literatūros žurnalas

„Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4

Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas


Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją: Lietuvoje 1942 m. gimusio R. Kinkos šeima 1944 m. išvyko iš gimtųjų Šiaulių ir ketverius metus praleido įvairiose išvietintų asmenų stovyklose Vokietijoje, o 1948 m. emigravo į Angliją, kur vertėjas su pertrūkiais gyvena iki dabar. Pirmosios pakopos studijose R. Kinka studijavo rusų kalbą ir literatūrą, o antrajai pakopai pasirinko lingvistiką. Dar būdamas Londono universiteto studentas, jis mokė lietuvių kalbos Londono lietuvių savaitgalinėje mokykloje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbos ir morfonologijos Čikagos universitete, tuo metu taip pat ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas Pedagoginiame lituanistikos institute, kur, be administracinių pareigų, taip pat dėstė vertimą, lietuvių kalbos fonetiką ir fonologiją, lietuvių kalbos dialektologiją ir lietuvių kaip užsienio kalbos mokymo metodologiją. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje grįžęs į Londoną, vadovavo užsienio kalbų knygynui, o vėliau tapo viešųjų bibliotekų aprūpinimo įmonės savininku. 1990 m. kaip Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos politinių ryšių koordinatorius organizavo pirmąjį oficialų tuometinės Lietuvos ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės ir Lietuvos valstybės vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio vizitą į Jungtinę Karalystę susitikti su Margareta Thatcher. R. Kinka taip pat buvo oficialus Sąjūdžio įgaliotinis iki Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo tarptautiniu mastu 1991 m. rugsėjį. 1991–1992 m. tarnavo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje oficialiu atstovu ir patarėju, už nuopelnus Lietuvai ministerijos apdovanotas garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Šį pokalbį iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė.

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti klausimu apie literatūrinį stilių ir vertimo specifiką. Sakykite, kuo skiriasi darbas verčiant skirtingų rašytojų – Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio, Kristinos Sabaliauskaitės, Alvydo Šlepiko, Paulinos Pukytės, Herkaus Kunčiaus – kūrinius?

Kai man užduoda tokį klausimą, noriu pradėti nuo Rudolfo Nurejevo citatos, kuris, paklaustas apie savo šokio techniką, atsakė: „Tai virtuvė“, – ir nieko daugiau nebepridūrė. Vis dėlto aš kiek išsiplėsiu. Kiekvienas iš Jūsų išvardintų rašytojų, visiškai akivaizdu, turi savo originalų balsą ir kiekvienas jų kelia tam tikrus vertimo iššūkius – nors gal geriau tai būtų vadinti galimybėmis man kaip vertėjui. Dabar neturime pakankamai laiko kalbėti apie šių šešių rašytojų skirtumus, tačiau visus šiuos autorius manau esant vienus geriausių Lietuvoje ir jie visi nusipelno plačiausio įmanomo pripažinimo už savo šalies ribų.

Sunku būtų įsivaizduoti dvi skirtingesnes rašytojas nei, pavyzdžiui, Kristina Sabaliauskaitė ir Paulina Pukytė, dėl jų kuriamų istorijų ir kalbos, kuria tos istorijos yra pasakojamos. Kristinos keturių istorinių romanų serija „Silva rerum“ apie bajorų šeimą ir apimanti laikotarpį nuo 1659 m. iki 1795 m., atnešė rašytojai geriausiai parduodamos lietuvių grožinės literatūros autorės sėkmę, o tai retas atvejis, kai kokybiška grožinė literatūra sutampa su geriausiais pardavimais. Tuo tarpu Paulina susikūrė nišą savo kartais neįtikėtinai juokingais pasakojimais, kurių veiksmas vyksta Anglijoje, apie savo pačios – išsilavinusios, kultūringos stebėtojos, geresnėmis nei tiesiog geromis anglų kalbos žiniomis (iš tiesų, ji geriau išsilavinusi ir kultūringesnė nei dauguma vietinių, su kuriais susiduria) – patirtis gyvenant Londone bei apie lietuvių emigrantus be aukštesnio išsilavinimo ir skurdžiomis arba neegzistuojančiomis anglų kalbos žiniomis, kurie stengiasi būti suprasti svetimoje aplinkoje.

Kristina rašo daugiasluoksne barokiška lietuvių kalba, tobulai atliepiančia jos pasakojimų laikotarpį, o man tai reiškia, kad turiu užtikrinti, jog mano anglų kalba leksiškai ir stilistiškai ją atitiktų. Kaip ir Adamas Thorpe’as savajame Gustave’o Flaubert’o „Ponia Bovari“ vertime1, „Silva rerum“ ištraukų vertimuose vartoju tik to laikotarpio anglų kalbą, vengdamas žodžių, atsiradusių po 1795-ųjų metų. Todėl man „Oksfordo anglų kalbos žodynas“, kuriame yra ankstyviausių įvairių žodžių vartojimo citatų, – nepamainomas (deja, „Lietuvių kalbos žodynas“ tokios informacijos nesuteikia). Kai dar būdamas vaikas mokykloje mokiausi lotynų kalbos ir skaičiau antikos autorių darbus, itin mėgau versti Ciceroną, kurio įtaką Europos literatūros vystymuisi būtų sunku pervertinti, ir ši patirtis dabar, praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų, yra neįkainojama, kai reikia versti Kristinos tekstus – pasiskaitykite Ciceroną, o tuomet ką nors iš „Silva rerum“, ir galbūt suprasite kodėl.

Paulinos tekstuose, ypač tuose, kuriuose vaizduojami lietuvių imigrantai, vartojama pati kasdieniškiausia kalba, kuri gali būti paimta iš policijos apklausos protokolų ar įrašytas skambutis policijai, tiksliai atspindintis kalbą, vartojamą pačių imigrantų. Tai nebūtinai reiškia, kad ją lengva versti, kadangi registras turi būti tikslus, o neatitikimas vertime erzins kaip netinkama nata muzikinėje solo partijoje.

Taip pat, kaip nėra „lengvų“ kalbų, nors kai kurios iš pradžių gali tokios atrodyti, taip nėra ir „lengvų“ tekstų. Nirdamas gilyn į tekstą atrandu, atleiskite už kalambūrą, daugiau gylio.

Jūsų nuomone, kiek prozos vertime svarbu paisyti ritmo ir sintaksės? Kaip tvarkotės versdamas slengą, žargoną, dialektą arba paties autoriaus sukurtus žodžius?

Kad ir kas yra teksto autorius, ypatingą dėmesį kreipiu į skambesį ir ritmą, ką lingvistai vadina segmentais ir supersegmentais. O kalbant apie tai, kiek kūrybingai su žodynu sau leidžia elgtis vertėjas, tai gali priklausyti ir nuo leidėjo, kuris, bijodamas prarasti skaitytoją, kaip sakoma, išrankios keistybes jau patvirtinus vertimą. Vargu ar bereikia sakyti, kad yra skirtingų vertimo teorijų – taigi, ir skirtingų vertėjų santykių su tekstu. Neseniai turėjau galimybę palyginti pustuzinį Fiodoro Dostojevskio „Lošėjo“ vertimų į anglų kalbą, ir skirtumai išties stulbinantys. Ypač žodžių žaismas reikalauja didelio vertėjo kūrybiškumo – ir laiko.

Kaip renkatės, ką versti? Ar domitės autoriaus biografija?

Viskas prasideda tuo, kad į mane kreipiasi leidėjas, autorius, Lietuvos kultūros institutas arba literatūros festivalis. Pirmiausia, ką darau, kai manęs paprašo išversti romano ištrauką, kad ir kokią trumpą, – perskaitau visą knygą, nes joje gali būti užuominų, kaip geriausiai išversti tam tikrą ištraukoje esantį žodį, frazę ar pastraipą. Be abejo, kai tai yra trumpas pasakojimas ar literatūrinė esė, kokias rašo Giedra Radvilavičiūtė, dažniausiai tiek man ir pakanka. Autoriaus biografija, nors ir gali mane dominti, tačiau nepalenktų į vieną ar kitą pusę, bet autoriaus asmenybė, jei jį ar ją sutikčiau, gal ir galėtų kliudyti. Bet kokiu atveju, mano padėtis dėkinga, kadangi galiu rinktis, kieno ar kokį kūrinį noriu versti.

Radijo interviu minėjote, kad, nepaisant tam tikrų išimčių, ne itin mėgstate istorinę grožinę literatūrą. Suprantu, kad taip klausdamas supaprastinu problemą, tačiau atrodo, kad „eiliniam skaitytojui“ svarbiau, apie ką rašytojas rašo, – tema, o literatūros žinovui – kūrinio kalba, stilius. Kiek Jums svarbus kūrinio objektas renkantis ką skaityti – ir ką versti?

Paminėsiu dvi išimtis kalbant apie istorinę grožinę literatūrą, tai – Kristina Sabaliauskaitė Lietuvoje ir Hilary Mantel Anglijoje.

Man svarbūs abu – ir forma, ir turinys; nepakanka vien geros istorijos. Turiu būti nešamas drauge su pasakojimu, tačiau ir mėgautis autoriaus vartojama kalba. Jei to nepajuntu pirmuosiuose penkiasdešimtyje ar panašiai puslapių, nustoju skaityti ir turiu pripažinti faktą, kad knyga nėra skirta man, nesvarbu, kaip puikiai ją įvertino kiti.

Esate vertęs įvairiausių tekstų. Ar versti grožinę literatūrą Jums maloniausia? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad būtent čia vertėjas gali geriausiai išreikšti savo asmenybę ir kūrybiškumą, o kartais netgi jausti potraukį „pagerinti“ originalą. Pamenu, vienoje tarptautinėje konferencijoje kažkas pasakė, kad kai kurie Milano Kunderos tekstai lietuviškai skamba geriau.

Per pastaruosius beveik šešis dešimtmečius turėjau galimybę dirbti su didele tekstų įvairove, daugiausia teisės, medicinos, muzikos2 ir, be abejo, grožinės literatūros srityse. Man visuomet patiko drama ir teisminio proceso reginys, ypač kai veiksmas vyksta, pavyzdžiui, Old Bailey (Anglijos ir Velso centriniame baudžiamųjų bylų teisme) arba Linkolno Karūnos teisme sename pastate Linkolno pilies teritorijoje, ir kai du oponuojantys advokatai, tai yra kaltinamosios ir ginančiosios pusės atstovai, yra pačiame savo žaidimo įkarštyje. Kai sėdi šalia teisiamojo kaltinamųjų suole, verti žodžiu sinchroniškai (kaip darytum ir kabinoje), ir tai prilyginčiau šliuožimu banga: vos nustosi galvojęs – nukrisi; nuosekliai verti liudininko tribūnoje. Abi šios vertimo rūšys reikalauja skirtingų įgūdžių ir kai kurie vertėjai žodžiu gerai daro viena arba kita, tačiau ne visada abu. Nereikia net sakyti, kad daugiau įtampos vertėjas patiria versdamas žodžiu liudytojo tribūnoje, nes ji(s) yra stebima(s) ir bet kuris išverstas žodis turi būti išgirstas ir suprastas kiekvieno, dalyvaujančio teisme. Dirbu ir teismo ekspertizės lingvistu, tad esu prašomas įvertinti teismo vertėjus žodžiu ir raštu, o tai gali turėti įtakos teismo nuosprendžiui. Mėgaujuosi viskuo, ką darau, tačiau taip, būtent grožinė literatūra suteikia daugiausia galimybių kūrybiškumui, nes vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas. Žinoma, aš nemanau, kad mano darbas – pagerinti verčiamo autoriaus tekstą. Aš turiu išversti originalų tekstą kaip tik sugebu geriausiai – o tai jau pakankamai darbo. Nors kartais, kai man kas nors neaišku, o kūrėjas yra gyvas, paprašau paaiškinti (dar neišmokau bendrauti su mirusiaisiais). Be abejo, autorius kartais gali sąmoningai rašyti miglotai, ir tai yra jo arba jos teisė. O kalbant apie tai, neva Milanas Kundera lietuviškai skamba geriau nei originale, – leiskite man būti šiuo klausimu skeptiškam.

Rašytoja, eseistė Dalia Staponkutė teigė: „Nauja kalba pareikalavo iš manęs visiško atsidavimo, reikšmių tikslumo, gudrybių šifravimo, vertimo, todėl dabar, rašydama lietuviškai, rašau truputį graikiškai ir nuolatos verčiu.“ Kuria kalba dažniau mąstote Jūs – anglų ar lietuvių? Kaip jos – pridėkime ir kitas kalbas, kuriomis skaitote, – sąveikauja tarpusavy?

Suprantu, ką Dalia sako, – beje, man pasisekė, kadangi turėjau galimybę išversti dvi ištraukas iš jos nuostabiai parašytos knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“. Tačiau mano patirtis kitokia – būdamas šešerių buvau trikalbis, kad ir kokia kalba kalbėčiau, ta pačia kalba ir mąstau.

Mano tėvas buvo etninis lietuvis, gimęs XX amžiaus sankirtoje mažame Lietuvos–Rytų Prūsijos pasienio miestelyje, kuriame savo paskutinius gyvenimo metus praleido vienas didžiųjų Lietuvos sūnų – Vincas Kudirka. 1934 m. jo garbei miestelis buvo pervadintas Kudirkos Naumiesčiu. Be lietuvių, mano tėvas kalbėjo vokiečių, jidiš, lenkų, rusų ir anglų kalbomis.

Mano mamos istorija sudėtingesnė: ji gimė Rygoje lenkei motinai ir sulenkėjusiam lietuviui tėvui – tad vaikystės namuose kalbėjo lenkiškai, latviškai išmoko žaisdama su vietiniais latviukais, rusiškai – mokykloje. Lietuviškai, ketvirtosios kalbos, ji pradėjo mokytis, kai jų šeima 1919 m. persikėlė į Šiaulius, maždaug po metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (o paskui ji dar mokėsi vokiečių ir anglų kalbų). Būdamas trylikos apsisprendžiau išmokti kiekvieną kalbą, kuria kalbėjo mano tėvai, taip pat, dar besimokydamas gimnazijoje, ėmiau domėtis lingvistika, perskaitęs knygą apie kalbas.

Jauni žmonės Lietuvoje (ir ne tik joje) vartoja daug skolinių iš anglų kalbos. Atrodo, anglų kalba skverbiasi į sakinių sandarą, patį mąstymo būdą. Kaip manote, ar tai susiję tik su informacinėmis technologijomis ir globalizacija, o gal tai menkėjančio lietuvių kalbos prestižo atspindys? O kaip yra su jaunesne britų karta? Ar galite išskirti pokyčius jų šnekamojoje kalboje? Ar pokyčiai anglų kalboje paveikė ir šiuolaikinę anglų literatūrą?

Kalbant apie anglicizmus, Jūsų minimi procesai, kaip teisingai ir pastebite, nėra būdingi išskirtinai tik Lietuvai ir / ar jauniems žmonėms. Prancūzijoje jie, pavyzdžiui, prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo – nepaisant Prancūzų akademijos pastangų, ir tai buvo keliais dešimtmečiais anksčiau nei imta naudotis internetu. Prancūzams turėtų būti gana skaudu susitaikyti su anglų kalbos įsivyravimu ir tuo faktu, kad prancūzų kalba jau nebėra antroji visų išsilavinusių pasaulio žmonių kalba (buvo įprasta sakyti, kad „kiekvienas (= išsilavinusieji) turi dvi kalbas – gimtąją ir prancūzų“). Prancūzų ar, tarkim, lietuvių kalbos prestižas su tuo nesusijęs. Prancūzų akademijos ar Lietuvių kalbos komisijos vykdoma kalbos politika nedaug ką gali čia pakeisti.

Jauni žmonės Jungtinėje Karalystėje ir JAV, be abejo, yra veikiami to, kas vyksta socialinėse medijose. O tai, savaime suprantama, atleiskit už žodžių žaismą, išsitransliuoja į jų vartojamą – sakytinę ar rašytinę – kalbą, įskaitant ir jaunų autorių kuriamą grožinę literatūrą.

Jūsų pažįstamų rate nestinga rašytojų, redaktorių ir leidėjų. Ar juos domina mažų šalių literatūra? Kaip, Jūsų manymu, užsienyje turėtų būti pristatoma lietuvių literatūra, kad ji būtų patrauklesnė? Kaip pavyzdį paminėsiu latvių komunikacinę strategiją #iamintrovert, susilaukusią didelio dėmesio ir sėkmės (vien per 2016–2018 m. britų leidėjams buvo parduotos keturiasdešimt trijų latvių rašytojų kūrinių teisės).

Neseniai romano, prie kurio dirbau, vertimą parodžiau vienai žinomai anglų rašytojai, ir jai romanas labai patiko, tačiau literatūra visų pirma turi patraukti leidėjus. Didesniesiems leidėjams, kurie vertimams dažniausiai renkasi užsienio literatūros žvaigždes, nereikalinga finansinė parama, tačiau mažesniesiems jos dažniausiai reikia.

Kalbant apie Lietuvą, lietuvių literatūros vertimus į kitas kalbas finansiškai remia Lietuvos kultūros institutas (LKI), be šios pagalbos tokių vertimų išleidžiama būtų itin mažai. Esu išvertęs lietuvių autorių romanų ištraukų, romanų, kurie man atrodo pasaulinio lygio, tačiau užsienio leidėjai jų nepasirinko, nepaisant didžiausių LKI pastangų. Nėra jokios stebuklingos formulės, o LKI neabejotinai žino visas įmanomas strategijas, įskaitant ir latviškąją. O pardavus teises ir paskui sulaukus išleistos verstinės knygos užsienyje nebūtinai esi garantuotas plačia jos sklaida, literatūros redaktorių dėmesiu, kas užtikrintų knygos apžvalgas žurnaluose ir laikraščiuose, o ką jau kalbėti apie galimybes rasti knygą knygyno lentynoje ar viešojoje bibliotekoje3.

Esate minėjęs, kad Jums labai patinka Juozo Apučio kūryba. Kokie kiti kanoniniai lietuvių rašytojai paliko Jums stiprų įspūdį? Kada juos skaitėte? Kas dar, Jūsų nuomone, turėtų būti išversta į anglų kalbą?

Tarp mano mėgstamiausių lietuvių rašytojų, rašiusių sovietų okupacijos metais, yra ne tik Juozas Aputis4, bet ir Romualdas Lankauskas, Vytautė Žilinskaitė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda… Pirmą kartą su jų kūryba susidūriau septintajame ir aštuntajame praeito amžiaus dešimtmečiuose knygose bei žurnaluose „Pergalė“ (dab. „Metai“) ir „Nemunas“, kuriuos man siuntė teta, po karo likusi Lietuvoje; taip pat lankydamasis nepaprastoje Lietuviškoje bibliotekoje Londone, kurią, įrengtą savo paties namuose, kuravo Rostis Baublys. Vėliau lietuvių literatūros skaitymą tęsiau gyvendamas Čikagoje, kur turėjau galimybę naudotis Čikagos universiteto biblioteka, Pasaulio lietuvių archyvu, lankytis Sisero mieste esančiame lietuviškame knygynėlyje (dirbdavo tik šeštadieniais!), kurio savininkas buvo muzikologas Juozas Kreivėnas, importavęs knygas iš Lietuvos. Iš tiesų, vis dar yra sovietinių laikų literatūros, vertos platesnio susidomėjimo (žr. mano anksčiau išvardintus rašytojus), tiek prozos, tiek poezijos, tačiau, ateinant naujiems rašytojams, vis mažėja tikimybė įtikinti užsienio leidėjus leisti to laikotarpio kūrinių vertimus.

Pats augote Anglijoje – kiek domėjotės šios šalies literatūros procesais?

Buvau aštuonerių, kai su tėvais persikėlėme į Rytų Londoną, pirmuosius dvejus metus Anglijoje praleidę kaimiškame Viltšyre (gyvenome buvusiuose armijos barakuose, tai buvo britų vyriausybės „Westward Ho!“ schemos dalis – išvietintus Baltijos šalių asmenis iš Vokietijos atvežti čia, nes Britanijoje trūko darbo jėgos). Kone iškart ėmiau fiziškai tyrinėti Londoną, vaikščiodamas jo gatvėmis, pašvęsdamas savo šeštadienius tam, kas dabar vadinama psichogeografija5, ypatingą dėmesį skirdamas architektūriniams ir literatūriniams Londono objektams, vadovaudamasis rašytiniais gidais ir Londono rašytojų, tokių kaip Charlesas Dickensas ir Arthuras Morrisonas (vėliau – ir Colinas McInnes bei Samas Selvonas), kūriniais. Vėlyvojoje paauglystėje ėmiau vaikščioti į literatūrinius renginius ir mėgautis viena mėgstamiausių savo pramogų – „šluoti“ naudotų knygų parduotuves, kurių anuomet buvo gerokai daugiau. Kai dirbau Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, išnaudojau galimybę tyrinėti Vilnių – architektūrinio žavesio gausybės ragą.

Taip pat turiu paminėti, kad nors namuose turėjome nedidelę lietuviškų knygų, po karo išleistų Vokietijoje, kolekciją (kurioje buvo nuostabus Jono Meko eilėraščių rinkinys „Semeniškių idilės“ ir kurį skaičiau gerokai prieš sužinodamas, kad jis yra kino kūrėjas, o knyga dar ir šiandien mano lentynose užima garbingą vietą), mano tikroji pažintis su lietuvių literatūra Anglijoje prasidėjo nuo knygos, kurią man padovanojo buvęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, toks pats išeivis kaip ir mes, gyvenantis kaimynystėje. Tai buvo lietuvių prozos antologija „Sauja derliaus“, sudaryta rašytojo ir redaktoriaus Kazimiero Barėno ir Nidos knygos klubo išleista Londone1957 m. Įveikiau ją (visus penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis puslapius!) to geraširdžio lietuvių kalbos mokytojo padedamas.

Šviesaus atminimo kunigo Stepono Matulio atvykimas iš Romos 1958 m. tarnauti klebonu Šv. Kazimiero lietuvių Romos katalikų bažnyčioje Londone, netoli mūsų tuometinių namų, buvo svarbus įvykis tiek Londono lietuvių parapijai, tiek asmeniškai man. Jis pakvietė mane mokyti Londono lietuvių savaitgalinėje mokykloje, nors buvau dar tik paauglys, ir suteikė man galimybę naudotis klebonijos biblioteka, kuri reguliariai gaudavo knygų ir periodikos leidinių iš Lietuvos nuo pat 1912 m. iki Antrojo pasaulinio karo – tai buvo lobis, leidęs man susipažinti su visa tarpukario lietuvių literatūros panorama.


1 Boydas Tonkinas savo knygoje „The 100 Best Novels in Translation“ (Cambridge, JK: Galileo Publishers, 2018) pasirinko Adamo Thorpe’o atliktą G. Flaubert’o romano „Ponia Bovari“ vertimą, kuriame vartojama tik G. Flaubert’o laikų anglų kalba.
2 Jau ketveri metai, kai verčiu arba redaguoju visus tekstus Lietuvos muzikos informacijos centro kasmetiniame žurnale „Lithuanian music link“.
3 Pavyzdžiui, iki dabar (2018 m. spalio 15 d.) Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“ („Darkness and Partners“), kurią į anglų kalbą išvertė Karla Gruodis, o išleido Peter Owen 2018 m. gegužės pabaigoje, teturi labai trumpą skaitytojo apžvalgą „Goodreads“ platformoje, ir jokių atsiliepimų amazon.co.uk, jau nekalbant apie apžvalgas kokiame nors JK žurnale ar laikraštyje.
4 Išverčiau didingą jo novelę „Horizonte bėga šernai“ („Wild Boars on the Horizon“) rinkiniui „From Baltic shores: short stories“, red. Christopher Moseley (Norwich: Norvik Press, 1994).
5 Vienas iš žinomiausių Anglijos psichogeografų yra rašytojas ir žurnalistas Willas Selfas.

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

„Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

„Dabar viską laimingai pamirštu“

2018 m. Nr. 1 / Rašytoją Saulių Tomą Kondrotą kalbina Saulius Vasiliauskas / Sauliaus Tomo Kondroto (S. T. K.) kūryba užima vieną reikšmingiausių vietų lietuvių moderniosios prozos raidoje. Mįslinga, magiška…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

„Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“

2017 m. Nr. 12 / Poetę, rašytoją Agnę Žagrakalytę kalbina Saulius Vasiliauskas / – Naująjį poezijos rinkinį „Štai:“ pradedi tekstu: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau.“ Panašiu, tik sudėtu į dvi eilutes, užbaigi…

„Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5-6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.