literatūros žurnalas

Dámaso Alonso. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4

Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė

Dámaso Alonso (1898–1990) – ispanų poetas, tiesa, labiau žinomas kaip įtakingas literatūrologas. Jis priskiriamas 1927-ųjų kartai, kuri dažnai vadinama ispanų literatūros Sidabro amžiumi. José Luisas Cano yra siūlęs šią kūrėjų grupę vadinti „draugystės karta“, nes didžioji dalis poetų buvo bičiuliai ar bendraminčiai, vis dėlto prigijęs 1927-ųjų kartos pavadinimas sugalvotas rašytojus susiejus su 1927-aisiais metais, kada garsaus baroko poeto Luiso de Góngoros 300-ųjų mirties metinių paminėjimui skirtame kongrese Sevilijoje beveik visi jie buvo susirinkę į vieną erdvę. Šie poetai buvo vienijami panašių literatūrinių ir intelektualinių interesų, publikavosi tuose pačiuose leidiniuose, jų kūrybai buvo būdingos bendros raidos tendencijos. Išskiriamos dvi bendriausios kūrybos tendencijos, charakteringos visoje kartoje: grynosios poezijos (isp. poesía pura) paieškos ir siurrealistinė estetika. Grynoji 1927-ųjų kartos poezija artima XIX a. antros pusės prancūzų poetų (pvz., Paulio Valéry) iškeltam poezijos idealui: telkiamasi į formaliąją išraišką, atsisakoma teksto naratyvumo ir bet kokių saitų su tikrove (aprašymai, socialinė plotmė ir pan.), orientuojantis tik į gražiai skambantį savipakankamą tekstą. Įprastai tokiame tekste itin svarbūs fonetiniai sąskambiai, ritmika ir pan.

Svarbiausias D. Alonso poezijos rinkinys pasirodė jau po Ispanijos pilietinio karo – tai 1944 m. išleisti „Įsiūčio vaikai“ („Hijos de la ira“). Jo kūryba turi ryškų egzistencialistinį pamatą. Publikuojami du šio rinkinio eilėraščiai: „Nemiga“, tapęs vienu svarbiausių Pilietinio karo baisumus išreiškiančių simbolių, bei ilgesnės apimties tekstas „Moteris su ąsotėliu“. Pastarasis publikuotas ir Juozo Mečkausko-Meškelos rinktinėje pavadinimu „Moteris su aliejaus indu“, čia – kita vertimo versija.

Nemiga

Madrido mieste yra daugiau nei milijonas lavonų (remiantis naujausia statistika).
Naktimis kartais gūžiuosi, slepiuosi nišoje, kurioje pūvu jau keturiasdešimt penkerius metus,
ir valandų valandas klausau dejuojant uraganą, kaukiant šunis, švelniai plūstant mėnesieną.
Ir valandų valandas pats dejuoju kaip uraganas, kaukiu kaip suerzintas šuo,
plūstu kaip pienas iš šilto didelės geltonos karvės tešmens.
Ir valandų valandas klausinėju Dievo, klausinėju, kodėl pamažėle pūva mano siela,
kodėl Madrido mieste pūva daugiau nei milijonas lavonų,
kodėl pasaulyje pamažėle pūva milijardai lavonų.
Pasakyki, kokį sodą nori patręšti mūsų puvėsiais?
Gal bijai, kad tau išdžius didieji dienos rožynai, liūdnos mirtinosios tavųjų naktų lelijos?


Moteris su ąsotėliu

Skirta Leopoldui Panero

 

Kur link eina ši moteris
su ąsotėliu rankoje,
ko slenka šaligatviu,
nors jau beveik naktis?

Priartėkite: ji mūsų nemato.
Aš nežinau, kas pilkiau:
ar šaltas jos akių plienas,
ar išblukęs pilkšvas šalis,
kuriuo ji apsukusi kaklą ir pridengus pakaušį,
ar vienišas jos sielos peizažas.

Eina iš lėto, vilkdama kojas,
dildydama padus, dildydama grindinį,
bet ją veda
gūdus
išgąstis,
veda valia
nusikratyti kažko siaubingo.

Ne, mes klystame.
Ši moteris traukia
ne šio miesto šaligatviu,
ši moteris eina per sustirusius laukus,
tarp atvirų griovių, senų griovių, šviežių griovių
ir sielvartingų kauburių,
jie žmogaus dydžio, jų žemė išpurenta,
žemė
nebetelpa atgal į iškastą duobę,
tarp giliausių niūrių šulinių
ir sudrumstų ūmių įdubų,
pilnų molio ir purvino vandens, ir nudriskusių nevilties spalvos įkapių.

O taip, pažįstu ją.
Šią moterį aš pažįstu: ji atvyko traukiniu,
labai ilgu traukiniu,
keliavo daug dienų
ir daug naktų:
tai snigo ir buvo labai šalta,
tai švietė saulė, o vėjas rovė
jauniklius krūmus
laukuose, kur nepaliaujamai sprogsta keisčiausios gėlės.
O ji keliavo ir keliavo,
apsvaigusi nuo pokalbių triukšmo,
nuo bėgių dundesio
ir nuo dūmų, nuo tiršto tabako kvapo.
O!
Naktys ir dienos,
dienos ir naktys,
naktys ir dienos,
dienos ir naktys,
ir daug, daug dienų,
ir daug, daug naktų.

Bet tas siaubingas traukinys vis stoviniavo
tiekoje skirtingų stočių,
kad ji tiksliai nebežino nei kaip jos vadinosi,
nei kur buvo,
nei kada buvo.

Ji
tepamena,
kad visur būdavo šalta,
kad visur būdavo tamsu,
o išvykstant, pajudėjus traukiniui,
visuomet suprasdavo,
kaip žvėriška susidurti su absoliučia neteisybe,
visuomet jusdavo
liūdesį, tartum milžiniškas šimtakojis jai lįstų iš skruosto,
tartum pajudėjus traukiniui jai būtų sujudinę sielą,
tartum pajudėjus traukiniui joje būtų išjudinę nesuskaičiuojamas ramunes,
baltas nelyg vaikystės džiaugsmas kaimo šventėje,
tartum joje būtų išjudinę saulėtas dienas, malonę mylėti Dievą ir slenkančių
minučių valią, kurią vadiname gyvenimu.
Bet gedulingos stotys toldavo,
o ji lyg beprotė spausdavosi prie lango,
šūkčiodama ir rangydamasi,
tik tam,
kad pamatytų begalinėje lygumoje tolstančią
vienišą stotį,
vietą,
kuri trijose didžiosios visatos dimensijose
pažymėta kryžiumi
po žvaigždėmis.

Ir galiausiai ji užmigo,
taip, užsnūdo šešėlyje,
užliūliuota tolimų pokalbių fono,
duslių šūksnių ir atokaus juoko,
tartum žmonės kalbėtųsi per storus audinius,
netikėtai įplyštančius
tik nuo vaikų verksmų, kai jie apsišlapinę budinasi naktį,
ar nuo spigių panelių riksmų, kai joms tunelyje gnybteli į minkštą vietą.
…Ji vis dar buvo apsvaigusi nuo tabako dūmų.

Ir ji keliavo per naktis ir dienas,
taip, daug dienų
ir daug naktų.
Visad sustodama naujose stotyse,
visad trokšdama išlipti kaip kiti, pasilikti kaip kiti,
ak,
visam laikui iš naujo išvykti, nors sudraskyta siela,
visam laikui iš naujo snūduriuoti nenutrūkstančiose kelionėse.

…Ji nežinojo kaip.
Jos sapnas kaskart buvo vis gilesnis,
viskas pamažu rimo,
galiausiai beveik nurimo aplinkos triukšmas:
tik kartkartėm koks juokas tartum šešėliuose akimirksnį sužibęs durklas,
koks riksmas tartum rūgšti citrina, akimirką priverčianti naktį geltonuoti.

Ir paskui nieko.
Tik greitis,
tik traukinio dundesys –
medis ir geležis,
tik traukinio triukšmas.

Ir ši moteris pabudo naktį,
ir ji buvo viena,
apsižvalgė aplink,
ir ji buvo viena,
ėmė lakstyti traukinio koridoriais
iš vieno vagono į kitą,
ir ji buvo viena,
ieškojo konduktoriaus, traukinio personalo,
kokio darbuotojo,
kokio priklydusio po kėde pasislėpusio elgetos,
bet ji buvo viena,
šaukė tamsoje,
ir ji buvo viena,
klausinėjo tyloje,
ir ji buvo viena,
klausinėjo,
kas gi vairuoja,
kas gi valdo tą siaubingą traukinį.
Bet niekas jai neatsakė,
nes ji buvo viena,
nes ji buvo viena.
Tad pamišusi, beprotė
dienų dienas leido
tame didžiuliame tuščiame traukiny,
kuriame niekas nekeliauja,
kurio niekas nevaldo.

…Tokia yra baisi,
nieko nematanti kvaila jėga,
verčianti šią moterį
toliau eiti ir eiti šaligatviu,
dildant senų kaliošų padus,
dildant grindinį,
tarp atvirų griovių abiejose pusėse,
tarp dviejų metrų ilgio
žemės gūbrių,
kurie tokio dydžio atmatuoti
trapiems žmonių kūnams.
Ak, dėl to ši moteris eina (su ąsotėliu rankoje, lyg kokia pusdievė),
švelniai skinasi per orą, skinasi taip subtiliai,
tartum eitų žarstydama kviečius per sėją,
taip, tartum žarstytų kryžių jūrą, arba kryžių mišką, arba kryžių ūkanas,
iš artimų kryžių,
iš tolimų kryžių.

Per saulėlydį, kuris kaskart vis tamsesnis,
ji
sulinksta
ir eina persikreipusi lyg klaustukas,
o jos stuburas išlinkęs
ant grindinio.
Gal taip ji lenda pro savo pačios medinio kūno rėmą,
tartum lįstų pro traukinio
langelį,
stebėdama tolstant bevardę stotį,
kurioje turėjo pasilikti?
Gal ją apsunkina, gal jos mintis slegia
pūvančios žemės prisiminimai,
gal įsitempia tvirtos nematomos sijos,
kyšančios iš visur gūbriuojančių kapų?
O gal tartum tie migdolmedžiai,
vasarą apsipylę vaisių pertekliumi,
per žiemą ji dar saugo trapų geidulį,
dar sergsti saldžias pagyras
dėl tirštų kekių ir gausos
ant jos plikų nuliūdusių šakų, kur nebenutupia net paukščiai?

 

Versta iš: Antología poética de la generación del 27. Madrid: Editorial Castilla, 1990