literatūros žurnalas

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4

Šių metų balandžio 14 d. minimos rašytojo Juozo Baltušio 110-osios gimimo metinės. Neseniai išleista šio kūrėjo užrašų knyga „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ atvėrė daug galimybių naujai perskaityti įdomios asmenybės biografiją. Tačiau dienoraštiniai įrašai nėra vienintelis išlikęs autoriaus gyvenimo liudijimas.

Dar vieną, papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą. Šiuose laiškuose atsispindi įvairūs rašytojo kasdienio gyvenimo bei kūrybos klausimai, kurių pateikimo stilistiką nulemia epistolinio žanro taisyklės ir adresatas.

Metų“ žurnalo redakcija dėkoja gerbiamai Donatai Linčiuvienei už leidimą publikuoti jos išsaugotus laiškus.

Parengė Antanas Šimkus

Nida, 1974.VIII.5

Miela drauge Donata,

rašau Jums kelis žodžius iš Nidos, nors nieko ypatingo pasakyti neturiu, vien pasiilgau kaip redaktorės ir kaip draugo.

Atkentėjau čionai jau keturias dienas, liko dar aštuonios. Turiu vilties atkentėti ir šitas. Sakau šitai ne todėl, kad Nidoje būtų bloga, o todėl, kad aš pats niekam tikęs: visur man negera, nejauku, visiems pavydžiu galimybės maudytis jūroje, kaitintis saulėje ir daugelio kitų dalykų, kurie man nebeprieinami. Toks jau esu, ir nieko nebepadarysi su manim.

Rytais, išleidęs Moniką ir Roką į pliažą, sėdu prie stalo ir žiūrinėju „Tėvų ir brolių takais“ rankraštį. Šitą savo knygą Vilniuje perrašiau visą mašinėle, o dabar su nerimu galvoju, kaip parodysiu Jums. Nėra beveik nė vieno puslapio be korektūros ir kitokių pataisų! Pradedu baugintis, kad „Vaga“ apskritai nepriims rankraščio tokiame pavidale. Na, žiūrėsime.

Graužiuosi, kad nepasiėmiau rašomosios mašinėlės. Būčiau pavaręs į priekį „Druskos“ antrąją dalį. Čia, pasirodo, galima kaukšėti, kambarių izoliacija tiesiog ideali. Žodžiu, apsižioplinau.

Sąlygos ilsėtis „Rūtoje“ labai geros. Puikus maistas, karštas vanduo, malonus aptarnavimas. Publika tai truputį nuobodoka, kadangi nomenklatūrinė. Ypač tai liečia moteris. Tiesą pasakius, moterų nė nėra, vien nomenklatūrininkų žmonos. Nė vieno įdomesnio veido.

Laimei, vakar atvažiavo Paleckiai.

Visa kita – šaunu.

Daug vaikštau ir mąstau apie ateitį, savo darbus, kurie stovi vietoje. Daug vilčių dedu į išvyką į Anykščius, nors dievas ten žino, ką duos ji man. Šiaip ar taip, žadu pasitempti. Reikia! Labai ir labai nusivėlino ta mano „Druska“. O juk reikės rašyti dar ir trečią dalį. Kada besuspėsiu?

Perskaičiau „Pergalės“ 7 numeryje Džono Veino apysaką „Dėdė“. A. Mardosaitė verčia šitaip: „Žodžiu, aš nebepasikėliau iš lovos, kai atėjo Edžlestonas ir ėmė baksnoti mane sunkiom savo plaštakom kaip šalta mėsa.“

Pasirodo, galima ir taip!

Dvi dienas buvusioje Nidos bažnytėlėje, nūnai Etnografiniame muziejuje, koncertavo Livontas. Tomis pat dienomis vyko pramoginių šokių konkursas; vadovavo Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Publikos buvo pilna ir ten, ir ten. Pats aš nebuvau nei ten, nei ten. Atostogos!

Dvi dienas turėjome saulėtas, šiandien vėl lyja.

Uoste prisėdę žmonių, daugiausia vaikų, gaudo ešerius. Valčių nuomojimo stotyje jie nusiperka sliekų: po tris kapeikas už slieką. Pigiau niekur negausi.

Tuo baigiu. Nerūstaukite už trukdymą. Iš Nidos išvykstame rugpjūčio 12 dienos vakare, Vilniuje būsime kitos dienos rytą. Skambinsiu, įkyrėsiu dvi dienas. Paskui – į Anykščius.

Daug gero Jums.

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Vilnius, 1975.VII.25

Miela ir gera drauge Linčiuviene,

rašau Jums labai suvėluotai, o tai todėl, kad, pasirodo, jau pačią pirmąją Dainų šventės dieną (Kalnų parke) tapau persišaldytas, vėjo perpūstas, nuo ko ir atguliau naikinti bacilas, sugaišdamas tam reikalui daug laiko. Šiandien pirmoji diena, kaip numušė man daktarai temperatūrą, pataisė dar kažką, pasakė, kad susitaisysiu visiškai gerai, būsiu vėl sveikas ir toks pat neprotingas. Taigi šitas laiškas – pirmas po pakilimo iš lovos, ko gero, ir protingas žingsnis, nes paskui vėl viskas prasidės iš naujo.

Labai įdomu būtų sužinoti, kaip ilsitės gražiojoj Palangoj, kaip jūra ir kaip nuotaikos? Parašykite man. Iki rugpjūčio 1 dienos būsiu dar Vilniuje, o paskui Nidoje, Žemės ūkio ministerijos sanatorijoje „Dobilas“. Į tenai irgi galima parašyti. O dar geriau – „Iki pareikalavimo“. Daugiau bus romantikos. Labai lauksiu ir vienoj, ir kitoj vietoj, iš anksto tardamas ačiū.

Apmaudingiausia, kad šitas dienas daktarai buvo uždraudę dirbti. Visa savaitė nuėjo šuniui ant uodegos. „Žėrinčios jaunystės“ rankraščiai guli sudulkėję ir vis labiau pradeda nebepatikti man, kaip nebepatinku sau ir aš pats. Karštis muša žandus, kai pagalvoji, kad ėmiausi tokio keisto reikalo: aprašinėti pats save, kvaršinti skaitytojams galvą savo taip vadinama autobiografija. Pats šis faktas, be mažiausios abejonės, rodo ne ką kita, o pasibaisėtiną mano nesugebėjimą dirbti literatūros kūrybos darbą: neišeina romanai, apysakos, apsakymai, pjesės, na tai aš – autobiografiją! O kam ji reikalinga, ką galiu pasakyti ja žmonėms, ko dar nepasakė niekas – apie tai mano nepagalvota! Kitą sykį atrodo: dantimis išgraužčiau ir tą „Saulėtą vaikystę“, ir trenkčiau velniop „Žėrinčios jaunystės“ rankraščius. Nereikėjo šito daryti, kaip nereikėjo man daryti daug ko kita gyvenime: vesti, auginti vaikus, imtis literatūros darbo, pliaukšti iš tribūnų, lakstyti po visokias šalis, o visų pirma – galvoti, kad gyvenu kažko vertą gyvenimą, kad dirbu reikalingus darbus. Viskas niekai, miela Donata, išvalgyto kiaušinio lukšto neverta. Tik dabar supratau, kad vienintelis garbingas žmogaus kelias – dirbti patį paprasčiausią darbą, bet dirbti gerai, meistriškai, kaip dirba tikri amatininkai, meistrai. Jeigu nepavyko man išmokti puodžiaus amato, reikėjo likti knygrišiu, gilinti šitą specialybę, pasidaryti tikru meistru, o ne talaškuotis po visokius patvorius, vis ieškant ir niekad nesurandant nieko didesnio, tauresnio, vertesnio. Na, ką gi. Vėlu dabar apie tai, ir aš prašau nerūstauti už tokias negeras mintis, ypač dar laiške į kurortą. Nepykite, gerai?

Vilniuje kažkodėl pradėjo smarkiai mirti žmonės. Palaidota nuostabi moteris akių specialistė Horodničienė, mirė puikus žmogus Vytautas Girdžius, palaidotas ir veteranas Stimburys… Laikraščiuose juoda nuo užuojautų. Bene bus čia paveikę karščiai? Mieste labai karšta, tvanku.

Vakar skambino iš Maskvos žmona. Sako, ten ne taip karšta. Iš Krymo rašo anūkas, irgi nesiskundžia karščiu. Kažkodėl užgriuvo toks vasaros dosnumas. Gal atsilyginama už praeitos vasaros vėsumus?

Nežiūrint viso savo nuotaikų niūrumo, vis svajoju įteikti Jums „Žėrinčios jaunystės“ rankraštį, išgirsti Jūsų nuomonę. Būtent Jūsų. Juoba labiausiai tikiu Jumis. Kaip tarsite, taip ir bus. Žinoma, jeigu sutiksite. Lieka klausimas: kada? Kartais atrodo man: tuoj, tuoj, o praeina kuris laikas, vėl pasimetu, nieko nebežinau. Na, nerūstaukite. Šitoks blaškymasis bene bus kilęs iš paprasčiausio nuovargio, fizinio, gal ir moralinio. Atitoksiu, ir vėl viskas stos į savo vietą.

Norėčiau pasakyti štai dar ką. Esu laimingas, kad likimas suvedė mane su Jumis, nuostabiu žmogum ir dideliu draugu. Turiu su kuo dalintis mintimis, kuriomis toli ne su daugeliu dalinuosi, turiu su kuo pasitarti, pagaliau kam atvirai pasiguosti savo bėdomis, tikromis, kartais gal ir tariamomis. Tai labai daug. Mūsų ypatingo žmonių susvetimėjimo laikais – tai labai daug. Dėkoju likimui ir dėkoju Jums.

Būkite sveiki visi, pailsėkite, nuplaukite jūroje visus negerumus, sugrįžkite atgal į Vilnių, ir eisim gyventi toliau.

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Nida, 1975.VIII.7

Miela drauge Linčiuviene,

rašiau Jums kelis žodžius į Palangą, atsidūręs Nidoje – vėl rašau kelis. Prieš palikdamas Vilnių (rugpjūčio 1-mą), skambinau kelis kartus, deja, niekas nepakėlė ragelio, matyt, dar nebuvote grįžę. O gaila. Labai norėjau pasikalbėti.

Nidoje labai karšta. Visi maudosi, pleškinasi saulėje. Kiekvieną rytą palydžiu savo šeimą į pliažą, o pats grįžtu namo, sėdu prie rankraščių ir mėginu įtikinti save, kad esu rašytojas. Kol kas nesiseka. Bet nepasiduodu, vis dar laukiu kažkokio įkvėpimo, kuris lyg ir turėtų ateiti.

Vasarotojus Nidoje stebiu lyg per sapną ar miglas. Daug ko nebegaliu suprasti. Vaikšto žaliūkai petingi, mergužėlės raumeningos, o ko jie čia, nuo ko ilsisi? Ir tas jų poilsis… vien vynas, naktibaldymasis, suomiškos pirtys! Keista. Matyt, beviltiškai jau pasenau, atsilieku nuo šiuolaikinės atmosferos, nebesuimu protu. Ir vis giliau įsitikinu, kad per ilgai užsibuvau šioje planetoje: visi mano vienmečiai išėjo, vienas aš ne ir ne. Negerai būti užsispyrėliu.

Šiaip gyvename labai gerai. Įsitaisėme „Dobilo“ poilsio namuose. Valgykloje matėme net tikrus gyvus kolūkiečius, mat „Dobilas“ priklauso Žemės ūkio ministerijai, tai smagu. Ypač kad nėra nomenklatūrininkų, kurių visiškai nebepakenčiu net iš tolo.

Nors darbas prie „Druskos“ II dalies nesiseka, vis dėlto neprarandu vilties užbaigti ją, o paskui varyti toliau. Neturiu teisės mirti, šito darbo nepadaręs, būtų labai kieta gulėti karste. Man atrodo, reikėtų sprukti kur nuošaliau, pabūti visiškai vienam, tada viskas ir atsistos į savo vietą. Tokia viltim ir gyvenu.

Skaitau L. Jucevičiaus knygą „Mokyti žemaičiai“. Stipriai sujaudino Birutės dainos autoriaus Silvestro Valiūno nelengvas likimas. Aš juk mažai ką težinojau apie jį, šitą šviesų puikų žmogų. „Vaga“ padarė garbingą darbą, išleisdama šią knygą. Kiek šviesių Žemaitijos vyrų pamatėme! Žavi ir pats autorius L. Jucevičius, vos 33 metelius tegyveno, o kiek darbų nudirbo! O dar artimas jis man, kad Svėdasuose gyveno, kunigavo, šitą knygą parašė. Štai tik nežinau, kur palaidotas. Būtinai nuvažiuočiau, nulenkčiau galvą. Gal žinote kartais? Parašykite man, ne į Nidą, žinoma, o į Vilnių, Donelaičio 18–14. Būčiau stipriai dėkingas.

Laiškas užsitęsė, baigiu.

Daug gero Jums, Renatai ir vyrui Linčiui. Būkite visi sveiki, gražūs kaip visuomet ir jautrūs žmonėms, iš širdies linkiu.

Jūsų – Juozas Baltušis

P. S. Nidą paliekame VIII-13 d.

 



Maskva, 1976.VI.21

Miela drauge Linčiuviene Donata,

priimkite draugiškus pasveikinimus iš Kremliaus suvažiavimo rūmų. Sėdime rašytojų suvažiavime, darbą pradėjome šiandien, baigsime netrukus, birželio 27 dieną jau būsime namie.

Mane gerokai ėda sąžinė, kad išvykau darbą nebaigęs, viską Jums užkoręs. Būtų labai gera, jeigu Jūs „Tėvų ir brolių takų“ rankraštį laikytumėte namie. Labai galimas daiktas, kad birželio 27 dienos prieš pietus galėsiu paimti ir padirbėti. Tai sutaupytų laiko Jums, na ir man. Šiaip ar taip skambinsiu Jums į namus, prašau nerūstauti.

Maskvoje viskas kuo puikiausiai. Ryžių kruopų galima gauti ligi pusės kilo ant žmogaus, cukraus – irgi. Maskviečiai visiškai neperka kavos. Mes pasekėme jų pavyzdžiu, nors vykdami iš Vilniaus buvome nusistatę kitaip. Pavyzdys, kaip matote, užkrečiamas daiktas.

Gyvename beveik visi lietuviai „Rosijos“ viešbutyje. Kambaryje esu vienas, turiu televizorių, šaldytuvą, lovą, vonią ir t. t. Trūksta tiktai… ko? Na, kaip nors.

Suvažiavime iš tribūnos pasiklausėme daug melodingų deklamacijų. Kai kas jas vadina pasisakymais arba kovingomis kalbomis. Negalėjau sutikti su tuo. Negaliu iki šiol.

Gavome suvažiavimo delegatų ženklelius, prisisegėme juos, ir dabar visi maskviečiai supranta, kad mes – rašytojai. Labai smagu mums nuo šito.

O dar gavome po portfelį, iš tikros odos ir labai lengvą – tuščias sveria vos tris kg su trupučiu. Bus atminimas ilgiems metams. Oda, berods, šerno.

Ir gavome dar po šratinuką (su juo ir rašau Jums).

Žodžiu, sugrįšime praturtėję net ir materialiai.

Rytoj bus darbas sekcijose. Į vieną jų patekau ir aš. Svarstysime, kaip literatūroje atspindėta Spalio revoliucija ir Tėvynės karas. Labai aktuali tema.

Poryt iki pietų – laisvi. Paskui vėl bendras posėdis.

Daug gero linkiu Jums, Renatai ir vyrui Jūsų – Linčiui.

Su pagarba

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Vilnius, 1976.VII.8

Miela drauge Linčiuviene,

prašau priimti sveikinimus iš senojo Vilniaus, kurį Jūs abi su Renata taip negailestingai palikote šalčiams, lietums ir vėjams drioksti.

O mes vis tiek laikomės. Ir laikysimės, duok dieve Jums gero oro Aiseto pakrantėse, ramybės dvasioje, stiprybės kūne, kad sugrįžtumėte abi varinės ir skambančios.

Šiandien buvau „Vagoje“, apžiūrėjau „Kas dainon nesudėta“ viršelį, kuris po pietų bus išvežtas į Kauną pagulėti porą ar tris mėnesius, kaip dabar guli „Druska“, tai yra ne visa druska, o tik antrasis jos pūdas. Kaip žinia, druska negenda, gali dar pagulėti, o mes palauksim.

Vakar palaidojome Antaną Jonyną. Buvau išlydėti, pastovėjau garbės sargyboje, į kapines nevykau – savijauta dar nelabai, nelabai…

Gerokai susimąsčiau šitos mirties akivaizdoje. Ir priėjau išvados: negeras žmogus aš esu. Šiaipgi laidotuvės buvo gana iškilmingos, dalyvavo daug rašytojų, taipogi kai kurie respublikos vadovai. Labai daug ir labai gražių gėlių margavo. Grojo orkestras. Garbės sargyboje stovėjo Zimanas.

Mirė Antanas Jonynas vienas, šeimą išleidęs ilsėtis į Juodkrantę. Nelinksma.

Pats aš nieko savo nerašau, tiktai ruošiu porą straipsnelių apie K. Borutą ir J. Šimkų. Rytoj pavakarę vykstu į Anykščius, šeštadienį būsiu Utenoj, filmavimo aikštelėje kartu su Roku, o sekmadienio vakare sugrįšiu į Vilnių.

Nieko nerašysiu dar visą liepą ir rugpjūtį. Reikia dabar nerašyti, kad galėčiau vėliau.

Ar ilgai dar būsite prie Aiseto? O kai pasieksite Juodkrantę, ar neaplankysite mane Nidoje, „Dobilo“ sanatorijoje? Aplankykite, gerai?

Bučiuoju abi ir einu ištraukti taurelę į Jūsų abiejų sveikatą.

Su gerais palinkėjimais – Juozas Baltušis

 



1976.IX.22

Miela drauge Linčiuviene,

tiktai šiandien susiruošiau parašyti Jums kelis žodžius. Nerūstaukite, kliudė neregėtas mūsų visų užimtumas, o visų pirma – gero vyno geri garai. Atvykę į viešbutį, jau radome „kai ko“ padėta ir pastatyta kiekvienam ant stalo, o paskui prasidėjo, prasidėjo… Juo labiau kad šalta Moldavijoje ir lietus pila kiauras dienas. Taip ir suvėlinau rašyti. Dirbame daug. Sėdime posėdžiuose visi 140 žmonių, suvažiavusių iš visų respublikų čionai į „Literatūros dienas“. Kai nesėdime, dedam gėles prie paminklų dideliems žmonėms arba atidenginėjame memorialines lentas – irgi dideliems žmonėms.

Vakar ir užvakar buvome suskirstyti į aštuonias grupes, išvykome į rajonus. Patekau į VI grupę: Edincų ir Dondiušanų rajonai. Išvykų tvarka buvo nuostabi. Su latvių poete Daina Avuotinia ir vienu poetu iš kažkur Maine atitrūkome kelyje nuo savo grupės ir vietoj 230 kilometrų važiavome 395, bet grupę suradome ir buvome labai šiltai priimti žmonių, neišpasakytai pasiilgusių mūsų. Visur visi rėžėme kalbas, paskui sėdome prie stalų su farširuotais pipirmakščiais ir broileriais, vynuogėm, obuoliais, balandėliais, mamalyga, pomidorais, mititejais, taipogi nesibaigiančiom artilerijom butelių su vynu, visokiausiais konjakais…

Kiek girdėjau, stalai tokie buvo ruošiami visoms grupėms. Vienoje jų, prie stalo, staiga numirė geras moldavų poetas ir vertėjas Piotras Zadnipru – nė 50 metų neturėjęs vyras.

Edincuose (ar Jedincuose) mums 2 valandas aiškino, kas yra tarpkolūkinis kiaulininkystės kompleksas, kuriame kasmet žūsta 54 000 kiaulių. Pačių kiaulių nematėme, nes pas jas einant reikia gerai išsiprausti po dušu, persirengti kitu kostiumu ir užsirišti kitą kaklaraištį. Matėme tuos kaklaraiščius, spintoje kabančius, bet po dušu nelindom, tai ir kiaulių nematėm.

O Edincų (ar Jedincų) miestelyje, rajono centre, pusantros valandos mus vedžiojo po „Poilsio zoną“, kurioje gyvena 6 povai, 4 stirnos, dvi nutrijos, o gulbė išperėjo 4 gulbiukus. Dėl šito apžiūrėjimo literatūros vakarą pradėjome ne 17 val., kaip buvo užplanuota, bet 19.15 val. Dvi valandas merginos laukė mūsų su gėlėmis prie salės durų, sulytos, sušalusios, bet labai pasiilgusios mūsų…

Kaip sakiau, čia smarkiai lyja, šalta. Kolūkiečiai nusiminę: negali kirsti saulėgrąžų, doroti tabaką, vynuogių kekės pūva iš apačios, o kukurūzų burbuolės vis dar žalios – vasara prasta buvo, ruduo jau čia pat.

Moldavai – geri, nuoširdūs, paprasti, kiek primityvoki žmoneliai. Gyvena daugiau kaime. Sudaro 53% Moldavijos gyventojų. Likusius 47% sudaro „kitų tautybių“ žmonės. Pirmieji gana muzikalūs, dainingi. Labai myli tėvynę Moldaviją. Didžiuojasi savo laimėjimais ir merginų grožiu. Pastarosios šita prasme toli neprilygsta lietuvaitėms.

Mūsų viešnagė čionai jau įpusėjo. Šeštadienį grįžtame namo. Stipriai pasiilgau Vilniaus ir, kažkodėl, asmeniškai Jūsų. Ką tai galėtų reikšti?

Atvirai pasakius, nusibodo man čionai. Niekas iš „aukštesnių“ nekalba apie literatūrą, vien apie kiaules, tabaką, sojas, vynuogynus ir neišpasakytai laimingą gyvenimą.

Vis dažniau susimąstau apie „Druskos“ III-jį žiupsnį „Ugnies metai“. Traukia rašyt, o aš sėdžiu čionai. Ko? Man reikia dabar tiktai rašyti, niekam kitam laiko nebeliko, o aš – sėdžiu…

Na, gana dejuot! Šeštadienį vakare skambinsiu Jums. Tik ne anksti, nes lėktuvas „kabos“ ore virš 4 valandų, o išskrendame 15 val.

Dėkoju Jums, miela Donata, už viską. Vis pagalvoju, su kokiu pasiaukojimu Jūs vargote prie mano „Žėrinčios jaunystės“. Amžinas Jūsų skolininkas esu!

Nerūstaukite už baisią rašyseną. Atpratau dirbti rankomis, pats nebe viską perskaitau, ką parašęs.

Geri palinkėjimai jaunajai mano draugei Renatai, taipogi drg. Linčiui.

Daug gero Jums.

Jūsų Juozas Baltušis

P. S. Šitą laišką parašiau susitikime su respublikos vadovais. Dabar merkiu akis, laikas ir pamiegoti. (Kėdės čia labai patogios, minkštos.)

J. B.



Kišiniovas, 1976.IX.23

Miela drauge Linčiuviene,

prašau nerūstauti, kad vėl rašau Jums. Neišpasakytai nuobodu sėdėti vis tame pat pasitarime, tad ir nutariau pabendrauti su Jumis – bent laišku, nes šią akimirką kitokių būdų neturiu.

Mūsų viešnagė Moldavijoje eina į pabaigą. Rytoj iškilmingas uždarymas, rėšiu kalbą, poryt – į lėktuvą ir namo, namo, namo!..

Čia daug gero. Artimai bendrauju su rašytoju Vasilijum Belovu (jo apysaką „Paprastas reikalas“ esu vertęs į liet. kalbą). Gana sudėtingas žmogus, kažkoks itin artimas man, daugeliu klausimų mūsų požiūriai visiškai sutampa. Tai smagu. Sugrįžęs papasakosiu plačiau, žinoma, jeigu Jums bus įdomu.

Suradau draugų iš bendro darbo karo metais Maskvoje, radijuj. Buvo stipraus susijaudinimo! Ir vyno, žinoma.

Daug įžymių rašytojų iš Vidurinės Azijos. Visi su žmonomis, tik nelabai aš atskiriu juos ir jų žmonas: man visi – kaip vienas.

Dalyvauja Valentinas Katajevas. Atvyko ir jo sūnus, aukštas, liesas menkysta. Yra Vitalijus Panovas, Salynskis, Šamiakinas… Vis sako labai teisingas kalbas.

Yra ir iš Mažųjų ATR vienas rašytojas, poetas, dramaturgas, karo veteranas. Turi 63 metus, liaudies poeto vardą ir tinklelį „avoska“, užrištą mazgeliu. Šitoje „avoskoje“ atsivežė pakvietimą į savo jubiliejų, buvusį prieš trejus metus, parodė visiems, leido pasigrožėti nuotrauka pakvietime. Daugiausia laiko praleidžia parduotuvėse ir turguj. Perka viską. Įsigijo lietpaltį, lagaminą, mėsai malti mašinėlę… Su juo atvyko ir jo duktė Dina – jauna, nedidukė, akiniuota, dirba „Угрозыске“, berods, tardytoja. Labai valgūs abu.

Buvau ir aš mieste. Vynuogės čia kaštuoja 24 kap., pomidorai – 10 kapeikų. Dešrų nelabai matyti, didžios eilės prie jų. Sauso vyno nėra. Daug parkų. Parke visur fontanai, paminklai Puškinui, Gorkiui… Yra „Klasikų alėja“. Čia stovi pačių moldavų įžymiausių rašytojų (mirusių) biustai. Palikta dar vietos tiems, kurie mirs. Veikiančių cerkvių – nė vienos. Pasakojo man žmonės, kad respublikoje masiškai vystosi sektantizmas. Žinoma, tai natūralu. Cerkvių uždarinėjimais dievo neišrausi žmonėms iš širdies.

Tai tiek tuo tarpu. Kai sugrįšiu, prašysiu pasimatymo. Pasiilgau, labai reikia pasikalbėti.

Daug gero Renatai, Linčiui, močiutei, jeigu yra pas Jus.

Daug daug gero Jums.

Jūsų – Juozas Baltušis

P. S. Dar kartą atsiprašau už prastą rašyseną. J. B.

 



Nida, 1977.VIII.4

Miela ir gera drauge Linčiuviene,

rašau Jums kelis žodžius iš Nidos. Atvykome čionai rugpjūčio 1 dieną, laimingai prasibrovę iki kelto Klaipėdoje, kur laukė apie 400 automašinų ir minios žmonių. Visi kalbėjo, kad tokio reiškinio čia nėra buvę. O mūsų mašina buvo su numeriu, kuris jai teikė visur pirmenybę. Pasisekė mums. O štai Bela Zaleskaja (iš Maskvos) Nidą pasiekė tik 23.00, išlaukusi prie kelto 6 valandas.

Pati Nida dar pagražėjusi, bet ir gerokai patirštėjusi, žmonių pilnais pašaliais. Jau priplaukę vasarotojų ir tos tautybės, kurios atstovai anksčiau vengdavo Nidos. Mainos rūbai margo svieto.

Sėdime čia ketvirtą dieną, bet gerų orų nėra. Atrodo, nė nebus. Nusinešė šuo vasarą ant uodegos, nieko mums nepaliko. Žmona jau buvo įlindusi į jūrą penkioms minutėms, žiūrėsim, kad bus toliau.

Ant marių molo stovi minia žvejų, laukia užkimbant ešerėlio kokio, o tos žuvys – sulig vaiko mažuoju piršteliu.

Sutikau Nidoje ir Jūsų direktorių. Dabar jis, po „Rūtos“, ilsisi Juodkrantėje. Apie Ambraso nelaimę viską žino.

Negaliu prisiversti imtis kokio nors darbo. Neprisiverčiu net peržiūrėti medžiagos apie save, skirtos tritomiui „Lietuvių rašytojai“. Atsivežiau, ir guli. Jaučiuosi kažkoks pakulinis. Apie „Druskos“ III-čią pūdą nė pagalvoti negaliu. Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Gal dar atitoksiu. Negaliu gi aš nusibaigti visų penkių pūdų „Druskos“ nepriskaldęs.

Perskaičiau „Nemune“ (7 nr.) Vytautės Žilinskaitės „Lagaminas ir tretysis“. Įdomu!

Daugiau nieko neskaitau.

Kaip gyvuoja Renata? Draugiški linkėjimai jai. Ir Jūsų vyrui taipogi.

Daug gero Jums asmeniškai.

Su pagarba

Jūsų Juozas Baltušis

 



Vilnius, 1978.VII.31

Miela ir gera drauge Linčiuviene,

kaip matote, net prie Aiseto nepalieku Jūsų ramybėje, gyvenimo džiaugsmui bei poilsiui, trukdau bent laišku, jeigu neišmanau kitaip. Reikalas čia tas, kad gerokai pasiilgstu Jūsų, aštriai pasigendu pokalbių su Jumis, pats Vilnius, Jums išvykus, pasidarė kažkoks tuštesnis, svetimesnis. O antra, kodėl rašau – noras pasidalinti keliomis naujienomis ir pakomentuoti jas.

Mane pribloškė gerokai Jono Bulotos straipsnis „Pergalėje“ (7 nr.) „Žmonės iš arti“, aptariantis M. Meškauskienės knygą „Ateities viltys“. Kelia į padanges draugas Jonas Bulota šitą knygą, vos ne tobuliausia memuarų knyga paskelbdamas ją. Žinoma, tai jo valia ir teisė kalbėti, kas jam atrodo teisinga bei reikalinga. Stulbina kas kita. O būtent, kad, susitikęs mane šį pavasarį, straipsnio autorius atvirai ir tiesiai reiškė nuomonę apie tą knygą, diametraliai priešingą jo teiginiams spaudoje, tarytum specialiai paneigdamas tai, ką šnekėjo man žodžiu. Prisipažinsiu, laikiau šį žmogų padoresniu, principingesniu, ir pats stebiuosi, kad, visą eilę metų bendraudamas su juo „Jaunimo gretų“ redakcinėje kolegijoje, taip ilgai neperkandau jo. Dar vienas įrodymas mano neįžvalgumo žmonių atžvilgiu, perdėto tikėjimo žmonėmis.

Tačiau visų labiausiai pribloškė, podraug ir įskaudino Jono Bulotos šitoks pasakymas straipsnyje: „Knygos redaktorė nepastebėjo, kad susitikimai su pogrindininkais kaip du lašai panašūs vieni į kitus (p. 170, 183, 226, 260, 276 ir kt.).“ Iki šiol buvau tvirtai įsitikinęs, kad tokius dalykus privalo pastebėti ne redaktorius, bet autorius, juoba tai jo tiesioginė pareiga. Dabar išeitų, pagal J. Bulotą, kad ne autorius, o redaktorius privalo parašyti už autorių knygą, pačiam autoriui paliekant tiktai pareigą pasirašyti knygos tituliniame lape ir honorarų lape buhalterijoje. Gana originali mintis. Deja, nors ir labai mėgdamas originalumą, tokios minties nesiryžtu priimti.

Kaip bekalbėtumėm, o viena aišku: šis straipsnio autoriaus teigimas, atvirai tariant, kaltinimas redaktorei, kaip iš jo tono matyti, aiškiai inspiruotas knygos autorės ir jos palaimintas. Iš to galima spręsti, kokia to straipsnio vertė apskritai.

Man rūpi, tiesą sakant, vien tai, kad Jūs neimtumėte rimtai į galvą ir patausotumėte nervus. Juo labiau, išvykusi poilsiui. Nesąžiningų žmonių visuomet buvo, yra ir, kaip atrodo, ilgai dar bus. Tad einam gyventi toliau. Gyventi ir dirbti.

Skambino man „Vagos“ vyriausiasis, pasakė, kad „Juza“ jam labai patikęs, tiktai esą kai kurių neesminių pastabų turįs man, kaip autoriui. Ir pasakė, kad Jums sugrįžus, maždaug rugpjūčio 9 ar 10 dienomis, susėsime visi trys, aptarsime, ir knyga bus paleista į darbą. Prisipažinsiu, tas skambutis mane gerokai nudžiugino, nes tikėjausi daug prastesnių dalykų. Juo tad nekantriau lauksiu Jūsų sugrįžtant, pailsėjus ir atsigavus, ir būsiu laimingas, vėl galėdamas kūrybiškai bendradarbiauti su Jumis. Jūs – pati geriausia redaktorė, kada nors ir kur nors sutikta mano darbuose. Ačiū Jums!

Palangoje išbuvau tris paras. Ne tik filmavo tenai mane, bet ir privertė dalyvauti lietuviškų filmų festivalyje, kuriame tapau, galima sakyti, pagrindiniu oratorium. Gudrūs tie kinošnikai! Po Palangos liepos 26, 27 ir 28 dienomis pabuvojome Anykščiuose, Svėdasuose, Kupiškyje. Susitikau su „Parduotų vasarų“ Alyzu prie Svėdasų, Būtėnų kaime, su Akvilija pačiame Kupiškyje. Daug buvo šviesių akimirkų ir… kaimiško skilandžio su alum. Kupiškyje ant piliakalnio susitikau su „Senovės kupiškėnų vestuvių“ žmonėmis, įsilinksminome taip, kad pats aš įdainavau į filmą dvi dainas: vieną kupiškėnų, o antrą – savo paties sudėtą. Žmonės buvo tiek mandagūs, kad pagyrė mane už gerą sudėjimą ir gerą atlikimą. Aš, žinoma, patikėjau… Dabar su filmu padaryta pertrauka vienam mėnesiui. Bus laiko redaguoti „Juzą“, vėliau gi važiuosime į Volgogradą, Beketovką, Saratovą, plauksime Volgos upe. Tai bent filmas bus, ką?

Tik nežinia, kiek manęs paties liks po to filmo. Išsigudrinau pasigauti tokią ligelę, lietuviškai vadinamą „virusiniu nervų uždegimu“. Labai linksma liga, linksmiausia iš visų, kokias esu pažinęs: nakčia pabundi nuo tokių skausmų, kad nieko kito nebelieka, kaip garsiai juoktis. Garbės žodis, nebeprisimenu, kad būčiau taip linksmai kvatojęs naktimis, kai visi aplinkui miega! Dabar, deja, liga jau silpsta. Būna naktelių, kai išmiegu net po keturias valandas. Gaila!

Visas Vilnius kalba, kad praeitą šeštadienį pasikorė „Eltos“ direktorius D. Roda. Bene bus, vis dėlto, tikra ši žinia. Nelinksma.

Geriausi mano palinkėjimai draugui Linčiui ir, žinoma, mano mielai jaunajai draugei Renatai. Bučiuoju visus iš eilės labai švelniai.

Parašykite. Gerai?

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Volgogradas, 1978.IX.23

Miela drauge Linčiuviene,

siunčiu Jums gerus palinkėjimus iš Volgogrado. Esame čia jau trys dienos, daug ką matėme. Buvome Beketovkoje, kurią aprašiau „Druskos“ I-jame tome. Cerkvelės medinės neberadau: po Spalio buvo paversta poliklinika, o paskui sudegė. Užtat suradau namą, kuriame gyvenome. Daug kas pasikeitę kieme, bet atpažinau viską. Šeimininko Sirotino kalvės nebėra, pats Sirotinas ir visa jo šeima – išmirę. Suradau senų moterų, puikiai atsimenančių šitą kalvį ir jo šeimą, ir daug dar kita ko.

Na, suprantama, išgyvenau keletą akimirkų… duok dieve, kiekvienam!..

Įdomu, kad maršalas Paulius po kapituliacijos buvo atvežtas būtent čia ir pamaitintas pietumis kalvio Sirotino name. Tai bent!..

Rytoj išplaukiame Volgos upe į Saratovą. Ten irgi prisiminimų daug. Galimas daiktas, pasieksime Petrovsko rajono tarybinį ūkį „Kultarmejec“, kur buvome 1941.VIII–1942.II du lietuviai pritvirtinti prie 4 000 kiaulių, mane labai norėjo suėsti stepių vilkai, bet nebuvo alkani kaip reikiant (prisiėdę padvėsusių kiaulių!), tai paliko gyvą. Juos aprašysiu „Druskos“ III-jame pūde. Kad žinotų!

Volgograde apžiūrėjome Mamajevo kurgano memorialą. Įspūdis sunkus. Daug prisiminimų ir daug minčių.

Mieste labai šilta, žaliuoja medžiai, žydi gėlės, krautuvėse daug daržovių ir visokių sūriukų. Vadinasi, netiesą mums kalbėjo Vilniuje, kad maisto čia nėra. Pavalgyti restorane yra.

Labai daug turistų iš užsienio.

Turgai sunykę. Nebematyti kupranugarių juose, kaip būdavo. Nematyti kirgizų, totorių, kitų tautybių žmonių, kurie užpildydavo turgus. Dirba ir dabar kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose. Nemačiau ir nė vienos kinietukės mieste, o buvo pilna…

Daug kas kitaip. Papasakosiu sugrįžęs. Jeigu turėsite kantrybės.

Vilnių pasieksime apie rugsėjo 30-tą. Tada pradėsiu rimtėti.

Daug gero linkiu draugei mano gerai Renatai, Linčiui, visiems, o Jums su močiute – dar atskirai.

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Vilnius, 1979.VII.19

Miela ir gera drauge Donata,

rašau Jums iš gana neįprastos vietos – kardiologinio skyriaus. Pakliuvau į jį visai netyčia: nuėjau pas gydytojus dėl gastrito, o tie puolė į paniką dėl širdies, mano širdies, ir pareikalavo skubiai gultis, nes, girdi, priešinfarktinis stovis. Tai ir atsiguliau, prieš tai, beje, dar parlėkęs su taksi į namus. O dabar aiškėja, kad nieko ypatingo nebūta, vien nuovargis begalinis viso organizmo. Pamiegojau po 8 val., ir jau gerai. „Išrašys“ mane 26-tą liepos. Deruosi, kad 25-tą, bet gydytojai atkaklūs: pavedžiosim, sako, po visus skyrius, inventorizuosim visą, tada paleisim.

Nusileidau. Tegu inventorizuoja.

Gulėti čia įdomu. Visame skyriuje nėra už mane jaunesnio, ir vis nusipelnę, didžiai garbingi, verti visa ko. Kažkodėl dažnas jų skuba į palatą pas mane ir dėsto savo autobiografiją. Jaučiuosi lyg ir koks klebonas, tik nesuprantu, ko jie šitaip. Gal suprasiu vėliau.

Autobiografijų yra visokių. Vienas nusipelniusių pokario metais dirbo prokuroru Panevėžio šone, dabar bijo Panevėžyje gydytis, tai atlėkė čia. Sunkus ligonis širdininkas, o netyčia krisdamas dar gerokai susitrenkė žemiau nugaros. Dabar eina koridorium vis viena ranka prie širdies, o antra – žemiau nugaros. Kitas pasakoja visiems ir kiekvienam, kokius jis ordinus gavo fronte ir kokius turėjo gauti, bet negavo: intrigos, intrigos. Trečias dėsto, kad labai gerai gyvavo, o dabar gyvena dar geriau, labai laimingas, nes visa mūsų liaudis laiminga ir dar ilgai bus laiminga, nė Karteris jau nebeturi jokios įtakos, o JAV kompartijos įtaka labai stiprėja. Ketvirtas vaikšto su protezu vietoj dešinės kojos, kurią prarado mūšiuose prie Šešupės, vaduojant Lietuvą. Norėję gydytojai nupjauti jam ir kairę, bet jis juristas, gerai žino, ką galima pjauti ir ko nereikia pjauti, tai ir išsaugojęs kairę koją, o paskui dirbęs respublikos Aukšč. teisme, gana aukštam poste. Dabar pensijoje. Apskritai, justicija – labai geras mokslas…

Iš jaunesnių buvo Lietuvos archyvų galva Feliksas Bieliauskas. Iškvietė fotografus, ir tie „nutraukė“ mane, man nematant, su pižama ir chalatu. Sako, niekas tokiame pavidale Baltušio neturi, o mes, archyvininkai, turėsime, jau turime. Tegu sau turi. Dabar jį jau išrašė, Bieliauską.

O dar iš jaunų yra dail. Savickas: „Jubiliejus buvo, paroda, pavargau.“ Pirmąją dieną turėjo 5 stenokardijos priepuolius, dabar jų nebėra, greit išleis iš ligoninės.

Ir yra dar šokėjų režisierius Lingis, jam antras mikroinfarktas, bet irgi jau tvarkosi.

Taigi šitaip.

Gal jau gana apie ligonius? Juos, beje, čia nevadina ligoniais, o „besigydančiais“.

Kartą, girdžiu, „besigydantieji“ vysto ginčą: „Nėra teisybės, kodėl Grušas su Paukšteliu užima tarp rašytojų pirmą vietą, o Baltušis – ne pirmą? Anie gi ne visą laiką buvo pažangūs, o Baltušis visą laiką buvo pažangus!“ Apraminau, kad ne visą laiką buvau ir aš pažangus, ėjau prie pirmosios Komunijos, karūną aplink bažnyčią nešiau… „O, tai viskas tvarkoj!“ – apsidžiaugė.

Tai ir šitaip.

Mane aplankė drg. Stepšys, atnešė „Juzos“ serijinį viršelį, parodė man ir žmonai (mano žmonai). Priėmėm. O aš ta proga parašiau jam, ką turėjau parašyti Jums: tekstą ant „Juzos“ atlapo. Perskaitė, priėmė. O kitą dieną mano duktė Rita nunešė jam ir nuotrauką (mano nuotrauką). Tai dabar viskas pilnoj tvarkoj, lieka man laukti pagarsėjimo. O ką? O gal ir bus.

Mūsų dvaro statyba Paalksnėj (Molėtų r.) pajudėjo smarkiai. Mat „pašmeravau“ meistrus rubliu geru, tai atgijo tarytum gyvojo sidabro žemiau nugaros įpylus. Liepos 27-tą grasina įteikti mums namo raktus. Gal ir įteiks. Tada važiuosiu tenai ilsėtis, gal ir rašyti.

O kita mano duktė, Violeta, liepos gale skrenda į JAV bene trims mėnesiams. Iš anksto pasakiau: be šratinuko man ir mano redaktorei nedrįsk grįžti!

Gal ir nedrįs. Visaip būna.

Laiškas labai užsitęsė. Bet jeigu tikrai atostogaujate, tai gal ir perskaitysite.

O dar atsiprašau, kad ranka rašau, sunku bus skaityti. Neturiu po ranka mašinėlės.

Betinginiaudamas čionai daug ką pergalvojau, pasvarsčiau būsimos savo knygos bendrą planą ir pasvėriau kai kuriuos personažus. Sunkiai traukia jie man, turėsiu bėdų su ryškinimu. Dar sunkiai seksis vystyti meilės liniją. Neišmanau apie meilę aš nieko, teks vaizduoti tokią, kokią visą gyvenimą svajojau bent pamatyti. Vienas dievas težino, kas iš to išeis. Tikriausiai grynas juokas, nieko daugiau. Tai ir vėl, vadinasi, bus mano knyga liūdna, kaip visos iki šiol. O ką darysi? Neturiu linksmų nei metmenų, nei ataudų. Šitaip.

O liepos 17-tą Vilniuje palaidojo „Vilniaus“ restorano barmeną. Kažkas atėjo pas jį naktį, dūrė peiliu 32 kartus ir paliko ant grindų negyvą. Surastas buvo negreit. Gyveno vienas.

Tai, berods, viskas.

Kaip gyvena Renata? Draugiški linkėjimai jai.

Ir draugui Linčiui.

Ir Jums asmeniškai – iš visos širdies.

Daug gero. Laukiu sugrįžtant, nes pasiilgau, negaliu prisiskambinti.

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Paalksnė, 1980.VII.4

Miela, gera Donata Linčiuviene,

pats nežinau, kodėl rašau Jums, o rašau ir gana, matyt, iš pasiilgimo, gal ir todėl, kad labai jau įpratęs pastoviai dalintis mintimis su Jumis, ir kai šito ilgesnį laiką nebedarau, tuoj pasijuntu nebe savo geldoj. Tad prašau nerūstauti, kaip iki šiol nerūstavote ant manęs niekad ir už nieką.

Taigi išsiplėšiau pagaliau iš Vilniaus, viso to tuščio ir bereikalingo kunkuliavimo, nesibaigiančių kalbų viešų ir uždarų, kurios kažkodėl laikomos rimtu ir net reikalingu darbu, pateisinančiu mūsų pilietinį egzistavimą. Išvargau pats nežinau nuo ko, bet išvargau taip, kad stoviu ir miegu šalia beržo miške arba ant tiltelio į ežerą, kur žuvytės tikšnoja, reikalauja plikytos duonos trupinių, nes taip mano įpratintos, kad subėga artyn, kai tik išgirsta ateinant tiltelio lentomis. Naktį vėlgi miegu. Be sapnų ir sąžinės graužimo. Net keista pasidaro, kad šitaip.

Sėdžiu Paalksnėje jau trečia diena, bet netrukus nebesėdėsiu, šeštadienį, taigi liepos 5-tą, būsiu vėl Vilniuje: Rokas laiko pirmąjį stojamąjį į Dailės institutą, dieve man padėk, reikia pabūti šalia. Bet šį kartą Vilniuje pabūsiu neilgai, bandysiu vėl ištrūkti Paalksnėn. Reikia.

Atsivežiau su savim tris pundus rankraščių: „Druskos“ III-jį pūdą, romaną „Krito rasa“, atsiminimų knygą „Kuriuos mylėjau“. Ne rankraščių, beje, tiktai juodraščių, kuriuos apdoroti kiekvienam reikės maždaug metų laiko. Pasitiesiau visus tris ant stalo ir pabandžiau spręsti, kurį imti už ragų, ir… nieko neišsprendžiu, užmiegu kaip šiltutis, griuvęs į lovą. Žmona stebisi: niekad nemiegojo mano vyrelis, kiek dabar! Ir aš pats stebiuosi, o darbas stovi. Atrodo, greit nebesistebėsiu, o imsiu graužtis, kad leidžiu veltui jaunystės dieneles. Na, žiūrėsim, žiūrėsim…

Į Paalksnę atsivežiau ir anūką Roką, pakvietęs ir jo draugą vykti kartu. Dabar jie abu valtyje ir valtyje, nuo saulėtekio iki gerų sutemų. Sugrįžta įdegę, raudoni, alkani kaip žvėrys… Žodžiu, ilsisi, ruošiasi egzaminų mūšiams. Liepos 5-tą – mandatų komisija, liepos 7-tą – pirmasis egzaminas, paskui toliau, toliau, iki išprotėjimo. Lieka tiktai klausimas, kuris mūsų išprotėsim: Rokas ar aš?

O čia ramu, gera. Ir žmonės aplinkui labai geri. Vakar buvome Kuktiškėse, ieškojome meistrų šuliniui kasti, o tie meistrai nuvaryti prie tvenkinio: užtvanka suiro, karpiai išbėgo, reikia skubiai taisyti. Tai taiso, o šulinį man iškas vėliau, kai pažabos karpių bėgsmą. Kuktiškėse, beje, pagal naujuosius kalbos išminčius nūnai vadinamose Kuktiškiais, suradome Akademinio teatro direktorių ir rašytoją Praną Treinį. Pjauna šieną ir džiovina, batus nusiavęs, motinai, krauna jai į daržinę. Mat čionai jo tėviškė. Neseniai mirė jo tėvas, dabar motina viena, tą vieną sūnų ir teturinti. Gerai, kai toks sūnus.

Ieškojau po vienkiemius samagono, kadangi nusibodo valstybinė, tai niekur negavau, visi numykia ir tyli. Tiktai vienas atsirado, atvirai pasakė: „Rašytojau, kur jūs beeitumėte prie samagono, jis visada bėgs nuo jūsų!“ Pasirodo, nepatikimas esu. Tai grįžau be nieko, iš to piktumo nė valstybinės nebegeriu. Labai man nepatinka, kai žmonės nepasitiki.

Vienam tokių žmonių padovanojau seną ir nudėvėtą kostiumą, kurio tiesiog nebeturėjau kur dėti: „Gal kokiems lopams jums pravers.“ Mat žmogelis ne tiek žemdirbys, kiek besiuvinėjąs žmonėms, pridurkui prie savo gaunamos pensijos. Kostiumą priėmė, padėkojo, o paskui… atnešė didžiulį bryzą lašinių! Pasirodo, jis suprato, kad aš ne dovanoju, o parduodu jam tą kostiumą. O kai atsisakiau priimti lašinius, užsirūstino smarkiai, išbėgo šnarpšdamas. Štai ką reiškia atitrūkti nuo liaudies: nebesuprantu aš paprastų žmonių!

Skaičiau „Pergalės“ 6 nr. J. Lukoševičiaus „Anapus jūrų marių…“ Keista, kad Rašytojų sąjungos organas, „Literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas“ spausdina tokius rašinius. Šita prasme aš irgi daug ko nebesuprantu.

Pamilau iš naujo I. Turgenevą. Negaliu atsigrožėti šituo šviesiu, tauriu žmogum. Kai pagalvoji, kaip beviltiškai toli mes visi, nūdieniai literatūros darbininkai, nuo tų talento ir kultūros, ypač kultūros, aukštybių, kokias buvo pasiekę ano meto rašytojai!

Daug gero palinkėdamas, stipriai apkabinu.

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Vilnius, 1980.VII.16

Miela ir gera Donata Linčiuviene,

rašau Jums kelis žodžius, nors tik vakar mačiau Jus abu su vyru ir buvau stipriai sujaudintas to dėmesio, kokį parodėte man. Tai jau iš tikrųjų retas reiškinys, kokio nelabai tesulaukiu iš savo artimųjų, tai yra vaikų bei anūkų. Ačiū stipriai! Visos rožės žydi ir gaivina mus savo neįtikėtinu aromatu. Baltosios savo kambaryje nebeturiu, sugriebė mano Monika į savo kambarį. Bet aš nueinu ir pasižiūriu, ir pasidžiaugiu, kad žiedas išsiskleidė visu sodrumu ir kvepia taip vėsinančiai, kad gera ant dūšios darosi. Padėkokite drg. Linčiui, o aš dar kartą tariu ačiū Jums iš širdies.

O rašau dabar todėl dar, kad ateinantį antradienį, taigi liepos 22-rą, būsiu kelias valandas Nidoje, kur barsiuos su vietos vadovais, kam silpnai remia Taikos fondą. Susitikimas su poilsio namų bei sanatorijų atstovais įvyks Nidos Vykdomajame komitete 11 valandą, truks apie dvi valandas, po to ieškosiu ko užkąsti, ir atgal namo. Būtinai susirasiu Jus, kadangi, nors nelabai dar gilios laiko marios skiria mus, bet jau pasiilgau, norėčiau pasikalbėti. Jeigu galite, būkite namie antradienį iš ryto, tai užbėgsiu. Žinoma, jeigu nesutrukdysiu minutei kitai, bet jeigu taip, jeigu turite kitus planus, į pliažą ar kitą malonią vietą, tai nesivaržykite, nelaukite, negaiškite, nepraraskite poilsio laiko ir t. t. Gerai?

Pas mus lyja ir lyja, žiūriu pro langą iš Taikos gynimo komiteto ir mąstau: kaip dabar pas Jus? Nejaugi ir tenai tas pats? Tai negerai visokeriopa prasme. Apskritai šiais metais, kaip sako kupiškėnai, „vasara nenusidavė“, rauda ir rauda, o ko jai, kai pagalvoji? Argi mes jau tokie blogi pasidarėm? Ar gal mums visiems pritrūktų ašarų, jeigu tik duotumėm valią joms? Tai už ką mums? Į tą klausimą atsakymo nerandu.

Mūsų Rokas ketvirtą dieną laiko piešimo, tapybos ir akvarelės egzaminus, jų rezultatus žinosime tiktai trečiadienį, liepos 23-čią. Reiškia, spėsiu iki to laiko sulakstyti į Nidą, pastiprinti taiką. O šį penktadienį, anksti rytą, abu su Monika kankame į Uteną, susitiksime su miškininkais Utenos ir Molėtų rajonų. Man patikėta papasakoti apie Tarybų Lietuvos 40-tį, o Mironaitei Monikai perduoti meno žodžiu skaitovišku Maironį, Strielkūną ir dar kai ką, pirmoj eilėj Justiną Marcinkevičių. Po to įvyks literatūros vakaras, kuriame kalbėsiu irgi aš. O jau po šito – suomiška pirtelė, kur, anot Alb. Žukausko, „ranka ranką mazgoja“. O nakvoti vyksime į savo Paalksnės „dvarą“, miegosime iki sekmadienio pavakarės, tada atgal į Vilnių, nes kitą dieną – Nida ir kiti geri dalykai, visų pirma susitikimas su Jumis, tegu ir trumpas, bet stipriai mano laukiamas.

O aš vis nieko nerašau, ir vis mažiau bepatinku pats sau. Anksčiau tai vis patikdavau. Kartais net smarkiai. Matyt, iš tikrųjų nieko nėra amžino: kai nebelieka už ką vertinti savęs, tai ir blėsta viskas. Pradėjau vartyti „Sakmę apie Juzą“, visą išklijuotą atskirais puslapiais. Atrodo, greit sėsiu prie jos, šitos sakmės, padarysiu ką galėdamas, kad paskaitomas daiktas būtų. Tiek daug čia visko trūksta, stačiai ausys svyla iš apmaudo, kam paleidau Juzą į žmones per anksti. Na, kaip nors, kaip nors… Dar suvesiu su juo sąskaitas, o ateityje būsiu apdairesnis, nors tos ateities ne taip jau gausiai man beliko, tegu ją dievai!

Skaitinėju vakarais amžininkų atsiminimus apie I. S. Turgenevą. Stulbina mane šitas žmogus savo talentu, intelektu, kultūra, asmenybės ryškumu, tiesiog krūpčioju skaitydamas. Dieve šventas, kada tu Lietuvai duosi tokių žmonių? Turime Justiną Marcinkevičių, turime daugiau gilios reikšmės žmonių literatūroje, mene, apskritai kultūroje, bet širdis vis šaukiasi gausesnio būrio, stipresnių spalvų, o visų pirma – giluminių klodų, kur šitiek mūsų tautos meno bei išminties lobių laukia atvėrimo į saulės šviesą! Na, gal sulauksime. Gal dar sulauksime. Jau esančios tarp mūsų asmenybės rodo pačiu savo buvimu, kad turėtumėm sulaukti. Lietuva tikrai verta šito, seniai ji sumokėjo už viską savo kančiomis. Taigi sulauksime.

Apkabinu visus tris, o Renatą dar atskirai, bučiuoju.

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Vilnius, 1981.VII.12

Miela ir gera mano drauge Donata,

nebesulaukęs Jūsų iš Šiaurės, iškurnėjau prie ežero, o dabar staiga pajutau, kad reikia parašyti Jums kelis žodžius. Prašau už tai nerūstauti. Ne iš blogos valios darau šitai, o kad pasiilgstu Jūsų, vis trokštu pakankinti savo kalbomis, teatleidžia man likimas, kaip aš atleidžiu daug kam, nors, žinoma, ne visiems.

Vykau į Vilnių iš čionai porai dienų, užtrukau ilgiau. Mano didysis stomatologas, užuot sutvarkęs galutinai „fasadą“, gerokai apardė, privertė rauti kai kuriuos kelmus, kai ką statyti iš naujo. Buvo man kauksmo ir šaknų griežimo, o svarbiausia – užtrukau. Keikiau šį atvejį žiauriai, būdamas įsitikinęs, jog tai ir yra viena pagrindinių mano „kūrybinio sustingimo“ kliūčių, ir kai tik pasieksiu ežerą Molėtų padangėje, tai šedevrai pasipils kaip iš gausybės rago. Ir, žinoma, klydau: sėdžiu prie ežero, o niekas nesipila. Tyla. Jau treti metai tyla. Ir kiek truks jinai, toji tyla? Nežino niekas, net viską ir visuomet žinanti mano žmona.

Nebesitverdamas savam kailyje, ėmiausi pjauti šieną, rankiojau lentgalius aplink statybas, kroviau malkas. Tvarkos atsirado daugiau „mano dvare“, bet ne mano galvoj. Buvau net meškerioti, nes gavau dovanų suomišką meškerę, tikrą stebuklą. Bet ir su ja atsitiko man stebuklas: staiga paaiškėjo, kad negaliu gaudyti žuvelių, graudžiai gaila jų, norisi matyti plaukiojant, nardant ežere, o ne spurdant ant mano kabliuko. Taip netekau ir šito „pasilinksminimo“. Kaip matau, teks vis dėlto imtis kūrybinio darbo…

Nemuno“ 6 numeryje skaičiau Birutės Baltrušaitytės eilėraščius. Buvau stipriai sujaudintas. Viešpatie dieve, galvojau, jeigu šitaip galima jausti ir šitaip išreikšti, reiškia, yra dar Lietuvoje moterų, o dar labiau reiškia, kad atėjo stipraus talento poetė į mūsų literatūrą. Apsidžiaugiau šiurpiai, labai trumpai parašiau autorei, o dabar gavau iš jos laišką, taipogi trumpą, bet taip sujaudintą, jog nelabai tegaliu patikėti, kad mano nuomonė galėtų būti kam nors tiek svarbi, ypač Birutei Baltrušaitytei, tepalaimina likimas jos žingsnius.

O dar pasidžiaugiau poeto Vinco Giedros talento sparčiu brendimu bei gilėjimu. Jo knygelė „Nubunda žodis“ – džiugus reiškinys. Parašiau ir jam kelis sakinius.

O dar perskaičiau Rimanto Kluso satyrinių ir humoristinių eilėraščių knygelę „Odė akmeniui“. Į šitą Klusą atkreipiau dėmesį paskaitęs jo eilėraščius „Nemune“, dabar pasidžiaugiau iš naujo. Mūsų laikais tai gana retas reiškinys – humoras ir satyra, vis labiau virstą „popierinėmis gėlėmis“. Kaip bebūtų gaila, o taip yra. Juodi nūnai metai humorui ir satyrai. Parašiau ir Klusui. Kaip matote, rašinėju laiškus.

Vilniuje kalbėjausi su rašytojų suvažiavimo delegatais, laimingai sugrįžusiais į gimtąją pastogę. Nelabai linksmi jų įspūdžiai. Visų pirma – karščiai Maskvoje, siekę ligi 35, o tarpmūriuose iki 45, neatleidžiantys nė naktį, kai reikia užmigti. O dar toji aplinkybė, kad posėdžių salėje oras kondicijuotas, gerokai vėsus, o lauke – „afrika“, tai nuo šitų pasikeitimų, išėjus iš posėdžių, daugelis peršalo, gavo slogą. Daugiau kaip 40 rašytojų buvo išgabenta į ligoninę. Poetai A. Surkovas ir M. Bažanas gavo po stiprų infarktą. Kokia laimė, sakau, kad susilpo mano sveikata, išsisukau nuo kelionės į Maskvą!

Pačiame suvažiavime dėmesys, sako, buvęs sutelktas daugiau į tarptautinę padėtį, įtempimą ir būtinumą sumažinti šį įtempimą. Tas, žinoma, gerai, tačiau, kaip man atrodo, literatūra yra literatūra, ji nepakenčia nedėmesio, net ir mažiausio, žiauriai keršija. Ar neatsitiks šito ir šiuo atveju? Na, parodys ateitis.

Iš Rumunijos atėjo laiškas, rašo kažkoks Peteris Banas. Rašo lietuviškai. Laiške pridėta iškarpa iš laikraščio vengrų kalba su mano novele „Gėlės“. Keista: laiškas [laikraštis], kiek supratau, išeina Rumunijoje, o spausdinamas vengrų kalba? Pats P. Banas rašo, kad norėtų kai ką išversti į vengrų kalbą iš mano kūrybos. Tai kaip čia dabar yra? Gal žinote ką daugiau apie šitą P. Baną? Parašykite man, būsiu dėkingas stipriai, iš anksto atsiprašydamas už laiko gaišinimą.

Iš dukters Ritos jokių naujų žinių nebegaunu nei aš, nei mano artimieji. Matyt, neblogai jai tenai sekasi. Kiek tiktai pamenu, ji atsimindavo mane tiktai tada, kai iškildavo sudėtingesnis reikalas, aštresnė situacija. Nejaugi ir visų vaikai šitaip?

Paalksnėje dabar labai judru. Jadvyga Čiurlionytė su šeima netoliese pirko ūkį-sodybą. Drauge su Kazio Borutos dukros šeima. Savaitgaliais dabar suvažiuoja daug žmonių. Bendraujame. O pas mus vieši Čekuoliai, atvykę iš Suomijos atostogų, plius keramikė Jolanta Okulič-Kazarinaitė. Yra Rokas su draugu studentu. Monikos duktė su antruoju sūnum Jurgiu. Taigi šitaip.

Bučiuoju Jus švelniai. Visiems namiškiams geriausi palinkėjimai. Būkite visi sveiki, stiprūs, pasėkmingi visur.

Jūsų – Juozas Baltušis

 



Paalksnė, 1983.VII.12

Labą rytą, miela mano drauge Donata!

Atbuvau jau pusę savo atostogų prie ežero, tai rašau Jums kelis žodžius. Darau šitai iš nerimo, jog galite užmiršti mane. Visų pirma siunčiu Jums, taipogi Renatai ir Linčiui daug geriausių palinkėjimų, visų pirma sveikatos stiprios, o tada ir viso kito.

Mes čionai laikomės. Visą savaitę nebėgo mums vanduo iš artezinio šulinio, dabar jau bėga. Įsitaisėm ilgą guminę žarną, ir aš kiekvieną vakarą lieju vandeniu berželius, liepaites, ąžuoliuką ir eglaites keturias, taipogi pinavijas, tai yra bijūnus, kitokias gėles ir alpinariumą, Monikos Mironaitės įruoštą buvusios daržinės pamatuose. Pas mus daug paukščių, o visų labiausiai džiugina, kad mūsų namų pastogėje apsigyveno kregždės. Nė neįtariau, kad taip myliu jas, o kai sužinojau, kad kregždžių gyvenamo namo niekad netrenkia perkūnas, tai dar labiau pamilau. Praktiškas esu žmogus. Dabar jos, šitos kregždės, peri antruosius vaikus, berods, jau išperėjo, girdim, kaip rėkia maisto iš tėvų. O varnėnai antrųjų vaikų neperėjo, išaugino vienus ir išskrido. Tokie reikalai.

Čia labai daug uogų: žemuogių, mėlynių ir aviečių. Visos išsirpo vienu metu, tiktai avietes galima valgyti viena ranka, kadangi antrojoje reikia laikyti beržo šaką ir pliekti uodus, kurie valgo mus nė kiek ne mažesniu apetitu, kaip mes avietes. Bet nieko, viskas gerai.

Atsitiktinai nutvėriau Emos Mikulėnaitės apysaką „Ona“. Klausykite, nesužavėjo ji manęs. Gudrauja. Kartoja seniai nudėvėtus daiktus. Rašo šitaip: „Sninga! Sninga! Sninga! Per naktį visur pasidarė balta. Ar jūs prisimenate, žmonės, kada pirmą kartą pamatėte sniegą? Žinoma, neprisimenate – jums atrodo, kad tas baltumas jau gyveno jumyse prieš milijoną metų, kai buvote jūs nežinia kuo – dulke, akmeniu, kraujagysle ar… skraidėte padangėje va šituo baltu, ant lūpų ištirpstančiu drugeliu.“ Ir taip toliau. Ir toliau taip. Kaip prieš šešias dešimtis metų rašė gimnazistai!

Na, gal per daug rūsčiai tariu, pasiteisinimu gali būti mano apmaudas: juk gabi gi merga, toji Ema Mikulėnaitė, o užsiiminėja tokiais niekais! Taigi tokie reikalai.

O daugiau nieko neskaitau, vien Simenono detektyvus. Labai tinka prie ežero.

O dar parašiau (pagaliau) straipsnį apie Antaną Venclovą, išsiunčiau „Literatūros ir meno“ redakcijai. Manau, nespausdins. Redaktoriaus vietoje ir aš nespausdinčiau. Tai pasiunčiau dėl visa ko. Tegu žiūri. O rašiau todėl, kad gerokai minčių kilo man, bestovint Palangoje prie namo, kuriame vasaros mėnesius leido Antanas Venclova. Ir atrodo man, kad mes tiktai dabar pradedame kaip reikiant suprasti šito žmogaus svarbą ir jo darbų reikšmę mūsų nacionalinei tarybinei literatūrai bei kultūrai. Šitas mintis ir norėjau išsakyti. Deja, pavėluotai: straipsnis turėjo būti parašytas prieš savaitę. Amžinai vėluoju su viskuo.

Tuo ir baigiu. Dažnai prisimenu Jus, visada su tikra pagarba ir dėkingumu už Jūsų dėmesį, rūpesčius, nuoširdų norą padėti man kūrybiniame darbe. Ačiū!

Jūsų – Juozas Baltušis

P. S. Į Vilnių sugrįšiu liepos 18-tą.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8-9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1986 m. gegužė–liepa

2017 m. Nr. 5-6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1985 m. balandis–birželis

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1984 m. kovas–gegužė

2017 m. Nr. 3 / 1984 m. kovas–gegužė / Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti. O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1983.II

2017 m. Nr. 2 / 1983.II / Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1978 m. gruodžio 1 d. – 1979 m. vasario 28 d.

2016 m. Nr. 12 / Dokumentinio režisierius R. Šilinis padejavo, kad labai sublogo sveikata jo tėvui, o vaistų nėra kur gauti. Nuvykome abu į spec. polikliniką, išprašiau iš savo gydytojos receptą, gavau ir vyr. gyd. pavaduotojo „vizą“ vaistams gauti.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1978 m. spalio 1–lapkričio 30 d.

2016 m. Nr. 11 / Rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) dienoraštinis palikimas, kurį sudaro kasmet nuo 1969-ųjų rašyti rankraštiniai tomai, bendrai pavadinti „Vietoj dienoraščio“, paties autoriaus išankstiniu nurodymu buvo uždraustas viešinti dar dvidešimt