literatūros žurnalas

Judita Vaičiūnaitė. Sodelis prie Šv. Kotrynos

1994 m. Nr. 4

Onos Pajedaitės nuotrauka

Pirmasis gyvas Vilniaus paveikslas man buvo Šventos Kotrynos bažnyčios Šventorius. Žaliuojantis saulėtas skveras, įrėmintas į pajuodusius nuo gaisrų griuvėsius.

Žinojau, nors buvau dar vaikas, kad kažkur čia pat, gal „Europos“ viešbučio griuvėsiuose ant Vokiečių gatvės kampo, tų pačių metų žiemą, sausy, pasikorė ar buvo nužudytas kompozitorius, dirigentas, fleitistas Juozas Pakalnis, kurio baletą „Sužadėtinė“ buvau mačiusi Kauno teatre. Buvo 1948 metų vasara. Mamos atsiųsta iš Kauno svečiavausi pas savo dėdę kunigą Juozą Vaičiūną, Dominikonų bažnyčios kleboną. Todėl ir gyvenau čia pat, buvusiame vienuolyne, didžiuliame aukštom skliautuotom lubom, paveikslų, skulptūrų ir knygų pilname bute, kur prausdavaus balto storo fajanso dubeny, gal dar iš pereito šimtmečio, užsipildama vandenį iš tokio pat balto aukšto sunkaus ąsočio. Pro langų kitoj siauros Dominikonų gatvės pusėj mačiau tik sugriauto apdegusio namo griaučius tuščiom langų kiaurymėm su ant stogo augančiais krūmais ir plonyčiais kreivais medeliais. Gretimos gatvės – Vokiečių, Trakų Vilniaus – buvo irgi gaisrų paženklinti griuvėsiai. Čia pat žydų getas, dar su vokiškais užrašais. Dienomis mirgėjo žmonės, jų kalbos, dar neuždarytų bažnyčių sidabras ir auksas. Naktimis sapnuodavau košmarus – ką tik buvau išgirdus apie Dominikonų požemius, apie jų mumijas, marų ir karų aukas. Šiurpas skverbės man į kraują iš po Vilniaus grindinių.

Mano kasdienis kelias vedė vingiuota Vilniaus gatve į Kaštonų gatvę pas kitą dėdę – rašytoją Petrą Vaičiūną. Ten laukė jaukūs namai, nors dėdė sunkiai sirgo tuberkulioze. Bet jis visada toks geras, žaismingas, ten buvo ir vaikų. Tegu jie priglobti giminaičiai, išgelbėti iš Sibiro, o dėdė jau nebe žinomas dramaturgas, jis žalsvu chalatu slapta vis klausosi užsienio radijo. Dėdienės Tefos kambary – didžiulis veidrodis, prieškariniai prancūziški madų žurnalai, ovalinis rusvas Saros Bernard portretas. Paskui kelionė griuvėsių gatve atgal, ant vienos grėsmingai stūksančios sienos į dangų kyla trys granitiniai grifai. Abu dėdės mane myli, aš juos – irgi. Galbūt jie stengiasi pavaduoti mano mirusį tėvą, o gal regi many jo atspindį. Einu tuo vieninteliu keliu visados perspėta: Eik viduriu, mašinų beveik nėra, o į griuvėsius gali kas nors įtraukti. Einu bijodama net apsidairyti. Kad nebūčiau be oro – nutarta mane pasiųsti į sodelį prie šventos Kotrynos. Lyg per miglą, lyg auksą pro dulkes prisimenu dar neuždarytą paslaptingą baroko bažnyčią. Savo prisiminimuose sėdžiu jos šventoriuj ant suoliuko su knyga – su dėdės Petro verstom Ibseno, Hamsuno dramom, su Romeno Rolland’o „Žanu Krištofu“, iliustruotu Franso Masereclio. Jaučiu tikrą palaimą. Myliu tą seną tvorą, aptrupėjusį vienuolyno sienos mūrą, iš jo iškilusią apdaužytą liūto galvą su rūdijančiu vamzdžiu nasruose, iš kurių jau nebesrūva vanduo. Kaip man tai sava! Juk aš gyvenu Kaune prie panašios liūto galvos sienoj, prie tokio pat sauso nykaus fontano. Kaip ilgisi gyvybės vandens mano vaikiška siela! Gal jaučiau kažkur čia pat po grindiniu srūvantį Vingrį, jo požeminę tėkmę, gal visa tai irgi kažkaip įsisunkė į kraują. Kaip ir Stanislovo Moniuškos vardas, jo pirmąkart išgirsta muzika. Aš nežinojau, kad tas kompozitoriaus biustas ant postamento iš juodo granito čia, skvero vidury, pastatytas tik 1992 metais. Aš tik žinojau, kad visa aplink susiję su jo vardu – namas Vokiečių gatvėj, kur jis gyveno, kur pirmąkart suskambo opera „Ilalka“, kur kitados buvo garsi sidabrinė salė su koncertais ir maskaradais – dabar tas namas skurdus ir išniekintas – vėliau aš ten nešdavau taisyti batus. Netoliese ir Švento Jono bažnyčia, kur jis ilgus metus vargonavo. Todėl tas sodelis man buvo ir Moniuškos sodelis. Kai 1989, jau Atgimimo metais per Vėlines Rusų dramos teatre pamačiau Adamo Ilanuškevičiaus režisuotas Stanislovo Moniuškos „Namų dainas“ (Spiewnik domowy), mano širdį užplūdo jaudulys, namų dvasios ilgėjimasis, su mazurka iš tamsos ryškėjo vaiduokliškos moterys balkšvom gelsvom peleninėm sukniom, degė žvakės ant pianino, gedulo nakty suskambo tremtinių laiškai.

Keistas likimo įnoris – apsigyvenau netoli to paties sodelio prie šventos Kotrynos. Jau trisdešimt metų kasdien pro jį vaikštau. Sėdėdavau senų didžiulių jo medžių paunksnėj laukdama kūdikio aną jau tolimą beprotiškai karštą griaustiniuotą gegužį. Jaučiau gyvybės galias, palietusi saulės įšildytą nykią apleistą sieną. Paskui už metalo grotuotos tvorelės ant žemės, nuklotos liepžiedžių auksu, mokėsi vaikščioti mažytė mano duktė. O dar vėliau – ir anūkė.

Ne sykį balti lengvi šventos Kotrynos bokštai, regimi iš mano balkono, atgijo eilėraščiuose. Kartą pavasarį šios suniokotos, bet tokios skausmingai gyvos bažnyčios papėdėj mačiau įsimylėjėlių nebylių porelių – jų gestų kalba, pantomima buvo tokia švelni. Niekad neužmiršau, kad tai vienuolynas, vis dar gyvas, jo uždaruose kiemuose, tvirtų tamsių apleistų mūrų keisčiausiuose perėjimuose tebeklaidžiojo kadaise iš Nesvyžiaus atvykusių mirusių benediktinių dvasios ir kalbos apie dar tebegyvas senas vienuoles, auginančias varpelius ir medetkas mūrų šešėly per kaitrą. Kažkada rašiau apie jas senam eilėrašty: „Sesuo Maura, sesuo Marija, sesuo Marijana susėda prie surūdijusiu fontano…“1. Norėčiau, kad jos vėl melstųsi prie šventos Kotrynos susižiedavimo su kūdikėliu Jėzumi ant Marijos rankų paveikslo didžiajam altoriuj, kad Vilniuje suskambėtų ir trys šios bažnyčios išvogti varpai. Gal tada lengviau būtų užmiršti ir šių vasarų netoli jos mirtinai užspardytą jaunuolį, ir jo motinos, išvydusios jį, užklotą paklode, klyksmą. Gal bažnyčios šventorius vėl taptų šviesos sala.

 

S. Moniuškos skveras 2019 m. Neringos Butnoriūtės nuotrauka

1 Skveras

1. Du įsimylėję nebyliai

Pirštas, pridėtas prie lūpų. Pakimba
gatvėj tyla (daug lipšnesnė už mūsų).
Pradeda du nebyliai pantomimą
tuoj po lietaus, prie Kotrynos mūrų.
Drėgnos gruoblėtos sienos. Ištrykšta
kriaušių šviesa.
      Krinta žiedlapiai.
             Sveikas!
Patys švelniausi gestai ir išraiška.
Ir portale – nenuplaunamas veidas.

  
2. Senės

(Sesuo Maura,
sesuo Marija,
sesuo Mariana

susėda prie surūdijusio fontano)
Apdaužyta liūto galva įsimontavo
į aukštą akliną sieną. Spontaniškai

skraido klevų ir liepų sėklos.
Ir senės lyg statulos – tylios ir sėslios.
(Baltam debesų šešėly ilsėkitės…)

Iš Pakartojimų (1971)

Elžbieta Banytė. Barboros Radvilaitės portretas literatūroje ir istorijoje

2011 m. Nr. 8–9 / Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių są­monėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Judita Vaičiūnaitė. Aureolių šviesoj

1997 m. Nr. 10 / Gražina Cieškaitė. Tarp laiko ir amžnybės. – Vilnius: Vaga, 1997.

Judita Vaičiūnaitė: „Gaila kaip toj dainoj…“

1997 m. Nr. 7 / „Metų“ redakcija sveikina poetę Juditą Vaičiūnaitę su gražia sukaktim. Poetė maloniai sutiko atsakyti į kritiko Liudviko Jakimavičiaus klausimus.

Violeta Kelertienė. Vilnius literatūrinėje vaizduotėje

1995 m. Nr. 3 / Šio straipsnio objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė…

Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui: meistrystės dvasia ir klampinantis egzistencializmas

1994 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.

Valdas Kukulas. Lyriškasis mūsų kanibalizmas

1991 m. Nr. 9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytoja Judita Vaičiūnaitė. Dailininkas – Linas Spurga. – Vilnius: Vaga, 1991. –Dailininkas Linas Spurga.