literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Nenupoliruota kūniška poezija

2019 m. Nr. 4

Rima Juškūnė. Perikonas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Zamulskienė.

Kai Danijoje gyvenanti poetė Rima Juškūnė išleido švelniai erotizuotą, kūniškų patirčių prisodrintą knygą „Irisai“ (2015), dar buvo sunku numanyti, kad po kelerių metų ji neatrodys netikėta, kitoniška. Ši mintis aplankė perskaičius naują, panašią poetinę liniją tęsiančią poetės knygą „Perikonas“. Nors man iki šiol neatrodo, jog ganėtinai įdomi R. Juškūnės poezija būtų sulaukusi tinkamo dėmesio, vis dėlto, galvodami apie naujausią lietuvių moterų poeziją, be jos pavardės jau neišsiversime.

Taip manyti skatina susiklostęs kontekstas: pastaraisiais metais pasirodžiusios pirmosios R. Juškūnės, Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, Linos Buividavičiūtės1 knygos sutapo su viešojoje erdvėje suklestėjusia empatijos kultūra, o jų kalbėjimą stipriai paveikė tabuizuotas moteriškumo suvokimas. Poečių tekstai parodė, kad ligšiolinis literatūros diskursas nepajėgė atskleisti, kas yra šiuolaikinė moteris, kad rašant įmanoma apsieiti be konservatyvaus, moteriškumą susiaurinusio vaizdavimo modelio (ne vien mūza, mylimoji, šventa, nes motina). Todėl svarbiu veiksniu tapo pačioms autorėms imti kalbėti apie moterį kaip apie save. Gerokai atviresnis, drastiškesnis ir, svarbu, pačios moters balsas leido imtis provokatyviai atrodžiusių temų (santykis tarp vyro ir moters nebėra vien romantinis, jis gali būti ir smurtinis, o motinos ir dukros ryšys nebūtinai rodomas kaip glaudus), kurios išjudintų visuomenę, kai kuriais atvejais turėtų terapinį poveikį. Kad toks atviresnis moterų kalbėjimas yra reikalingas, nuolat primena recenzijos: pavyzdžiui, Audinga Peluritytė prisipažįsta, kad iki pasirodant V. Pilipauskaitės-Butkienės „Kvėpuoju“ beveik neturėjo su kuo tapatintis2, o Giedrė Kazlauskaitė, rašydama apie Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, teksto išskirtinumą žymi dėl pamintų dvigubų standartų, atgniaužiamo tabuizuoto moters vaizdavimo3. Nuolat tendencingai akcentuojamos moterų savimonės problemos, „pralaužti ledai“ liudija norą kompensuoti stoką. Nors svarbūs procesai vyksta, daug kalbama apie tai, ko literatūroje nebuvo, o temų aktualumas nustelbia nuo problemų nepriklausomą teksto malonumą, kurį kiekviena iš poečių sugeba sukurti.

Viena pagrindinių pastarųjų metų moterų poezijos tendencijos žymių – asmens santykis su pasauliu svarstomas stipriai aktualizuojant kūniškas patirtis: natūralų geismą, motinystės instinktą, gimdymo ar seksualinės prievartos aktą. Tokie svarstymai ne tik išryškina kūno materialumą bei fiziologiją, jie apskritai yra parankūs naujoms prasmėms kurti ir kaip niekad anksčiau lietuvių poezijoje išplėtė vaizdavimo kontekstus (papildė psichologiniu, metafiziniu, dvasiniu, socialiniu, feministiniu ir kt. aspektais). Viena iš stipriausių naujojo rašymo ypatybių yra nuostata, kad kūnas turi akivaizdžių defektų, kurie be viso kito lemia ir pasaulio patyrimus, – net dvasinis asmens būvis priklauso ne vien nuo moters gyvenimiškos patirties, nes svarbiu dėmeniu išlieka jos fizinis kūniškas pažeidžiamumas. Demonstratyvi fiziologija poetėms leidžia numesti šydą nuo „gyvybės paslapties“, taip pat permąstyti joms tekusius „moteriškus“ vaidmenis. Einant šiuo keliu, nuolat laviruojama tarp mito ir demistifikacijos: iš atpažįstamo tradicinio moters vaizdavimo modelio pasiimama tai, kas konkrečiu atveju atrodo svarbu, o keičiama tai, kaip apie moteriškąjį buvimą kalbama.

Iš kitų poečių tekstų R. Juškūnės eilėraščiai išsiskiria estetizuotu santykiu su ta moters vaizdavimo tradicija, bene labiausiai orientuoti ne į tematizavimą ir gryninamas emancipacijos problemas, bet į iškalbingą stilių. Tad nors poetė rodo įvairų išsilavinimą ir yra perpratusi šiuolaikinę naujakalbę, vis dėlto poezijoje išvengia tiesmukų deklaracijų, stengiasi sukurti tekstą, įdomų dėl savitos raiškos ir dėl ganėtinai atviro turinio.

Debiutiniuose „Irisuose“ išsyk atsiskleidė viena svarbiausių šios poetinės tendencijos ypatybių – intymumo virsmas viešu. Natūralus žmogiško ir dvasinio ryšio poreikis R. Juškūnės tekstuose tradiciškai akcentuoja kūno seksualumą, sueitį, tėvystę, dialogus su Dievu, tačiau, kalbėdama apie visa tai, poetė kūną paverčia pagrindiniu pažinimo įrankiu ir išveda netikėtas vaizdo analogijas tarp skirtingų sričių: fiziologijos ir botanikos, fiziologijos ir lingvistikos, fiziologijos ir architektūros ir kitų. Taip atsiranda kūno sandaros, augumo, išvaizdos reikšme pagrįstos naujos klišės, kurios leidžia pasaulį versti lyg tekstą iš vienos kalbos į kitą: kraštovaizdis virsta kūno analogu, o žmogaus struktūra supanašėja su augalo ir pan. Fiziologizuotas „matymas“ R. Juškūnės poezijoje kartojasi ir greitai tampa atpažįstamas, tačiau jos kūryboje kaip tik todėl ir yra paveikus: jis įduoda įrankius mums skaityti, tačiau nuolat yra papildomai psichologizuojamas, apipinamas skirtingais rakursais ir taip savotiškai atnaujinamas. Pavyzdžiui, gimdoma ne šiaip kuriant naują gyvybę, tai gali būti ir prievartos aktas, ir baimių sukelta vizija (kartais ir viskas kartu). Intymumas ne apnuogina, o atvirkščiai – pridengia, yra lankstus ir neasmeniškas. Todėl tekste kalba ne autorė, ne „tu“, o viskas kalba apie mus.

Iš kelių dėmenų sukurtas netikėtas, sudėtingas vaizdas R. Juškūnei svarbesnis už aiškią asmens tapatybę ir jos politkorektišką traktuotę. Toks požiūris jos knygai taip pat suteikė atvirą skaitymo perspektyvą. Demonstruojant kūną siekiama ne paveikti emociškai ar sujaudinti, bet išlaisvinti jį nuo įkalinusio vulgarumo, gėdos (o ypač jei apie tai rašo moteris). Šiuo požiūriu R. Juškūnės stiprybė – jusliška kalba, išgryninanti būsenos ir patirties svarbą. Eilėraščiai tarsi fiziologizuoja skaitymo aktą: jie užplūsta skaitytoją gyvu kalbos srautu, tarsi vienu kvėptelėjimu įtraukia į pojūčio centrą, liežuviu (žodžiu) smelkiasi pro poras iki kapiliarų:

„rausvos erkutės pliekiasi
padų kraujalapiuos –
įsiteisinu:
užmigdyta flegmatiško
vaisiaus tursenimo
aplinkui bambagyslę –
liaunų ketvirtarankių
į glitų kamieną besikertančių
purpuro karčiais
vingiorykščių pievoje
trūkčiojančia raumens
skaidula žybteli
aštriašlaunė gazelė
primurktomis akimis“ („Irisai“, p. 67).

Chirurgiškas ir kartu švelniai jutiminis kalbėjimas – pozityvus: vienais atvejais žaismingai teigia gyvastį, klestėjimą, dalijimąsi, kitais – atveria pasaulį ir leidžia jį pažinti. Jusliškoje poezijoje neliko nei įprasto geismo, nei meilės – vaizduojamas kūnas yra tarsi šalia lyrikos tradicijos. Skaitydamas tekstą gali atrodyti drąsus, bet jame nebūti savimi ir kalbėti ne apie save. Tai galima laikyti ne tik privalumu – skaitant R. Juškūnės poeziją ne visada paprasta nusakyti, apie ką ji rašo, kas jai, kaip poetei, rūpi.

Irisais“ debiutavusios R. Juškūnės eilėraštis veikė kaip savitikslis jutiminis įvykis, patvirtinęs, kad skaityti poeziją galima dėl malonumo jaustis gyvu be jį suprimityvinančios erotinės intencijos, o „Perikone“, jau „persirgus“ viešą intymumą, pereinama prie naujausiai moterų poezijai būdingos kūno motyvo slinkties iš privačios erdvės į visuomenės audinį. Naujoje knygoje tai sutampa su R. Juškūnės perduodamomis asmeniškesnėmis, bet ir socialesnėmis – motinos, dukros, emigrantės – patirtimis. „Augališkas“ knygos pavadinimas suteikia rinkiniui papildomą psichologinį atspalvį – perikonas yra jonažolių ekstraktas, skirtas malšinti depresines nuotaikas. Jis neįkyriai sufleruoja tai, kas slypi tekstų turinyje: dvasinis būvis priklauso nuo įgytos gyvenimiškos patirties ir senstančio kūno tolydaus vytimo (stebimas savas ir tėvų senėjimas), o ankstesnių tekstų gaivališkumą čia keičia nerimas, laikinumo nuojauta.

Perikone“ tampa aiškiau tai, kas „Irisuose“ dar buvo ne taip matoma – tai perkrova. Tiek visa knyga yra marga skirtingiausių tekstų, tiek atskiras tekstas yra prisotintas žodžių. Poetė linkusi individualizuoti kiekvieną ženklą, todėl (ypač jei tekstas ilgas) nelengva iškart suvokti eilėraščio visumą. Tačiau socialiai „įkrauto“ kūrinio realybė tampa daugiaplaniškesnė – įprastas semantines jungtis papildo įvairūs kalbėjimo registrai (pasakų, folkloro, socialinių tinklų), vieną eilėraštį gali sudaryti keletas skirtingų siužetų. „Perikone“ R. Juškūnė suartėja su margakalbe, archaizuota Agnės Žagrakalytės sintakse, įvairiais semantiniais, siužetiniais paralelizmais grįsta G. Kazlauskaitės poezija.

Vis tik R. Juškūnės tekstų tankis atrodo labiau apskaičiuotas, sakytum, nenupoliruotas (ne visada „skamba“), ir slepia tvardomą intelekto darbą – pasakyti nesupaprastinant, kuo talpiau. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Dangaus ir Žemės kūnai“4 R. Juškūnė perduoda atpažįstamą patirtį (dukra vonioje prausia seną motiną), tačiau išvengia asmeniškumo, nes jos eilėraščių situacijos – pakankamai intymios, problemiškos. Todėl R. Juškūnės poezijos intriga susijusi su tuo, kaip jai sekasi apie moteriškas situacijas kalbėti neperspaudžiant. Autorė renkasi pasakojimą konstruoti, apibūdinti procesus, o ne galutinai teigti. Jos tekstą sudaro kelios linijos: kraujo ryšį, paveldėjimą nusako leksika iš biologijos srities, patirtį – defektai kūne, santykius su tėvu ir motina – folkloro siužetuose ir pasaulinėje istorijoje lytims tradiciškai priskirti vaidmenys. Jie formuoja tapatybę, ištirpsta lietuvių kalboje, todėl racionalus, instruktuojantis tėvo tonas (šiuolaikybė) konkuruoja su gamtiškomis, moteriškomis struktūromis (archaika). Pastarasis aspektas „Perikone“ nuolat varijuojamas augališku motinos ir materialistiniu tėvo pradu, ir nepanašu, kad jaunoji karta tai kaip nors spręstų – ji kaip tik tęsia, sakytum, klasikines lyčių paraleles, vartodama kitus žodžius.

Naujausią emigracijoje gyvenančios R. Juškūnės poeziją veikia daugelį sričių persmelkusi kaita: tekstuose persidengia kūno ir Europos geografijos, kūno statusą tvirtai papildo skaitmenizacija, mobilumą veikia pigūs skrydžiai ir ekonominės priežastys. Subjektė prabyla ne tik kaip lietuvė, bet ir kaip globalaus pasaulio dalis: kaip emigrantėms solidari daugiakalbės erdvės narė, socialinių tinklų dalyvė, motina, vaikus mokanti dvikalbystės. „Emigrantiniai“ eilėraščiai „Perikone“ vieni įdomiausių, nes kūniškumą keičia pamatuotas psichologizmas. Ypač todėl ironiški ir socialūs eilėraščiai parodo kitokį poetės amplua, daug raiškesnį, dygesnį: „siūkit pilkų pelių kostiumus / kol kas dar savo vaikams: / net ir jiems nevalia / būti spalvotiems“ („Perikonas“, p. 50). Ironizuodama Rima Juškūnė nepakyla aukščiau savo skaudžios kritikos objektų, taikliai įduria ir leidžia save „prigauti“. Mano požiūriu, tokio pobūdžio poezijai tai yra labai svarbu. Juolab kad galimybė „leisti save prigauti“ turbūt atitinka svarbiausią naujosios moterų poezijos bruožą – kūniškoji poezija laukia empatiško atsako.

 


1 Šį sąrašą būtų galima tęsti paminint ir Dovilę Bagdonaitę, Renatą Karvelis, Laimą Kreivytę ir t. t., tačiau jų tekstuose moteriškosios savivokos linkmės fragmentiškos, labiau ideologizuotos. V. Pilipauskaitė-Butkienė, L. Buividavičiūtė, R. Juškūnė išskiriamas tendencijas atskleidžia vieningiau.
2 Peluritytė A. Moterų patirtys, moterų paslaptys // Metai. – 2015. – Nr. 12.
3 Kazlauskaitė G. Kai aš gulėjau mirties patale, Virga rašė „Malalietką“ // Skaitymo metai. Prieiga per internetą.
4 Aptariamą eilėraštį „Dangaus ir žemės kūnai“ galima perskaityti čia

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8-9/ Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Neringa Butnoriūtė. „Metų knygos rinkimai“: ko apie save nepasakys kritika

2019 m. Nr. 11 / Ar nėra taip, kad už šį skandalą dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir kritikai, literatūrologai, kurie mielai džiaugiasi bendrais literatūros laimėjimais, bet ilgus metus to paties darbo „misijas“ laikė savaime prasilenkiančiu dalyku?

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Rima Palubinskienė. Literatūros materialumas: reikšmių kūrimo choreografijos

2019 08 01 / Kišenėje supypsi sms žinutė: „Rytoj tu mirsi.“ Siuntėjas – nežinomas numeris, rašo esąs per plauką nuo aukos, skaitytojo, jei norėtų, galėtų paliesti…

Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

Neringa Butnoriūtė. Suvaldyti poeziją, arba Treniruotė poezijos mylėtojui

2017 m. Nr. 7 / Lietuvių poezija man atrodo visiškai normali, pasižyminti daugybe skirtingų šalių literatūros procesams būdingų reiškinių, tarp jų – ir ribotumu. Natūralu, kad visa ji negali būti tik gera, nors esame linkę…

„Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“

2017 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus / – Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau.

Neringa Butnoriūtė. Smagi poezija apie žodžio prasmę ir beprasmybę

2016 m. Nr. 10 / Benediktas Januševičius. Žodžiai. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.