į Dievo sostą19 neturėdamas tam įgaliojimų ir, beje, jais netikėdamas. Trumpai tariant, jis nužudo, nes jo protėviai tikėjo amžinuoju gyvenimu. Tačiau visuomenė, kuriai jis manosi atstovaująs, iš tikrųjų reikalauja grynos pašalinimo iš visuomenės priemonės, suskaldo mirties akivaizdoje susivienijusią žmonių bendruomenę, o save pačią pateikia kaip absoliučią vertybę, nes pretenduoja į absoliučią galią. Žinoma, laikydamasi tradicijos, ji pasiunčia nuteistajam kunigą. Tas kunigas gali teisėtai tikėtis, kad bausmės baimė padės kaltinamajam atsiversti. Bet kas sutiks su tuo, kad tokiais išskaičiavimais būtų pateisinta bausmė, skiriama ir gaunama dažniausiai esant visai kitokiam dvasiniam nusiteikimui? Vienas dalykas tikėti prieš patiriant baimę, kitas dalykas – įtikėti ją patyrus. Atvertimas ugnimi ar giljotinos peiliu visada bus įtartinas, ir jau buvo galima patikėti, kad Bažnyčia atsisakė ketinimo įveikti netikinčiuosius teroru. Bet kuriuo atveju desakralizuota vi-suomenė atsivertimą abejingumui pavertusi savo profesija neturi ko iš jo pasi-mokyti. Ji įteisino šventą bausmę ir kartu atėmė visus jos pateisinimus ir jos prasmę. Ji kliedi savo pačios reikšmingumu, iškilmingai eliminuoja bloguosius, tarsi ji būtų pati dorybė. Įsivaizduokime garbingą žmogų, kuris galėtų nužudyti savo paklydėlį sūnų sakydamas: „Aš iš tikrųjų nebežinojau, ką su juo daryti“. Ji savinasi teisę daryti atranką, tarsi ji būtų pati gamta, ir siekia pridurti baisias kančias prie to pašalinimo iš visuomenės, tarsi ji būtų koks dievas išganytojas.

Bet kuriuo atveju teigti, kad kuris nors žmogus turi būti be jokių išlygų pašalintas iš visuomenės, nes jis yra absoliučiai blogas, tolygu teigti, kad ta visuomenė yra absoliučiai gera, tuo šiandien nepatikės nė vienas sveiko proto žmogus. Tuo nepatikės niekas, ir, priešingai, bus galvojama kur kas skeptiškiau. Tokia netikusi ir nusikaltėliška mūsų visuomenė tapo vien tik todėl, kad iškėlė save į aukštumas – kaip galutinį tikslą, – nepaisydama nieko, išskyrus savo išlikimą arba sėkmę istorijoje20. Žinoma, ji desakralizuota. Tačiau XIX a. ji ėmė kurti sau religijos pakaitalą, kaip garbinimo objektą siūlydama save pačią. Evoliucijos doktrinos ir ją lydinčios atrankos idėjos galutiniu tikslu paskelbė visuomenės ateitį. Politinės utopijos, remdamosi tomis doktrinomis, istorijos pabaigoje numatė atsirasiant kažkokį aukso amžių, kuris iš anksto pateisina visus žygius. Visuomenė yra pripratusi pateisinti tai, kas gali prisidėti prie ateities kūrimo, taigi ir absoliučiai pateisinti aukščiausiąją bausmę. Nuo tos akimirkos ji ėmė laikyti nusikaltimu ir šventvagyste viską, kas prieštaravo jos siekiams ir laikinoms dogmoms. Kitaip tariant, budelis iš kunigo virto pareigūnu. Ir to padarinys dabar yra štai čia, aplinkui mus. Jis byloja, kad mūsų amžiaus vidurio visuomenė, logiškai praradusi teisę skelbti mirties bausmę, dabar, skatinama realizmo, turėtų ją panaikinti.

O kaipgi nusikaltimo akivaizdoje iš tikrųjų apibrėžiama mūsų civilizacija? Atsakymas čia paprastas: jau trisdešimt metų valstybės daromi nusikaltimai gerokai pranoksta individų vykdomus nusikaltimus. Aš netgi nekalbu apie karus, visuotinius ar vietinius, nors kraujas irgi yra alkoholis, ilgainiui apnuodijantis kūną kaip pats stipriausias vynas. Bet valstybės tiesiogiai nužudytų individų kiekis įgijo astronomines proporcijas ir neišmatuojamai pranoksta individualių žmogžudysčių skaičių. Tolydžio vis mažėja kriminalinių ir daugėja politinių nusikaltėlių. To įrodymas – kiekvienas mūsų, kad ir koks būtų garbingas, gali numatyti sau galimybę būti vieną dieną pasmerktas myriop, nors amžiaus pradžioje tokia galimybė būtų atrodžiusi juokinga. Sąmojingas Alphonse'o Karro pasakymas: „Tepradeda ponai žudikai savo darbą“, nebeturi jokios prasmės. Žmonės, kurie mano, kad jų pusėje teisė, logika ir istorija, pralieja daugiausia kraujo.

Mūsų visuomenė jau turi gintis ne tiek nuo individų, kiek nuo valstybės. Galimas daiktas, kad po trisdešimties metų tos proporcijos apvirs aukštyn kojom. Tačiau dabar pamatuota gynyba turi būti nukreipta prieš valstybę, ir visų pirmiausia prieš ją. Teisingumas ir realistiškiausias prisitaikymas prie aplinkybių reikalauja, kad įstatymas gintų individą nuo valstybės, apniktos fanatizmo ir išpuikėliškos beprotybės. Šiandien mūsų susivienijimo šūkis turėtų būti toks: „Valstybė privalo imtis veiksmų mirties bausmei panaikinti“.

Kruvini įstatymai, kaip buvo teigiama, sukruvina ir papročius. Bet kartais visuomenė pasiekia tokio nepadorumo, kad, nepaisant visų vidaus kivirčų, papročiams taip ir nepavyksta virsti tokiais pat kruvinais kaip ir įstatymai. Pusei Europos žinomi tokie dalykai. Mes, prancūzai, juos patyrėme ir rizikuojame patirti vėl. Okupantų nužudytieji paskatino ir Pasipriešinimo judėjimo dalyvius bausti mirtimi, o tų aukų draugai savo ruožtu svajoja atkeršyti. Kitur, užgultos pernelyg didelės nusikaltimų naštos, valstybės rengiasi paskandinti savo kaltę dar didesnėse žudynėse. Žudoma dėl kokios nors tautos ar dėl kokios nors sudievintos klasės. Žudoma ir dėl būsimosios visuomenės, irgi sudievintos. Tasai, kuris mano viską žinąs, įsivaizduoja viską galįs. Laikini stabai, kurie reikalauja absoliutaus tikėjimo, nepaliauja skelbti absoliučių bausmių. O religijos be transcendencijos masiškai žudo neturinčius vilties pasmerktuosius.

Kaipgi išliktų amžiaus vidurio Europos visuomenė, jeigu ji nesiryžtų ginti individų nuo valstybinės priespaudos visais įmanomais būdais? Uždrausti nužudyti kokį nors žmogų reikštų viešai paskelbti, kad visuomenė ir valstybė – ne absoliučios vertybės, paskelbti dekretu, kad niekas joms neleidžia nei diktuoti neatšaukiamų įstatymų, nei daryti tai, kas jau neatitaisoma. Jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Gabrielis Péri21 ir Brasillachas22 gal dar būtų tarp mūsų. Tada mes būtume galėję teisti juos savo nuožiūra ir išdidžiai pareikšti savo nuomonę, o dabar mus teisia jie, o mes tylime. Jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Rajko23 lavonas nebūtų užnuodijęs Vengrijos, į mažiau kaltą Vokietiją būtų palankiau žiūrima Europoje, Rusijos revoliucija nebūtų patyrusi gėdingos agonijos, alžyriečių kraujas mažiau slėgtų mūsų sąžines. Galiausiai jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Europa nebūtų užkrėsta lavonais, kurie jau dvi dešimtis metų kaupiasi jos nuniokotoje žemėje. Baimė ir neapykanta, sukiršinanti ir individus, ir tautas, mūsų žemyne apvertė aukštyn kojom visas vertybes. Idėjų kova vykdoma pasitelkiant virvę ir giljotinos peilį. Čia savo represijų teises ugdo jau nebe žmogiška, natūrali visuomenė, o įsiviešpatavusi ir reikalaujanti žmonių aukų ideologija. „Buvo galima parašyti, jog ešafotas visada patvirtina tai, kad žmogaus gyvybė liaujasi buvusi šventa, kai manoma, kad jį užmušti yra naudinga.“ Ko gero, tai darosi kaskart naudingiau, tų pavyzdžių daugėja, užkratas plinta visur. O drauge su juo – ir nihilizmo sumaištis. Vadinasi, reikia staigiai ir įspūdingai tai sustabdyti, - moraliniai principai ir institucijos tegu skelbia, kad žmogus yra aukščiau valstybės. Lygiai taip ir bet kokios priemonės, kuriomis bus sumažintas socialinių jėgų spaudimas individui, palengvins kenčiančios nuo per didelio kraujospūdžio Europos būklę, suteiks jai galimybę aiškiau mąstyti ir pradėti sveikti. Europos liga – tai netikėjimas niekuo ir manymas, kad ji išmano viską. Bet ji išmano toli gražu ne viską, ir sprendžiant pagal tą maištą ir tas viltis, iš kurių mes jau nebeišbrendame, ji kažkuo tiki: ji tiki, kad didžiausias žmogaus menkumas ties kažin kokia slaptinga riba liečiasi su jo didžiausia didybe. Daugelio europiečių tikėjimas jau prarastas. O drauge su juo – ir tie pateisinimai, kuriais jis grindė mirties bausmę. Tačiau daugumą europiečių vimdo ir tas neva kažką tikėjime pakeitęs valstybės pavertimas stabu. Dabar pusiaukelėje būdami tikri ir netikri, nusprendę niekada nebekentėti ir niekad nebeengti, sykiu turėtume pripažinti ir savo viltį, ir savo neišmanymą, atsisakyti absoliutaus įstatymo, nepataisomos institucijos. Mes pakankamai daug žinome, kad galėtume pasakyti, jog štai šitas siaubingas nusikaltėlis užsitarnavo pataisos darbų kalėjimo iki gyvos galvos. Bet mes žinom nepakankamai, kad galėtume paskelbti dekretą, jog jam privalo būti atimta jo ateitis, kitaip tariant, mūsų bendra viltis pasitaisyti. Susivienijusioje rytdienos Europoje, turint galvoje mano ką tik išsakytus samprotavimus, iškilmingas mirties bausmės panaikinimas turėtų būti pirmasis visų mūsų laukiamas Europos kodekso straipsnis.

Nuo humanitarinių XVIII a. idilių iki kruvinų ešafotų driekiasi tiesus kelias, ir visi žino, kad nūdienos budeliai – humanistai. Vadinasi, sprendžiant tokią problemą kaip mirties bausmė, nepersūdysi suabejojęs humanitarine ideologija. Tad eidamas prie išvados norėčiau pakartoti, kad mano nusistatymą prieš mirties bausmę paaiškina ne iliuzijos dėl prigimtinio žmogaus gerumo ir ne tikėjimas būsimuoju aukso amžiumi. Priešingai, mirties bausmės panaikinimas man atrodo būtinas kaip protingo pesimizmo, logikos ir realizmo padarinys. Negalėčiau teigti, kad mano samprotavimai – be širdies argumentų. Negali būti nė kalbos, kad tas, kuris pastaruoju metu ištisas savaites buvo paniręs į tekstus ir prisiminimus žmonių, iš arti arba iš toli turėjusių reikalo su ešafotu, iš tų siaubingų tarpeklių išeitų toks, koks į juos įėjo. Ir vis dėlto aš nemanau, – turiu tai pakartoti, – kad šitame pasaulyje nėra jokios atsakomybės ir kad reikėtų pasiduoti nūdienos polinkiui viską išteisinti – auką ir jos žudiką, suvedus juos į vieną painiavą. Ši grynai jausminė painiava yra sukurta veikiau bailumo, o ne širdies dosnumo, ir ji galiausiai pateisina visa tai, kas mūsų pasaulyje yra blogiausia. Laimindami mes laiminame ir vergų koncentracijos stovyklas, ir šlykščią jėgą, ir organizuotus budelius, ir didžiųjų politinių monstrų cinizmą, o galiausiai – išduodam savo brolius. Visa tai regime aplinkui. O esant tokiai pasaulio būklei nūdienos žmogus reikalauja gydymo garantijų ir institucijų, kurios jį vestų nesulaužydamos, kurios jam vadovautų jo nesunaikindamos. Įsuktam į nežabotos istorijos dinamizmą, jam reikia sveikatos ir kokių nors įstatymų pusiausvyrai išlaikyti. Galiausiai jam reikia protingos visuomenės, o ne šitos anarchijos, kurioje murdosi jo asmeninis išdidumas ir valstybės neribotos galios.

Esu įsitikinęs, kad mirties bausmės panaikinimas padėtų žengti į priekį kuriant tokią visuomenę. Prisiėmusi šią iniciatyvą, Prancūzija galėtų išplėsti ją ir į tas šalis, kurios dar nepanaikino mirties bausmės ir šiapus, ir anapus geležinės uždangos. Bet kuriuo atveju tegu ji duoda pavyzdį. Tada mirties bausmė būtų pakeista įkalinimu iki gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjime nusikaltėliams, kurie, kaip manoma, yra nepataisomi, ir terminuotu įkalinimu kitiems nusikaltėliams. Tiems, kurie mano, kad ta bausmė yra sunkesnė už mirties bausmę, bus atsakyta, kad tokiu atveju jie nesiūlė palikti ją tokiems kaip Landru24, o mirties bausmę taikyti smulkesniems nusikaltėliams. Jiems bus priminta ir tai, kad priverstinių darbų kalėjimas palieka nuteistajam galimybę pasirinkti mirtį, o giljotina neatveria jiems jokio kelio sugrįžti. Tiems, kurie, priešingai, mano, jog priverstinių darbų kalėjimas – per menka bausmė, pirmiausia bus atsakyta, kad jie stokoja vaizduotės, paskui – kad laisvės atėmimas jiems atrodo lengva bausmė tik todėl, kad šiuolaikinė visuomenė išmokė mus laisvę niekinti25.

Kainas turi būti ne nužudytas, o išlikti žmonių akyse kaip griežto pasmerkimo ženklas, – štai toji pamoka, kurią mes turim gauti iš Senojo Testamento, – jau nekalbant apie Evangelijas, – užuot sėmęsi įkvėpimo iš žiaurių Mozės įstatymo26 pavyzdžių. Bet kuriuo atveju niekas nekliudo atlikti mūsuose apriboto laiko eksperimento (tarkim, dešimties metų), jei mūsų Parlamentas dar nesugeba atpirkti savo balsavimo dėl alkoholio šia didžia civilizuojančia priemone – visišku mirties bausmės panaikinimu. Ir jeigu iš tikrųjų viešoji nuomonė ir jos atstovai negali atsisakyti to įstatymo iš tingumo ir pašalina tai, ko nemoka pataisyti, tai bent jau, belaukdami ateisiant atgimimo ir tiesos dienos, nerenkime tos „iškilmingos skerdyklos“27, kuri taip teršia mūsų visuomenę. Mirties bausmė, tokia, kokia ji taikoma, kad ir kokia reta ji būtų, yra šlykščios skerdynės, asmens ir žmogaus kūno įžeidimas. Tasai nukirsdinimas, toji galva, gyva ir atskirta nuo kūno, tos ilgos kraujo čiurkšlės driekiasi iš barbarų laikų, kai buvo manoma, kad galima sukrėsti šlykščiais reginiais. Šiandien, kai ši bjauri mirtis administruojama paslapčia, kokia yra tokio kankinimo prasmė? Juk iš tiesų branduoliniame amžiuje mes žudome kaip rankinio svertuvo laikais. Ir nėra nė vieno normaliai jautraus žmogaus, kuris, vien pagalvojęs apie tą šiurkščią chirurgiją, neapsivemtų. Jeigu šiuo požiūriu prancūzų valstybė nesugeba įveikti savęs pačios ir suteikti Europai vieną iš vaistų, kurio jai reikia, tegu ji iš pradžių bent reformuoja mirties bausmės įvykdymą. Mokslas, padedantis nužudyti tiek daug žmonių, galėtų bent padėti nužudyti juos padoriai. Anestezinis medikamentas, galintis pagelbėti pasmerktajam pereiti iš miego į mirtį, padėtas jam po ranka bent vieną dieną, kad jisai galėtų juo laisvai pasinaudoti, arba administruotas jam kitu pavidalu, jei jis pristigtų valios ar nenorėtų juo pasinaudoti, užtikrintų pašalinimą, jeigu to jau šitaip reikia, tačiau suteiktų bent truputį padorumo tam šlykščiam ir nepadoriam mūsų dienų spektakliui.

Aš nurodau šiuos kompromisus, kadangi kartais tenka prarasti viltį pamatyti, kaip išmintis ir tikroji civilizacija aplanko tuos, kurie atsako už mūsų ateitį. Kai kuriems žmonėms, o jų kur kas daugiau nei manoma, žinoti, kas iš tikrųjų yra mirties bausmė, ir negalėti sutrukdyti ją taikyti – nepakenčiama fiziškai. Jie savaip irgi patiria tą bausmę, ir tai visai prasilenkia su teisingumu. Jei būtų bent palengvinta purvinų juos slegiančių vaizdų našta, visuomenė nieko neprarastų. Tačiau galiausiai neužtektų ir šito. Nei individų širdyse, nei visuomenių gyvensenoje nebus tikros ramybės, kol mirties bausmė nebus iškelta už įstatymo ribų.


1 Kunigas Devoyod. Taipgi neįmanoma nepatiriant šoko skaityti malonės prašymą, pateiktą tėvo arba motinos, kurie visiškai nesupranta juos staiga ištikusios bausmės.
2 Prancūzija užima pirmąją vietą tarp šalių, vartojančių alkoholį, ir penkioliktąją – tarp šalių, plečiančių statybų mastą.
3 Naminės varytojų problema dažnai buvo keliama Nacionalinėje Asamblėjoje, bet niekada nebuvo prieita prie jokio sprendimo.
4 Prancūzijoje alkoholio gamyba yra valstybės rankose. Prancūziška tradicija ir biudžeto rūpesčiai dažnai susijungdavo, kad paskatintų alkoholio vartojimą.
5 Mirties bausmės šalininkai praėjusio amžiaus pabaigoje sukėlė didžiulį triukšmą dėl to, kad nuo 1880 m. nusikaltimų padaugėjo, nes tai tarsi sutapo su mirties bausmės taikymo apribojimu. Tačiau kaip tik 1880 m. buvo paskelbtas įstatymas, kuris leido be išankstinio leidimo atidaryti alkoholinių gėrimų parduotuves. Tad interpretuokite po viso šito statistikos duomenis!
6 Tuo metu A. Camus dar nebuvo gavęs Nobelio premijos, šita aliuzija įrodo, kad 1957 m. kovo viduryje jis nė trupučio nenutuokė ją gausiąs.
7 Reikia pažymėti, kad Amerikos kalėjimuose egzekucijos išvakarėse įprasta perkelti kalinį į kitą vienutę, pranešant jam apie jo laukiančią ceremoniją.
8 Deshaysas buvo Majenės medkirtys: nemokėdamas pasiaiškinti, jis prisipažino įvykdęs žmogžudystę, kurios neįvykdę.
9 Tai pavardė nekaltojo, giljotinuoto „Courrier de Lyon“ byloje.
10 Hayesas buvo pakartas 1955 m. už nusikaltimą, kurio nepadarė.
11 Nuteistasis buvo apkaltintas nužudęs savo žmoną. Tačiau pastarosios kūnas nebuvo rastas.
12 Marie Besnard, remiantis toksikologijos specialistų ataskaitomis, buvo apkaltinta nunuodijusi septynis savo aplinkos asmenis. Tačiau teismo procesas, nors ir neišteisino kaltinamosios, įrodė vienas kitą paneigiančių specialistų ataskaitų nepatikimumą.
13 Pirmiausia Alžyre, dirbant laikraščio „Alger républican“, paskui „Combat“ korespondentu.
14 Turimas galvoje Yvetonas, E. Robleso kaimynas. A. Camus paskatins savo bičiulį Roblesą parašyti pjesę apie jo mirtį.
15 Albert'as Camus čia taiko į Robertą Lacostą. Iš tikrųjų šis negalėjo gauti komunistų balsų rinkimų apygardoje, kurios tuo metu nebuvo (balsavimas vyko pagal proporcinę, departamentinę sistemą). Tačiau A. Camus miglotai prisiminė, kad per vienus dalinius Senato rinkimus socialistų kandidatas nuo Dordonės Pugnetas, palaikytas Roberto Lacosto, buvo išrinktas per antrąjį rinkimų ratą vienam komunistui atsiėmus savo kandidatūrą.
16 Mes pasveikinome patys save suteikę malonę Sillonui, kuris neseniai nužudė savo ketverių metų dukrelę, kad jį neatitektų motinai, norėjusiai su juo išsiskirti. Ir iš tiesų, Sillonui kalint, buvo nustatyta, kad jis sirgo smegenų naviku, tuo ir buvo galima paaiškinti jo poelgio beprotybę.
17 „Revue de Criminologie et de Police technique“, Ženeva, specialus 1952 m. numeris.
18 Jeanas Bocognano: Quartier des fauves, prison Fresnes, Editions du Fuseau.
19 Visiems žinoma, kad prisiekusiųjų teismo nuosprendžio paskelbimas prasideda formule: „Prieš Dievą ir mano sąžinę...“
20 Čia tiksliai atkartotos pagrindinės „Maištaujančio žmogaus“ temos.
21 Komunistų aktyvistas ir deputatas, vokiečių sušaudytas 1941 m. gruodį.
22 Robertas Brasillachas, prancūzų rašytojas, provišistinio ir pronacistinio antisemitinio savaitraščio „Je suis partout“ redaktorius (1937–1943). Pasipriešinimo judėjimo dalyvių sprendimu 1945 m. buvo sušaudytas kaip nacių kolaborantas.
23 Buvęs Vengrijos komunistų partijos sekretorius ir ministras, kuriam 1949 m., valstybei vadovaujant Rakosi, buvo įvykdyta mirties bausmė; 1956 m. spalį reabilituotas.
24 Henris Landru, liūdnai pagarsėjęs Prancūzijos „Mėlynbarzdis“ – mergišius ir žudikas (nužudė dešimt moterų ir berniuką).
25 Žr. taip pat Nacionalinio susirinkimo atstovo Duponto ataskaitą apie mirties bausmę, 1791 m. gegužės 31 d.: „Ji [žmogžudį] baigia sugniuždyti gaiži ir deginanti nuotaika; labiausiai jis bijo poilsio; tai būsena, kuri palieka jį vieną su savimi, norėdamas iš jos išsigauti jis nesiliaudamas rizikuoja mirtimi ir ieško jos; vienatvė ir jo sąžinė – štai jo tikrasis kankinimas. Ar tai mums nepasufleruoja, kokią bausmę jūs turite jam skirti, kokią bausmę jis labiausiai pajus? Argi ne remiantis ligos prigimtimi reikia skirti vaistų jai gydyti?“ Paskutinį sakinį pabrėžia autorius. Jis daro tą menkai žinomą atstovą tikruoju mūsų moderniosios psichologijos pirmtaku.
26 Mozės įstatymas: akis už akį, dantis už dantį.
27 Gabrielis Tarde (1843–1904) – prancūzų sociologas, tyręs nusikalstamumo problemas, vienas ryškiausių psichologinės sociologijos atstovų Prancūzijoje.

Leïla Slimani. Lopšinė. Romano fragmentas

2017 m. Nr. 3 / Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją…