literatūros žurnalas

Rimas Užgiris. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas

 

Po gimimo

Devynios ryto melsvas
dangus gruodžio
šalna mano sūnus
gimė šiąnakt
vaiskiam žvaigždėtam
įkvėpy
dabar apsiblaususiom
akimis apsinešęs
kaip girtuoklis
kuriuo niekad nebūsiu
aš ir vėl
iš lėto
braukiu skustuvu
per žolę
prasikalusią
ant mano veido
kapo

 


Palata

Degimo raktelis variklyje
sukas apie neregimą ašį –
įsižiebia raji liepsna
ir pavarų sraigtai sukimba,
nakčiai driekiantis į tirštėjantį šaltį

Kur tu, sūnau? (Toks neįprastas žodis.)
Užgesęs ligoninės palatoje?
Žįsdamas žemės sulysusią gausą?

motina
surikau

motina –
ateik pas mane
nešina ugnimi ir pienu

stebeilija žvaigždžių akys
nei kaip vilkai
nei avinėliai
anei šilti pliūpsniai

atpažįstu tave, mažyli,
pamestinuk,
ieškantis namų

tave mylės du,
tave
mylės daugelis

ir tik viena neregima ašis

suksis tolyje

 


Geopoetinis

Gali būt, kad koks nors teroristas susprogdins
mane, kai skrisiu namo ar vaikščiosiu
dabar jau svetimo Niujorko gatvėmis,
bet nežinau – politika tėra dar vienas
pramogų šou. Mano sūnus gali būt
nužudytas ginklu, pagamintu JAV,
dar negimusi dukra, žmona, besilaukianti
savo ketvirtojo, poezijos liepsna,
kuri neužges – židinį dera prižiūrėti,
o žemė susitvarkys pati, skystas
pasiteisinimas, bet ką čia bepasakysi?
Tikiuosi, ji pasveiks nuo mūsų.
Lietuva neturi naftos, jokio kuro ar melo,
slepiamo už viso to vargano kasdienio šūdo,
jai puikiai užtenka lašinių ir juodos duonos.
Tame nėra nieko šventa, nes nėra niekur,
mano kitos šalies
pone prezidente, nusikratyk
tais ekstravagantiškais diktatoriais,
kurie apsimeta mūsų draugais,
ir nemesk bombų ant nedorėlių,
kurios nubloškia niekuo dėtas šeimas,
kol aš atsiverčiu knygą,
kol paskiriu save
esantiems šalia, kol namo parnešu
šiek tiek babkių, jų tai gal ir
neišgelbės, bet mes gyvenam
mylėdami tai, ką turim, ir prieš visa kita užmerkiam akis,
iki tol, kol ateis ruskiai,
štai kodėl aš taip vertinu tavo turtus ir ginklus,
Amerika.

 

 

Yra toks gyvenimas

Pirmasis žvilgsnis
Skilo
Aš išsiropščiau iš lopšio
Ir atsistojau prie altoriaus
Pridaviau popierius
Miriau
Visa buvo kasdieniška
Ir banalu
Žmonės
Įstrigę voratinkliuos
Varnos kranksinčios medžiuose
Čirpsintys žvirbliai
Vėjas šlamančios rankos
Šakos lyg nervų žemėlapiai
Atversti
Besiveržiantiems dūmams
Ir valios betoninėms pievoms
Kur nebylus šulinys šmėsteli vis
Pakelėj
Kas buvo laimėta?
Malonumas – bet
Lengva pasakyt
Netikėtai įšvirkšta dainos gaida
Medus varvantis iš lėto tarp dviejų burnų
Sugniaužtos rankos prilaikančios
Mus kaip žemės trauka
Vaiko pirštai
Sapne
Kuriame kažkas kitas pabunda
Ir kvėpuoja

Artis Ostups. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Latvių poetas Artis Uostupas gimė 1988 m. Maduonoje. Jis yra baigęs filosofijos magistrantūrą ir išleidęs tris poezijos knygas. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys pasirodė 2010 m. ir iškart susilaukė palankaus kritikų įvertinimo…

Wallace Stevens. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8-9 / Wallace’as Stevensas – vienas žinomiausių XX a. Amerikos poetų. Baigęs teisę Harvardo universitete, didžiąją dalį gyvenimo praleido vadovaudamas nuosavai draudimo kompanijai Hartforde, Konektikute.

Dominykas NORKŪNAS. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Gimė 1993 m. Vilniuje, baigė Užupio gimnaziją, studijavo vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Jo poezija ir vertimai ne kartą publikuoti „Literatūroje ir mene“…